Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2009-04-06 · Civilinė byla Nr. 2A-184/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-04-06
Bylos Nr.
2A-184/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gintaras Pečiulis, Alė Bukavinienė, Danutė Milašienė
Ieškovas
R. Š.
Atsakovas
G. Ž., G.
Trečiasis asmuo
R. B., N. D.
Kategorijos
  • 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 21.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-184/2009Procesinio sprendimo kategorijos: 35.3.6; 35.4; 21.4.2.6; 21.4.2.7 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. balandžio 6 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Milašienės ir Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Dovilei Gaidelytei,dalyvaujant: ieškovei R. Š. ir jos atstovui adv. Algirdui Goštautui,atsakovui G. Ž. ir jo atstovei adv. Renatai Narbutienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 25 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys, civilinėje byloje Nr. 2-746-798/2008 pagal ieškovės R. Š. ieškinį atsakovui G. Ž. dėl pakvitavimo (skolos raštelio) pripažinimo negaliojančiu. Tretieji asmenys byloje R. B. ir N. D. .

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustat ė:

Šalies argumentai

Ieškovė R. Š. 2007 m. lapkričio 29 d. ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu 2006 m. gegužės 22 d. pakvitavimą (skolos raštelį) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad jos motinai J. Ž. priklausė butas, esantis (duomenys neskelbtini). 2001 metais gruodžio mėnesį šis butas buvo įkeistas, tačiau šeimai susidūrus su finansinėmis problemomis ir negrąžinus paskolos, butas 2003 m. rugsėjo mėnesį buvo parduotas iš varžytynių. Ieškovė 2006 m. gegužės 22 d., atsakovo G. Ž. verčiama, jo advokatės kontoroje pasirašė 35 000 eurų sumos dydžio skolinį pakvitavimą, kurio tekstą diktavo minėta advokatė. Pakvitavimo tekstas neatitinka tikrovės. Pasiskolinta suma, dėl kurios grąžinimo buvo įkeistas J. Ž. butas, siekė tik 31 200 Lt. Paskola buvo panaudota ieškovės sūnaus priklausomybei nuo narkotikų gydyti. Iš pardavus butą varžytynėse gautos sumos buvo sugrąžinta paskola kreditoriui bei sumokėtos kitos mokėtinos sumos, o likusius pinigus gavo buto savininkė J. Ž. . Ieškovė pinigų už parduotą butą nėra gavusi ir atsakovui G. Ž. nėra skolinga.

Ieškovė pažymėjo, kad pakvitavimą pasirašė dėl atsakovo G. Ž. ir jo advokatės daryto spaudimo. Ieškovės įsitikinimu, šis sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu kaip sudarytas ekonominio spaudimo įtakoje, nes yra visos faktinės aplinkybės, pakankamos sandorį pripažinti negaliojančiu šiuo pagrindu. Ginčijamas pakvitavimas turi būti pripažintas negaliojančiu ir dėl suklydimo. Pasirašydama ginčo pakvitavimą ieškovė iš tikrųjų nesiekė sukurti paskolos teisinių santykių su savo broliu ir motina dėl 35 000 eurų sumos. Tokių pinigų ieškovė nėra iš jų gavusi, o jie tokios sumos niekada nėra turėję. Ieškovė neinicijavo minėto motinos buto pardavimo. Butas buvo parduotas iš viešųjų varžytynių, todėl akivaizdu, kad paskolos raštelyje yra esminių suklydimo požymių tiek dėl skolos sumos, tiek dėl jos atsiradimo aplinkybių.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. liepos 25 d. sprendimu ieškovės R. Š. ieškinį dėl pakvitavimo pripažinimo negaliojančiu atmetė.

Sprendime nurodoma, jog iš ieškovės R. Š. 2006 m. gegužės 22 d. parašyto pakvitavimo (skolos raštelio) matyti, kad R. Š. yra skolinga broliui G. Ž. ir motinai J. Ž. 35 000 eurų sumą. Vilniaus apygardos teismas kitoje civilinėje byloje 2006 m. gruodžio 12 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo priteisė iš R. Š. 35 000 eurų skolą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas nusprendė, kad ieškovė nėra silpna ir ekonomiškai priklausoma nuo brolio ir motinos. Ieškovė gyvena atskirai nuo brolio, turi sutuoktinį, materialiai nėra silpna, šalių nesieja verslo, komerciniai santykiai. Ieškovė, teigdama, kad buvo ekonomiškai spaudžiama sudaryti sandorį, pati sau prieštarauja. Tai įrodo kitoje civilinėje byloje esantis jos prašymas atnaujinti terminą pareiškimui dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti. Jame ieškovė teigė, kad „(...) būdama artima ieškovų giminaitė (atitinkamai sesuo ir dukra), draugiškai bandė susitarti ir tokio susitarimo buvo priėjusi derybų metu su ieškovais, dalyvaujant jų advokatui. Buvo susitarta, kad atsakovė geranoriškai, net ir nebūdama skolinga, išmokės ieškovams 60 000 Lt dalimis per 3 (trejus) metus. Minėta suma susidarė dėl bendrų šeimos problemų, faktinių paskolos santykių tarp ieškovų ir atsakovės niekada nebuvo, tam pritarė ir ieškovai.“ R. Š. pati ėmėsi iniciatyvos ir bandė susitarti su motina J. Ž. ir broliu G. Ž. dėl tarpusavio skolinių įsipareigojimų. Teismo manymu, ieškovei spaudimas negalėjo būti daromas, kadangi ji pati derėjosi su atsakovais ir draugiškai bandė susitarti dėl tarpusavio įsipareigojimų, pati iš dalies pripažino skolą. Teismas nusprendė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kurie sudarytų pakankamą pagrindą pripažinti, jog pasirašydama ginčijamą vienašalį įsipareigojimą, ieškovė veikė atsakovo ekonominio spaudimo įtakoje. Ieškovė neįrodė, kad buvo ekonomiškai priklausoma nuo brolio, neįvardijo, kokiais konkrečiais veiksmais tas spaudimas pasireiškė, nenurodė ekonominių padarinių, kurių atsiradimas priklausytų nuo atsakovo nesąžiningų veiksmų. Ieškovės brolio G. Ž. reikalavimas pasirašyti įsipareigojimą dar neįrodo brolio nesąžiningumo ir ekonominio spaudimo ieškovei.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad byloje nėra nustatyta, jog ieškovė nesuprato, ką savo ranka parašė bei pasirašė pakvitavime. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad brolis buvo pasiūlęs vienašalį įsipareigojimą parašyti notarų kontoroje, bet R. Š. atsisakė tai padaryti. Ieškovė elgėsi neapdairiai, nesikonsultavo su teisininku, nesusilaikė nuo veiksmo atlikimo, o veikdama tokiu būdu prisiėmė ir galimus savo veiksmų padarinius. Atsakovas įrodė, jog ieškovės vienašalis įsipareigojimas atsirado dėl šeimos tarpusavio asmeninių santykių, iš bendro šeimos (ieškovės R. Š. , atsakovo G. Ž. bei jų motinos J. Ž. ) susitarimo, kad R. Š. yra skolinga už aktyvų dalyvavimą palaipsniui realizuojant bendrą šeimos turtą. Ieškovės argumentai, kad ji sudarė sandorį akivaizdžiai nenaudingomis sąlygomis, atmesti kaip nepagrįsti. Ieškovės argumentai, kad ji neinicijavo buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo, todėl paskolos raštelyje esą esminių suklydimo požymių, teismo įvertinti kaip neįrodantys esminio suklydimo. Teismo nuomone, svarbus yra tas faktas, jog butai, kaip Ž. šeimos turtas, iš esmės dėl ieškovės veiksmų buvo perleisti tretiesiems asmenims, todėl J. Ž. įpėdiniams sumažėjo galimai paveldimo turto masė. Ieškovės ir atsakovo motina J. Ž. norėjo testamentu po savo mirties palikti turtą abiems vaikams (R. Š. ir G. Ž. ) lygiomis dalimis. Ieškovei geranoriškai neįvykdžius pasižadėjimo atsiskaityti su motina, J. Ž. pakeitė savo valią ir 2006 m. gruodžio 29 d. parašė naują testamentą, kuriuo jai priklausančią teisę į ½ dalį reikalaujamos 35 000 eurų sumos paliko vaikaitėms R. B. ir N. Ž. (D.).

Šalies argumentai

Ieškovė R. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovas sąmoningai siekė, kad ieškovė pasirašytų pakvitavimą vien tik dėl to, jog išsireikalautų tariamą skolą teismo keliu. Atsakovas siekia pasipelnyti ieškovės sąskaita, naudodamasis nesėkmingai susiklosčiusia mirusios motinos finansine padėtimi.

2. Paskolos raštelio tekstas neatitinka tikrovės. Motinos pasiskolinta suma siekė tik 31 200 Lt, todėl ieškovė už buto pardavimą gautų pinigų negalėjo pasisavinti ir likti skolinga. Teismas nesprendė, iš kur atsakovas kildina savo teisę į už motinos butą gautus pinigus. Butas buvo parduotas iš varžytynių. Atsakovas, norėdamas įrodyti savo teisę gauti iš ieškovės 35 000 eurų, turėjo pateikti teismui įrodymus, kad pardavus minėtą butą tokia pinigų suma atiteko ieškovei, tačiau tokių įrodymų nėra.

3. Teismo išvada, jog ieškovės vienašalis įsipareigojimas atsirado dėl šeimos susitarimo, kad R. Š. yra skolinga už jos aktyvų dalyvavimą palaipsniui realizuojant bendrą šeimos turtą, yra nepagrįsta. Niekada nebuvo tokio susitarimo, be to, nebuvo bendro šeimos turto. Teismas turėjo išreikalauti iš atsakovo įrodymus, kad ieškovės aktyvūs veiksmai lėmė buto pardavimą. Butas priklausė ieškovės motinai J. Ž. , ji sandorių sudarymo metu buvo veiksni, ieškovė nebuvo jos turto administratorė, neveikė už ją pagal įgaliojimą. Nėra priežastinio ryšio tarp ieškovės motinos sudarytų sandorių ir ieškovės pareigos sumokėti G. Ž. 35 000 eurų. Ginčo šalys pripažįsta, kad tarp jų nėra paskolinių santykių, o kitokių santykių buvimas neįrodytas.

4. Ieškovė, pasirašydama pakvitavimą, nesiekė sukurti paskolos teisinių santykių su broliu ir motina dėl 35 000 eurų sumos. Ieškovė neinicijavo buto pardavimo, jis buvo parduotas iš viešųjų varžytynių. Paskolos raštelyje yra esminių suklydimo požymių tiek dėl sumos, tiek dėl jos atsiradimo aplinkybių. Negalima sutikti su teismo išvada, kad faktas, jog butą pardavė ne ieškovė, o jis buvo parduotas iš varžytynių, yra neesminis. Atsakovas neįrodė, kad buvo bendras Ž. šeimos turtas, kad ieškovė aktyviai dalyvavo palaipsniui realizuojant šeimos turtą. Ir ginčo šalys, ir teismas pripažįsta, jog paskolos teisinių santykių tarp šalių nėra. Egzistuoja esminis suklydimas dėl teisinių santykių sukūrimo. Nebuvo pagrindo atsirasti santykiams, kurie sukurtų ieškovės skolinius įsipareigojimus atsakovui. Atsakovas praturtėtų be pagrindo.

5. Teismas neįvertino stresinės situacijos, kurioje buvo ieškovė, pasirašydama ginčijamą skolos raštelį, iš kurio matyti akivaizdus suklydimas, nes motinos buto ji tikrai nepardavė ir negalėjo daryti įtaką jo pardavimui. Toks suklydimas yra esminis. Kita svarbi aplinkybė - ginčijamo skolos raštelio suma. Ieškovė suklydo dėl esminių sandorio aplinkybių, sandoris buvo sudarytas priverstinai, o reikalavimo įvykdymas prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Bylos įrodymai patvirtina visus daryto spaudimo požymius.

Atsiliepimas

Atsakovas G. Ž. atsiliepimu į ieškovės R. Š. apeliacinį skundą prašo ieškovės skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodo, kad ieškovė įkalbėjo motiną parduoti ankstesnį būstą su žemės sklypu Žvėryne ir už gautus pinigus motinos vardu nupirko butą Laisvės prospekte, Vilniuje. Ieškovė po šio buto priverstinio pardavimo motiną apgyvendino nuomojamame bute antisanitarinėmis sąlygomis. Šioms aplinkybėms paaiškėjus, ieškovė pažadėjo per 2 metus grąžinti motinai ir jam pinigus už aktyviais veiksmais perleistą motinai asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtą. J. Ž. trejus metus laukė, kol bus sugrąžintos lėšos už dėl ieškovės kaltės prarastą nekilnojamąjį turtą, kurį pati ieškovė įvertino 70 000 eurų suma. Ginčijamame pakvitavime ieškovė pripažino, kad yra skolinga, tai yra patvirtino R. Š. , G. Ž. ir J. Ž. geranorišką susitarimą. Ieškovei neįvykdžius pasižadėjimo atsiskaityti su motina, ši sudarė testamentą, kuriuo jai priklausančią dalį gautinos sumos paliko vaikaitėms. Ieškovė teisingai suvokė savo veiksmus ir galimas pasekmes dėl lėšų grąžinimo. Pakvitavimas buvo surašytas ieškovės ranka, jos pasirašytas nedarant spaudimo, o tuo labiau ne suklydimo įtakoje. Ieškovės veiksmai atitiko apdairaus, atidaus žmogaus elgesį. Teisiniai santykiai kildinami iš šeimos tarpusavio asmeninių santykių, o ne iš paskolos santykių. Teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovė elgėsi neapdairiai, nesikonsultavo su teisininku, o veikdama tokiu būdu prisiėmė ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Ieškovei nebuvo darytas spaudimas, ji neįrodė buvusi ekonomiškai priklausoma nuo atsakovo. Pati ieškovė inicijavo ginčijamo dokumento pasirašymą, pati įvardijo pinigų sumą, pažadėjo ją grąžinti kuo greičiau, tačiau konkretaus termino nenurodė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Šioje apeliacijoje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl pakvitavimo (skolos raštelio) pripažinimo negaliojančiu, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis ieškovės apeliacinio skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, ginčo šalys privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Įrodymų reikšmė vertinama pagal tai, kiek faktinių duomenų, patvirtinančių ar paneigiančių svarbias bylai aplinkybes, jie suteikia. Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.).

Dauguma civilinių teisinių santykių atsiranda iš sandorių. Sandoriai – tai sąmoningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama tam tikro teisinio rezultato: sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str.). Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad įstatymuose įtvirtinto sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų.

R. Š. 2006 m. gegužės 22 d. pakvitavimu patvirtino, kad „ ...už mamai priklausiusį butą adresu (duomenys neskelbtini), kurį pardaviau, esu skolinga savo broliui G. Ž. a.k. (duomenys neskelbtini) ir mamai J. Ž. gim. (duomenys neskelbtini) 35 000 eurų (trisdešimt penkis tūkstančius eurų) bendroje sumoje“ (b. l. 10; pakvitavimo originalas - pridėtoje civilinėje byloje Nr. 2-2177-28/2006, b. l. 40). Iš pridėtos civilinės bylos Nr. 2-2177-28/2006 matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimu už akių (b. l. 42-43) tenkino ieškovų J. Ž. bei G. Ž. ieškinį ir priteisė ieškovams iš atsakovės R. Š. 35 000 eurų skolą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2006 m. liepos 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Iš bylos duomenų matyti, kad J. Ž. mirė 2007 m. lapkričio 22 d., sulaukusi 79 metų amžiaus (b. l. 15). 1997 m. kovo 13 d. testamentu J. Ž. jai privatinės nuosavybės teise priklausiusią dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), paliko lygiomis dalimis sūnui G. Ž. ir dukrai R. Š. (b. l. 36). Vėliau J. Ž. 2001 m. vasario 21 d. testamentu jai priklausantį turtą, kur jis bebūtų, iš ko besusidėtų, kuris priklausys jai jos mirties dieną, paliko lygiomis dalimis dukrai R. Š. ir sūnui G. Ž. (b. l. 37). 2006 m. gruodžio 29 d. testamentu (sudarytas po ginčo pakvitavimo surašymo ir teismo sprendimo priėmimo pridėtoje civilinėje byloje Nr. 2-2177-28/2006) J. Ž. visą jai priklausančią reikalavimo teisę pagal Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. 2-2177-28/2006, į visą jai priklausančią dalį 35 000 eurų bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos iš R. Š. paliko po ½ dalį savo vaikaitėms R. B. ir N. Ž. (b. l. 38).

Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu 2006 m. gegužės 22 d. jos surašytą ir pasirašytą pakvitavimą dėl 35 000 eurų dydžio sumos skolinės prievolės CK 1.90 ir 1.91 straipsniuose nustatytais pagrindais, tai yra kaip sandorį, sudarytą dėl suklydimo bei ekonominio spaudimo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį dėl pakvitavimo pripažinimo negaliojančiu, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kadangi ieškovės nurodyti pagrindai, kuriais buvo ginčijamos pakvitavimo surašymo aplinkybės, neįrodyti.

CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatytas savarankiškas sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindas – negalioja sandoris, sudarytas dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo. Teismų praktikoje vadovaujamasi tuo, kad gali būti pripažintas sudarytu dėl ekonominio spaudimo ir šiuo pagrindu laikomas negaliojančiu sandoris, jeigu konkrečioje byloje nustatomos šios faktinės aplinkybės: a) kitas asmuo reikalavo sudaryti sandorį; b) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo to asmens nesąžiningų veiksmų; c) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; d) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė, nurodydama, jog buvo atsakovo ekonomiškai spaudžiama sudaryti ginčijamą sandorį, laikosi prieštaringos pozicijos. Tokį prieštaringumą patvirtina kitoje pridėtoje byloje Nr. 2-2177-28/2006 R. Š. išdėstytos aplinkybės. R. Š. 2007 m. vasario 19 d. prašyme atnaujinti terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti nurodė, kad ji, būdama artima J. Ž. ir G. Ž. giminaitė, draugiškai bandė susitarti ir tokio susitarimo buvo priėjusi derybų metu su ieškovais, dalyvaujant jų advokatui. Buvo susitarta, kad R. Š. geranoriškai, net nebūdama skolinga, išmokės J. Ž. ir G. Ž. 60 000 Lt dalimis per 3 metus. Minėta suma susidarė dėl bendrų šeimos problemų, faktinių paskolos teisinių santykių tarp J. Ž. bei G. Ž. ir R. Š. niekada nebuvo (civilinės bylos Nr. 2-2177-28/2006 lapai 51-52). R. Š. 2007 m. vasario 19 d. pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo išdėstė analogiškas aplinkybes. Ji taip pat pažymėjo, kad „(...) butas buvo parduotas visai ne atsakovės, o iš antstolių varžytinių, kai paskolos, kuri buvo užtikrinta minėtu turtu, gavėjas neįvykdė savo įsipareigojimų. (...) Tarp ieškovų ir atsakovės niekada nebuvo faktinių paskolos teisinių santykių. Atsakovė neneigia, kad ieškovė – jos motina – sutiko suteikti finansinę pagalbą jos šeimyninėms problemoms spręsti, kurios atsakovei yra labai skaudžios“ (civilinės bylos Nr. 2-2177-28/2006 lapai 53-55). Toje byloje teismui sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo, R. Š. teisminio posėdžio metu nurodė, kad butas buvo parduotas iš varžytynių, jos mama butą užstatė dėl R. Š. sūnaus problemų. „ ...Ji pakvitavimo neginčijo, nes ieškovas ir jo dukros sakė, kad sutarsim gražiuoju ir mama labai prašė. Mama buvo paprašyta, ji visur važiavo su ja ir visur pasirašė. Ji jos prašė. Mama iš tų pinigų nieko negavo. Ji pasiėmė ir atidavė sūnui. Jis buvo išvežtas gydytis į Maskvą, kai nesigavo, buvo parvežtas į Varėną. Ji paėmė tuos pinigus. Nurodė, kad mama šiai dienai yra be gyvenamojo būsto“ (civilinės bylos Nr. 2-2177-28/2006 lapai 123-125).

Teisėjų kolegija laiko neįrodytais apeliantės motyvus, kad atsakovas G. Ž. siekia pasipelnyti ieškovės sąskaita, naudodamasis nesėkmingai susiklosčiusia mirusios motinos finansine padėtimi. Pridėtoje civilinėje byloje Nr. 2-2177-28/2006 R. Š. nurodytos aplinkybės patvirtina, jog ji pati ėmėsi iniciatyvos ir bandė susitarti su motina J. Ž. bei broliu G. Ž. dėl tarpusavio skolinių įsipareigojimų. Iš civilinės bylos Nr. 2-2177-28/2006 medžiagos matyti, jog R. Š. iškėlus bylą dėl 35 000 eurų išieškojimo, ji neginčijo skolinės prievolės fakto, o kaip pati tvirtino, bandė susitarti bei išspręsti ginčą geranoriškai. Ji pripažino, kad 35 000 eurų dydžio skolinio įsipareigojimo suma susidarė dėl jos šeimos problemų. Ši suma nėra tiesiogiai susijusi su motinos J. Ž. vardu paimta 31 200 Lt paskola. Tiek pačios R. Š. išdėstytos aplinkybės pridėtoje byloje, tiek G. Ž. nurodytos aplinkybės šioje byloje patvirtina, kad tarp jų susiklostę santykiai nelaikytini paskoliniais, o yra kildinami iš susitarimo kompensuoti turtinius praradimus, atsiradusius R. Š. ir jos šeimos narių (sūnaus) interesais imant paskolą ir jos grąžinimui užtikrinti įkeičiant motinai J. Ž. priklausiusį butą, kuris, negrąžinus paskolos, buvo parduotas priverstinai vykdant išieškojimą iš šio turto. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai konstatavo, kad ieškovės ginčijamas vienašalis skolinis įsipareigojimas atsirado iš artimųjų giminaičių asmeninių santykių, kurie susiklostė tarpusavyje sutarus, kad R. Š. yra skolinga už aktyvų dalyvavimą palaipsniui realizuojant bendrą šių asmenų turtą.

Prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą (CK 6.1 str.). Nors varžytynėse realizuotas butas teisiškai priklausė R. Š. motinai J. Ž. , tačiau motinos sudarytais testamentais turtas buvo lygiomis dalimis paliktas vaikams R. Š. ir G. Ž. , kaip būsimiems palikėjos įpėdiniams, tad tokia aplinkybė įgalino laikyti butą bendru Ž. šeimos turtu. Šis turtas iš esmės dėl ieškovės interesais atliktų prievolinių veiksmų buvo prarastas (priverstinai parduotas tretiesiems asmenims), todėl pirmosios instancijos teismas galėjo daryti išvadą, kad dėl tos priežasties atitinkamai sumažėjo J. Ž. įpėdiniams galimo paveldėti turto mastas (b. l. 7-9). Susidarius tokiai faktinei situacijai, R. Š. pasirašyto pakvitavimo pagrindu atsirado jos 35 000 eurų dydžio skolinė prievolė savo motinai ir broliui. Susidarę teisiniai santykiai, kurių pagrindu kilo R. Š. skolinė prievolė, kildinami ne iš paskolinių piniginių teisinių santykių, o iš artimųjų giminaičių turtinių asmeninių tarpusavio santykių. Tokias aplinkybes patvirtino ir pati R. Š. kitoje civilinėje byloje dėl 35 000 eurų skolos išieškojimo.

Aplinkybė, jog G. Ž. siekė, kad R. Š. pasirašytų pakvitavimą, o vėliau jame nurodytą sumą ėmėsi išieškoti teismo keliu, savaime nesudaro pagrindo ginčijamą pakvitavimą pripažinti negaliojančiu. Veikdamas tokiu būdu G. Ž. siekė ginti pažeistas (subjektyviąja prasme) savo teises. Dėl 35 000 eurų priteisimo J. Ž. ir G. Ž. naudai yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas. Šio sprendimo ir bylos, kurioje jis priimtas, medžiagos turinys patvirtina atsakovo G. Ž. teisę į pakvitavime nurodytą sumą.

Apeliantės išdėstytos aplinkybės, kad ginčijamo pakvitavimo tekstas neatitinka tikrovės, nesudaro objektyvaus pagrindo tenkinti ieškinį. Įrašas ginčo pakvitavime, jog R. Š. pardavė J. Ž. priklausiusį butą, nors iš tikrųjų šis butas buvo parduotas iš varžytynių, nelaikytinas esmine aplinkybe, darančia ginčo pakvitavimą negaliojančiu. Pridėtoje vykdomojoje byloje Nr. 0042/03/03891 esančiame antstolio 2003 m. spalio 7 d. patvarkyme Nr. 42/03/3891-4 nurodyta, jog antstolių kontoroje vykdyti buvo gauta Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriaus nutartis Nr. 91V/2003, kurioje nurodyta priverstinai parduoti iš varžytynių įkeistą turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį J. Ž. . Atliekant vykdymo veiksmus minėtas nekilnojamasis daiktas buvo parduotas iš pirmųjų varžytinių už 69 000 Lt. Pardavus turtą skolininkui grąžinta suma – 4 896 Lt (vykdomosios bylos 39 lapas).

Konkretaus 35 000 eurų sumos dydžio skolinės prievolės atsiradimą lėmė šalių susitarimas. Ši prievolė, kaip yra nurodžiusi pati R. Š. , susidarė dėl bendrų jos šeimos problemų. G. Ž. subjektyvią teisę į šią sumą patvirtina tiek ginčijamas pakvitavimas, tiek aukščiau nurodyti motinos J. Ž. testamentai. Ginčijamas pakvitavimas išrašytas 2006 m. gegužės 22 d. R. Š. šio pakvitavimo nenuginčijo minėtoje kitoje civilinėje byloje Nr. 2-2177-28/2006, o ieškinį dėl jo pripažinimo negaliojančiu pareiškė tik 2007 m. lapkričio 29 d., jau po motinos J. Ž. mirties. Pakvitavimas surašytas ieškovės ranka. R. Š. elgesys rodo, kad ji teisingai suvokė savo veiksmus bei galimas pasekmes dėl įsipareigojimo sumokėti G. Ž. ir J. Ž. 35 000 eurų. Buto pardavimo metu jo savininkė J. Ž. buvo apie 70 metų amžiaus, todėl mažai tikėtina, kad ji būtų suinteresuota šio turto perleidimu tretiesiems asmenims, ji apskritai senatvėje neteko nuosavo gyvenamojo būsto. Nėra paneigtos G. Ž. nurodytos aplinkybės, kurių pagrindu dėl pačios R. Š. iniciatyvos atsirado jos skolinė prievolė G. Ž. ir J. Ž. . Šiuo atveju priežastinis ryšys, nulėmęs ieškovės R. Š. skolinės prievolės atsiradimą, pasireiškė tuo, kad jos interesais atliktų veiksmų pasekmėje buvo prarastas vertingiausias motinos turėtas turtas, kurio potencialiais paveldėtojais buvo pati ieškovė R. Š. ir atsakovas G. Ž. . Kaip jau pažymėta, šį turtą perdavus tretiesiems asmenims, J. Ž. apskritai neteko gyvenamojo būsto, o jos įpėdiniams sumažėjo galimo paveldėti turto masė.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad R. Š. nepateikė įrodymų apie jos ekonominę priklausomybę nuo atsakovo G. Ž. , apie ginčijamą vienašalio įsipareigojimo atsiradimą G. Ž. daryto ekonominio spaudimo įtakoje, apie konkrečius ekonominio spaudimo pasireiškimo veiksmus. Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad R. Š. spaudimas negalėjo būti daromas, kadangi ji pati derėjosi ir bandė susitarti su G. Ž. ir J. Ž. dėl tarpusavio įsipareigojimų. Nėra įrodymų, kad R. Š. buvo ekonomiškai silpna ir priklausoma nuo brolio arba motinos. Tai, kad G. Ž. reikalavo įforminti prievolę rašytiniu pakvitavimu, dar neįrodo jo nesąžiningumo ir ekonominio spaudimo ieškovei. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje R. Š. pripažino, kad ji jautė kaltę, nes mama butą pardavė dėl jos sūnaus, ji turi kažkiek atlyginti, nors ji nieko negavo (b. l. 117). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pagal bylos įrodymus nėra objektyvaus pagrindo konstatuoti, kad ginčijamas pakvitavimas buvo sudarytas dėl ekonominio spaudimo.

Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį dėl suklydimo sudarytą sandorį teismas gali pripažinti negaliojančiu, jeigu nustatomos dvi sąlygos: pirma, turi būti konstatuotas suklydimo faktas; antra, turi būti nustatyta, kad suklydimas buvo esminis. Be to, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu CK 1.90 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, nepakanka konstatuoti, jog buvo iš esmės suklysta – teismas kiekvienu atveju turi patikrinti, ar nėra CK 1.90 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių sandoris neturi būti pripažintas negaliojančiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2004). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, tai yra šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis (CK 1.5 str.). Protingumo principas reiškia, kad esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir interesais. Protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Kadangi tokiu atveju suklystama dėl pačios šalies kaltės, tai sandorio pripažinimas negaliojančiu prieštarautų kitos sandorio šalies interesams, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi, jog tie ketinimai išreiškia tikrąją šalies valią. Dėl to, ar asmuo suklydo, ar ne, turi būti vertinama pagal sandorio sudarymo metu egzistavusią faktinę situaciją, o ne pagal tą, kuri yra praėjus tam tikram laikui po sandorio sudarymo.

Aukščiau išdėstytų argumentų pagrindu konstatuota, kad pati R. Š. siekė sukurti savo skolinę prievolę, vykdytiną broliui ir motinai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, įgalinančių manyti, jog ieškovė būtų nesupratusi, ką savo ranka parašė ginčo pakvitavime. Pasirašydama pakvitavimą ieškovė prisiėmė ir galimas tokio teisinio veiksmo pasekmes. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės teiginius, kad ji sudarė sandorį akivaizdžiai nenaudingomis sąlygomis. Kaip jau įrodyta, toks skolinis įsipareigojimas ir jo dydis atsirado iš šeiminių (giminystės) asmeninių santykių ir pagal šalių susitarimą. Įrašas pakvitavime apie tai, kad R. Š. pardavė J. Ž. priklausantį butą, nors iš tikrųjų butas buvo parduotas iš varžytynių, nelaikytina reikšminga aplinkybe, duodančia pagrindą pripažinti sandorį sudarytą dėl esminio suklydimo. Šiuo atveju svarbus yra pats faktas, dėl kurio buvo rašomas pakvitavimas.

Apeliantė nepateikė objektyvių įrodymų, esą ji, pasirašydama pakvitavimą, buvo stresinėje situacijoje ir dėl to galimai suklydo. Apeliantė neįrodė, kad ji suklydo dėl esminių sandorio aplinkybių, kad sandoris buvęs sudarytas priverstinai, o reikalavimo įvykdymas esą prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Tokie ieškovės teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio. Kadangi pridėtoje civilinėje byloje Nr. 2-2177-28/2006 pati R. Š. nurodė, kad buvo deramasi ir tariamasi dėl piniginės išmokos J. Ž. ir G. Ž. dydžio bei mokėjimo sąlygų, nėra pagrindo manyti, jog buvo iš esmės suklysta dėl ginčo pakvitavime nurodyto 35 000 eurų sumos dydžio. Kaip jau minėta, pakvitavime nurodytos skolinės prievolės dydis nėra tiesiogiai siejamas su motinos vardu anksčiau paimtos paskolos suma.

Remiantis išdėstytais motyvais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Ieškovės apeliacinio skundo argumentai bei teismo posėdyje jos ir jos atstovo nurodyti motyvai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą keisti arba naikinti. Teisėjų kolegija nenustatė ir absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.). Netenkinant apeliantės (ieškovės) apeliacinio skundo, iš jos į valstybės biudžetą priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 302 str.), o atsakovui G. Ž. priteistinos jo turėtos advokato atstovavimo išlaidos apeliacinėje instancijoje (CPK 93, 98, 178, 302 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės R. Š. atsakovui G. Ž. 1 400 Lt advokato atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme, o į valstybės biudžetą - 23,45 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje.

Teisėjai Alė BukavinienėDanutė MilašienėGintaras Pečiulis