- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-30
- Bylos Nr.
- 2A-390-343/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-20-3-00890-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Palubinskaitė, Nerijus Meilutis
- Atsakovas
- R. K.
- Ieškovas
- J. K.
- Suinteresuotas asmuo
- D. K.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų V. G., Nerijaus Meilučio ir Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka nagrinėdama atsakovės R. K. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1125-548/2015 pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovei R. K., suinteresuotam asmeniui D. K. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė ieškinyje (t. 1, b. l. 4-8) teismo prašė pripažinti, kad žemės sklypas 0,0690 ha ploto, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teisės pagrindu priklausė V. K., a. k. (duomenys neskelbtini) Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė jos buvęs sutuoktinis V. K., kuris 2014 11 04 testamentu žemės sklypą ir parduotuvę, esančius (duomenys neskelbtini), parduotuvėje esančius kilnojamuosius daiktus ir transporto priemones paliko sūnui D. K.. Ieškovė nepilnamečio sūnaus D. K. vardu kreipėsi į notarą dėl paveldėjimo bylos užvedimo. Palikimą po V. K. mirties taip pat priėmė mirusiojo vaikai iš pirmos santuokos dukra K. K. ir sūnus R. K.. Notaras atsisakė išduoti paveldėjimo teisės liudijimą ieškovės sūnui D. K. motyvuodamas tuo, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), priklausė V. K. ir jo pirmajai sutuoktinei atsakovei R. K. bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nes jis įgytas 1994 03 07, o 1992 11 25 teismo sprendimas, kuriuo santuoka tarp jų nutraukta, civilinės metrikacijos skyriuje įregistruotas tik 1994 07 26. Ieškovė nurodė, kad ginčo žemės sklypas yra asmeninė V. K. nuosavybė, kadangi jį V. K. įsigijo 1994 03 07 jau po V. K. ir R. K. 1993 07 29 sudarytos turto pasidalinimo sutarties. Žemės sklypo įsigijimo metu V. K. pirmoji santuoka buvo nutraukta teismo sprendimu, iš V. K. buvo priteistas išlaikymas nepilnamečiams vaikams, buvę sutuoktiniai kartu negyveno ir nevedė bendro ūkio. Be to, 2006 10 17 santuokinio turto dalybų sutartyje, sudarytoje tarp ieškovės ir V. K., nurodyta, kad ginčo žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra asmeninė V. K. nuosavybė.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime į ieškinį (t. 1, b. l.59-61) su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, jog 1993 07 29 sutartimi buvo pasidalintas konkretus ir tik tuo metu egzistavęs turtas ir jokių papildomų susitarimų dėl ateityje, t. y. iki santuokos nutraukimo, naujai įgytam turtui pasidalinimo nesudarė. Atsakovės santuoka su V. K. nutraukta 1994 07 26, todėl po 1993 07 29 sudarytos santuokinio turto pasidalijimo sutarties naujai įgytas turtas laikomas įgytu jų santuokos metu ir yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Be to, nors turto dalybų sutartis buvo sudaryta 1993 07 29, sutuoktiniai gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, atsakovė finansiškai prisidėjo įsigyjant žemės sklypą, o santuoką nutraukė tik po vienerių metų po ginčo žemės sklypo įsigijimo, todėl nėra pagrindo teigti, kad V. K. siekė ginčo žemės sklypą įsigyti asmeninės nuosavybės teise ar jį įsigijo panaudodamas savo asmenines lėšas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2015 m. spalio 19 d. sprendimu (t. 1, b. l. 128-135) ieškinį tenkino. Pripažino, kad žemės sklypas 0,0690 ha ploto, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teisės pagrindu priklausė V. K., a. k. (duomenys neskelbtini) Priteisė iš atsakovės ieškovei 804,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, o valstybei 3,65 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas bylos duomenimis nustatė, kad Kaišiadorių rajono apylinkė steismas 1992 11 25 priėmė sprendimą, kuriuo nutraukė V. K. ir atsakovės R. K. santuoką. Atsakovė R. K. ir V. K. 1993 07 29 sudarė turto pasidalinimo sutartį. Teismo sprendimas civilinės metrikacijos skyriuje įregistruotas 1994 07 26, todėl sutinkami su SŠK 40 straipsniu, nustačiusiu, kad santuoka laikoma pasibaigusia, kai bent vienas sutuoktinis įregistruoja santuokos nutraukimą, atsakovės R. K. ir V. K. santuoka nutraukta 1994 07 26. V. K. ginčo žemės sklypą įsigijo 1994 03 07, t. y. iki įrašo apie santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos skyriuje padarymo. Kadangi atsakovė R. K. ir V. K. santuokos metu įgyto turto pasidalijimo sutartimi pasidalijo ne visą turtą, todėl teismas vertino, kad vėliau santuokos metu įgytas žemės sklypas yra bendroji sutuoktinių jungtinė nuosavybė. Teismas atmetė kaip neįrodytas atsakovės nurodytas aplinkybes, kad ji ir V. K., įsigyjant ginčo žemės sklypą, gyveno kartu, kad ji prisidėjo prie ginčo žemės sklypo pirkimo. Teismas bylos duomenimis nustatė, kad atsakovė ir V. K. faktiškai nebegyveno kartu tiek iki pareiškimo dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės pateikimo teismui, tiek ir po įrašo apie santuokos nutraukimą padarymo, tarp jų santykiai buvo įtempti, V. K. mokėjo alimentus vaikams, jie deklaravo skirtingas gyvenamąsias vietas, todėl, vadovaudamasis racionalumo principu, vertino, kad atsakovė negalėjo prisidėti prie žemės sklypo pirkimo. Teismas nurodė, kad atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos valią įsigyti ginčo žemės sklypą bendrosios jungtinės nuosavybės pagrindu. Teismas vertino, kad atsakovė nemanė esanti žemės sklypo bendrasavininke, nes ne tik nesidomėjo sklypu, pastatu-parduotuve, nemokėjo jokių mokesčių, bet ir nesikreipė į teismą dėl žemės sklypo padalijimo. Todėl, teismas, įvertinęs aplinkybes, jog V. K. atliko su ginčo žemės sklypu visą eilę teisinių veiksmų: 2006 10 17 santuokinio turto dalybų sutartyje, sudarytoje tarp ieškovės J. K. ir V. K., jis nurodė, kad žemės sklypas priklauso jam asmeninės nuosavybės teisės pagrindu, jame pastatė pastatą-parduotuvę; 2014 11 04 sudarė testamentą, kuriuo šį žemės sklypą ir pastatą paliko sūnui Domantui, darė išvadą, kad ginčo žemės sklypą V. K. įsigijo ir valdė asmeninės nuosavybės teisės pagrindu.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniame skunde (t.1 , b. l. 138-142) atsakovė prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą ir priimti naują – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jos nuomone, teismas netinkamai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo pareigą ir taikė materialinės teisės normas, nukrypo nuo teismų praktikos ir tai lėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Apeliaciniame skunde nurodė tokius motyvus:
Įrodinėjimo našta paneigti sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją tenka tam sutuoktiniui, kuris siekia ją nuginčyti. Todėl būtent ieškovė CK 3.89 straipsnio 2 dalyje nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis turėjo pareigą įrodyti, kad V. K. įsigytas ginčo žemės sklypas priklausė jam asmeninės nuosavybės teise. Teismas, konstatuodamas, kad atsakovė nepateikė jos valią įsigyti ginčo žemės sklypą bendrosios jungtinės nuosavybės teise patvirtinančių įrodymų, netinkamai tarp šalių paskirstė įrodinėjimo pareigą. Šioje byloje ne atsakovė turėjo pareigą įrodyti, kad ginčo turtas buvo įgytas iš bendrų sutuoktinių lėšų, o ieškovė, siekdama paneigti įstatyme įtvirtiną prezumpciją, turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad sklypas įgytas iš asmeninių V. K. lėšų. Tačiau ieškovė sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos nepaneigė, kadangi nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad V. K. ginčo žemės sklypą įsigijo iš asmeninių lėšų.
Šalies argumentai
2) Teismas, pripažindamas ginčo žemės sklypą asmenine V. K. nuosavybe, rėmėsi aplinkybėmis, susijusiomis su sutuoktinių tarpusavio santykiais, šalių gyvenamosios vietos deklaravimu skirtingose vietose, alimentų mokėjimo faktu, tačiau šios aplinkybės, nustatant turto teisinį režimą, neturi teisinės reikšmės. Vertinant, kokios nuosavybės teise įgytas turtas, turi būti vertinama, ar lėšos, už kurias jis įgytas, buvo asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė, ar lėšos buvo bendros.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 3-7) prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą. Prezumpciją, kad ginčo žemės sklypas įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise, paneigia 1993 07 29 turto dalybų sutartis, kuria buvę sutuoktiniai aiškiai išreiškė valią nutraukti bendrą santuokinio turto teisinį režimą ir turtą pasidalinti. Todėl turtas, įgytas po šios sutarties sudarymo, priklauso kiekvienam iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise. Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, darė pagrįstą išvadą, kad atsakovė nepateikė teismui jokių jos valią įsigyti žemės sklypą bendrojon nuosavybėn įrodymų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
Byloje kilo ginčas dėl turto, įgyto sutuoktiniams po santuokoje įgyto turto dalybų sutarties sudarymo, tačiau neįregistravus santuokos nutraukimo civilinės metrikacijos įstaigoje, teisinio režimo.
Apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai ginčo žemės sklypą pripažino V. K. asmenine nuosavybe, nes ieškovė įstatymo nustatyta tvarka nepaneigė sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos.
Byloje nustatyta, kad atsakovės ir V. K. santuoka pasibaigė 1994 07 26, kai civilinės metrikacijos įstaigoje buvo įregistruotas Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 1992 11 25 sprendimas nutraukti jų santuoką (SŠK 40 str.). Ginčo žemės sklypas buvo įgytas 1994 03 07, t. y. santuokai nepasibaigus. SŠK 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančiame CK (3.87, 3.88 str.). SŠK 20 str., CK 3.89 str. nustato atvejus, kai turtas, nors ir įgytas santuokos metu, pripažįstamas asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe. CK normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 str. 1 d.). Pagal CK 3.88 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ši prezumpcija, kaip ir kiekviena kita, gali būti paneigta, įrodžius, kad tam tikras turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė. Pareiga tai įrodyti tenka sutuoktiniui, tvirtinančiam, kad santuokos metu įgytas turtas yra ne bendroji jungtinė, o asmeninė jo nuosavybė (CPK 178 str., 182 str. 4 p.).
Teisėjų kolegija, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, faktines bylos aplinkybes, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus ir motyvus, atmeta kaip nepagrįstus atsakovės skundo argumentus dėl netinkamo įrodinėjimo pareigos tarp šalių paskirstymo. Ieškovė atsiliepime atsikirsdama į atsakovės argumentus, kad būtent ji turėjo pareigą, pateikdama įrodymus, paneigti bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją teigia, kad šią prezumpciją paneigia juridinis faktas – 1993 07 29 turto dalybų sutartis. Vertinant šiuos argumentus, pažymėtina, kad SŠK 23 straipsnio 3 dalis numatė, kad turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalijamas tiek jiems išsituokiant, tiek ir santuokos metu. Tai reiškia, kad atsakovės ir V. K. ištuokos metu ir santuokinio turto dalybų sutarties sudarymo metu galiojęs SŠK sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės pasibaigimo nesiejo su santuokos nutraukimu. Todėl SŠK 40 straipsnio reikalavimas įregistruoti santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos įstaigoje tam, kad sprendimas įsigaliotų, taikomas tik teismo sprendimui dėl santuokos nutraukimo pasekmėms. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė ir V. K., įsiteisėjus sprendimui (priimtas 1992 11 25) dėl santuokos nutraukimo, 1993 07 29 sudarė turto dalybų sutartį, kurią patvirtino notaras, ji įregistruota viešame registre (t.1, b. l.32-33), jos pagrindu atsakovei įregistruotos nuosavybės teisės į pagal sutartį atitekusį butą (t.1, b. l. 43-45). Tokiu būdu atsakovė ir V. K. dar iki teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo įregistravimo civilinės metrikacijos įstaigoje, sudarydami turto dalybų sutartį, išreiškė valią nutraukti santuokinio turto teisinį režimą. Byloje nustatyta, kad atsakovės ir V. K. santuoka nutraukta Kaišiadorių rajono teismo 1992 11 25 sprendimu, kuriame nustatyta, kad šalys negyvena kartu apie metus laiko, šeima jau faktiškai iširusi. Aplinkybę, kad atsakovė ir V. K. jau kartu negyveno iki atsakovės kreipimosi į teismą dėl santuokos nutraukimo patvirtino ir teismo posėdyje apklausti liudytojai, bei ta aplinkybė, jog jie deklaravo skirtingas gyvenamąsias vietas. Turi reikšmės ir tas faktas, kad ieškovės ir V. K. 2006 10 17 sudarytoje santuokinio turto dalybų sutartyje ginčo žemės sklypas nurodytas kaip asmeninė V. K. nuosavybė. Po santuokos nutraukimo iki pat V. K. mirties (duomenys neskelbtini) atsakovė jokių klausimų dėl ginčo žemės sklypo padalijimo nekėlė, niekada nesiekė savo vardu įforminti nuosavybės teisės į žemės sklypą, nors tokia jos teisė numatyta SŠK 24 str., kas vertintina, kad pati atsakovė šio žemės sklypo nelaikė bendrąja su V. K. jungtine nuosavybe. Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau nurodytus argumentus, faktines bylos aplinkybes, įrodymus, sprendžia, jog nėra jokio pagrindo sutikti su apeliante, kad ginčo žemės sklypas iki V. K. mirties išliko jo ir atsakovės bendrąja jungtine nuosavybe. Todėl atmestini kaip nepagrįsti atsakovės skundo argumentai, kad šioje byloje ieškovė turėjo pareigą paneigti sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją ir pateikti įrodymus, kad ginčo žemės sklypas įgytas asmeninėmis V. K. lėšomis. Apeliantės nurodyta aplinkybė, kad V. K. ginčo žemės sklypą testamentu buvo palikęs jų dukrai K. K. taip pat neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl ginčo žemės sklypo teisinio režimo. Pažymėtina, jog nei testamentas K. K. naudai, nei kiti įrodymai, kad V. K. ketino turtą palikti dukrai į bylą nėra pateikti.
Be to, apeliantė apeliaciniame skunde argumentus, kad ginčo žemės sklypas laikytinas bendraja jungtine sutuoktinių nuosavybe grindžia ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad tuo atveju, kai turtas įgyjamas jau nutraukus santuoką, tačiau ištuokos neįregistravus civilinės metrikacijos įstaigoje, jis pripažintinas įgytu šalims dar esant santuokoje. Apeliantės nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-374/2002, kurioje nutartis priimta 2002 03 04, kasacinis teismas sprendė dėl santuokoje įgyto turto padalijimo būdo parinkimo ir galimumo turtą padalyti natūra, t.y. faktinės bylų aplinkybės skiriasi. Kitoje skunde nurodytoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2012, kurioje nutartis priimta 2012 03 29, buvo nagrinėjamas klausimas dėl Butų privatizavimo įstatymo pagrindu vieno sutuoktinio vardu įgyto buto nuosavybės formos. Šiuo atveju faktinės bylos aplinkybės taip pat skiriasi. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog vadovautis teismų praktika teismai turi ne a priori, bet atsižvelgdami į konkrečioje nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekstą. Nagrinėjamos ir skunde nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtų civilinių bylų faktinės aplinkybės nėra tapačios, kas reiškia, kad teisės normos taikytos esant kitokioms faktinėms aplinkybėms, todėl apeliantės nurodytomis bylomis nėra pagrindo vadovautis.
Nagrinėjamu atveju ieškovė buvo priversta kreiptis į teismą dėl ginčo žemės sklypo pripažinimo asmenine mirusiojo V. K. nuosavybe, nes notaras atsisakė išduoti mirusiojo sūnaus D. K. įstatyminei atstovei (ieškovei) paveldėjimo teisės liudijimą į visą ginčo žemės sklypą, nes jis V. K. vardu įregistruotas iki ištuokos su atsakove įregistravimo. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nors pirmosios instancijos teismas ginčo žemės sklypą laikė bendrąja jungtine nuosavybe, tačiau tai nesudaro pagrindo atsakovės apeliacinio skundo tenkinti, kadangi teismas, nuspręsdamas, kad ginčo žemės sklypą V. K. įgijo asmeninės nuosavybės teise, ginčą iš esmės išsprendė teisingai (CPK 328 str.). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmetamas, o Kaišiadorių rajono apylinkės teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Apeliacinio skundo netenkinti.
Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.