Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį, 281 straipsnio 2 dalį ir nuteistas:

pagal BK 281 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimo 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė 3 (treji) metai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kardomoji priemonė – suėmimas palikta nepakeista, o nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta ją panaikinti ir pradėti vykdyti bausmę.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės atlikimo laiką įskaitytas suėmime ir kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2016 m. lapkričio 25 d. iki 2016 m. lapkričio 26 d. bei nuo 2017 m. gegužės 31 d. iki 2017 m. spalio 12 d.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. D. nuteistas už tai, kad jis pagrobė automobilį su jame buvusia garso kolonėle, o būtent: 2016 m. lapkričio 25 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 17.30 val., iš kiemo, esančio (duomenys neskelbtini), pagrobė 650 eurų vertės I. L. automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir automobilio bagažinėje buvusią 150 eurų vertės garso kolonėlę, tokiu būdu pagrobė svetimą I. L. priklausantį 650 eurų vertės automobilį ir automobilyje buvusią 150 eurų vertės garso kolonėlę. Be to, jis nuteistas už tai, kad, vairuodamas transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, būtent: 2016 m. lapkričio 25 d., apie 17.34 val., (duomenys neskelbtini) sankryžoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vairavo lengvąjį automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 9 punkto reikalavimus, pagal kuriuos vairuotojas privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių ar jų turto saugumui ir aplinkai, 14 punkto reikalavimus, pagal kuriuos draudžiama vairuoti transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės, taip pat neblaiviems, 127 punkto reikalavimus, pagal kuriuos vairuotojas privalo pasirinkdamas važiavimo greitį atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, meteorologines sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, 128 punkto reikalavimus, pagal kuriuos, jei atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams; išvažiuodamas iš šalutinės Beržų gatvės, nesuvaldė vairuojamo automobilio ir nuvažiavo nuo kelio sankasos bei atsitrenkė į griovį, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta I. K. sveikata.Apeliaciniame skunde nuteistasis A. D. prašo peržiūrėti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d. nuosprendį ir išsiaiškinti byloje esančius pažeidimus. Skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismo prašė surengti jo akistatą su nukentėjusiąja I. L. ir liudytoju I. K., tačiau šis jo prašymas nebuvo tenkintas. I. K. bylos eigoje pakeitė parodymus, sakydamas, kad jis šiam liepė taip elgtis. Jiems padarius avariją, juos išskyrė ir jie nebuvo susitikę. Teisingi yra pirminiai I. K. parodymai, tačiau teismas jais nesivadovavo. Apeliantas taip pat nesupranta, kodėl jis byloje yra kaltinamasis, o I. K. – liudytojas, jei automobilį jie vogė kartu. Jie išvažiavo kartu, todėl, jei I. K. teigia, kad nežinojo, jog jam davė automobilį, tai turėjo suprasti, kad automobilis yra vagiamas. Iš tiesų jie automobilio nevogė, savininkė jį davė pati, o dabar vengia baudžiamosios atsakomybės už tai, kad davė mašiną neblaiviems asmenims. Dėl sukeltos avarijos apeliantas savo kaltę pilnai pripažįsta, o dėl automobilio vagystės prašo išteisinti.Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistojo A. D. gynėjas advokatas prašė ginamojo apeliacinį skundą tenkinti ir pagal BK 178 straipsnio 2 dalį A. D. išteisinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo A. D. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.Pirmosios instancijos teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, pripažino A. D. kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 281 straipsnio 2 dalyje. Pirmosios instancijos teismo išvados grindžiamos ne tik nukentėjusiojo I. K. parodymais, sprendžiant dėl apelianto kaltės, buvo vertinama surinktų įrodymų visuma – paties kaltinamojo parodymai, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, nurodoma, kodėl vieni įrodymai vertinami kritiškai ir atmetami, o kitais vadovaujamasi. Tokiu būdu, priimdamas skundžiamą nuosprendį, apylinkės teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, todėl abejoti jo objektyvumu bei teisėtumu nėra teisinio pagrindo.Apeliantas pripažįsta sukėlęs eismo įvykį, kurio metu nesunkiai sutrikdyta kito asmens sveikata, tačiau neigia, jog I. L. priklausantį automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pavogė. A. D. teigimu, automobilio savininkė pati laisva valia davė pasinaudoti transporto priemone, todėl pretenzijos dėl automobilio vagystės reiškiamos nepagrįstai. Įvertinus apeliacinio skundo turinį, teisėjų kolegija pasisako tik dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos įrodytumo.Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį. Baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka bet kurio iš alternatyvių veiksmų nustatymo.Automobilio vagystė – tai tyčinis neteisėtas neatlygintinas svetimo automobilio užvaldymas pasisavinimo tikslu. Vagystė yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia, todėl, apibūdinant kaltės, darant vagystę, turinį, turi būti vadovaujamasi BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis ir turi būti konstatuojama, kad, grobdamas svetimą turtą vagystės būdu, kaltininkas suvokė, kad užvaldo automobilį prieš turto savininko valią, numato nusikalstamos veikos padarinius, jų nori ir siekia. Vagystės atveju kaltė pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia, jog turtas yra svetimas, nori jį neatlygintinai užvaldyti ir numato, kad dėl tokių jo veiksmų turto savininkui bus padaryta žala. Taigi, esminis veikos požymis, nulemiantis šios veikos priskyrimą prie nusikalstamų veikų nuosavybei, yra būtent svetimo turto pagrobimas. Vagystė laikoma baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61-489/2018).Pagal teismų praktiką kaltininko veiksmai, kai jis akivaizdžiai nori pasinaudoti automobiliu tik laikinai ar užvaldo daiktą nesiekdamas jo pasisavinti ir tokiais veiksmais nepadaro žalos nukentėjusiajam, nepripažįstami vagyste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016). Vis dėlto, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė, jog A. D. I. L. priklausantį automobilį būtų pasiėmęs tik laikinai, nesiekdamas jo užvaldyti ir naudoti savo nuožiūra. Proceso metu apelianto duodami parodymai ne kartą keitėsi, dėl ko apylinkės teismas pagrįstai pažymėjo, jog nuteistasis nėra sąžiningas ir nuoširdus.Įvykio dieną duotame paaiškinime (1 t., b. l. 99) A. D. nurodė, kad automobilio raktelius pasiėmė iš neblaivios moters, vardu Ilona, su kuria kartu gėrė. Vairuotojo pažymėjimo jis neturi ir niekada neturėjo. Apeliantui pateikus įtarimus, jo pirminė versija pasikeitė. A. D. nurodė, kad įvykio dieną buvo pas pažįstamą I. L.. Paprašė šios, kad ji duotų savo automobilį nuvažiuoti iki parduotuvės nusipirkti mineralinio. Ji automobilį davė ir tai girdėjo kartu buvęs I. K.. Tuo metu jis buvo blaivus, o ji vartojus alkoholio. Išėję iš parduotuvės, jis su I. K. nusprendė važiuoti pas jo seserį. Automobilio savininkė apie tokius jų planus nieko nežinojo. Pas seserį jis vartojo alkoholį, tuomet nusprendė grįžti namo, tačiau bevažiuojant nesuvaldė automobilio ir įvažiavo į griovį (1 t., b. l. 102-103). Pakartotinės apklausos metu A. D. nurodė dar kitokias automobilio pasisavinimo aplinkybes, t. y. pažymėjo, kad automobilio raktelius jis gavo iš I. K.. I. L. paprašė iš parduotuvės parvežti brendžio ir mineralinio. I. L. pasakė, kur tiksliai yra automobilio rakteliai, o I. K. nuėjo ir juos atnešė. Brendį ir mineralinį parduotuvėje jis pirko už I. L. pinigus. Tuomet staiga sugalvojo vykti pas seserį D. D., ką ir padarė (1 t., b. l. 113-114). Teisminio nagrinėjimo metu A. D. parodė, kad įvykio dieną su I. K. gėrė pas I. L., kuri paprašė parvežti mineralinio ir brendžio. Nukentėjusioji pati pasakė, kur automobilio rakteliai, I. K. nuėjo ir juos paėmė. Nuteistasis pripažino, kad pas savo seserį nuvažiavo savavališkai, tačiau, jei ne avarija, jie būtų grįžę pas I. L., nes turėjo jai nupirktą brendį ir mineralinį (2 t., b. l. 138-139). Šiuos nuteistojo parodymus paneigia nukentėjusiųjų I. L. ir I. K. parodymai.I. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad įvykio dieną su A. D. kartu vartojo alkoholinius gėrimus. Apie pietus jam paskambino pažįstama I. L. ir paprašė padėti užkurti ugnį, jis nuvyko kartu su nuteistuoju. I. L. dar paprašė nuvažiuoti iki parduotuvės ir parvežti mineralinio, A. D. paprašė automobilio raktelių, ši davė, neprieštaravo. Kad I. L. būtų neblaivi, jis nepastebėjo (1 t., b. l. 68). Pakartotinės apklausos metu I. K. paaiškino, jog buvo girtas, todėl nepamena pokalbio apie tai, kaip jam ir nuteistajam I. L. leido pasinaudoti jos automobiliu, kaip buvo perduoti rakteliai taip pat nepamena. Pirminėje apklausoje nurodė, jog raktelius padavė pati I. L., nes taip jam pasakė A. D.. I. L. jis pažįsta nuo jaunystės, todėl žino, kad ji ne bet kam patiki savo automobilį ar šio raktelius (1 t., b. l. 69-70). Tokios pačios pozicijos I. K. laikėsi ir pirmosios instancijos teisme, kur paliudijo, kad negali pasakyti, ar nukentėjusioji skolino automobilį, nes buvo per daug išgėręs, taip pat nepamena, kaip atsidūrė automobilyje. Su A. D. buvo nuvažiavę į (duomenys neskelbtini), taip pat pas šio seserį į (duomenys neskelbtini) kaimą. I. K. prašė nesivadovauti jo pirminiais ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes tuo metu buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, vėliau parodymus davė būdamas blaivus (2 t., b. l. 136-137). I. L. viso proceso metu aiškino, kad savo automobilio niekam nedavė, neskolino ir neleido juo važinėtis. Tai, kad jos automobilis pateko į eismo įvykį, ji sužinojo tik iš policijos pareigūnų, kad transporto priemonės nėra kieme, ji nepastebėjo, nes automobilis buvo laikomas nuošaliau nuo namo. Dienos metu automobilio ji nerakindavo, raktelius palikdavo užvedimo spynelėje. Įvykio dieną A. D. ir I. K. padėjo jai atlikti smulkius darbus namų valdoje, jiems alkoholio ji nedavė, pati taip pat nevartojo. Jokios kalbos apie tai, kad kažkam reikėtų paskolinti jai priklausantį automobilį, nebuvo (1 t., b. l. 52, 53-55). Savos pozicijos I. L. tvirtai laikėsi ir pirmosios instancijos teisme, parodydama, kad niekas jos automobilio neprašė, todėl ji niekam jo nedavė. Apie eismo įvykį ji sužinojo iš policijos pareigūnų (2 t., b. l. 135-136). Tai, kad I. L. savo automobilį saugodavo ir bet kam neduodavo, teisme patvirtino jos kaimynė J. V., kuriai I. L. pasipasakojo apie savavališkai paimtą transporto priemonę (2 t., b. l. 137).Įvertinus šių parodymų visumą, daroma išvada, kad automobilis „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), A. D. buvo užvaldytas be jo savininkės žinios ir sutikimo. Nukentėjusioji nuosekliai neigė, jog leido nuteistajam su draugu vykti į parduotuvę parvežti alkoholio bei mineralinio. Pats apeliantas teigia, jog prašyto brendžio ir mineralinio nupirko ir savavališkai pasivažinėjęs su svetima mašina, ketino grįžti bei perduoti tiek automobilį, tiek pirkinius I. L.. Tačiau šiuos nuteistojo teiginius paneigia automobilio „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apžiūros protokole užfiksuoti duomenys (1 t., b. l. 18-29). Transporto priemonės viduje nerasta nei nukentėjusiajai neva vežto brendžio, nei mineralinio. Apžiūros protokole nurodyta, jog automobilio salonas yra ganėtinai tvarkingas, daiktai neišmėtyti. Šalia automobilio pavarų perjungimo svirties yra sidro buteliukas. Automobilio bagažinėje yra garso kolonėlė, virvė, vaistinėlė, atsarginis ratas ir skuduras. Net jeigu A. D. versija apie leidimą vykti į parduotuvę būtų teisinga, išteisinti jo vis tiek nebūtų jokios galimybės, nes, jau minėta, leidimo tikslas buvo konkretus – nuvykti į parduotuvę konkrečių prekių nupirkimui ir sugrįžimui atgal. Tačiau nuteistasis pats pripažįsta, jog išėjus iš parduotuvės jam kilo mintis su transporto priemone nuvažiuoti pas seserį į (duomenys neskelbtini), ką jis ir padarė. I. K. nurodė, jog jie buvo nuvykę ir į (duomenys neskelbtini) miestelį, tuo tarpu nukentėjusioji gyvena (duomenys neskelbtini). Vadinasi, apeliantas su I. L. priklausančia transporto priemone važinėjo, kur pats pageidavo, t. y. naudojosi automobiliu savo nuožiūra, nes buvo jį savavališkai užvaldęs. Kur toliau būtų vykęs apeliantas, nėra galimybės objektyviai spręsti, kadangi važinėjimąsi vogtu automobiliu sustabdė padaryta avarija, o ne A. D. sąmoningas atsisakymas nuo nusikalstamos veikos.Teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi, apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama, be kita ko, pagal kaltininko elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015 ir kt.).Teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto teiginys, jog jis norėjo tik pasinaudoti svetimu automobiliu, jo vogti neplanavo, ketino jį grąžinti savininkei I. L., nėra pagrįstas. Važiuodamas pas savo šeimos narius, kurie gyvena visai kitoje vietovėje (nuo (duomenys neskelbtini) kaimo iki (duomenys neskelbtini) kaimo yra apie 30 km atstumas (www.maps.lt duomenys), pusiaukelėje tarp šių kaimų yra (duomenys neskelbtini) miestelis), A. D. suvokė, jog tam leidimo neturi. Pas seserį jis vyko be jokio tikslo, nuvykęs toliau išgėrinėjo, tačiau, nepaisant to, ir toliau planavo neatlygintinai važinėtis pasisavinta transporto priemone, t. y. su I. L. automobiliu elgėsi kaip su savu. Toks nuteistojo elgesys neabejotinai apsunkino jo grąžinimą teisėtai savininkei, o sukelta avarija padarė ir realius nuostolius. Taigi, A. D. veiksmuose yra tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji automobilio vagystės požymiai, todėl jo išteisinimui nėra pagrindo. Šios išvados nekeičia aplinkybė, kad nebuvo tenkintas nuteistojo prašymas ir nesurengta jo akistata su nukentėjusiaisiais I. L. bei I. K.. Akistata nėra privalomas ikiteisminio tyrimo veiksmas, tyrimą organizavusi bei jam vadovavusi prokurorė sprendė, kad tokio pobūdžio procesinio veiksmo atlikimas nėra tikslingas. A. D. dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, jam buvo sudaryta galimybė išklausyti nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, užduoti jiems klausimus, daryti pastabas ir pan. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo teisės nebuvo suvaržytos, jis galėjo reaguoti į išgirstus teiginius, ką teisminio nagrinėjimo metu ir darė. Apeliaciniame skunde A. D. teigia, jog nesupranta, kodėl jam buvo suteiktas kaltinamojo statusas, o I. K. – liudytojo statusas, nors su I. L. priklausančiu automobiliu jie išvažiavo kartu. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas tik dėl A. D. atliktų veiksmų pobūdžio, duomenų, liudijančių, kad nuteistasis galėjo veikti su bendrininku, bylos medžiagoje nėra. I. K. savo atsidūrimo vogtame automobilyje neprisiminė, nes įvykio metu buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio. Be to, jau minėta, kad sumanymas važinėtis norimomis kryptimis kilo būtent apeliantui, kuris ir vairavo transporto priemonę, t. y. ja laisvai disponavo savo nuožiūra. Su I. K. apeliantas nesitarė kur ir kada vyks, pastarąjį vežiojosi tiesiog dėl kompanijos, nors šis dėl išgerto alkoholio kiekio jau praktiškai nebuvo sąmoningas. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad sumanymas pasisavinti svetimą automobilį kilo būtent A. D., kuris šį sumanymą ir realizavo, todėl yra pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas baudžiamąja tvarka.Vis dėlto, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė bausmių bendrinimo taisyklių nuostatas, dėl ko nuteistajam paskyrė per griežtą galutinę subendrintą bausmę. Įstatymų leidėjas numato baigtinį sąrašą atvejų, kai teismas privalo bausmes ne visiškai ar iš dalies sudėti, tačiau apimti (šiuo atveju griežtesnė bausmė apima švelnesnes ir galutinė subendrinta bausmė prilygsta griežčiausiai iš paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas bausmei). Šie atvejai įtvirtinti BK 63 straipsnio 5 dalyje, t. y. bausmių apėmimą teismas taiko, kai: 1) yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis; 2) padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius; 3) už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. BK 178 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nusikaltimas priskiriamas tyčinių apysunkių kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), o BK 281 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma neatsargia kaltės forma. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad abi padarytos veikos labai skiriasi tiek pagal savo pavojingumą, tiek pagal sunkumą, todėl apylinkės teismas, subendrindamas už šias nusikalstamas veikas paskirtas bausmes, privalėjo vadovautis ne BK 63 straipsnio 4 dalies, tačiau to paties straipsnio 5 dalies nuostatomis. Remiantis išdėstytu, skundžiamo nuosprendžio rezoliucinė dalis keičiama dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, nurodant, jog A. D. paskirtos bausmės bendrinamos pagal BK 63 straipsnio 1 dalies ir 5 dalies 2 punkto nuostatas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

nusprendžia:

nuteistojo A. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalių nuostatomis paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir nustatyta galutinė subendrinta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 5 dalies 2 punkto nuostatomis, bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinę subendrintą bausmę A. D. paskirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.