Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

2020-04-30 · Administracinė byla Nr. I1-2515-505/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-04-30
Bylos Nr.
I1-2515-505/2020
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00121-2020-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Daina Kukalienė (pirm.)
Pareiškėjas
D. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-2515-505/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00121-2020-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 51.4; 55.1.1 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. balandžio 30 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Daina Kukalienė,sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. M. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Skunde, procesiniame dokumente, pareiškėjo pavadintame atsiliepimu (b. l. 2–8, 105–106), nurodė, kad laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 5 d. iki 2020 m. sausio 5 d. bausmę atliko Laisvės atėmimo vietų ligoninės 3 korpuse 112 palatoje aštuoniese, dėl to nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Teigė, jog visi judėjo neįgaliųjų vežimėliais, todėl buvo sunku apsisukti. Palatoje nebuvo laikrodžio, termometro, spintos ar dėžių drabužiams, daiktams susidėti, knygų lentynų, trūko kėdžių, nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtuko. Pažymėjo, kad nebuvo poilsio kambario, drabužių ir batų džiovinimo patalpos, lauke nebuvo stogelio skalbiniams apsaugoti nuo lietaus. Pažymėjo, jog prausykloje, tualete, taip pat koridoriuje nebuvo ranktūrių ar turėklų, nebuvo panduso, todėl sunku buvo patekti į antrą aukštą (pas auklėtoją, gydytoją, į koplyčią ir kt.), dušai taip pat nebuvo pritaikyti neįgaliesiems. Palatoje buvo tarakonų, todėl ne kartą rašė skundus. Pareiškėjo įsitikinimu, Laisvės atėmimo vietų ligoninės pareigūnai elgėsi netinkamai (grasino, tyčiojosi, nevykdė arba aplaidžiai vykdė priskirtas pareigas). Nurodė, jog kerpamas buvo drabužių džiovykloje antisanitarinėmis sąlygomis, o kirpyklos akyse nėra matęs. Dėl to pareiškėjas patyrė dvasinių sukrėtimų, neigiamų išgyvenimų, depresiją, pažeminimą, skausmą, diskriminaciją. Prašė skundą patenkinti, atsakovės atstovo atsiliepimą atmesti.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 32–34) nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. NK-75 pareiškėjas buvo paskirtas į gyvenamąsias patalpas Socialinės globos sektoriuje kaip nuteistasis, priklausantis paprastajai grupei, konkrečiai į 112 gyvenamąją patalpą, kurioje vienam asmeniui teko 7,96 kv. m. Pažymėjo, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje yra įrengta kirpykla, kurioje pagal nustatytą grafiką gali apsikirpti nuteistieji. Teigė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos 1.1–1.7 papunkčiai numato bendrabučio gyvenamosios patalpos aprūpinimo inventoriumi normas, kuriose veidrodis, termometras, dėžė daiktams, knygų lentynos nėra numatytos, o pagal 1.7 papunktį gyvenamojoje patalpoje turi būti sieninė pakaba arba spinta, todėl 112 gyvenamojoje patalpoje yra sieninė pakaba. Pabrėžė, kad Socialinės globos sektoriaus prausykla, tualetas, dušo patalpos aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi vadovaujantis teisiniu reglamentavimu, taip pat yra įrengta džiovykla, kadangi šiame sektoriuje yra apgyvendinti nedirbantys nuteistieji, batų džiovykla nebuvo įrengta, pirmame ir antrame aukšte yra įrengti užimtumo kambariai. Atkreipė dėmesį, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose iškvietimo sistemos nenumatytos, Socialinės globos sektoriaus patalpose yra sumontuotos priešgaisrinės signalizacijos centralės, taip pat yra trejos evakavimo (-osi) kelių iš pastato išorinės evakuacinės durys, gesintuvai, telefonas, yra iškabintas žmonių evakavimo iš Socialinės globos sektoriaus I aukšto planas. Paaiškino, kad nuo 2019 m. kovo 20 d. ligoninėje savo veiklą pradėjo naujai įrengtas korpusas, skirtas neįgaliems ir specialius poreikius pagal sveikatos būklę turintiems asmenims. Pastarieji perkelti siekiant pagerinti jų gyvenimo sąlygas, užtikrinant sveikatos priežiūros paslaugų suteikimą kokybiškai ir laiku bei įgyvendinant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų iškėlimą į kitas pataisos įstaigas planą. Atsakovės atstovės įsitikinimu, pareiškėjo skunde pateikti argumentai yra deklaratyvūs, bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti abstraktūs samprotavimai, nesudarantys pagrindo konstatuoti kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidusi jo teises ar teisėtus interesus, taip pat kad atliko veiksmus, kuriais būtų siekusi pareiškėją pažeminti, psichologiškai sugniuždyti. Pareiškėjo skunde dėstomi teiginiai neatitinka tikrovės bei traktuotini kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta galimai neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir LAVL, Ligoninė) netinkamomis, kankinančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 5 d. iki 2020 m. sausio 5 d., atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Tam, kad būtų konstatuotas atsakovo veiksmų (neveikimo) neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė yra viena iš laisvės atėmimo bausmę vykdančių pataisos įstaigų. Ligoninės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65 (2018 m. rugsėjo 3 d. įsakymo Nr. 1R-171 redakcija), 1 punkte įtvirtinta, kad Ligoninė yra Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) pavaldi biudžetinė įstaiga, kurios paskirtis – valstybės politikos įgyvendinimas vykdant kardomąją priemonę – suėmimą, arešto ir laisvės atėmimo bausmes ir teikiant ambulatorines ir stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, arešto ar laisvės atėmimo bausmė (toliau – suimtieji ir nuteistieji).

Taigi, Ligoninės dvejopa paskirtis, t. y. sveikatos priežiūros ir laisvės atėmimo bausmių vykdymo, lemia, kad Ligoninė turi atitikti ir sveikatos priežiūros įstaigoms, ir laisvės atėmimo bausmę vykdančioms pataisos įstaigoms keliamus reikalavimus. Ligoninė turi atitikti nustatytus sveikatos priežiūros įstaigų įrengimo, sveikatos saugos reikalavimus, tačiau nepaneigiant minėtų reikalavimų reikšmingumo ir būtinybės jais vadovautis, Ligoninėje taip pat turi būti užtikrinamas laisvės atėmimo bausmę vykdančioms pataisos įstaigoms taikomų reikalavimų vykdymas.

Ginčui dėl minimalaus Ligoninės palatų ploto aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (ginčui aktuali redakcija), 11¹.4 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant palatos plotą, taigi darytina išvada, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį palatos plotą, visas jos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie Ligoninėje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalijant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Nors pareiškėjas atsiliepime teigia, jog turi būti taikoma gyvenamojo ploto norma, numatyta Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 47:2011), patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737, 18 punkte (minimalus plotas 1 lovai palatoje – 7 kv. m), tačiau Laisvės atėmimo vietų ligoninei, kaip vienai iš laisvės atėmimo bausmę vykdančių pataisos įstaigų, dėl vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto yra konkrečiai numatyta taikyti Taisyklių 11¹.4 punkto norma.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Ligoninės direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. NK-75 buvo paskirtas į Socialinės globos sektoriaus 112 gyvenamąją patalpą (b. l. 66). Iš LAVL Turto valdymo skyriaus 2020 m. vasario 18 d. pažymos Nr. BD-526 matyti, kad 112 gyvenamosios patalpos plotas yra 47,77 kv. m ir joje yra įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 7,96 kv. m gyvenamojo ploto (b. l. 67).

Pareiškėjas skunde bei atsiliepime teismui nurodė, kad 112 gyvenamojoje patalpoje gyveno aštuoniese, tačiau aštuonių asmenų buvimo nepagrindė jokiomis objektyviomis aplinkybėmis (pvz., nenurodė kartu kalėjusių asmenų vardų ir pavardžių, nepaaiškino, ar visiems nuteistiesiems buvo įrengtos miegamosios vietos, ir pan.). Šių abstrakčių pareiškėjo teiginių negalima laikyti pakankamais tam, kad būtų paneigti atsakovės atstovės į bylą pateikti oficialūs rašytiniai duomenys apie gyvenamosios patalpos, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei joje įrengtas miegamąsias vietas ginčo laikotarpiu. Todėl teismas vadovaujasi oficialiai pateiktais atsakovės atstovės duomenimis ir konstatuoja, jog pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę buvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto gyvenamojo ploto dydžio Ligoninės 112 gyvenamojoje patalpoje ginčo laikotarpiu. Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad net ir tuo atveju, jei 112 gyvenamojoje patalpoje būtų gyvenę aštuoni asmenys, ploto norma vienam asmeniui pažeista nebūtų buvusi.

Žemesnės instancijos teismas

Nors pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl to, kad 112 gyvenamojoje patalpoje lovos buvo senos, tačiau į bylą nepateikė jokių minėtas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įkalinimo įstaigą su skundais ar prašymais dėl senos lovos pakeitimo nauja. Vadovaujantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013). Byloje nesant tokių duomenų, pareiškėjo teiginiai dėl senos lovos atmestini kaip deklaratyvūs ir neįrodyti.

Pareiškėjo pretenzijos dėl buvusios metalinės lovos atmestinos, kadangi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos) numatytas metalinių lovų įrengimas.

Pareiškėjas teigia, jog palatoje buvo tik vienas stalas, trūko kėdžių, nebuvo laikrodžio, termometro, spintos drabužiams, dėžių daiktams susidėti, taip pat knygų lentynų.

Kaip minėta, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas bausmę atliko Socialinės globos sektoriaus paprastojoje grupėje, t. y. bendrabučio gyvenamojoje patalpoje (b. l. 59, 67).

Pažymėtina, kad Aprūpinimo normose nėra numatyta, jog gyvenamojoje patalpoje privalo būti laikrodis, termometras, dėžės daiktams bei lentyna knygoms susidėti, todėl atsakovės atstovė neatliko jokių priešingų teisei veiksmų.

Minėtų Aprūpinimo normų 1.2 punkte nurodyta, kad bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti spintelė prie lovos, 1.7 punkte – sieninė pakaba arba spinta, 1.4 punkte nurodyta, kad gyvenamojoje patalpoje turi būti stalas, 1.3 punkte – taburetė ir / arba kėdė, ir / arba suolai (pagal poreikį).

Iš atsakovės atstovės pateiktų rašytinių įrodymų – fotonuotraukų (b. l. 80, 81) nustatyta, jog 112 palatoje, kurioje ginčo laikotarpiu buvo gydomas pareiškėjas, yra įrengta pakaba drabužiams, spintelės prie lovų, pastatytos taburetės, todėl šiais įrodymais paneigiami pareiškėjo nurodyti pažeidimai dėl netinkamo kietojo inventoriaus gyvenamojoje patalpoje įrengimo. Kita vertus, reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas Ligoninėje, tačiau visiškai nepagrindė ir nedetalizavo šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Taigi, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovė veikė netinkamai.

Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo poilsio kambario, taip pat drabužių ir batų džiovinimo patalpos, lauke nebuvo stogelio drabužius nuo lietaus apsaugoti.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakyme Nr. V-82 patvirtintas Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles jos privalomos visoms veikiančioms pataisos įstaigoms ir yra privalomos rengiant norminius ir techninius dokumentus, technines sąlygas, instrukcijas bei metodikas, susijusias su pataisos įstaigų įrengimu ir eksploatavimu (2 punktas). Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatas pataisos namuose nuteistiesiems įrengiami, be kita ko, sanitarinis ir higienos mazgas, laisvalaikio kambarys, drabužių ir avalynės džiovykla, esant techninėms galimybėms – virtuvėlė. Atsakovės atstovė nurodė, kad Socialinės globos sektoriuje pirmame ir antrame aukšte yra užimtumo kambariai. Pažymėjo, kad pačių nuteistųjų prašymu pirmame aukšte buvo įrengtas mankštos kambarys, kuriame galima atlikti ne tik fizinius mankštos pratimus, bet ir žiūrėti televizorių (b. l. 62), tai patvirtina ir pateiktos į bylą fotonuotraukos (b. l. 99). Teismo vertinimu, būdamas neįgalus pareiškėjas negalėjo mankštintis, tačiau jis galėjo žiūrėti televizorių, todėl pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo konstatuoti LAVL neteisėtus veiksmus.

Žemesnės instancijos teismas

Iš į bylą pateiktų fotonuotraukų nustatyta, kad Ligoninėje įrengta džiovykla (b. l. 96–98), kurioje yra pastatyta drabužių džiovyklė. Pažymėtina, kad Aprūpinimo normos numato, jog džiovykloje lentyna avalynei įrengiama pagal poreikį (8.2 p.). Atsižvelgiant į tai, kad, pagal atsakovės atstovės nurodytas aplinkybes, Socialinės globos sektoriuje apgyvendinti tik nedirbantys nuteistieji, todėl, teismo vertinimu, nebuvo būtinybės įrengti džiovykloje lentyną avalynei džiovinti, taip pat pareiškėjo teiginiai dėl lauko džiovyklos netinkamo įrengimo (stogelio nebuvimo) nepagrįsti, nes drabužius lyjant lietui galima buvo pasidžiauti tam skirtoje patalpoje – džiovykloje. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas negalėjo išsidžiovinti savo drabužių ar batų. Taigi, pareiškėjo argumentai dėl drabužių ir batų džiovinimo patalpos nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti.

Atmestini ir pareiškėjo teiginiai dėl iškvietimo mygtuko nebuvimo 112 gyvenamojoje patalpoje, kadangi Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenumato pareigos įrengti iškvietimo sistemą gyvenamuosiuose korpusuose, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei. Tai pareiškėjui buvo paaiškinta ir LAVL 2019 m. rugsėjo 27 d. rašte Nr. 7-746, atsakant į jo 2019 m. rugsėjo 23 d. skundą (b. l. 31).

Žemesnės instancijos teismas

Nors pareiškėjas akcentavo, kad LAVL nėra įrengtų dūmų detektorių, parankinių gaisrui gesinti, atsarginio evakuacinio išėjimo, tačiau atsakovės atstovė atsiliepime į skundą nurodė, jog pagal 2018 m. spalio 29 d. sudarytą Televizijos, vaizdo įrangos, gaisrinės signalizacijos sistemos montavimo darbų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 57-131 yra sumontuotos priešgaisrinės signalizacijos centralės, taip pat yra trejos evakavimo (-osi) kelių iš pastato išorinės evakuacinės durys, gesintuvai, telefonas, koridoriuje prie informacinio stendo yra iškabintas Ligoninės žmonių evakavimo iš Socialinės globos sektoriaus I aukšto planas, bei pateikė tai patvirtinančius įrodymus (b. l. 67, 69–79, 82–87). Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovės veiksmų neteisėtumo.

Pareiškėjas nurodė, jog Socialinės globos sektoriuje prausykloje, tualete nebuvo ranktūrių, koridoriuje – turėklų, ir tik jam kreipusis į teismą, atsirado turėklai, porankiai, taip pat nebuvo įrengto panduso, todėl jis negalėjo patekti į antrą aukštą (pas gydytoją, auklėtoją, į koplyčią).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad nors nei vienas pirmiau paminėtas teisės aktas nenumato reikalavimo prausyklos, dušo, tualeto patalpose ar koridoriuje įrengti turėklus (atramas, ranktūrius), pandusus, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neįgalus, (duomenys neskelbtini) (b. l. 9–11, 14, 107–108), į tai, kad Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad neįgaliesiems, taip pat laisvės atėmimo vietų ligoninėse gydomiems nuteistiesiems sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, spręstina, kad turėjo būti užtikrinta pareiškėjo teisė į savarankišką apsirūpinimą, į aplinkos prieinamumą, t. y. pataisos įstaiga turi pareigą pritaikyti aplinką neįgaliųjų poreikiams taip, jog jie galėtų savarankiškai pasirūpinti savimi.

Kiek tai susiję su asmenų, turinčių sveikatos sutrikimų, teisėmis, pažymėtina, jog neįgaliųjų teisė į aplinkos prieinamumą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (toliau – ir NSIĮ), Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje ir jos fakultatyviame protokole (toliau – ir Neįgaliųjų teisių konvencija), kuri Lietuvoje buvo ratifikuota 2010 m. gegužės 27 d. ir kurios tikslas – skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui.

Neįgaliųjų teisių konvencijos 15 straipsnis numato, kad niekas negali būti kankinamas ar su niekuo negali būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi ar taip baudžiama. Valstybės, šios konvencijos šalys, imasi visų veiksmingų įstatymų leidybos, administracinių, teisminių ar kitų priemonių, kad lygiai su kitais asmenimis užkirstų kelią neįgaliųjų kankinimams ar žiauriam, nežmoniškam ar žeminančiam elgesiui su jais ar jų tokiam baudimui.

Žemesnės instancijos teismas

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog valstybės pareiga užtikrinti tinkamas įkalinimo sąlygas apima ir tinkamų sąlygų kaliniams su specialiaisiais poreikiais suteikimą ir valstybė negali atleisti savęs nuo tokios pareigos. EŽTT pabrėžia, jog panašiais atvejais valstybės institucijos turi elgtis tinkamai ir saugiai, atsižvelgdamos į asmens neįgalumą, turi būti sudaromos galimybės jam savarankiškai patekti į įstaigos dalis, įskaitant valgyklą ir dušus, tualetą, bei užtikrintas organizuotos pagalbos dėl jo judėjimo suteikimas (žr., pvz., EŽTT 2014 m. vasario 6 d. sprendimą byloje S. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 2689/12). Tokių kalinimo sąlygų neužtikrinimas konkrečiu atveju gali lemti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Analogiškos praktikos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1094-858/2015).

Nors atsakovės atstovė atsiliepime į skundą nurodė, kad tualete yra įrengtos atramos, pirmo aukšto koridoriuje pritvirtinti ranktūriai, prie nuteistųjų valgyklos, parduotuvės, klubo įrengti pandusai (b. l. 63), taip pat į bylą pateiktame Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus 2019 m. spalio 19 d. rašte Nr. (2-22 4.80)2-48495 (b. l. 41–43) nurodyta, kad operatyviosios kontrolės metu buvo nustatyta, kad tualete yra įrengti du unitazai ir prie vieno iš jų buvo įrengti porankiai, taigi tualetas pritaikytas neįgaliesiems, bei iš pateiktų LAVL fotonuotraukų (b. l. 83–86, 92, 94–95, 100–101) matyti, kad koridoriuose, tualeto, dušo patalpose yra įrengti ranktūriai ar porankiai, tačiau minėti teiginiai ir įrodymai nepatvirtina fakto, kad tokia situacija buvo ir 2019 m. rugpjūčio 5 d. (ginčo laikotarpio pradžioje).

Priešingai, LAVL 2019 m. spalio 7 d. rašte Nr. 7-779 (b. l. 29) nurodyta, kad Socialinės globos sektoriaus koridoriuje, atsižvelgiant į įstaigai skirtą finansavimą, dar tik planuojama įrengti porankius. 2019 m. rugpjūčio 30 d. Ligoninės rašte Nr. 7-680 pažymėta, jog LAVL yra įdarbinti nuteistieji, dirbantys korpusuose, taip pat administracijos personalas padeda ir užtikrina, kad neįgalūs asmenys patektų į reikiamas patalpas, bei nurodyta, jog LAVL yra planuojamos įrengti specialios rampos (pandusai), kurie bus skirti neįgaliesiems su vežimėliais (b. l. 25). Atsakovės atstovė nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo sudarytos sąlygos savarankiškai judant neįgaliojo vežimėliu be papildomos pagalbos patekti į antrą aukštą.

Pareiškėjo į bylą pateikta Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2019 m. spalio 7 d. pažyma Nr. 4D-2018/1-443 (b. l. 15–23), surašyta atlikus patikrinimą LAVL Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje bei Socialinės globos skyriuje, nevertinama, kadangi patikrinimas buvo atliktas ne ginčo laikotarpiu, t. y. 2019 m. liepos 16 d.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjo galimybės savarankiškai oriai patekti į reikiamą patalpą, pasinaudoti dušu, taip pat iki 2019 m. spalio 19 d. tualetu buvo ribotos.

Pareiškėjas nurodo, kad dušo patalpos buvo netinkamos naudoti, kadangi nuo lubų krito tinkas, buvo pelėsio.

Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Pagal Higienos normos HN 134:2015 12 punktą, laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi, pagal 39 punktą, ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Iš į bylą pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus 2019 m. lapkričio 12 d. rašto Nr. (2-22 4.80)2-54481 matyti, kad pagal 2019 m. spalio 21 d. gautą pareiškėjo skundą buvo atlikta operatyvioji kontrolė, kurios metu nustatyta, kad dušo patalpos lubų ir sienų kampai padengti vizualiai matomu pelėsiu (b. l. 50–51).

Nors Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus 2020 m. vasario 7 d. raštas Nr. (2-22 4.80)2-5456 patvirtina, jog šis pažeidimas buvo pašalintas (b. l. 117–118), tačiau, teismo vertinimu, ginčo laikotarpiu atsakovės atstovė netinkamai įgyvendino Higienos normos HN 134:2015 39 punkto reikalavimus.

Pareiškėjas akcentavo, kad duše nebuvo jokios kėdės, lentynėlės higienos priemonėms susidėti, taip pat veidrodžio.

Aprūpinimo normų 13.2 punkte nurodyta, kad dušo patalpoje turi būti suolas ir / arba kėdė, ir / arba taburetė (1 sėdima vieta 1 besiprausiančiam asmeniui), 13.4 ir 13.6 punktuose įtvirtinta, kad turi būti ir veidrodis bei lentynėlė higienos priemonėms.

Į bylą pateiktos fotonuotraukos paneigia pareiškėjo nurodytus teiginius, kadangi iš jų matyti, jog dušo patalpoje yra įrengta lentynėlė higienos priemonėms susidėti, taip pat veidrodis bei pastatyta kėdė (b. l. 100–101). Pažymėtina, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad dėl minėtų nepatogumų LAVL būtų gavusi pareiškėjo skundų. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o dėl praėjusio ilgo laiko pareiškėjo nurodytų pažeidimų negalima nustatyti, todėl pareiškėjo teiginiai dėl kėdės, lentynėlės higienos priemonėms susidėti, taip pat veidrodžio nebuvimo atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad patalpoje buvo pilna tarakonų.

Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavusios Higienos normos 134:2015 20 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.

Bylos duomenys patvirtina, kad Ligoninėje vykdoma kenkėjų stebėsena ir kontrolė pagal 2017 m. birželio 21 d. sutartį su licenciją šiai veiklai turinčia įmone uždarąja akcine bendrove „Dezinfa“ (b. l. 50). Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu ne kartą kreipėsi su skundais į LAVL administraciją, į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl to, kad gyvenamojoje patalpoje yra tarakonų (b. l. 26, 33, 42, 50).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas vertina, kad nors Ligoninėje ir vykdoma kenkėjų stebėsena bei kontrolė, tačiau tai nepaneigia pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog patalpoje buvo tarakonų, kadangi iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus 2019 m. lapkričio 12 d. rašto Nr. (2-22 4.80)2-54481 matyti, kad ginčo laikotarpiu pataisos įstaigoje buvo užfiksuoti gyvi nariuotakojai (b. l. 50). Įvertinus nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad LAVL, vykdydama kenkėjų naikinimą, netinkamai įgyvendino Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimus.

Pareiškėjas skunde reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio (pareigūnai grasino, žemino, tyčiojosi ir pan.), tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo, t. y. nedetalizuoja, kada ir kokie konkrečiai pareigūnai su juo elgėsi netinkamai, žemino, tyčiojosi ar pan.

Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, kad Ligoninės administracijai gavus pareiškėjo skundą dėl netinkamo pareigūnų elgesio buvo atliktas tarnybinis tyrimas, kurio metu faktinių duomenų, jog pareigūnų elgesys pareiškėjo atžvilgiu buvo netinkamas, nenustatyta (b. l. 24). Taip pat nėra gauta informacijos apie tai, kad LAVL administracijos darbuotojai, pacientai ar nuteistieji grasintų pareiškėjui ar kitaip bandytų bloginti jam bausmės atlikimo sąlygas (b. l. 49), nėra ir faktinių duomenų, kad prieš pareiškėją pareigūnai naudojo fizinį smurtą (b. l. 114). Taigi, byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo argumentus dėl netinkamo pareigūnų (personalo) elgesio, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės atstovės veiksmų neteisėtumo. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde pabrėžė, jog buvo kerpamas ne tam skirtoje patalpoje (drabužių džiovykloje) antisanitarinėmis sąlygomis, o LAVL įrengtoje kirpykloje niekada nėra buvęs.

Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktą, nuteistiesiems ne rečiau kaip kartą per mėnesį turi būti suteikiama galimybė pasinaudoti kirpėjo paslaugomis.

Atsakovės atstovė nurodė (b. l. 60), kad Ligoninėje yra įrengta kirpykla, kurioje pagal nustatytą grafiką gali apsikirpti nuteistieji. Atsakovės atstovės nurodytas aplinkybes patvirtina pateiktos kirpyklos patalpos nuotraukos (b. l. 91), taip pat ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus 2020 m. vasario 7 d. raštas Nr. (2-22 4.80)2-5456, kuriame pažymėta, jog operatyviosios kontrolės metu nustatyta, kad LAVL yra įrengta kirpykla, atitinkanti higienos reikalavimus, taip pat kad 3 sektoriaus nuteistieji kirpykloje yra kerpami kiekvieną savaitės penktadienį (b. l. 117–118).

Iš į bylą pateikto LAVL 2019 m. spalio 8 d. rašto Nr. 7-784 matyti, kad pareiškėjui buvo nurodyta dėl nuvedimo į bendrą įstaigos kirpyklą kreiptis į Saugumo valdymo skyriaus specialistą bei paaiškinta, kad artimiausiu metu planuojama kirpimo patalpą įrengti ir pastate, kuriame apgyvendintas pareiškėjas (b. l. 32).

Pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl kirpimo paslaugų teikimo tam nepritaikytoje patalpoje patvirtina minėtas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus 2020 m. vasario 7 d. raštas Nr. (2-22 4.80)2-5456, kuriuo pareiškėjui buvo atsakyta į jo 2020 m. sausio 6 d. skundą paaiškinant, kad drabužių džiovyklos patalpos, kurioje galimai buvo jis kerpamas, sienų, grindų paviršiai yra išklijuoti keraminėmis plytelėmis, taip pat yra lengvai valomi ir dezinfekuojami. Patalpoje yra plautuvė rankoms ir užtikrintas nepertraukiamas karšto bei šalto vandens tiekimas, yra talpykla atliekoms. Įvertinus aplinkybę, kad dėl nuteistojo fizinės sveikatos ar jo negalios jo kirpimas tam pritaikytoje pagalbinėje patalpoje, laikantis higienos normos reikalavimų, nepažeidžia Higienos normos HN 134:2015 nuostatų (b. l. 118).

Teismas pažymi, kad nors kirpimo paslauga pareiškėjui buvo teikiama ne kirpykloje, tačiau pirmiau minėtas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus raštas patvirtina, kad dėl pareiškėjo (duomenys neskelbtini) jo kirpimas buvo atliekamas tam pritaikytoje pagalbinėje patalpoje (drabužių džiovykloje), laikantis higienos normos reikalavimų, nepažeidžiant Higienos normos HN 134:2015 nuostatų. Byloje nėra duomenų, kad įstaigos administracijai nurodžius pareiškėjui dėl nuvedimo į bendrą įstaigos kirpyklą kreiptis į Saugumo valdymo skyrių, pareiškėjas šiam skyriui teikė prašymą. Teismas pažymi, jog pareiškėjas nedetalizavo ir nepagrindė, kokias neigiamas pasekmes jam sukėlė kirpimo paslaugų teikimas ne kirpykloje, o pritaikytoje pagalbinėje patalpoje. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog negalėjimas pasinaudoti kirpėjo paslaugomis kirpykloje pareiškėjui būtų sukėlęs neigiamų išgyvenimų, prilygstančių neturtinei žalai CK 6.250 straipsnio prasme.

Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas atsiliepime į atsakovės atstovės atsiliepimą (b. l. 105–106) nurodė naujas aplinkybes dėl netvarkomos patalpos, dėl per mažo skaičiaus įrengtų dušų, unitazų, dėl skysto muilo, kėdės ant ratukų, kilimėlio nebuvimo duše, pisuaro – tualete. Teismas pažymi, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 50 straipsnio 3 dalį, pareiškėjas turi teisę tikslinti, pakeisti skundo (prašymo, pareiškimo) pagrindą ar dalyką per keturiolika kalendorinių dienų nuo proceso šalių atsiliepimų gavimo dienos. <...> Teismas atsisako priimti pavėluotai pateiktą patikslintą skundą (prašymą, pareiškimą), išskyrus atvejus, kai atsakovas neprieštarauja dėl patikslinto skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo arba jeigu būtinybė pateikti patikslintą skundą (prašymą, pareiškimą) iškilo vėliau, arba jeigu teismas mano, kad tai yra būtina bylai teisingai išspręsti. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas neteikė teismui patikslinto skundo, teismas bylą nagrinėja pagal 2020 m. sausio 22 d. nutartimi priimtą skundą ir pareiškėjo atsiliepime į atsakovės atstovės atsiliepimą nurodytų naujų aplinkybių nevertina.

Išanalizavus byloje esančius duomenis ir dokumentus, daroma išvada, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjo galimybės savarankiškai patekti į reikiamą patalpą, pasinaudoti dušu, iki 2019 m. spalio 19 d. tualetu buvo ribotos, taip pat nebuvo užtikrinti Higienos normos HN 134:2015 20 ir 39 punkto reikalavimai.

Teismo vertinimu, LAVL, turėdama kompetentingų institucijų pateiktą informaciją apie pareiškėjo sveikatos būklę, (duomenys neskelbtini), privalėjo sudaryti nuteistojo sveikatos būklę atitinkančias kalinimo sąlygas. Taigi, atsakovės atstovė, neužtikrinusi pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, elgėsi nepakankamai atidžiai ir rūpestingai .

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė kančių, dvasinių sukrėtimų, neigiamų išgyvenimų, depresiją, pažeminimą, skausmą, diskriminaciją.

Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovei pažeidus galiojančius teisės aktus (BVK 173 str. 5 d., NSIĮ įtvirtintus neįgaliųjų socialinės integracijos principus, Higienos normos HN 134:2015 20 ir 39 p.), o taip pat pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, pareiškėjui kilo sunkesnių padarinių, nesant pagrindo išvadai, kad atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, nėra pagrindo išvadai, jog atsakovės atstovės pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, pažeidimų trukmę ir mastą, daro išvadą, kad pareiškėjas dėl tinkamos kalinimo aplinkos jam, kaip neįgaliajam, nesudarymo galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas tinkamoms sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Atsakovės atstovo neveikimas taip, kaip turėjo veikti, yra neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, kurie galėjo sukelti pareiškėjui atitinkamas neigiamas pasekmes, kurios patenka į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, priežastiniu ryšiu susijusi su neteisėtais atsakovo veiksmais. Pagal apeliacinės instancijos teismo formuojamą praktiką, neįgalaus nuteistojo, kalinčio neįgaliesiems nepritaikytose pataisos namų patalpose, patirti nepatogumai, išgyvenimai, diskomfortas, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimas, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas sąlygomis, pritaikytomis pagal jo sveikatos būklę, ir dėl to nukentėjęs pareiškėjo orumas, atlygintini pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2428-520/2017).

Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.). Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Teismui pripažinus, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas LAVL buvo pažeista, įvertinus pažeidimo pobūdį, pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pažeidimo tąsą, Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, atsižvelgus į LVAT suformuotą praktiką, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 300,00 Eur suma, kuri priteistina iš atsakovės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo D. M. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti D. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 300,00 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Daina Kukalienė