Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolia Indreikienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės E. M. patikslintą ieškinį atsakovui D. M. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, turto padalijimo ir pagal atsakovo D. M. patikslintą priešieškinį ieškovei E. M. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, bendravimo tvarkos nustatymo, turto ir prievolių padalijimo, neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – „Swedbank“, akcinė bendrovė, R. M., R. M., išvadą teikianti institucija – Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Atsakovas D. M. pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašė nutraukti ieškovės ir atsakovo santuoką dėl ieškovės E. M. kaltės, nustatyti nepilnametės dukters D. M. gyvenamąją vietą su atsakovu, priteisti iš ieškovės E. M. išlaikymą nepilnametei dukrai po 150 Eur kas mėnesį iki dukros pilnametystės, padalinti santuokoje įgytą turtą, nustatyti ieškovės E. M. bendravimo su nepilnamete dukterimi D. M. tvarką. Priešieškinio reikalavimų užtikrinimui atsakovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti ieškovei E. M. išsivežti šalių dukrą D. M. už Lietuvos Respublikos ribų be atsakovo raštiško sutikimo. Prašymą atsakovas grindė tuo, kad priešieškiniu jis prašo nepilnametės dukters D. M. gyvenamąją vietą nustatyti su juo, kadangi ieškovė, jo nuomone, neužtikrina tinkamų nepilnametės dukters gyvenimo sąlygų. Ieškovei išsivežus dukrą į užsienį, būtų ne tik pažeistos jo teisės matytis su dukra bei dalyvauti jos auklėjime ir ugdyme, tačiau galimai atsakovui palankaus teismo sprendimo atveju nustačius dukros gyvenamąją vietą su atsakovu, tokio sprendimo vykdymas pasunkėtų, t. y. jos grąžinimas tėvui būtų apsunkintas, nes iš ieškovės elgesio matyti, kad ji nėra geranoriška atsakovo atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2016 m. gegužės 23 d. nutartimi prašymą tenkino iš dalies, taikė laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudė ieškovei E. M. išvykti gyventi nuolat į užsienį su nepilnamete dukra D. M. be atsakovo D. M. raštiško sutikimo, iki galutinio teismo sprendimo priėmimo civilinėje byloje Nr. 2-66-752/2016.Teismas nustatė, kad ieškovės E. M. užsakymu nepilnametei D. M. buvo pagamintas naujas pasas, nors pagal atsakovo pateiktus duomenis, senasis pasas nebuvo prarastas, o buvo pas atsakovą. Ieškovė teigė, kad senojo paso buvimo vieta jai nebuvo žinoma, todėl ir kreipėsi dėl naujo paso išdavimo, nurodė, kad planuoja su dukra vykti į užsienį vasaros atostogų, atsakovo reikalavimą drausti jai išvykti be atsakovo sutikimo laiko neteisėtu ir pažeidžiančiu jos ir nepilnametės dukters teises. Tačiau dėl atsakovo argumentų apie galimai planuojamą išvykimą gyventi į užsienį ieškovė nepasisakė, nenurodė, kad neketina išvykti gyventi į jokią kitą šalį. Teismas vertino tai, jog dėl itin konfliktiškų šalių santykių ir nenoro bendradarbiauti su vaiku susijusiais klausimais, ieškovė, susiklosčius atitinkamai situacijai ir pasirinkusi gyventi užsienyje, realiai gali tuo pasinaudoti, išveždama dukrą iš šalies, kas akivaizdžiai apsunkintų galimai palankaus atsakovui teismo sprendimą įvykdymą. Tokia galimybė išvežti dukrą gyventi į kitą valstybę realiai yra, kadangi nepilnametės laikina gyvenamoji vieta nėra nustatyta nė su vienu iš tėvų. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad dėl tėvų laikino išvykimo su vaikais į užsienį taikomi kitokie reikalavimai. Paprastai abu tėvai turėtų netrukdomai naudotis teise su vaikais judėti laisvai (be sutikimo davimo), jei tai patenka į nustatytos teismo bendravimo tvarkos ribas. Nustatyta teisė atostogauti su vaikais neturėtų būti ribojama teritorijos aspektu, išskyrus atvejus, kai teismas nustato išimtines aplinkybes, kurios pateisintų šios teisės ribojimus. Kitais atvejais tėvas (motina), su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta (ar su kuriuo vaikas faktiškai gyvena), turi teisę spręsti dėl vaiko laikino išvykimo, iš esmės nepažeidžiant kito tėvo (motinos) bendravimo tvarkos, t. y. jam nereikalingas skyrium gyvenančio tėvo sutikimas. Kadangi nagrinėjamoje byloje laikina atsakovo bendravimo tvarka su dukra nenustatyta, todėl teismas sprendė, kad pagrindo riboti ieškovės galimybes netrukdomai išvykti su vaiku į užsienį laikinai (atostogauti), nėra.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė E. M. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 23 d. nutartį. Atskirajame skunde nurodo, jog teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, kadangi atsakovas D. M. tuo metu, kai teikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jokių savarankiškų reikalavimų dėl to, kad nustačius dukros D. M. gyvenamąją vietą su motina E. M. būtų uždrausta ieškovei E. M. išsivežti dukrą D. M. nuolatiniam gyvenimui už Lietuvos Respublikos ribų be D. M. rašytinio sutikimo, nebuvo pareiškęs, o teismų praktikoje yra pasisakyta, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą. Tėvų teisės ir pareigos auklėti vaiką yra lygios, tačiau tai nereiškia, kad jos įgyvendamos neatsižvelgiant į įstatymų, kuriais reglamentuojami atitinkami civiliniai teisiniai santykiai, reikalavimus. Lietuvai prisijungus prie Šengeno erdvės ir panaikinus vidaus sienas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 724 buvo pakeista Vaiko laikinojo išvykimo į užsienio valstybes tvarka. Ji nustato, kad su tėvais ar vieniems laikinai išvykstantiems vaikams nereikia raštiško vieno iš tėvų sutikimo, kai vykstama į Šengeno erdvei priklausančias šalis. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 302 patvirtintą Vaiko laikino išvykimo į užsienio valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei (Airiją, Bulgariją, Jungtinę Karalystę, Kiprą, Kroatiją ir Rumuniją), tvarkos aprašo 2 punktą vaikui, išvykstančiam su vienu iš tėvų, kito rašytinis sutikimas nebūtinas. Atsižvelgiant į tai, atsakovo D. M. reikalavimas uždrausti ieškovei E. M., su kuria nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, be jo sutikimo išsivežti dukrą į užsienį įstatymiškai yra nepagrįstas, atsakovas deklaratyviai remiasi tėvų lygiateisiškumo principo pažeidimu. Toks teismo sprendimas pažeidžia ieškovės E. M. teisę, įtvirtintą Konstitucijos 32 straipsnio 1 dalyje, dėl piliečių teisės laisvai išvykti iš Lietuvos. Teismo sprendimas tenkinti atsakovo D. M. reikalavimą uždrausti ieškovei E. M. be jo sutikimo išsivežti vaiką į užsienį taip pat pažeidžia Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 13 straipsnio 2 dalies nuostatas, taip pat Europos Tarybos reglamento Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/38/EB įtvirtintas nuostatas dėl Europos Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo iš dalies tenkintas atsakovo D. M. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir ieškovei E. M. uždrausta išvykti gyventi nuolat į užsienį su nepilnamete dukra D. M. be atsakovo D. M. raštiško sutikimo iki galutinio teismo sprendimo priėmimo civilinėje byloje Nr. 2-66-752/2016, teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nepilnametės laikina gyvenamoji vieta nėra nustatyta nė su vienu iš tėvų, o dėl itin konfliktiškų šalių santykių ir nenoro bendradarbiauti su vaiku susijusiais klausimais, ieškovė, susiklosčius atitinkamai situacijai ir pasirinkusi gyventi užsienyje, gali tuo pasinaudoti ir išvežti dukrą iš šalies, sprendė, kad tai akivaizdžiai apsunkintų galimai palankaus atsakovui teismo sprendimą įvykdymą. Apeliantė (ieškovė) E. M., nesutikdama su tokiu teismo sprendimu, atskirąjį skundą grindžia tuo, jog atsakovo prašytos ir teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra nesusiję su atsakovo priešieškinio reikalavimais, be to, pagal galiojančius teisės aktus su tėvais laikinai išvykstantiems vaikams nereikia raštiško vieno iš tėvų sutikimo, kai vykstama į Šengeno erdvei priklausančias šalis, taip pat kai kurias šalis, nepriklausančias Šengeno erdvei, o toks teismo pritaikytas draudimas riboja laisvą asmenų judėjimą ir pažeidžia tarptautinės teisės aktų nuostatas.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo

Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumui arba pasunkėjimui – neturi būti aiškinama vien kaip būtinumas užtikrinti teismo sprendimo rezoliucinės dalies įgyvendinimą. Laikinųjų apsaugos priemonių rūšys yra nustatytos CPK 145 straipsnio 1 dalyje, tačiau teismas gali taikyti ir kitas laikinąsias apsaugos priemones, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Kadangi laikinosios apsaugos priemonės reiškia šalių turtinių ir (ar) asmeninių teisių ribojimą, tai tokių ribojimų taikymas galimas tik tada, kai tam yra aiškus teisinis pagrindas. Kartu pažymėtina, kad išimtiniais atvejais byloje prireikus laikinai sureguliuoti itin specifinę ginčo situaciją, kuriai įstatymuose neįtvirtintos tinkamos laikinosios apsaugos priemonės, teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) bei specialiaisiais laikinųjų apsaugos priemonių taikymo principais, gali ad hoc pritaikyti originalaus pobūdžio apsaugos priemonę. Tokiu atveju teismas turi tinkamai motyvuoti ir konstitucinių vertybių apsaugos požiūriu pagrįsti, kodėl buvo būtina taikyti įstatyme aiškiai neįtvirtintą laikinąją apsaugos priemonę. Apeliantė (ieškovė) atskirąjį skundą grindžia argumentu, jog atsakovo D. M. prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nėra susiję su pareikštais reikalavimais, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jų taikyti. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka ir pažymi, jog laikinosios apsaugos priemonės yra teismo taikomos procesinės priemonės, kuriomis nesprendžiamas tarp šalių kilęs materialusis teisinis ginčas, o tik imamasi įstatymuose nustatytų priemonių, kad ateityje, šalių ginčą išsprendus, nebūtų suvaržytas ir apskritai būtų įmanomas priimto sprendimo įgyvendinimas, t. y. įvykdymas. Tuo tarpu bylose, kylančiose iš šeimos teisinių santykių, laikinųjų apsaugos priemonių tikslas taip pat yra ir maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Todėl teismas, vadovaudamasis prioritetiniu vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principu bei siekdamas užtikrinti viešąjį interesą byloje, gali ad hoc taikyti ir originalaus pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones, kurios nesusiję su šalių procesiniuose dokumentuose pareikštais reikalavimais. Nagrinėjamu atveju atsakovas D. M. priešieškiniu, be kita ko, prašo teismo nustatyti nepilnametės dukters D. M. gyvenamąją vietą su atsakovu, priteisti iš ieškovės E. M. išlaikymą nepilnametei dukrai po 150 Eur kas mėnesį iki dukros pilnametystės, nustatyti ieškovės E. M. bendravimo su nepilnamete dukterimi D. M. tvarką. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai sprendė, jog nesant nustatytai nepilnametės laikinai gyvenamajai vietai nei su vienu iš tėvų, dėl itin konfliktiškų šalių santykių ir nenoro bendradarbiauti su vaiku susijusiais klausimais, ieškovė, susiklosčius atitinkamai situacijai ir pasirinkusi gyventi užsienyje, realiai gali tuo pasinaudoti, išveždama dukrą iš šalies, kas akivaizdžiai apsunkintų galimai palankaus atsakovui teismo sprendimo įvykdymą, tuo atveju, jeigu išnagrinėjus bylą iš esmės, nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su atsakovu, t. y. nepilnametis vaikas iš užsienio valstybės turėtų būti grąžinamas į Lietuvos Respubliką, dar kartą turėtų būti keičiama jo gyvenamoji aplinka, galimai lankoma ugdymo įstaiga ir pan. Tokios laikinosios apsaugos priemonės taikymas yra grindžiamas ir prioritetiniu vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principo bei viešojo intereso užtikrinimu, kadangi pritaikyta laikinąja apsaugos priemone siekiama, kad laikinai, t. y. iki šalių ginčo išnagrinėjimo iš esmės, nebūtų keičiama vaiko gyvenamoji vieta, būtų užtikrintas jo nenutrūkstamas bendravimas su abiem tėvais ir tokiu būdu užtikrinami nepilnamečio vaiko interesai, t. y. užtikrinamas padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumas, status quo išsaugojimas.Nors atsakovo D. M. prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodyti argumentai dėl naujo paso pagaminimo nepilnametei dukrai bei ieškovės E. M. gyvenamosios vietos Londone yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrindžia ieškovės realaus ketinimo išsivežti dukrą į užsienio valstybę nuolat gyventi, tačiau, pažymėtina, kad ieškovė šių atsakovo nurodytų aplinkybių niekaip nepaneigė ir nenurodė, kad neketina išvykti gyventi į jokią kitą šalį, todėl šios aplinkybės nepašalina grėsmės teismo sprendimo įvykdymui. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, spręstina, jog laikinosios apsaugos priemonės yra susiję su atsakovo D. M. pareikštu reikalavimu dėl nepilnametės dukters gyvenamosios vietos nustatymo su juo ir užtikrina nepilnamečio vaiko interesus. Laikinoji apsaugos priemonė buvo taikyta būtent atsakovo pareikšto reikalavimo nustatyti dukros gyvenamąją vietą su tėvu įvykdymui užtikrinti, o ne atsakovo papildomai pareikštų reikalavimų dėl draudimo ieškovei, nustačius dukros gyvenamąją vietą su motina, išsivežti dukrą nuolatiniam gyvenimui už Lietuvos Respublikos ribų įvykdymo užtikrinimui, kaip atskirajame skunde teigia ieškovė. Nesutiktina su apeliantės argumentu, jog pritaikius laikinąsias apsaugos priemones buvo pažeistas galiojantis teisinis reglamentavimas, pagal kurį su tėvais ar vieniems laikinai išvykstantiems vaikams nereikia raštiško vieno iš tėvų sutikimo, kai vykstama į Šengeno erdvei priklausančias šalis, taip pat į kai kurias užsienio valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei (Airiją, Bulgariją, Jungtinę Karalystę, Kiprą, Kroatiją ir Rumuniją). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pirmosios instancijos teismas neuždraudė ieškovei E. M. laikinai išvykti su vaiku į užsienio valstybę be raštiško atsakovo sutikimo (pvz., atostogauti), ką ir reglamentuoja ieškovės minimi teisės aktai (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimas Nr. 724 Dėl vaiko laikinojo išvykimo į užsienio valstybes tvarkos“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 28 d. nutarimas Nr. 302, kuriuo patvirtintas Vaiko laikino išvykimo į užsienio valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei (Airiją, Bulgariją, Jungtinę Karalystę, Kiprą, Kroatiją ir Rumuniją), tvarka aprašas). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog paprastai abu tėvai turėtų netrukdomai naudotis teise su vaikais judėti laisvai (be sutikimo davimo), jei tai patenka į nustatytos teismo bendravimo tvarkos ribas. Nustatyta teisė atostogauti su vaikais neturėtų būti ribojama teritorijos aspektu, išskyrus atvejus, kai teismas nustato išimtines aplinkybes, kurios pateisintų šios teisės ribojimus. Kitais atvejais tėvas (motina), su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta (ar su kuriuo vaikas faktiškai gyvena), turi teisę spręsti dėl vaiko laikino išvykimo, iš esmės nepažeidžiant kito tėvo (motinos) bendravimo tvarkos, t. y. jam nereikalingas skyrium gyvenančio tėvo sutikimas. Kadangi nagrinėjamoje byloje laikina atsakovo bendravimo su dukra tvarka nenustatyta (Kauno apylinkės teismo 2015-03-13 nutartimi bendravimo tvarka buvo nustatyta tik 6 mėnesiams), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo riboti ieškovės galimybes netrukdomai išvykti su vaiku į užsienį laikinai (pvz., atostogauti). Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentai dėl galiojančio teisinio reglamentavimo pažeidimų nėra pagrįsti, kadangi pirmosios instancijos teismas uždraudė ieškovei be raštiško atsakovo sutikimo tik išvykti su nepilnamečiu vaiku nuolat gyventi į užsienio valstybę, o ne laikinai išvykti į užsienio valstybę.Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nagrinėjamu atveju nepažeidžia ir apeliantės minimų Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 13 straipsnio 2 dalies nuostatų, taip pat Europos Tarybos reglamento Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/38/EB įtvirtintų nuostatų dėl Europos Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, kadangi skundžiama nutartimi pritaikytas draudimas yra laikina, ES valstybės narės įstatymuose numatyta teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui ir vaiko interesų apsaugai skirta apsaugos priemonė. Ji nereiškia ir šalių lygiateisiškumo pažeidimo, nes yra pritaikyta tam asmeniui, dėl kurio veiksmų kyla grėsmė vaiko interesų bei teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui.Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-66-752/2016 iš esmės ir 2016 m. birželio 30 d. sprendimu ieškovės E. M. ieškinį ir atsakovo D. M. priešieškinį patenkino iš dalies ir, be kita ko, nustatė nepilnametės D. M. gyvenamąją vietą su jos motina E. M., taip pat nustatė atsakovo D. M. bendravimo su nepilnamete dukra D. M. bendravimo tvarką, kurios 7 punkte numatyta, kad apie ketinimą laikinai išsivežti dukrą už Lietuvos Respublikos ribų, kai išvykos laikas patenka į nustatytą atsakovo bendravimo su dukra laiką, ieškovė E. M. privalo raštu informuoti atsakovą D. M. nedelsiant, bet ne vėliai kaip prieš 2 kalendorines dienas iki planuojamo išvykimo, rašytiniame pranešime nurodant šią informaciją: išvykimo datą, trukmę, šalį (-is), į kurią vykstama. Nors minėtas teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, kadangi ieškovė E. M. jį apskundė apeliacine tvarka, tačiau apeliacinis skundas pateiktas tik dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 30 d. dalies, kuria buvo atmestas ieškovės ieškinio reikalavimas pripažinti asmeninės nuosavybės teises į 41 994,90 Eur pinigines lėšas, šias lėšas priteisiant iš atsakovo D. M.. Taigi šalys tos sprendimo dalies, kuria buvo nustatyta bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka, tame tarpe ir šios tvarkos 7 punkto, neskundė, todėl sutiko su sąlyga, jog norint nepilnametį vaiką net ir laikinai išsivežti į užsienio valstybę, kai išvykos laikas patenka į nustatytą atsakovo bendravimo su dukra laiką, ieškovė E. M. privalo raštu apie tai informuoti atsakovą D. M..Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog atskirojo skundo motyvai neteikia pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 23 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.