- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-02
- Bylos Nr.
- 1A-442-238/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-02619-2019-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Dargužis, Jurga Vasiliauskienė, Danguolė Šiugždinytė
- Nuteistasis
- V. N.
- Nukentėjusysis
- P. S., Š. S.
- Civilinis ieškovas
- P. S.
- Advokatai
- Evaldas Liutkevičius, Dalius Gintautas
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgos Vasiliauskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį, ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas 8 (aštuoniems) mėnesiams, įpareigojant V. N. būti namuose nuo 23.00 val. vakaro iki 6.00 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu.
V. N. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas nesiartinti prie nukentėjusiųjų Š. S. ir P. S. arčiau nei 100 metrų atstumu. V. N. 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo draudžiama bet kokia forma bendrauti ir ieškoti ryšių su nukentėjusiaisiais Š. S. ir P. S., lankytis Š. S. ir P. S. gyvenamojoje ir darbo vietose. Taip pat paskirti šie įpareigojimai: be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų; nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo P. S. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, iš nuteistojo V. N. priteista 150 (šimtas penkiasdešimt) eurų neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiajam P. S..
Iš nuteistojo V. N. priteista 900 (devyni šimtai) eurų proceso išlaidų nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui P. S..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. V. N. nuteistas pagal BK 284 straipsnį už tai, kad 2019 m. sausio 18 d. apie 13.00 val. viešoje vietoje – prie namo (duomenys neskelbtini), kitų žmonių akivaizdoje įžūliu elgesiu, išplūsdamas įvairiais necenzūriniais žodžiais nukentėjusiuosius Š. S. ir P. S., jiems sakydamas „kad po vieną nevaikščiotų, kad jiems bus ragas ir jie lavonai“, tokiu būdu grasindamas su jais susidoroti, paimdamas peilį ir juo mosikuodamas bei P. S. sakydamas „aš tave gaidy, supjaustysiu“, grasino ir tokiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniame skunde (toliau – Skundas) nuteistasis V. N. prašo Kauno apylinkės teismo 2020 m. gegužės 12 d. nuosprendį panaikinti ir veiką perkvalifikuoti į administracinį nusižengimą. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nuosprendį, ignoruodamas liudytojų parodymus bei iškraipydamas faktus. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis skirtingai nurodo aplinkybes, jo parodymai yra nenuoseklūs, kas leidžia manyti, kad duoda melagingus parodymus, o rastas peilio dėklas, tai jo sukurtas gynybos planas. Teismas nesirėmė liudytojų parodymais ir nukentėjusiojo parodymais, jog aplinkui nebuvo nei vieno žmogaus, jo veiksmus teismas vertino kaip viešos tvarkos pažeidimą ir nuosprendyje nurodė, kad visur buvo žmonės. Nukentėjusiojo Š. S. duoti parodymai kito, jie paneigia nukentėjusiojo P. S. duotus parodymus. Be to, ikiteisminio tyrimo metu buvo pateiktos P. S. rašytos jam (V. N.) grasinančios telefono žinutės, kuriose nukentėjusysis nurodo, kad su juo susidoros. Apeliantas teigia, kad jis (nuteistasis) neturėjo jokių tikslų pulti P. S. ir net galimybių išlipti iš automobilio, ką nurodė liudytojas ir nukentėjusysis Š. S..
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis V. N. ir jo gynėjas advokatas Evaldas Liutkevičius prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusiojo P. S. atstovas advokatas Dalius Gintautas ir prokuroras Darius Dziegoraitis prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Nuteistojo V. N. apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
6. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.
7. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino V. N. kaltu padarius BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas nuteistajam pritaikytas tinkamai.
8. BK 284 straipsnyje nustatyta, kad tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
9. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnį neturi reikšmės veikos padarymo motyvai. Jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį lemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas.
10. Aukštesniojo teismo nuomone, byloje esantys įrodymai – nukentėjusiųjų Š. S. ir P. S., liudytojų D. V., A. J., V. S. parodymai, tyrėjo A. Š. tarnybinis pranešimas, vaizdo įrašai, fotonuotraukos, rašytinė bylos medžiaga ir kiti bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad įvykio metu V. N. elgėsi įžūliai, plūsdamas necenzūriniais žodžiais ir grasinimais susidoroti, mosikuodamas peiliu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
11. Nuosprendyje apylinkės teismas, pasisakydamas dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir įrodymų vertinimo, nurodė, kad BK 284 straipsnyje nustatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti šie alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) piktybinis tyčiojimasis; 4) vandališki veiksmai. Nusikalstama veika paprastai pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ar visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 straipsnio 1 dalį veikos požymių nepakanka, reikia nustatyti padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai. Teismų praktikoje yra pažymėta, jog viešoji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų. Šiuo konkrečiu atveju pats kaltinamasis, duodamas parodymus, pripažino, kad nukentėjusiuosius pastebėjo ir prie jų nutarė privažiuoti tiesiog važiuodamas gatve pro šalį. Vadinasi, bet kuris kitas asmuo, važiuodamas ar eidamas gatve galėjo ne tik matyti įvykio vietą, bet ir netrukdomi ten privažiuoti ar prieiti. Taigi, vieta prie namo (duomenys neskelbtini), kurioje ir įvyko nagrinėjamas įvykis, yra laikytina vieša vieta. Šioje byloje kaltinamajam V. N. inkriminuojamas visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas elgiantis įžūliai ir grasinant susidoroti. Įžūlus elgesys gali būti smurtas prieš žmogų, neteisėtas žmogaus laisvės ribojimas, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis ar leisti laisvalaikį ir pan. Tuo tarpu grasinimai yra žmonių bauginimas žodžiais ar veiksmais (pavyzdžiui, garsiu rėkimu, šaudymu, pavojų keliančių daiktų demonstravimu ir pan.). Nors kaltinamasis savo kaltės nepripažino, tačiau paties kaltinamojo, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai bei kiti baudžiamojoje byloje surinkti bei teisme ištirti įrodymai patvirtina jo kaltę dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Apklaustas teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis pripažino, kad jis prie nukentėjusiųjų nusprendė privažiuoti savo iniciatyva, pamatęs juos stovinčius lauke. Iš kaltinamojo ir nukentėjusiųjų parodymų teismas sprendė, kad kaltinamasis prie nukentėjusiųjų privažiavo būdamas konfliktiškai nusiteikęs: važiavo aiškintis dėl nukentėjusiųjų galimai neteisėtai paimtų jo įrankių, nors dėl jų jau buvo kreipęsis į policiją ir žinojo, kad nukentėjusieji jų neketina grąžinti, kol nebus išspręstas apmokėjimo už darbus klausimas. Pats kaltinamasis parodė, kad žodinis konfliktas prasidėjo nuo pat pradžių, kai tik jis privažiavo ir sustojo prie nukentėjusiųjų – jis nukentėjusiuosius išvadino „gaidžiais, šūdarankiais“. Atlikus byloje esančių vaizdo įrašų peržiūrą, kaltinamasis pripažino, kad antrajame vaizdo įraše, kuris darytas kaltinamajam automobiliu prie nukentėjusiųjų privažiavus antrą kartą, girdėti jo keiksmažodžiai, kad tai jis nukentėjusiuosius vadina necenzūriniais žodžiais ir kad tai jis išsako grasinimą subadyti. Nuosprendyje teismas nurodė, kad nors kaltinamasis viso proceso metu kategoriškai neigė aplinkybę, kad jis įvykio metu buvo išsitraukęs peilį, tačiau tokią kaltinamojo poziciją ir tokius kaltinamojo parodymus paneigia kiti byloje surinkti bei ištirti įrodymai. Abu nukentėjusieji nuo pat įvykio tyrimo pradžios teigė, kad kaltinamasis grasino rankose turėdamas peilį ir į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams iš karto nurodė kaltinamojo automobilyje ieškoti peilio. Nukentėjusiųjų apibūdintą peilį kaltinamojo automobilyje pareigūnai iš tiesų rado. Sutapo ne tik nukentėjusiųjų parodymai apie tai, kad kaltinamasis grasino peiliu ir kad to peilio reikia ieškoti kaltinamojo automobilyje, bet ir apie tai, kaip kaltinamojo peilis atrodė. Abu nukentėjusieji teigė, kad peilio briauna buvo mėlyna. Apžiūrėjus peilį, kaip daiktinį įrodymą, teisiamojo posėdžio metu, nustatyta, kad peilio briaunos viršus ir apačia yra ryškiai mėlynos spalvos, o vidurinė dalis- juoda. Kaltinamajam peilį laikant rankose, nukentėjusieji matė būtent ryškiai mėlynus peilio briaunos kraštus, tuo tarpu peilio briaunos vidurinę dalį buvo uždengusi kaltinamojo ranka. Š. S. į bylą pateiktose jo darytose fotonuotraukose užfiksuotas įvykio vietoje (duomenys neskelbtini), iš V. N. rankų iškritęs peilio dėklas. Jis iškrito, kuomet kaltinamasis pirmą kartą privažiavo prie nukentėjusiųjų automobiliu, o po to nuvažiavo iš įvykio vietos su automobilyje likusiu peiliu. Byloje kaip daiktinis įrodymas esantis peilis patvirtina, kad pats dėklas nuo peilio savaime nukristi negalėjo, kadangi peilis dėkle pakankamai tvirtai užsifiksuoja, taigi peilis buvo ištrauktas iš dėklo sąmoningai. Liudytoju apklaustas pareigūnas D. V. patvirtino, kad pareigūnams atvykus, peilis buvo kaltinamojo automobilio daiktadėžėje dėkle, todėl ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad kaltinamasis peilį laikydavo dėkle (atkreipė dėmesį į tai, kad kaltinamasis pasiėmęs ant žemės nukritusį peilio dėklą iš karto dar būdamas įvykio vietoje į jį įdėjo peilį), t. y. peilis nebuvo laikomas atskirai nuo dėklo ir dėklas negalėjo atsitiktinai iškristi iš kaltinamojo automobilio durelių, ar iš kurios nors kitos vietos. Aukščiau nuodytos aplinkybės patvirtina nukentėjusiųjų parodymus apie tai, kad pirmą kartą prie jų privažiavęs kaltinamasis nukentėjusiajam P. S. grasino rankose turėdamas peilį, kurį į dėklą įdėjo privažiavęs prie nukentėjusiųjų antrą kartą ir pasiėmęs nuo žemės prieš išvažiuojant iškritusį peilio dėklą. Nors 2019 m. kovo 5 d. daiktų apžiūros protokole, kuriame užfiksuota liudytojo A. J. pateiktų vaizdo įrašų peržiūra, nurodoma, kad kaltinamojo rankose yra vienas juodos spalvos daiktas, kuris yra siauresnis (daiktas – peilis), tačiau, teismo vertinimu, byloje nepakanka duomenų nustatyti, kad antrą kartą privažiavęs prie nukentėjusiųjų ir išlipęs iš automobilio kaltinamasis rankose laikė peilį. Iš teisiamojo posėdžio metu peržiūrėto antro vaizdo įrašo matyti, kad kaltinamojo rankose yra peilio dėklas, bet negalima įžiūrėti, ar kaltinamasis tuo metu į dėklą jau buvo įdėjęs peilį, ar peilį įdėjo vėliau. Tačiau ši aplinkybė nepaneigia fakto, kad kaltinamasis įvykio metu peilį buvo išsitraukęs ir kad kaltinamasis iš tiesų grasino peiliu. P. S. buvo grasinta peiliu anksčiau, t. y. kaltinamajam prie nukentėjusiųjų privažiavus pirmą kartą. Šiuo konkrečiu atveju kaltinamojo grasinimas pasireiškė ne tik nukentėjusiųjų bauginimu, garsiu rėkimu, grasinant su jais susidoroti, ką akivaizdžiai patvirtina byloje esantys vaizdo įrašai, bet ir peilio, kuris nors ir nepriskiriamas prie nešaunamųjų ginklų, tačiau kuriuo neabejotinai galima sužaloti žmogų, demonstravimu. Byloje surinkti ir ištirti įrodymai patvirtina ne tik aukščiau nurodytas aplinkybes dėl kaltinamojo įžūlaus elgesio bei dėl grasinimo susidoroti, bet ir aplinkybes, kad tokiais kaltinamojo veiksmais buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja V. S. parodė, kad įvykis jai sukėlė neigiamas emocijas, jos abi su tuo metu namuose buvusia mama pradėjo drebėti. Apklaustas liudytojas A. J. parodė, kad įvykio metu buvo labai išsigandęs, patyrė šoką. Apklaustas liudytojas pareigūnas D. V. parodė, kad atvykus į įvykio vietą, situacija buvo grėsminga ir neaišku, kuo viskas būtų pasibaigę, jei ne greitai atvykę pareigūnai. Teismas konstatavo, kad kaltinamojo veiksmai ne tik šiurkščiai pažemino ir šokiravo nukentėjusiuosius, nutraukė jų susitikimą ir pokalbį, bet ir nutraukė liudytojos V. S. ir jos mamos, t. y. konflikte nedalyvavusių asmenų, kasdienę veiklą bei poilsį, sukėlė didelį išgąstį A. J., kuris taip pat konflikte nedalyvavo. Teismas pažymėjo ir tai, kad kaltinamojo įžūlus elgesys ir grasinimai išprovokavo P. S. smurtinio pobūdžio veiksmus paties kaltinamojo atžvilgiu, dėl kurių P. S. buvo iškelta ir šiuo metu teisme nagrinėjama kita baudžiamoji byla, kurioje kaltinimai yra pareikšti šioje byloje nukentėjusiuoju pripažintam P. S.. Teismas darė išvadą, kad kaltinamasis V. N. veikė tiesiogine tyčia, tai yra jis suprato, kad viešoje vietoje įžūliais veiksmais ir grasinimais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, numatė, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka bei šių padarinių norėjo.
12. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje įrodymų visuma nustatyta, kad kaltinamasis V. N. 2019 m. sausio 18 d. apie 13.00 val. viešoje vietoje – prie namo (duomenys neskelbtini), kitų žmonių akivaizdoje įžūliu elgesiu, išplūsdamas įvairiais necenzūriniais žodžiais nukentėjusiuosius Š. S. ir P. S., jiems sakydamas „kad po vieną nevaikščiotų, kad jiems bus ragas ir jie lavonai“, tokiu būdu grasindamas su jais susidoroti, paimdamas peilį ir juo mosikuodamas bei P. S. sakydamas „aš tave gaidy, supjaustysiu“, grasino ir tokiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams. Dėl kaltinamojo neteisėtų veiksmų kilo padarinių – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka: nukentėjusieji bei kiti įvykį matę žmonės buvo šokiruoti, buvo sutrikdyta žmonių kasdienė įprasta veikla, jų poilsis, aplinkiniai buvo išgąsdinti, be to, buvo išprovokuoti smurtinio pobūdžio nukentėjusiojo veiksmai, kviečiama policija. Teismas pažymėjo, kad kilę padariniai paneigia kaltinamojo ir jo gynėjo poziciją, jog V. N. neteisėti veiksmai galėtų būti vertinami kaip administracinis nusižengimas. Teismas, paneigdamas administracinės atsakomybės galimybę, argumentavo tuo, kad tiek BK 284 straipsnio, tiek Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 481 straipsnio 1 dalies, dispozicijose nustatytos veikos yra panašios savo pavojingumo pobūdžiu, nes kėsinamasi į vieną ir tą pačią vertybę – viešąją tvarką. Vienas iš nusikalstamos veikos ir administracinio nusižengimo atribojimo kriterijų yra padariniai. BK 284 straipsnyje nustatyta nusikaltimo sudėtis yra materialioji, t. y. dėl kaltininko veiksmų, kuriais demonstruojama nepagarba aplinkiniams ar aplinkai, kyla baudžiamajame įstatyme nustatyti padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Tuo tarpu ANK 481 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta administracinio nusižengimo – nedidelio viešosios tvarkos pažeidimo – sudėtis neįvardija padarinių atsiradimo, o tik konkrečius veiksmus, kuriais, kaip minėta, siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Įvertinęs visas išdėstytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad kaltinamojo V. N. padaryta nusikalstama veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, sudėtį ir yra kvalifikuota teisingai.
13. Kolegija daro išvadą, kad šie apylinkės teismo nuosprendyje nurodyti motyvai, argumentai, išvados dėl nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių, nusikalstamos veikos įrodytumo, nusikalstamos veikos kvalifikavimo, yra teisingos ir paremtos baudžiamojoje byloje surinktų duomenų visuma.
14. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusiojo P. S. parodymai nenuoseklūs ir jis duoda melagingus parodymus. Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad nukentėjusiojo P. S. parodymai apie V. N. atliktus nusikalstamus veiksmus buvo nuoseklūs, vienodi ir atitiko kito nukentėjusiojo – Š. S. parodymus, taip pat atitiko ir kitus byloje esančius ir nuosprendyje paminėtus įrodymus (liudytojų parodymus, rašytinius duomenis, vaizdo įrašus). Abu nukentėjusieji parodymus pirmosios instancijos teisme davė būdami įspėti dėl atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus ir dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą. Nenustatyta, kad nukentėjusieji siektų apkalbėti apeliantą, duoti tikrovės neatitinkančius parodymus.
15. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad įvykio vietoje nebuvo pašalinių asmenų, nes iš bylos medžiagos nustatyta, kad įvykio vietoje buvo A. J., V. S., kurie matė V. N. atliktus veiksmus, girdėjo jo išsakytus grasinančio pobūdžio žodžius, triukšmą. Apklausti liudytojai A. J., V. S. patvirtino aplinkybes apie tai, kokius padarinius sukėlė V. N. veiksmai (išsigando, sukėlė neigiamas emocijas, drebėjo, nutraukė poilsį, sutrikdė kasdieninę veiklą, prireikė kviesti policiją). Be to, į įvykio vietą galėjo patekti bet kuris kitas pašalinis asmuo.
16. Apeliaciniame skunde nurodomas argumentas, jog iškritęs peilio dėklas yra tik nukentėjusiojo gynybinė versija, o peilio jis nenaudojo. Kolegija daro išvadą, kad šis argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Byloje nustatyta, kad V. N. viešoje vietoje, elgėsi agresyviai, rėkė ir vartojo nukentėjusiųjų P. S. ir Š. S. atžvilgiu necenzūrinius žodžius bei grasino susidoroti, įvykio metu turėjo rankoje peilį ir juo mosikavo, taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad abu nukentėjusieji nuo pat įvykio tyrimo pradžios teigė, kad nuteistasis grasino rankose turėdamas peilį ir į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams iš karto nurodė V. N. automobilyje ieškoti peilio. Nukentėjusiųjų apibūdintą peilį policijos pareigūnai rado nuteistojo automobilyje, kuris sutapo ne tik su nukentėjusiųjų parodymais apie tai, kad nuteistasis grasino peiliu ir kad to peilio reikia ieškoti būtent jo (nuteistojo) automobilyje, bet ir apie tai, kaip jo (nuteistojo) peilis atrodė. Taip pat pažymėtina, kad Š. S. pateiktose jo darytose fotonuotraukose užfiksuotas įvykio vietoje (duomenys neskelbtini), iš V. N. rankų iškritęs peilio dėklas. Byloje nustatyta, kad jis iškrito, kuomet nuteistasis pirmą kartą privažiavo prie nukentėjusiųjų automobiliu ir nuvažiavo iš įvykio vietos su automobilyje likusiu peiliu. Apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad dėklas nuo peilio savaime nukristi negalėjo, kadangi peilis dėkle pakankami tvirtai užsifiksuoja ir darė išvadą, kad peilis buvo ištrauktas iš dėklo sąmoningai. Šias aplinkybes, jog būtent V. N. automobilyje buvo rastas peilis patvirtino ir liudytoju apklaustas pareigūnas D. V., parodęs, kad pareigūnams atvykus, peilis buvo nuteistojo V. N. automobilio daiktadėžėje dėkle. Ši aplinkybė apylinkės teismui leido daryti pagrįstą ir teisingą išvadą, kad nuteistasis peilį laikydavo dėkle, nuteistasis pasiėmęs ant žemės nukritusį peilio dėklą iš karto dar būdamas įvykio vietoje į jį įdėjo peilį, peilis nebuvo laikomas atskirai nuo dėklo ir dėklas negalėjo atsitiktinai iškristi iš kaltinamojo automobilio durelių, ar iš kurios nors kitos vietos. Apylinkės teismas darė teisingą išvadą, kad nuodytos aplinkybės patvirtina nukentėjusiųjų parodymus apie tai, kad pirmą kartą prie jų privažiavęs nuteistasis nukentėjusiajam P. S. grasino rankose turėdamas peilį, kurį į dėklą įdėjo privažiavęs prie nukentėjusiųjų antrą kartą ir pasiėmęs nuo žemės prieš išvažiuojant iškritusį peilio dėklą. Esant šioms aplinkybėms, negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog įvykio metu jis peilio nenaudojo, o rastas dėklas yra nukentėjusiojo gynybos planas.
17. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. N. nurodo, kad apylinkės teismas padarytą viešosios tvarkos pažeidimą kvalifikavo kaip nusikaltimą, neanalizuodamas, ar buvo pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ir nesprendė baudžiamosios ir administracinės atsakomybės (ANK 481 straipsnio 1 dalies) atribojimo klausimo. Šis skundo argumentas nepagrįstas, todėl atmestinas, nes minėtu klausimu nuosprendyje pasisakyta ir teismo nurodytos aplinkybės yra teisingos, jos nekartojamos.
18. Kolegija daro išvadą, kad viešojoje vietoje atlikti V. N. veiksmai laikytini įžūliu elgesiu ir grasinimais, dėl kurių kilo padariniai – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis. Teisėjų kolegija, apibendrinusi tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad baudžiamasis įstatymas nagrinėjamoje byloje pritaikytas tinkamai, o nuteistojo V. N. veika pagal BK 284 straipsnį buvo kvalifikuota teisingai.
19. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas V. N. pritaikytas tinkamai, jam paskirtos bausmės rūšis individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 41 ir 54 straipsniuose nustatytų nuostatų.
20. Aukštesnysis teismas daro išvada, kad nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, todėl nuteistojo V. N. apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. gegužės 12 d. nuosprendis paliekamas galioti.
21. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam V. N. (3 t., b. l. 16). Pagal šią pažymą antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 113,28 Eur.
22. Taip pat apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu gautas nukentėjusiojo P. S. atstovo advokato Daliaus Gintauto prašymas priteisti iš nuteistojo patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti už atstovavimą teisme. Nukentėjusiojo P. S. atstovas advokatas Dalius Gintautas pateikė pinigų priėmimo kvitą apie nukentėjusiojo atstovui sumokėtus 225 Eur už atstovavimą (3 t., b. l. 21). Prašomos priteisti išlaidos, sietinos su nukentėjusiojo atstovavimu apeliacinės instancijos teismo procese.
23. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus, taip pat teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-20/2011). Apeliacinis procesas šioje byloje vyko pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris buvo atmestas. Įvertinus minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad iš nuteistojo turi būti išieškotos antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajam išlaidos bei nukentėjusiojo atstovavimo turėtos išlaidos apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo V. N. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti valstybei iš V. N. 113,28 Eur (vieną šimtą trylika eurų dvidešimt aštuonis centus) - antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
Priteisti nukentėjusiajam P. S. iš V. N. 225 Eur (du šimtus dvidešimt penkis eurus) - nukentėjusiojo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas apeliacinės instancijos teisme paslaugoms apmokėti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.