Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Izoldos Nėnienės, Albinos Rimdeikaitės ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1567-924/2017 pagal ieškovės A. R. patikslintą ieškinį atsakovams K. G. Č., G. Č., B. Č., J. P. Č., R. G., V. L., G. L., I. V., tretieji asmenys G. Š., R. Š., R. J. S., V. S., L. I., T. D., R. K. R., notarė J. V., notarė A. U., dėl susitarimo, pirkimo – pardavimo sutarčių, dovanojimo sutarties nuginčijimo, restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ginčijamų sandorių sudarymo metu, ginčo patalpa – negyvenamoji patalpa-neįrengta pastogė (patalpa 9-1), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto registro duomenimis nuosavybės teise priklausė M. L., G. G., G. Č., V. L., K. G. Č.. 2003 m. lapkričio 3 d. susitarimu 86,74 kv. m. ploto namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pastogė minėtų bendraturčių buvo pasidalinta idealinėmis dalimis, o pagal šį susitarimą bendraturčių nuosavybės teisės dalys į minėtą nekilnojamąjį turtą įregistruotos viešajame registre. 2004 m. sausio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) M. L. jai nuosavybės teise priklausančią 30/100 dalį neįrengtos pastogės patalpos 9-1 pardavė bendraturčiui G. Č., 2004 m. kovo 2 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) V. L. ir G. L. 12/100 dalį neįrengtos pastogės patalpos 9-1 pardavė bendraturčiui G. Č., 2004 m. spalio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) G. G. ir V. G. 23/100 dalį neįrengtos pastogės patalpos 9-1 pardavė bendraturčiui G. Č.. Po šių ginčijamų sandorių sudarymo, G. Č. vardu registruota nuosavybės teisė į 88/100, o K. G. Č. vardu registruota nuosavybės teisė į 12/100 neįrengtos pastogės (patalpa 9-1). 2016 m. birželio 30 d. dovanojimo sutartimi K. G. Č., J. P. Č. ir G. Č. padovanojo 2/5 dalį (40/100 dalių) neįrengtos pastogės (patalpa 9-1), padovanojo vaikaičiui/sūnėnui B. Č..

Ieškovė byloje įrodinėjo, kad jokių susitarimų dėl palėpių padalijimo ir pardavimo nebuvo. Dalijant nekilnojamą turtą-pastogę nebuvo įtraukti bendrasavininkai, tai yra ieškovė, jos sutuoktinis bei tretieji asmenys R. J. S., V. S., L. I., T. D., jiems nebuvo priskirta jokios palėpės dalis. Be to, nebuvo nustatytos visų bendrasavininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės į dalį palėpės, nebuvo nustatyta konkreti palėpės dalies vieta bendrame palėpės plane, nebuvo gauti ir visų namo bendraturčių sutikimai arba atsisakymai nuo savo bendrosios dalinės nuosavybės teisės į dalį bendrojoje palėpės patalpoje. Ieškovė teigė, kad atsakovai K. G. Č. ir G. Č. įsigijo negyvenamąją patalpą-neįrengtą palėpę, negavę viso gyvenamojo namo gyventojų sutikimu. Kadangi jie neteisėtai įgiję neįrengtą palėpę, ją neteisėtai perleido B. Č., todėl neteisėtai įgytas nekilnojamasis turtas-neįrengta pastogė turi būti grąžinta į bendrą dalinę nuosavybę. Ieškovė taip pat teigė, kad apie ginčijamas pirkimo-pardavimo sutartis sužinojo tik 2012 metais, gavusi duomenis iš VĮ Registrų centras apie gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), savininkus, todėl patikslinto ieškinio senaties terminas nėra suėjęs.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įstatymo normas, reglamentuojančias ieškinio senaties terminus ir bendrąja nuosavybe esančių patalpų pardavimo nuostatas, netyrė ir neanalizavo visų įrodymų.

Šiuo atveju, nesant nurodytiems visiems gyvenamojo namo bendrasavininkams atliekant palėpės matavimo darbus (prašymą matuoti palepę pateikė tik atsakovai), pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą apie palėpės savininkus.

Pirmosios instancijos teismo išvados yra paremtos ne byloje esančiais rašytiniais įrodymais, tačiau prielaidomis. Be to, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi 1964 metų CK normomis, nors turėjo taikyti dabar galiojančio CK normas, reglamentuojančias negyvenamųjų patalpų pirkimo-pardavimo, pasidalijimo santykius tarp gyvenamojo namo bendraturčių.

Apie ginčo pirkimo-pardavimo sutartis ji sužinojo tik 2012 m., gavusi duomenis iš VĮ registrų centro apie ginčo gyvenamojo namo savininkus, todėl ieškinio senaties terminas nėra praleistas ir neturi būti taikomas. Netaikant ieškinio senaties instituto nebūtų pažeistas nei operatyvaus kreipimosi dėl teisminės gynybos principas, nei civilinių santykių stabilumo principas, nebūtų apsunkintas įrodinėjimas.

Ieškovė neteisingai aiškina faktines aplinkybes ir 2003 m. lapkričio 3 d. susitarimo sudarymo metu galiojančius įstatymus, todėl nepagrįstai prašo pripažinti negaliojančiu 2003 m. lapkričio 3 d. susitarimą nuo jo sudarymo momento.

Dalinantis ginčo palepę nereikėjo viso namo bendraturčių sutikimo, kadangi name, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo dvi negyvenamos patalpos-pastogės. Namo gyventojų susitarimu neįrengtas pastoges dalinosi tie gyventojai, virš kurių butų jos buvo. Be to, byloje yra kitų name esančių butų – Nr. 5, Nr. 2 ir Nr. 1, 1994 m. rugsėjo 8 d. pasirašyti sutikimai dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininko pastogės, esančios virš jo buto, įrengimo, kurie vertintini kaip atsisakymai į bendro naudojimo patalpos dalį.

Ieškovė neteisingai aiškina faktines aplinkybes ir teisines normas dėl ieškinio senaties. Jai įsigyjant butą, palėpė jau buvo suformuota kaip atskiras turto objektas, turintis unikalų numerį, šis nekilnojamasis daiktas ir nuosavybės teisės į jį įregistruotos viešame registre, nurodant savininkus ir jiems tenkančias nuosavybės dalis. Ginčo patalpomis ieškovė iš esmės niekada neturėjo galimybės naudotis. Ieškovė turėjo visas galimybes išsiaiškinti situaciją dėl nuosavybės teisių į namo bendrojo naudojimo patalpas bei ginčo palėpę, taigi, ir apie tai, kad ginčo palėpė nepriklauso butui Nr. 5, ji žinojo dar prieš buto pirkimo-pardavimo sudarymą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl esminių faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

Ieškovė A. R. (apeliantė) byloje pareiškė reikalavimus pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento 2004 m. sausio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 2004 m. kovo 2 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 2004 m. spalio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuriomis buvo perleistos nuosavybės teisės į ginčo patalpą, taip pat 2003 m. lapkričio 3 d. susitarimą dėl palėpės pasidalijimo idealinėmis dalimis, savo reikalavimą iš esmės grįsdama tuo, kad atsakovai K. G. Č. ir G. Č. įsigijo negyvenamąją patalpą, neįrengtą palėpę, negavę viso gyvenamojo namo bendraturčių sutikimų. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju ieškovės ieškinio pagrindą sudaro bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių veiksmai, atsisakant dalies nuosavybės bei nuosavybės teisės į ginčo palėpę įgijimo teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškovė ieškinį pateikė praleidusi ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino praleidimą teismas pripažino savarankišku pagrindu ieškiniui atmesti. Nepaisant to, kad ieškinys negali būti patenkintas dėl senaties taikymo, teismas pasisakė ir dėl ginčo esmės. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir įrodymus, teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog ginčo sandoriai, kuriais buvo išreikšta bendrosios dalinės nuosavybės asmenų valia atsisakyti dalies nuosavybės bei sandoriai, kurių pagrindu buvo įgyta ginčo palėpė yra neteisėti. Tuo pagrindu teismas konstatavo, kad ieškinys iš esmės nepagrįstas.

Dėl ieškinio senaties

Apeliantė, nesutikdama su teismo išvadomis bei procesiniu sprendimu taikyti ieškinio senatį, apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nuostata, jog ieškinys pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, esanti nepagrįsta. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti, kad apie ginčo sandorius ieškovei tapo žinoma tik 2012 m., gavus duomenis iš VĮ registrų centro apie ginčo gyvenamojo namo savininkus, todėl ieškinio senaties terminas nėra praleistas ir neturi būti taikomas. Grįsdama šią poziciją apeliantė nurodė, kad ginčo palėpė, kaip atskiras turto objektas, buvo suformuota iki ieškovei įsigyjant butą, ieškovė nebuvo sudarytos galimybės naudotis palėpe, apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2012 metais, gavusi duomenis iš VĮ Registrų centras. Apeliantė akcentavo, jog netaikant ieškinio senaties instituto nebūtų pažeistas nei operatyvaus kreipimosi dėl teisminės gynybos principas, nei civilinių santykių stabilumo principas, nebūtų apsunkintas įrodinėjimas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja kita šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Esant tokiam reikalavimui, būtina patikrinti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Atskirų rūšių reikalavimams CK bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus (CK 1.125 straipsnio 1, 2 dalys).

Bylos duomenys patvirtina, kad bendrosios dalinės nuosavybės asmenų valia atsisakant dalies nuosavybės, sudarant ginčo susitarimą bei sandoriai dėl palėpės perleidimo, kuriuos apeliantė nurodo kaip ieškinio pagrindą (kurių neteisėtumą ji įrodinėja), sudaryti atitinkamai 2003 ir 2004 metais.

Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kas ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti galimybę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2011 m. balandžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; kt.).

Kasacinis teismas taip pat yra pabrėžęs, kad vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu; konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu, ir tais atvejais, kada atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektyvinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir kad jo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013).

Kasacinis teismas yra suformulavęs teisės aiškinimo taisyklę, kad kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais. Dėl to turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-436/2007, ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra ginčo, kad bendrosios dalinės nuosavybės asmenų valia atsisakant dalies nuosavybės, sudarant ginčo susitarimą bei sandoriai dėl palėpės perleidimo, kuriais atsakovai įsigijo ginčo palėpėje esančias patalpas, buvo sudaryti iki atsakovei tampant buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininke. Pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su ieškovės pozicija, kad 2003 m. susitarimo sudarymo metu ieškovė negalėjo žinoti apie bendraturčių susitarimus bei vertindamas ginčo sandorių sudarymo aplinkybes nustatė, kad tarp bendraturčių susitarimo sudarymo ir ieškovės nuosavybės teisių į butą, esantį (duomenys neskelbtini), įgijimo buvo praėjęs neilgas laiko tarpas. Teismas svarbia aplinkybe, patvirtinantį subjektyvųjį (suvokimo) momentą, laikė tarp ieškovės ir atsakovų iškilusį konfliktą, kurio metu, dar iki ieškovei įgyjant nuosavybės teises į butą, ieškovė atliko veiksmus, siekdama naudotis ginčo palėpe.

Byloje pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad konfliktinė situacija dėl palėpės iškilo dar 2003 m. akivaizdžiai patvirtina, jog apeliantė apie bendrosios dalinės nuosavybės asmenų veiksmus, kuriuos buvo išreikšta dėl dalies nuosavybės atsisakymo ir kuriuos ji-apelaintė laiko neteisėtais, turėjo sužinoti ir jų neteisėtumą suvokti (kaip šį veiksmų neteisėtumą ji argumentuoja ieškinyje) tuoj po buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo, kas šiuo atveju ir laikytina ieškinio senaties termino eigos pradžia.

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, pagrįsta pripažįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškinys šioje byloje pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys pareikštas 2016 m. spalio 15 d., kai ieškinio senaties terminas prasidėjo 2004 metų kovo mėn, neleidžia tokio termino praleidimo pripažinti nežymiu ar nereikšmingu.

Dėl pagrindo senaties termino atnaujinimui nustatymo

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. CK ir kiti įstatymai nenurodo aplinkybių (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių), kurias nustačius jau būtų pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti; tokių aplinkybių nustatymas bei įvertinimas priskirtas teismų diskrecijai, atsižvelgiant ir į teismų praktikoje suformuotus jų nustatymo kriterijus. Pripažįstama, jog sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui ir kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012).

Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007; 2009 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-449/2009). Analizuojamu atveju nenustatyta objektyvių aplinkybių, pateisinančių akivaizdžiai nesavalaikį ieškinio pareiškimą. Apeliantė neprašo praleisto ieškinio senaties termino atnaujinti, priešingai, – laikosi nuoseklios pozicijos, kuria grindžiama jo subjektyvi nuomonė dėl ieškinio senaties termino eigos.

Dėl ieškinio senaties, kaip savarankiško pagrindo ieškiniui atmesti

Ieškinio senatis – materialiosios civilinės teisės institutas, tai – įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad taikant ieškinio senatį turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas. Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes. Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai reikalavo taikyti ieškinio senatį, tai ieškinio reikalavimai iš esmės nagrinėjami (tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas) tuomet, kai teismas nustato, jog ieškinio senaties terminas nepraleistas arba buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį. Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne) pagrįstumo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės ieškinys pirmosios instancijos teismo pagrįstai atmestas taikant ieškinio senatį, todėl sandorių pripažinimo negaliojančiais nagrinėjimas, esant savarankiškam ieškinio atmetimo pagrindui – pasibaigus ieškinio senaties terminui, yra savitikslis ir perteklinis. Nagrinėjamu atveju toks sandorių sudarymo teisėtumo vertinimas neaktualus, nes, net ir nustačius teisės pažeidimą, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Dėl šios priežasties bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį dėl ieškinio senaties taikymo, neturėjo pareigos analizuoti bei pasisakyti dėl ieškovės reikalavimo esmės.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties taikymo, tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, jo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, konstatavęs pagrindą taikyti ieškinio senatį, visgi pasisakė ir dėl ieškinio reikalavimų esmės, neturi įtakos šios bylos procesinei baigčiai, todėl ieškovės A. R. apeliacinis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, yra pagrindas atsakovų naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovai pateikė į bylą įrodymus, apie tai, kiek jie apeliacinės instancijos teisme turėjo atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimo išlaidų, t. y. atsakovas G. Č. turėjo 100,00 Eur, B. Č. – 100,00 Eur, J. P. Č. – 100,00 Eur ir K. G. Č. – 100,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (t. 3, b. l. 79-81, 88-90, 96-98, 105-107). Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą (už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) ir atsižvelgusi į Rekomendacijoje nustatytus maksimalius dydžius, sprendžia, kad šios išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių, todėl iš ieškovės atsakovų naudai yra priteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis, 3 dalis).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro 46,65 Eur, todėl atmestus ieškovės apeliacinį skundą, jos valstybės naudai turėtų būti priteistinos iš ieškovės (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnis). Tačiau įvertinus tai, kad byloje ieškovei buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, ko pasėkoje ji nuo susidariusių išlaidų yra atleista pagal įstatymą, todėl valstybės naudai iš ieškovės šios išlaidos nepriteistinos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 2 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš ieškovės A. R., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo G. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai priteisti 100,00 Eur (vieną šimtą eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Iš ieškovės A. R., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo J. P. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai priteisti 100,00 Eur (vieną šimtą eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Iš ieškovės A. R., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovės K. G. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai priteisti 100,00 Eur (vieną šimtą eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Iš ieškovės A. R., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo B. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai priteisti 100,00 Eur (vieną šimtą eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.