- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-09-07
- Bylos Nr.
- A-469-736-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gudynas (pirm.), Antanas Ablingis, Sigita Rudėnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- V.S.
- Atsakovas
- Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos
- Kategorijos
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),
dalyvaujant pareiškėjui V.S.
pareiškėjo atstovei adv. V.B.
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V.S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V.S. skundą atsakovams Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas pateikė teismui skundą (b.l. 1-10, 176), kuriuo prašė įpareigoti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą (toliau - Tarnyba) pateikti jam Kalėjimų departamento 2005 m. rugpjūčio 5 d. rašto Nr. 16/07-1147, 2-ųjų pataisos namų 2005 m. rugpjūčio 23 d. rašto Nr. 9-5080(07), Migracijos departamento 2005 m. rugpjūčio 18 d. rašto Nr. 10-14-M4-9979, Seimo žmogaus teisių komiteto 2005 m. birželio 14 d. rašto Nr. 112-S-471, taip pat jo pareiškimų kopijas, įpareigoti atsakovę atsiųsti jam aktus, išverstus į suprantamą jam kalbą (2005 m. rugpjūčio 22 d. pažymą Nr. (05)-SN-93), priteisti iš atsakovės jam 1 350 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, 2005 m. rugpjūčio 22 d. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos pažymoje aptartą sprendimą baigti skundo tyrimą panaikinti ir įpareigoti šį klausimą išnagrinėti iš naujo. Pareiškėjas paaiškino, kad 2005 m. gegužės 13 d. atsakovei pagal kompetenciją buvo perduotas nagrinėti jo skundas, kuriame nurodyta, kad Lietuvos įkalinimo įstaigose yra grubiai pažeidžiamos pagrindinės žmogaus teisės, numatytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 14 straipsnyje, Lietuvoje pataisos namuose rusakalbiams kaliniams nėra jokios informacijos jiems suprantama kalba, Kalinimo vidaus taisyklės, Bausmių vykdymo kodeksas, skelbimai, visų laisvės atėmimo vietų tarnybų darbo tvarkaraščiai nėra išversti į rusų kalbą, administracija nepadeda atlikti dokumentų vertimo. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba gauto skundo tinkamai neišnagrinėjo, neištyrė išdėstytų faktų, nesilankė laisvės atėmimo vietoje, nesusitiko su pareiškėju, padarytas išvadas pagrindė tik laiškais, gautais iš valstybės institucijų, kurių veiksmai skundžiami. Ginčijamame akte nurodyti neteisingi duomenys, nepatikimi ir nepagrįsti faktai, kuriais siekiama nuslėpti pažeidimus. Pareiškėjas 2005 m. rugsėjo 8 d. raštišku prašymu kreipėsi į Tarnybą, prašydamas: 1) pranešti, į kurį jo prašymą ji atsakė atsiųsdama 2005 m. rugpjūčio 22 d. pažymą; 2) išversti pažymą į jam suprantamą rusų kalbą; 3) atsakymą į jo pateikiamą prašymą taip pat išversti į rusų kalbą; 4) atsiųsti jo pateikto skundo, į kuri buvo atsakyta pateikiant skundžiamą pažymą, kopiją; 5) pateikti visą informaciją apie Tarnybą ir jos veiklos teisinius pagrindus; 6) grąžinti jo prašymą ar jo kopiją su žyma apie gavimą; 7) atsiųsti 2005 m. rugpjūčio 5 d. Kalėjimų departamento laišką Nr. 18/07-1147 ir 2-ųjų pataisos namų direkcijos 2005 m. rugpjūčio 23 d. laišką Nr. 9-5080(07). Jam atsakyta 2005 m. rugsėjo 26 d. laišku Nr. (05-SN-93)-S-517, tačiau atsakymas, pareiškėjo manymu, buvo formalus, nebuvo aiškiai atsakyta į visus pateiktus klausimus, todėl jis pakartotinai 2005 m. spalio 17 d. ir 2005 m. lapkričio 22 d. su analogiškais prašymais kreipėsi į Tarnybą. Tarnyba atsakė 2005 m. lapkričio 17 d., o pareiškėjas atsakymą gavo 2005 m. lapkričio 25 d., pažeidžiant 30 dienų terminą atsakymui pateikti. Pareiškėjo manymu, pateiktas atsakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų ir teisės principų, akte nenurodyta, į kurį jo prašymą yra atsakoma. Tokiu būdu, savo veiksmais Tarnyba pažeidė 2002 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 1491 „Dėl pavyzdinės asmenų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose tvarkos", Valstybės tarnybos įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus, Konvencijos 3 ir 14 straipsnius. Kadangi Tarnyba savo veiksmais pažeidė 2003 m. lapkričio 18 d. Lygių galimybių įstatymo reikalavimus, yra visos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos. Turtinę žalą pareiškėjas apskaičiavo vieną pragyvenimo lygio minimumą padauginęs iš 10 mėnesių (135 * 10=1 350 Lt), nes būtent tiek laiko nuo jo pirmo kreipimosi (2005 m. balandžio 7 d.) į valstybės institucijas jo pažeistos teisės nebuvo ginamos ir toliau buvo pažeidinėjamos. Neturtinei žalai atlyginti pareiškėjas prašė 10 000 Lt sumos, nes tai standartinė Lietuvoje nustatyta suma. Teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad Tarnyba netyrė jo nurodytų pažeidimų, nebuvo atvykusi į įkalinimo įstaigą, nebendravo su juo, t. y. visapusiškai neištyrė visų aplinkybių.
Atsiliepimas
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b.l. 101-102) Tarnyba paaiškino, kad valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str.). Atsakovės manymu, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad Tarnyba atliko neteisėtus veiksmus ir dėl to jam atsirado turtinė ar neturtinė žala (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Tarnyba pažymėjo, kad jos 2005 m. liepos 22 d. pažyma, 2005 m. rugsėjo 26 d. raštas Nr. (05-SN-93) - S-577 ir 2005 m. lapkričio 17 d. raštas Nr. (05-SN-93)-S-664 yra informacinio pobūdžio ir teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia, o pagal galiojančius teisės aktus piliečiams atsakoma valstybine kalba. Tarnyba nurodė, jog pareiškėjo 2006 m. vasario 1 d. rašte prašomi pateikti dokumentai bus pateikti teismui pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalies reikalavimus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, jog ginčo esmė - ar Tarnyba tinkamai, iki galo ir objektyviai ištyrė pareiškėjo skundą, ar pareiškėjas įkalinimo įstaigoje buvo diskriminuojamas dėl kalbos. Teismas vadovavosi Konvencijos 3, 14 straipsniais, Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad pareiškėjas skundžia 2005 m. rugpjūčio 22 d. pažymoje aptartą sprendimą tuo aspektu, kad Tarnyba nepatikrino jo skunde nurodomų aplinkybių dėl diskriminacinio elgesio su juo. Pareiškėjas diskriminaciniu elgesiu laiko situaciją, kad Lietuvos įkalinimo įstaigose vidaus tvarkos taisyklės, teisės aktai, skelbimai, įsakymai yra surašyti lietuvių kalba, kurios jis visiškai nemoka ir nesupranta. Pareiškėjas nurodė savo pažeistas teises bandęs ginti kreipdamasis į valstybės institucijas su prašymais pašalinti daromus pažeidimus, tačiau Tarnyba jo skundo išsamiai neištyrė ir taip leido toliau diskriminuoti rusakalbius kalinius.
Teismas nenustatė, kad dėl kalbos nemokėjimo buvo apribotos pareiškėjo teisės. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direkcija savo raštuose patvirtino, kad įkalinimo įstaigose kalbos nemokantiems kaliniams yra išverčiamos vidaus taisyklės, išaiškinamos jų teisės, su jais bendraujama jiems suprantama kalba. Šios aplinkybės neneigė posėdžio metu ir pats pareiškėjas. Jis patvirtino, kad pokalbio metu jam yra išverčiamas dokumentų turinys, su juo bendraujama jam suprantama kalba, tačiau nurodė, jog norėtų, kad šalia lietuvių kalba išdėstytų skelbimų, užrašų, vidaus taisyklių ir pan. būtų jų vertimas į rusų kalbą. Teismas, vadovaudamasis Valstybinės kalbos įstatymo 4, 7 straipsniais, konstatavo, jog įkalinimo įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, skelbimai ar kita informacija pagrįstai rašomi valstybine kalba. Teismas nenustatė, kad pareiškėjui dėl kalbos nemokėjimo buvo taikomi kokie nors apribojimai, varžomos jo teisės, jis buvo kankinamas ar žeminamas. Pareiškėjas posėdžio metu patvirtino, kad, jam paprašius, informacija yra išverčiama, su kalbos nesuprantančiais kaliniais įkalinimo įstaigos darbuotojai bendrauja jiems suprantama kalba. Nurodyta, jog individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje yra pareiškėjo parašas, kad jis yra susipažinęs su sąraše nurodytais teisės aktais. Nors pareiškėjas teigia, kad jam yra nesuprantamas lietuvių kalba surašytų dokumentų turinys ir dėl to jis jaučiasi diskriminuojamas, nustatyta, kad pareiškėjas labai dažnai dėl savo teisių pažeidimo kreipiasi į įvairias valstybės institucijas, savo reikalavimus grįsdamas įvairiomis teisės normomis. Todėl, teismo manymu, vertimų nebuvimas nediskriminuoja pareiškėjo ir neapriboja jo teisių. Be to, iš byloje esančios medžiagos (b.l. 142) nustatyta, kad pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos pilietis.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, jog pagal Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 3 dalį diskriminacija nėra laikomas reikalavimas mokėti valstybinę kalbą. Konstatuota, jog pareiškėjas teismui nenurodė jokių faktų, kuriuos įvertinus galima būtų daryti išvadą, kad jis buvo diskriminuojamas, žeminamas ar ribojamos kokios nors jo teisės.
Teismas nustatė, jog visi pareiškėjo prašomi pateikti dokumentai yra nagrinėjamoje administracinėje byloje, pareiškėjas buvo į teismą atvykęs susipažinti su byla, jo atstovė pasiėmė iš bylos reikiamų dokumentų nuorašus (b.l. 175), jis su atstove dalyvavo bylą nagrinėjant teismo posėdyje, todėl minėtas reikalavimas iki sprendimo priėmimo tapo neaktualus (pareiškėjas turi galimybę susipažinti su prašomais dokumentais, pasidaryti jų nuorašus) ir atmestinas.
Dėl pareiškėjo prašymo pateikti jam 2005 m. rugpjūčio 22 d. Tarnybos pažymos vertimą į rusų kalbą teismas nurodė, jog pagal Piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo viešojo administravimo ar kitose institucijose pavyzdinės tvarkos aprašo 10 punktą nevalstybine kalba gauti prašymai ir skundai nagrinėjami bendra tvarka. Į lietuvių kalbą gautą prašymą ar skundą išverčia institucija, kuriai pagal kompetenciją priklauso nagrinėti šiuos dokumentus. Pareiškėjui atsakoma valstybine kalba. Nustatyta, jog Tarnyba, gavusi pareiškėjo rusų kalba surašytą prašymą, jį išnagrinėjo ir surašė pažymą, kurios rezoliucinėje dalyje nusprendė baigti skundo tyrimą, nepasitvirtinus jame nurodytiems pažeidimams. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad Tarnyba tinkamai ištyrė pareiškėjo prašymą dėl diskriminacijos, neprivalėjo susitikti su pareiškėju, nes turėjo pakankamai duomenų, jog pareiškėjas dėl kalbos nebuvo diskriminuojamas. Išnagrinėjusi asmens prašymą ir sprendimą surašiusi lietuvių kalba, ji teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas dėl kalbos. Konstatuota, jog reikalavimas mokėti valstybinę kalbą ir norminių aktų, skelbimų ar kitos informacijos vertimų nebuvimas negali būti laikomi diskriminacija. Todėl teismas padarė išvadą, kad Tarnyba 2005 m. rugpjūčio 22 d. pažymoje priėmė teisingą sprendimą ir nėra pagrindo jo naikinti ar klausimą perduoti klausimą nagrinėti iš naujo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, jog pagal civilinėje teisėje įtvirtintas įrodinėjimo taisykles civilinės atsakomybės sąlygų buvimą turi įrodinėti pareiškėjas. Teismas vadovavosi Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalimi, nurodydamas, jog įstatymų leidėjas žalos atsiradimą sieja su tam tikro turto ar jo dalies netekimu, kuri privalo įrodyti pareiškėjas. Konstatuota, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad dėl valstybės institucijų neveikimo jis patyrė nuostolius, neįrodinėjo nuostolių dydžio. Pareiškėjo pateiktas turtinės žalos paskaičiavimas, kurį jis sieja su minimaliu pragyvenimo lygiu ir laikotarpiu, per kurį jo teisės nebuvo tinkamai apgintos, teismo konstatavimu, yra nepagrįstas, nes pagal galiojantį teisinį reguliavimą žala yra siejama su turto netekimu ar sužalojimu, turėtomis išlaidomis ar negautomis pajamomis. Nurodyta, jog prašydamas priteisti neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas privalėjo įrodyti ir neturtinės žalos padarymo faktą bei neturtinės žalos dydį. Teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką tokiais atvejais turi būti įrodyti ne tik neteisėti veiksmai, bet ir su jais susijusi neturtinė žala, t. y. asmens dvasiniai išgyvenimai, sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas, nepatogumai ir kita, jeigu tai gali būti įvertinta pinigais. Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar neveikimas yra pakankamai intensyvūs ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Kadangi nesant vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, civilinė atsakomybė neatsiranda, teismas netikrino ir kitų sąlygų buvimo.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Apelianto teigimu, teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neobjektyvus, teismas nepagrįstai nurodė, jog jis teismo posėdžio metu neneigė, kad įkalinimo įstaigoje yra išverčiamas dokumentų turinys, kad su juo bendraujama jam suprantama kalba. Apeliantas pažymi, kad įkalinimo įstaigos administracija bendraudavo rusų kalba tik buitiniame lygmenyje, tačiau išversti į rusų kalbą laiškus, raštus kategoriškai atsisakydavo (b.l. 184). Tuo tarpu Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad nuteistieji turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka gauti rašytinę informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, savo teises ir pareigas. Apelianto teigimu, bausmių vykdymo institucija informaciją turi pateikti lietuvių kalba, nuteistojo gimtąja kalba arba ta kalba, kurią nuteistasis supranta. Šias aplinkybes Kalėjimų departamentas nurodė ir savo 2005 m. rugpjūčio 5 d. rašte Nr. 16107-1147, tačiau reikalavimų nevykdė. Kad Vilniaus 2-ieji pataisos namai taip pat nevykdė šių reikalavimų, patvirtina 2005 m. rugsėjo 29 d. pažyma dėl pateikto prašymo Nr. 14-279 (b.1.16), 2005 m. rugsėjo 21 d. pažyma dėl pateikto prašymo Nr. 14-266 (b.1.17), 2005 m. gruodžio 22 d. pažyma "apie gaunamas pajamas" Nr. 11-2236 (b.l. 34), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2006 m. sausio 16 d. raštas Nr. 16107-25 "Dėl pataisos namų administracijos atsisakymo daryti dokumentų kopijas"(b.l.55). Apeliantas nurodo, jog Vilniaus 2-ieji pataisos namai Tarnybai 2005 m. rugpjūčio 23 d. pateikė raštą Nr. 9-5080/07/ "Dėl nuteistojo V.S. skundo tyrimo" (b.l. 136), kuriame nurodė neteisingus, tikrovės neatitinkančius faktus: kad laikotarpiu nuo 2000 m. spalio 27 d. iki 2002 m. birželio 7 d. jis nesikreipė į įkalinimo įstaigos administraciją su skundais ir prašymais dėl tautinės diskriminacijos, kad jis yra išlaikęs lietuvių kalbos egzaminą (tik šiuo metu Darbo birža jį nukreipė į lietuvių kalbos kursus, kuriuos baigęs jis laikys lietuvių kalbos egzaminą).
Apeliantas nurodo, jog teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi įkalinimo įstaigos pateikta individualaus darbo su nuteistuoju knygele, nurodydamas, kad joje yra jo parašas, jog jis yra susipažinęs su sąraše nurodytais teisės aktais. Apeliantas paaiškina pasirašęs nežinodamas, dėl ko pasirašo, kadangi vertimas nebuvo pateiktas. Be to, teismas, jo teigimu, vadovavosi dokumentu, kuris nėra patvirtintas įstatymo numatyta tvarka - nėra įstaigos antspaudo, parašo. Neįvertinta, jog atsakymą iš atsakovės į skundą jis gavo tiktai 2005 m. rugpjūčio 22 d., gautas aktas neatitiko teisės aktų reikalavimų – nenurodyta, į kokį prašymą ar skundą atsakoma, neįvardinti jo prašymai, nėra argumentuotų atsakymų, nenurodyti pagrindai, kuriais paremtas atsakymas, nenurodytos apskundimo galimybės ir terminai, neatsižvelgta į Seimo žmogaus teisių komiteto rekomendacijas, nenurodytos priežastys, kodėl Tarnyba pateiktomis rekomendacijomis nesivadovavo. Siekdamas gauti išsamesnę informaciją, susijusią su 2005 m. rugpjūčio 22 d. pažyma Nr. (05)-SN-93, apeliantas nurodo buvęs priverstas pakartotinai keletą kartų kreiptis į atsakovą: 2005 m. rugsėjo 8 d., 2005 m. spalio 17 d., 2005 m. lapkričio 22 d. raštais. Atsakovas į 2005 m. rugsėjo 8 d. raštą atsakė 2005 m. rugsėjo 26 d. raštu Nr. (05-SN-93)-S-517, tačiau tai tebuvo formalus atsakymas, kuriuo neatsakyta nė į vieną klausimą. Į 2005 m. spalio 17 d. raštą nebuvo atsakyta, į pakartotinį 2005 m. lapkričio 22 d. paklausimą atsakovas atsakė 2005 m. lapkričio 17 d. laišku Nr. (05-SN-93)-S-64, kuris pažymėtas 2005 m. lapkričio 23 d. pašto spaudu ir 2-iuose pataisos namuose gautas 2005 m. lapkričio 24 d. (registracijos Nr. 8-6940) ir jam perduotas 2005 m. lapkričio 25 d. Apeliantas pažymi, kad atsakovas į jo 2005 m. spalio 17 d. d. kreipimąsi atsakė pavėluotai, praleidęs įstatymo numatytą 30 dienų terminą (2002 m. rugsėjo 25 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 1491, 30 str.), atsakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų ir teisės principų, kadangi akte nenurodyta, į kurį prašymą yra atsakoma. Tokiais veiksmais Tarnyba pažeidė 2002 m. rugsėjo 25 d. Vyriausybės nutarimą Nr. 1491 "Dėl pavyzdinės asmenų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose tvarkos", Valstybės tarnybos įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus, Konvencijos 3 ir 14 straipsnius. Seimo žmogaus teisių komitetui nurodžius konkrečias rekomendacijas, Tarnyba jomis nesivadovavo, tirdama skundą, neįsigilino į skundo esmę, nesprendė jo iš esmės, nerodė geranoriškumo spręsti problemą, išsiaiškinti priežastis, neištyrė išdėstytų faktų, nesilankė įkalinimo įstaigoje, nesusitiko su juo ir kitais kaliniais laisvės atėmimo vietoje, padarė išvadas, vadovaudamasi raštais, gautais iš valstybės institucijų, kurių veiksmus jis skundė. Apelianto teigimu, raštuose nurodyti faktai, neatitinkantys realios padėties įkalinimo vietose. Kadangi Tarnyba nevykdė savo pareigų, ji pažeidė 2003 m. lapkričio 18 d. Lygių galimybių įstatymo Nr.IX-1826 reikalavimus ir yra įstatymo numatytos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos. Apeliantas pažymi, jog dėl atsakovės neveikimo buvo pažeistos jo teisės, jam padaryta turtinė ir neturtinė žala. Būdamas laisvės atėmimo vietoje, jis jautėsi pažemintas, beteisis, patyrė didelius dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus. Apeliantas remiasi Viešojo administravimo įstatymo 39 straipsniu, Civilinio kodekso 6.245, 6.250, 6.271 straipsniais. Apelianto manymu, nepateikdama reikalaujamų dokumentų, Tarnyba pažeidė Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 16 straipsnio reikalavimus, kadangi įstatymo numatytų pagrindų, kuriais remiantis informacija galėjo būti neteikiama, nenurodė (su šiais dokumentais jis susipažino tik teisme, juose nurodyti faktai neatspindi realios padėties įkalinimo įstaigose, remdamasi jais, Tarnyba nepagrįstai jo skundo tyrimą nutraukė, motyvuodama tuo, kad faktai nepasitvirtino). Apelianto manymu, Tarnyba nepagrįstai atmetė jo prašymus dėl informacijos pateikimo, jos 2005 m. liepos 22 d. aktas Nr. /05/-SN-93 pagal jo 2005 m. gegužės 13 d. skundą, kuriame nurodyta, kad tyrimas baigtas ir jo skunde nurodyti faktai nepasitvirtino, yra nepagrįstas, turėtų būti panaikintas, o atsakovė įpareigotina atlikti tyrimą iš naujo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą turi būti įvertintas pareiškėjo skundžiamų Lygių kontrolierių tarnybos aktų ir veiksmų teisėtumas.
Siekiant užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos žmonių lygios teisės, bei uždrausti bet kokią tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų yra priimtas Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymas (2003 m. lapkričio 18 d. Nr. IX-1826) (toliau- ir Įstatymas). Pagal šiame įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą sąvoką ,,lygios galimybės - tarptautiniuose žmogaus ir piliečių teisių dokumentuose ir Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtintų žmogaus teisių įgyvendinimas nepaisant amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos, įsitikinimų ir kitų Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ar įstatymuose numatytų pagrindų.“.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas kreipėsi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą skųsdamasis, kad laisvės atėmimo vietoje buvo diskriminuojamas dėl tautybės, jo atžvilgiu nebuvo užtikrinta Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtinta lygi visų nuteistųjų laisvės atėmimo bausme asmenų teisė gauti rašytinę informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas jam suprantama rusų kalba.
Lygių galimybių įstatymo pagrindu (12, 13 straipsniai) šis pareiškėjo skundas pateko į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos kompetenciją ir turėjo būti tiriamas Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo (1998 m. gruodžio 1 d. Nr. VII-947) nustatyta tvarka.
Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 23 straipsnis (2005 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. X-304 redakcija) apibrėžia Lygių galimybių kontrolieriaus pareigas tiriant suinteresuotų asmenų skundus:
,,Tirdamas skundą, lygių galimybių kontrolierius išsiaiškina:
1) skunde minimų sprendimų ar skundžiamų veiksmų buvimo ar nebuvimo faktą;
2) kuo remiantis ir kokiomis aplinkybėmis sprendimai arba veiksmai padaryti;
3) ar skunde minimi sprendimai arba veiksmai prieštarauja įstatymams bei kitiems teisės aktams;
4) kas padarė pažeidimą, dėl kokių priežasčių (ar tikslų) tai padaryta, koks pažeidimų mastas, kaip pažeidimą padariusieji asmenys aiškina savo veiksmus;
5) kokie faktai ar įrodymai patvirtina padarytąjį teisės aktų pažeidimą.“.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas 2005m. rugpjūčio 22d. Lygių galimybių kontrolierės sprendimas cituotų įstatymo normų požiūriu nėra pakankamai išsamus, todėl negali būti laikomas teisėtu.
Pareiškėjo, kaip atlikusio laisvės atėmimo bausmę asmens, teisė į informaciją suprantama kalba yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte, kuriame yra nustatyta, kad nuteistieji turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka ,,gauti rašytinę informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, savo teises bei pareigas. Šią informaciją bausmės vykdymo institucija pateikia lietuvių kalba arba nuteistojo gimtąja kalba, arba ta kalba, kurią nuteistasis supranta.“.
Taigi tirdamas pareiškėjo skundą atsakovas turėjo patikrinti, ar ši įstatyminė nuteistojo teisė pareiškėjo laisvės atlikimo vietoje – Vilniaus 2-uosiuose pataisos namuose nebuvo paneigta tuo pagrindu, kad jis yra ne lietuvių kilmės.
Kaip matyti iš 2005m. rugpjūčio 22d. sprendimo turinio, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba netyrė ir nevertino aplinkybės, ar Vilniaus 2-uosiuose pataisos namuose lietuvių kalbos nemokantiems nuteistiesiems yra užtikrinta įstatyminė teisė gauti rašytinę informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas ir ar šiuo požiūriu ne lietuvių kilmės asmenys nėra diskriminuojami. Skundžiamame Lygių galimybių kontrolierės sprendime apsiribota Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Vilniaus 2-ųjų pataisos namų pareigūnų paaiškinimais, kad su visais nuteistaisiais bendraujama jiems suprantama kalba, bausmės atlikimo tvarka jiems paaiškinama individualių pokalbių metu.
Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija vertina, kad 2005m. rugpjūčio 22d. Lygių galimybių kontrolierės sprendimas nutraukti pareiškėjo skundo tyrimas yra neteisėtas ir naikintinas, kadangi yra priimtas išsamiai neišsiaiškinus Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 23 straipsnyje nurodytų aplinkybių. Šioje dalyje pareiškėjo reikalavimai yra tenkintini, jo skundas gražintinas Lygių galimybių kontrolierei tirti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas šioje ginčo dalyje taikė ne tą įstatymą, kurį turėjo taikyti, ir neteisingai išsprendė šalių ginčą, todėl skundžiamas sprendimas atitinkamai pakeičiamas.
Kitoje dalyje skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Pareiškėjo reikalauta informacija jam buvo pateikta bylos nagrinėjimo metu, todėl tikras ar tariamas jo teisių pažeidimas išnyko, tuo pačiu neliko Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyto pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą. Savo reikalavimų dėl žalos atlyginimo pareiškėjas tinkamai nepagrindė ir neįrodė jų pagrįstumo: reikalavimo dalyje dėl materialinės žalos atlyginimo pareiškėjas iš viso nenurodė, kuo pasireiškė jo patirta žala; reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nepakankamai motyvuotas, aplinkybė, kad dėl pareiškėjo skundo atsakovas priėmė neigiamą sprendimą nėra pakankama, kad preziumuoti neturtinės žalos padarymo faktą, sudarantį pagrindą valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, pareiškėjo nurodyti tariami susirašinėjimo tvarkos pažeidimai, padaryti atsakovo darbuotojų, savo pobūdžiu yra mažareikšmiai ir negali būti vertinami kaip sukėlę žymius dvasinius išgyvenimus pareiškėjui. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikė argumentų, kurie sudarytų pagrindą šios teismo sprendimo dalies pakeitimui ar panaikinimui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo apeliacinį skundą patenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006m. gruodžio 22d. sprendimą pakeisti. Panaikinti Lygių galimybių kontrolierės 2005m. rugpjūčio 22d. sprendimą Nr. (05)-SN-93 ir grąžinti pareiškėjo V.S. skundą Lygių galimybių kontrolierei tirti iš naujo.
Kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.