Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Šiukšta rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 30 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla, kurioje V. S. (V. S.) kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį, perduota kaltinamąjį aktą surašiusiam Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorui, nes padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, kurie trukdo nagrinėti bylą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 234 straipsnio 2 dalis.

Teisėjas, susipažinęs su pateikta baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjęs prokuroro skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos prokuratūra 2018 m. sausio 25 d. perdavė Vilniaus apygardos teismui baudžiamąją bylą su kaltinamuoju aktu, kurioje Baltarusijos Respublikos pilietis V. S. kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų BK 199 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 199² straipsnio 1 dalyje, padarymu, prašant bylą nagrinėti pagal BPK XXXII skyriaus nuostatas, t. y. kaltinamajam V. S. nedalyvaujant.V. S. šioje baudžiamojoje byloje kaltinamas pagal BK 199 straipsnio 1 dalį tuo, kad 2011 m. gegužės 30 d., apie 06.15 val., per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – per Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio postą, esantį Vilniaus r., Medininkų sen., kelio „Vilnius – Minskas“ 33 km, vykdamas automobiliu „Iveco Turbo Daily“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), paslėpęs automobilio stoge ir taip išvengdamas muitinės kontrolės, gabeno iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją privalomus pateikti muitinei daiktus – 9700 pakelių cigarečių „Minsk Capital“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių bendra vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršija 250 MGL ir yra 76 368 Lt (22 117,70 Eur).V. S. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį kaltinamas tuo, kad pažeisdamas nustatytą tvarką – Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004-05-26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2 punkto reikalavimą, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, taip pat kontrabandinius tabako gaminius, ir 3 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis tabako gaminius, jeigu jie laiko įvežtus iš kitų valstybių, išskyrus Europos Sąjungos valstybes nares, į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 10 pakelių cigarečių, 2011 m. gegužės 30 d., apie 06.15 val., pasikėsino laikyti ir gabenti Lietuvos Respublikos teritorijoje, nuo Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio posto, esančio Vilniaus r., Medininkų sen., kelio „Vilnius – Minskas“ 33 km, iki nenustatytos vietos, iš Baltarusijos Respublikos teritorijos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, minimą postą, automobiliu „Iveco Turbo Daily“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kontrabandos būdu neteisėtai įvežtas, automobilio stoge paslėptas akcizais apmokestinamas prekes – 9700 pakelių cigarečių „Minsk Capital“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių bendra vertė viršija 250 MGL ir yra 76 368 Lt (22 117,70 Eur), tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes Vilniaus teritorinės muitinės pareigūnų buvo sulaikytas dar neišvažiavęs iš minimo posto.Vilniaus apygardos teismas bylos parengimo nagrinėti teisme stadijoje priėmė 2018 m. sausio 30 d. nutartį šią baudžiamąją bylą perduoti kaltinamąjį aktą surašiusiam Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorui. Tokį sprendimą motyvavo tuo, kad byloje padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, kurie trukdo nagrinėti bylą. Ikiteisminis tyrimas pabaigtas nesilaikant BPK 218 ir 220 straipsnių reikalavimų, pažeidžiant kaltinamojo teisė į gynybą – kaltinamajam V. S. nėra žinoma apie baudžiamosios bylos proceso eigą, jokie procesiniai bylos dokumentai jam neįteikti, o kaltinamasis aktas V. S. išsiųstas tokiu adresu, kuriuo jis tikrai negyvena. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, turėdami kaltinamojo dabartinės sutuoktinės (santuoka sudaryta 2015 m. gruodžio 18 d.) kontaktinius duomenis, taigi ir galimybę nustatyti jos gyvenamąją vietą, o tuo pačiu ir kaltinamojo V. S. buvimo vietą ar kontaktus, nesiėmė jokių veiksmų, kad šaukimas atvykti į ikiteisminio tyrimo įstaigą ar procesiniai dokumentai apie bylos eigą būtų įteikti V. S. ar pastarojo artimam šeimos nariui – dabartinei sutuoktinei, kas leistų teismui spręsti klausimą dėl V. S. vengimo dalyvauti bylos nagrinėjime ir dėl bylos nagrinėjimo pagal BPK XXXII skyriaus nuostatas. Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 30 d. nutartį panaikinti.Prokuroras teigia, kad teismo sprendimas perduoti bylą kaltinamąjį aktą surašiusiam prokurorui yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes egzistuoja visos sąlygos, kurioms esant galima nagrinėti bylą kaltinamajam nedalyvaujant. Prokuroras nurodo, kad kaltinamojo vengimo atvykti į teismą samprata BPK nėra pateikta, todėl aktuali yra šios sąvokos turinį detalizuojanti teismų praktika ir teisės aktai. Konstatavimas, kad kaltinamasis vengia atvykti į teismą, teismų praktikoje siejamas su duomenų, kad kaltinamasis žino apie posėdžio laiką bei vietą, tačiau vengia atvykti į teismą, buvimu. Kaltinamojo vengimas atvykti į teismą nustatomas remiantis jo paties raštu pateikta informacija, kad jis atsisako atvykti į teismą, grįžusiais teismo šaukimais ar panašaus pobūdžio dokumentais su kaltinamojo parašu, kad jam žinoma apie teismo posėdžio laiką, vietą ir panašiai (2012 m. vasario 15 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-76-376/2012). Visgi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikos, tarptautinių ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių bylų procesą kaltinamajam nedalyvaujant, analizė, prokuroro teigimu, leidžia daryti išvadą, jog tam tikrais atvejais duomenų, kad kaltinamasis žino apie posėdžio laiką ir vietą (kaltinamojo vengimo atvykti į teismą sąlygos), buvimo kriterijus, sprendžiant, ar byla gali būti nagrinėjama kaltinamajam nedalyvaujant, netaikomas. Visų pirma, vadovaujantis EŽTT doktrina, nuosprendis in absentia laikomas teisėtu, jeigu byloje yra aiškus dokumentas, patvirtinantis asmens atsisakymą dalyvauti bylos nagrinėjime, arba patvirtinantis asmens ketinimą išvengti teisingumo – kad slėpdamasis asmuo pagrįstai galėjo numatyti tokio savo elgesio pasekmes (Sanader prieš Kroatiją, Colloza prieš Italiją, Jones prieš Jungtinę Karalystę). Šiuo konkrečiu atveju kaltinamasis V. S. 2011 m. gegužės 30 d. buvo laikinai sulaikytas Lietuvos Respublikoje, jam įteiktas pranešimas apie įtarimą ir jis buvo apklaustas dalyvaujant gynėjui, o 2011 m. gegužės 31 d. paleistas iš laikinojo sulaikymo, paskiriant kardomąją priemonę – 10 000 litų užstatą. Šios aplinkybės rodo, kad V. S. suvokė, jog dėl jo galimai neteisėtų veiksmų pradėtas ikiteisminis tyrimas. 2016 m. rugpjūčio 8 d. iš Baltarusijos Respublikos institucijų buvo gauta medžiaga, susijusi su teisinės pagalbos prašymo vykdymu, iš kurios matyti, kad kaltinamasis V. S. gyvenamąją vietą yra deklaravęs Gardine, (duomenys neskelbtini), tačiau šiuo adresu negyvena, į buvusios sutuoktinės, gyvenančios jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, trumpąsias žinutes, informuojančias apie jo vardu iš Lietuvos Respublikos gaunamus dokumentus, nereaguoja. Šios aplinkybės ir tai, kad kaltinamasis V. S. nesiėmė jokių priemonių (suvokdamas, kad su baudžiamuoju procesu susiję dokumentai jam, kaip proceso dalyviui, bus pristatomi jo deklaruotos gyvenamosios vietos, kurioje jis nebegyvena, adresu, savo pasikeitusio gyvenamosios vietos adreso nedeklaravo, neinformavo buvusios sutuoktinės, kokiu adresu šie dokumentai jam galėtų būti pristatomi ir pan.), kad gautų informaciją, susijusią su dėl jo galimai neteisėtų veiksmų pradėtu procesu, skundo autoriaus nuomone, įrodo, jog pastarasis šio proceso eiga nesidomi, nesiekia įgyvendinti savo teisių ir pareigų jame ir suvokia, jog tyčia sudarydamas kliūtis įteikti jam procesinius dokumentus, gali išvengti teisingumo, nes procesas, neįteikus jam šių dokumentų, negalės būti tęsiamas. Dėl to, pasak prokuroro, minėta iš Baltarusijos Respublikos institucijų gauta medžiaga gali būti laikoma dokumentu, patvirtinančiu kaltinamojo V. S. ketinimą išvengti teisingumo. Skundo autorius pažymi, kad aplinkybė, jog byla gali būti nagrinėjama kaltinamajam nedalyvaujant net ir neįteikus jam šaukimo į teismą, jei nustatoma, kad asmuo tyčia ieškojo būdų išvengti teisingumo, nurodyta ir 1975 m. Europos Tarybos Ministrų komiteto priimtoje rezoliucijoje 75(11) dėl kriterijų, nagrinėjant bylas, nedalyvaujant kaltinamajam.Antra, 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/343 dėl tam tikrų nekaltumo prezumpcijos ir teisės dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme aspektų užtikrinimo (toliau – Direktyva) preambulės 39 punkte nurodoma, kad tais atvejais, kai valstybės narės numato galimybę nagrinėti bylą teisme įtariamiesiems ar kaltinamiesiems nedalyvaujant, tačiau sąlygos priimti sprendimą konkrečiam įtariamajam ar kaltinamajam nedalyvaujant netenkinamos, nes, nepaisant deramų pastangų, negalima nustatyti įtariamojo ar kaltinamojo buvimo vietos, pavyzdžiui, kai asmuo pabėgo ar pasislėpė nuo teismo, vis dėlto turėtų būti įmanoma priimti sprendimą įtariamajam ar kaltinamajam nedalyvaujant ir tą sprendimą vykdyti. Taigi, vadovaujantis minėtomis Direktyvos nuostatomis, duomenų, jog kaltinamasis žino apie posėdžio laiką ir vietą, gali nebūti, jeigu, nepaisant deramų pastangų, negalima nustatyti įtariamojo ar kaltinamojo buvimo vietos. Nagrinėjamu atveju, siekdami įvykdyti du Lietuvos Respublikos teisinės pagalbos prašymus, Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijų pareigūnai nuvyko į kaltinamojo V. S. deklaruotą gyvenamąją vietą. Sužinoję, kad deklaruotoje gyvenamojoje vietoje V. S. negyvena, mėgino su pastaruoju susisiekti jo buvusios sutuoktinės nurodytu telefono numeriu. Kai to padaryti nepavyko, susisiekė su dabartine V. S. sutuoktine, kuri nurodė, kad šiuo metu kaltinamasis V. S. su ja negyvena, nes dirba ir gyvena Ukrainoje. Direktyvoje vartojamas „deramų“ pastangų nustatyti įtariamojo ar kaltinamojo gyvenamąją vietą terminas. Kokybiniai ir/ar kiekybiniai kriterijai, kuriais remiantis pastangos galėtų būti vertinamos kaip deramos, Direktyvoje nenurodyti, todėl, skundo autoriaus nuomone, turėtų būti vadovaujamasi proceso greitumo bei ekonomiškumo principais. Remiantis šiais principais ir įvertinus Lietuvos Respublikos bei Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijų pareigūnų atliktus veiksmus, taip pat tai, kad nusikaltimais, kurių padarymu kaltinamas V. S., žala konkrečiam fiziniam ar juridiniam asmeniui nepadaryta, šie nusikaltimai nėra išskirtiniai neteisėtai gabentų cigarečių verte ar kokiomis nors kitomis jų padarymo aplinkybėmis, kurios pateisintų valstybės skiriamas išskirtinai dideles laiko ir pajamų sąnaudas, siekiant nustatyti kaltinamojo V. S. buvimo vietą, todėl siųsti teisinės pagalbos prašymą į Ukrainą yra netikslinga, o ikiteisminio tyrimo metu atlikti proceso veiksmai gali būti laikomi deramomis pastangomis, Direktyvos prasme, nepaisant kurių V. S. gyvenamosios (buvimo) vietos nustatyti nepavyko.Visos aptartos aplinkybės, pasak skundo autoriaus, leidžia daryti išvadą, kad šiuo atveju egzistuoja EŽTT praktikoje ir tarptautiniuose bei Europos Sąjungos teisės aktuose nurodytos aplinkybės (nustatytas kaltinamojo siekis išvengti teisingumo ir kaltinamojo buvimo vietos nenustatymas, nepaisant deramų teisėsaugos institucijų pareigūnų pastangų tą padaryti), kai, sprendžiant klausimą, ar byla gali būti nagrinėjama kaltinamajam nedalyvaujant, duomenų, patvirtinančių, jog kaltinamasis atsisako atvykti į teismą (kaltinamojo vengimo atvykti į teismą sąlygos), buvimo kriterijus netaikomas. Prokuroras skunde taip pat teigia, kad teismo išvados, jog procesinius dokumentus įteikus kaltinamajam V. S. ar dabartinei jo sutuoktinei, teismas galėtų spręsti klausimą dėl kaltinamojo vengimo dalyvauti bylos nagrinėjime ir dėl bylos nagrinėjimo pagal BPK XXXII skyriaus nuostatas, yra nepagrįstos. Nei kaltinamojo V. S. buvimo vieta, nei jokie jo kontaktiniai duomenys vykdant teisinės pagalbos prašymus nustatyti nebuvo. Kaltinamojo sutuoktinė elektroniniu paštu nurodė tik apytikrę galimą jo buvimo vietą Ukrainoje, t. y. ne toje valstybėje, kuriai Lietuvos Respublika išsiuntė teisinės pagalbos prašymus, todėl įteikti procesinių dokumentų kaltinamajam V. S. Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijų pareigūnai neturėjo galimybių. Procesinių dokumentų įteikimas dabartinei V. S. sutuoktinei neatitiktų Lietuvos teismų praktikoje kaltinamojo atsisakymui atvykti į teismą keliamų reikalavimų, nes, kaip minėta, vengimas atvykti į teismą siejamas su paties kaltinamojo raštišku savo valios atsisakyti atvykti į teismą išreiškimu.Skundo autorius pažymi, kad Lietuvos Respublika yra pasirašiusi sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose tiek su Baltarusijos Respublika, tiek Ukraina. Šių sutarčių 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad abiejų susitariančiųjų šalių teisingumo įstaigos teikia viena kitai teisinę pagalbą civilinėse (įskaitant ir ūkines), šeimos ir baudžiamosiose bylose, vadovaudamosi sutarties nuostatais. Taigi, susipažinęs su gauta baudžiamąja byla ir nusprendęs, jog tam, kad būtų galima spręsti baudžiamosios bylos nagrinėjimo kaltinamajam nedalyvaujant klausimą, Baltarusijos Respublikoje ar Ukrainoje būtina atlikti tam tikrus proceso veiksmus, įteikti procesinius dokumentus, Vilniaus apygardos teismas, kaip vienos susitariančių šalių – Lietuvos Respublikos – teisingumo įstaiga, galėjo teikti Baltarusijos Respublikos ar Ukrainos teisėsaugos institucijoms teisinės pagalbos prašymą su jame nurodytais, teismo nuomone, reikalingais atlikti veiksmais.Prokuroras nurodo nesutinkantis ir su teismo nutarties išvada, kad procesinių dokumentų neįteikimas kaltinamajam V. S., kaltinamojo akto kopijos išsiuntimas adresu, kuriuo pastarasis tikrai negyvena, pažeidžia V. S. teisę į gynybą. Vadovaujantis BPK 434 straipsnio nuostatomis, byla kaltinamajam nedalyvaujant nagrinėjama laikantis BPK V dalyje numatytų bylų nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme taisyklių su tam tikromis BPK numatytomis išimtimis. Būtent šios išimtys ir yra garantija, jog kaltinamajam tam tikrų proceso dokumentų negavus, jo teisės nebus pažeistos. Visų pirma, nagrinėjant bylas kaltinamajam nedalyvaujant, kaltinamojo teisę į gynybą užtikrina gynėjas, kurio dalyvavimas yra būtinas (BPK 51 straipsnio 1 dalies 6 punktas ir 435 straipsnis). Šiuo atveju kaltinamasis V. S. turi gynėją, pastarajam buvo pranešta apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą, nustatyta data, iki kurios jis galėjo pateikti prašymą susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, išsiųsta kaltinamojo akto šioje baudžiamojoje byloje kopija. Nėra jokio pagrindo manyti, kad šis gynėjas negalėtų tinkamai atstovauti savo ginamojo. Be to, net jei kaltinamasis V. S., išnagrinėjus bylą jam nedalyvaujant, būtų nuteistas, jis galėtų paduoti apeliacinį skundą ir tai padaryti galėtų net praleidęs BPK 313 straipsnio 3 dalyje numatytą terminą apeliaciniam skundui paduoti (BPK 438 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą pagal kaltinamojo V. S. apeliacinį skundą, privalėtų pakartotinai atlikti tuos pirmosios instancijos teisme atliktus įrodymų tyrimo veiksmus, kurių metu nagrinėtais įrodymais buvo grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, jei kaltinamasis V. S. apeliaciniame skunde nesutiktų su tų įrodymų vertinimu. Atsiliepimų į skundą, pareiškimų dėl nušalinimo, prašymų negauta.Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro skundas atmetamas. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 30 d. nutartis pagrįsta ir teisėta. Vadovaujantis BPK 233 straipsnio 1 dalimi, teisėjas, bylos parengimo nagrinėti teisme metu susipažinęs su byla, ją perduoda nagrinėti teisiamajame posėdyje tik tuo atveju, kai nustato, kad nėra kliūčių nagrinėti bylą teisme. Jei bylos parengimo nagrinėti teisme metu nustatoma, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar yra kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą, byla perduodama prokurorui (BPK 232 straipsnio 3 punktas, 234 straipsnio 2 dalis). Pagal BPK 369 straipsnio 3 dalį esminiais baudžiamojo proceso pažeidimais laikomi tokie BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo teisėja, susipažinusi su baudžiamąja byla, kurioje V. S. kaltinamas pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį, priėmė nutartį perduoti bylą kaltinamąjį aktą surašiusiam prokurorui. Tokį sprendimą motyvavo tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, kurie trukdo nagrinėti bylą, nes ikiteisminis tyrimas pabaigtas nesilaikant BPK 218, 220 straipsnių reikalavimų ir pažeidžiant kaltinamojo teisę į gynybą. Kaltinamajam V. S. nėra žinoma apie baudžiamosios bylos proceso eigą, jokie procesiniai bylos dokumentai jam neįteikti, o kaltinamasis aktas išsiųstas tokiu adresu, kuriuo tiksliai žinoma, kad kaltinamasis negyvena. Prokuroras su tokiu teismo sprendimu bei motyvais nesutinka ir teigia, kad įstatyminių kliūčių pradėti teisminį bylos nagrinėjimą ir bylą nagrinėti teisme pagal BPK XXXII skyriaus nuostatas, t. y. kaltinamajam nedalyvaujant, šiuo atveju nėra. Tokie prokuroro skundo argumentai yra nepagrįsti.Vadovaujantis BPK nuostatomis, reglamentuojančiomis ikiteisminio tyrimo pabaigą kaltinamojo akto surašymu, prokuroras, įsitikinęs, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, pats arba jo pavedimu ikiteisminį tyrimą atlikęs ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo paskelbti įtariamajam, kad ikiteisminis tyrimas baigtas ir jis turi teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga bei pateikti prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą (BPK 218 straipsnio 1 ir 4 dalys). Atlikus šiuos bei kitus BPK 218 straipsnyje nurodytus veiksmus, prokuroras surašo kaltinamąjį aktą, kurio nuorašą iki bylos perdavimo teismui privalo pasirašytinai įteikti kaltinamajam. Kaltinamojo sutikimu kaltinamojo akto nuorašas gali būti išsiunčiamas jam elektroninių ryšių priemonėmis arba gali būti įtektas perkeltas į elektroninę laikmeną (BPK 220 straipsnio 4 dalis). Jokių išlygų aptartos baudžiamojo proceso nuostatos nenumato, išskyrus atvejus, kai įtariamasis yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje ir ikiteisminis tyrimas atliekamas dėl nusikaltimo, už kurį numatyta atsakomybė Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir BK 7 straipsnio pagrindais, arba dėl nusikaltimo, kuriuo padaryta didelės žalos. Tokiais atvejais prokuroras pranešimą apie ikiteisminio tyrimo pabaigą, o vėliau ir kaltinamojo akto nuorašą siunčia Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse numatytoms centrinėms susižinojimo įstaigoms užsienio valstybėje (BPK 218 straipsnio 8 dalis, 220 straipsnio 6 dalis). Šioje baudžiamojoje byloje V. S. kaltinamas padaręs nusikaltimus, numatytus BK 199 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 199² straipsnio 1 dalyje, kurie nepatenka į BK 7 straipsnio sąrašą, taip pat jie nėra susiję su didele žala valstybei, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Taigi prokuroras, nusprendęs šioje baudžiamojoje byloje užbaigti ikiteisminį tyrimą kaltinamojo akto surašymu, privalėjo atlikti jau pirmiau paminėtus veiksmus, t. y. paskelbti V. S., kad ikiteisminis tyrimas baigtas ir kad jis turi teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga bei pateikti prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą. Nesant tokių prašymų arba vienokiu ar kitokiu būdu išsprendus pateiktus prašymus ir surašius kaltinamąjį aktą, jo nuorašą dar iki bylos perdavimo teismui prokuroras privalėjo pasirašytinai įteikti kaltinamajam V. S.. Bylos duomenimis, V. S. yra Baltarusijos Respublikos pilietis. Pastarasis 2011 m. gegužės 30 d. buvo sulaikytas Lietuvoje BPK 140 straipsnio tvarka, nes užkluptas darant nusikalstamą veiką. Tą pačią dieną jam įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 199 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 199² straipsnio 1 dalyje, išaiškintos procesinės įtariamojo teisės ir jis apklaustas kaip įtariamasis. 2011 m. gegužės 31 d. V. S. buvo paleistas iš laikinojo sulaikymo, jam paskirta kardomoji priemonė – 10 000 Lt užstatas ir išaiškinta pareiga šaukiamam atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, teisėją, nekliudyti proceso eigos, nedaryti naujų nusikaltimų. 2011 m. birželio 9 d. V. S. buvo įteiktas patikslintas pranešimas apie įtarimą ir 2011 m. birželio 10 d. jis dar kartą apklaustas kaip įtariamasis (t. 1, b. l. 92, 101, 102, 105, 106-107, 108-110, 111-112, 113-114, 115). 2011 m. rugsėjo 22 d., 2011 m. gruodžio 19 d. ir 2012 m. balandžio 12 d. V. S. jo nurodytu gyvenamosios vietos adresu, t. y. (duomenys neskelbtini), Gardinas, Baltarusijos Respublika, buvo išsiųsti šaukimai atvykti į ikiteisminio tyrimo įstaigą procesinių veiksmų – paskelbimo apie ikiteisminio tyrimo pabaigą ir kaltinamo akto įteikimui – atlikimui, tačiau pastarasis į ikiteisminio tyrimo įstaigą šaukimuose nurodytu laiku neatvyko ir su ikiteisminio tyrimo pareigūnais nei šaukimuose nurodytu telefono numeriu, nei elektroniniu paštu nesusisiekė (t. 1, b. l. 116-120, t. 2, b. l. 14-16). Atsižvelgiant į tai, 2012 m. birželio 7 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras priėmė nutarimą paskelbti V. S. paiešką, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartimi V. S. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas (už akių) (t. 2, b. l. 20-21, 25-26). 2015 m. birželio 25 d. Vilniaus apygardos prokuratūros trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė pavedė ikiteisminį tyrimą atlikusiai ikiteisminio tyrimo pareigūnei atlikti BPK 218 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytus veiksmus, taip pat ir paskelbti įtariamajam V. S., kad ikiteisminis tyrimas pabaigtas ir kad jis turi teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga bei pateikti prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą (t. 2, b. l. 34). Vykdant šį pavedimą, 2015 m. liepos 15 d. ikiteisminį tyrimą atlikusi įstaiga – Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyrius – išsiuntė Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijoms teisinės pagalbos prašymą atlikti proceso veiksmus t. y. įteikti V. S. Vilniaus apygardos prokuratūros trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2015 m. birželio 25 d. paskelbimo įtariamajam apie galimybę kreiptis į teisėją dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu protokolą su lydinčiuoju dokumentu (BPK 418-425 straipsnių išrašu), o V. S. nesutikus, kad ikiteisminis tyrimas būtų pabaigtas teismo baudžiamuoju įsakymu – Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyriaus vyriausiosios tyrėjos 2015 m. birželio 25 d. paskelbimo įtariamajam apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą protokolą su lydinčiuoju dokumentu (BPK 246, 433-438 straipsnių išrašu). 2015 m. rugsėjo 29 d. buvo gautas atsakymas iš Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijų, kad vykdant teisinės pagalbos prašymą paskelbti/įteikti pirmiau paminėtus dokumentus V. S. nepavyko, nes nenustatyta jo buvimo vieta (t. 2, b. l. 35-74). 2016 m. gegužės 3 d. Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijoms buvo išsiųstas analogiškas teisinės pagalbos prašymas. 2016 m. liepos 26 d. gautas atsakymas, iš kurio matyti, kad vykdydami teisinės pagalbos prašymą, Baltarusijos Respublikos teisėsaugos pareigūnai buvo nuvykę V. S. deklaruotos gyvenamosios vietos adresu ((duomenys neskelbtini), Gardinas) ir išsiaiškino, kad šiuo adresu gyvena buvusi V. S. sutuoktinė N. S., tuo tarpu V. S., su kuriuo ji išsituokusi, šiuo adresu negyvena. N. S. pareigūnams paaiškino, kad V. S. iki šiol yra registruotas minėtame bute, todėl visi dokumentai jo vardu pristatomi šiuo adresu. Anksčiau ji gaudavo iš Lietuvos Respublikos dokumentus lietuvių ir rusų kalbomis V. S. vardu, apie tai informuodavo pastarąjį SMS žinutėmis, tačiau jis į šias žinutes nereagavo. Pareigūnai, vykdantys teisinės pagalbos prašymą, kelis kartus skambino N. S. nurodytu V. S. mobiliojo ryšio telefono numeriu (duomenys neskelbtini), tačiau šis abonentas buvo išjungtas arba ne ryšio zonoje. Taip pat pareigūnai nustatė, kad 2015 m. gruodžio 18 d. V. S. Minsko miesto Tarybų rajono administracijos civilinės metrikacijos biure įregistravo santuoką su A. T., dirbančia įmonėje „A“ (duomenys pakeisti), ir susisiekė su pastarąja telefonu. A. T. pareigūnams paaiškino, kad ji šiuo metu gyvena Minske, o jos sutuoktinis V. S. išvykęs uždarbiauti už Baltarusijos Respublikos ribų. V. S. elektroniniu paštu, kurio adreso ji šiuo metu neprisimena, yra pranešęs, kad gyvena Ukrainoje, kotedžų gyvenvietėje prie Borispolio miesto, kur atlieka butų apdailą (t. 2, b. l. 75-124). Gavus tokius duomenis, jokie kiti veiksmai, siekiant nustatyti V. S. buvimo vietą ir įteikti jam pirmiau paminėtus procesinius dokumentus, nebuvo atlikti. 2017 m. gruodžio 14 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnas išsiuntė pranešimą apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą V. S. gynėjui advokatui Benediktui Paulauskui, kuriame nurodė terminą, iki kurio gynėjas gali susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, ir pateikti prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą (t. 2, b. l. 127). Tą pačią dieną V. S. gynėjui elektroniniu paštu pranešus, kad su bylos medžiaga šioje stadijoje jis susipažinti nepageidauja, 2017 m. gruodžio 22 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė surašė kaltinamąjį aktą, kurio nuorašus paštu išsiuntė minėtam gynėjui advokatui B. Paulauskui ir kaltinamajam V. S. adresu (duomenys neskelbtini), Gardinas, Baltarusijos Respublika, o 2018 m. sausio 25 d. kaltinamąjį aktą su baudžiamąja byla perdavė Vilniaus apygardos teismui ir prašė bylą nagrinėti vadovaujantis BPK XXXII skyriaus nuostatomis, kaltinamajam V. S. nedalyvaujant. Iš aptartų duomenų matyti, kad nors prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai ėmėsi tam tikrų priemonių, kad būtų įvykdyti BPK 218 ir 220 straipsnio reikalavimai, tačiau faktiškai apie ikiteisminio tyrimo pabaigą ir teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga bei pateikti prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą, kaip kad reikalauja BPK 218 straipsnio 1 dalis, V. S. nebuvo paskelbta ir kaltinamasis aktas, kaip kad reikalauja BPK 220 straipsnio 4 dalis, pasirašytinai jam nebuvo įteiktas. Šis procesinis dokumentas buvo išsiųstas paštu kaltinamojo V. S. deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, nors išsiuntimo metu tiksliai buvo žinoma, kad pastarasis ten negyvena. Taigi šiuo atveju prokuroras kaltinamąjį aktą su baudžiamąja byla perdavė teismui neįvykdęs BPK 218 straipsnio 1 dalies ir 220 straipsnio 4 dalies reikalavimų, t. y. neatlikęs privalomų ikiteisminio tyrimo pabaigimui kaltinamojo akto surašymu ir kaltinamojo akto su byla perdavimui į teismą veiksmų. Tokius baudžiamojo proceso pažeidimus pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino esminiais, suvaržančiais konstitucinę kaltinamojo V. S. teisę į gynybą ir trukdančiais teismui nagrinėti bylą. Tai, kad apie ikiteisminio tyrimo pabaigą buvo pranešta ir kaltinamasis aktas buvo įteiktas valstybės garantuojamą teisinę pagalbą kaltinamajam V. S. teikiančiam gynėjui, šių teismo išvadų niekaip nepaneigia. Baudžiamojo proceso įstatymas, kaip jau minėta, imperatyviai nurodo, kad pagrindinis ikiteisminio tyrimo procesinis dokumentas, kuriame suformuluoti kaltinimai, kurie bus nagrinėjami teisme, ir išdėstyti duomenys, kuriais šie kaltinimai grindžiami, turi būti įteiktas pačiam kaltinamajam ir tai turi būti padaryta iki bylos perdavimo į teismą. Prokuroras skunde daug dėmesio skiria kaltinamojo vengimo atvykti į teismą sąvokos aiškinimui, cituoja EŽTT praktiką, tarptautinius ir Europos Sąjungos teisės aktus, tačiau tokie argumentai šioje proceso stadijoje nėra aktualūs. Tas pats pasakytina ir apie skunde akcentuojamas BPK 438 straipsnio nuostatas, suteikiančias teisę nuteistajam, kurio byla buvo nagrinėjama jam nedalyvaujant, paduoti dėl priimto nuosprendžio apeliacinį skundą net ir praėjus tokio skundo padavimo terminams, bei reglamentuojančias tokio apeliacinio proceso ypatumus. Klausimai dėl kaltinamojo V. S. vengimo dalyvauti bylos nagrinėjime ir dėl bylos nagrinėjimo teisme kaltinamajam nedalyvaujant pagal BPK XXXII skyriaus nuostatas, kaip teisingai skundžiamoje nutartyje pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, galės būti sprendžiami tik tuomet, kai byla su kaltinamuoju aktu į teismą bus perduota tinkamai įvykdžius pirmiau aptartus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, keliamus ikiteisminio tyrimo pabaigimui kaltinamojo akto surašymu. Skundą nagrinėjantis teismas sutinka su prokuroro skundo argumentu, kad kaltinamojo akto bei kitų procesinių dokumentų, susijusių su vykstančiu baudžiamuoju procesu ir jo pabaigimu, įteikimas kaltinamojo V. S. sutuoktinei nebūtų tinkamas, nes, kaip jau ne kartą buvo minėta, baudžiamojo proceso įstatymas įpareigoja prokurorą apie ikiteisminio tyrimo pabaigą ir teisę pareikšti prašymus paskelbti ir kaltinamąjį aktą įteikti pačiam kaltinamajam. Tačiau toks skundžiamos nutarties netikslumas nepaneigia kitų jau pirmiau paminėtų teismo padarytų išvadų pagrįstumo ir taip pat kaip visi kiti prokuroro skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti priimtą nutartį. Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro skundą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 30 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.