Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-04-04 · Civilinė byla Nr. 2A-180/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-04-04
Bylos Nr.
2A-180/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Konstantinas Gurinas, Virginija Čekanauskaitė, Kazys Kailiūnas
Atsakovas
R. Š., P. Š.
Ieškovas
G. Ž.
Kategorijos
  • 75.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-180/2013Procesinio sprendimo kategorija 75.7. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. balandžio 4 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino ir Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. Š. ir P. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5316-115/2011 pagal ieškovo G. Ž. ieškinį atsakovams R. Š. ir P. Š. dėl prievolės pripažinimo solidaria sutuoktinių prievole, tretieji asmenys – antstolė D. M., R. B., N. D.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas G. Ž. pareiškė ieškinį atsakovams R. Š. ir P. Š. dėl prievolės pripažinimo solidaria sutuoktinių prievole, kuriuo prašė pripažinti, kad prievolė, pagal kurią atsakovė R. Š. turi 35 000 EUR dydžio skolinį įsipareigojimą G. Ž. bei J. Ž. įpėdinėms – N. D. ir R. B., yra solidari sutuoktinių R. Š. ir P. Š. prievolė.

Šalies argumentai

Ieškovas nurodė, kad antstolė D. M. vykdo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. sausio 22 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 2-2177-28/2006 dėl 121 855 Lt skolos išieškojimo iš skolininkės R. Š. išieškotojo G. Ž., naudai. Vykdant išieškojimą, antstolė areštavo atsakovei R. Š. priklausantį turtą: ½ dalį 3-jų kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini). 2007 m. vasario 7 d. gautas antstolės D. M. pranešimas dėl kreipimosi į teismą su prašymu dėl sutuoktinių R. Š. ir P. Š. turto dalies nustatymo, esančio bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, kadangi Vilniaus apygardos teismo vykdomajame dokumente buvo nurodyta viena skolininkė – R. Š. Buvo kreiptasi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą su prašymu dėl skolininkės turto, kuris yra bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalies nustatymo. Atsakovei R. Š. nutarus nuginčyti surašytą pakvitavimo raštą, Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėta civilinė byla Nr. 2-746-798/2008. Iš šios bylos medžiagos matyti, kad R. Š. bylos nagrinėjimo metu tvirtino, jog turtiniai santykiai su broliu G. Ž. ir motina J. Ž. susiklostė dėl to, kad R. Š. šeima turėjo problemų – sūnus T. Š. gydėsi nuo priklausomybės narkotikams. Siekiant padėti R. Š. ir jos sutuoktiniui išspręsti tokią situaciją, buvo įkeistas būstas, kuris vėliau buvo prarastas – parduotas iš varžytynių. Ieškovas nurodė, kad dėl atsakovės R. Š. ir jos sutuoktinio – atsakovo P. Š. neveikimo buvo sumažintas J. Ž. turto balansas, dėl ko 2006 m. gegužės 22 d. buvo pasirašytas pakvitavimas 35 000 EUR sumai. Ieškovas pažymėjo, kad tiek R. Š., tiek jos sutuoktinis P. Š. pagal prievolės prigimtį yra solidarūs skolininkai, nes jų šeima gavo turtinės naudos, todėl išieškojimas turi būti vykdomas iš abiejų sutuoktinių bendro turto. Pripažinus atsakovą P. Š. bendraskoliu, skolininkės R. Š. dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nebus nustatoma, kadangi išieškojimas tokiu atveju vykdytinas iš bendro sutuoktinių turto. Aplinkybė, kad vykdomajame dokumente skolininku nurodytas vienas iš sutuoktinių, nereiškia, kad šio asmens prievolė yra asmeninė ar turi būti vykdoma tik iš jam tenkančios turto dalies. Sutuoktinių turto balansą sudaro ir jų skolos, kurios gali būti įformintos ir vykdomųjų dokumentų išraiška. Jos yra preziumuojamos kaip solidarios skolos, jeigu prievolės atsirado po santuokos sudarymo, nors ir vieno iš sutuoktinių vardu.

Atsakovai R. Š. ir P. Š. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovai nurodė, kad 2006 m. gegužės 22 d. atsakovė R. Š. ieškovo atstovės advokatės kontoroje pasirašė pakvitavimą, kuriuo be jokio teisinio ir / ar faktinio pagrindo nurodė, kad už J. Ž., t. y. atsakovės ir ieškovo motinai, priklausiusį butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį atsakovė tariamai pardavė tretiesiems asmenims, yra skolinga savo motinai ir broliui 35 000 EUR. Atsakovė niekada neturėjo nuosavybės teisių į šį butą ir jokio motinos turto niekada nepardavinėjo. Pažymėjo, kad minėtas butas parduotas iš varžytynių už ženkliai mažesnę sumą nei nurodyta pakvitavime ir atsakovė jokios sumos už parduotą butą niekada negavo, priešingai – dalį pinigų gavo J. Ž.. Pakvitavimą atsakovė pasirašė dėl brolio grasinimų. Atsakovė veikė vienasmeniškai, asmeniniais interesais ir įtakojama grasinimų ir asmeninių motyvų. Minėta suma niekada neegzistavo: jos nei J. Ž., G. Ž., nei R. Š. niekada neturėjo ir negalėjo turėti, atsakovas P. Š. tokiam tariamam sandoriui niekada sutikimo nebuvo davęs, jokio sandorio (nei dėl paskolos, nei dėl turto įkeitimo, nei dėl pakvitavimo) niekada nepatvirtino, naudos iš jo negavo. Atsakovai pažymėjo, kad skolininkų solidarioji pareiga nepreziumuojama, ji atsiranda tik įstatymų ar sutarties nustatytais atvejais. Sutuoktiniai atsako solidariai, tik kai sandoris yra būtinas išlaikyti šeimos namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą (CK 3.109 str. 2 d.). Tokių faktinių aplinkybių šioje byloje nėra nustatyta. Be to, byloje nėra įrodymų, jog šios lėšos panaudotos atsakovų bendroms šeimos reikmėms tenkinti. Tai, kad praeityje atsakovės pilnametis sūnus yra sulaukęs paramos iš savo močiutės ligos atveju negali būti pakankamas pagrindas teigti, kad lėšos gautos tariamos paskolos sutarties pagrindu buvo panaudotos atsakovų bendroms šeimos reikmėms tenkinti, be to, tokių lėšų gavimo faktas nebuvo įrodytas. Atsakovai taip pat nurodė, kad pagal pareikštą ieškinį Vilniaus apygardos teismas 2006 m. gruodžio 12 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo nustatė atsakovei prievolę ir priteisė iš atsakovės R. Š. 35 000 EUR skolą. Ieškovui šio teismo sprendimo pagrindu išduotas vykdomasis dokumentas. Teismo sprendime vienintele atsakove įvardinta R. Š., tuo tarpu P. Š. į teismo procesą nebuvo įtrauktas. Taigi, pats ieškovas laikė, kad jo reikalaujama skola yra asmeninė atsakovės prievolė ir vienintelė skolininkė yra R. Š. Tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad R. Š. skola ieškovui yra solidarioji sutuoktinių prievolė vykdymo proceso metu, tai reikštų, kad Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 12 d. sprendime buvo nuspręsta dėl atsakovo, kaip solidariojo bendraskolio, teisių ir pareigų bei jam nustatyta prievolė teismo procese nedalyvaujant, nors įstatymas tokiu atveju numato privalomąjį procesinį bendrininkavimą. Atsakovai pažymėjo, kad tokiu atveju atitinkamas reikalavimas gali būti pareikštas tik visiems bendrininkams kartu.

Tretieji asmenys R. B. bei N. D. ieškinį prašė tenkinti. Tretieji asmenys nurodė, kad atsakovei R. Š. nutarus nuginčyti surašytą pakvitavimo raštą, Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėta civilinė byla Nr. 2-746-798/2008, kurios nagrinėjimo metu R. Š. tvirtino, jog turtiniai santykiai su broliu G. Ž. ir motina J. Ž. susiklostė dėl to, kad R. Š. šeima turėjo problemų – sūnus T. Š. gydėsi nuo priklausomybės narkotikams. Tretieji asmenys pažymėjo, kad iš procesinių dokumentų matyti, kad siekiant padėti R. Š. ir jos sutuoktiniui išspręsti tokią situaciją, buvo įkeistas būstas, kuris vėliau buvo prarastas – parduotas iš varžytynių. Taigi, dėl atsakovų neveikimo buvo sumažintas J. Ž. turto balansas, dėl ko 2006 m. gegužės 22 d. buvo pasirašytas pakvitavimas 35 000 EUR sumai. Atsakovai pagal prievolės prigimtį yra solidarūs skolininkai, nes jų šeima gavo turtinės naudos, todėl išieškojimas turėtų būti vykdomas iš abiejų sutuoktinių bendro turto.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 5 d. sprendimu ieškinys patenkintas iš dalies, nuspręsta pripažinti, kad prievolė 6 000 Lt sumai yra sutuoktinių (atsakovų) R. Š. ir P. Š. solidari prievolė iš Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr.2-2177-28/2006 nustatytos R. Š. 35 000 EUR prievolės G. Ž. ir J. Ž. (po mirties jos įpėdiniams), kitoje dalyje ieškinys atmestas.

Teismas sprendė, kad byloje ieškovo pateikti įrodymai nepatvirtina aplinkybių, kuriomis grindžiamas ieškinio visas reikalavimas, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog vienos atsakovės atžvilgiu įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta 35 000 EUR piniginė prievolė visai sumai yra abiejų sutuoktinių prievolė. Teismas nurodė, kad iš Vilniaus apygardos teisme nagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-2177-28/2006 medžiagos ir sprendimo matyti, kad ieškinys dėl R. Š. 2006 m. gegužės 22 d. pasirašytame pakvitavime nurodytos 35 000 EUR skolos buvo pareikštas tik vienai atsakovei, nereiškiant jokių pretenzijų kitam sutuoktiniui, t. y. atsakovui P. Š. Šis asmuo nebuvo įtrauktas ir į Vilniaus apygardos teisme nagrinėtą bylą Nr. 2-746-38/2008, kurioje buvo prašoma pripažinti negaliojančiu patį pakvitavimą. Teismas taip pat nurodė, kad iš civilinių bylų medžiagos matyti, kad J. Ž. priklausęs butas (duomenys neskelbtini), 2001 metais buvo įkeistas tik dėl 31 200 Lt paskolos, minėtas butas iš varžytynių parduotas 2003 metais, o pakvitavimas dėl 35 000 EUR skolos ieškovui G. Ž. ir J. Ž. R. Š. pasirašytas 2006 m. gegužės 22 d. J. Ž. ir G. Ž. ieškinys dėl 35 000 EUR skolos priteisimo iš R. Š. patenkintas Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimu už akių. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Be to, teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2008 m. liepos 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.2-746-798/2008 netenkino atsakovės R. Š. ieškinio, kuriuo ji prašė pripažinti negaliojančiu 2006 m. gegužės 22 d. pasirašytą pakvitavimą. Teismas pažymėjo, kad savo procesiniuose dokumentuose atsakovė R. Š. iš esmės pripažino, kad dėl turėtų šeimos problemų ir joms spręsti paimtos bei negrąžintos 31 200 Lt paskolos iš varžytynių buvo parduotas jos motinai priklausantis butas. Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. balandžio 6 d. nutartimi atmetė R. Š. apeliacinį skundą ir nurodė, kad skola ieškovams yra priteista kompensuoti turtinius praradimus, atsiradusius R. Š. ir jos šeimos narių (sūnaus) interesais imant paskolą, o jos grąžinimui užtikrinti įkeičiant motinai J. Ž. priklausiusį turtą, kuris negrąžinus paskolos buvo parduotas iš varžytynių. Taigi Lietuvos apeliacinis teismas šioje byloje faktiškai pripažino, jog prievolė grąžinti pakvitavime nurodytą 35 000 EUR sumą atsirado iš R. Š. veiksmų, t. y. iš jos šeimos narių interesais paimtos ir negrąžintos paskolos, įkeičiant J. Ž. priklausantį butą, kuris buvo prarastas (parduotas iš varžytynių). Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovų argumentus, kad iš R. Š. priteista skola nėra susijusi su šeimos poreikių tenkinimu, kadangi minėta teismo nutartis yra galiojanti. Tačiau teismas taip pat pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju ieškovas šioje byloje turi įrodyti, kad atsakovė R. Š. paėmė ir šeimos poreikiams panaudojo visą paskolą, dėl ko jai atsiradusi prievolė grąžinti 35 000 EUR skolą gali būti pripažinta abiejų sutuoktinių prievole. Teismas nurodė, kad aplinkybę, jog atsakovų sūnus Tomas turėjo priklausomybę narkotikams, atsakovas P. Š. faktiškai pripažino, nurodant, jog sūnus buvo išvykęs gydytis į Maskvą ir tai kainavo apie 6 000 Lt. Taip pat atsakovas teismo posėdyje nurodė, kad sūnaus T. gydymas Maskvoje nebuvo veiksmingas, todėl jis pats dar 3 metus iš savo pajamų kiekvieną mėnesį mokėjo po 1 000 Lt už sūnaus reabilitaciją. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nepateikė įrodymų apie tai, kokia už J. Ž. įkeistą butą gautos paskolos dalis buvo išleista T. Š. gydymui ar kitiems šeimos poreikiams tenkinti.

Teismas, atsižvelgdamas į CK 3.109 straipsnio nuostatas, taip pat į geros moralės principus (rūpintis savo vaikais, padėti jiems spręsti iškilusias problemas), konstatavo, kad atsakovės R. Š. iniciatyva gautos paskolos panaudojimas sūnaus gydymui neprieštarauja CK 3.109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai nuostatai bei sprendė, jog ieškovas turi teisę reikalauti teismo vienai sutuoktinei nustatytą prievolę pripažinti abiejų sutuoktinių solidaria prievole. Tačiau teismas taip pat pabrėžė, kad ieškovas faktiškai neįrodė, kad atsakovė įkeičiant motinos butą gavo ir panaudojo sūnaus gydymui ar kitiems šeimos poreikiams, numatytiems CK 3.109 straipsnio 2 dalyje tenkinti tokią pinigų sumą, kuri atitinka teismo sprendimu jai nustatytą prievolės dydį.

Teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad ieškinyje nurodytas aplinkybes patvirtina priimti teismo sprendimai ar kitose bylose esantys įrodymai, kadangi tokių įrodymų jose faktiškai nėra. Teismas pažymėjo, kad atsakovė R. Š. šiose bylose niekada nepripažino, jog sūnaus gydymui ar šeimos poreikių tenkinimui gavo ir panaudojo iš jos priteistą pakvitavime nurodytą skolą. Teismas konstatavo, kad atsakovas P. Š. teismo posėdyje iš esmės pripažino, kad be jo žinios sūnaus gydymui buvo išleista 6 000 Lt, teigiant, kad kelionę į Maskvą organizavo ir apmokėjo J. Ž. Teismo nuomone, tai rodo, kad iš atsakovės pasirašyto pakvitavimo pagrindu priteistos 35 000 EUR sumos tik 6 000 Lt galėjo būti išleista atsakovų sūnaus gydymui, kadangi kitų įrodymų byloje nebuvo pateikta. Minėtą sumą teismas pripažino kaip išleistą įstatymų numatytiems šeimos poreikiam tenkinti bei nurodė, jog abiems sutuoktiniams tenka solidari prievolė ją gražinti, nors pakvitavime ir teismo sprendime nurodyta tik viena atsakovė.

Teismas taip pat pažymėjo, kad tik viena atsakovė pasirašė pakvitavimą, kuriuo patvirtino 35 000 EUR skolą, nors ši suma yra kelis kartus didesnė už realiai gautą paskolą. Teismas sprendė, kad tokiu atveju yra pagrindas pripažinti, jog pakvitavime buvo nurodytas neprotingai didelis skolos dydis, todėl iš vienos sutuoktinės veiksmų atsiradusi prievolė sumokėti ieškovui ir jų motinai (po jos mirties įpėdiniams) 35 000 EUR negali būti laikoma solidaria sutuoktinių prievole visoje apimtyje CK 3.109 straipsnio ar kitų nuostatų pagrindu.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai

Atsakovai P. Š. ir R. Š. apeliaciniais skundais prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimą pakeisti – ieškovo ieškinį dėl prievolės pripažinimo solidaria sutuoktinių prievole, atmetant kaip visiškai nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniai skundai grindžiami tokiais argumentais:

1. Atsakovas P. Š. jokiuose teisiniuose santykiuose nedalyvavo. Atsakovė veikė vienasmeniškai, asmeniniais motyvais ir įtakojama brolio spaudimo. Atsakovas jokiam sandoriui niekada sutikimo nebuvo davęs, jokio sandorio niekada nepatvirtino, naudos iš jo negavo ir kitaip nebuvo su juo susijęs. Vilniaus apygardos teismo proceso metu ieškovas kaip atsakove įvardijo tik R. Š., teismo sprendime vienintele atsakove taip pat įvardinta R. Š., o P. Š. į teismo procesą įtrauktas nebuvo. Tokios aplinkybės rodo, jog ieškovas laikė, kad jo reikalaujama skola yra asmeninė atsakovės prievolė ir vienintelė skolininkė yra R. Š.

2. Pripažinus, kad atsakovės skola ieškovui yra solidarioji sutuoktinių prievolė vykdymo proceso metu, reiškia, kad Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 12 d. sprendime buvo nuspręsta dėl atsakovo, kaip solidariojo bendraskolio, teisių ir pareigų bei jam nustatyta prievolė teismo procese nedalyvaujant, nors įstatymas tokiu atveju numato privalomąjį procesinį bendrininkavimą. Tokiu atveju atitinkamas reikalavimas gali būti pareikštas tik visiems bendrininkams kartu.

Žemesnės instancijos teismas

3. Atsakovas P. Š. nebuvo įtrauktas į civilinės bylos dėl 35 000 EUR skolos priteisimo iš jo sutuoktinės atsakovės R. Š. nagrinėjimą, jam apskritai nebuvo pranešta apie šios bylos nagrinėjimą. Be to, pirmosios instancijos teismas pripažino, jog Vilniaus apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-2177-28/2006 ieškinys buvo pareikštas tik vienai atsakovei, nereiškiant jokių pretenzijų kitam sutuoktiniui, t. y. atsakovui P. Š. Jis nebuvo įtrauktas ir į Vilniaus apygardos teisme nagrinėtą bylą Nr. 2-746-38/2008, kurioje buvo prašoma pripažinti negaliojančiu atsakovės pasirašytą pakvitavimą. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš esmės pripažino, kad Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimu buvo nuspręsta ir dėl atsakovo, kaip solidariojo bendraskolio, teisių ir pareigų.

4. Iš esmės vienintelis ieškovo pateiktas įrodymas – atsakovės 2006 m. gegužės 22 d. pasirašytas pakvitavimas. Tačiau nagrinėjamu atveju nebuvo įrodytas ir šių lėšų gavimo faktas. R. Š. nė vienoje byloje niekada nepripažino, jog sūnaus gydymui ar šeimos poreikių tenkinimui gavo ir panaudojo iš jos priteistą pakvitavime nurodytą skolą. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog ieškovas faktiškai neįrodė, kad atsakovė sūnaus gydymui ar kitiems šeimos poreikiams, numatytiems CK 3.109 straipsnio 2 dalyje, tenkinti panaudojo tokią pinigų sumą, kuri atitinka teismo sprendimu jai nustatytą prievolės dydį.

5. Atsakovas P. Š. pripažino tik patį faktą, jog jo sūnaus gydymui buvo išleista 6 000 Lt, tačiau ne tai, jog šie pinigai buvo panaudoti būtent iš pakvitavime nurodytos 35 000 EUR sumos. Be to, minėta piniginė suma buvo panaudota be jo žinios, jam nežinant iš ko ir kokiu pagrindu ji buvo gauta.

6. Teismas, neturėdamas kitų įrodymų, iš esmės padarė tik prielaidą, jog ši suma (6 000 Lt) galėjo būti paimta iš pakvitavime nurodytos 35 000 EUR sumos, ir laikė, jog ši prielaida iš esmės patvirtina atsakovų solidariąją atsakomybę. Tačiau jokių įrodymų apie tai, kad 6 000 Lt arba 35 000 EUR suma būtų panaudota bendriems šeimos poreikiams tenkinti, byloje nėra. Tą patį patvirtino ir pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime. Šiuo atveju byloje pateikti ieškovo įrodymai nebuvo pakankami įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti ir atitinkamai nebuvo pagrindo solidariosios atsakovų prievolės atsiradimui.

Šalies argumentai

7. Nagrinėjamoje byloje buvo pateiktas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo bei pateiktas dokumentas, patvirtinantis patirtų išlaidų dydį – PVM sąskaita – faktūra. Tai, kad teismo posėdžio dieną išrašyta advokato PVM sąskaita – faktūra dar nebuvo apmokėta, negali būti pagrindas laikyti, kad teismui nepateikti išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai. Svarbu, kad išlaidos būtų faktiškai turėtos. Prie apeliacinio skundo pridedamas banko išrašas, kad išlaidų dydį patvirtinanti sąskaita yra ir faktiškai apmokėta.

Atsiliepimas

Ieškovas G. Ž. ir tretieji asmenys R. B. bei N. D. atsiliepimu su atsakovų apeliaciniais skundais nesutiko. Ieškovas bei tretieji asmenys nurodė, kad šioje byloje buvo nustatytos aplinkybės, kad R. Š. turėjo 35 000 EUR skolinį įsipareigojimą savo broliui G. Ž. ir motinai J. Ž.. Kadangi tokio dydžio įsipareigojimo atsakovė geranoriškai nevykdė, G. Ž. ir J. Ž. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl šios sumos priteisimo. Vilniaus apygardos teismas ieškovų reikalavimą patenkino, 2006 m. gruodžio 12 d. priimdamas sprendimą už akių. Kadangi atsakovė siekė išvengti priteistos sumos mokėjimo, gerokai vėliau pradėjo ginčyti minėtą teismo sprendimą, siekdama, kad ieškinys dėl 35 000 EUR priteisimo būtų atmestas. Nepavykus pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimo, atsakovė R. Š. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dėl pakvitavimo rašto pripažinimo negaliojančiu. Šioje byloje pati atsakovė pripažino, kad 35 000 EUR dydžio įsipareigojimas susidarė dėl šeimos problemų. Ieškovas ir tretieji asmenys pažymėjo, kad dėl tokios situacijos, t. y. šeimyninių problemų R. ir P. Š. šeimoje, siekiant jiems padėti buvo paimta paskola bei įkeistas J. Ž. turtas, o vėliau parduotas iš varžytynių, kadangi skola nebuvo laiku grąžinta paskolos davėjui. Taigi, dėl R. Š. ir jos sutuoktinio neveikimo buvo sumažintas J. Ž. turto balansas, dėl ko 2006 m. gegužės 22 d. buvo pasirašytas pakvitavimas 35 000 EUR sumai. Be to, pati atsakovė pripažino faktą kad skolinis įsipareigojimas ieškovui ir J. Ž. susidarė dėl šeimos poreikių tenkinimo. Atsakovas P. Š. bylos nagrinėjimo metu šio fakto neneigė ir pripažino, kad jam buvo žinoma, kad sūnus turėjo priklausomybę narkotinėms medžiagoms, todėl buvo ne kartą gydytas. Be to, pats atsakovas P. Š. patvirtino faktą kad šeimyninėms problemoms spręsti – sūnaus priklausomybei nuo narkotinių medžiagų gydyti – buvo naudojamos aukščiau minėtu būdu gautos piniginės lėšos, o apie šeimoje esančias problemas jis negalėjo nežinoti. Ieškovas bei tretieji asmenys pažymėjo, kad atsakovui P. Š. byloje pripažinus, kad 6 000 Lt buvo panaudoti šeimos poreikių tenkinimui – sūnaus gydymui, o teismams įsiteisėjusiais sprendimais konstatavus, kad 35 000 EUR dydžio prievolė kilo šeimoje susiklosčiusioms problemoms spręsti, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą kad atsakovo P. Š. pripažinta suma yra solidari sutuoktinių prievolė. Be to, nagrinėjamu atveju ta aplinkybė, jog tokiam sūnaus gydymui bei mokėjimui už jį nepritarė atsakovės sutuoktinis P. Š., neturi reikšmės prievolės solidarumui konstatuoti. Taip pat ieškovas bei tretieji asmenys nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovės R. Š. atstovas pateikė PVM sąskaitą – faktūrą, nepateikdamas įrodymų, pagrindžiančių, kad atsakovė patyrė būtent tokias išlaidas, t. y. sumokėjo sąskaitoje – faktūroje nurodytą dydžio sumą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, jog šiuo atveju bylinėjimosi išlaidos atsakovės naudai negali būti atlyginamos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmestini, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovo G. Ž. ir atsakovės R. Š. motinai J. Ž. priklausęs butas, esantis (duomenys neskelbtini), 2001 metais buvo įkeistas 31 200 Lt paskolos grąžinimui užtikrinti. Minėtas butas, šalims nevykdant įsipareigojimų, iš varžytynių parduotas 2003 metais. 2006 m. gegužės 22 d. pakvitavimu R. Š. patvirtino, jog už minėtą butą, kurį pardavė, yra skolinga J. Ž. ir G. Ž. 35 000 EUR. Vilniaus apygardos teismas 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimu už akių priimtu civilinėje byloje Nr. 2-2177-28/2006 priteisė 35 000 EUR skolos iš R. Š. solidariai J. Ž. ir G. Ž. naudai. Minėtas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. R. Š. 2007 m. lapkričio 29 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu 2006 m. gegužės 22 d. pakvitavimą (skolos raštą). Vilniaus apygardos teismas 2008 m. liepos 25 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-745-798/2008, R. Š. ieškinio netenkino. Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. balandžio 6 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-184/2009, minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Ieškovas G. Ž. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams R. Š. ir P. Š. dėl prievolės pripažinimo solidaria sutuoktinių prievole, kuriuo prašė pripažinti, kad prievolė, pagal kurią atsakovė R. Š. turi 35 000 EUR dydžio skolinį įsipareigojimą G. Ž. bei J. Ž. įpėdinėms – N. D. ir R. B., yra solidari sutuoktinių R. Š. ir P. Š. prievolė. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 5 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino iš dalies ir nusprendė pripažinti, kad prievolė 6 000 Lt sumai yra sutuoktinių (atsakovų) R. Š. ir P. Š. solidari prievolė iš Vilniaus apygardos teismo 2006 gruodžio 12 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr.2-2177-28/2006 nustatytos R. Š. 35 000 EUR prievolės G. Ž. ir J. Ž. (po mirties jos įpėdiniams). Dėl šio teismo sprendimo atsakovai R. Š. ir P. Š. pateikė apeliacinį skundą.

Dėl sutuoktinių solidariosios prievolės pagrindo

Sutuoktinių civilinė atsakomybė pagal turtines prievoles reglamentuota CK trečiosios knygos VII skyriuje. Iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės yra išvardytos CK 3.109 straipsnio 1 dalyje. Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse reglamentuotos iš vieno iš sutuoktinių sudarytų sandorių atsirandančios solidariosios prievolės. Pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutuoktiniai atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o bendros – dalinės arba solidariosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad sutuoktinių (vieno iš jų ar abiejų) prisiimtų prievolių tinkamas kvalifikavimas yra reikšmingas tiek sutuoktinių santykiams su kreditoriais, tiek ir tarpusavio sutuoktinių santykiams. Kreditoriaus ir sutuoktinių santykiuose priklausomai nuo to, kokia prievolė atsiranda – asmeninė ar bendroji, kreditorius įgyja vieną arba du skolininkus, net ir tada, kai sandorį su kreditoriumi yra sudaręs vienas iš sutuoktinių. Sutuoktinių tarpusavio santykiuose prievolės kvalifikavimas yra reikšmingas, pavyzdžiui, asmenines sutuoktinių prievoles vykdant iš bendro turto (CK 3.115 straipsnis), padalijant turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.118 straipsnis).

Bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1-3 dalys). Bendros prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnio 1 dalis).

Bendrose sutuoktinių prievolėse yra skolininkų (abiejų sutuoktinių) daugetas. Tokios prievolės gali būti solidariosios arba dalinės. Šios klasifikacijos teisinė reikšmė reiškiasi per prievolių vykdymo bei jų apimties ypatumus. Solidarioji skolininkų prievolė geriau užtikrina kreditorių teisių įgyvendinimą, nes, esant solidariajai prievolei, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad prievolės kvalifikavimas kaip bendros prievolės pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1-5 punktus savaime nereiškia, jog prievolė yra solidari, kol nėra nustatytas įstatymu ar sutartimi įtvirtintas pagrindas. Sprendžiant ar sutuoktinių prisiimta prievolė yra solidari, be CK 6.6 straipsnio, kaip bendrosios solidarias prievoles reglamentuojančios normos, kaip lex specialis taikytinos CK 3.109 straipsnio 2 ir 3 dalys. Pagal prievoles, kylančias iš sandorių, būtinų išlaikyti šeimos namų ūkiui ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą, abu sutuoktiniai atsako solidariai. Solidarioji sutuoktinių prievolė pagal tokius sandorius neatsiranda, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga (CK 3.109 str. 2 d.). Pažymėtina, kad CK 3.109 straipsnio 2 dalis sistemiškai turi būti taikoma su šio straipsnio 3 dalimi, taip pat 4 dalimi, kurioje nustatyta sutuoktinio, prisiimančio ir vykdančio prievoles, susijusias su šeimos poreikių tenkinimu, pareiga elgtis lygiai taip pat apdairiai ir rūpestingai, kaip ir prisiimant ir vykdant savo asmenines prievoles. Pagal CK 3.109 straipsnio 3 dalį solidarioji prievolė neatsiranda, kai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, jeigu tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti.

Sutuoktinių prievolių pobūdis nepreziumuojamas. Kvalifikuodamas sutuoktinių prievoles teismas pirmiausia privalo identifikuoti ginčo santykį – ginčas tarp kreditoriaus ir sutuoktinio (sutuoktinių) ar tarp sutuoktinių. Nustatęs, kad nagrinėjamas ginčas yra kilęs tarp kreditoriaus ir sutuoktinio (sutuoktinių), teismas privalo identifikuoti kreditoriaus pareikštą reikalavimą – reikalavimas reiškiamas vienam ar abiem sutuoktiniams kaip bendraskoliams pagal CK 3.109 straipsnį. Kai kreditorius pareiškia reikalavimą vienam iš sutuoktinių, santuokos, taip pat pagal sudarytą sandorį panaudoto turto šeimos interesais faktas savaime nereiškia, kad prievolė yra bendra ir dalijama tarp sutuoktinių priteisiant kreditoriui pagal dalinės prievolės taisykles. Sandorį su vienu iš sutuoktinių sudaręs kreditorius gali remtis prievolės uždarumu (tik sandorį sudariusių šalių teisiniu ryšiu) reikalaudamas, kad ją asmeniškai įvykdytų sandorį sudaręs sutuoktinis. Kai kreditorius pareiškia reikalavimą abiem sutuoktiniams, teismas turi nustatyti, ar sutuoktinių prievolė yra solidari ar dalinė. Nagrinėdamas tarp sutuoktinių kilusį ginčą dėl prievolės kreditoriams kvalifikavimo teismas privalo nustatyti jos pobūdį vadovaudamasis CK 3.109 straipsniu.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad iš vienos sutuoktinės veiksmų atsiradusi prievolė sumokėti ieškovui ir jo motinai (po jos mirties įpėdiniams) 35 000 EUR negali būti laikoma solidaria sutuoktinių prievole visoje apimtyje CK 3.109 straipsnio ar kitų nuostatų pagrindu bei pripažino, kad solidari sutuoktinių prievolė yra 6 000 Lt sumai. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teismas sutinka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas 2008 m. liepos 25 d. sprendime priimtame civilinėje byloje Nr. 2-746-798/2008 pagal R. Š. ieškinį G. Ž. dėl pakvitavimo (paskolos rašto) pripažinimo negaliojančiu konstatavo, kad R. Š. 35 000 EUR įsipareigojimas atsirado dėl šeimos tarpusavio asmeninių santykių, kurie susiklostė iš bendro šeimos susitarimo (R. Š., G. Ž. bei jų motinos J. Ž.), t. y. kad R. Š. skolinga už jos aktyvų dalyvavimą palaipsniui realizuojant bendrą šeimos turtą (civilinė byla Nr. 2-746-798/2008, b. l. 81). Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. balandžio 6 d. nutartimi minėtoje civilinėje byloje konstatavo, jog tiek pačios R. Š. išdėstytos aplinkybės pridėtoje byloje, tiek G. Ž. nurodytos aplinkybės patvirtina, kad tarp jų susiklostę santykiai nelaikytini paskoliniais, o yra kildinami iš susitarimo kompensuoti turtinius praradimus, atsiradusius R. Š. ir jos šeimos narių (sūnaus) interesais imant paskolą ir jos grąžinimui užtikrinti įkeičiant motinai J. Ž. priklausiusį butą, kuris, negrąžinus paskolos, buvo parduotas priverstinai vykdant išieškojimą iš šio turto (civilinė byla Nr. 2A-184/2009, b. l. 124 – 125). Taigi, šioje nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, jog minėta prievolė susidarė dėl pačios R. Š. bendrų šeimos problemų. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nagrinėjamu atveju pagrįstai sprendė, jog priteista skola yra susijusi su šeimos poreikių tenkinimu. Tuo labiau, kad šią aplinkybę kitose bylose pateiktuose procesiniuose dokumentuose pripažino ir pati atsakovė R. Š. (civilinė byla Nr. 2-2177-28/2006, b. l. 51). Teisėjų kolegija sprendžia, kad aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, jog minėta prievolė yra ne asmeninė atsakovės R. Š. prievolė, o solidarioji atsakovų R. Š. bei P. Š. prievolė, kurios dydis nustatytinas nagrinėjamoje byloje.

Apeliantai apeliacinius skundus grindžia ir tuo argumentu, kad pripažinus tai, jog atsakovės skola ieškovui yra solidarioji sutuoktinių prievolė vykdymo proceso metu, reiškia, kad Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 12 d. sprendime buvo nuspręsta dėl atsakovo, kaip solidariojo bendraskolio, teisių ir pareigų bei jam nustatyta prievolė teismo procese nedalyvaujant, nors įstatymas tokiu atveju numato privalomąjį procesinį bendrininkavimą. Atsakovas P. Š. nebuvo įtrauktas į civilinės bylos dėl 35 000 EUR skolos priteisimo iš jo sutuoktinės atsakovės R. Š. nagrinėjimą, jam apskritai nebuvo pranešta apie šios bylos nagrinėjimą. Tokiu būdu buvo nuspręsta dėl į bylą neįtraukto asmens teisių ir pareigų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiais apeliantų apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad prievolės vykdymui iš bendro sutuoktinių turto būtina nustatyti prievolės pobūdį, t. y. ji yra asmeninė ar bendra (dalinė ar solidarioji), todėl tokios prievolės pobūdį ir galimybę išieškoti iš bendrosios jungtinės nuosavybės gali nustatyti tik teismas.

Nagrinėjamu atveju kaip teisingai teigia apeliantai, P. Š. nebuvo įtrauktas atsakovu į civilinę bylą pagal ieškovo G. Ž. ir J. Ž. ieškinį dėl 35 000 EUR skolos priteisimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nors R. Š. sutuoktinis ir nebuvo įtrauktas į minėtos bylos nagrinėjimą, tačiau nagrinėjamu atveju ieškovas G. Ž. įgyvendino savo teisę pareikšti savarankišką ieškinį abiems sutuoktiniams, įrodinėdamas CK 3.109 straipsnyje nustatytus prievolių, vykdomų iš bendro turto taikymo pagrindus. Tuo tarpu į ieškovo reikalavimą vykdyti prievolę iš bendro sutuoktinių turto prievolės asmeniškai neprisiėmęs sutuoktinis turėjo teisę pareikšti visus atsikirtimus bei naudotis visomis procesinėmis teisėmis įrodinėdamas, kad reikalavimui tenkinti iš bendro sutuoktinių turto nėra CK 3.109 straipsnyje nustatytų pagrindų. Šiomis teisėmis minėtas asmuo visa apimtimi galėjo pasinaudoti, kadangi byla ieškovui pareiškus ieškinį abiems sutuoktiniams kaip atsakovams bei įrodinėjant CK 3.109 straipsnio taikymo sąlygas buvo nagrinėjama ginčo teisenos tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantų apeliacinių skundu argumentai, susiję su atsakovo P. Š. neįtraukimu į aukščiau nurodytą bylą atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

Dėl sutuoktinių solidariosios prievolės dydžio

Apeliantai apeliacinius skundus grindžia argumentu, jog atsakovas P. Š. pripažino tik patį faktą, jog jo sūnaus gydymui buvo išleista 6 000 Lt, tačiau ne tai, jog šie pinigai buvo panaudoti būtent iš pakvitavime nurodytos 35 000 EUR sumos. Be to, minėta piniginė suma buvo panaudota be P. Š. žinios, jam nežinant iš ko ir kokiu pagrindu ji buvo gauta. Teismas, neturėdamas kitų įrodymų, iš esmės padarė tik prielaidą, jog ši suma (6 000 Lt) galėjo būti paimta iš pakvitavime nurodytos 35 000 EUR sumos, ir laikė, jog ši prielaida iš esmės patvirtina atsakovų solidariąją atsakomybę. Su tokiais apeliantų apeliacinių skundų argumentais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tokių apeliantų teiginių nepatvirtina byloje esantys įrodymai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose atsakovai R. Š. bei P. Š. ir nepatvirtino tos aplinkybės, kad 6 000 Lt suma iš 35 000 EUR sumos buvo panaudota šeimos poreikių tenkinimui, t. y. sutuoktinių sūnaus gydymui, tačiau Vilniaus apygardos teisme 2011 m. birželio 21 d. vykusio teismo posėdžio protokolas patvirtina, kad pats atsakovas P. Š. patvirtino, jog atsakovų sūnaus gydymui buvo panaudota 6 000 Lt suma, kuri buvo gauta už močiutės įkeistą butą (b. l. 97, t. 2). Teisėjų kolegija pažymi, kad nors atsakovo P. Š. minėtame teismo posėdyje išdėstytuose paaiškinimuose ir yra tam tikro prieštaringumo, kadangi minėto teismo posėdžio metu jis nurodė, kad už sūnaus gydymo sumokėjo jo močiutė, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, sprendžia, kad 6 000 Lt suma, kaip teisingai skundžiamame sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas, buvo panaudota šeimos poreikių tenkinimui, t. y. sutuoktinių sūnaus gydymui (CK 3.109 str. 2 d.). Todėl, atsižvelgiant į nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad 6 000 Lt suma yra sutuoktinių solidari prievolė iš Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimu už akių nustatytos R. Š. 35 000 EUR prievolės G. Ž. ir J. Ž. (po mirties jos įpėdiniams).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Nepagrįsti apeliantų apeliacinių skundų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo, kadangi atsakovai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė pirmosios instancijos teismui tokias išlaidas patvirtinančių įrodymų (CPK 98 str. 1 d.).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei nurodo, jog kiti apeliacinių skundų argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniai skundai yra nepagrįsti ir atmestini, o Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Ieškovas G. Ž. bei tretieji asmenys R. B. ir N. D. prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, tačiau nepateikė tokias išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl minėtų asmenų prašymas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 98 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas atsakovams R. Š. ir P. Š. nepriteistinas (CPK 98 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėKonstantinas GurinasKazys Kailiūnas