Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Valdo Ciesiūno, Algirdo Gapučio ir Danutės Švitinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. vasario 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė - 12 (dvylikos) mėnesių laisvės apribojimas be intensyvios priežiūros.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalimi, A. K. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 Eur) įmoka į Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus, panaikintina.

Priteista iš A. K. valstybės naudai 36,10 Eur proceso išlaidų už procesinių dokumentų, šaukimų siuntimą.

M. S. civilinis ieškinys dėl 180 Eur turtinės žalos atlyginimo dėl mobiliojo ryšio telefono „Huawei“ sugadinimo, atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. K. nuteistas už tai, kad jis, 2020 m. rugpjūčio 7 d., apie 19 val. (duomenys neskelbtini) garažų kooperatyvo teritorijoje, konflikto su M. S. metu tyčia dešinės rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam M. S. du smūgius į veidą, vieną smūgį koja į pilvą ties kairiuoju šonu, minėtų smūgių sudavimu sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam bei padarė kraujosruvą apatinės lūpos gleivinėje, poodinę kraujosruvą pilvo kairiame šone – sužalojimus, nežymiai sutrikdžiusius nukentėjusiojo M. S. sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

A. K.

4. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistojo A. K. apeliaciniame skunde iš esmės teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir A. K. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, taip pat įvertinusi apeliacinės instancijos teisme pateiktas nuotraukas, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai pripažino A. K. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

5. Pagal BPK 20 straipsnį, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią, teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įvertinus skundžiamą nuosprendį teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, darytina abejonių nekelianti išvada, kad šioje byloje vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas laikėsi BPK 20 straipsnyje išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių. Tai, kad įrodymus teismas įvertino ne taip, kaip to norėtų apeliantas savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

6. Kaip nustatyta nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, A. K. šios nutarties pirmame punkte nurodytoje vietoje ir laiku panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo M. S. atžvilgiu, o būtent, konflikto metu tyčia dešinės rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam M. S. du smūgius į veidą, vieną smūgį koja į pilvą ties kairiuoju šonu. Apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nuteistasis A. K. nurodė, kad vertinamo įvykio metu jis atvyko pas garažų kooperatyvo pirmininką A. K. pasišnekėti dėl sugedusio elektros skaitliuko. Tiek įeinant, tiek ir išeinant iš pirmininko kontoros, jį filmavo M. S.. Iš pradžių pagalvojo, kad filmuoja tiesiog garažus, bet kai išėjo iš kontoros ir M. S. puolė jį vėl filmuoti, jis suprato, kad filmuoja ne kažką, o būtent jį. Jis paklausė „ko tu filmuoji“ ir atbula dešine ranka norėjo patraukti telefoną nuo savęs, bet pats M. S. telefoną patraukė. Jokio kontakto tarp jų nebuvo. Tada M. S. vėl keletą kartų tiesė telefoną norėdamas jį filmuoti, bet jis neleido – vis bandė ranka patraukti jo telefoną, bet nepasiekdavo. Tada M. S. pradėjo eiti į jį sakydamas, kad dabar jis gaus ir pradėjo smūgiuoti. Iš viso buvo trys smūgiai, kuriuos jis sėkmingai blokavo rankomis. M. S. sužalojimai atsirado paties jo veiksmų pasėkoje. Tuomet kai M. S. tėtis smūgiavo jam iš šono į veidą su telefonu, jis spyrė koja ir, pasirodo, pataikė M. S., kuris buvo visiškai šalia savo tėvo. Taigi, iš aptartų nuteistojo parodymų seka, kad jis neneigė komentuojamo įvykio metu tarp jo ir M. S.įsiplieskusio konflikto, tačiau tvirtina, jog tyčia M. S.jis nežalojo, o pastarajam nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti dėl jo atliktų gynybos veiksmų, kuomet jis gynėsi nuo paties nukentėjusiojo M. S.. Tačiau teisėjų kolegija, pritardama apylinkės teismui, vertina, kad tokia A. K. versija bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino, ji buvo pagrįstai paneigta kitų byloje apklaustų asmenų parodymais bei rašytiniais nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, todėl pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir A. K. atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nėra.

7. Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, jog komentuojamo įvykio metu A. K. išreiškė nepasitenkinimą M. S. vykdomu filmavimu. Ir nors A. K. kategoriškai neigė vartojęs fizinį smurtą M. S. atžvilgiu, tačiau šį faktą patvirtina ne tik nukentėjusysis, bet ir įvykį stebėję liudytojai. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis M. S.viso proceso metu nuosekliai ir vienodai nurodė esmines įvykio ir fizinio smurto jo atžvilgiu panaudojimo aplinkybes, t. y. kad jis filmavo vykusio garažų bendrijos narių susirinkimo eigą ir iš pirmininko kontoros išėjęs jam nepažįstamas vyriškis ėjo link jo bei nieko nesakęs staiga sudavė jam į veidą bei koja spyrė į kairį šoną. Jis jokio smurto A. K. atžvilgiu nevartojo. Šias aplinkybes nukentėjusysis nurodė Bendrajam pagalbos centrui, pareiškime – protokole, apklausoje ikiteisminio tyrimo metu, papildomoje apklausoje bei teisme (1 t., b. l. 17-20, 34-37, 38-40, 41-46). Aplinkybes, kad vyriškis (A. K.) išėjęs iš pirmininko kontoros iškart smūgiavo nukentėjusiajam M. S. į veidą bei spyrė koja į pilvo sritį, patvirtino ir liudytojai G. S., V. M., B. L., J. K., I. K., B. S., kurių parodymų patikimumu teisėjų kolegija neabejoja. Priklausomai nuo vietos, kurioje stovėjo liudytojai, jie nurodė tokias aplinkybes – apklausos metu G. S. parodė, kad iš kontoros išėjęs vyriškis M. paklausė „ko čia filmuoji“ ir eidamas link jo, pradėjo pulti, matė, kaip vyriškis sudavė M. kumščiu į veidą. Kiek matė, sudavė M. vieną kartą į veidą bei koja spyrė į pilvo sritį (1 t., b. l. 94-97). Papildomos apklausos metu G. S. parodė, kad matė, kaip vyriškis sudavė M. vieną smūgį į veidą, o po to spyrė vieną kartą į pilvo sritį. Galėjo būti, kad smūgių buvo ir daugiau, tačiau liudytojas stovėjo toliau ir galėjo nematyti (1 t., b. l. 98-10). Teismo posėdžio metu liudytojas G. S. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes – agresyviai nusiteikęs vyriškis išbėgęs iš kontoros, pasakė „ko čia filmuoji“ ir tuo pačiu ėjo link filmuotojo (M. S.). Berods dešine ranka smogė į veido sritį ir paskui dar koja spyrė. Liudytojas V. M. apklausos metu parodė, kad M. filmuojant, iš bendrijos pirmininko patalpų išėjo vyriškis, kuris iškart, nieko nesakęs, puolė M.. Matė, kad šis vyriškis sudavė kumščiu į veidą ir koja spyrė M. į pilvo sritį (1 t., b. l. 104-107). Papildomos apklausos metu liudytojas V. M. parodė, kad pirmas fizinius veiksmus pradėjo vyriškis, kuris išėjo iš bendrijos pirmininko patalpų. Jis sudavė M. smūgį į veidą, tačiau nurodyti kuria ranka sudavė negali, nes tiesiog neįsidėmėjo. Gal smūgių buvo ir du, tiesiog įvykio metu jis buvo susijaudinęs ir smūgių neskaičiavo. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas V. M. parodė, kad išėjęs iš kontoros žmogus pasuko link M. ir pradėjo smūgiuoti M. rankomis. Liudytojas B. L. apklausos metu, tiek papildomos apklausos metu ir teisme parodė, kad matė kaip išėjęs vyriškis iš kontoros spyrė M. S. į pilvą. Jis asmeniškai nematė, kad šis vyriškis būtų sudavęs M.. Kitų smūgių galėjo tiesiog nepastebėti, nes prieš jį stovėjo kiti bendrijos nariai (1 ., b. l. 114-117,118-120). Liudytojas J. K. apklausos metu, tiek papildomos apklausos metu ir teisme nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes – išėjęs iš kontoros vyriškis pirmas smogė filmuotojui (M. S.) į galvos sritį, kur tiksliai sudavė nematė, bet nukentėjusiojo galva linktelėjo po smūgio. Ar smūgiai kojomis buvo suduoti, jis tiksliai nepamena, smūgių galėjo būti ir daugiau, tačiau jis tiesiog galėjo jų neįsidėmėti (1 t., b. l. 133-136, 137-140). Liudytojas I. K. teismo posėdžio metu patvirtino, kad išėjęs iš kontoros vyriškis sudavė pirmą smūgį. Liudytojas B. S. apklausos metu parodė, kad matė kaip A. K. vieną kartą spyrė M. S. į pilvą. Kaip A. K. sudavė M. S. į veidą nematė, tačiau po to matė, kad M. lūpa buvo praskelta (1 t., b. l. 166-169). Teismo posėdžio metu liudytojas B. S. parodė, kad iš kontoros išėjo vyriškis (A. K.) ir pareinant pro šalį pirmas trenkė sūnui (M. S.) per telefoną. Jis tuo metu stovėjo sūnui už nugaros, bet A. K. sudavus pirmus smūgius jo sūnui, pastarasis pasisuko į garažų pusė ir tuomet A. K. pasišokėjęs spyrė jo sūnui (M. S.) į pilvą, tą smūgį ir kur pataikė tiksliai pats matė. Minėti liudytojai taipogi patvirtino, kad M. S. jokio smurto A. K. atžvilgiu nevartojo. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, liudytojų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, jų suinteresuotumas nagrinėjamos bylos baigtimi nenustatytas, be to, ir pats nuteistasis patvirtino, kad tiek nukentėjusįjį, tiek ir tuo metu buvusius liudytojus jis matė pirmą kartą ir jokių pykčių tarp jų nėra, todėl abejoti liudytojų parodymais nėra jokio pagrindo. Čia reikia pažymėti ir tai, kad minėti liudytojai (išskyrus I. K., kurio parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, teismas nepripažino įrodymais BPK 20 straipsnio prasme, nes liudytojo apklausa buvo atlikta pažeidžiant BPK 8 straipsnio nuostatas) buvo apklausti iškart po įvykio ir natūralu, kad geriau prisiminė įvykio aplinkybes, todėl vien tai, kad teisiamojo posėdžio metu, kuris vyko praėjus metams laiko nuo įvykio, liudytojai vienareikšmiškai negalėjo nurodyti visų įvykio aplinkybių, nesudaro pagrindo liudytojų parodymus laikyti nepatikimais, juo labiau, kad teisiamojo posėdžio metu visi liudytojai patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Maža to, kad A. K. praeidamas pro M. S., staiga sudavė smūgį pastarajam į veidą, patvirtina ir byloje pateiktas vaizdo įrašas iš kurio matyti, kad A. K., greitai eidamas pro filmuotoją (M. S.), daro staigų judesį dešine ranka link filmuotojo įrenginio, kuriuo filmuojama. Tuo pat metu iš šešėlio ant žemės matyti, kad dešinė A. K. ranka jau yra filmuotojo veido (galvos) lygyje. Pasigirsta smūgio garsas ir filmavimo įrenginys filmuoja žolę, vieno jauno vyro su šviesiomis džinsinėmis trumpomis kelnėmis ir turinčio priekyje pakabinamą rankinę, kūną (be veido) bei kitą vyrą (be veido), apsivilkusį melsvais marškiniais atraitytomis rankovėmis bei kitus asmenis. Taigi, šis vaizdo įrašas ne tik patvirtina nukentėjusiojo ir liudytojų nurodytas įvykio aplinkybes, bet ir paneigia paties A. K. nurodomas aplinkybes, kad M. S. net kelis kartus bandė jį (A. K.) filmuoti prikišdamas telefoną jam prie veido ir, kad jis norėjo ranka patraukti telefoną nuo savęs, bet pats M. S. telefoną patraukė, jokio kontakto tarp jų nebuvo.

8. Be to, nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir kiti bylos įrodymai – iš Bendrojo pagalbos centro pateikto rašto ir 2020-10-19 kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad 2020-08-07, 19.02 į Bendrąjį pagalbos centrą skambino pranešėjas (M. S.) ir nurodė, kad garažų bendrijoje vyksta nesusipratimai, išėjo vienas čia.. šėrė man į veidą, spyrė iš kojos, noriu rašyti pareiškimą <...> (1 t., b. l. 88, 89-91); iš 2020-10-13 kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėtas policijos pareigūnų, 2020-08-07 atlikusių nukentėjusiojo M. S. apklausą, darytas vaizdo įrašas, kuriame matyti, jog atėjęs vyriškis (M. S.) paaiškina kilusio konflikto eigą ir nurodo, jog išėjęs vyriškis davė į lūpą, spyrė į pilvą, kad mėlynė dabar yra (rodo į pilvą) ir, kad bėgo kraujas iš burnos (1 t., b. l. 26-29, 82); iš 2020-08-11 asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo matyti, kad M. S. atpažino A. K., kaip vyriškį, kuris 2020-08-07 nurodytoje vietoje ir laiku sudavė jam kumščiu du kartus į veidą ir koja spyrė vieną kartą į kairįjį šoną (1 t., b. l. 61-67, 72-75).

9. Be visų pirmiau išdėstytų aplinkybių ir duomenų, nukentėjusiajam M. S. padarytus sužalojimus patvirtina ir specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, jog M. S. padaryta kraujosruva apatinės lūpos gleivinėje, poodinė kraujosruva pilvo kairiame šone, paveikus kietais bukais daiktais, 2 trauminiais poveikiais, galimai nurodytomis įvykio aplinkybėmis. Sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimų padarymas sukelia fizinį skausmą. Pagal sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją visumoje, galima atmesti galimybę, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti nugriuvęs (1 t., b. l. 60). Nors nuteistasis skunde ginčija šią specialisto išvadą teigdamas, kad ji prieštarauja nukentėjusiojo M. S. parodymams (smūgis kumščiu į veidą buvo stiprus, o spyris koja į pilvą buvo įsibėgėjus 3 žingsnius), tačiau teisėjų kolegija tokius argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Kaip jau minėta, nukentėjusysis M. S. nuosekliai nurodė, kad A. K. dešinės rankos kumščiu sudavė jam du smūgius į veidą, vieną smūgį koja į pilvą. Tokiais A. K. veiksmais jam buvo praskelta lūpa, pilvo apačioje padaryta kraujosruva, jam buvo sukeltas fizinis skausmas. Ekspertas R. Ž. praėjus keletui dienų po įvykio – 2020-08-10, tiesiogiai apžiūrėjęs M. S., jam konstatavo sužalojimus - kraujosruva apatinės lūpos gleivinėje, poodinė kraujosruva pilvo kairiame šone. Iš eksperto R. Ž. teisme duotų paaiškinimų matyti, kad nustatyta apatinės lūpos gleivinėje priekinių dantų projekcijoje kraujosruva yra blyški, o tai reiškia neintensyvi, tačiau ar ji padaryta puolant ar ginantis, ekspertas negalėjo pasakyti. Viskas priklauso nuo smūgio stiprumo, kadangi esant nestipriam smūgiui, sužalojimų galėjo ir nebūti. Pilvo kairiajame šone nustatyta žalsvos spalvos poodinė kraujosruva, o tai reiškia, kad iki apžiūros galėjo būti praėję kokios 2-5 paros nuo įvykio. Fizinis skausmas buvo sukeltas, nes buvo audinių pažeidimas. Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su skunde dėstomais argumentais, kad M. S. parodymai dėl suduotų smūgių prieštarauja specialisto išvadai. Konstatuojant šią išvadą, būtina dar kartą pažymėti, kad nukentėjusysis M. S. nuosekliai nurodė, kad A. K. išėjęs iš kontoros iškart sudavė ranka du smūgius į veidą, vieną kartą spyrė koja į pilvo sritį. Tai, kad A. K. pirmas smogė nukentėjusiajam M. S., kad M. S. jokio smurto A. K. atžvilgiu nenaudojo, kaip minėta, patvirtina ir kiti bylos duomenys (liudytojų parodymai, vaizdo medžiaga ir kiti rašytiniai įrodymai). Be to, liudytojai nurodė, kad po įvykio M. S. parodė sužalotą lūpą, nubrozdintą pilvą. Ekspertas patvirtino, kad nukentėjusiajam M. S. nustatyti sužalojimai buvo padaryti kontaktiniu būdu, paveikus kietais bukais daiktais, 2 trauminiais poveikiais, galimai nurodytomis įvykio aplinkybėmis. Nors ekspertas vienareikšmiškai negalėjo atsakyti ar nustatyti sužalojimai padaryti puolant ar ginantis (tyčiniais ar netyčiniais veiksmais), tačiau įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro neabejotiną išvadą, kad A. K. neturėjo pagrindo gintis, kadangi jo atžvilgiu joks fizinis smurtas naudotas nebuvo, todėl nėra pagrindo ir tvirtinti, jog nukentėjusiajam M. S. nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti nuteistojo netyčiniais veiksmais, t. y. siekiant apsiginti nuo nukentėjusiojo M. S. smūgių. Vien tai, kad nukentėjusysis M. S. pateikė suduoto smūgio subjektyvų vertinimą ir nurodė, kad spyris į pilvą buvo „kaip karatisto“ nesudaro pagrindo išvadai dėl nukentėjusiojo M. S. parodymų prieštaringumo eksperto išvadai ir jo duotiems paaiškinimams, juo labiau, kad pats ekspertas nurodė, jog smūgio stiprumo jis nenustatinėja.

10. Kaip matyti, nuteistasis A. K. savo kaltę siekia paneigti detaliai analizuodamas vaizdo įraše užfiksuotus duomenis ir savaip interpretuodamas bei akcentuodamas iš vaizdo įrašo padarytas fotonuotraukas, kurios, anot apelianto patvirtina, jog M. S. jo atžvilgiu vartojo fizinį smurtą, o jis tik gynėsi. Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegija pažymi, kad pateiktos pavienės fotonuotraukos neatspindi tikrosios įvykių eigos, jos yra neinformatyvios ir niekaip nepatvirtina M. S. vartoto smurto A. K. atžvilgiu ir tėra tik prielaidomis grįsti teiginiai. Svarbu ir tai, kad nei vienas iš aukščiau minėtų liudytojų nepatvirtino, jog prieš A. K. smurtą vartojo M. S.. Be kita ko, vertinant susidariusią situacija labai svarbu įvertinti ir paties A. K. parodymus, kurie teisėjų kolegijos vertinimu nebuvo nuoseklūs. Nors apklausiamas teisiamojo posėdžio metu jis iš esmės neneigė M. S.padarytų sužalojimų, tvirtindamas, kad juos padarė netyčia, tačiau apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis apskritai neigė sudavęs smūgius į veidą, o spyris koja buvo atliktas po to, kai jam pačiam buvo suduotas smūgis (2 t., b. l. 31-34). Papildomos apklausos metu, A. K. jau teigė, kad gal gindamasis ir galėjo M. S. suduoti smūgius, tačiau tyčia M. S. nemušė, jeigu jam ir pataikė į veido sritį, tai buvo atsitiktinai, nes norėjo apsiginti nuo M. S. smūgių, kuriuos jis bandė jam suduoti. Tuo tarpu apeliaciniame skunde jau teigiama, kad sužalojimus nukentėjusiajam jis galėjo padaryti, kai blokavo nukentėjusiojo smūgius, mosikavo rankomis, kad nukentėjusysis nesuduotų smūgių jam, o koja galėjo įspirti, kai stengėsi palaikyti atstumą tarp jo ir nukentėjusiojo, kad jis neprieitų arčiau ir nesmurtautų jo atžvilgiu. Atsižvelgiant į tokį A. K. parodymų nenuoseklumą, įvertinus aukščiau aptartus duomenis, kurių visumoje nuteistojo keliama versija buvo pagrįstai atmesta kaip nepagrįsta, pasikliauti vien tik jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstais, prieštaringais A. K. parodymais ir remiantis jais spręsti jo kaltės klausimą, kaip iš esmės to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, nėra pagrindo. Tai neatitiktų įrodymų vertinimo reikalavimų ir pažeistų BPK 20 straipsnio nuostatas.

11. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir tai, kad tam tikrose aplinkybėse A. K.parodymus patvirtino liudytojas A. K.. Svarbu tai, kad liudytojai G. S., V. M., B. L., J. K., B. S. patvirtino, kad tuo metu, kai buvo mušamas M. S., garažų bendrijos pirmininko A. K. kieme nematė. Iš esmės, tokias aplinkybes patvirtino ne tik liudytoja Z. V., kuri nurodė, jog pirmininkas buvo išėjęs į kiemą, po to vėl grįžo, tačiau tiksliai, kuriuo metu pastarasis išėjo, ji neįsidėmėjo, bet ir pats liudytojas A. K., kuris nurodė, jog išgirdęs triukšmą lauke, jis nusprendė išeiti pasižiūrėti kas ten vyksta. Nors liudytojas A. K. tvirtino matęs, kaip būtent M. S. puolė A. K., kojomis bandė įspirti, tačiau tai neatitinka nei aukščiau nurodytų liudytojų parodymų, nei paties nuteistojo A. K. parodymų, jog jis blokuodamas rankomis gynėsi nuo M. S. suduodamų smūgių. Visa tai leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad liudytojas A. K. iš savo kontoros išėjo jau vykstant konfliktui ir pirminių A. K. suduotų smūgių M. S. jis nematė, todėl ir negalėjo nuosekliai nurodyti įvykio aplinkybių. Visgi, iš minėtų liudytojų parodymų bei vaizdo įrašo (garso) matyti, kad liudytojo A. K. nurodytos įvykio aplinkybes iš esmės atitinka vėlesnę įvykių seka, kuomet po A. K. suduotų smūgių M. S., tarp A. K. ir M. S. įvyko apsistumdymas, tačiau, kaip byloje nustatyta, M. S. jokių smūgių A. K. nesudavė. Tokiu būdu, A. K. parodymai šiuo atveju vertinami tik tiek, kiek juos patvirtina paminėtų liudytojų, nukentėjusiojo parodymai bei kita baudžiamosios bylos medžiaga. Būtent taip vertinant byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog vertinamu atveju A. K.padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką šios nutarties 1 punkte nurodytoje vietoje, laiku ir aplinkybėmis.

12. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors apeliantas detaliai analizuoja inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, atskirus bylos įrodymus, teigdamas, kad vienas ar kitas įrodymas nepatvirtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę, kas, aukštesniojo teismo vertinimu, šioje byloje ir buvo padaryta. Teismas pažymi, kad apeliantui kitaip interpretuojant byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertinant, teismui negali būti pagrindu netikėti surinktų ir aukščiau ištirtų įrodymų visetu, kurie betarpiškai patvirtina A. K.kaltę.

13. Remiantis aptartu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo A. K. apeliacinis skundas nepagrįstas, visos skunde minimos aplinkybės buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistojo veika pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai. Tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.