Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Jolantos Medvedevienės, Nataljos Zelionkienės,

atsakovo - Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Jolitai Bendžiuvienei,

trečiųjų suinteresuotų asmenų - I. M. V., J. V. atstovui advokato padėjėjui Kęstučiui Žiemiui,

nedalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims - I. M. Vaišnorienei, J. V. , M. K. , G. V. P.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. V. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys I. M. V., J. V. , G. V. P., M. K. ) dėl administracinių aktų panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovas iš esmės pritarė atsakovo išdėstytiems argumentams, taip pat akcentavo, kad skundo padavimo terminas akivaizdžiai praleistas.

Pareiškėjos skundas patenkintinas visiškai.

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad 1991-09-17 pareiškėjos tėvas A. P. (A. P. , mirusio 1939-03-08), remdamasis LR įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų" Marijampolės rajono, Kazlų Rūdos apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą sugrąžinti natūra jam paveldėtą iš tėvo A. P. , A., žemę, esančią (duomenys neskelbtini) ., Marijampolės r.. Pretendentais atkurti nuosavybės teises į turėtą žemę A. P. nurodė savo vaikus - D. V. M., G. V. P. (T.1, b.l. 119). A. P. , kuris yra pareiškėjos senelis, mirė iki žemės nacionalizacijos - 1939-03-08 (T.1, b.l. 42) ir proceso dalyviai šios aplinkybės neginčijo. Pareiškėjos tėvas A. P. mirė 1993-01-11 (T.1, b.l. 114). Visą savo turtą lygiomis dalimis testamentu paliko savo vaikams – pareiškėjai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui G. V. P. (T.1, b.l. 181). Archyviniai duomenys (T.1, b.l. 37, 38) patvirtina, kad pareiškėjos senelis A. P. iki savo mirties valdė 15,70 ha žemės sklypą. Vėlesni archyvų duomenys (T.1, b.l. 35-36, 39) patvirtina, kad po žemės nacionalizacijos pareiškėjos tėvas toje pačioje vietovėje naudojosi apie 16 ha žemės sklypu.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Atkūrimo įstatymas) 19 str. 1 d. numatyta, kad institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Atkūrimo įstatymo 19 str. 1 d. nustatytos teisės normos yra specialiosios teisės normų, nustatytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 33 str. 1 d. ( ABTĮ 33 str. 1 d. reglamentuoja, jog skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos), atžvilgiu. Jos taikomos piliečiams, kuriems priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ir kitiems asmenims, kurių teises ar įstatymų saugomus interesus šis sprendimas pažeidžia. Tais atvejais, kai sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo jo sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą dienos (ABTĮ 13 str., 20 str., Administracinių bylų praktika Nr. 8 - Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos). Atsakovas ir jo atstovė teigia, kad administraciniai aktai pareiškėjai buvo įteikti, tačiau administracinėje byloje tokių duomenų, kad pareiškėjai buvo siunčiami ar kitaip įteikiami ginčijami aktai anksčiau negu nurodė pati pareiškėja, nėra. Kvietimas (T.1, b.l. 85), kuriame nesimato nei adreso, taip pat nėra asmenų, kuriems kvietimas adresuojamas, pavardžių, pareiškėjos parašas 1999-04-12 Žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte (T.1, b.l. 111) negali būti pakankamu pagrindu išvadai, kad pareiškėja turėjo galimybę iš to suvokti apie priimtus individualius administracinius aktus (žinoti jų priėmimo datą, turinį ir t.t.). Atsakovas taip pat nepateikė pakankamo pagrindo įrodymų, kad pareiškėja galėjo žinoti arba jai buvo įteikti ginčijami administraciniai anksčiau negu nurodė pati pareiškėja. To pasėkoje liko visiškai nepaneigti pareiškėjos ir jos atstovės teiginiai, kad tik gavusi informaciją, jog į žemės sklypą, kuriuo naudojosi nuo 1993 metų, neturi jokių teisių, pradėjo domėtis nuosavybės klausimais. Iš to seka, kad pareiškėja pagrįstai nurodė, jog apie ginčijamus individualius administracinius aktus sužinojo tik 2011-10-01 (T.1, b.l. 45) - kada Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM Marijampolės, Kazlų Rūdos, Kalvarijos žemėtvarkos skyrius 2011-09-30 raštu Nr. 20SS-3210 pateikė atsakymą į pareiškėjos advokatės užklausimą (T.1, b.l. 17-18), kuris pareiškėjai buvo įteiktas 2011-10-01. Tai duoda pakankamą pagrindą išvadai, jog pareiškėja nepraleido nei Atkūrimo įstatymo 19 str., nei ABTĮ 33 str. nustatytų terminų individualiems administraciniams aktams ginčyti (T.1, b.l. 13, 47). 2002-11-04 priimti administraciniai aktai teismui buvo pateikti 2012-02-21 (T.1, b.l. 194-200), o jokių kitų duomenų apie ankstesnį šių aktų įteikimą pareiškėjai ar jos žinojimą apie jų priėmimą (taip pat turinį, datą ir pan.) teismui pateikta nebuvo. Patikslintas skundas teismui pateiktas 2012-03-06 (nepažeidžiant aukščiau paminėtų terminų), todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėja nepraleido teisės aktų nustatytų terminų kreiptis į teismą ir dėl šių aktų panaikinimo (ABTĮ 57 str.). Priešingas teisės normų aiškinimas neatitiktų įstatymuose nustatytų administracinių aktų apskundimo terminų paskirties, nes neleistų užtikrinti teisinių santykių stabilumo, neužtikrintų teisinio tikrumo principo įgyvendinimo, neskatintų asmenį ginti savo teises (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2009-09-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-958/2009 ir t.t.)

Valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo į žemę klausimus, privalo vadovautis Atkūrimo įstatymu, Žemės reformos įstatymu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau- Tvarka), patvirtinta Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr.1057, taip pat ir kitais teisės aktais, liečiančiais nuosavybės teisių atkūrimą Lietuvos Respublikos piliečiams. Konstitucinėje jurisprudencijoje pabrėžta, jog įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę susigrąžinti žemę buvusiems savininkams (Konstitucinio Teismo 2008-07-04 sprendimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Atkūrimo įstatymo 2 str. nuostatas, ne kartą imperatyviai pabrėžė, kad nacionalizavimo padarinių šalinimo mechanizmą nustatančiu Atkūrimo įstatymu siekiama atkurti nuosavybės teises asmenims, kuriems nuosavybės teise priklausęs turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip nusavintas. Taigi, įstatymų leidėjas suteikė prioritetą savininko teisių gynimui. Kitų asmenų, išvardytų Atkūrimo įstatymo 2 str., teisė atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra išvestinė iš savininko teisės – šie asmenys įgyja teisę į nuosavybės teisių atkūrimą tik tuo atveju, jeigu turto savininkas po nacionalizacijos yra miręs. Atkūrimo įstatymo 2 str. prasme savininkas – tai asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Taigi, atkuriant nuosavybės teises į žemę visais atvejais turi būti nustatyta, kurio asmens teisės buvo pažeistos įvykdant žemės nacionalizaciją, - t. y. privalo būti nustatyta, kas nacionalizacijos momentu buvo nusavintos žemės savininkas pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus. Kadangi žemės Lietuvoje nacionalizacijos aktu laikytina 1940-07-22 Liaudies Seimo deklaracija, todėl atkuriant nuosavybės teises į žemę, turi būti nustatyta, kas buvo nusavintos žemės savininkas 1940-07-22 pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijoje dalyje galiojusius teisės aktus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pagal Atkūrimo įstatymą imperatyviai reikalaujama nustatyti asmenį, nuosavybės teise valdžiusį nekilnojamąjį turtą nacionalizacijos momentu (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT nutartys administracinėse bylose: 2003-03-14 Nr. A3-232/2003, 2004-02-13 Nr.A3-178/2004, 2008-07-21 Nr. A502-1310/2008, 2009-04-27 Nr.A261-532/2009, 2010-03-25 Nr. A261-364/2010, 2010-10-04 Nr. A146-799/2010 ir kt.). Teismui pateikti įrodymai akivaizdžiai patvirtina, kad A. P. (pareiškėjos senelis), kuris mirė 1939-03-08 (proceso dalyviai šią aplinkybę pripažįsta), visuotinės žemės nacionalizacijos momentu (1940-07-22) prašomos grąžinti žemės savininku nebebuvo ir būti juo objektyviai negalėjo. Iš to seka pagrįsta išvada, kad atkurti nuosavybės teisių į jo žemės nacionalizacijos momentu turėtą žemę nėra galimybės, nes turto nusavinimu jos nebuvo pažeistos, nes šis asmuo jau buvo miręs daugiau kaip prieš metus laiko (ABTĮ 57 str.). Tvarkos 11 p. 1 d. numatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiami pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Tvarkos 12 p. numato, kokie dokumentai patvirtina nuosavybės teises. Institucija, kuri įstatymu įgaliota nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, gavusi pretendentų prašymus atkurti nuosavybės teises į 1939-03-08 mirusio A. P. (pareiškėjos senelio) žemę, privalėjo pasiūlyti pretendentams pateikti dokumentus, įrodančius kas po A. P. mirties tapo jo nuosavybės teise valdytos žemės savininku (savininkais) ir ją valdė nacionalizacijos metu (1940-07-22). Tik atsakius į šį klausimą galėjo būti priimti atitinkami sprendimai dėl pretendentų pateiktų prašymų (ABTĮ 57 str.), o pretendentams nepateikus tokių duomenų, atsisakyti atkurti nuosavybės teises į pareiškėjos senelio žemę. Atsižvelgiant į administracinėje byloje esančių įrodymų visetą, teismas konstatuoja, kad pareiškėjos senelis A. P. mirė 1939-03-08, kai iki nacionalizacijos buvo likę daugiau nei vieneri metai, todėl neabejotinai buvo atsiradę turto perėjimo įpėdiniams (paveldėjimo) teisiniai santykiai ir žemės nacionalizacijos metu žemės savininku jau buvo kitas asmuo (asmenys). Teismas pritaria pareiškėjos ir jos atstovės argumentams, kad sutinkamai su tuo metu ir toje teritorijoje galiojusiomis Prancūzijos Civilinio kodekso normomis, mirus tėvui A. P. , turtas galėjo paveldėjimo būdu pereiti vyriausiajam sūnui A. P. (pareiškėjos tėvui). Šiuos teiginius patvirtina ir 1992-09-15 Lietuvos valstybinio archyvo pažymėjimas Nr. 06-35-P, kuriame nurodyta, kad Lietuvos statistikos archyviniame fonde, visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo 1942-05-27 žiniose, Marijampolės apskrities, (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojo P. A. buto-ūkio lape įrašyti: P. A. , gimęs 1916 m., šeimos galva, ūkininkas, šeimininkas be samdinių, motiną E. išlaiko sūnus, seserys A., A., M. išlaiko brolis (T.1, b.l. 38). Tai iš esmės neprieštarauja faktinio palikimo priėmimo tvarkai, nustatytai Prancūzijos Civilinio kodekso 5 sk. 774-814 str., tačiau šios aplinkybės nėra šios administracinės bylos ginčo dalykas. Teismas pažymi, jog sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo priiminėjo valstybės tarnautojai, kurie privalo tinkamai vykdyti jiems pavestas funkcijas bei detaliai laikytis teisės aktų reikalavimų. Tai reiškia, kad imperatyvios teisės aktų nuostatos įpareigojo atsakovo tarnautojus aiškintis ar visi prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikę pretendentai turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Nuosavybės teisių atkūrimo į A. P. (pareiškėjos senelio) žemę proceso metu priimti administraciniai aktai Atkūrimo įstatymo 2 str. nuostatas akivaizdžiai pažeidžia (tai patvirtina ir 1998-11-25 protokolo Nr. 4 duomenys – T.1, b.l. 30-32). Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Tvarkos 106 p. numato, kad laisva (neužstatyta) žemė grąžinama natūra piliečiams proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise, jeigu pretendentai nesusitaria kitaip. Tais atvejais, kai piliečiai nesusitaria dėl natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės dalių, apskrities viršininkas natūra grąžinamos žemės sklypo dalis nustato proporcingai pagal kiekvienam bendraturčiui likusios grąžinti žemės plotą. Sutinkamai su Atkūrimo įstatyme reglamentuota procedūra, patvirtinant susitarimą tarp pretendentų dėl atkuriamos žemės dalių, toks susitarimas vykdomas išreiškiant visų pretendentų valią raštiškai ir patvirtinant ją nustatyta tvarka. Iš byloje pateiktų duomenų, matyti, jog susitarimas buvo su kitais galimais pretendentais į žemę, tačiau jis buvo sudarytas nedalyvaujant nei pareiškėjos tėvui ar jo atstovui, nei jo teisių perėmėjams (T.1, b.l. 147). Pagal minėtą susitarimą M. K. teko 5 ha žemės, K. V. - 5 ha žemės, pareiškėjos tėvui - 5,7 ha žemės. Toks susitarimas be vieno iš pretendentų negalėjo būti sudaromas ir, tuo labiau įgyvendintas, kadangi jis akivaizdžiai pažeidžia Tvarkos nuostatas. Įvertinusi pateiktų įrodymų visetą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pakankamas pagrindas duomenų patvirtinančių, jog A. P. (pareiškėjos senelis) žemės nacionalizacijos metu nebuvo 16,82 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) Marijampolės apskrityje, savininkas, todėl visi ginčijami administraciniai aktai, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į jo iki 1939-03-08 valdytą žemės sklypą, turi būti panaikinti, kaip savo turiniu prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus, pareiškėjos patikslintas skundas tenkintinas visiškai (ABTĮ 88 str. 2 p.).

Akcentuojama, kad darydamas galutines išvadas šioje administracinėje byloje, teismas privalo vadovautis nuostata, kad Teismų įstatymo 33 str. 4 d. numato, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Net ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006-03-28 nutarime taip pat imperatyviai nurodė, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą ir pažymėjo, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat – t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (ABTĮ 13 str., 20 str.).

Visi likusieji tiek pareiškėjos, tiek atsakovo ir kitų proceso dalyvių argumentai laikytini pertekliniais, nuturintys reikšmės ginčijamų administracinių aktų teisėtumui (neteisėtumui), nesusiję su skundo pagrindu bei dalyku, todėl šiame procesiniame sprendime neanalizuojami.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos D. V. M. patikslintą skundą patenkinti visiškai.

Panaikinti 1999-08-04 Marijampolės apskrities viršininko sprendimą Nr. 51-8850-8950.

Panaikinti 1999-09-08 Marijampolės apskrities viršininko įsakymą Nr. 281ŽM A. P. , K. V. atžvilgiu.

Panaikinti 1999-08-04 Marijampolės apskrities viršininko sprendimą Nr. 51-8849-8949.

Panaikinti 2002-11-04 Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-07-6149 1 priedo 8 p., 2 priedo 10 p., 11 p..

Panaikinti 2002-11-04 Kauno apskrities viršininko sprendimą Nr. 69-13288.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.