- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-30
- Bylos Nr.
- A-552-3042-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00836-2011-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Trečiasis asmuo
- I. M. V., M. K., J. V., G. V. P.
- Pareiškėjas
- D. V. M.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Advokatai
- Rasa Gradauskienė
- Kategorijos
- 11.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
trečiojo suinteresuoto asmens M. K. atstovei Elinai Palovienei
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens I. M. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. V. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims I. M. V., J. V., G. V. P., M. K. dėl administracinių aktų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja D. V. M. (toliau – ir pareiškėja) skundu (I t., b. l. 201-205) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti: 1) Marijampolės apskrities viršininko 1999 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. 51-8850-8950; 2) Marijampolės apskrities viršininko 1999 m. rugsėjo 8 d. įsakymą Nr. 281ŽM K. V., A. P. atžvilgiu; 3) Marijampolės apskrities viršininko 1999 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. 51-8849-8949; 4) Kauno apskrities viršininko 2002 m. lapkričio 4 d. įsakymo Nr. 02-07-6149 1 priedo 8 punktą, 2 priedo 10 ir 11 punktus; 5) Kauno apskrities viršininko 2002 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. 69-13288.
Pareiškėja nurodė, kad pareiškėjos tėvas A. P. 1991 m. rugsėjo 17 d. padavė prašymą atkurti nuosavybės teises natūra į jo iš savo tėvo A. P. paveldėtą ir iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 17 ha žemės plotą, esantį Gabavos kaime, Sasnavos valsčiuje, Marijampolės rajone. Kaip pretendentus nurodė savo vaikus – pareiškėją bei trečiąjį suinteresuotą asmenį – G. V. P. 1991 m. gruodžio 2 d. pareiškėjos tėvo sesuo M. K. taip pat pateikė prašymą jai sugrąžinti jos tėvo A. P. (pareiškėjos senelio) turėtą 17 ha žemės sklypą, esantį Gabavos kaime, Sasnavos valsčiuje, Marijampolės apskrityje. Kaip pretendentus nurodė savo seserį K. V. (kurios įpėdiniai šiuo metu yra I. V. ir J. V.), seserį M. K. (pareiškėjos teta) bei brolį A. P. (pareiškėjos tėvą). 2011 metų vasarą pareiškėjai pradėjus domėtis, kodėl nėra atkuriamos nuosavybės teisės į šiuo metu jai priklausančią žemę, paaiškėjo, kad 1999 m. rugpjūčio 4 d. Marijampolės apskrities viršininko sprendimu Nr. 51-8850-8950, taip pat 1999 m. rugsėjo 8 d. Marijampolės apskrities viršininko įsakymu Nr. 281ŽM A. P. (pareiškėjos tėvui, kurio teisių perėmėja yra pareiškėja) buvo atkurtos nuosavybės teisės tik į nekilnojamojo turto dalį – 5,61 ha žemės sklypą natūra, 1999 m. rugpjūčio 4 d. Marijampolės apskrities viršininko sprendimu Nr. 51-8849-8949 K. V. (kurios teisių perėmėja yra I. V. ir J. V.) buvo atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamojo turto dalį - 5,61 ha žemės sklypą natūra, o Kauno apskrities viršininko 2002 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 02-07-6149 ir Kauno apskrities viršininko sprendimu Nr. 69-13288 M. K. atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamojo turto dalį – 5,60 ha, perduodant neatlygintinai nuosavybėn turėtajam 6,88 ha žemės sklypą, esantį Kauno apskrityje, Prienų rajone, Veiverių seniūnijoje, Grigaliūnų kaime. Iki tol apie priimtus administracinius aktus pareiškėjai nieko nebuvo žinoma ir pareiškėjai jie įteikti nebuvo, nėra išduotas ir paveldėjimo teisės liudijimas į žemę. 2011 metų vasarą pareiškėja tik iš K. V. teisių perėmėjų sužinojo, kad ginčo žemė yra jų ir pareiškėja neturi į ją jokių teisių. Minėti administraciniai aktai pažeidžia teisės aktų reikalavimus, kadangi nuosavybės teisės buvo atkurtos K. V. ir M. K., kurios negali būti laikomos tinkamomis pretendentėmis į pareiškėjos tėvo A. P., paveldėjusio savo tėvo turtines teises, turtą. A. P. yra pareiškėjos tėvo A. P. tėvas (pareiškėjos senelis), bei trečiųjų suinteresuotų asmenų senelis, kuris nebuvo 16,82 ha žemės sklypo, esančio Gabavos ir Rusinkos kaimuose, Sasnavos valsčiuje, Marijampolės apskrityje, savininkas žemės nacionalizacijos metu. 1939 m. kovo 8 d. mirus A. P. visą 16,82 ha žemės sklypą ėmė valdyti jo sūnus A. P. (pareiškėjos tėvas), faktiškai priimdamas ir valdydamas palikimą. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra susitarimas tarp pretendentų dėl atkuriamos žemės dalių, tačiau susitarimas vyko nedalyvaujant nei pareiškėjos tėvui, nei jo atstovams, todėl toks susitarimas negalėjo būti sudaromas ir laikomas teisėtu. Pareiškėja nuo pat 1993 metų nuomos pagrindu naudojosi 11,22 ha žemės sklypu, kuris buvo formuojamas nuosavybės teisių atkūrimui. Šiame sklype taip pat yra ir pareiškėjos namų valda ir niekas jos naudojimosi žeme teisėms neprieštaravo. Kiti asmenys šiuo žemės plotu nesinaudojo. Pareiškėja buvo įsitikinusi, jog galutinai įvykdžius nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, nuosavybės teisės bus atkurtos tik jai į visą jos tėvui A. P. priklausiusią žemę. Terminas skundui paduoti dėl administracinių aktų ginčijimo nėra praleistas, kadangi apie nuosavybės teisių atkūrimą K. V. ir A. P. sužinojo tik 2011 m. spalio 1 d., o apie nuosavybės teisių atkūrimą M. K. – tik šiais metais.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) atsiliepime (I t., b. l. 75-78) prašė pareiškėjos skundą atmesti.
Šalies argumentai
Atsakovas nurodė, kad terminas skundui paduoti yra praleistas. 1991 m. rugsėjo 17 d. prašymu A. P. kreipėsi į Marijampolės rajono Kazlų Rudos apylinkės agrarinės reformos tarnybą ir prašė atkurti jam nuosavybės teises, kuriame kaip pretendentė buvo nurodyta pareiškėja. Žemėtvarkos skyrius informavo pareiškėją, kad nustatyti, jog A. P., gimęs 1916 metais, valdė 15,7 ha žemės sklypą nėra galimybių. Taip pat informavo, kad į šį žemės plotą pretenduoja ir jo seserys. Marijampolės apskrities viršininko administracijos atstovų 1998 m. lapkričio 25 d. protokolu Nr. 4 buvo nutarta, vadovaujantis archyviniais dokumentais, atkurti nuosavybės teisę į žemę M. K., K. V. ir A. P. lygiomis dalimis. Marijampolės apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Marijampolės rajono žemėtvarkos skyrius 1998 m. birželio 17 d. raštu Nr. 04-306 informavo pareiškėją, kad pilietė turi teisę kreiptis į teismą, nes nuosavybės atsiradimo faktai gali būti nustatyti tik išsprendus ginčą tarp pretendentų ieškininės teisenos tvarka. Pareiškėja 1998 m. balandžio 6 d. pakartotinai kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. K. ir K. V. sustabdymo. Nuosavybės teisės į buvusio savininko A. P. Marijampolės apskrities, Kazlų Rūdos seniūnijos Gabavos ir Rusinkos kaimuose iki žemės nacionalizacijos valdytą 16,82 ha žemės plotą atkurtos trims pretendentams (jo vaikams), t. y. M. K., K. V. ir A. P.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 14 d. sprendimu (II t., b. l. 28-33) pareiškėjos skundą patenkino visiškai ir panaikino Marijampolės apskrities viršininko 1999 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. 51-8850-8950, Marijampolės apskrities viršininko 1999 m. rugsėjo 8 d. įsakymą Nr. 281ŽM A. P., K. V. atžvilgiu, Marijampolės apskrities viršininko 1999 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. 51-8849-8949, Kauno apskrities viršininko 2002 m. lapkričio 4 d. įsakymo Nr. 02-07-6149 1 priedo 8 punktą, 2 priedo 10 ir 11 punktus, 2002 m. lapkričio 4 d. Kauno apskrities viršininko sprendimą Nr. 69-13288.
Teismas vertino, kad byloje esančių įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad 1991 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjos tėvas A. P. (A. P., mirusio 1939 m. kovo 8 d.), remdamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), Marijampolės rajono, Kazlų Rūdos apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą sugrąžinti natūra jam paveldėtą iš tėvo A. P., A., žemę, esančią Gabavos kaime, Sasnavos valsčiuje, Marijampolės rajone. Pretendentais atkurti nuosavybės teises į turėtą žemę A. P. nurodė savo vaikus – D. V. M., G. V. P. A. P., kuris yra pareiškėjos senelis, mirė iki žemės nacionalizacijos, t. y. 1939 m. kovo 8 d. ir proceso dalyviai šios aplinkybės neginčijo. Pareiškėjos tėvas A. P. mirė 1993 m. sausio 11 d., o visą savo turtą lygiomis dalimis testamentu paliko savo vaikams – pareiškėjai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui G. V. P. Archyviniai duomenys (I t., b. l. 37, 38) patvirtina, kad pareiškėjos senelis A. P. iki savo mirties valdė 15,70 ha žemės sklypą. Vėlesni archyvų duomenys (I t. b. l. 35-36, 39) patvirtina, kad po žemės nacionalizacijos pareiškėjos tėvas toje pačioje vietovėje naudojosi apie 16 ha žemės sklypu.
Nepaisant to, kad atsakovas teigia, kad administraciniai aktai pareiškėjai buvo įteikti, teismas sprendė, kad administracinėje byloje tokių duomenų, kad pareiškėjai buvo siunčiami ar kitaip įteikiami ginčijami aktai anksčiau negu nurodė pati pareiškėja, nėra. Teismas padarė išvadą, kad kvietimas (I t., b. l. 85), kuriame nesimato nei adreso, taip pat nėra asmenų, kuriems kvietimas adresuojamas, pavardžių, pareiškėjos parašas 1999 m. balandžio 12 d. Žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte (I t., b. l. 111) negali būti pakankamu pagrindu išvadai, kad pareiškėja turėjo galimybę iš to suvokti apie priimtus individualius administracinius aktus (žinoti jų priėmimo datą, turinį ir t.t.). Pabrėžė, kad atsakovas taip pat nepateikė pakankamo pagrindo įrodymų, kad pareiškėja galėjo žinoti arba jai buvo įteikti ginčijami administraciniai anksčiau negu nurodė pati pareiškėja. Todėl liko visiškai nepaneigti pareiškėjos teiginiai, kad tik gavusi informaciją, jog į žemės sklypą, kuriuo naudojosi nuo 1993 metų, neturi jokių teisių, pradėjo domėtis nuosavybės klausimais. Iš to seka, kad pareiškėja pagrįstai nurodė, jog apie ginčijamus individualius administracinius aktus sužinojo tik 2011 m. spalio 1 d., kai Nacionalinė žemės tarnybos Marijampolės, Kazlų Rūdos, Kalvarijos žemėtvarkos skyrius 2011 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. 20SS-3210 pateikė atsakymą į pareiškėjos advokatės užklausimą (I t., b. l. 17-18), kuris pareiškėjai buvo įteiktas 2011 m. spalio 1 d. Nurodė, kad tai duoda pakankamą pagrindą išvadai, jog pareiškėja nepraleido nei Atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje, nei Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje nustatytų terminų individualiems administraciniams aktams ginčyti. 2002 m. lapkričio 4 d. priimti administraciniai aktai teismui buvo pateikti 2012 m. vasario 21 d., o jokių kitų duomenų apie ankstesnį šių aktų įteikimą pareiškėjai ar jos žinojimą apie jų priėmimą (taip pat turinį, datą ir pan.) teismui pateikta nebuvo. Patikslintas skundas teismui pateiktas 2012 m. kovo 6 d. (nepažeidžiant aukščiau paminėtų terminų), todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėja nepraleido teisės aktų nustatytų terminų kreiptis į teismą ir dėl šių aktų panaikinimo.
Teismas konstatavo, kad teismui pateikti įrodymai akivaizdžiai patvirtina, kad A. P. (pareiškėjos senelis), kuris mirė 1939 m. kovo 8 d. (proceso dalyviai šią aplinkybę pripažįsta), visuotinės žemės nacionalizacijos momentu (1940 m. liepos 22 d.) prašomos grąžinti žemės savininku nebebuvo ir būti juo objektyviai negalėjo. Todėl padarė išvadą, kad atkurti nuosavybės teisių į jo žemės nacionalizacijos momentu turėtą žemę nėra galimybės, nes turto nusavinimu jos nebuvo pažeistos, t. y. šis asmuo jau buvo miręs daugiau kaip prieš metus laiko. Remiantis Tvarkos 11 ir 12 punktais, institucija, kuri įstatymu įgaliota nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, gavusi pretendentų prašymus atkurti nuosavybės teises į 1939 m. kovo 8 d. mirusio A. P. (pareiškėjos senelio) žemę, privalėjo pasiūlyti pretendentams pateikti dokumentus, įrodančius, kas po A. P. mirties tapo jo nuosavybės teise valdytos žemės savininku (savininkais) ir ją valdė nacionalizacijos metu (1940 m. liepos 22 d.). Tik atsakius į šį klausimą galėjo būti priimti atitinkami sprendimai dėl pretendentų pateiktų prašymų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnis), o pretendentams nepateikus tokių duomenų, atsisakyti atkurti nuosavybės teises į pareiškėjos senelio žemę. Atsižvelgiant į administracinėje byloje esančių įrodymų visetą, teismas konstatavo, kad pareiškėjos senelis A. P. mirė 1939 m. kovo 8 d., kai iki nacionalizacijos buvo likę daugiau nei vieneri metai, todėl neabejotinai buvo atsiradę turto perėjimo įpėdiniams (paveldėjimo) teisiniai santykiai ir žemės nacionalizacijos metu žemės savininku jau buvo kitas asmuo (asmenys).
Teismas pritarė pareiškėjos argumentams, kad sutinkamai su tuo metu ir toje teritorijoje galiojusiomis Prancūzijos Civilinio kodekso normomis, mirus tėvui A. P., turtas galėjo paveldėjimo būdu pereiti vyriausiajam sūnui A. P. (pareiškėjos tėvui). Šiuos teiginius patvirtina ir 1992 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos valstybinio archyvo pažymėjimas Nr. 06-35-P, kuriame nurodyta, kad Lietuvos statistikos archyviniame fonde, visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo 1942 m. gegužės 27 d. žiniose, Marijampolės apskrities, Sasnavos valsčiaus, Gabavos kaimo gyventojo P. A. buto-ūkio lape įrašyti: P. A., gimęs 1916 m., šeimos galva, ūkininkas, šeimininkas be samdinių, motiną Elzbietą išlaiko sūnus, seserys Adelė, Antosė, Marcelę išlaiko brolis. Tačiau pabrėžė, kad šios aplinkybės nėra šios administracinės bylos ginčo dalykas. Teismas pažymėjo, imperatyvios teisės aktų nuostatos įpareigojo atsakovo tarnautojus aiškintis ar visi prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikę pretendentai turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Vertino, kad nuosavybės teisių atkūrimo į A. P. (pareiškėjos senelio) žemę proceso metu priimti administraciniai aktai akivaizdžiai pažeidžia Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas (tai patvirtina ir 1998 m. lapkričio 25 d. protokolo Nr. 4 duomenys).
Atkreipė dėmesį ir į tai, kad Tvarkos 106 p. numato, kad laisva (neužstatyta) žemė grąžinama natūra piliečiams proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise, jeigu pretendentai nesusitaria kitaip. Nurodė, kad iš byloje pateiktų duomenų, matyti, jog susitarimas buvo su kitais galimais pretendentais į žemę, tačiau jis buvo sudarytas nedalyvaujant nei pareiškėjos tėvui ar jo atstovui, nei jo teisių perėmėjams. Pagal minėtą susitarimą M. K. teko 5 ha žemės, K. V. – 5 ha žemės, pareiškėjos tėvui – 5,7 ha žemės. Toks susitarimas be vieno iš pretendentų negalėjo būti sudaromas ir, tuo labiau įgyvendintas, kadangi jis akivaizdžiai pažeidžia Tvarkos nuostatas. Įvertinęs pateiktų įrodymų visetą, teismas konstatavo, kad yra pakankamas pagrindas duomenų patvirtinančių, jog A. P. (pareiškėjos senelis) žemės nacionalizacijos metu nebuvo 16,82 ha žemės sklypo, esančio Gabavos ir Rusinkos kaimuose, Sasnavos valsčiuje, Marijampolės apskrityje, savininkas, todėl visi ginčijami administraciniai aktai, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į jo iki 1939 m. kovo 8 d. valdytą žemės sklypą, turi būti panaikinti, kaip savo turiniu prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams.
III.
Trečiasis suinteresuotas asmuo I. M. V. (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą (II t. b. l. 38-40), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimą ir arba administracinę bylą nutraukti Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 6 punkto pagrindu, arba bylą pagal rūšinį teismingumą perduoti nagrinėti atitinkamam bendrosios kompetencijos teismui.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Mano, kad ginčas turėjo būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Pažymi, kad po ginčijamų Marijampolės apskritie viršininko aktų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teises K. V., priėmimo K. V. įpėdiniams buvo išduotas 2004 m. gegužės 25 d. paveldėjimo teisės liudijimas Nr. 6682 ir žemė nuosavybės teisės paveldėjimo būdu perėjo I. M. V. bei J. V.. Esant tokiai situacijai, susijusiai su trečiųjų suinteresuotų asmenų I. M. V. bei J. V. nuosavybės teisėmis į atitinkamus žemės sklypus, nuosavybės teisių registravimu ginčijamųjų aktų teisinis likimas, susijęs su pareiškėjos reikalavimu, turės tiesioginės įtakos trečiųjų suinteresuotų asmenų I. M. V. bei J. V. nuosavybės teisėms, ir lems nekilnojamojo turto registre padarytų įrašų koregavimą. Todėl darytina išvada, kad ginčas yra civilinės teisinės prigimties.Įvertinus pareiškėjos atliktus veiksmus iki ginčijamų administracinių aktų priėmimo mano, kad pareiškėjai buvo žinomas jų turinys. 1999 m. balandžio 12 d. Žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo akte bei Ribų paženklinimo abrise, kuriuos yra pasirašiusi pareiškėja, buvo nurodytas 11,22 ha žemės sklypo plotas, žemės sklypo vieta ir konfigūracija, subjektai, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės. Iš esmės šie duomenys sudarė ginčijamų administracinių aktų turinį. Pareiškėja, pasirašydama minėtus dokumentus, patvirtino, kad yra supažindinta su faktine situacija ir tam neprieštarauja. Taip pat turėjo būti vertinamas pareiškėjos elgesys laikotarpiu nuo ginčijamų administracinių aktų priėmimo iki skundo padavimo, kadangi per visą šį laikotarpį pareiškėja naudojosi žemės sklypu, teikė seniūnijai deklaracijas, kad ginčijamuose žemės sklypuose vykdo žemės ūkio veiklą. Pirmosios instancijos teismas iš esmės netinkamai vertino byloje esančius duomenis. Apeliantės nuomone, teismas turėjo konstatuoti, jog pareiškėja praleido terminą skundui paduoti, ir byla turėjo būti nutraukta Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 6 punkto pagrindu.
Atsiliepimas
Pareiškėja D. V. M. atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens I. M. V. apeliacinį skundą (II t., b. l. 52-55) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
Mano, kad ginčas buvo išnagrinėtas nepažeidžiant teisės normų, reglamentuojančių teismingumo taisykles. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 3, 15 ir 16 straipsniais, administracinis teismas sprendžia ginčus, kylančius iš administracinių teisinių santykių, ir nesprendžia ginčų, kylančių iš civilinių teisinių santykių. Pažymi, kad Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti praktikoje laikomasi pozicijos, kad sprendžiant ginčus, susijusius su piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisiniais santykiais, turi būti tinkamai įvertinamas ginčo pobūdis ir prigimtis. Daro išvadą, kad šio ginčo atveju akivaizdu, jog jame dominuoja administraciniai teisiniai santykiai – ginčas kilo dėl tinkamai įvykdytos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros. Tai, kad ginčijamų administracinių aktų pagrindu turtas buvo paveldėtas, yra tik tolesnė turto įgijimo ir perėmimo procedūra, susikūrusi išimtinai administracinių aktų pagrindu. Išduoti paveldėjimo teisės liudijimai nedaro šio ginčo civiliniu teisiniu ginču.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad terminas skundui paduoti dėl administracinių aktų ginčijimo nėra praleistas, kadangi apie nuosavybės teisių atkūrimą K. V. ir A. P. pareiškėja sužinojo tik 2011 m. spalio 1 d., o apie nuosavybės teisių atkūrimą M. K. – tik šių metų vasario pabaigoje, kai gavo atsakymą iš Prienų ir Birštono žemėtvarkos skyriaus. Priešingai nei nurodo apeliantė, pats faktas, kad pareiškėja pasirašė ant žemės sklypo ribų paženklinimo akto jokiu būtu negali būti pagrindu laikyti, kad jai buvo žinoma apie gerokai vėliau priimtus administracinius aktus arba kad šie aktai jai buvo įteikti. Pareiškėjai nebuvo įteiktas nei sprendimas, nei įsakymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo jos tėvui A. P., nei sprendimai dėl nuosavybės teisų atkūrimo K. V. ir M. K.. Kadangi iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjos tėvas administracinių aktų priėmimo metu buvo miręs, darytina išvada, kad šie sprendimai tiesiogiai įtakojo jos, kaip A. P., teisių perėmėjos teises, todėl apie juos privalėjo būti informuota įstatymų nustatyta tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens I. M. V. apeliacinį skundą (II t., b. l. 57-60) nurodo, kad sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais reikalavimais ir prašo jį tenkinti.
Sutikimą su apeliaciniu skundu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
Sutinka su apeliantės argumentais, kad jeigu ginčas kyla iš civilinio teisinio santykio, tai nepriklausomai nuo to, kad viena iš šio ginčo šalių yra valstybės ar savivaldybės institucija, šis ginčas turi būti laikomas civiliniu, o ne administraciniu, ir yra teismingas bendrosios kompetencijos teismams. Be to, bendrosios kompetencijos teismų kompetencija, kaip platesnė pagal savo pobūdį, turi apimti tuos atvejus, kai ginčas nėra grynai administracinio pobūdžio. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje nurodyta, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Todėl net ir pareiškėjai nuginčijus du iš juridinių nuosavybės teisių įregistravimo dokumentų – sprendimą ir įsakymo dalį, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės K. V., kol nenuginčyti kiti nuosavybės teisės dokumentai, paveldėjimo teisės liudijimas, teismo sprendimo įvykdyti nebūtų galima.Sutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad įvertinus pareiškėjos atliktus veiksmus iki ginčijamų administracinių aktų priėmimo teigtina, kad pareiškėjai buvo žinomas jų turinys. Kaip matyti iš teismui pateikto VĮ Registrų centro pateikto Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, nuosavybės teisės K. V. įregistruotos nuo 1999 m. lapkričio 24 d. Todėl pareiškėja kaip aktyvus, ginantis savo teises asmuo galėjo ir turėjo žinoti apie priimtus ginčijamus administracinius aktus.
Atsiliepimas
Tretieji suinteresuoti asmenys J. V. ir G. V. P. atsiliepimuose į trečiojo suinteresuoto asmens I. M. V. apeliacinį skundą (II t., b. l. 49, 50) nurodo, kad apeliacinio skundo reikalavimą be pagrindžiančius motyvus palaiko visa apimtimi ir prašo jį tenkinti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo M. K. atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens I. M. V. apeliacinį skundą (II t., b. l. 51) prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Nurodo, kad priimtas teismo sprendimas yra nepagrįstas, kadangi praleistas ieškininės senaties terminas. Pažymi, kad pareiškėjai apie nuosavybės teisių atkūrimą buvo žinoma nuo pat pradžių, nes ji tvarkė savo tėvo dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tai patvirtina žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktas bei Ribų paženklinimo abrisas, kuriuos pareiškėja pasirašė. Apie tai, kad pareiškėja žinojo apie atkurtą nuosavybės teisę į senelio iki nacionalizacijos naudotą žemės sklypą patvirtina ir faktas, kad M. K. išsikėlus savo 5 ha žemės sklypą į Prienų rajoną, pareiškėja toje vietoje atsikėlė savo vyro M. tėvų žemę. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jos teises, kadangi neišsiuntė apeliacinio skundo nuorašų, nors lydraštyje apeliacinės instancijos teismui nurodė priešingai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje kilęs ginčas dėl individualių administracinių aktų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas panaikino skundžiamus aktus, nes nustatė, jog asmuo, kurio nuosavybės teisės atkurtos šiais aktais, buvo miręs iki nacionalizacijos, o pakankamai duomenų, kas iš šio asmens palikuonių paveldėjo turtą, nebuvo surinkta.
Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas dviem pagrindiniais argumentais – tuo, kad byla išnagrinėta pažeidžiant teismingumo taisykles bei tuo, kad pareiškėja akivaizdžiai praleido terminą skundui paduoti.
Nagrinėdama bylos teismingumo klausimą, teisėjų kolegija pažymi, kad šis ginčas yra kilęs specifinėje viešojo administravimo – piliečių nuosavybės teisių atkūrimo srityje. Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti praktikoje laikomasi pozicijos, kad ginčus, susijusius su piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisiniais santykiais, kai šie teisiniai santykiai yra dominuojantys ir kai prašoma panaikinti tik individualius administracinius aktus, priimtus šioje srityje, turi nagrinėti administraciniai teismai. (žr. pvz. Specialiosios teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 8 d. nutartį byloje A. Z. v. Nacionalinė žemės tarnyba ir kiti, 2011 m. lapkričio 9 d. nutartį byloje Panevėžio apygardos prokuratūra ir kiti v. Nacionalinė žemės tarnyba ir kiti; 2011 m. lapkričio 16 d. nutartį byloje Panevėžio apygardos prokuratūra, LR Aplinkos ministerija v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kiti; 2011 m. gruodžio 14 d. nutartį byloje Kauno apygardos prokuratūra v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) Pareiškėja byloje nekėlė jokių civilinio pobūdžio reikalavimų, byloje nebuvo sprendžiami žemės sklypų nuosavybės, jų registravimo, paveldėjimo ar restitucijos klausimai. Darytina išvada, kad šis ginčas kilęs iš administracinių teisinių santykių, buvo teismingas administraciniams teismams ir teismingumo taisyklėms, nagrinėjant bylą, nėra nusižengta.
Apeliantė taip pat teigia, kad pareiškėja jau nuo 1999 metų turėjo žinoti apie skundžiamų aktų priėmimą, nes ji tada pasirašė įvairius dokumentus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu, visą laiką ginčo žeme naudojosi, ją deklaruodavo ir gaudavo išmokas.
Administracinių bylų teisenos įstatyme apriboti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-46/2010). Pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas.
Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010, 2010 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010).
Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tuo atveju, kai aktas neturėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, skundžiamas aktas laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys. Spręstina, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies taikymo prasme asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-322/2011, 2006 m. spalio 25 d. nutartį byloje Nr. AS4-455/2006; 2006 m. birželio 29 d. nutartį byloje Nr. AS8-249/2006; 2005 m. kovo 24 d. nutartį byloje Nr. AS7-100/2005).
Patikrinusi bylose esančius rašytinius įrodymus bei įvertinusi proceso dalyvių paaiškinimus, teisėjų kolegija pripažįsta teisinga pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėja nepraleido termino skundui dėl ginčijamų aktų paduoti, termino kreiptis į teismą eigos pradžia laikytina 2011 metų spalio 1 diena.
Vieninteliai rašytiniai įrodymai byloje, liudijantys pareiškėjos aktyvų dalyvavimą nuosavybės teisių atkūrimo procese, yra pareiškėjos 1994 m. kovo 24 d. ir 1998 m. balandžio 6 d. rašyti prašymai sustabdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą bei jos parašai ant 1999 m. balandžio 12 žemės sklypo paženklinimo akto bei abriso. Visi šie dokumentai yra surašyti iki ginčijamų aktų priėmimo. Objektyvių įrodymų, kad pareiškėjai iki 2011 metų spalio 1 d. buvo įteikti ginčijami aktai arba suteikta pakankamai informacijos apie tokių aktų priėmimą, jų esmę ir turinį, byloje nesurinkta. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek prieš nuosavybės teisių atkūrimą, tiek ir po jo pareiškėja faktiškai naudojosi tuo pačiu žemės sklypu, o pati apeliantė pripažino, kad ginčas tarp šalių dėl naudojimosi žeme kilo tik 2011 metų vasarą. Nei pareiškėjos, nei jos brolio parašų ant 1992 m. sudaryto susitarimo padalinti žemę nėra, todėl negalima teigti, kad šie asmenys žinojo apie žemės pasidalinimą ir su tuo sutiko. Trečiajam suinteresuotam asmeniui M. K. nuosavybės teisės buvo atkurtos tik 2002 metais, kitame rajone, todėl pareiškėja negalėjo žinoti apie šiuos aktus. Taigi byloje nėra pakankamai įrodymų, kad pareiškėja žinojo arba tikrai turėjo žinoti apie ginčijamus aktus iki 2011 spalio 1 d.
Šalys neginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kad A. P., kuris ginčijamuose aktuose nurodomas turto, kuris buvo nacionalizuotas, savininku, yra miręs 1939 metais. Ši aplinkybė leidžia konstatuoti, kad ginčijami aktai yra neteisėti iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja Atkūrimo įstatymo nuostatoms. Pirmosios instancijos teismas juos pagrįstai panaikino.
Išnagrinėjusi bylos medžiagą ir įvertinusi pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
trečiojo suinteresuotojo asmens I. M. V. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.