- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-18
- Bylos Nr.
- 2S-681-460/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aušra Maškevičienė
- Suinteresuotas asmuo
- D. P.
Pranešėja Aušra Maškevičienė Civilinė byla Nr. 2S-681-460/2013
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2013 m. balandžio 18 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Maškevičienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens D. P. (apeliantės) atskirąjį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-3-669/2010 pagal antstolio Valdo Čegliko prašymą išaiškinti CPK 668 straipsnio 3 dalies normos, kuri yra aktuali vykdant Plungės rajono apylinkės teismo 2010-09-17 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-3-669/2010, taikymą.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Plungės rajono apylinkės teisme 2010 m. rugsėjo 17 d. buvo išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-3-669/2010 pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovei D. P. dėl santuokos nutraukimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo jiems priteisimo, kreditinių įsipareigojimų paskirstymo ir bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo. Priimto sprendimo pagrindu buvo išduotas vykdomasis raštas 2-3-669/2010 dėl teismo sprendime nurodytų sumų išieškojimo iš ieškovo A. P. atsakovės D. P. naudai.
Antstolis Valdas Čeglikas Plungės rajono apylinkės teismui pateikė prašymą, jame nurodė, jog vykdydamas priteistų sumų iš A. P. išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0116/11/02000 areštavo A. P. turtą, tarp kurio yra nekilnojamojo turto, kuris, skolininko A. P. teigimu, yra įgytas panaudojant Europos Sąjungos finansinę paramą. Antstolis prašė išaiškinti CPK 668 str. 3 d. taikymą vykdymo procese, ar Europos Sąjungos remiamo projekto vykdymo laikotarpiu yra galimas išieškojimas iš turto, kuris buvo įsigytas panaudojant lėšas, gautas Europos Sąjungos remiamam projektui vykdyti, bei šį turtą realizuoti iš varžytynių ar kitu vykdymo proceso teisės normų numatytu būdu. Pareiškėjo manymu, išieškojimas draudžiamas tik iš skolininko gautų ES lėšų projektui įgyvendinti, o ne iš turto, įsigyto už šias lėšas.
Atsiliepimas
Suinteresuoti asmenys D. P., A. P. nuomonės dėl prašymo nepateikė, Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime nurodė, jog negali būti išieškoma iš paramos gavėjo turto, įgyto panaudojant gautą Europos Sąjungos finansinę paramą, taip pat yra negalimas tokio turto realizavimas.
Žemesnės instancijos teismas
Plungės rajono apylinkės teismas 2013-01-10 nutartimi išaiškino, jog CPK 668 str. 3 d., numatanti, jog išieškojimas remiamo projekto vykdymo laikotarpiu ir projekto veiklos privalomojo tęstinumo laikotarpiu, nustatytu Europos Sąjungos teisės aktuose ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartyse, negali būti nukreipiamas į lėšas, gautas kaip Europos Sąjungos ar kitos tarptautinės finansinės paramos ar bendrojo finansavimo lėšos remiamam projektui vykdyti, taikoma išieškojimui iš skolininko A. P. turto, įsigyto pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės “Kaimo turizmo veiklos skatinimas” veiklos srities “Kaimo turizmo skatinimas, įskaitant amatų plėtrą kaimo turizmo sodybose” paramos sutartį Nr. 3KT-KV-08-1-000565-PR00, projekto „A. P. autentiškos sodybos statyba ir pritaikymas kaimo poilsiui ir pramogų turizmui“ įgyvendinimui skirtų lėšų. Nurodė, jog išieškoti iš skolininko A. P. turto, įsigyto panaudojus Europos Sąjungos lėšas, gautas kaip Europos Sąjungos finansinė parama projektui vykdyti, šį turtą realizuoti iš varžytynių ar kitu vykdymo proceso teisės normų numatytu būdu, kol nepasibaigė programos projekto kontrolės laikotarpis, negalima (t. 14, b. l. 182–184).
Šalies argumentai
Suinteresuotas asmuo išieškotoja D. P. atskiruoju skundu prašo panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2013-01-10 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės, nustatant, kad išieškojimas galimas iš ES piniginių lėšų pagrindu pastatyto turto. Nurodė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (LAT nutartis Nr. 3K-3-32/2011) ir Europos Sąjungos teisės aktus išieškojimas iš ES lėšomis remiamo turto galimas. Pažymi, kad antstolis vykdė įsiteisėjusį teismo sprendimą, šiuo atveju areštuotas konkretus turtas, o ne piniginės lėšos, todėl netaikytinos CPK 668 str. 3 d. nuostatos. Apeliantės nuomone, skolininkas disponuoja didelėmis piniginėmis lėšomis, tačiau nevykdo teismo sprendimo (t. 14, b. l. 189–190).
Atsiliepimas
Antstolis Valdas Čeglikas teismui pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą. Juo prašo panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2013-01-10 nutartį ir atskirąjį skundą tenkinti. Nurodo, jog CPK 668 str. 3 d. yra įtvirtintas draudimas nukreipti išieškojimą tik į nurodytas lėšas, tačiau išieškoti iš turto, įsigyto iš šių lėšų, teisės aktai antstoliui nedraudžia. Antstolis analizuodamas Europos Sąjungos teisės aktus – reglamentus bei skolininko vykdomo projekto įgyvendinimo taisykles padarė išvadą, jog antstoliai projekto vykdymo laikotarpiu gali nukreipti išieškojimą į turtą, kuris yra įsigytas iš ES paramos lėšų, šį turtą realizuoti vykdymo procese, tačiau gali būti numatyta papildoma sąlyga, jog turtą varžytynėse įsigijęs asmuo turėtu įsipareigoti perimti ir skolininko įsipareigojimą vykdyti projekte nurodytą veiklą likusią remiamos programos laikotarpio dalį. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2011 taip pat konstatavo, jog Europos Sąjungos teisės aktai nenustato draudimo nukreipti priverstinį išieškojimą iš Europos Sąjungos finansinės paramos. Mano, jog esant prieštaravimų tarp skirtingos juridinės galios teisės aktų, reikia vadovautis viršesnę teisinę galią turinčio Reglamento Nr. 1974/2006 nuostatomis (44 str. 1 d.), o ne LR žemės ūkio ministro įsakymais, todėl darytina išvada, jog šis turtas gali būti perleistas tretiesiems asmenims ne tik susiklosčius įprastiems civiliniams teisiniams santykiams, tačiau ir vykdymo procese, t.y. antstoliui parduodant tokį turtą per varžytynes (t. 15, 7–11).
Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą, Juo prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog negali būti išieškoma iš paramos gavėjo turto, įsigyto panaudojant gautą Europos Sąjungos finansinę paramą, taip pat yra negalimas tokio turto realizavimas. Pažymėjo, kad šio turto realizavimas paramos gavėjui sukeltų neigiamų pasekmių, nes paramos gavėjas nebeturės galimybės tinkamai įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų ir įgyvendinti projektą (t. 15, b. l. 3–4).
Suinteresuotas asmuo skolininkas A. P. atsiliepimu prašo atskirąjį skundą atmesti. Nurodė, kad turtas, įsigytas už ES lėšas, taps skolininko nuosavybe tik tuomet, kai veikla, kuriai skirta parama, bus vykdyta penkerius metus. Pažymi, kad visos paramos gavimo sąlygos nėra įgyvendintos (t. 15, b. l. 13–14).
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, CPK 338 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 10 d. nutarties, kuria buvo išaiškintas CPK 668 straipsnio 3 dalies normos taikymas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Žemesnės instancijos teismas
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos ir A. P. 2010-02-11 pasirašė paramos sutartį Nr. 3KT-KV-08-1-000565-PR001 pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ veiklos sritį „Kaimo turizmo skatinimas, įskaitant amatų plėtrą kaimo turizmo sodybose“ (t. 14, b. l. 163–177). Pagal minėtą sutartį A. P. įsipareigojo įgyvendinti projektą „A. P. autentiškos sodybos statyba ir pritaikymas kaimo poilsiui ir pramogų turizmui“ sutarties 1.1 punktas).
Teismas pažymi, kad Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos įgyvendina valstybės politiką žemės ūkio ministrui pavestose valdymo srityse, administruoja valstybės paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai ir Europos Sąjungos paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai lėšas bei atlieka jų mokėjimo ir kontrolės funkcijas.
Šioje byloje nagrinėtinas klausimas, susijęs su antstolio prašymu išaiškinti sprendimo vykdymo tvarką, įvertinant, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas išaiškino, jog, kol nepasibaigė programos projekto kontrolės laikotarpis, išieškoti iš skolininko turto, įsigyto panaudojus Europos Sąjungos lėšas, gautas kaip Europos Sąjungos finansinė parama projektui vykdyti, šį turtą realizuoti iš varžytynių ar kitu vykdymo proceso teisės normų numatytu būdu, negalima.
Aktualu pažymėti, jog CPK 668 straipsnyje įstatymų leidėjas nustatė turto rūšis, iš kurio negali būti išieškoma. Šios teisės normos 3 dalyje nustatyta, kad išieškojimas remiamo projekto vykdymo laikotarpiu ir projekto privalomojo tęstinumo laikotarpiu negali būti nukreipiamas į lėšas, gautas kaip Europos Sąjungos ar kitos tarptautinės finansinės paramos. Pabrėžtina, kad Europos Sąjungos ir kitos tarptautinės finansinės paramos lėšos – tai struktūrinė parama, skirstoma remiantis 2007–2013 metų veiksmų programomis, ES parama žemės ūkiui, Vidaus politikai, į kurią įeina Ignalinos programa, Išorės sienų fondui, Grąžinimo fondui, RAIL Baltica, Europos pabėgėlių fondo lėšos, Europos ekonominės erdvės, Šveicarijos ir Norvegijos paramos lėšos. Didžiausia ES fondų lėšų dalis skiriama ekonomikai, šios lėšos investuojamos į projektus, skirtus smulkiojo ir vidutinio verslo bei eksporto skatinimui, transporto infrastruktūros modernizavimui, moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai, skatinančiai ūkio konkurencingumą, turizmo ir informacinės visuomenės plėtrai, energetikos efektyvumui didinti, taip pat parama skiriama kaimo plėtrai ir žemdirbiams.
Teismas sutinka su apeliantės argumentu, jog teismai, priimdami sprendimus, turi remtis ir aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Apeliantė ir antstolis nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2011, kurioje buvo konstatuota, jog Europos Sąjungos teisės aktai nenustato draudimo priverstinai išieškoti iš Europos Sąjungos finansinės paramos. Teismas pirmiausia atkreipia dėmesį, jog Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos administruojamų tiesioginių išmokų naudojimo paskirtis nėra tikslinė, t. y. tiesioginės išmokos nėra investicinė paramos įgyvendinimo priemonė, priešingai nei šiuo atveju aktuali Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonė „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“. Antra, teismas ypatingai pabrėžia tai, kad minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2011 buvo konstatuota ir tai, kad „tiesioginių išmokų lėšos yra paramos gavėjo turtas šiam įvykdžius teisės aktuose nustatytas tiesioginių išmokų gavimo sąlygas“. Tą akcentavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-05-27 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-270/2011. Tai reiškia, jog pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (CPK 4 straipsnis), nors Europos Sąjungos teisės aktai nenustato draudimo priverstinai išieškoti iš Europos Sąjungos finansinės paramos, tačiau turi būti įvykdyta būtina sąlyga – tiesioginių išmokų lėšos yra paramos gavėjo turtas ne besąlygiškai, tačiau tik šiam įvykdžius teisės aktuose nustatytas tiesioginių išmokų gavimo sąlygas. Teismas, atsižvelgdamas į anksčiau nurodytą teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad skiriamų lėšų paskirtis, kartu ir galimybė jomis disponuoti, perleisti, įgyti nuosavybės teise, priklauso nuo sudarytos sutarties sąlygų.
Kaip minėta, Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos ir A. P. 2010-02-11 pasirašė paramos sutartį Nr. 3KT-KV-08-1-000565-PR001. Byloje nėra pateikta duomenų, kad minėta sutartis yra pripažinta negaliojančia, niekine, prieštaraujančia Lietuvos ar Europos Sąjungos teisės aktams (CPK 178 straipsnis). Taigi teisėtai sudaryta sutartis ir galiojanti 2010-02-11 sutartis jos šalims turi įstatymo galią, o sutartį šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, CK 6.200 straipsnio 1 dalis). Šiai teisinei situacijai svarbu pažymėti ir tai, jog CPK 668 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos imperatyvios ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškintos nuostatos – draudimo išieškoti remiamo projekto vykdymo laikotarpiu ir projekto veiklos privalomojo tęstinumo laikotarpiu – šalys, jau nekalbant apie trečiuosius asmenis, savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo, nepaisant to, kokia teisė – nacionalinė ar tarptautinė – šias normas nustato (CK 6.157 straipsnio 1 dalis).
Teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai analizavo 2010-02-11 sutarties sąlygas bei nustatė, jog paramos gavėjo A. P. teisė disponuoti už paramos lėšas įgytu turtu yra suvaržyta, kadangi pagal sutarties sąlygos 17.17 punktą paramos gavėjas 5 (penkerius) metus nuo sutarties pasirašymo datos be Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos rašytinio sutikimo negali perleisti turto ar kitokiu būdu suvaržyti daiktinių teisių į turtą, jei šiam turtui įsigyti yra suteikta parama; be to, vadovaujantis sutarties 17.19 punktu, paramos gavėjas negali keisti savo veiklos, kuriai yra suteikiama parama, pobūdžio, projekto įgyvendinimo vietos ir sąlygų mažiausiai 5 (penkerius) metus nuo sutarties pasirašymo datos. Svarbu ir tai, jog sutarties 17.18 punkte yra nustatyta, jog tik įvykdžius projektą, įgyvendintos investicijos tampa paramos gavėjo nuosavybe, o sutartis pasibaigia šalims įvykdžius visus sutartinius įsipareigojimus (sutarties 49 punktas).
Vadovaujantis Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 (Žin., 2007, Nr. 41-1562; 2012, Nr. 18-830) (toliau – Administravimo taisyklės), 187.3 punktu, bendruoju atveju, jeigu programos priemonės įgyvendinimo taisyklėse nenustatyta kitaip, paramos gavėjas Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos po projekto pabaigos, iki sueis 5 arba 7 metai nuo paramos sutarties pasirašymo, per 4 mėnesius kiekvieniems kalendoriniams metams pasibaigus, teikia užbaigto projekto metinę ataskaitą (tik su investicijomis susijusių programos priemonių atveju, kai paramos gavėjas mažiausiai penkerius arba septynerius metus nuo sprendimo suteikti projektui paramą priėmimo įsipareigoja be rašytinio Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos sutikimo nekeisti remiamos veiklos pobūdžio, projekto įgyvendinimo reikalavimų ir nuosavybės formos, neparduoti ir kitaip neperduoti kitam asmeniui už paramos lėšas įgytos nuosavybės, nenutraukti projekto veiklos, nekeisti projekto įgyvendinimo vietos).
Sutarties pažeidimas gali būti nustatomas konstatavus, kad paramos gavėjas nustojo vykdyti projektą, nukrypo nuo patvirtinto projekto biudžeto, negali pasiekti paraiškoje nustatytų projekto uždavinių, tikslų (sutarties 26.5 punktas); per 5 (penkerius) metus nuo sutarties pasirašymo dienos be rašytinio Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos sutikimo pakeičia pagal sutartį remiamos veiklos pobūdį ir (arba) perleidžia iš paramos lėšų įsigytą turtą (sutarties 26.7 punktas); pažeidžia kitas sutarties, paramos skyrimo bei naudojimosi sąlygas (sutarties 26.20 punktas).
Vadovaujantis Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 3D-13 (Žin., 2008, Nr. 5-182) (toliau – Įgyvendinimo taisyklės), 197.3.9 punktu, paramos susigrąžinimas taikomas, kai paramos gavėjas per penkerius metus nuo paramos sutarties pasirašymo be rašytinio Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos sutikimo pardavė ar kitaip perleido paramos lėšomis įgytą turtą.
Vadovaujantis Administravimo taisyklių 253.2 punktu, Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos gali nustatyti pažeidimą, kai pareiškėjas arba paramos gavėjas nesilaiko su paskirta parama susijusių įsipareigojimų; vadovaujantis 253.4 punktu, Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos gali nustatyti pažeidimą, konstatavusi, kad pareiškėjas arba paramos gavėjas nustojo vykdyti projektą, pažeisdamas paramos skyrimo ir naudojimo sąlygas, nukrypo nuo patvirtinto projekto biudžeto, negali pasiekti nustatytų projekto uždavinių, tikslų ir apie tai neinformavo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos.
Vadovaujantis Administravimo taisyklių 197.3.9 punktu, paramos ar jos dalies susigrąžinimas taikomas, kai paramos gavėjas per penkerius metus nuo paramos sutarties pasirašymo ir (arba) paraiškos pateikimo be rašytinio Agentūros sutikimo pardavė ar kitaip perleido iš paramos lėšų įsigytą turtą, pažeidė kitas sutarties sąlygas ir (arba) paramos paraiškoje prisiimtus įsipareigojimus (197.3.11 punktas).
Teismas pabrėžia, jog Administravimo taisyklių, Įgyvendinimo taisyklių bei sutarties nuostatos nėra atskiros, o sudaro vientisą sistemą su kitomis Administravimo taisyklių, Įgyvendinimo taisyklių ir sutarties nuostatomis.
Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog „paramos gavėjui A. P. buvo skirtos tikslinės išmokos, skirtos Europos Sąjungos remiamam projektui vykdyti. Nacionalinė mokėjimo agentūra, jas išmokėjusi, kontroliuoja jų panaudojimą ir projekto įgyvendinimo eigą ir po piniginių lėšų išmokėjimo, lėšų panaudojimas ir jų grąžinimas priklauso nuo paramos panaudojimo tikslų, paramos gavėjas negali laisvai disponuoti už ES lėšas įgytu turtu, darytina išvada, jog turtui, kuris yra įgytas už tikslines išmokas ir skirtas Europos Sąjungos remiamam projektui vykdyti taip pat taikomos CPK 668 straipsnio 3 dalyje numatytos nuostatos, priešingu atveju būtų paneigtas pats projekto įgyvendinimo tikslas".
Atlikus išsamią nagrinėjamu klausimu aktualių teisės aktų analizę, galima pagrįstai konstatuoti, jog kol nepasibaigė Programos projekto kontrolės laikotarpis, išieškojimas nagrinėtoje byloje gali būti nukreipiamas į areštuoto turto teikiamas pajamas ar kitas pajamas, susidariusias iš žemės ūkio veiklos, bet ne į skolininko turtą, įgytą panaudojus lėšas, gautas kaip Europos Sąjungos finansinė parama projektui vykdyti, nes priešingu atveju būtų pakenkta Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonėmis „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ remiamo projekto įgyvendinimui ir nebūtų pasiekti bendri, naudingi tikslai, numatyti atitinkamuose teisės aktuose.
Esant nurodytų argumentų ir aplinkybių visetui, pirmosios instancijos teismo nutarties atskirojo skundo motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CPK 339 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
n utaria:
Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.