Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Kaltinamasis M. J., apklausiamas teismo posėdyje, kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad dirbo įmonėje UAB „G.“ nuo 2020 m. kovo 1 d. iki rugsėjo pabaigos. Jo karjera įmonėje baigėsi tuo, kad gavo nedarbingumą ir įmonės vadovas nusprendė jį atleisti, tačiau jis pats padavė prašymą ir išėjo. Atsimena, kad liepos 27 d. ar 28 d. buvo raštu supažindintas su nutarimu apriboti įmonės „C. M. O. “ lėšas, kurios buvo įmonėje „G.“. Šioje įmonėje jis turėjo vieną konkretų įgaliojimą – teikti pranešimus FNTT dėl įtartinų klientų piniginių operacijų. Jis dirbo stebėjimo komandoje, kuri buvo sudaryta iš keturių asmenų – jo, D. M., V. A. ir E. T.. Abu vaikinai buvo specialistai, E. T. buvo vyresnioji specialistė ir turėjo tokias teises kaip ir jis, tai yra teisę teikti FNTT pranešimus dėl įtartinų piniginių operacijų. Komanda dirbo išimtinai stebėtojo teisėmis ir neturėjo jokių galimybių ir įgaliojimų kažkokiu būdu valdyti įmonės arba jos klientų finansus, paveikti įmonėje esančių piniginių lėšų egzistavimo, jų dalyvavimo apyvartoje ir pan. Visi jo komandos nariai buvo pavaldūs jam. Jis „G.“ buvo vyresnysis rizikų valdymo vadybininkas ir sukčiavimo prevencijos vadybininkas, nors įmonė nuolat akcentavo, kad jis ėjo pinigų plovimo prevencijos pareigūno pareigas, dar žinomas kaip R. P. įprastą praktiką, MLRO yra aukščiausio rango darbuotojas įmonėje, kuris atsakingas už visą įmonės pinigų plovimo prevencijos politiką, tokį darbuotoją privalo turėti bet kuri Lietuvoje ar Europos Sąjungoje registruota įmonė, turinti licenciją teikti finansines paslaugas. Įmonė „G.“ turėjo ir šiai dienai turi elektroninių pinigų įstaigos licenciją, todėl ji buvo įpareigota turėti tokį darbuotoją. Jis niekada nėjo šių pareigų įmonėje, kadangi nebuvo įgijęs reikiamos kompetencijos, tai yra buvo tik ką baigęs universitetą ir turėjo vos du metus praktikos. Įmonėje vyriausiojo atitikties pareigūno pareigas ėjo ir MLRO buvo T. B., kuris turėjo daug daugiau patirties nei jis. Po to, kai T. B. išėjo, įmonės vadovas L. K. pasiūlė jam perimti šias pareigas, bet jis mandagiai atsisakė, nurodydamas, kad yra per jaunas, per mažai patyręs ir jam reikėtų dar keletą metų padirbti, o tuomet gal ir galėtų pretenduoti į šias pareigas. Tai, kad jis niekada nedirbo aukščiausio lygio pareigose patvirtina jo darbo sutartis ir ,,Sodra“ duomenys. Iš minėtų duomenų matyti, kad jis dirbo tik rizikų vadybininko pareigose. Tuo tarpu, jei būtų norėjęs eiti dirbti į tokias aukštas pareigas, tai būtų prašęs didesnio atlyginimo ir pakeitimo pareigose, kadangi atsakomybė yra žymiai didesnė, tačiau, kaip minėjo, jis šių pareigų sąmoningai atsisakė.

Labai gerai atsimena tą dieną, kai buvo atvykę pareigūnai pateikti protokolą, kurį reikėjo pasirašyti. Tyrėja, kuri vykdė nutarimą dėl turto arešto, yra jo bendrakursė ir jie yra pažįstami, ji buvo jam skambinusi dėl šitos situacijos. Klausė, ar ,, C. M. O. “ yra įmonės klientas, jis, patikrinęs duomenų bazę, nurodė jai, kad taip. Tyrėja informavo, kad norės areštuoti sąskaitoje esančias lėšas, kadangi yra prokuratūros nutarimas. Jis patikrino sąskaitą, kurioje nebuvo lėšų, kadangi ilgą laiką nevyko jokios operacijos, kaupėsi mokesčiai, kurie ir buvo nuskaitomi. Jis tyrėjai pasakė, kad nėra ko areštuoti. Po kiek laiko, tiksliai neatsimena kada, jis pastebėjo, kad į įmonės „C. M. O. “ sąskaitą įplaukė apie 200 000 eurų. Jis iš karto, savo iniciatyva, uždėjo šitai sumai apribojimus, tai yra informavo Mokėjimų departamentą, kad jie uždėtų ribojimus, kadangi pats neturėjo tokių įgaliojimų. Taip pat paskambino tyrėjai bei informavo, kad pinigai įkrito, nurodė, kad lėšos yra apribotos ir, jeigu reikia, gali atlikti visus veiksmus, kuriuos numato įstatymas. Kitą dieną, ar net tą pačią dieną, pareigūnai atvyko į jų filialą ir konstatavo, kad iš tikrųjų lėšos jau yra apribotos, klientas negalėjo jų liesti, tad užpildė protokolą. Po to, paprašė vadovo L. K. pasirašyti protokolą, nes jis pats neturėjo įgaliojimų pasirašinėti dokumentų įmonės vardu. Vadovas pasakė, kad čia yra FNTT reikalai, todėl liepė pačiam tvarkytis. Jam šis sprendimas pasirodė labai keistas, bet jis įvykdė tai, ką liepė vadovas ir pats pasirašė tą protokolą. Nutarimą, kad yra įpareigotas saugoti turtą jis perskaitė, buvo įspėtas, apie baudžiamąją atsakomybę už to turto saugojimą, tai buvo sudedamoji protokolo dalis.

Nors baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad rugpjūčio 26 d. buvo išsiųstas laiškas iš jo elektroninio pašto, kuriame buvo paprašyta nuimti apribojimus, tačiau tai nebuvo laiškas išsiųstas jo iniciatyva. Tą dieną vyko turbūt svarbiausias įvykis per visą įmonės gyvavimo laikotarpį – Lietuvos Banko patikrinimas. Nuo šio patikrinimo rezultatų priklausė ar įmonė galės tęsti savo veiklą, ar bus panaikinta licencija teikti paslaugas. Rugpjūčio 26 d. buvo jo eilė būti tikrinamam, o kadangi tuo metu buvo ,,Covid-19“ pandemija, patikrinimas buvo atliekamas nuotoliniu būdu, tai yra Lietuvos banko darbuotojai kelias valandas žiūrėjo jų darbą, jie turėjo paaiškinti kaip organizuoja darbą, kaip apdorojama visa informacija ir kt. Tą rytą atėjo į biurą šiek tiek anksčiau, kadangi reikėjo laiko pasiruošti. L. K. pasikvietė jį į savo kabinetą, reiškė jam priekaištus dėl labai daug dalykų. Jis sulaukė priekaištų dėl to, kad specialistai per griežtai vertina klientų veiklą, mokėjimus, per daug teikia pranešimų FNTT, per įkyriai elgiasi su klientais. Taip pat buvo pokalbis dėl „C. M. O. “. Jis tiksliai nepamena šio pokalbio detalių, nes jau praėjo daug laiko, be to, tą dieną buvo paveiktas streso. L. K. paklausė, ar jis gali išsiųsti laišką dėl „C. M. O. “, kad inicijuoti santykių nutraukimą. Šį prašymas jis iš esmės įvykdė, tai yra išsiuntė laišką Klientų aptarnavimo skyriui ar Mokėjimų departamentui, kad praneštų klientui apie santykių nutraukimą. Dalykinių santykių nutraukimo iniciatyva su „C. M. O. “ kilo net ne iš jo skyriaus, o iš T. B. skyriaus, tuomet ši informacija pasiekė jo pavaldinį V. A., o šis greičiausiai ją perdavė L. K., tuomet ir atsirado toks prašymas.

Tada, kai pinigai paliko „G.“ sistemą, jis nebuvo informuotas. Apie tai, kad įvyko toks incidentas, sužinojo kai buvo atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai (krata ir jo apklausa). Įmonėje buvo tokia tvarka, kad santykių nutraukimas nebūtinai reiškia lėšų išvedimą iš sistemos, ypač tais atvejais, kai yra teisėsaugos nurodymas. Toks nurodymas būdavo žinomas ne tik jam, bet dideliam kiekiui žmonių, įskaitant ir vadovą, kadangi vadovas buvo įmonės veidas, į kurį klientai kreipdavosi dėl savo paslaugų sutrikimo, todėl vadovas turėdavo žinoti tokią informaciją. Įmonės vadovas bendravo su klientais tiesiogiai, dažniausiai klientai skambindavo patys. Įmonėje buvo keli vadybininkai bendravimui su klientais, bet dažniausiai klientai kreipdavosi į vadovą tiesiogiai. Jam atrodo, kad vadovas patirdavo didelį spaudimą iš klientų ir pats sukeldavo spaudimą darbuotojams. Jis nebuvo vienintelis darbuotojas, kuris iš vadovo patyrė didžiulį spaudimą. Po to, kai pateikė prašymą išeiti iš darbo, jis pajautė, kad vadovas labai piktai nusiteikė prieš jį, tai yra nustojo sveikintis, iniciavo jo atleidimą, aiškino, kad yra blogas specialistas. Po išėjimo iš įmonės, vadovas įmonės vardu pareiškė jam trijų milijonų vertės ieškinį civiline tvarka, kuris nebuvo patvirtintas ir nebuvo priimtas. Po to, vadovas parašė pareiškimą, kuriame nurodė, kad jis neva įvykdė turto prievartavimą atitinkančius veiksmus, tačiau šis baudžiamasis procesas buvo nutrauktas. Jo manymu, inicijuoti teisiniai procesai yra tam tikra prasme kerštas jam už tai, kad jis pranešė Lietuvos Bankui per inspektavimą kelis labai svarbius dalykus dėl padarytų pažeidimų pinigų plovimo prevencijos įstatymo prasme apie sisteminius įstatymo nesilaikymus. Nežino ar dėl šių pranešimų, ar ne, bet įmonė gavo pakankamai nemažą baudą iš Lietuvos Banko.

Minėjo, kad darbą įmonėje pradėjo kovo 1 d. ar 2 d., o susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, pamatė, kad joje yra vienas vasario mėnesį parengtas dokumentas, tai yra pareiginių instrukcijų aprašas, ant kurio yra jo parašu, nors jis tuo metu dar nedirbo įmonėje, tad, atitinkamai, ir to dokumento negalėjo pasirašyti. Jis tikrai neatsimena, kad būtų tokį specifinį dokumentą pasirašęs. Dirbdamas „G.“ naudojosi elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) ir dar turėjo bendrą komandos el. paštą (duomenys neskelbtini). Jis nepamena, kam buvo išsiųstas laiškas dėl sąskaitos atblokavimo, nes praėjo nemažai laiko, nežino ar laišką išsiuntė jis, ar kitas darbuotojas, tačiau sprendžiant iš to, kad vardas jo, laišką išsiuntė jis pats. Visgi, nepriklausomai nuo to, ar sąskaita yra apribota, ar nuimti ribojimai, piniginės lėšos turėjo gulėti sąskaitoje atskirai. Nepamena ar prieš išsiusdamas laišką jis domėjosi yra atskira sąskaita, ar ne. Dėl sąskaitos atblokavimo į jį kreipėsi tik L. K.. V. A. minėjo, kad reikėtų uždaryti šito kliento sąskaitas, bet tai buvo labiau buitinio pobūdžio pokalbis, o jis su pačiu klientu niekada nebuvo nei susitikęs, nei bendravęs, nei susirašinėjęs. Kadangi jo parašas ant pareiginių nuostatų yra, vadinasi buvo supažindintas dėl atsakomybės saugoti lėšas. Davė rekomendacinį nurodymą, bet tikėjosi, kad jis nebus įgyvendintas visa apimtimi, tai yra manė, kad Klientų aptarnavimo skyrius ir Mokėjimų departamentas informuos klientą, jog santykiai nutraukiami, o lėšos toliau bus saugomos „G.“ sąskaitoje. Jeigu yra turto areštas, tai lėšos ta apimtimi, kiek yra suvaržytos valstybės, yra saugomos atskiroje „G.“ sąskaitoje. Mokėjimo departamentas turėjo patikrinti ar sąskaitoje yra lėšų, kadangi raštą dėl turto arešto matė ir buvo susipažinę. Apie tai žinojo tiek D. S., tiek Mokėjimų departamento darbuotoja, tiek Klientų aptarnavimo specialistai, tiek jo visas departamentas, tiek T. B. departamentas, tiek ir pats L. K.. Į įmonės patalpas retai atvyksta pareigūnai, todėl visiems būna įvykis, visi domisi dėl ko, o sužinoję, visi keičiasi informacija. Minėti asmenys buvo supažindinti su rašto apimtimi ir turiniu. E. Š. buvo „G.“ partnerio vadovas, kuris vedė „G.“ klientus, „C. M. O. “ buvo jo atvestas klientas. Todėl „C. M. O. “ galėjo tiesiogiai kreiptis į E. arba L. K. ir reikšti priekaištus dėl to, kad yra taikomi apribojimai. Jo vaidmuo šioje įmonėje buvo labai menkas, visi sprendimai, kuriuos jis priimdavo, ypač raštu, pradžioje nukeliaudavo pas D. S., kuri buvo L. K. dešinioji ranka, nes įmonėje dirbo labai ilgą laiką ir L. K. buvo ją įgaliojęs patikrinti jo sprendimus ir informuoti jį, jeigu jie būtų nepalankūs verslui. L. K. bet kurį jo priimtą sprendimą galėjo pakeisti. Kaltinamajam teisiamojo posėdžio metu parodžius byloje esančią darbo sutartį (t. 1, b. l. 31), šis patvirtino, kad šią sutartį pasirašė jis.

Liudytojas V. A., apklausiamas teismo posėdyje, paaiškino, kaltinamąjį pažįsta, dirbo kartu UAB „G.“ (dabartinis įmonės pavadinimas UAB „P.“). Jis pats įmonėje dirba atitikties (stebėsenos) specialistu, tai yra žiūri ar operacijos yra įtartinos. Atlieka „complacent“ funkciją, kurią įpareigojo vykdyti reguliatorius – Lietuvos Bankas. Įmonės klientas „C. M. O. “ yra Estijoje registruota kripto valiutų keitykla. Nepamena tikslios datos, kada viskas įvyko, tai buvo prieš du metus. Pamena tik tai, kad buvo gautas pranešimas iš FNTT dėl kliento „„C. M. O.“ lėšų apribojimo. Patikrinęs kliento duomenis, pamatė, kad įmonė jau yra nutraukusi bendradarbiavimo santykius su juo. Apie tai informavo vadovybę, kuri nurodė atlikti vidini tyrimą. Atlikęs vidini tyrimą, nustatė, kad kliento sąskaita jau uždaryta, o joje buvę pinigai pervesti į šio kliento asmeninę estišką sąskaitą. Taip pat pastebėjo, kad elektroniniais laiškais buvo susirašinėjama dėl kliento sąskaitos uždarymo. Laiškų turinio nepamena, tačiau viskas yra ikiteisminio tyrimo medžiagoje. Matė, kad nurodymus uždaryti sąskaitą L. D. davė M. J. ir T. B.. Kokia to buvo priežastis – nepamena. Kliento statusas buvo „98“. Šis skaičius reiškia, kad kliento sąskaita apribota ir jis negali nei pervesti, nei gauti mokėjimų. Dėl tuo metu jam nežinomų aplinkybių, minėto kliento statusas buvo pakeistą „5“, kuris reiškia, kad kliento sąskaita yra aktyvi ir jis gali persivesti pinigus, atlikti mokėjimus. Klientas, tai žinodamas, persivedė pinigus į sąskaitą. Mokėjimas buvo sustabdytas įtartinų operacijų stebėsenos sistemos „C.“ ir D. M., įtartinų operacijų stebėsenos specialistas, patikrinę mokėjimą, tai yra peržiūrėjęs ar jis atitinka įtartinumo kriterijus, kurie yra nustatyti įmonės viduje, taip pat FNTT bei Lietuvos banko nustatytus kriterijus, mokėjimą paleido. Galima sakyti, kad mokėjimas „kabėjo ore“, sustabdytas sistemos ir laukė patvirtinimo iš įmonės specialisto. Liudytojo žiniomis, D. M. buvo nežinomas faktas, kad kliento lėšos buvo areštuotos, todėl jis ir patvirtino mokėjimą. D. M. nebuvo atsakingas už tokio pobūdžio klientų sąskaitas. Jeigu mokėjimas atliktas, vadinasi sąskaita yra aktyvi ir automatiškai specialistui kaip ir duodamas signalas, kad su sąskaita viskas gerai ir jai nėra jokių apribojimų. M. J. davė nurodymą tam skyriui aktyvuoti sąskaitą ir po to, kai buvo mokėjimas įvykdytas, uždaryti sąskaitą.

Dalykinių santykių nutraukimas galimas dviem atvejais, kai jie nutraukiami paties kliento iniciatyva, arba kai įmonė nėra patenkinta kliento elgesiu, operacijų įtartinumu. Jei įmonė inicijuoja santykių nutraukimą dėl antrojo atvejo, yra gaunamas raštas, kuriame nurodomas konkretus laikotarpis ir nurodytu pagrindu yra įšaldomos lėšos. Gavus tokį raštą, el. paštu būdavo išsiunčiama informacija į Operacijų skyrių, kad sąskaita turi būti apribota, nurodant koks yra sąskaitos likutis ir kuriam laikui ji turi būti apribota. Operacijų skyrius nekvestionuoja sprendimų. Kai yra gautas teismo sprendimas, tuomet jie apriboja sistemiškai, tai yra uždeda „98“ statusą, kad klientas negalėtų nei išsivesti pinigų, nei jų gauti. Kartais yra taikoma išimtis, kai klientas negali tik išsivesti pinigų, bet gauti juos gali. Negali tiksliai atsakyti, kur yra saugomos apribotos lėšos, tai yra ar jos saugomos kliento sąskaitoje, ar depozitinėje sąskaitoje, nes kažkuriuo metu ta tvarka keitėsi. Kiek pamena, tai jis rekomendavo nutraukti darbo santykius su bendrove „C. M. O.“. Tokios rekomendacijos buvo išsiųstos dar iki lėšų apribojimo panaikinimo. Jis tiksliai neatsimena, koks buvo priimtas sprendimas, tik pamena, kad siuntė tokias rekomendaciją, kadangi jam kliento sąskaita atrodė įtartina. Rekomendacijas siuntė elektroniniu paštu. Atlikdamas tyrimą M. J. darbinėje pašto dėžutėje rado elektroninius laiškus, matė, kad buvo siųstas laiškas, kuriame buvo įtrauktas ir T. B., su rekomendacija – nutraukti dalykinius santykius su klientu.

Dėl byloje analizuojamo įvykio, nelabai ką atsimena. Darbe tiesiog buvo pranešta, kad įvyko toks įvykis, aprašymas kas įvyko, kaip įvyko ir iškeltas tikslas kaip to reikėtų išvengti, kokių veiksmų bus imamasi. Viskas įvyko dėl to, kad kliento sąskaita buvo reaktyvuota, bet jis nežino, kodėl taip nutiko, nes ne jis tokį nurodymą davė. Jam tuo metu pagal pareigas nepriklausė bendrauti su FNTT dėl piniginių lėšų užšaldymo, nuosavybės teisės apribojimo, jis taip pat nedalyvavo, kai FNTT pareigūnai bendrovei pateikė nutarimą dėl piniginių lėšų įšaldymo. Už apribojimo uždėjimą sąskaitoms buvo atsakingas Operacijų stebėsenos skyrius ir Operacijų skyrius, kuris uždėdavo apribojimą sistemiškai, o raštą priimdavo ir registruodavo Operacijų stebėsenos skyrius. Tuo metu M. J. buvo atsakingas už informacijos perdavimą, tai yra, kad sąskaitai yra būtina uždėti apribojimą, vienu laipteliu aukščiau esančiam žmogui – T. B., kuris yra įmonėje buvo „CCO“, ir Operacijų skyriaus vadovei D. S., kad ji įvykdytų techninį apribojimą sistemoje. Perdavus informaciją T. B. ir D. S., specialistas iš Operacijų skyriaus uždeda apribojimą sąskaitai sistemiškai. Arešto uždėjimo kodas, kaip minėta, yra „98“. Leidimą nuimti areštą nuo sąskaitos gali duoti tik raportuojantis specialistas, bylai aktualiu metu juo buvo M. J., arba „CCO“ specialistas T. B.. Operacijų nurodymas duodamas operacijų skyriui – L. D.. Negali atsakyti, ar užtekdavo vien M. J. nurodymo, kad sąskaitai būtų panaikintas areštas. Šiai dienai reikia kelių lygių patvirtinimo, kad sąskaitai būtų panaikinamas areštas. Sąskaitos uždarymas galimas tik po pinigų išvedimo, nes sąskaita negali būti uždaryta jeigu joje dar yra lėšų.

UAB „G.“ yra gavusi iš Lietuvos Banko didelę baudą, tačiau jis nepastebėjo, kad po baudos gavimo L. K. būtų pradėjęs šalinti kažkokių sprendimų priėmimo dokumentus, ar įpareigotų kitus asmenis, pasirašyti dokumentus, kuriuos pats turėtų pasirašyti. Operacijų stebėsenos funkcija vykdavo be vadovo žinios. Kartais vadovas paklausdavo, kodėl apribota viena ar kita sąskaita, kadangi buvo klientų, kurie turėjo tiesioginį ryšį su įmonės vadovu. L. K. žinodavo apie sąskaitų apribojimus, kurie uždėti teismo sprendimu, tai buvo vieša informacija, nes jie ir klientą galėdavo apie tai informuoti. Jis nežino kiek buvo tokių klientų, kurių sąskaitos buvo apribotos, bet jų buvo nedaug. Jie apie visus sąskaitų apribojimus nežinodavo, bet darbuotojai, kurie buvo atsakingi už apribojimo uždėjimą ant sąskaitos panaikinimą, jie žinodavo. Jų funkcija parašyti raportą, o raportuoti FNTT jau yra skyriaus konkretaus asmens funkcija. Tuo metu už tai buvo atsakingi M. J. ir E. T., kuri taip pat buvo vyresnioji specialistė ir galėjo perduoti tokią informaciją T. P. kompiuterio kiekvienas darbuotojas prisijungdavo savo asmeninį (darbinį) paštą. Jo paties elektroninis paštas buvo (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini), šiuo metu yra pasikeitęs.

Kiek jam yra žinoma, M. J. duodavo nurodymą Operacijų skyriui apriboti ar užšaldyti aktyvuoti kliento sąskaitą. Tiesiog buvo gautas nurodymas iš aukščiau esančio pareigūno atblokuoti sąskaitą ir viskas. Jeigu toks nurodymas gaunamas iš specialisto, tai skaitosi rekomendacija, o jei iš skyriaus vadovo, tai jau nurodymas. Tačiau dalykinių santykių nutraukimui, reikėdavo dar ir patvirtinimo iš „CCO“. Informacija apie bendrovių užšaldytas lėšas buvo laikoma atskirame folderyje, kuriame saugomi patys nuorašai ir užvedamas registras, kuriame nurodoma, kokio kliento ir nuo kada lėšos yra apribojamos, iki kada apribotos, kada perleidžiamos ir kiek sąskaitoje yra pinigų. Serveryje nebuvo suskaidyta, kad tam tikras skyrius negali prieiti prie tam tikros informacijos. Procese dėl sąskaitos lėšų apribojimo, kol jos vėl yra atlaisvinamos, dalyvauja du asmenys. Dėl sąskaitos apribojimo pašalinimo duodavo nurodymus M. J., tada Operacijų skyriaus specialistas atlieka mechaninį veiksmą ir atblokuoja. Liudytojos patikimo, kad iš L. K. nebuvo gavęs jokių nurodymų atlikti kažkokius neteisėtus veiksmus. Negali atsakyti, ar susirašinėjimuose su M. J. jis neminėjo aplinkybių, kad L. K. verčia priimti kažkokį tai sprendimą su sąskaitų atblokavimu, kadangi to nepamena.

Liudytojas T. B., apklausiamas teismo posėdyje, paaiškino, kad su kaltinamuoju yra draugai, anksčiau kartu dirbo. Buvo apklaustas FNTT dėl iš įmonės „G.“ dingusių areštuotų lėšų. Jis dirbo šioje įmonėje, buvo atitikties skyriaus vadovas, turėjo komandą „compliance“, tačiau su sąskaitomis, kurioms uždėtas areštas nebuvo susijęs. Jo funkcijos buvo susijusios su naujų klientų priėmimu, dokumentų peržiūra, komandos surinkimu ir vadovavimu, dalykinių santykių palaikymas su klientais, tai yra iš esmės viskas, kas susiję su naujų ir esamų klientų judėjimu. Kaip „„C. M. O.“ lėšos dingo – nežino, tuo metu jau nebedirbo „G.“. Kai įmonei būdavo uždedamas areštas, kartais FNTT pareigūnai atvykdavo ir įteikdavo dokumentus arba atsiųsdavo elektroniniu paštu. Jis turėjo daugiausia patirties, todėl gavęs tokį raštą, perduodavo jį D. S., kuri tuo metu buvo Mokėjimų skyriaus vadovė. Jos pareiga buvo užtikrindavo, kad nurodytos lėšos, esančios klientų sąskaitoje, kurioms uždedamas areštas, būtų pervestos į kitą specialią sąskaitą. Jis nežino kokia tai sąskaita, nes jam tai buvo ,,uždara“ teritorija. Tai žinodavo tik D. S. ir įmonės vadovas. Praktiškai būdavo taip, kai įmonė gaudavo elektroniniu paštu nutarimą dėl arešto, jis būdavo persiunčiamas D. S., kuri rūpinasi lėšų pervedimu į tam tikrą sąskaitą. Nutarimą D. S. perduoda tas, kas tokį sprendimą gauna. Vieną tokį sprendimą – nutarimą, jis pats buvo gavęs, jį perdavė ar persiuntęs D. S.. Už to tokio sprendimo įvykdymą buvo atsakingas direktorius, o D. S. tik pasirūpindavo jo įgyvendinimo procedūra. Jis nežino ar kas nors buvo atsakingas už apribojimų panaikinimą, kadangi, bent jau kol jis dirbo įmonėje, tokių situacijų nebuvo. M. J. „G.“ buvo atsakingas už transakcijų monitoringą, tai yra kliento vykdomų transakcijų pervedimų stebėseną, todėl abejotina, kad jo pareigybėse buvo įrašyta, jog jis yra atsakingas už sąskaitų apribojimus. Liudytojas atkreipia dėmesį į tai, kad sąskaitų apribojimai yra skirtingi: 1) kai kolegos, stebėdami klientų kasdienines transakcijas, pamato įtartiną transakciją ir jos neišleidžia, tai yra apriboja lėšas, dėl ko mokėjimas nebūna įvykdytas; 2) kai yra gaunami nutarimai iš teisėsaugos institucijų. M. J. ir jo skyriaus funkcija buvo apriboti klientų lėšas kasdieninėje veikloje. Nors pagal gautus teisėsaugos institucijų nutarimus M. J. skyrius sąskaitą apriboti taip pat galėdavo, tačiau lėšų saugojimui pervesti į kitą sąskaitą negalėdavo. Kai lėšos apribojamos kasdieninėje veikloje, darbuotojas gali paprašyti kliento dokumento, susijusio su transakcija. Kai toks dokumentas atsiunčiamas, darbuotojas jį pasižiūri ir jeigu daugiau klausimų klientui nėra, transakciją išleidžia. Tuo tarpu kai yra gautas nurodymas iš teisėsaugos uždėti areštai, lėšos visuomet yra pervedamos į kitą įmonės sąskaitą. Už bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijomis pradžioje buvo atsakingas jis, tai buvo įrašyta jo darbo sutartyje, bet paskui direktorius nusprendė, kad jis daugiau dirbs su klientų priėmimu, o bendradarbiavimui su teisėsauga ir monitoringui bus įdarbintas naujas žmogus – M. J.. Kokia arešto nuėmimo tvarka jis nežino, jam tokio atvejo nebuvo pasitaikę, įmonės vidiniuose dokumentuose tokia tvarka taip pat nebuvo aprašyta. Jeigu būtų nutarimas nuimti areštą, tai tuo pagrindu nuimtų, bet jam dirbant tokio atvejo nebuvo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 276 straipsnio 4 dalimi, teismo posėdžio metu buvo pagarsinti T. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 63-68). Pagarsinus parodymus, liudytojas parodė, kad elektroninis paštas (duomenys neskelbtini) nebuvo jo asmeninis, tai buvo įmonės elektroninio pašto adresas, kuriuo, jam nesant darbe, naudojosi ir kiti įmonės darbuotojai, nes turėjo priėjimą prie jo, todėl negali būti 100 procentų garantuotas, kad visus laiškus siuntė jis pats. Iš D. S. jis žino, kad ji įeidavo į kliento sąskaitą ir pervesdavo lėšas į kitą įmonės sąskaitą, kurioje tos lėšos turėjo būti saugomos, bet jis nežino į kokią sąskaitą, kieno nurodymu ji buvo sukurta. Dalykinius santykius su klientais jis galėdavo nutraukti, bet priimdamas tokį sprendimą visuomet tardavosi. Vienasmenio sprendimo niekada nebuvo. D. L. K. kišdavosi į jų priimamus sprendimus. Kai darbuotojai inicijuoja dalykinių santykių nutraukimą su klientu, surašo elektroninį laišką nurodydami visus duomenis, visada tai vizuodavo direktorius, buvo tokių atvejų, kai sakydavo, kad reikia tęsti santykius. Jis asmeniškai tokio nurodymo iš direktoriaus nebuvo gavęs, kad reikėtų nenutraukti dalykinius santykius. Būdavo, kad direktorius atėjęs į kabinetą, duodavo telefoną ir liepdavo šnekėti su klientu. Tai buvo dėl estiškos įmones lėšų, buvo suinteresuotas klientas iš Indijos, reikėjo šnekėti su klientu, aiškintis priežastis ir panašiai. Dalykinių santykių nutraukimas yra kompleksinė situacija. Dažniausiai klientas turi būti įmonės klientu, kad su juo būtų galima nutraukti dalykinius santykius. To iniciatorius dažniausiai būdavo M. J. skyrius, nes darydami transakcijų monitoringą, tai yra finansinių operacijų stebėseną, pastebėdavo kažkokius neatitikimus, įtartinas transakcijas ir jeigu transakcija yra stabdoma, pranešimas forminamas FNTT sistemoje ir būdavo toks vidinis sprendimas, kad su tokiais klientais reikia nutraukti dalykinius santykius. Klientą „C. M. O.“ žino tik iš šitos bylos. Dalykinių santykių nutraukimą su šiuo klientu galėjo inicijuoti tik M. J. skyrius, kadangi nei jis, nei jo komanda nevykdė transakcijų stebėjimo. M. J. nekalbėjo su juo apie šitą bylą. Įmonės direktorių pažįsta nuo 2014 m., kartu dirbo kitoje įmonėje. Kai jis gyveno Anglijoje, direktorius jam paskambino ir pasakė, kad reikalinga pagalba sutvarkyti „complians“ darbus. Jis priėmė direktoriaus pasiūlymą ir grįžo. Direktorius atleido visus buvusius darbuotojus, reikėjo aiškintis kaip vyksta veikla įmonėje. Buvo trys ar keturi buvę darbuotojai, jis klausdavo kiekvieno apie tam tikrus procesus, kas vykdo transakcijų monitoringą, kaip tai daro, kaip priima naujus klientus, kokius tikrina dokumentus. Finansinė įmonė turi licenciją, viskas turi būti nurodyta dokumentuose. Po kokių keturių mėnesių jis pasakė, kad būtina pasidaryti išorinį auditą, pasamdyti rimtą kompaniją, išsiaiškinti kokie yra trūkumai, dokumentacija, sistemos, pareigos, atsakomybės ir kt. Nebuvo jokių vidinių procedūrų, reglamentuojančių procesus. Buvo tik bendra pinigų plovimo prevencijos politika ir su IT saugumu susijęs dokumentas, bet tam tikras procedūras detalizuojančių dokumentų nebuvo. Finansinėje įmonėje turi būti smulkiai aprašytas kiekvienas procesas, nes to reikalauja Lietuvos Banko priežiūros tarnyba, todėl itin detalizuotas turi būti visas procesas. Jis, būdamas direktoriumi, nustatytų tokį lėšų apribojimą, kad tokias lėšas paleisti negalėtų vienas darbuotojas. Jeigu lėšos buvo pervestos į specialią įmonės sąskaitą, tai reiškia, kad jų iš ten niekas negalėtų pajudinti. Dirbdamas įmonėje manė, kad įmonėje buvo atskira sąskaita, kurioje laiko apribotas klientų lėšas. Dalykinių santykių nutraukimas nėra lėšų apribojimas, kadangi tam turi būti teisėsaugos institucijos nutarimas. Nepriklausomai nuo dalykinių santykių nutraukimo, lėšos turi būti saugomos įmonėje. Sąskaitos apribojimai neturi jokios įtakos dalykinių santykių su klientu nutraukimui. Tačiau nutraukus dalykinius santykius, klientas nebegali atlikti jokių finansinių operacijų. Jeigu yra nutarimas apriboti lėšas, tai jos laikomos apribotos iki nurodytos datos. UAB „G.“ direktorius dėl jo kvalifikacijos niekada nesiskundė. Jis tuo metu turėjo apie septynis metus patirties tiek Lietuvoje, tiek Anglijoje.

Liudytojas L. K. apklausiamas teismo posėdyje, paaiškino, kad nuo 2017 metų, tai yra nuo pat UAB „G.“ įkūrimo pradžios, jis yra įmonės direktorius (šiuo metu įmonės pavadinimas pakeistas į UAB „P.“). Su M. J. pažįstamas, kadangi jis dirbo įmonėje. Pamena, kad sužinojo iš vyriausiojo transakcijų prižiūrėtojo V. A., kad lapkritį – gruodį pinigai buvo išvesti ir ką daryti. Jis surinko visą tyrimo komisiją, padarė tyrimą ir informavo T. D. sąskaitų apribojimų nelabai ką gali pasakyti, kadangi tai nebuvo jo darbas. Už tai buvo atsakingas M. J., kuris buvo Pinigų plovimo prevencijos vadovas. Jis pats į šias procedūras nesikišdavo. Visos kuriamos procedūros buvo pateikiamos su tuometiniu atitikties vadovo pritarimu, kitaip dar vadinamu CCO, kuris irgi pateikdavo peržiūrėjimui ir pasirašymui, to reikalavo Lietuvos Bankas. Dėl stabdymų ar transakcijų, jis prie šios procedūros neprieidavo ir niekaip neprisidėdavo, kadangi, būdamas administracijos vadovu, neturėjo teisės žinoti, nes tai yra interesų konfliktas. Jis, kaip įmonės vadovas, užtikrindavo, kad tinkamai būtų vykdomi teisėsaugos institucijų sprendimai. Per ,,Covid-19“ pandemiją, visų darbuotojų sutikimu, įmonėje įdiegė stebėsenos sistemą ,,T.“, kad galėtų pasižiūrėti ką konkretus darbuotojas darė, kadangi tuo metu visi dirbo nuotoliniu būdu. Tai buvo tokia stebėsena, kurią turėjo iki Lietuvos Banko audito paskelbimo, o prasidėjus Lietuvos Banko patikrinimams, M. J., T. B. ir dar keli darbuotojai kategoriškai pareikalavo ją panaikinti, kad jos nebebūtų. Po to, jau nebegalėjo stebėti ar darbuotojai dirba, ar atlieka savo darbą, bet kiekvieną savaitę turėdavo susitikimus su jais ir jie išsakydavo, kokios yra problemos, aptardavo ko reikia, norint jas išspręsti, bet apie transakcijas arba „sarus“ nebuvo žinoma, nes tai konfidenciali informacija.

Tuo metu, kai atvyko FNTT pareigūnai su nutarimu dėl lėšų apribojimo „„C. M. O.“, jo nebuvo biure. Jei ateina iš FNTT reikalavimas, tai pinigų saugotojas, tai yra tas, kas pasirašo dokumentą, kiek jam dabar žinoma, šiai bylai aktualiu atveju jį buvo pasirašęs M. J., privalo pinigų nepaleisti ir laikyti užšaldytus iki kito FNTT nurodymo. Pagal tuometines procedūra, saugotojas yra tas, kas pasirašo dokumentą, tą galėjo padaryti tik aukšto rango vadovas. Jeigu jis tuo metu būtų biure ir nebūtų M. J., tai jis būtų atsakingas, o kadangi jo nebuvo, tai M. J. turėjo pasirašyti, o jeigu nebūtų M. J., tuomet turėtų pasirašyti CCO vadovas T. B.. Jis pats asmeniškai nei vieno nutarimo nėra pasirašęs, nes negaudavo informacijos nei apie vieną transakciją. Nežino ar, be M. J., kitas darbuotojas dar yra pasirašęs. Pasirašymas, jo supratimu, yra parašo padėjimas ant FNTT nutarimo, kai fiziškai ateina asmuo iš FNTT arba, kai ateina elektroniniai laiškai, tada atitikties asmenys gali atsakyti laišku, patvirtindami, kad suprato ir ta sąskaita bus apribojama. Nežino, kas vykdavo toliau po pasirašymo, kadangi į šiuos procesus negalėdavo kištis, bet supranta, kad būdavo informuojama mokėjimo skyriaus pareigūnė, tuomet transakcija būdavo stabdoma iki kito FNTT nurodymo, tai yra sąskaitai būdavo uždedamas ženkliukas pagal tai, ko reikalaujama nutarimu, tai yra ar leidžia įplaukas į tą sąskaitą, tik neleidžia ja disponuoti, ar visiškai užšaldoma sąskaita. Visos lėšos yra laikomos Lietuvos Banke. Jis nežino, ar tais atvejais, kai yra apribojama sąskaita, pinigai lieka toje pačioje sąskaitoje ar pervedami į kitą sąskaitą. Jis niekada nesikišdavo į vadovų darbą, pasitikėjo vadovais ir mokėjo didelius pinigus, kad šie gerai atliktų savo darbą.

Pamena, kad jam paskambino V. A., kuris tuo metu buvo „s.“ menedžeris ir pagal pareigas buvo po M. J.. K. M. J. išėjo, po kelių mėnesių atėjo nurodymas, kad tuos pinigus reikia toliau ,,šaldyti“, V. A. pastebėjo, kad tų pinigu nėra, sąskaita jau uždaryta, tai sukėlė įtarimų. Taip jis sužinojo apie šitą situaciją. Pradėjo vidinį tyrimą. Tuo metu dar buvo ir MLRO pavaduotoja V. K., visi pradėjo tikrinti elektroninius laiškus su IT pagalba bei aiškintis dėl ko buvo išvesti pinigai, ir pamatė, kad M. J. nurodė L. D. paleisti pinigus. Vėliau pamatė, kad M. J. siuntė užklausą ir uždaryti šitą sąskaitą. Visiems buvo labai keista ir niekas nesuprato šios situacijos. Jis pats apie tai nebuvo informuotas. Kiek pamena, kai dar dirbo Povilas, buvo atsiuntęs laišką, kuriame klausė ką daryti su tom lėšom, jis paklausė, kokie FNTT nurodymai, bet jam niekas į tą laišką neatsakė, tai išsisprendė Povilas su Tomu, o T. B. su M. J. po kiek laiko iniciavo sąskaitos uždarymą. Visą šitą seką jie pamatė tik iš IT išrašų, kurie buvo ištraukti. Jis asmeniškai apie bendrovę „C. M.“ nieko nežino. Buvo daug įmonių, bet jis asmeniškai verslo vystymo su pačiomis įmonėmis nevykdė, nes tam yra pardavimo vadovai, verslo vadovai, o jis su įmonėmis nieko nederino ir nesusirašinėjo, nes tai ne jo kompetencija.

Pamena, kad skambino vienas iš tuometinių klientų ir sakė, kad praėjo daugiau nei 10 dienų, o sąskaita vis dar neaktyvi, prašė patikrinti. M. J., jeigu pats inicijavo „S.“, tai yra įtartinų transakcijų importą, ir nusiuntė FNTT, ir per 10 d. negavo atsakymo iš FNTT, turėjo paleisti klientą. Jis klausė M. J., kas nutiko, bet šis jam atsakė, kad, visų pirma, nesupranta, kas yra „akvarigas“, tai yra įmokų surinkimas internetu per ,,Visa Master Card“ krepšelį, o antra, pareiškė, kad kiek norės, tiek ir laikys tą klientą, nors ir pusę metų. Tuomet jis neliepė M. J. suspenduoti ar atspenduoti sąskaitos. Jo manymu, jeigu buvo inicijuota kažkokia įtartina transakcija ir per 10 d. nebuvo gautas atsakymas iš FNTT, klientas turi būti ,,paleistas“. Jis nepamena tokio atvejo, kad būtų skambinęs klientas ir jis būtų nešęs kam nors telefoną, kad pakalbėtų su juo. Tikina, kad jam iš „C. M.“ niekas neskambino. E. pažįsta, labai daug bendraudavo, bet pastarasis žino, kad iš jo jokios informacijos negaus, buvo pasakyta, kad dėl visų transakcijų ar kitų kompanijų jis kreiptųsi į jų tuometinį „C.“, kadangi E. turėjo savo asmeninį „compliance“ žmogų.

Už bendravimą su teisėsaugos institucijomis įmonėje buvo atsakingas M. J.. Jis dabar negali pasakyti, kas įmonėje buvo atsakingas už teisėsaugos institucijų įšaldytų piniginių lėšų sąskaitose įšaldymą ir apribojimą, bet mano, kad tai buvo M. J.. Kaip vyksta piniginių lėšų įšaldymo proceso nelabai žino, kadangi su tuo nėra susijęs, jis tik klausydavosi aukšto rango atstovų, kurie jį mokė, kaip reikia dirbti ir kokie yra procesai. Už MNL reikalavimų laikymąsi įmonėje buvo atsakingas M. J., nors tiksliai to neprisimena. Kiek pamena, M. J. turėjo pasirašęs pareigybines funkcijas už ką yra atsakingas. Jis pats pareigybinių instrukcijų neruošė, jas ruošė teisininkai. Apie lėšų apribojimų procedūras gali pasakyti M. J., D. S., nes dažniausiai šitie aukšto rango vadovai tarpusavyje bendraudavo nuo pirmos iki paskutinės transakcijos. Dalykinių santykių nutraukimą su klientu, jo manymu, galėjo inicijuoti M. J., kuris perduodavo T. B. spręsti C. T. B. taip pat galėjo priimti tokį sprendimą. Parengti instrukcijas buvo ne jo pareiga, jas turėjo parengti M. J. arba T. B., kurie vykdydavo tuos procesus, susijusius su MLRO, ir duodavo nurodymus savo darbuotojams, atsakingiems už pinigų plovimo prevenciją. Jam tiek T. B., tiek M. J. sakydavo, kad jei jis kišis į šiuos procesus, tai pyksis. Lietuvoje labai sunku rasti MLRO ir CCO pareigūnus. MLRO, tai pinigų plovimo prevencija, o CCO – vyresnysis atitikties pareigūnas. T. B. ir M. J. traktuodavo, kad žino procesus, kad skaito gaires ir visus kitus Lietuvos

Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, teismo posėdyje buvo pagrasinti liudytojo L. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (t. 2, b. l.72-80), kuriuos jis patvirtino.

Liudytojas D. M., apklausiamas teismo posėdyje, paaiškino, kad parodė, kad kaltinamasis M. J., buvo jo vadovas UAB „G.“, kai jis dirbo momentinės stebėsenos specialistu. Jo funkcijos buvo momentinė stebėsena ir retrospektyvi analizė tų pačių mokėjimų, tik jau po įvykio. Žino iš tyrimo, kad iš prokuratūros buvo gautas įsakymas įšaldyti (duomenys neskelbtini) kompanijos „C. M.“ lėšas, o po to tos lėšos buvo išleistos. Jo pareigos buvo momentinė stebėsena, klientas sugeneravo mokėjimą ir tas mokėjimas buvo sustabdytas jų vidinės sistemos. Jis pamatė, kad tai mokėjimas tarp savo banko sąskaitų ir tai nesukėlė jam didesnio įtarimo, todėl pinigai buvo išleisti. Liudytojas neatsimena, kodėl sistemai tai sukėlė įtarimą, nes jie tuo metu dar nematydavo, kodėl sustabdo, matydavo tik faktą, kad sustabdė. Paleidimas vyksta, kai paliekamas komentaras. Turėdavo susitarimą palikti savo sugalvotus komentarus „IL“ – logiškas pavedimas, „SD“ – pavedimas, kuriam turi surinktus dokumentus, pagrindžia verslo santykius tarp klientų, dar turėjo pliusiukų, minusiukų sistemą, taip buvo su sankcijomis. Tuos pinigus jis paleido, nes buvo sustabdyti sistemos. Kas su ta sąskaita vyko iki sustabdymo jis nežinojo, tik tyrimo metu buvo supažindintas. Jis dirbo su „C.“ sistema, bet apie užšaldytas lėšas neturėjo duomenų, nes „C.“ sistema tokių duomenų nematydavo.

Kiek jam žinoma, yra gaunamas raštas iš prokuratūros su terminais, kiek laiko turi būti tos lėšos užšaldytos. Tą raštą gauna „MLO“ – Money laundring officer. Tai skaitosi aukščiausias asmuo įmonėje, kuris yra atsakingas už „Complance“ sritį. Tuo metu juo buvo T. B.. Gavus iš prokuratūros nurodymą, T. B. turėdavo siųsti prašymą, kad suspenduotų klientą „98“ statusu ir tokiu būdu būdavo įšaldomos lėšos turėtų pasibaigti lėšų įšaldymas. Galima suspenduoti klientą „98“ statusu ir tuo atveju, jeigu šis neatsako į užklausas. Tas kodas universaliai naudojamas ir nėra susijęs tik su prokuratūros prašymu. Įmonėje už bendravimą su teisėsaugos institucijomis buvo atsakingas M. J. ir T. B.. Sąskaitos atšaldomos taip pat galėjo būti T. B. ir M. J. išsiųsto laiško su prašymu atšaldyti lėšas pagrindu. Jis nežino, ar užteko kažkurio vieno nurodymo, ar reikėjo abiejų.

Jam niekada neteko dalyvauti teisėsaugos pareigūnams pristatant tokį sprendimą įmonėje. Tokio sprendimo biure nėra tekę gauti, jam atrodo, kad yra atsiunčiama el. paštu, nors tiksliai nežino. Jis nežino, kokia yra pinigų sąskaitoje užšaldymo tvarka. Įmonėje tarp kolegų santykiai buvo pakankamai geri, konfliktų nebuvo, su direktoriumi tiesioginių santykių neturėjo, o su M. J. santykiai buvo draugiški. Direktorius neliepė daryti kažko neteisėto. Apie šioje byloje tiriamą įvykį jis sužinojo, kai V. A., kuris vykdė vidinį tyrimą, jo paklausė, ar jis ką nors žino apie tas įšaldytas lėšas „C. M.“. Kokios buvo tyrimo išvados, jis nežino. Apie „C. M.“ žino tik tai, kad ši įmonė yra (duomenys neskelbtini) kripto valiutų keitykla. Nurodymus iš teisėsaugos institucijų tiesiogiai, jo nuomone, turėdavo gauti M., bet tiksliai to nežino. Tyrėjas rodė elektroninių laiškų kopijas, kur M. J. rekomenduoja atšaldyti lėšas ir kitą laišką, kad M. J. siūlo uždaryti sąskaitą, kadangi joje nebeliko lėšų. Kiek jam žinoma, M. J. arba T. B. gali išsiųsti prašymą Operacijų skyriui, kad būtų atšaldytos lėšos, bet nežino, ar abu šias teises turėjo. Liudytojas patvirtina, kad jo elektroninis paštas buvo (duomenys neskelbtini). Jis su laikinu lėšų įšaldymu nedirbo, tai nebepriklausė jo pareigybėms.

Liudytoja L. D., apklausiama teismo posėdyje, paaiškino, kad UAB „G.“ dirbo nuo 2019 m. lapkričio mėnesio iki 2020-12-31. Dirbo Klientų aptarnavimo specialiste, į jos funkcijas įėjo bendravimas su klientais, taip pat techniniai darbai tokie, kaip naujų sąskaitų atidarymas, sąskaitų užblokavimas, atblokavimas, vadovės arba direktoriaus pavesti papildomi darbai. Leidimą išleisti pinigus davė M. J. ir patvirtino T. B.. Dažniausiai dėl sąskaitų apribojimų, nepriklausomai, ar prokuroro pavedimu, ar ne, nurodymas duodavo atitikties ir stebėsenos skyriaus darbuotojai. Nurodymas dažniausiai būdavo patvirtinamas T. B.. Ji, D. S. ir A. K. atlikdavo techninį darbą pagal skyrių pavedimus. Sistemoje surasdavo kliento sąskaitą arba kliento paskyrą ir būdavo keli mygtukai, kuriuos reikėdavo paspausti. Kartais sąskaitos būdavo apribojamos dėl vidinių tyrimų. Nurodymas būdavo duodamas į jų bendrą elektroninį paštą (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini), prie kurių turėjo prieigas D. S., A. K. ir ji. Dažniausiai tą darydavo ji, bet jeigu negalėdavo, tai kuri tuo metu būdavo, ta ir padarydavo. Sistemoje apribotos sąskaitos atsispindėdavo kliento paskyroje. Panaikinimas vykdavo taip pat. Atsiųsdavo nurodymą atitikties arba stebėsenos skyriaus pareigūnai, sprendimas būdavo patvirtinamas, atsiunčiamas jiems el. paštu. Ji, S. arba K. padarydavo ką reikėdavo. Teisę liepti panaikinti apribojimus turėjo stebėsenos ir atitikties skyriai, o teisę tai padaryti turėjo jos trys.

Nutraukti dalykinius santykius su klientu negalėjo nurodyti nei vienas darbuotojas, jis galėjo duoti tik rekomendacinio pobūdžio nurodymą, bet jį patvirtinti turėjo T. B.. Pagal komunikaciją, kuri jai buvo parodyta, nurodymas buvo duotas atitikties ar stebėsenos skyriaus darbuotojo, ta rekomendacija buvo patvirtinta M. J. ir jo patvirtinimas buvo patvirtintas T. B.. Sistemoje matosi, kad fiziškai apribojimą panaikino ji. Su teisėsaugos institucijomis bendravo V. K., kadangi ji buvo rizikos skyriaus vadovė, M. J., kuris buvo stebėsenos skyriaus vadovas ir T. B., kuris buvo atitikties skyriaus vadovas. Negali atsakyti, ar visais atvejais T. B. tvirtino leidimus dėl sąskaitų įšaldymo. Neprisimena kas davė nurodymą atblokuoti „C. M.“ sąskaitą, todėl negali pasakyti, ar ji buvo patvirtinta T. B. ir M. J.. Jos vadovė buvo D. S.. Pas juos buvo nerašyta taisyklė, kas liečia sąskaitų apribojimus arba dalykinių santykių nutraukimus su klientais, kad ji arba A. K. privalėjo tai pasitikrinti su D. S.. Klientai įmonei buvo labai svarbūs, tai be jos ir direktoriaus L. žinios to daryti negalėjo. Kai gaudavo nurodymą iš T. B. ar M. J., privalėjo tai pasitikslinti su D. S.. Negavęs atitikties ar stebėsenos skyriaus pareigūnų nurodymų, jų skyrius savo iniciatyva negalėjo uždėti sąskaitoms arešto ar jų atlaisvinti, nebent tai būtų susiję su klientų nemokumu. Tai buvo vienintelė išimtis.

Sistemoje klientas buvo kategorizuojamas į skirtingus statusus, kuris reikšdavo sąskaitos būklę. Statusas 5 reikšdavo, kad kliento sąskaita yra visiškai atidaryta ir ja klientas gali laisvai naudotis, statusas 98 reiškia, kad kliento sąskaita yra laikinai suspenduota, sulaikyta, o statusas 99 reiškia, kad sąskaita yra visiškai suspenduota ir klientas yra be galimybės sugrįžti, t. y. užblokuotas ir ištrintas. Užblokavus sąskaitą pinigai yra laikomi kliento sąskaitoje, tiesiog sąskaita ir paskyra klientui yra nepasiekiama ir jis negali atlikti jokių mokėjimų iš tos sąskaitos. Rekomendacinio pobūdžio tyrimą galėjo atlikti bet kuris atitikties ar stebėsenos skyriaus pareigūnas, patvirtinti tuos sprendimus privalėjo T. B.. Vetuoti ar užginčyti tuos sprendimus galėjo D. S. arba L. K.. Kadangi „C. M.“ buvo tarpininko klientas, tai jie bendravo su tos tarpininkaujančios įmonės vadovu E.. Su jų klientais jie tiesiogiai bendrauti negalėjo. Iš jos elektroninio pašto tiesiogiai E. buvo išsiųsta informacija, kad sąskaita yra įšaldyta. Bendrai, su kiekvienu klientu pokalbiai, dėl kokių priežasčių įšaldyta sąskaita, dažnai vykdavo, bet ar su šituo klientu tai įvyko – negali patvirtinti. E. labai gerai sutardavo su direktoriumi L. K., todėl negavęs atsakymo, E. skambindavo jam ar D. S. ir M. yra skambinęs. Jie duodavo tik bendro pobūdžio atsakymą.

Kiek žino, įmonėje nebuvo atskiros sąskaitos, kurioje būtų saugomi apribotų klientų sąskaitų pinigai. Tik apklausos metu, kai tyrėjas pasakė, kad buvo sukurtas kažkoks registras, tai tik tada ir sužinojo, kad galimai tuo metu buvo kažkoks registras. Ji prieigos prie to registro neturėjo. Operacinės rizikos incidentų ataskaitą, susijusią su „C. M.“ atveju, pamatė tik apklausos metu. Operacinės rizikos ataskaitoje, surašytoje V. A., buvo nurodyta, kad D. negalėjo žinoti apie taikomus apribojimus. Registrą pildydavo stebėsenos ir atitikties skyrių pareigūnai ir prieigą prie „compliance“ aplanko turėjo tik šitų skyrių darbuotojai.

Direktorius L. K. kišdavosi į visas sferas, į visus skyrius ir į visų vadovų darbą, kasdienes užduotis, sprendimus. Ne kartą, kai buvo priimtas sprendimas nepradėti dalykinių santykių su nauju klientu, dalykiniai santykiai buvo pradėti, nes direktorius liepė. Buvo atvejų, kai buvo nuspręsta nutraukti jau esamus dalykinius santykius su klientu, bet direktorius neleido to padaryti. Direktorius turėdavo praktiką skambinti arba priimti skambučius tiesiogiai iš tų minėtų klientų ir ateiti su garsiakalbiu pas atsakingus darbuotojus bei liepti jiems tiesiogiai aiškinti klientui, kodėl suspenduota jo sąskaita. Jai direktorius niekada nėra liepęs panaikinti apribojimų. Dėl taikomų apribojimų panaikinimo jie dažniausiai turėdavome informuoti D. S.. Dėl šio atvejo, tiek D., tiek aš, tiek ir A. K. buvo įtrauktos į visą komunikaciją, susijusią su „C. M.“. Pas juos buvo laibai dideli darbo krūviai, todėl ji neatsimena kaip blokavo sąskaitą, rašė E. ar M. J..

Tokių klientų, kuriems buvo taikomi turto areštai buvo daug. Su prokuroro nurodymu, tokių klientų būdavo apie 5-10 per mėnesį, bet šiaip, bendrai klientų sąskaitų apribojimai, transakcijų stabdymai, dalykinių santykių nutraukimai būdavo iki 10 kartų per dieną. Dėl teisėsaugos nurodymų, tai atitikties arba stebėsenos skyriaus pareigūnai dažniausiai jai nurodydavo dėl kokios priežasties reikia apriboti. Pati jokių dokumentų ar nurodymų iš prokuroro ar iš teisėsaugos nematydavo. Bendravimo su atitikties pareigūnais dėl sąskaitų įšaldymo nebūdavo, gyvai jie to neaptarinėdavo, visi nurodymai buvo duodami el. paštu. Su M. J. ją sieja draugystės ryšiai. Iš jo jokių prašymų nesulaukė, gyvai jie apribojimų klausimų neaptarinėdavo.

Liudytoja D. S., apklausiama teismo posėdyje, paaiškino, kad dirbo įmonėje „G.“ mokėjimų skyriaus vadove. M. J. dirbo stebėsenos skyriuje, buvo to skyriaus vadovas ir turėjo savo komandą, kuriai vadovavo. Jos vadovaujamas operacijų departamentas, kuris turėjo du mažesnius skyrius - klientų aptarnavimo ir mokėjimų, iš M. J. el. paštu gavo informaciją, kad reikėtų išleisti mokėjimą ar suspenduoti klientą, ir tada, pagal tuometines procedūras, jos kolegės atliko savo darbą. Klientų aptarnavimo skyriaus atstovė buvo L. D., o mokėjimų skyriaus - A. K.. Jos darbas buvo prižiūrėti kaip viena ir kita dirba, todėl visą laiką buvau prisegama prie el. komunikacijos, kad sureaguotų į gautus laiškus, jeigu atsakingų darbuotojų tuo metu nebūtų darbo vietoje. „C. M.“ buvo jų klientas. Kiek prisimena iš laiškų, buvo gautas nurodymas apriboti sąskaitą ar mokėjimą. Informaciją atlikti sąskaitos apribojimą jos komandai atsiuntė M., ir tada po kažkiek laiko gavo tokį patį laišką, tik jau su informacija, kad sąskaitą reikia atblokuoti. M. J. tuo metu buvo atsakingas už tą skyrių, tai jis buvo vienintelis žmogus, kuris galėjo parašyti tokį laišką ir patvirtinti, kad reikia apriboti arba atblokuoti klientą.

Sąskaitos apribojimai vyko dažniausiai taip, kad stebėsenos skyriaus kolegos darydavo tyrimus, nustatydavo, ar reikia klientą apriboti, ar ne. Būdavo gaunami kažkokie papildomi dokumentai iš kitų institucijų, kurios irgi informuodavo, kad reikia arba sustabdyti mokėjimus, arba užlaikyti, arba apriboti sąskaitas. Tuos sprendimus priimdavo M., kadangi jis buvo atsakingas už stebėsenos skyrių. Jis gaudavo informaciją, turėdavo ją apdoroti su savo komanda ir tada atsiųsdavo jiems informacinį laišką. Sprendimą apriboti lėšas sąskaitose ir jas atriboti priimdavo M. J.. Dėl sąskaitos apribojimo ar atribojimo jam nereikėjo niekieno kito patvirtinimo iš aukščiau. Už bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijomis buvo atsakingas M. J.. Jų skyrius negalėjo kvestionuoti tokio sprendimo. Kai koks nors klientas buvo užblokuojamas arba uždaromas, tai keisdavosi jo statusas. Jeigu klientas yra suspenduojamas ir jam yra apribojamas priėjimas prie sąskaitos, tai jo statusas pasikeičia į 98. Šis statusas reiškia, kad sąskaita yra užblokuota. Pinigai lieka toje pačioje sąskaitoje. Be M. niekas kitas jai neskambino ir nederino klausimo, kad reikia atblokuoti. Inicijuoti nutraukimą su klientais galėjo arba atitikties skyriaus vadovas T. B., arba stebėsenos skyriaus vadovas M.. Jie abu tardavosi. Jeigu jiems parašydavo M., tai jie nesiaiškindavo ar yra kažkokie papildomi leidimai, sutikimai. Jeigu būtų toks atvejis, kada klientas yra tiriamas, kai vyksta duomenų atnaujinimo procesas, tada atitikties skyrius gali siūlyti nutraukti arba apriboti tam tikrą kliento sąskaitą ar siūlyti ją uždaryti. Jos skyriaus darbuotojos jos neprivalėjo informuoti dėl sąskaitų apribojimo panaikinimo, ji tik visą laiką būdavo pridedama į laiškus, kad tą informaciją matytų, jeigu tuo metu kolegių nebūtų. Tokie nurodymai – užblokuoti ar atblokuoti sąskaitas, visada buvo prioritetas ir tokie laiškai buvo tvarkomi pirmumo eile, ir jos darbuotojos galėjo neinformuoti apie tokius sprendimus.

L. D. buvo klientų aptarnavimo skyriaus specialistė. Ji turėdavo gauti apribojimą ir užblokuoti sąskaitą, ką ji ir atlikdavo. Galėjo būti taip, kad ji informuodavo klientą apie jo sąskaitos užblokavimą. L. K., kaip direktorius buvo atsakingas už priimamus sprendimus įmonėje, bet kas liečia apribojimus, tai jis šitoje srityje neturėjo žodžio. Jai nėra žinomi atvejai, kad jis eitų tiesiogiai aiškintis su darbuotojais dėl uždėtų apribojimų ar atsineštų telefoną ir duotų kažkam pakalbėti su klientu. Informaciją apie prokuroro nutarimus, teismo uždėtus apribojimus sąskaitoms gaudavo iš M. el. paštu. Jos komanda jokio priėjimo prie kažkokio žurnalo neturėjo. E. buvo vienas iš jų kompanijos agentų vadovų. Nežino, ar jis buvo susijęs su ta „C. M.“ sąskaita, kuri buvo apribota. Kai sąskaita yra apribota teisėsaugos institucijų sprendimu, nurodymą ją apriboti galėjo duoti tik stebėsenos vadovas M. J.. Kiek jai žinoma, tas nurodymas nebuvo patvirtinamas jokio kito pareigūno, su sąskaitos atribojimu analogiškai. Jie gaudavo nurodymą ir jį vykdydavo, priežastimis, kodėl reikia apriboti, nesidomėdavo. Visą laiką pasiklausdavo M. J., kiek ir kokios informacijos gali pasakyti klientams. Dėl „C. M.“ sąskaitos apribojimo į ją asmeniškai niekas nesikreipė ir nesidomėjo. Nežino, dėl kokių priežasčių buvo išleistos tos lėšos. Ta galėtų atsakyti tik M., kuris atsiuntė informacinį laišką. Ji negalėjo kvestionuoti M. skyriaus nurodymų, kadangi buvo atsakinga už kitą skyrių.

Kiti byloje ištirti duomenys.

2021 m. kovo 25 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos G. P. raštas FNTT Pinigų plovimo prevencijos valdybos viršininkui dėl informacijos gavimo ir lėšų stabdymo, kuriuo prašoma imtis priemonių siekiant sustabdyti iš bendrovės „C. M. O. ” sąskaitos (-), esančios UAB ,,G.“, į sąskaitą (-), esančią įmonėje L., H. & V. (-), išvestų piniginių lėšų 194 000 Eur tolimesnį judėjimą (t 2, b. l. 129-131).

UAB „G.“ atstovo P. K. elektroninis laiškas su priedais, kuriuose pateikiama informacija apie iš “ „C. M. O. ” sąskaitos (-) atliktą pavedimą (t 2, b. l. 132-139).