Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal G. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutarties, kuria G. N. skundas netenkintas ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimas, kuriuo G. N. pagal ATPK 125 str. paskirta 750 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 mėnesiams, paliktas nepakeistas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro 2013 m. lapkričio 11 d. nutarimu G. N. nubaustas pagal ATPK 125 str. 750 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 mėnesiams už tai, kad jis 2013 m. spalio 11 d. 13.20 val. Jūrininkų pr. – Šilutės pl. Klaipėdoje, vairuodamas transporto priemonę „Opel Vivaro“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) įvažiavo į geležinkelio pervažą degant draudžiamam (raudonam) šviesoforo signalui. Tuo jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 173 punktą. Šį nutarimą G. N. apskundė pirmosios instancijos teismui.

Teismas nekritiškai vertino policijos pareigūnų parodymus. Tačiau pareigūnas N. R. iš viso neprisiminė šio įvykio, nes negalėjo nurodyti nei kokiu automobiliu jis važiavo, nei kiek bėgių yra nurodytoje sankryžoje. Jis tik nurodė, kad su kolega stovėjo netoli geležinkelio pervažos jo automobilio važiavimo kryptimi ir matė, jog automobilis pervažiavo sankryžą degant draudžiamam (raudonam) švesoforo signalui. Analogiškus parodymus davė ir pareigūnė R. Ž., tik ji nurodė, kad toje pervažoje yra 2 geležinkelio bėgiai. Peržiūrėjus vaizo įrašą aiškiai matyti, kad šioje pervažoje yra 3 geležinkelio bėgiai, kas rodo, jog pervaža yra plati. Vaizo įraše iš viso nėra matyti policijos pareigūnų bei jų automobilio, nors vaizdo kameros rodo pakankamą atstumą į priekį nuo pačios kameros. Ši aplinkybė paneigia pareigūnų teiginį, kad jie stovėjo pakankamai arti (apie 50 m atstumu) nuo geležinkelio pervažos. Ši aplinkybė yra reikšminga dėl to, kad būdami tolokai nuo pervažos (priekyje jo važiavimo kryptimi), pareigūnai neturėjo objektyvios galimybės nustatyti, kokiu atstumu nuo pirmojo bėgio buvo jo automobilis tuo metu, kai užsidegė draudžiamas (raudonas) šviesoforo signalas. Pareigūnai tematė patį faktą, kad jo vairuojamas automobilis pervažiavo plačią 3 bėgių geležinkelio pervažą degant raudonam signalui. Tačiau jis ir neginčijo nurodytos aplinkybės, tik nurodė, kad dėl objektyvių priežasčių neturėjo galimybės sustabdyti automobilį taip, kaip tai nurodyta Kelių eismo taisyklių 175 p. Tai, kad pareigūnė R. Ž. nurodė, jog jį sustabdžius dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo jis buvo nustebęs, tik patvirtina, kad šviesoforui užsidegus tuo metu, kai automobilis su juo susilygino, jis jo nepamatė, nes žiūrėjo tiesiai į priekį, o ne dairėsi į šonus, ir tik jau būnant automobiliui ant bėgių išgirdo kartu su raudonu signalu skambantį garsinį signalą.

Mano, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina jo kaltės, priešingai, įrodo, jog neturėjo objektyvios galimybės sustabdyti automobilį, kaip to reikalauja Kelių eismo taisyklių l75 p., t. y. ne arčiau kaip 10 m iki pirmojo bėgio, nes pats šviesoforas stovi 6 m iki bėgio atstumu, ir jo veiksmuose nėra ATPK 125 str. numatyto pažeidimo sudėties elemento - kaltės (tyčios ar neatsargumo).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Atsakombė pagal ATPK 125 str. inter alia kyla už įvažiavimą į pervažą esant draudžiamam šviesoforo signalui.

G. N. pagal ATPK 125 str. nubaustas už tai, kad vairuodamas transporto priemonę „Opel Vivaro“, įvažiavo į geležinkelio pervažą degant draudžiamam (raudonam) šviesoforo signalui.

Nors G. N. ginčija jo nubaudimą ir veiksmų kvalifikavimą, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. N. padarė ATPK 125 str. numatytą administracinį teisės pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pripažindamas jį kaltu pagal ATPK 125 str., teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais. Teismas nutartyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Savo pirminiame 2013-10-11 paaiškinime (b. l. 9) G. N. nurodė, kad važiavo per pervažą ir užsidegė raudonas signalas, o nenorėdamas sustoti ant pervažos, baigė pravažiuoti. 2013-11-11 skunde (b. l. 3) G. N. nurodė, kad raudonas šviesoforo signalas užsidegė jam pravažiavus „Stop“ liniją. Teismo posėdyje (b. l. 29) jis parodė, jog „Stop“ linijos ten nėra, tačiau privažiavus dar buvo leidžiama važiuoti, išgirdo ant bėgių užvažiavęs, kad įsijungė garsas, jog jau važiuoti draudžiama. Jis raudono žibinto nepamatė. Savo apeliaciniame skunde G. N. neneigia įvažiavęs į geležinkelio pervažą degant draudžiamam (raudonam) šviesoforo signalui, tačiau teigia, kad draudžiamas (raudonas) šviesoforo signalas užsidegė tuo metu, kai jo automobilis susilygino su pačiu šviesoforu, ir jis neturėjo jokios objektyvios galimybės sustabdyti automobilį.

Iš aptartų G. N. parodymų matyti, jog pasak G. N., jam privažiavus šviesoforą, dar degė nedraudžiantis per geležinkelio pervažą važiuoti šviesoforo signalas, draudžiamas (raudonas) šviesoforo signalas užsidegė jam susilyginus su šviesoforu ir važiuojant toliau. Tačiau peržiūrėjus byloje esantį vaizdo įrašą (b. l. 21) aiškiai matosi, kad draudžiamas (raudonas) šviesoforo signalas įsijungė anksčiau, nei G. N. privažiavo šviesoforą, jam privažiavus šviesoforą jau degė važiuoti draudžiantis (raudonas) šviesoforo signalas. Tai teismo posėdyje (b. l. 29-30) patvirtino ir liudytoja policijos pareigūnė R. Ž. nurodydama, jog automobilis buvo dar prieš šviesoforą, kai užsidegė raudonas signalas. Nors policijos pareigūnas N. R. teismo posėdžio metu (b. l. 29) ne itin detaliai prisiminė įvykio aplinkybes, jis taip pat parodė, kad būdami 50 m atstumu nuo traukinių pervažos tiksliai matė, kada įsijungė raudona šviesa, nemano, kad G. N. per pervažą pravažiavo, nematydamas įspėjimo. Kadangi pareigūnų parodymai sutampa su vaizdo įraše užfiksuotomis pažeidimo padarymo aplinkybėmis, kritiškai vertinti policijos pareigūnų parodymus nėra pagrindo. O tai, kad pareigūnai negalėjo prisiminti detalesnių įvykio aplinkybių, suklydo, kiek pervažoje yra geležinkelio bėgių, esmės pažeidimo konstatavimui neturi. Pareigūnai, apylinkės teismo posėdyje peržiūrėjus vaizdo įrašą paaiškino, kurioje vietoje jie buvo, kai stebėjo daromą pažeidimą, nurodė aiškiai matę, kad G. N. automobilis buvo dar prieš šviesoforą, kai užsidegė draudžiamas (raudonas) šviesoforo signalas, ir jis į geležinkelio pervažą įvažiavo jau degant draudžiamam šviesoforo signalui.

Anot G. N., pareigūnės R. Ž. parodymai, kad jį sustabdžius jis buvo nustebęs (b. l. 29-30) patvirtina, kad šviesoforas užsidegė tuo metu, kai jo automobilis susilygino su šviesoforu, jis jo nepamatė, nes žiūrėjo tiesiai į priekį, o ne dairėsi į šonus. Tačiau tokie jo teiginiai nepagrįsti, nes, kaip jau aptarta, vaizdo įrašu patikimai nustatyta, jog draudžiamas (raudonas) šviesoforo signalas įsijungė anksčiau, nei G. N. privažiavo šviesoforą, o sustabdytas jis galimai nustebo dėl to, kad važiuodamas nebuvo itin atidus, nežiūrėjo į šviesoforą ir į geležinkelio pervažą įvažiavo neįsitikinęs, ar nedega draudžiamas signalas - teismo posėdyje (b. l. 29) G. N. pripažino, kad raudono žibinto nematė.

G. N., remdamasis Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus pateikta informacija (b. l. 22) taip pat teigia, jog draudžiamam šviesoforo signalui užsidegus tuo metu, kai jo automobilis buvo apie 6 m atstumu iki pirmojo bėgio, važiuodamas 30-40 km/h greičiu jis bet kuriuo atveju galėjo sustoti tik už 15-22 m, t. y. ant pačių geležinkelio bėgių, todėl neturėjo objektyvios galimybės sustoti taip, kai to reikalauja Kelių eismo taisyklių 175 p., nes draudžiamas šviesoforo signalas užsidegė jam jau pravažiavus nustatytą 10 m iki pirmojo bėgio atstumą.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis rašytine bylos medžiaga ir byloje esančiu vaizdo įrašu laiko, jog nepaneigtas apelianto argumentas, kad šviesoforas stovi 6 m atstumu iki geležinkelio pervažos, o atstumas nuo jo automobilio iki geležinkelio pervažos, kai užsidegė draudžiamas (raudonas) šviesoforo signalas, galėjo būti ne didesnis negu 10 m. Tačiau Kelių eismo taisyklių 173 p., kurį pažeidė G. N., numato, jog įvažiuodamas į geležinkelio pervažą ir važiuodamas per ją, vairuotojas privalo vadovautis kelio ženklais, ženklinimu, užtvaro padėtimi, šviesoforų ir geležinkelio pervažos budėtojų (reguliuotojų) signalais. Prieš įvažiuodamas į geležinkelio pervažą, vairuotojas visais atvejais privalo įsitikinti, kad prie geležinkelio pervažos nėra artėjančios bėginės transporto priemonės. Ši norma yra XIX Kelių eismo taisylių skyriuje „Važiavimas per geležinkelių pervažas“, ir jame nėra numatytos jokios išimties, leidžiančios vairuotojui, užsidegus raudonam šviesoforo signalui, nesustoti. Be to, šios teisės normos sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad visais atvejais, prieš įvažiuodamas į geležinkelio pervažą, vairuotojas prieš ją privalo sustoti (jei tą numato ženklai) arba važiuoti tokiu greičiu, kad galėtų įsitikinti važiavimo per pervažą saugumu. Šiuo atveju, kaip matyti iš paties apelianto dėstomų įvykio aplinkybių, jis, artėdamas prie geležinkelio pervažos, nepasirinko esamai situacijai tinkamo greičio, kuriam esant, pastebėjęs artėjančią bėginę transporto priemonę ar užsidegus draudžiamam šviesoforo signalui, būtų galėjęs sustabdyti automobilį Kelių eismo taisylių nurodytose vietose. G. N., artėdamas prie geležinkelio pervažos ir matydamas degant važiuoti nedraudžiantį šviesoforo signalą, nebuvo atleistas nuo pareigos važiuoti tokiu greičiu, kad užsidegus draudžiamam šviesoforo signalui, savalaikiai spėtų sustabdyti transporto priemonę. Jeigu G. N., artėdamas prie geležinkelio pervažos, būtų važiavęs pakankamai lėtai, kad būtų galėjęs tinkamai įvykdyti Kelių eismo taisyklių 173 p. reikalavimus, jis būtų turėjęs galimybę sustabdyti automobilį neprivažiavęs geležinkelio pervažos. Be to, esamoje situacijoje G. N. būtų turėjęs realią galimybę savalaikiai sustoti nesudarydamas pavojaus nei sau, nei kitiems asmenims, nes iš vaizdo įrašo matyti, kad iš paskos G. N. kitos transporto priemonės nevažiavo. Tačiau nagrinėjamu atveju G. N., artėdamas prie geležinkelio pervažos, savo rizika pasirinko tokį važiavimo greitį, kuris sutrukdė jam savalaikiai sustabdyti automobilį Kelių eismo taisylių nurodytose vietose, ko pasekoje dėl savo kaltų veiksmų jis pažeidė Kelių eismo taisykles ir įvažiavo į geležinkelio pervažą, degant draudžiamam (raudonam) šviesoforo signalui.

Kartu atkreiptinas G. N. dėmesys, kad jis nubaustas už tai, jog pažeidė Kelių eismo taisyklių 173 p., o ne už Kelių eismo taisyklių 175 p. reikalavimų pažeidimus, pagal kuriuos tuo atveju, kai važiuoti per geležinkelio pervažą draudžiama, vairuotojas privalo sustoti ne arčiau kaip 10 m atstumu nuo pirmojo bėgio. G. N. nebuvo kaltinamas ir nubaustas už tai, kad sustojo arčiau kaip 10 m atstumu nuo pirmojo bėgio, kai važiuoti per geležinkelio pervažą draudžiama, todėl net jei jis ir neturėjo objektyvios galimybės sustoti taip, kai to reikalauja Kelių eismo taisyklių 175 p., tai jo atsakomybės dėl įvažiavimo į geležinkelio pervažą degant draudžiamam (raudonam) šviesoforo signalui nešalina.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog skundžiamos nutarties naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą.

Kartu pastebėtina, jog apylinkės teismas, skundžiamos nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodydamas „2013 m. gruodžio 11 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas <...>“ bei rezoliucinėje dalyje nurodydamas „Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimą <...> palikti nepakeistą“, padarė rašymo apsirikimo klaidą, kadangi G. N. buvo nubaustas ne 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimu, o 2013 m. lapkričio 11 d. nutarimu (b. l. 4). Iš nutarties įžanginės, aprašomosios bei motyvuojamosios dalių matyti, jog teismas nagrinėjo ir pasisakė būtent dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro 2013 m. lapkričio 11 d. nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl šis teismo padarytas apsirikimas, nekeičiant nutarties esmės, taisytinas, motyvuojamojoje dalyje nurodant „2013 m. lapkričio 11 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas <...>“ bei rezoliucinėje dalyje nurodant „Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro 2013 m. lapkričio 11 d. nutarimą <...> palikti nepakeistą“. Šis teismo padarytas apsirikimas nedaro skundžiamos nutarties neteisėta ar nepagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

G. N. apeliacinio skundo netenkinti ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.