Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Stasio Punio ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

vertėjams Rimantui Skuratovič, Ingridai Petrulienei, Virginijai Malaiškienei ir Jakaterinai Chochlanovai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. D. gynėjo advokato Raimundo Jurkos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. nuosprendžio, kuriuo S. D. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį – 45 MGL (1 694,70 eurų) dydžio baudos bausme.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Nuteistojo S. D. gynėjas advokatas Raimundas Jurka (toliau - nuteistojo gynėjas arba apeliantas) apeliaciniu skundu prašo: panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – išteisinti S. D., kaip nepadariusį nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje. Taip pat nuteistojo gynėjas prašo apeliacinės instancijos teisme atlikti įrodymų tyrimą, išreikalaujant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis apie M. K. įdarbinimą UAB „B“ ir jai mokėtą darbo užmokestį, ją apklausti liudytoja teismo posėdyje bei liudytoja apklausti UAB „L“ vadovę O. S. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino to, jog laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., kuriuo S. D. inkriminuojamas UAB „B“ visų sąskaitų buhalterinės apskaitos registrų išsaugojimo neužtikrinimas, tokios pareigos įmonės vadovui (t. y. išsaugoti bendrovės apskaitos registrus) nenumatė tuo metu galiojusi BAĮ redakcija. Anot R. Jurkos, tokia pareiga įmonės vadovui BAĮ 21 straipsnio 2 dalimi numatyta tik nuo 2013 m. sausio 1 d., todėl iš nuosprendžio turi būti šalintina dalis, kuria S. D. pripažintas kaltu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį už apskaitos registrų neišsaugojimą nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. ir jis dėl to turi būti išteisintas. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktika BK 223 straipsnio taikymo apimtyje, apeliantas taip pat tikina, kad šioje byloje S. D. nebuvo tinkamu aptariamo nusikaltimo subjektu: tuo atveju, kai įmonės buhalterinę apskaitą tvarko finansininkas, įmonės vadovas yra netinkamu BK 223 straipsnio 1 dalies subjektu ir jis atsako tik už buhalterinės apskaitos organizavimą, o finansininkai yra atsakingi už buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą. Šioje apimtyje, anot R. Jurkos, pirmosios instancijos teismas nepašalino abejonių dėl to, ar UAB „B“ apskaitą tvarką S. D. ar bent jau dėl to, kad jis apskaitą tvarkė tam tikrais laikotarpiais; be to, neišsiaiškino koks ryšys siejo UAB „B“ su galimai jai buhalterinės apskaitos paslaugas teikusiomis įmonėmis, pvz. įvardijama UAB „L“. Teismas taip pat nesiaiškino aplinkybių dėl to, jog 2009 m. sausio 1 d. – 2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu minėtos įmonės buhalterinė apskaita galėjo būti tvarkoma M. K., nors byloje duomenų, kuriuos tikslinga vertinti sprendžiant šį klausimą, yra. Nuteistojo gynėjo įsitikinimu, byloje yra pakankamai rašytinių įrodymų ir dėl to, kad 2010–2012 m. UAB „B“ buhalterinę apskaitą tvarkė V. K. (buvusi D.). Pirmiausia tai patvirtina, 2010 m. vasario 1 d. Apskaitos paslaugų sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, kad UAB „B“ buhalterinės apskaitos paslaugas teikė UAB „E“, kuri buhalterinę apskaitą tvarkyti pagal įgaliojimą paskyrė būtent V. K.. Šiai įmonei pagal sutartį UAB „B“ privalėjo perduoti buhalterinius dokumentus, o perdavimas nebuvo privalomai fiksuojamas priėmimo-perdavimo aktu, todėl teismo išvada, kad V. K. nebuvo perduoti buhalteriniai dokumentai, yra laikytina nepagrįsta. Apelianto manymu, teismo išvada, jog prieš V. K. UAB „B“ nedirbo buhalteriai, padaryta nesiaiškinus aplinkybių dėl M. K. įdarbinimo; taip pat nepasisakius apie minėtai įmonei buhalterines paslaugas teikusią UAB „L“. Remdamasis tuo, kas minėta, nuteistojo gynėjas tikina, kad S. D., esant paskirtiems finansininkams, nėra tinkamas baudžiamosios atsakomybės pagal BK 223 straipsnio 1 dalį subjektas už registrų ir buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą, todėl jis nuteistas nepagrįstai ir neteisėtai. Teismas neišsiaiškinęs ir neįvertinęs minėtų aplinkybių, R. Jurkos vertinimu, šioje situacijoje neįvertino ir baudžiamosios bei administracinės atsakomybės atribojimo klausimo, taip pat nepašalino abejonių dėl to, kad būtent S. D. veiksmai lėmė susiklosčiusią situaciją, taip neįvertinant jo ginamojo veikos pavojingumo LAT praktikos kontekste, nes, jo įsitikinimu, BK 223 straipsnio 1 dalies nuostatos S. D. atžvilgiu pritaikytos formaliai, nesant reikiamo pavojingumo laipsnio. Pasak nuteistojo gynėjo, Vilniaus miesto apylinkės teismas aptariamoje baudžiamojoje byloje taip pat padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų vertindamas įrodymus (BPK 20 straipsnis). Pirmiausia jo įsitikinimu, T. D. parodymai negalėjo būti pripažinti nepatikimais vien dėl to, kad ji buvo jo ginamojo sutuoktine, be to, teismas jos parodymų nelygino su kitais liudytojų parodymais, nesiejo jų į logišką grandinę ir jais daugiau tiesiog nesirėmė, kas laikytina esminiu BPK pažeidimu. Taip pat, apelianto įsitikinimu, tai, kad S. D. parodymai teismo laikyti nepatikimais vien dėl to, kad jis tik teisminio nagrinėjimo metu paminėjo M. K., pažeidžia ne tik BPK 21-22 straipsniuose numatytas kaltinamojo teises, tačiau ir pastarojo teisę į teisingą procesą, kas taip pat laikytina esminiu procesiniu pažeidimu. R. Jurkos teigimu, apylinkės teismas taip pat padarė esminių BPK pažeidimų neišnagrinėdamas tam tikrų bylos aplinkybių – neiškvietus liudyti M. K. ir UAB „L“ atstovės nebuvo ištirtos labai reikšmingos teisingam bylos išnagrinėjimui aplinkybės, kurios galėjo lemti visai kitokio procesinio sprendimo priėmimą. Remdamasis visu tuo, kas minėta, nuteistojo gynėjas mano, jog pirmosios instancijos teismas atlikdamas neišsamų įrodymų vertinimą bei įrodymų nesusiedamas į vieningą loginę visumą, pažeidė BK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nuteistojo S. D. gynėjo advokato R. Jurkos skunda atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, taip pat apeliacinės instancijos teismui atliekant įrodymų tyrimą gautus ir posėdžio metu ištirtus papildomus duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimas, kuriuo S. D. nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo ir S. D., kaip nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, subjekto

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su apelianto argumentais dėl įmonės vadovo pareigų pagal BAĮ pastebi, kad vertinant įmonės vadovo pareigos išsaugoti bendrovės apskaitos registrus ypatumus bei jos kilmę, ši pareiga turi būti vertinama visų įmonės vadovo pareigų , taip pat ir kitų įmonės vadovo pareigų, kurios buvo numatytos tuo metu galiojusio BAĮ kontekste. Be to, tokių skundo argumentų kontekste, būtina įvertinti ir už kokios veikos padarymą apylinkės teismas S. D. pripažino kaltu.

Apygardos teismas sutinka su gynybos argumentu, kad nuo 2013 metų BAĮ 21 straipsnio 2 dalies taikymo apimtys buvo išplėstos – iki tol ši teisės norma numatė ūkio subjekto vadovo atsakomybę tik už buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą (BAĮ redakcija galiojusi nuo 2012 m. liepos 14 d. iki 2012 m. lapkričio 14 d.), o nuo minėto laiko ūkio subjekto vadovas tapo atsakingas ir už apskaitos registrų išsaugojimą. Visgi, teismo vertinimu, šiuo atveju būtina atriboti sąvokas „registrų išsaugojimo neužtikrinimas“ ir „registrų išsaugojimas“. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, jog „S. D. nubaustas <...> už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2010-12-31 neužtikrino, kad būtų išsaugoti bendrovės UAB „B“ visų sąskaitų buhalterinės apskaitos registrai“ (t. 12, b. l. 116). Tačiau, tame pačiame apeliacinio skundo lape apibendrinant nurodoma ir tai, kad „iki tol <...> įmonės vadovas pagal BAĮ 21 straipsnio 2 dalį <...> buvo atsakingas tik už apskaitos dokumentų išsaugojimą, tuo tarpu S. D. nubaustas pagal BK straipsnio 223 straipsnio 1 dalį už tai, kad neišsaugojo apskaitos registrų laikotarpiu, kai BAĮ nuostatos, numatančios jam pareigą išsaugoti registrus, dar nebuvo įsigaliojusios“ (t. 12, b. l. 116). Šių apeliacinio skundo prieštaravimų bei S. D. apkaltinamuoju nuosprendžiu inkriminuoto nusikaltimo kontekste, teismas, remdamasis žemiau pateikiamomis ir veikos metu galiojusiomis BAĮ nuostatomis, daro išvadą, kad nors inkriminuojamu laikotarpiu ūkio subjekto vadovas neturėjo expressis verbis išreikštos pareigos išsaugoti apskaitos registrų, jis privalėjo užtikrinti tokią tvarką įmonėje, kad buhalterinės apskaitos registrai būtų išsaugoti.

Iš bylos medžiagos ir skundžiamame nuosprendyje minimų dokumentų matyti, jog laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2012 m. gruodžio 31 d., S. D., kaip UAB „B“ vadovas ar prezidentas pasirašė arba surašė ne vieną ir ne kelis atsitiktinius dokumentus, o daugelį dokumentų (UAB „B“ įstatai, sutartys, įgaliojimai, aiškinamieji raštai ir kita (t. 3, b. l. 98-111; t. 10, b. l. 83-88)). Apygardos teismo vertinimu, šių dokumentų visuma yra reikšminga darant išvadą dėl to, kad būtent S. D. buvo realiu UAB „B“ vadovu. Be to, tai nėra vieninteliai duomenys apie S. D. kaip realų UAB „B“ vadovą.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad V. K. (buvusi D) dar ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2010 metais sutarties su UAB „B“ dėl buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo pasirašymo metu, šiame procese be T. D., kaip bendrovės komercijos direktorės, dalyvavo ir S. D., kaip šios bendrovės prezidentas (t. 4, b. l. 14-15). Pažymėtina, kad apklausta teisminio nagrinėjimo metu V. K., po to, kai buvo pagarsinti jos parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu, iš esmės patvirtino minėtus parodymus (t. 11, b. l. 141). Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas specialistas A. N. atsakydamas į klausimus susijusius su tuo, kas vadovavo UAB „B“, pastebėjo, kad specialiai aiškinosi šį klausimą ir dėl to prašė dokumentų iš Registrų centro, kurie liudijo, kad įmonės vadovas yra būtent S. D.. Jokie dokumentai, apie įmonės vadovo pasikeitimą Registrų centrui nebuvo pateikti (t. 11, b. l. 102).

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apelianto pozicija, kad byloje išties yra duomenų apie tai, jog tam tikrais epizodais ne nuteistasis, o T. D. veikė kaip faktinė UAB „B“ vadovė. Nepaisant to, būtent nuteistasis S. D. buvo UAB „B“ vadovu, nes jis, kaip įmonės vadovas, tam tikrais epizodais, pats faktiškai neatlikdamas pareigų ar negalėdamas jų atlikti, savo, kaip realaus įmonės vadovo veiksmais, leido vadovo funkcijas atlikti kitiems asmenims. Toks jo vadovavimas nepanaikina jo kaip įmonės vadovo statuso, nes tais atvejais, kai įmonės vadovas savo kaip įmonės vadovo pareigas supranta ir kaip galimybę perleisti visas savo pareigas kitam asmeniui, jis ir toliau išlieka įmonės vadovu. Tokioje situacijoje toks asmuo, bet kada gali nuspręsti elgtis kitaip ir yra tuo asmeniu, kuris realiai priima ir gali priimti sprendimus įmonėje bei save tapatina su šios įmonės vadovu. Būtent taip yra ir šiuo atveju. Nuteistasis S. D. apeliacinės instancijos teismo posėdyje UAB „B“ įvardino kaip jo įmonę, o save, kaip asmenį, kuris gali ir priima svarbiausius sprendimus įmonėje („<...> prokuroras savo kalboje taip ir nepasakė, kokį nuostolį mano įmonė padarė valstybei. <...> Gavęs teistumą neturėsiu teisės vadovauti įmonei, turėsiu atleisti visus žmones, uždaryti įmonę ir taip tik pridarysiu valstybei nuostolių. <...> būsiu priverstas visus atleisti. <...> nei aš, nei mano įmonė jokio nusikaltimo nepadarėm <...>“ (2017 m. gruodžio 8 d. teisiamasis posėdis).

Apygardos teismas pažymi, jog siekiant išsiaiškinti visas bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su galimai UAB „B“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiais asmenimis ir finansininkais, apeliacinės instancijos teismas, pagal apeliaciniame skunde gynėjo išdėstytus argumentus, nutarė atlikti įrodymų tyrimą, kurio metu surinkti duomenys, teismo įsitikinimu, ne tik išsklaidė gynėjo keltas abejones, bet ir sutvirtino skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą ir teisingumą.

Pirmiausia pažymėtina, kad apygardos teismui, kaip ir apylinkės teismui, nepavyko nustatyti M. K. buvimo vietos bei jos byloje apklausti liudytoja (t. 12, b. l. 150). Visgi, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Sodros duomenų bazėje esančia informacija apie M. K. įdarbinimus laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d. (t. 12, b. l. 163-164), nustatė, kad UAB „B“ M. K. dirbo laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 24 d., taigi, galima daryti išvadą, kad inkriminuojamu laikotarpiu pastaroji šioje įmonėje finansininke nedirbo. Tokį teismo įsitikinimą patvirtina ir kiti duomenys – byloje yra pateikti UAB „B“ dokumentai, iš kurių matyti, kad 2007 m. gruodžio 19-22 d. minėta įmonė į M. K. (M. Ž.) kreipėsi su pranešimais, jog jai artimiausiu metu neatvykus į darbą, ji bus atleista iš pareigų (t. 13, b. l. 1-4), o vėliau – 2008 m. balandžio 29 d. raštu VMI buvo informuota, kad M. Ž.-K. buvo atleista iš darbo (t. 13, b. l. 5). Tai, jog nuo 2009 m. sausio 1 d., t. y. nuo inkriminuoto laikotarpio pradžios, minėtas asmuo nedirbo finansininke UAB „B“ patvirtina ir teismo iš VMI išreikalauta informacija, jog ji šiuo metu nebuvo įgaliota teikti UAB „B“ deklaracijų elektroniniu būdu (t. 12, b. l. 153). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šios nustatytos aplinkybės yra pakankamos daryti išvadai, jog M. K. objektyviai negalėjo neišsaugoti apskaitos registrų, nes inkriminuojamu laikotarpiu UAB „B“ jau nedirbo, kitaip tariant – ji jau nuo 2007 m. pabaigos apskritai nedirbo šioje įmonėje ir netvarkė jos buhalterinės apskaitos. Taigi teismui nekyla ir abejonių dėl to, jog pastaroji negalėjo disponuoti šio laikotarpio įmonės dokumentais.

Apeliacinės instancijos teismas gynybos prašymu, taip pat kreipėsi į UAB „L“ siekdamas išsiaiškinti buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo UAB „B“ aplinkybes, taip pat liudytoja apklausė UAB „L“ direktorę S. L.. Iš jos parodymų matyti, kad ji ir UAB „L“ buhalterinės apskaitos paslaugas UAB „B“ teikė tik keletą mėnesių 2008 metais, ir kad ji suteikė tik atstatomosios buhalterijos paslaugas už praeities laikotarpį, kuris kaltinime neinkriminuotas, t.y. už 2005-2007 m. Taigi, teismas daro išvadą, kad ši buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo įmonė ir jos darbuotojai neteikė jokių buhalterinių paslaugų inkriminuojamu laikotarpiu ir niekaip nesusijusi nei su 2009-2011 m. laikotarpiu neišsaugotais buhalterinės apskaitos registrais, nei su vėlesnių buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimu. Taigi, apeliacinės instancijos teisme apklaustos liudytojos S. L. parodymai ne tik paneigė gynybos keltas versijas, bet ir dar kartą patvirtino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadas.

Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad nepaisant visų keliamų, bet nepasitvirtinusių versijų apie galimus buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimus kitiems asmenims įmonėje nebuvo nustatyta tam tikra šių daiktų išsaugojimo tvarka.

Teismas visiškai sutinka su apeliacinės instancijos teisme prokuroro itin konstruktyvioje ir išsamioje baigiamojoje kalboje išsakytu argumentu, jog šioje byloje klausimas, kas tvarkė UAB „B“ buhalterinę apskaitą inkriminuojamu laikotarpiu nėra esminis: S. D. skundžiamu nuosprendžiu yra nuteistas ne už buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimus, tačiau už jos netinkamą organizavimą, konkrečiai nenustačius jokios tvarkos, kaip jo vadovaujamoje įmonėje saugomi buhalterinės apskaitos registrai ir dokumentai. Nesant tokios tvarkos (kontrolės), kalbėti apie tai, kad už dokumentų neišsaugojimą yra galimai kalti jo įmonėje dirbę arba buhalterijos paslaugas teikę buhalteriai nėra objektyvaus pagrindo, ypač įvertinus tai, kad duomenų, jog pastariesiems buvo perduoti 2009-2012 m. UAB „B“ buhalteriniai dokumentai ar apskaitos registrai, apeliacinės instancijos teisme, atlikus įrodymų tyrimą, taip pat negauta. Minėtų argumentų kontekste, apygardos teismas pripažįsta, jog būtent S. D., o ne kas kitas, bylos duomenų pagrindu, yra atsakingas už UAB „B“ buhalterinės apskaitos registrų ir buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimo užtikrinimą.

Dėl S. D. veikos pavojingumo

Apygardos teismo vertinimu, nepasitvirtinus gynybos keliamoms abejonėms dėl galimų kitų asmenų veiksmų įtakos pavojingų padarinių, kurie numatyti BK 223 straipsnio 1 dalyje, kilimui, nėra pagrindo teigti, jog S. D. veika yra įvertinta formaliai ir kad ji baudžiamojo įstatymo prasme nėra pavojinga.

Šioje apimtyje pažymėtina, jog pagal BK 223 straipsnio 1 dalį atsako tik tas asmuo, dėl kurio atlikto aplaidaus apskaitos tvarkymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pažymėtina, jog S. D. veikos padarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (Vyriausybės žinios, 1985, Nr. 1-1) 173¹ straipsnis taip pat numatė atsakomybę už apskaitos taisyklių pažeidimus. Pažymėtina, jog tiek viename, tiek kitame teisės akte yra numatyti buhalterinės apskaitos pažeidimai, kurie savo esme yra panašūs, tačiau juos skiria būtent pavojingų padarinių atsiradimas – t. y. jei dėl buhalterinės apskaitos organizavimo pažeidimų visgi visa apimtimi galima nustatyti asmens veiklą, jo turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą, asmuo traukiamas administracinėn, o ne baudžiamojon atsakomybėn.

Šios bylos kontekste pažymėtina, jog proceso dalyviai neginčijo 2013 m. liepos 10 d. specialisto išvados Nr. 5-1/76 dėl UAB „B“ ūkinės finansinės veiklos patikimumo, abejoti ja pagrindo neįžvelgia ir apygardos teismas. Taigi, nėra ir ginčo dėl to, kad dėl UAB „B“ buhalterinių dokumentų neišsaugojimo negalima iš dalies nustatyti UAB „B“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009-2012 metus. Todėl konstatavus, jog būtent S. D. pažeidimai buhalterinės apskaitos organizavimo sferoje lėmė minėtų pavojingų padarinių kilimą, už kuriuos yra numatyta baudžiamoji atsakomybė, nėra pagrindo teigti, jog pastarojo veikos pavojingumas liko neįvertintas bei, kad BK 223 straipsnio 1 dalies nuostatos jam inkriminuotos formaliai.

Dėl BK 20 straipsnio nuostatų taikymo

Teismų praktikoje pabrėžiama, jog pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017).

Pažymėtina ir tai, kad įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis) (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, apeliacinės instancijos teisme pašalinus abejones dėl aplinkybių, kurios gynybos vertinimu, buvo reikšmingos sprendžiant ar skundžiamas nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus byloje vertino nepažeisdamas BK 20 straipsnio nuostatų.

Apygardos teismas visiškai sutinka su prokuroro pozicija, jog vertinant T. D. ir S. D. parodymus nebuvo padaryta klaidų ar BPK pažeidimai. Pirmiausia, nors T. D. parodymai kaip nepatikimi teismo buvo įvertinti motyvuojant ir tuo, kad pastaroji yra suinteresuota duoti savo vyro atžvilgiu palankius parodymus, iš teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas prieš padarydamas tokią išvadą taip pat akcentavo T. D. parodymų nenuoseklumą (t. 12, b. l. 82), kuris yra akivaizdus: pastaroji apklausų metu negalėjo nurodyti kategoriškos pozicijos jai užduodamais klausimais, taip pat jos parodymus paneigė ir visuma bylos duomenų, kurie aptarti skundžiame nuosprendyje. Taigi, kritikuojama teismo išvada nebuvo lemianti vertinant T. D. parodymus, be to, jos parodymų vertinimas nelėmė klaidingo ir neteisingo teismo baigiamojo akto priėmimo, todėl esminiai BPK pažeidimai šiuo aspektu nepadaryti.

Teismo įsitikinimu, S. D. teisė į teisingą procesą taip pat nebuvo pažeista. Teismas visiškai sutinka su gynėjo pozicija, jog kaltinamasis gali tylėti ir neduoti parodymų, tačiau tai nereiškia, kad teismas spręsdamas dėl asmens parodymų patikimumo bei juos vertindamas visų byloje surinktų įrodymų kontekste, negali vertinti to kada, kaip ir kokius asmuo parodymus duoda, kiek jie yra nuoseklūs ir pan.

Apeliaciniame skunde nekeliamas klausimas dėl S. D. paskirtos bausmės dydžio. Visgi, apygardos teismas, įvertinęs tai, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta, sutinka, jog 45 MGL dydžio bausmė (kiek didesnė nei jos vidurkis), šiuo atveju yra ne tik proporcinga bei teisinga, tačiau ir būtina siekiant užtikrinti BK 41 straipsnio paskirtį.

Remiantis visa tuo, kas minėta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog S. D. kaltė padarius BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą yra pagrįsta duomenų, kurie atitinka jiems keliamus reikalavimus ir yra įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnių nuostatų, visuma – S. D. yra tinkamu minėto nusikaltimo subjektu bei jo veikoje egzistuoja šio nusikaltimo būtinųjų sudėties požymių visuma. S. D. veiksmai kvalifikuoti teisingai, paskirta bausmė nėra per griežta, esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų priimant skundžiamą teismo sprendimą nepadaryta, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. nuosprendis yra tinkamai motyvuotas bei teisėtas, todėl jo keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo S. D. gynėjo advokato Raimundo Jurkos apeliacinį skundą atmesti.