Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Stasys Punys Baudžiamoji byla Nr. 1A-556-166/2013

Teisėjas Gediminas Viederis Teisminio proceso Nr.1-13-1-02179-2011-9

2013 m. rugsėjo 24 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. D. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje (dėl fizinio skausmo sukėlimo 2011 m. liepos 15 d.) ir nubaustas laisvės atėmimu keturiems mėnesiams.

J. D. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje (dėl fizinio skausmo sukėlimo 2011 m. liepos 20 d.) ir nubaustas laisvės atėmimu keturiems mėnesiams.

J. D. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje (dėl fizinio skausmo sukėlimo 2011 m. gruodžio 13 d.) ir nubaustas laisvės atėmimu keturiems mėnesiams.

J. D. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje (nukentėjusiosios L. D. atžvilgiu) ir nubaustas laisvės atėmimu keturiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis paskirtos bausmės subendrintos ir galutinė subendrinta bausmė J. D. paskirta laisvės atėmimas aštuoniems mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas J. D. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2012 m. sausio 9 d.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1- 4 dalimis paskirtos bausmės vykdymas J. D. atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį atsiprašyti nukentėjusiųjų G. D. ir L. D. ir visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Priteista iš J. D. nukentėjusiajai L. D. 5 000 Lt nusikalstamais veiksmais padarytos neturtinės žalos atlyginimui.

Procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisių apribojimas į iš kaltinamojo J. D. paimtus pinigus - 1 021 Lt 91 centą, iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktina nepakeista, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintina ir šią pinigų sumą nukreiptina L. D., daliniam šiuo nuosprendžio priteisto civilinio ieškinio padengimui.

J. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 2 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

jis 2011 m. liepos 15 d. apie 22.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kambaryje, konflikto metu su savo dukra G. D., paėmęs jai už kairės rankos virš alkūnės jėga tempė ją iš už spintos durų, kur nukentėjusioji bandė nuo jo pasislėpti, taip sukeldamas nukentėjusiajai G. D. fizinį skausmą.

Šiais savo veiksmais J. D. padarė nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

jis 2011 m. liepos 20 d. apie 12.45 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, konflikto metu su savo dukra G. D., tyčia sudavė jai kumščiu vieną smūgį į pakaušį, dėl ko ji nugriuvo ant lovos, po to dešine ranka paėmęs už nukentėjusiosios kaklo ją smaugė, taip sukeldamas nukentėjusiajai G. D. fizinį skausmą.

Šiais savo veiksmais J. D. padarė nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

jis 2011 m. gruodžio 13 d. apie 23 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, konflikto metu su savo dukra G. D., tyčia sudavė jai ranka tris smūgius į galvą, taip sukeldamas nukentėjusiajai G. D. fizinį skausmą.

Šiais savo veiksmais J. D. padarė nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

O taip pat, J. D. nuteistas už tai, kad nežymiai sutrikdė sveikatą:

jis 2011 m. gruodžio 16 d. apie 15 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, konflikto metu su savo žmona L. D., keikdamasis necenzūriniais žodžiais, griebė jai rankomis už abejų pečių bei pradėjo kratyti, po to rankomis sudavė keturis smūgius į veidą ir į pakaušį, tuo sukeldamas nukentėjusiajai L. D. fizinį skausmą ir padarydamas poodinę kraujosruvą kairiajame žaste, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Šiais savo veiksmais J. D. padarė nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. D. apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Apygardos teismas sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais argumentais. Nors apeliantas teigia, jog skundžiamas teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, o teismas iš surinktu įrodymų padarė klaidingas išvadas, tačiau aukštesnės instancijos teismas šį skundo argumentą vertina kritiškai ir jis yra atmestinas.

Pažymėtina, jog pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 str. 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Be to, pažymėtina ir tai, jog įrodymų vertinimas yra išimtinai teismo prerogatyva, todėl tai, kad teismo išvados nesutampa su apelianto subjektyviu duomenų vertinimu nėra pagrindas teigti, jog įrodymai ištirti ir įvertinti netinkamai, o nuosprendis nepagrįstas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog J. D. padarė nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 140 str. 1 d. bei paskyrė jam tinkamą bausmę.

Apeliantas neigia dalyvavęs jam inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 140 str. 1 d. padaryme ir prašo jį išteisinti, tačiau tokia apelianto pozicija kolegijos vertintina, kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šiuos nusikaltimus, kadangi ji prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistojo J. D. kaltę patvirtinantiems įrodymams, bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje detaliai išdėstė įvykio aplinkybes pagal kaltinimo epizodus, nurodė išsamius byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų vertinimo motyvus, pagrįstus surinktų duomenų visumos analize. Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo su jais nesutikti.

Pastebėtina, nors nukentėjusioji G. D. apklausiama pirmos instancijos teisme ir neatsiminė visų įvykių aplinkybių, tačiau ikiteisminio tyrimo metu davė išsamius parodymus, kurie sutampa su kitais byloje esančiais objektyviais duomenimis ir kuriais pagrįstai vadovavosi teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Nors pasak apelianto nukentėjusiosios G. D. parodymai yra nenuoseklūs, tačiau pirmos instancijos teismas pagrįstai pasisakė skundžiamame nuosprendyje, jog ta aplinkybė, kad teisminio nagrinėjimo metu ji tiksliai negalėjo atsiminti visų įvykių aplinkybių, nesudaro pagrindo abejoti jos parodymais ir kas paaiškinama, kaip praėjusiu ilgesniu laiku tarp įvykių. Šiuo atveju apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl nukentėjusiosios G. D. nenuoseklumo apie nuteistojo vartotą smurtą nėra esminės ir neduoda kolegijai pagrindo nesivadovauti nukentėjusiosios parodymais. Taip pat apeliantas skunde nurodo, jog žmona ir dukra jį apkalba, melagingai tvirtina, kad jis prieš jas naudojo smurtą, padarė kūno sužalojimus, tačiau aukštesnės instancijos teismas tokius skundo argumentus vertina kaip pasirinktą gynybinę poziciją, kadangi nukentėjusiųjų G. D. ir L. D. parodymai iš esmės nekito nuo pat pradžių, yra nuoseklūs ir sutampantys, aptarti parodymai papildo vienas kitą ir sutampa bendrai esminėse detalėse, todėl jais kolegija abejoti ar atmesti kaip nepatikimus neturi pagrindo. Nors nukentėjusioji L. D. ir nebuvo tiesioginė liudytoja smurtaujant nuteistajam J. D. prieš dukterį ir apie smurto detales ji sužinojo iš G. D., tačiau šie L. D. parodymai sutampa su kitais byloje esančiais įrodymais ir dėl ko negali būti vertinami kaip melagingi ar neatitinkantys tikrovės. Nukentėjusiųjų G. D. ir L. D. parodymus dėl smurto vartojimo aplinkybių patvirtina ir liudytojo T. D. parodymai, L. D. pareiškimai, tarnybiniai pranešimai, apžiūros protokolas, išrašai iš medicininių dokumentų, kita rašytinė bylos medžiaga.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas T. D. parodė, kad tėvas J. D. nuolat vartoja alkoholį, su mama elgėsi blogai, tarp tėvo ir mamos nuolatos vykdavo konfliktai. Liudytojas parodė, kad matė sumuštą mamą, žino, kad tėvas mušdavo seserį G., kaip telefonu trenkė jai per galvą (t 1 b.l. 91). Nors T. D. nebuvo tiesioginis įvykių liudytojas, tačiau šio liudytojo parodymai vertinami tiek, kiek jie sutampa su kitais byloje esančiais įrodymais ir kas leidžia neabejoti nukentėjusiųjų parodymų patikimumu. Kad šeimoje buvo smurtaujama patvirtina ir apklausti policijos pareigūnai, tarnybiniai pranešimai. Liudytojai policijos pareigūnai O. C. ir E. C. parodė, kad nuvykus pagal pranešimą dėl šeimyninio konflikto, buvo nustatyta, kad J. D. nepilnametės dukros akivaizdoje naudojo fizinį smurtą prieš J. D., ant kurios matėsi smurto žymių lokalizacija (t. 1 b.l. 22-28, 82-83). Tai, kad nukentėjusiųjų parodymai dėl smurto vartojimo pobūdžio, mechanizmo nekeliantys abejonių patvirtina ir išrašai iš medicininių dokumentų. Iš VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo Vaikų ligoninės Medicininių dokumentų išrašo matyti, kad 2011-12-14 G. D. buvo stacionarizuota skubos tvarka, jai nustatytas sumušimas galvoje, kūne (t 1, b.l. 40). Tai, kad L. D. buvo padaryti sužalojimai, patvirtina 2012-08-09 apžiūros protokolo duomenys, kur nustatyta, kad L. D. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Šie objektyvūs įrodymai kartu su kitais tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais patvirtina nukentėjusiųjų parodymus dėl paties smurto vartojimo pobūdžio, mechanizmo ir kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiųjų G. D. ir L. D. parodymai išsamūs, nuoseklūs ir atitinkantys faktines bylos aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusiųjų parodymai iš esmės dėl įvykio aplinkybių nekito, juos patvirtina ir netiesioginiai minėtų liudytojų parodymai apžiūros protokolas, išrašai iš medicininių dokumentų bei kita byloje esanti rašytinė medžiaga, pirmos instancijos teismas pagrįstai šiuos duomenis vertino kaip patikimus ir remdamasis jais nustatė veikos faktines aplinkybes. Pastebėtina, kad nors ne visais atvejais nukentėjusiosios kreipėsi į medicinos įstaigas, o kai kuriais atvejais, iškvietus policijos pareigūnus, atsisakydavo rašyti pareiškimus, dėl apelianto nubaudimo, tačiau tai nepaneigiama, kad nebuvo naudojamas smurtas ir apeliantas elgėsi nenusikalstamai.

Tuo tarpu nuteistojo J. D. parodymų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys.

Remiantis įrodymų visetu, teismas turėjo pagrindą apelianto parodymais abejoti ir nesiremti nustatant ir vertinant nustatytas faktines bylos aplinkybes. Nors apeliantas ir neigia smurtavęs, tačiau iš jo paties parodymų matyti, kad šeimoje vykdavo konfliktai, dėl neva netinkamo vaikų auklėjimo ar buities, taip pat apeliantas neneigia, kad po kiekvieno konflikto eidavo į virtuvę išgerti. Apelianto versiją, jog jis dukrą auklėdavo tik žodžiais ir prieš ją smurto nevartojo pirmos instancijos teismas pagrįstai sukritikavo, kadangi ji prieštarauja byloje esantiems objektyviems duomenims, kurių visetas tiek pirmos instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui, leido daryti pagrįstą išvadą dėl nuteistojo J. D. kaltumo.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, jog pirmos instancijos teismas išsamiai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. nustatytų reikalavimų ir pagrįstai nustatė, kad J. D. vartojo smurtą teismo nustatytomis aplinkybėmis savo dukters G. D. ir žmonos L. D. atžvilgiu ir pagrįstai pripažino kaltu, padarius LR BK 140 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas (dėl fizinio skausmo sukėlimo G. D. 2011 m. liepos 15 d.; 2011 m. liepos 20 d.; 2011 m. gruodžio 13 d.; 2011 m. gruodžio 16 d. L. D. atžvilgiu). Nuteistojo J. D. veikos kvalifikuotos teisingai.

Bausmė nuteistajam paskirta teisingai. Teismas skirdamas bausmę J. D. BK 54 str. reikalavimų nepažeidė, atsižvelgė ir įvertino tiek padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (J. D. padarė keturis nesunkius nusikaltimus), kaltės formą ir rūšį (J. D. veikė tyčia), nuteistojo asmenybę (J. D. anksčiau neteistas, šiuo metu dirba, nors nusikalstamų veikų padarymo metu nedirbo, piktnaudžiavo alkoholiu), į tai, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nuteistasis nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Įvertinęs visų šių aplinkybių visumą teismas pagrįstai skyrė laisvės atėmimo bausmę, tačiau atsižvelgęs į tai, kad nuteistasis praeityje neteistas, dirba, paskirtos bausmės vykdymą, remiantis BK 75 str. nuostatomis, atidėjo. Aukštesnės instancijos teismas su šia teismo išvada sutinka.

Taip pat apelianto manymu, teismas nepagrįstai priteisė 5 000 Lt neturtinės žalos. Šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas, todėl atmestinas.Aukštesnės instancijos teismas susipažinęs su baudžiamąja byla konstatuoja, jog civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos išspręstas teisingai.

Apylinkės teismas spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiajai L. D. priteistinos neturtinės žalos dydžio, vadovavosi CK 6.250 str. Teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį pagrįstai atsižvelgė kokias pasekmės sukėlė nagrinėjami įvykiai, į šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį bei kitas, turinčias reikšmės bylai, aplinkybes, o taip pat ir į sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Tai, kad nukentėjusiajai L. D. buvo sukeltas fizinis skausmas, tai yra, padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, neabejotinai patvirtina ir apžiūros protokolas, pačios nukentėjusiosios parodymai. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, jog nukentėjusiajai L. D. buvo padaryta neturtinė žala, susijusi su fiziniu skausmu, dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais. Taip pat apylinkės teismas pagrįstai padarė išvadą, kad dėl kitų trijų nuteistojo veikų, padarytų tiesiogiai prieš nukentėjusiąją G. D., L. D. taip pat buvo padaryta tam tikra neturtinio pobūdžio žala, o būtent, L. D. patyrė emocinį išgyvenimą, išgąstį dėl dukros sveikatos. Teismas spręsdamas neturtinės žalos pinginio įvertinimo klausimą taip pat atsižvelgė į tai, kad padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos prie nesunkių nusikaltimų, į formuojamą teismų praktiką, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus ir pagrįstai nukentėjusiosios L. D. patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus bei fizinį skausmą įvertino 5 000 Lt dydžio kompensacija. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusioji L. D. dėl nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo, buvo pareiškusi 50 000 Lt dydžio civilinį ieškinį kaltinamajam J. D.. Apylinkės teismas nustatė nukentėjusiajai L. D. padarytos žalos sumą – 5 000 Lt. Kolegija daro išvadą, kad šis dydis atitinka veikos pavojingumą, adekvatus nukentėjusiosios patirtiems neigiamiems išgyvenimams, be to atitinka teismų praktiką tokio pobūdžio bylose.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo J. D. apeliacinį skundą atmesti.