Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Prokurorei patikslinus kaltinimą epizode su V. G., dalyje dėl sutarties su UAB „Mogo LT“ pasirašymo, V. D. kaltu neprisipažino, paaiškino, kad jis su V. G. nuvažiavo į Mogo Lt, V. G. buvo kaip laiduotojas, o jis (V. D.) užstatė mašiną už 4200 litų. Kiek atsimena, pinigus – 4200 Lt – jam perdavė V. G., nuėmęs nuo savo sąskaitos, kokiomis tiksliai aplinkybėmis, neatsimena. Į jo (V. D.) sąskaita pinigų pervesti negalėjo, nes sąskaitą buvo areštavę antstoliai. Įmokas jis mokėjo stabiliai, gal būdavo, kad kelias dienas ir pavėluodavo mokėti, bet mokėdavo; jas mokėjo iki tol, kol jam buvo pareikštas kaltinimas. Automobilį jis užstatė, parduoti jo nenorėjo.

Nukentėjusioji L. P. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji 2013 m. lapkričio mėnesį susipažino su V. pažinčių svetainėje one.lt. Jis parašė, kad ji jam patiko, kad jis turi verslą, nori, kad ji gražiai gyventų ir kartu su juo dirbtų. Po keleto dienų susirašinėjimo jis pasiūlė susitikti, jie susitiko, jis pasakė, kad jį atvežė jo vairuotojas E.. Pasiūlė parodyti, kaip jis gyvena, kokį namą turi, parodyti katalogus parfumerijos. Jie nuvažiavo su taksi, jis aprodė namą, kurio viduje nebuvo baigtas remontas, parodė katalogus, kvepalus, tušą. Jų santykiai tapo artimi. Jis pasakė, kad yra tiesioginis tiekėjas iš Vokietijos, kad gauna kosmetiką ir kvepalus už centus ir pasakė, kad reikia pinigų verslui tęsti. Ji dirbo vaikų darželyje, jos atlyginimas nedidelis, pagalvojo, kad būtų neblogai užsidirbti pinigų. Kaltinmasis sakė, kad jie kartu važiuos į Vokietiją kvepalų, kad ji vairuos. Taip pat sakė, kad ji jam patinka, kad atidarys kosmetikos parduotuvę ir jie galės kartu užsiimti šiuo verslu, kad jai nereikės dirbti vaikų darželyje. Paaiškino, kad jam reikalingi pinigai prekėms, kvepalams, rodė, kad namas neįrengtas, kad šiuo metu neturi pinigų, ji pati girdėdavo, kad žmonės skambindavo dėl kvepalų, domėdavosi, užsakinėdavo, jis sakė, kad turi daug užsakymų kvepalams, todėl reikia pinigų. Ji pasakė, kad neturi pinigų, gyvena tik iš atlyginimo. Ir tada jis patarė paimti kreditą, pasakė, kad ji nepergyventų, jis versle seniai, turi daug klientų ir paskolą greit grąžins. Jie nuvažiavo į Savanorių prospektą, į PayPost, bet ten nenorėjo duoti paskolos, nes jos atlyginimas mažas. Bigbank suteikė greitąją paskolą - 4500 litų, Vidmantas pats tarėsi su mergina, kuri suteikė paskolą. Kai Bigbank suteikė kreditą, jie išgrynino pinigus Antakalnio rajone, banko patalpoje ji juos jam atidavė. Jis pasakė, kad pinigų mažai ir reikia daugiau jų gauti. Po kelių dienų jis patarė paimti jai savo vardu telefoną, kurį jis parduos ir pinigus investuos į verslą. Jie nuvažiavo į Tele2 saloną, kur jis išrinko patį brangiausią telefoną ir pradėjo rinktis dar vieną telefoną. Ji jam pasakė, kad tarėsi tik dėl vieno telefono, tai jam labai nepatiko. Kaltinamasis paėmė telefono ir Bigbank paskolos dokumentus. Taip pat jis pasiūlė jai vežioti jį automobiliu vietoj vairuotojo po darbo, pasiūlė 40 litų už vežiojimą. Ji turėjo vairuotojo teises, todėl sutiko po darbo vežioti. Po darbo jis atvažiuodavo prie jos darbo, ji sėsdavo už vairo ir jį vežiodavo po miestą, Trakus, vežiojo ir savaitgaliais, o jis pardavinėdavo kvepalus. Pinigų nemokėjo, sakė, kad investuos į verslą. Kai jis paprašė jos antro telefono, ji susimąstė, kad galbūt jis ją apgaudinėja. Bet kadangi ateidavo kaimynas, kaimynai pasirodė normali šeima, kalbėjo su dar vienu kaimynu, todėl labai neabejojo dėl jo. Parodė, kad praėjus keletui dienų po to, kai paėmė paskolą, jam kažkas paskambino, jis nuėjo nuo jos į šalį, pasakė, kad buvo problemų su pinigais, bet dabar viskas gerai, padarys pavedimą. Ji tada dar pagalvojo, kad jos paskolos pinigais atsiskaitinėja. Jis taip pat pasakė, kad paskolos pinigų maža. Jis žinojo, kad gyvena motinos bute, pasakė, kad reikia gauti generalinį įgaliojimą butui ir paimti paskolą 10 000 eurų, nors tada dar valiuta buvo litai. Bet ji atsisakė, nes nenorėjo rizikuoti, be to, jos tėvai nebūtų leidę. Tada jo elgesys su ja pasikeitė – ji viską darė ne taip, atsirado psichologinis spaudimas. Bėgo dienos, o kosmetikos į užsienį jie nenuvažiavo, nors jis vis žadėjo, kad tuoj važiuos. Paskutinį kartą pas jį namuose buvo per Naujuosius metus, šventė pas kaimynus, bet švenčiant ji pamatė, kad kaimynai nepatenkinti kaltinamojo elgesiu, todėl apie 23.30 val. išėjo iš kaimynų namo. Grįžo į V. D. namus, bet apie 24.00 val. ji išėjo iš to namo, nes jis elgėsi, lyg jos nebūtų. 2 val. nakties paskambino Vidmantas ir paklausė, kur ji yra, ji atsakė, kad namuose, tada jis pasakė, kas bus, jei jis įkiš ranką į kišenę, paims iš ten piniginę, o ten nebus pinigų. Ji tada pasakė, kad jeigu taip – tegul kviečia pareigūnus. Vėliau ji su juo nebenorėjo bendrauti, bet jis jai skambindavo. Ji paprašė, kad grąžintų telefoną ir pinigus, jis pasakė, kad pinigų ir telefono nėra. Žadėjo mokėti paskolą kiekvieną mėnesį, praėjo mėnuo, jis paskambino ir pasakė, kad atveš pinigus, atvežė 100 litų. Vėliau kiek ji jam skambino, jis būdavo arba išvykęs, arba užsienyje, arba serga. Ji papasakojo giminaičiui, dirbančiam policijoje, jis pasiūlė parašyti vekselį, bet V. pasakė, kad nežino, kas yra vekselis, kad ji aferistė ir nori jį apgauti. Praėjo dar mėnuo, bet pinigų jis neatvežė. Kai ji pasakė, kad rašys pareiškimą policijai, pasakė, kad ji gali rašyti, nes ji paėmė paskolą savo vardu ir kad jis už tai neatsakys. Ji parašė pareiškimą, bet ji negalėjo pranešti jo duomenų – adreso, pavardės, tuo telefono numeriu, kurį jis buvo davęs, jis neatsakė. Tada jai pasakė, kad reikia važiuoti į namo vietą ir ten ieškoti. Paaiškėjo, kad namas priklausė kitam žmogui. Su pareigūnais važiavo į PAYPOST, kur mergina, kuri suteikė paskolą, prisiminė Vidmantą, nes jis ne vieną kartą lankėsi, mokėjo baudą, bet ne už save, prisiminė, kad Vidmantas tarėsi dėl kredito vietoj jos. Po to nuvažiavo prie to namo, kur gyveno V., bet buvo matyti, kad niekas negyvena. Pareigūnai klausinėjo kaimynų, kaimynas, kurį rado, pasakė, kad Vidmantas aferistas, užsiimantis kvepalais, kad girtas sulaužė jam tvorą, parašė, kad atsiskaitys ir kad jis apgavo dar vieną kaimyną V.. Pareigūnai užsirašė V. telefono numerį ir jam paskambino. V. pasakė, kad yra parašęs pareiškimą dėl V. G., taip jie sužinojo V. pavardę ir kitus duomenis. Po kelių dienų Vidmantas jai paskambino, žadėjo, kad 100 procentų su ja atsiskaitys ir turi pinigus. Pasakė, kad neskambino jai, nes jo telefonas buvo nuskendęs. Pareigūnai jai kelis kartus skambino ir klausė, ar su ja atsiskaitė, nes sakė, kad ir su kitais turi atsiskaityti, tačiau jis ir vėl pradingo. Dėl civilinio ieškinio paaiškino, kad prašo atlyginti sumą, kurią ji grąžino už paimtą telefono aparatą ir paskolą, šiuo metu ji visas sumas yra sumokėjusi, nes skolinosi pinigus iš artimųjų, todėl dabar yra skolinga artimiesiems.

Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis V. G. parodė, kad su V. susipažino rudenį, jis pabeldė į jo duris, prisistatė kaimynu ir paprašė pagalbos iš Lukoil degalinės paimti jo mašiną ir atitempti iki namų. Jie pradėjo bendrauti, kaip žmogus pasirodė neblogas, pasakė, kad yra kvepalų firmos direktorius, už mašinos traukimą atsidėkojo kvepalais. Jie pasikeitė telefono numeriais, susiskambindavo. Jis (liudytojas) nuolat gyvena soduose, kaimynų nedaug, neturėjo su kuo bendrauti, todėl norėjo su kaltinamuoju bendrauti kaip su kaimynu. Kartu su kaltinamuoju važiuodavo į parduotuvę, padėdavo jam remontuoti automobilį, viskas buvo gerai. Kaltinamasis kartą jam paskambino, kai jis dirbo Baltupiuose, užsiėmė namo renovavimu. Kaltinamasis atvyko pas jį į darbą ir pasakė, kad jis geras kaimynas ir kad jis nori išvažiuoti į užsienį ir jam palikti automobilį, jis (liudytojas) sutiko. Kaltinamasis pasakė, kad važiuos į Regitrą ir perrašys jo vardu automobilį. Jie nuvažiavo į Regitrą, užėjo į Mogo lt, pasakė, kad dokumentai paruošti ir kad reikia tik pasirašyti, ten jam nieko neaiškino, tik padavė sutartį, kurią jis pasirašė, ir tada kiekvienas savo automobiliu išvažiavo. Grįžo namo, jis užėjo pas kaltinamąjį, išgėrė degtinės ir išsiskyrė. Kitą dieną jis vėl paskambino, vėl atvažiavo pas jį į darbą. Jie kalbėjosi ir kaltinamasis paprašė, kad jis savo vardu paimtų telefoną. Pasakė, kad dirbo neoficialiai ir jam neduoda išsimokėtinai telefono, kad jis uždirbs pinigų ir viską grąžins. Jie nuvažiavo į Žirmūnų gatvę, Tele2 saloną ir paėmė telefoną. Jis (liudytojas) net neprisilietė prie to telefono, nes kaltinamasis iš karto jį paėmė. Tada liudytojas ėmė gauti laiškus iš Tele2 dėl apmokėjimo, kiekvieną mėnesį buvo prikalbėta virš 300 litų. Liudytojas atnešdavo sąskaitas kaltinamajam, ir jis sakė, kad apmokės ir nebus jokių problemų. Jie toliau bendravo, laiškai toliau eidavo, o po to kaltinamasis išsikraustė iš to namo. Vėliau liudytojas sužinojo, kad kaltinamajam tiesiog leido gyventi tame name ir jis išsikraustė, nes atjungė elektrą. Keletą mėnesių susiskambindavo dėl telefono, buvo nuėję į Tele2, norėjo paaiškinti, kad viską perrašytų ant kaltinamojo, nes liudytojo jau antstoliai ieškojo, bet vėliau kaltinamasis dingo. Grigiškių komisariate jis parašė pareiškimą, bet kadangi viskas vyko Vilniuje, pasiūlė kreiptis į Vilniaus policijos komisariatą. Liudytojas turėjo du kaltinamojo telefono numerius, bet numeriai buvo išjungti. Kai jis parašė pareiškimą Žirmūnų PK, kaltinamąjį iškvietė ir jie susitiko. Kaltinamasis pasakė, kad pas notarą jie surašys dokumentą, kad jis viską pasiims sau ir liudytojas neturės problemų. Kaltinamasis atvažiavo pas liudytoją, liudytojas sėdo su dukra į jo automobilį, kaltinamasis išsitraukė notaro blankus, jis (liudytojas) pasakė, kodėl nėra antspaudo, bet kaltinamasis pasakė, kad tai nieko nereiškia. Jis užpildė blanką ir jo paprašė parašyti, kad kaltinamasis nieko neskolingas, kad viską sumokėjo. Liudytojas pasakė, kad reikia važiuoti į policiją, bet kaltinamasis pasakė, kad nenori jo gaišinti, kad jis (kaltinamasis) viską nuveš. Liudytojas paprašė, kad padarytų kopijas to, ką jie surašė, o policijoje sužinojo, kad kaltinamasis pateikė tik tą blanką, kuriame jis parašė, kad kaltinamasis nieko neskolingas. Liudytojas turėjo kopiją ir pateikė ją policijoje. Paaiškino, kad dėl telefono gaudavo sąskaitas, tačiau kaltinamasis nieko nemokėjo, o už automobilį mokėjo ir žadėjo, kad atsiskaitys. Paaiškino, kad po sutarčių sudarymo su kaltinamuoju bendravo gal pusmetį, jis vis žadėjo, kad sumokės, žinojo, kad liudytojas sunkiai gyvena. Vidmantas sakė, kad nusipirko namą Kaštonų g. ir jame gyvens, įtarimų jis jam (liudytojui) nesukėlė, atrodė kaip sėkmingas verslininkas, sakė, kad imsis papildomo verslo – autoserviso. Jis juo pasitikėjo kaip kaimynu.

Dėl sutarties su Mogo lt paaiškino, kad tik vėliau, perskaitęs dokumentus, suprato, kad pasirašius kaltinamasis jam turėjo atiduoti automobilio raktelius, tačiau to nepadarė, sakė, kad jam automobilio reikia pasiimti prekes iš Vokietijos ir atsiskaityti su Mogo lt, po to turėjo jam atiduoti mašinos raktelius, tačiau to nepadarė. Kaltinamasis neprašė jo laiduoti, jie tiesiog nuvažiavo į Mogo lt ir jam (kaltinamajam) pervedė pinigus. Vėliau į Trakus gavo šaukimą dėl automobilio, jis aiškino, kad nieko bendro su automobiliu neturi, gavo ir šaukimą į Kauną dėl tos mašinos, nes buvo padaryta avarija esant neblaiviam. Dėl telefono kaltinamasis tiesiog draugiškai paaiškino, kad nori naujo telefono, bet jam neduoda. Liudytojas mano, kad jį apgavo, nes jis pasirašė dokumentus, nežinodamas, kokius, nežinojo, kad yra automobilio savininkas, ir tik kai atėjo pirmas laiškas, suprato, kad pagal sutartį turi mokėti įmokas Mogo lt. Į policiją kreipėsi tada, kai atėjo laiškas su raginimu sumokėti, o jis negalėjo prisiskambinti kaltinamajam.

Patikslinus kaltinimą dalyje dėl sutarties su UAB „Mogo LT‘ pasirašymo, liudytojas V. G. paaiškino, kad kai jie nuvažiavo į Mogo Lt ir pasirašė sutartį, kaltinamajam buvo pasakyta, kad per 3 dienas kaltinamajam perves pinigus, jis (V. G.) neturėjo pinigų – nei grynais, nei sąskaitoje.

Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji J. G. parodė, kad su V. susipažino per radijo stotį A2. Jis parašė skelbimą, ji atsakė į jį, kažkiek pabendravo, ji kažkada paskambino jam, pasiūlė susitikti, jis pora kartų atsakė, ir tada jie susitiko. Ji gyvena su tėvais, bet tuo metu tėvai buvo išvykę, pakvietė V. pas save į namus. Jie pasėdėjo, kiek atsimena, V. gėrė degtinę, buvo neblaivus, negalėjo važiuoti, todėl pasiliko nakvoti. Ryte sakė, kad ji rūpestinga, ji suprato, kad jam patiko, ji buvo juo sužavėta kaip vyru. Po kiek laiko Vidmantas jai paskambino, pasakė, kad reikia susitikti, ji sutiko. Jis atvažiavo, paklausė, ar ji gali paskolinti pinigų. Ji pasakė, kad neturi. Tada jis paprašė, kad ji savo vardu paimtų kreditą, nes jis negalėjo dėl antstolių. Jie nuvyko į Pay post Žirmūnų gatvėje, kur jai davė 500 ir 1000 litų kreditą, nors neturėjo teisės duoti, nes ji nedirbo, bet jie netikrino. Mašinoje ji atidavė pinigus, V. jai parašė raštelį, kuriame nurodė ne tą pavardę ir adresą – nurodė V. G., adresą (duomenys neskelbtini), parašė, kad grąžins pinigus 2014 m. birželio 14 d., praėjus mėnesiui po pinigų gavimo. Kreditą reikėjo atiduoti už 3 mėnesių, nes paskui augo procentai. Bet D. dingo, sakė, kad važiuoja į Vokietiją, perka kvepalus. Ji skambino V. telefonu, iš pradžių jis atsakinėjo į skambučius, o kai skambino 2014 m. birželio 14 d., telefonas jau buvo užblokuotas. Jai paskolino pinigus ir ji atidavė kreditą. V. pradingo ir daugiau jie nebesusisiekė. Paaiškino, kad iki paskolos paėmimo su Vidmantu buvo pažįstami gal kokį mėnesį. Kai jie buvo mašinoje, jam skambindavo dėl kvepalų, bet ji jo verslo nesuprato, buvo juo sužavėta ir niekas jai nerūpėjo. Žinojo tik kaltinamojo vardą ir telefono numerį, kurį vėliau atjungė.

Apklaustas liudytojas P. Š. parodė, kad pažįsta V. D., susipažino gal 2012 metais, kai kaltinamasis atvyko į jo darbo vietą – jis (liudytojas) dirbo autoservise. nežinojo, kokia tiksliai veikla jis užsiima, bet kažkas su kvepalais susiję. V. kartą prašė jo nuvykti į Lenkiją, jis (liudytojas) vairavo automobilį, tai buvo 2013 m. sausio mėnesį. Koks paimtų prekių mastas toje kelionėje, jis nežino, tik žino, kad V. išsinešė dėžes. Jis (liudytojas) taip pat yra pirkęs kvepalus, bet anksčiau, nei buvo minėta kelionė. Nuo 2013 m. pabaigos su Vidmantu nebebendravo.

Liudytoja T. P. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad pažįsta V. D., nes ji dirbo Gariūnuose, o jis imdavo iš jos kvepalus, nuo parodymų davimo skaičiuojant atgal, gal prieš 4 metus tai buvo. Su juo jie nekalbėdavo apie tai, kaip sekasi verslas, jis tiesiog pirko kvepalus ir tiek, ar pirkdavo ir iš kitų, ji nežino. Pirkdavo skirtingus prekių kiekius - pirkdavo ir vieną, ir tris, ir keturis, būdavo į savaitę perka vieną kartą, buvo – kartą per mėnesį. Patikslino, kad ji 2013-2015 metais dirbo su kvepalais, viskas ir buvo tame laikotarpyje, buvo ir dingęs gal pusę metų.

Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole 2014 m. rugpjūčio 12 d. užfiksuota, kad nukentėjusioji G. tarp 6 asmenų, iš kurių vienas – V. G. (informacija rasta pagal Gyventojų registro informaciją, t. 1, b. l. 33-39), neatpažino asmens, apie kurį davė parodymus (t. 1, b .l. 40-42). 2014 m. spalio 3 d. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuota, kad kaip asmenį, apie kurį davė parodymus, J. G. atpažino V. D. (t. 1, b. l. 58-59).

2014 m. balandžio 24 d. L. P. kreipėsi į Vilniaus miesto 6 PK su pareiškimu, nurodydama pažinties su asmeniu, vardu V., kredito paėmimo ir telefono pagal sutartį nupirkimo aplinkybes (t. 1, b. l. 91-96). Vartojimo kredito paėmimo dokumentuose nurodyta, kad vartojimo kredito suma – 4205 (t. y. 1217,85 Eur), bendra kredito gavėjo mokama suma – 2457,7184 Eur (t. y. 8486,01 Lt) (t. 1, b. l. 100-102). Taip pat L. P. pateikė raštelį su duomenimis apie sutartį dėl telefono (t. 1, b. l. 110).

2014 m. rugsėjo 2 d. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuota, kad L. P. kaip asmenį, prisistačiusį Vidmantu, apie kurį davė parodymus, atpažino V. D. (t. 1, b. l. 103-105).

UAB „Tele2“ 2015 m. balandžio 15 d. raštu pateikė sutarties, sudarytos tarp UAB „Tele2“ ir L. P., kopijas (t. 1, b. l. 115), taip pat informaciją, kad įsipareigojimai pagal minėtą sutartį yra vykdomi (t. 1, b. l. 114). Pagal šią sutartį, L. P. perduodamos mobiliojo ryšio įrangos Nokia 1020 Lumia, kurio vertė – 2289 Lt, laikotarpis, kurį Klientas moka minimalų prakalbamą ar kitą mokestį – iki 2015 m. gruodžio 5 d. (t. 1, b. l. 115).

Apžiūrėjus L. P. mobiliojo ryšio telefone esančias žinutes, surašytas 2017 m. liepos 5 d. apžiūros protokolas (t. 4, b. l. 88-98).

2014 m. rugsėjo 9 d. Daiktų, dokumentų pateikimo protokolu V. G. pateikė dokumentus – Pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp V. D., UAB „Mogo lt“ ir V. G., sutartį su UAB „Tele2“, UAB „Tele2“ sąskaitą faktūrą, UAB Skolų valdymo centras pranešimą apie įsiskolinimą Tele2 (t. 2, b. l. 9-16).

2015 m. sausio 19 d. Daiktų, dokumentų pateikimo protokolu V. G. pateikė neprotestuotino vekselio kopiją, UAB Mogo lt pranešimą dėl sutarties nutraukimo, UAB „Skolų valdymo centro informaciją apie V. G. įsipareigojimus UAB „Tele2“ (t. 2, b. l. 26-28). Neprotesuotiname vekselyje dėl 2209,37 Lt sumos nurodyta, kad pagal šį vekselį V. D. 2016 m. balandžio 15 d. be sąlygų įsipareigoja sumokėti V. G. 2209,37 Lt (t. 2, b. l. 26).

Bylą nagrinėjant teisme, UAB „Mogo LT“ pateikė 2013 m. gruodžio 18 d. Lizingo (išperkamosios nuomos) sutarties Nr. L18122013/0129 (toliau – ir Lizingo sutartis) kopiją (t. 4, b. l. 118-135). Taip pat teismui UAB „Mogo Lt“ pateikė informaciją apie Lizingo sutarties vykdymą – nurodoma, kad 2015 m. rugpjūčio 24 d. nesilaikant lizingo sutarties sąlygų, ji buvo nutraukta; įmokas iki Lizingo sutarties nutraukimo vykdė V. D.: 2014 m. sausio 20 d. sumokėta 45,95 eurų; 2014 m. kovo 4 d. – 45,95 eurų; 2014 m. balandžio 16 d. – 47,50 eurų; 2014 m. gegužės 15 d. – 46,34 eurų; 2014 m. rugpjūčio 11 d. – 217,22 eurų; 2014 m. spalio 4 d. – 99,92 eurų; 2015 m. sausio 12 d. – 46,34 eurų; 2015 m. vasario 3 d. – 46,34 eurų; 2015 m. kovo 17 d. – 92,68 eurų; 2015 m. balandžio 28 d. – 49,24 eurų; 2015 m. birželio 3 d. – 46,40 eurų (t. 5, b. l. 39-41; 61-63).

Pagal pateiktą 2016 m. kovo 7 d. Gautinų sumų pirkimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Mogo LT“ ir AB „Debt Capital Management“ (t. 3, b.l. 42-49; t. 5, b. l. 29-35), AB „Debt Capital Management“ perėmė iš „UAB Mogo LT“ reikalavimą į dalį skolininkų, tarp jų – ir į V. G. skolą bei visas pagal Lizingo (išperkamosios nuomos) sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) kylančias teises.

Ikiteisminio tyrimo metu V. D. pateikė dokumentus, kad jis vykdo individualią veiklą (mažmeninė prekyba ne parduotuvėse, kioskuose ar prekyvietėse; kvepalų ir kosmetikos priemonių didmeninė prekyba; Variklinių transporto priemonių priežiūra ir remontas; kosmetikos ir tualeto reikmenų mažmeninė prekyba specializuotose parduotuvėse; Kitų prekių mažmeninė prekyba kioskuose ir prekyvietėse; paprastasis pastatų valymas (t. 2, b. l. 31; t. 2, b. l. 78). Taip pat dokumentus, kad jis moka įmokas UAB „Mogo lt“ – 345 Lt įmoką 2014 m. spalio 4 d. (t. 2, b. l. 43), 2014 m. rugsėjo 22 d. Daiktų, dokumentų pateikimo protokolu V. D. pateikė įmokų kvitus, pagal kuriuos jis UAB „Mogo lt“ įmokėjo atitinkamas sumas: 158 Lt 2014 m. sausio 20 d.; 158 Lt 2014-03-04; 164 Lt 2014-04-16; 100 Lt 2014-05-15; 750 Lt 2014-08-08 (t. 2, b. l. 48-52); 2014 m. rugsėjo 17 d. prašymą dėl sutarties skolos perrašymo UAB „Tele2“(t. 2, b. l. 53).

Taip pat V. D. 2014 m. spalio 17 d. pateikė V. G. surašytą raštelį, kuriame nurodyta, kad jis, V. G., V. D. pretenzijų neturi dėl jo paimto telefono, V. D. jam atsiskaitė, taip pat už automobilį VW Passat, kur jis (V. G.) buvo laiduotojas už gautą V. D. paskolą (t. 2, b. l. 57).

Teisiamojo posėdžio metu pateikė kvitus, sąskaitas-faktūras dėl tam tikrų kosmetikos priemonių pardavimo (t. 2, b. l. 223-226).

Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę už sukčiavimą, o būtent, tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino.

Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnyje, požymis – tai apgaulės panaudojimas, siekiant įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Teismų praktikoje nurodoma, kad apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu dėl atitinkamų faktų ir /ar aplinkybių, kurios yra esminės apsisprendimui dėl turto ar turtinės teisės perleidimo.

Kaltinamasis neigia savo kaltę dėl jam inkriminuojamo kaltinimo apgaule pasisavinus svetimą, t. y. L. P. turtą. Kaltinamasis parodė, kad nors L. P. paėmė paskolą, taip pat pagal sutartį įsigijo telefoną, tačiau jis to neprašė. Dėl paimto kredito paaiškino, kad L. P. gautų pinigų jam neperdavė, o juos jie išleido kartu – perkant maistą, išleido pramogoms ir pan. Dėl telefono parodė, kad L. P. jį jam padovanojo ir būtent jos iniciatyva jie važiavo į Tele2 saloną. Telefonu naudojosi tol, kol jam pritrūko pinigų, vėliau jį pardavė. Taip pat kaltinamasis parodė, kad vėliau ji pradėjo keistai elgtis ir apkaltino jį.

Nukentėjusioji dėl aplinkybių, susijusių su telefono įsigijimu ir paskolos pasiėmimu, parodė visiškai kitaip. L. P. parodė, kad kai susipažino su kaltinamuoju, jie pradėjo draugauti, jis jai parodė namą, kuriame gyveno, rodė kvepalus, kosmetiką, kuria, kaip jis nurodė, jis prekiavo; jų santykiai tapo artimi. Kaltinamasis jai paaiškino, kad jam reikalingi pinigai prekėms įsigyti, patarė jai paimti kreditą, nurodęs, kad jis turi daug klientų ir greitai kreditą grąžins. Ji sutiko, paėmė iš BigBank paskolą ir pinigus atidavė V. D.. Po kelių dienų jis patarė jai paimti savo vardu telefoną, kurį jis parduotų ir pinigus investuotų į verslą, ji sutiko ir Tele2 salone ji savo vardu pasirašė sutartį dėl telefono įsigijimo, telefoną atidavė V. D.. Visas sutartis ir dokumentus pasiėmė V. D., žadėjo mokėti paskolą ir už telefoną, vieną kartą jis atvežė jai 100 litų, tačiau vėliau, kiek ji skambino, jis nurodydavo, kad arba yra išvykęs, ar serga, ar dar kažkas atsitikę. Kai ji norėjo rašyti pareiškimą dėl to, kad ją apgavo, negalėjo nurodyti jo duomenų, nes nežinojo, jis telefonu nebeatsiliepė; todėl vėliau su policijos pareigūnais važiavo į namą, kuriame V. D. gyveno, bet jo ten nebuvo, ir kai pareigūnai apklausinėjo kaimynus, vienas kaimynas pasakė kaltinamojo duomenis, taip pat pasakė, kad kitas kaimynas V. yra parašęs pareiškimą dėl to, kad V. D. jį yra apgavęs.

Taigi įvertinus kaltinamojo ir nukentėjusiosios L. P. parodymus, matyti, kad iš esmės neneigiamos faktinės aplinkybės, kurias patvirtina ir byloje esančios sutarčių kopijos (t. 1, b. l. 100-102; 115-116), kad L. P. savo vardu sudarė Vartojimo kredito sutartį su Bigbank AS filialu dėl vartojimo kredito sumos - 4205 Lt (t. y. 1217,85 eurų) gavimo (bendra mokama suma su palūkanomis - 8486,01 Lt (2457,71 Eur). Taip pat ji su UAB „Tele2“ sudarė Telefono ryšio paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią ji įsigijo mobiliojo ryšio telefoną Nokia 1020 Lumia, kurio vertė 2298 Lt. Tačiau, kaip matyti iš kaltinamojo ir nukentėjusiosios parodymų, iš esmės skiriasi jų nurodomos aplinkybės, kas buvo atitinkamų sutarčių sudarymo iniciatorius bei kokiomis aplinkybėmis gautas kreditas buvo išleistas bei telefonas perduotas V. D..

Įvertinus parodymų visumą, be to, aplinkybes dėl kaltinamojo ir nukentėjusiosios parodymų nuoseklumo, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo netikėti ir nesivadovauti nukentėjusiosios parodymais, kadangi jie viso proceso – tiek ikiteisminiame tyrime, tiek ir teisiamajame posėdyje buvo nuoseklūs, be to, netiesiogiai juos patvirtina ir kiti duomenys, o būtent, didžiąja dalimi, apžiūros protokole užfiksuotas jos ir kaltinamojo susirašinėjimas SMS žinutėmis. Savo ruožtu kaltinamojo parodymais dėl nurodytų aplinkybių teismas nesivadovauja, vertindamas juos kritiškai, kaip pasirinktą gynybos versiją, įvertinus pirmiausia, kad juos paneigia kiti duomenys, be to, jo keliamos versijos viso proceso metu skyrėsi. Šiuo aspektu pastebėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu jis pripažino minėtas faktines nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes – kad siekdamas vystyti verslą, jis paprašė L. P. paskolinti pinigų, todėl jis iš Bigbank paėmė kreditą, pinigus atidavė jam, kad jis investuotų į verslą, taip pat jis pasiūlė jai paimti telefoną išsimokėtinai, gautą telefoną jai L. P. atidavė; pats, kaip nurodė, sutarčių sudaryti negalėjo, nes buvo neseniai paleistas iš pataisos namų; taip pat nurodė, kad už kreditą ir telefoną nemokėjo, nes verslas nepasisekė (t. 2, b. l. 37-38). Ir nors pastaraisiais parodymais nesivadovautina kaip įrodymu, vis dėlto vertinant teisiamojo posėdžio metu duotų kaltinamojo parodymų patikimumą, jie yra reikšmingi.

Kaip minėta, apžiūrėjus susirašinėjimą tarp L. P. ir V. D. SMS žinutėmis, buvo surašytas apžiūros protokolas (t. 4, b. l. 88-98), kuriame užfiksuoto susirašinėjimo visuma taip pat patvirtina nukentėjusiosios parodymus, kad V. D. žadėjo mokėti įmokas už kreditą bei telefoną, be to, taip pat jais patvirtinamos nukentėjusiosios parodytos aplinkybės, kad nors buvo žadama, tačiau buvo nurodomos įvairios negalėjimo priežastys (išvykimas į užsienį, ligos ir pan.), bei netiesiogiai patvirtina nukentėjusiosios parodymus, kad sutarčių, kurias pasirašė, L. P. neturėjo, nes jas pasiėmė V. D. (kaltinamasis teigė priešingai). Užfiksuotas susirašinėjimas reikšmingas ir tuo aspektu, kad jame nėra net užsimenama apie kaltinamojo parodytas aplinkybes, kad, pavyzdžiui, telefoną jam padovanojo L. P., taip pat kad kreditą ji pati sau pasiėmė. Netiesiogiai nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu pateiktas raštelis, kuriame ranka surašyti duomenys apie sutartį su Tele 2 (t. y. kad L. P. pačios sutarties neturėjo, nes ją paėmė V. D.) (t. 1, b. l. 110).

Taigi nurodytų argumentų ir duomenų pagrindu pripažintina, kad nustatytos tokios faktinės aplinkybės: V. D. 2013 m. gruodžio 3 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje tikslioje vietoje ir nenustatytu tiksliu laiku, įkalbėjo L. P. paimti greitąjį kreditą, nurodydamas, kad pinigai reikalingi verslo vystymui, po ko nukentėjusioji L. P. tą pačią dieną „PayPost“ 606 skyriuje, Savanorių pr. 40, Vilniuje, sumokėjusi 295 Lt administravimo mokestį (mokestis kredituojamas; pažymėtina, kad nors kaltinamajame akte nurodyta, kad sumokėtas 205 Lt administravimo mokestis, iš minėtos sutarties (t. 1, b.l. 100-101) matyti, kad sumokėtas buvo 295 Lt sutarties sudarymo mokestis, taigi ši aplinkybė tikslintina, kaip nekeičianti kaltinimo esmės), iš AS Bigbank pagal vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) gavusi 4205 Lt (tai atitinka 1217,85 eurų), tą pačią dieną AB Swedbank skyriuje, Antakalnio g. 45, Vilniuje, minėtą pinigų sumą nuėmė nuo savo sąskaitos ir perdavė jam. Be to, nustatyta, kad V. D., nurodęs, kad šių pinigų neužteks, įkalbėjo L. P. iš UAB „Tele 2“ salono paimti išsimokėtinai mobiliojo ryšio telefoną, kurį galės parduoti ir tokiu būdu gauti pakankamą pinigų sumą kvepalams; su šiuo pasiūlymu sutikusi L. P. 2013 m. gruodžio 4 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliai laiku kartu nuvyko į UAB „Tele 2“ saloną, esantį prekybos centre Hyper Rimi Žirmūnų g. 64, Vilniuje, kur pagal judriojo ryšio paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) gavo 2298 Lt (tai atitinka 665,55 eurų) vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 1020 Lumia“, kurį ji atidavė V. D. kartu su sutartimi, kuris žadėjo telefoną parduoti ir gautus už jį pinigus investuoti į kvepalų verslą, tačiau to nepadarė. Taigi nurodytais veiksmais V. D. įgijo turto už iš viso už 1883,39 eurus (6503 Lt). Dėl bendros L. P. padarytos žalos pažymėtina, kad nors kaltinamajame akte nurodyta, kad L. P. padaryta žala – 6708 Lt (1942,77 eurų), t. y. į nurodytą sumą įtraukta ir kaltinamajame akte minima 205 Lt (59,37 eurų) administravimo mokesčio suma, vis dėlto ši suma negali būti vertinama kaip kaltinamojo pasisavinta (gauta iš L. P.) suma, taigi šioje dalyje bendra suma tikslintina, į ją minėtos administravimo mokesčio sumos neįtraukiant, kadangi kaltinamasis jos faktiškai neįgijo.

Nukentėjusysis parodė, kad kaltinamasis, atvažiavęs pas jį į darbą, paprašė nuvykti su juo į Mogo LT, pasakė, kad išvyksta į užsienį ir nori perrašyti jam (nukentėjusiajam) automobilį; nuvykus į Mogo Lt, sutartys jau buvo paruoštos, jie pasirašė ir išvyko namo; taip pat parodė, kad kaltinamasis neminėjo, kad nori, kad jis būtų kaltinamojo laiduotoju. Dėl nukentėjusiojo parodymų pripažintina, kad tam tikrais aspektais prieštaringi ir nėra visiškai aiškūs dėl to, ką konkrečiai kaltinamasis sakė, įkalbėdamas jį pasirašyti sutartis su UAB „Mogo LT“, vis dėlto vienu aspektu iš parodymų galima išvada, įvertinus tiek nukentėjusiojo V. G. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamojo posėdžio metu, jog akivaizdu, kad jis nesuprato pasirašytų sutarčių esmės bei įsipareigojimų, kurie buvo numatyti tose sutartyse. Kaip parodė nukentėjusysis, tik vėliau jis suprato, kad pagal sutartį jam turėjo būti perduotas V. D. automobilis ir jis (nukentėjusysis) turėjo mokėti įmokas.

Vertinant kaltinamojo parodymus dėl pasirašytų sutarčių, jų turinio, teismas pastebi, kad kyla abejonių ir ar kaltinamasis tinkamai suvokė pasirašytų pirkimo-pardavimo ir Lizingo sutarčių esmę. Tačiau kartu yra pagrindo daryti išvadą, jog kaltinamojo tikslas buvo aiškus – gauti pinigų (kaip parodė, jam reikėjo pinigų verslui, todėl norėjo gauti paskolą), dėl ko ir buvo pasirašytos minėtos sutartys, kadangi būtent šių pasirašytų sutarčių esmę atitinkančio tikslo – parduoti nukentėjusiajam savo automobilį, akivaizdu, kaltinamasis neturėjo.

Vertinant pareikštą įtarimą šioje dalyje, teismas pažymi, kad minėtų sutarčių turinys (jų esmė) yra itin reikšmingas, vertinant, ar V. D. veika atitinka sukčiavimo požymius. Lizingo sutartis pagal Civilinio kodekso 6.567 straipsnį suprantama kaip šalių susitarimas, kurio metu viena iš šalių – lizingo davėjas – įsipareigoja iš trečiojo asmens (pardavėjo, nagrinėjamu atveju – V. D.) įsigyti nuosavybėn lizingo gavėjo (nagrinėjamu atveju – V. G.) nurodytą daiktą (nagrinėjamu atveju – V. D. automobilį), pateikti šį daiktą lizingo gavėjui (nagrinėjamu atveju - V. G.) laikinai (sutartam terminui) valdyti ir naudotis juo, o lizingo gavėjas (nagrinėjamu atveju – V. G.) įsipareigoja priimti tą daiktą, naudoti jį pagal paskirtį ir sąlygomis, ir sutartu laiku mokėti nustatyto dydžio periodines išmokas, pasibaigus lizingo terminui, grąžinti daiktą lizingo davėjui arba, sumokėjus visą sutartą kainą, įsigyti daiktą nuosavybėn. Tačiau, kiek aktualu nagrinėjamu atveju, akivaizdu, kad kaltinamasis, įtikinęs V. G. pasirašyti minėtą sutartį, neišaiškinęs jos esmės, iš esmės suklaidino lizingo davėją – t. y. UAB „Mogo LT“ dėl tikrųjų ketinimų, t. y. kad jis savo automobilio nesiekia parduoti V. G. ir kad pastarasis nenori minėto automobilio pirkti būtent lizingo (išperkamosios nuomos) būdu, taip pat kad nebuvo tartasi, jog V. G. pats būtų mokėjęs įmokas pagal Lizingo sutartį. Tačiau akivaizdu, įvertinus kaltinamojo V. D. faktines finansines galimybes mokėti laiku įmokas (tokių galimybių nebuvimą, pastovių pajamų nebuvimą ir pan.), kad UAB „Mogo LT“, tai žinodama, nebūtų sudariusi nurodytos sutarties, kadangi akivaizdu, jog apsisprendžiant dėl tokio pobūdžio sutarčių, susijusių su periodinių įmokų mokėjimu griežtai nustatytais terminais, sudarymu su asmenimis, informacija apie jų finansinę padėtį yra esminė.

Todėl įvertinus pastaruosius argumentus, pripažintina, kad kaltinamasis, panaudojęs apgaulę prieš nukentėjusįjį, tokiu būdu įtikindamas jį pasirašyti sutartis su UAB „Mogo LT“, tuo pačiu iš esmės suklaidino dėl tikrosios savo valios ir UAB „Mogo LT“, dėl ko pastaroji įmonė sudarė su V. D. ir V. G. pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią į V. D. sąskaitą pervedė 4200 Lt suma (t. 5, b.l. 136-137; 138-139) už parduodamą automobilį (kuris perėjo UAB „Mogo LT“ nuosavybėn) ir turėjo Lizingo sutarties pagrindu būti perduotas faktškai valdyti ir naudotis V. G., tačiau juo ir toliau kaip savu naudojosi ir jį valdė V. D.. Taigi pripažintina, kad V. D., panaudodamas apgaulę prieš turto (minėtos pinigų sumos – 4200 Lt) savininką (UAB „Mogo LT“), įgijo šio dydžio turtą sutarties sudarymo momentu.

Tiek V. D., tiek ir UAB „Mogo LT“ pateikė duomenis, kad kaltinamasis tam tikrą laiką mokėjo įmokas už V. G. pagal sudarytą Lizingo sutartį (t. 2, b. l. 48-52; t. 5, b. l. 39-41; 61-63), paskutinė įmoka buvo sumokėta 2015 m. birželio 3 d., Lizingo sutartis dėl įsipareigojimų nevykdymo nutraukta 2015 m. rugpjūčio 24 d.; iš viso V. D. sumokėta suma sudarė 783,88 eurus (t. 5, b.l. 61-63).

Dėl pastarosios aplinkybės – kad V. D. tam tikrą laiko tarpą mokėjo įmokas už V. G. – pastebėtina, kad reikšmingi yra teisminėje praktikoje pateikti išaiškinimai, kad kaltininko apgaulė gali pasireikšti ir nukentėjusiojo suklaidinimu dėl kaltininko ketinimų vykdyti susitarimą. Pavydžiui, galimos situacijos, kad kaltininkas neketina vykdyti savo įsipareigojimų jau sudarant sutartį, tačiau gali kitą šalį įtikinėti priešingai, tuo pačiu darant veiksmus, imituojančius sutarties sąlygų vykdymą ar kitokius panašaus pobūdžio veiksmus. Teismų praktikoje pažymėta, kad toks asmens savo ketinimų nutylėjimas ir sutarties sąlygų vykdymą imituojantys veiksmai yra kitos sutarties šalies apgaulė (kasacinės nutartys baudžiamose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, Nr. 2K-462/2013 ir kt.). Taigi atsižvelgiant į šiuos išaiškinimus, būtina įvertinti, ar V. D. veiksmai, sumokant atitinkamas įmokas, gali būti laikomi sąžiningu savo įsipareigojimų V. G., kaip kad jis nurodo, vykdymu, ar vis dėlto gali būti įvertinti ir kaip apgaulės pasireiškimo vienas iš aspektų. Šia prasme pažymėtina, kad, viena vertus, bendra V. D. sumokėta suma - 783,88 eurai, gali pasirodyti pakankamai reikšminga palyginus su visa už jo automobilį UAB „Mogo LT“ pervesta suma - 4200 Lt (1216,40 eurų). Tačiau vis dėlto reikšmingos yra ir kitos aplinkybės, susijusios su minėtų sutarčių sąlygomis, o būtent, griežtomis sąlygomis ir atsakomybe (netesybomis) pažeidus grafike nustatytus mokėjimus. Nors kaltinamasis nurodo, kad jis stabiliai mokėdavo įmokas, gal kartais keliomis dienomis vėluodavo, vis dėlto jau minėti duomenys apie jo atliktus mokėjimus rodo, kad daugelis įmokų buvo sumokėti pakankamai vėluojant, dėl ko, pažymėtina, V. G. dar 2014 m. liepos 7 d. išsiųstas pranešimas, kad jei nebus sumokėta skola, bus nutraukta sutartis. Po to, pastebėtina, buvo padaryta didesnė įmoka (2014 m. rugpjūčio 11 d. – 217,22 eurų), vėliau taip pat tarp įmokų, nors pagal grafiką, jos turėjo būti mokamos kas mėnesį, buvo ir dviejų, ir trijų mėnesių tarpai. Taigi akivaizdu, kad įmokos buvo mokamos pakankamai padrikai. Savo ruožtu įvertinus Lizingo sutarties sąlygas (Lizingo sutarties 6.14 punktas, t. 4, b.l. 125), matyti, kad tokiais atvejais gavus įmoką, ji paskirstoma pirmiausiai padengiant išlaidas, susijusias su reikalavimo vykdyti prievolę pareiškimu ir vykdymu, palūkanoms, netesyboms ir tik tada pagrindinei prievolei. Pavyzdžiui, byloje yra pateiktas vienas iš raginimų V. G. dėl įsipareigojimų, iš kurio matyti, kad praėjus palyginus neilgam laiko tarpui nuo sutarties pasirašymo, 2014 m. liepos 14 d. buvo nurodytos įsiskolintos sumos – lizingo įmokos – 4094,62 Lt, ir palūkanos – 344,65 Lt, papildomos palūkanos už vėlavimą – 5,47 Lt ir Lizingo davėjo patirtos išlaidos – 12,15 Lt. (t. 5, b. l. 26). Taigi akivaizdu, jog po šio raginimo V. D. sumokėtos sumos (750 Lt, t.2, b. l. 52) reikšminga dalis pagal sutarties sąlygas turėjo būti paskirstyta pirmiausiai padengiant palūkanas ir kitas išlaidas, ir tik galutinėje eilėje – pagrindinei įmokų daliai padengti. Taigi nepaisant to, kad, kaip minėta, V. D. faktiškai sumokėjo 783,88 eurus, akivaizdu, kad iš šios sumos didžioji dalis buvo skirta palūkanų, netesybų dėl pavėluoto įmokų mokėjimo padengimui ir kt. išlaidoms, savo ruožtu, kaip išplaukia iš pateiktų duomenų, būtent pačių įmokų buvo sumokėta 164,69 Eur (1216,40 - 1051,71 eurų), taigi tik tokio dydžio suma gali būti mažinama kaltinamojo UAB „Mogo LT‘ padaryta turtinė žala (kaip kad suformuluota kaltinime).

Taip pat teismas pažymi, kad nors kaltinamasis nurodo, kad įmokas nustojo mokėti dėl to, kad jam buvo pareikšti kaltinimai, tačiau yra pagrindo abejoti tokia pozicija, įvertinus tai, jog įtarimas kaltinamajam L. P. ir V. G. pareiškimų pagrindu buvo pareikštas dar 2014 m. rugsėjo 10 d. Ir nors galutinis kaltinimas buvo pareikštas 2015 m. birželio 23 d. (t. 2, b. l. 71), vis dėlto pastebėtina, įmokų nemokėjimas sutapo su faktu, jog 2015 m. birželio 20 d. V. D., vairuodamas minėtą automobilį, nors tokios teisės neturėjo, be to, būdamas neblaivus, sukėlė eismo įvykį (t. 5, b. l. 100) po ko automobilis buvo priverstinai nuvežtas į saugojimo aikštelę, ką patvirtino Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 16 d. pateikta informacija iš minėto administracinio nusižengimo bylos (t. 5, b.l. 142-147) bei, pagal teismui 2017 m. spalio 20 d. pateiktą UAB „Šančių autoservisas“ (t. 5, b. l. 152) informaciją, buvo 2017 m. kovo 10 d. perduotas į metalo laužą, kadangi už suteiktas saugojimo paslaugas niekas neatsiskaitė.

Todėl įvertinus argumentų visumą – tai, kad automobilis V. D., kaip kad jis pats parodė, buvo reikalingas, parduoti jis jo neketino, savo ruožtu įmokų nemokėjimas galėjo grėsti tuo, kad automobilis turėtų būti grąžintas savininkui – UAB „Mogo LT“, taip pat aplinkybę, kad 2014 m. birželio mėnesį, vėluojant mokėti įmokas ir įspėjus V. G., kad sutartis gali būti nutraukta, tai sutapo su kitos reikšmingesnės įmokos sumokėjimu, savo ruožtu nustojimas mokėti įmokas sutapo su faktu, kad V. D. nebeteko faktinio šio automobilio valdymo (be to, automobilis buvo pakankamai apgadintas) – leidžia spręsti, kad nurodytų įmokų mokėjimą lėmė ne sąžiningas savo įsipareigojimų vykdymas, o siekis neprarasti automobilio valdymo ir sudaryti regimybę, kad įsipareigojimai vykdomi. Praradus automobilį, kaip minėta, įmokos nebuvo mokamos, atitinkamai nukentėjusiojo V. G. palikimas tokioje situacijoje, kai pagal nutrauktą Lizingo sutartį jo vardu susidariusios didelės įsiskolinimų sumos, automobilio V. G. neturėjo (ir juo niekada nesinaudojo) ir pan., akivaizdu, negali būti laikomas atitinkančiu sąžiningų civilinių santykių tarp šių asmenų susiklostymą.

Pastebėtina, kad nors buvo argumentuojama, kad kaltinime inkriminuojamas UAB „Mogo LT‘ suklaidinimas, tačiau nebuvo apklaustas UAB „Mogo LT“ darbuotojas, dalyvavęs pasirašant minėtą sutartį (N. T.), teismas pastebi, kad bylą nagrinėjant teisme, buvo priimtas sprendimas kviesti nurodytą asmenį liudytoju, tačiau nepavykus jai pranešti apie posėdį (t. 3, b. l. 15, 17, 27), juolab neturint jokių kitokių jos kontaktinių bei asmenybę identifikuojančių duomenų, aplinkybę, kad ji buvo kviečiama praėjus pakankamai reikšmingam laiko tarpui po aktualių sutarčių sudarymo, dėl ko tikimybė, kad ji galės patikimai parodyti reikšmingas šioje baudžiamojoje byloje aplinkybes, itin nedidelė, buvo nuspręsta jos nebekviesti liudytoja.

Taigi dėl nurodytų argumentų spręstina, kad nėra pagrindo susiklosčiusios situacijos vertinti kaip civilinio pobūdžio santykių ir kadangi siekiant įgyti svetimą – t. y. UAB „Mogo LT“ priklausantį turtą, prieš jo savininką (UAB „Mogo LT) buvo panaudota apgaulė, pasitelkiant ir apgaulę prie V. G., todėl nurodyta veika atitinka sukčiavimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

Taip pat V. D. kaltinamas tuo, kad jis, įkalbėjęs nukentėjusįjį V. G. savo vardu paimti išsimokėtinai mobiliojo ryšio telefoną, žadėdamas pats apmokėti sąskaitas, o šiam sutikus, 2013 m. gruodžio 19 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku, kartu nuvyko į UAB „TELE2“ saloną, esantį Žirmūnų g. 2, Vilniuje, kur jis išsirinko 1949 Lt (kas atitinka 564,47 eurų) vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung 19295 S4 Active“, o nukentėjusiajam V. G. su UAB „TELE2“ pasirašius judriojo ryšio paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), paėmė minėtą telefoną su išduota SIM kortele, kurios abonentinis numeris (duomenys neskelbtini), ir pats juo naudojosi, tačiau įsipareigojimų nevykdė ir už telefoną sąskaitų nemokėjo.

Dėl pastarojo kaltinimo pirmiausia pažymėtina, kad faktinės aplinkybės, jog V. G. sutartį su UAB „Tele 2“ dėl minėto mobiliojo ryšio telefono įgijimo sudarė paprašytas V. D., taip pat kad kaltinamasis žadėjo mokėti įmokas bei kad gautą telefoną V. G. atidavė V. D., nėra ginčijamos, kaltinamasis jas pripažįsta. Taigi pagal tikruosius V. D. ir V. G. ketinimus, sutartis buvo sudaryta V. D. naudai (jis siekė įgyti telefoną ir juo naudotis, kaip kad ir įvyko faktiškai) ir jis žadėjo V. G. įsipareigojimus pagal minėtą sutartį vykdyti pats. Vis dėlto kaltinamasis nepripažįsta, kad nurodytais veiksmais jis apgavo V. G., nurodydamas, kad įmokų jis negalėjo mokėti objektyviai, savo ruožtu dėl minėto telefono tarp jo ir V. G. susiklostė civiliniai santykiai, dėl minėtos sumos jis V. G. surašė vekselį, V. G. surašė pakvitavimą, kad pretenzijų jam neturi. Tačiau ir dėl šio epizodo, teismo vertinimu, nėra pagrindo daryti išvados, kad buvo susiklostę tik civiliniai teisiniai santykiai.

Pirmiausia pažymėtina, kad, kaip seka iš nukentėjusiosios parodymų, kaltinamasis įtikino ją paimti vartojimo paskolą, nurodydamas, kad jam trūksta pinigų prekėms, kad jam paskolos neduoda dėl antstolių; nors jie buvo bendravę, tačiau iki tol buvo susitikę tik kartą, ir ji, juo susižavėjusi, sutiko paimti paskolą ir gautus pinigus iš karto perdavė kaltinamajam. Savo ruožtu nors gynyba akcentuoja aplinkybę, kad kaltinamasis pats savo noru, jau po to, kai jam buvo perduoti pinigai, pasirašė skolos lapelį, teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad minėtame skolos lapelyje buvo nurodyti akivaizdžiai neteisingi kaltinamojo duomenys, kaip tik ir pagrindžia apgaulės buvimą jo veiksmuose. Skolos lapelyje kaltinamasis pasirašė kaip V. G., gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), Vilnius, t. y. nurodė netikrą pavardę bei netikrą adresą (t. 1, b. l. 32). Nors teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis paaiškino, kad tuo metu buvo išgėręs, kaip tik prieš tai kalbėjo telefonu su seserimi, kuri buvo Utenoje, dėl ko galėjo suklysti nurodant adresą, vis dėlto, teismo vertinimu, tokie paaiškinimai akivaizdžiai neįtikinami, kadangi, kaip minėta, jis nurodė svetimą pavardę, taip pat ir kiek susiję su adresu, klaidingai nurodyta ne, pvz., viena adreso sudedamoji dalis, o iš esmės visas adresas, kas, akivaizdu, negali būti laikoma tiesiog suklydimu dėl vienokių ar kitokių aplinkybių (juolab niekuo nepaaiškinamas savo pavardės neteisingas nurodymas).