- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-05-24
- Bylos Nr.
- eA-924-442/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02513-2022-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Gintaras Kryževičius, Egidijus Šileikis
- Pareiškėjas
- J. E.
- Atsakovas
- SĮ „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Šileikio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. E. skundą atsakovui savivaldybės įmonei „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ dėl atsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti savivaldybės įmonės „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ (toliau – ir VASA) 2022 m. kovo 30 d. atsakymą Nr. SD-2022-1049 (toliau – ir Atsakymas); 2) įpareigoti VASA iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2022 m. kovo 15 d. prašymą dėl mokėtinos sumos perskaičiavimo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš VASA bylinėjimosi išlaidas – 22,5 Eur žyminio mokesčio.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
2.1. 2022 m. vasario 28 d. gavo mokėjimo pranešimą Nr. 11874114 „Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą“ (toliau – ir Mokėjimo pranešimas), kuriame nurodyta, kad prie rinkliavos dydžio papildomai yra priskaičiuoti 6,36 Eur už didelių gabaritų atliekų tvarkymą. Pareiškėjui paaiškinta, kad didelių gabaritų tvarkymas – atliekų sutvarkymas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. 1-445 patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 51 punkto nuostatas iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo (toliau – ir LVAT 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimas), kuriuo ši nuostata pripažinta prieštaraujanti aukštesnės galios teisės aktui. Nesutikdamas su Mokėjimo pranešime nurodyta mokėtina suma už didelių gabaritų atliekų tvarkymą, kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę bei atsakovą, prašydamas perskaičiuoti Mokėjimo pranešime nurodytą galutinę mokėtiną sumą, sumažinant ją 6,36 Eur. Atsakovas ginčijamame Atsakyme nurodė, jog LVAT 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1705-492/2021 pripažino prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnyje įtvirtintam „teršėjas moka“ principui Taisyklių 51 punktą, ir ši Taisyklių norma nėra taikytina nuo atitinkamo LVAT 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo paskelbimo momento, bet ne atgal. Atitinkamai mokesčiai už didelių gabaritų atliekų sutvarkymą vadovaujantis Taisyklių 51 punkto nuostatomis nuo LVAT 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo dienos nėra skaičiuotini.
2.2. Atsakymas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Sąskaita išrašyta ir informacija apie išrašytą sąskaitą ir konkrečią mokėtiną sumą už didelių gabaritų tvarkymą yra pateikta jau po LVAT sprendimo priėmimo dienos – 2022 m. vasario 28 d., t. y. išrašant sąskaitą pritaikyta jau nebegaliojanti, LVAT pripažinta neteisėta – Taisyklių nuostata. Pripažinus poįstatyminių teisės aktų neteisėtumą vienoje administracinėje byloje, analogiškos teisinės pasekmės turėtų būti sukuriamos ir kitoje administracinėje byloje. Tais atvejais, kai atsakovas priimdamas skundžiamą sprendimą vadovavosi tuo metu galiojusiu teisės aktu, kuris vėliau teismo buvo pripažintas neteisėtu bei dėl savo ydingumo eliminuotas iš teisės sistemos, vadovaujantis neteisėtais teisės aktais priimti administraciniai sprendimai taip pat negali būti laikomi teisėtais bei yra naikintini. Šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad Mokėjimo pranešime nurodyta mokėtina suma 6,36 Eur yra apskaičiuota vadovaujantis Taisyklių 51 punkto nuostata, kuri LVAT 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimu yra pripažinta neteisėta ir yra eliminuota iš teisės sistemos, ši mokėtina suma (6,36 Eur) taip pat negali būti laikoma teisėtai apskaičiuota ir atsakovas nepagrįstai atsisakė sumažinti galutinę mokėtiną sumą.
Atsiliepimas
3. Atsakovas VASA atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodyti šie pagrindiniai argumentai:
3.1. Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas reglamentuoja vietinių rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę, o, vadovaujantis Rinkliavų įstatymo 3 straipsniu, pareiga mokėti savivaldybės tarybos nustatytą ir jos teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą, kurios dydis ir mokėjimo tvarka nustatomi rinkliavos nuostatuose (Rinkliavų įstatymo 12 str., 13 str. 1 d.), tenka visiems Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintose nuostatose „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą“ (toliau – ir Rinkliavos nuostatos) nurodytiems fiziniams ir juridiniams asmenims, išskyrus Lietuvos banką. Rinkliava už didelių gabaritų atliekų (toliau – ir DGA) tvarkymą apskaičiuota vadovaujantis galiojančiu Rinkliavos nuostatų 52.6 punktu, kuriame nustatyta, kad: „Rinkliavos dydis kito mokestinio laikotarpio mokėjimo pranešime perskaičiuojamas tiems rinkliavos mokėtojams, prie kuriems priskirtų komunalinių atliekų surinkimo konteinerių buvo rastos ir sutvarkytos tokios atliekos, kurias privaloma šalinti konteineriuose, taip pat statybos ir griovimo, didelių gabaritų, tekstilės, pavojingos atliekos, padangos, automobilių ardymo atliekos, kitos neleistinai paliktos atliekos.“
3.2. Pagal Taisyklių 51 punkto nuostatas, kurios buvo taikomos iki 2021 m. lapkričio 11 d., buvo numatyta, kad „Konteinerių aikštelėse ar šalia jų (iki 5 m atstumu) neleistinai paliktas didžiųjų gabaritų, statybos ir griovimo, tekstilės, pavojingas ar kitokias atliekas surenka ir išveža didelių gabaritų atliekų vežėjas, gavęs VASA užsakymą. Konteinerių aikštelei priskirto nekilnojamojo turto objektų savininkai ar įgalioti asmenys apmoka už šių atliekų surinkimą ir išvežimą pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka sudarytų paslaugų teikimo sutarčių įkainius. Patirtos sąnaudos paskirstomos konteinerių aikštelei priskirtiems nekilnojamojo turto objektams po lygiai“. Nurodyta teisės norma buvo taikoma būtent neteisėto atliekų palikimo atveju ir tik tada, kai nebuvo galimybės nustatyti tokias atliekas neleistinai palikusį asmenį, bei buvo siejamos tik (išimtinai) su neleistinai paliktų atliekų palikimo vieta – konteinerių aikštele ir iki 5 m atstumu šalia jos esančia teritorija. Remiantis šiuo vieninteliu kriterijumi, pagal Taisyklių 51 punkto nuostatas jame nurodytų neleistinai paliktų atliekų turėtojais de jure (teisiškai) buvo laikomi tik (išimtinai) atitinkamai konteinerių aikštelei priskirto nekilnojamojo turto objektų savininkai (įgalioti asmenys), šiuo pagrindu būtent jiems buvo nustatyta pareiga padengti tokių atliekų tvarkymo (surinkimo ir išvežimo) išlaidas, t. y. kompensuoti tvarkymo nuostolius / žalą. Nurodytas Taisyklių punktas LVAT buvo pripažintas kaip prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams dėl to, kad Rinkliavos nuostatose nebuvo nustatytos tokios rinkliavos apskaičiavimo tvarkos ir rinkliava buvo priskiriama nekilnojamojo turto objekto savininkams taikant išskirtinai Atliekų tvarkymo nuostatų 51 punktą, tačiau, priešingai nei teigia pareiškėjas, LVAT nenurodė, kad tokia DGA tvarkymo apskaičiavimo tvarka draudžiama, o pažymėjo, kad turi būti pagrįsta rinkliavos apskaičiavimą reglamentuojančiais teisės aktais.
3.3. LVAT 2021 m. lapkričio 11 d. sprendime nurodė, kad „teisėkūros subjekto diskrecija, kad ir esanti labai plati, negali būti aiškinama, kaip paneigianti pareigą apskritai pagrįsti savo priimamus sprendimus, todėl, priimant konkretų norminį administracinį aktą (nustatant konkrečias teisės normas), turi būti aiškūs faktai, argumentai, teisinis pagrindas, kuriuo teisėkūros subjektas rėmėsi“. Todėl išskirtinai dėl to, kad nurodyta apmokestinimo tvarka nebuvo aprašyta rinkliavą reglamentuojančiuose teisės aktuose ir taikoma tik pagal Taisykles, kaip nuostolių kompensavimo tvarka, teismas konstatavo, kad „remiantis vien šiuo kriterijumi, nurodytų Taisyklėse 51 punkte, preziumuoti, kad nekilnojamojo turto objekto savininkai prie kuriems priskirtų konteinerių buvo paliktos didelių gabaritų atliekų yra jų turėtojai (teršėjai) ir atitinkamai rinkliavos mokėtojais negalima“ ir šių atliekų tvarkymo apmokestinimas turi būti taikomas kaip rinkliava, o ne kaip didelių gabaritų atliekų tvarkymo nuostolių kompensavimas. Tokiu būdu ne pati rinkliavos apskaičiavimo tvarka buvo pripažinta neteisėta, o jos pakankamo pagrindimo nebuvimas lėmė poreikį pripažinti esamą reglamentavimą neatitinkantį aukštesnės galios teisės aktų reikalavimų.
3.4. Po LVAT 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo buvo patvirtinta nauja Rinkliavos nuostatų redakcija, kurioje buvo aprašyta rinkliavos apskaičiavimo tvarka, įskaitant ir didelių gabaritų atliekų tvarkymą, t. y. po LVAT 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo priėmimo rinkliavos už didelių gabaritų atliekų tvarkymą tvarka buvo pagrįsta rinkliavas reglamentuojančiu teisės aktu, kuris yra galiojantis ir taikytinas apskaičiuojant rinkliavą už didelių gabaritų atliekų tvarkymą.
3.5. LVAT 2021 m. lapkričio 11 d. sprendime dėl administracinio akto galiojimo nebuvo nurodyta, kad norminio administracinio akto galiojimas panaikintas nuo jo priėmimo, todėl teisės aktas neteko galios nuo įsiteisėjusio teismo sprendimo paskelbimo ir tik nuo nurodyto laikotarpio nebuvo taikomas į ateitį. Nuo 2022 m. sausio 1 d. išsprendus teisinį didelių gabaritų atliekų tvarkymo rinkliavos pagrindimą, priėmus naują Rinkliavos nuostatų redakciją ir joje aprašius didelių gabaritų atliekų tvarkymo rinkliavos apskaičiavimo tvarką, pareiškėjo prievolė yra laikoma pagrįsta ir teisėta, kadangi apskaičiuota vadovaujantis galiojančia teisės norma.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
5. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl savivaldybės įmonės „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ 2022 m. kovo 30 d. atsakymo Nr. SD-2022-1049 ir mokėjimo pranešime Nr. 11874114 apskaičiuotos 6,36 Eur sumos už didelių gabaritų atliekų tvarkymą pagrįstumo ir teisėtumo.
6. Teismas nustatė, jog pareiškėjas gavo Mokėjimo pranešimą, kuriame nurodyta, kad prie rinkliavos dydžio papildomai yra priskaičiuoti 6,36 Eur už didelių gabaritų atliekų tvarkymą. Mokėjimo pranešime paaiškinta, kad didelių gabaritų atliekų tvarkymas – atliekų sutvarkymas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. 1-445 patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklių 51 punkto nuostatas iki LVAT 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo, kuriuo ši nuostata pripažinta prieštaraujanti aukštesnės galios teisės aktui. Pareiškėjas, nesutikdamas su Mokėjimo pranešime nurodyta mokėtina suma už didelių gabaritų atliekų tvarkymą, 2022 m. kovo 15 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę bei atsakovą, prašydamas perskaičiuoti 2022 m. vasario 28 d. Mokėjimo pranešime nurodytą galutinę mokėtiną sumą, sumažinant ją 6,36 Eur. Atsakovas ginčijamu Atsakymu nurodė, kad LVAT sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1705-492/2021 pripažino prieštaraujančiu Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnyje įtvirtintam „teršėjas moka“ principui Taisyklių 51 punktą, ir ši Taisyklių norma nėra taikytina nuo atitinkamo LVAT 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo paskelbimo momento, bet ne atgal. Tuo pačiu nurodė, jog po LVAT 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo minėta Taisyklių 51 punkto nuostata buvo perkelta į Rinkliavų nuostatų 52.6 papunktį. Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamu Atsakymu, 2022 m. birželio 13 d. kreipėsi į teismą.
7. Teismas pažymėjo, kad, nustatant rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį, turi būti vadovaujamasi Vyriausybės patvirtintomis taisyklėmis (Atliekų tvarkymo įstatymo 30² str. 3 d.), konkrečiai – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 20 d. nutarimo Nr. 384 redakcija) patvirtintomis Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklėmis. Atitinkamai vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą Vilniaus miesto savivaldybėje, taip pat jos dydžiai ir mokėjimo tvarka, vadovaujantis, be kita ko, nurodytomis nuostatomis, yra nustatyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 1-818 (Tarybos 2019 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. 1-226 redakcija) patvirtintuose Vilniaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatuose. Teismas taip pat vadovavosi Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, 30 straipsnio 9 dalimi.
8. Teismas nurodė, kad LVAT 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimu sprendė, jog Taisyklių 51 punktas ta apimtimi, kiek jame nustatyta, jog „konteinerių aikštelei priskirto nekilnojamojo turto objektų savininkai ar įgalioti asmenys apmoka už šių atliekų surinkimą ir išvežimą pagal Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka sudarytų paslaugų teikimo sutarčių įkainius. Patirtos sąnaudos paskirstomos konteinerių aikštelei priskirtiems nekilnojamojo turto objektams po lygiai“, prieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnyje įtvirtintam principui „teršėjas moka“ (Taisyklių 34 p.). Taigi teismas, pasisakydamas dėl paminėto LVAT 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo, visu pirma, pažymėjo, jog atsakovas atsiliepime klaidingai aiškina ir interpretuoja jo turinį ir prasmę. Teismas pažymėjo, jog LVAT 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimu Taisyklių 51 punktas buvo pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui (Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsniui) ne tik dėl to, kad šis teisinis reguliavimas buvo įtvirtintas Taisyklėse, o ne Rinkliavų nuostatuose, tačiau ir dėl to, jog vien dėl atliekų palikimo vietos (konteinerio aikštelė ar šalia jos 5 m atstumu) nėra pagrindo spręsti, kad jos buvo neleistinai paliktos, priskirto nekilnojamojo turto objektų savininkų (įgaliotų asmenų) atliekomis. Konstatuota, kad Taisyklių 51 punkto nuostatos principo „teršėjas moka“ taikymo prasme negali būti laikomos proporcingomis.
Šalies argumentai
9. Teismas pastebėjo, jog nors pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas apskaičiuodamas mokestį nepagrįstai rėmėsi Taisyklių 51 punkto nuostata, kadangi ji LVAT 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimu buvo pripažinta prieštaraujančia aukštesnės galios teisės aktui, tačiau bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas nesutikdamas su apskaičiuotu mokesčiu (Mokėjimo pranešime) kreipėsi į atsakovą. Atsakovas ginčijamu Atsakymu paaiškino, jog po LVAT 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo, t. y. pripažinus Taisyklių 51 punkto nuostatas prieštaraujančias aukštesnės galios teisės aktui, jos buvo perkeltos į Rinkliavų nuostatų 52.6 papunktį, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2021 m. gruodžio 15 d. priėmė sprendimą Nr. 1-1268 „Dėl Tarybos 2017 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. 1-818 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo pakeitė Vilniaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus, patvirtintus Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 1-818 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ papildydama juos 52.6 papunkčiu (paskelbta TAR 2021 m. gruodžio 21 d.). Rinkliavų nuostatų 52.6 papunktyje nurodyta, jog rinkliavos dydis kito mokestinio laikotarpio mokėjimo pranešime perskaičiuojamas tiems rinkliavos mokėtojams, prie kuriems priskirtų komunalinių atliekų surinkimo konteinerių buvo rastos ir sutvarkytos tokios atliekos, kurias privaloma šalinti konteineriuose, taip pat statybos ir griovimo, didelių gabaritų, tekstilės, pavojingos atliekos, padangos, automobilių ardymo atliekos, kitos neleistinai paliktos atliekos. Teismas priėjo prie išvados, jog pareiškėjui ginčijamu Atsakymu buvo tinkamai išaiškinta, kad ginčijamas 6,36 Eur mokestis jam buvo paskaičiuotas remiantis Rinkliavų nuostatų 52.6 papunkčiu. Šiuo atveju nors ir susiklostė tokia situacija, jog Mokėjimo pranešime yra nurodyta, kad didelių gabaritų atliekų tvarkymas yra apskaičiuotas pagal Taisyklių 51 punktą, t. y. prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktui, tačiau pareiškėjui 2022 m. kovo 15 d. pasikreipus su skundu į atsakovą, ginčijamu Atsakymu buvo išaiškinta, jog didelių gabaritų atliekų tvarkymo mokestis buvo apskaičiuotas pagal Rinkliavų nuostatų 52.6 papunktį, o ne pagal Taisyklių 51 punktą.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir bylos rašytinę medžiagą, priėjo prie išvados, kad atsakovas Atsakymą priėmė ištyręs visas reikšmingas faktines aplinkybes ir įvertinęs visus ginčo aspektus. Atsakyme pateikta informacija yra tiksli, aiški ir nedviprasmiška, nurodytas Atsakymo priėmimo teisinis pagrindas. Atsakymas pagrįstas objektyviais duomenimis, kurie yra susieti su taikomomis konkrečiomis teisės aktų normomis. Skundžiamą Atsakymą pripažinus teisėtu, išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atsakovą perskaičiuoti Mokėjimo pranešime nurodytą galutinę mokėtiną sumą taip pat atmestas kaip nepagrįstas.
III.
11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą; tuo atveju, jei būtų konstatuota, kad byloje taikomi Rinkliavų nuostatai, sustabdyti šios bylos nagrinėjimą bei kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti Rinkliavos nuostatų 52.6 papunkčio atitiktį Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnyje įtvirtintam principui „teršėjas moka“, Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 daliai bei 12 straipsnio 1 punktui, Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtintų Taisyklių 6.5, 21, 22, 23 bei 28 punktams; priteisti iš VASA bylinėjimosi išlaidas – 33,75 Eur žyminio mokesčio. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes, netinkamai taikė materialiosios bei proceso teisės normas. Teismo sprendimas yra pagrįstas vėliau priimtu teisės aktu (kuris be jokio teisinio pagrindo konteinerio naudotojus „automatiškai paverčia pažeidėjais“, be jokių įrodymų preziumuojant, kad būtent jie prie konteinerių paliko didžiųjų gabaritų atliekas, ir taip pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją, Atliekų tvarkymo įstatyme įtvirtintą „teršėjas moka“ principą, Rinkliavų įstatymą) nei susiklostę teisiniai santykiai, todėl negali būti teisėtu. Mokėjimo pranešime expressis verbis (aiškiais žodžiais) nurodyta, kad ginčijama mokėtina suma už DGA tvarkymą yra apskaičiuota už 2021 mokestinius metus, tuo metu teismo nurodytas Rinkliavos nuostatų 52.6 papunktis, kuriuo Rinkliavos nuostatai buvo papildyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 1-1268, įsigaliojo tik 2022 m. sausio 1 d. Teismas, nagrinėdamas bylą, pritaikė teisės aktą (Rinkliavos nuostatus) tiems teisiniams santykiams, kurie kilo dar iki Rinkliavos nuostatų 52.6 papunkčio įsigaliojimo, todėl buvo pažeistas lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) teisės principas.
Atsiliepimas
11.2. Teismas taip pat nepagrįstai padarė išvadą, kad mokėtina suma bei atsakovo atsakymas buvo grindžiamas būtent Rinkliavos nuostatų 52.6 papunkčiu, o ne Taisyklių 51 punktu. Atsakovas, siekdamas pagrįsti savo neteisėtus veiksmus, tik atsiliepime į pareiškėjo skundą akcentuoja Rinkliavos nuostatų pakeitimus, įsigaliojusius 2022 m. sausio 1 d. Tuo metu tiek Mokėjimo pranešime, tiek ginčijamame Atsakyme akcentuojama yra būtent Taisyklių 51 punkto nuostata. Mokėjimo pranešime aiškiai nurodyta, kad ginčijama mokėtina suma yra apskaičiuota už DGA atliekų sutvarkymą pagal Taisyklių 51 punkto nuostatas iki LVAT 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo, kuriuo ši nuostata pripažinta prieštaraujanti aukštesnės galios teisės aktui, t. y. iš šios normos formuluotės galima daryti išvadą, kad ginčijama mokėtina suma yra apskaičiuota ne už visus 2021 mokestinius metus, o už jų dalį, t. y. iki 2021 m. lapkričio 11 d. Atsakovas 2022 m. kovo 30 d. rašte taip pat akcentuoja Taisyklių galiojimą iki LVAT sprendimo priėmimo dienos, t. y. nurodė, kad Taisyklių 51 punkto nuostata nėra taikoma nuo LVAT sprendimo paskelbimo momento, bet ne atgal. Atsakovas tik informavo, jog Taisyklių 51 punkto nuostatos iš esmės yra perkeltos į Rinkliavos nuostatų 52.6 papunktį ir analogiškas reguliavimas bus taikomas ir ateityje. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 bei 6 punktai įpareigoja administraciniame sprendime nurodyti teisinį ir faktinį pagrindą bei motyvus. LVAT praktikoje taip pat nurodoma, jog administracinio sprendimo priėmimo teisinis ir faktinis pagrindas, motyvai turi būti nurodyti pačiame administraciniame sprendime, o ne vėliau, pvz., tik kilus ginčui. Atsakovas, visų pirma, Mokėjimo pranešime, o vėliau ir teikdamas atsakymą/paaiškinimą dėl Mokėjimo pranešime nurodytų aplinkybių, turi aiškiai ir nedviprasmiškai pagrįsti, kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu į Mokėjimo pranešimą jis įtraukė mokėjimą už didelių gabaritų atliekų tvarkymą. LVAT praktikoje konstatuota, kad būtent vietinės rinkliavos surinkėjas, kaip atsakingas už vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimą, turi pagrįsti mokesčio dydį.
11.3. Teismo sprendimas neteisėtas ne tik dėl to, kad teismas pritaikė vėliau nei atsiradę teisiniai santykiai įsigaliojusį teisės aktą, bet ir dėl to, jog byloje pritaikyta šio teisės akto norma prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Vilniaus apygardos administracinio teismo tinklalapyje 2022 m. rugsėjo 6 d. buvo paskelbtas informacinis pranešimas, kad „Vilniaus apygardos administracinis teismas pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimu pakeistų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 52.6 papunktis prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, apimančiam teisinio aiškumo imperatyvą“. Teismas, taikydamas Rinkliavos nuostatų 52.6 papunktį, esant akivaizdžiai pagrįstai abejonei dėl galimo Rinkliavos nuostatų 52.6 papunkčio prieštaravimo įstatymams bei žinodamas, kad šiuo metu yra nagrinėjama byla dėl Rinkliavos nuostatų teisėtumo, turėjo sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus išnagrinėta nurodyta byla arba pats kreiptis į administracinį teismą, prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būt taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 114 str.). Atsakovui įrodinėjant, kad į Rinkliavos nuostatus perkeltas analogiškas reguliavimas koks buvo nustatytas Taisyklių 51 punkte, kuris LVAT sprendimu buvo pripažintas prieštaraujančiu įstatymams, kyla akivaizdžios abejonės ir dėl šioje byloje taikomo Rinkliavos nuostatų 52.6 papunkčio teisėtumo.
11.4. Rinkliavos nuostatų 52.6 papunkčio nuostata „rinkliavos dydis kito mokestinio laikotarpio mokėjimo pranešime perskaičiuojamas“ prieštarauja Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 1 punktui, nes vadovaujantis Rinkliavos nuostatų 52.6 papunkčiu: 1) perskaičiuotas rinkliavos dydis nustatomas ne pakeičiant Rinkliavos nuostatus ir juose nustatytą rinkliavos dydį, kaip to reikalauja Rinkliavų įstatymas, o mokėjimo pranešime ir 2) rinkliavos dydžio perskaičiavimas mokėjimo pranešime reiškia, kad rinkliavos dydį pavedama nustatyti administratoriui, nepaisant to, jog tiek Rinkliavų įstatymas (12 str. 1 p.), tiek Vietos savivaldos įstatymas (16 str. 2 d. 37 p.) tai priskiria išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai, kurios negalima niekam kitam perduoti.
11.5. Jeigu Rinkliavos nuostatų 52.6 papunktis būtų vertinamas ne kaip rinkliavos dydžio perskaičiavimas, o kaip papildomas mokėjimas, tai prieštarautų ir Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 daliai, kuri imperatyviai nustato, jog iš vietinės rinkliavos mokėtojo negali būti reikalaujama atlyginti už objektą, už kurį pagal šį įstatymą nustatyta vietinė rinkliava, kitaip negu sumokant vietinę rinkliavą. Ši įstatymo nuostata draudžia nustatyti papildomus mokėjimus už atliekų sutvarkymą, t. y. atliekų turėtojas, kuriam pagal savivaldybės tarybos patvirtintus vietinės rinkliavos dydžius yra apskaičiuota vietinė rinkliava, neturi daugiau mokėti jokių papildomų mokesčių už atliekų sutvarkymą. Sistemiškai analizuojant Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtintų Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių (2019 m. sausio 1 d. redakcija) 6.5 papunktį, 21, 22, 23 bei 28 punktus, kurie aiškiai nustato, kad rinkliavos dydis padengia visas būtinąsias sąnaudas, kurios apima ir į komunalines atliekas patekusių pavojingų buitinių (buityje susidarančių) atliekų, didelių gabaritų atliekų, buityje susidarančių elektros ir elektroninės įrangos atliekų surinkimo apvažiavimo būdu ir tvarkymo sąnaudas, akivaizdu, kad į savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą rinkliavos dydį jau yra įtrauktos prognozuojamos į komunalines atliekas patekusių pavojingų buitinių (buityje susidarančių) atliekų, didelių gabaritų atliekų, buityje susidarančių elektros ir elektroninės įrangos atliekų surinkimo apvažiavimo būdu ir tvarkymo sąnaudos, todėl visiškai nesuprantama, kokiu teisiniu pagrindu yra numatomas papildomas atliekų turėtojų apmokestinimas.
12. Atsakovas VASA atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
13. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad Taisyklių (galiojusių nuo 2020 m. vasario 15 d. iki 2021 m. lapkričio 10 d.) galiojimo metu atsiradusios prievolės privalomos vykdyti. Teisinių santykių susidarymo momentu, o būtent didelių gabaritų atliekų išvežimo metu atliktos prievolės, išvežtos atliekos negali likti neapmokėtos, taip pat negali būti apmokėtos iš kitų asmenų, kuriems teisinių santykių atsiradimo metu prievolės neturėjo būti taikomos lėšų, t. y. visų kitų mokesčių mokėtojų. Teismo sprendime dėl administracinio akto galiojimo nebuvo nurodyta, kad norminio administracinio akto galiojimas panaikintas nuo jo priėmimo dienos, todėl teisės aktas neteko galios nuo įsiteisėjusio teismo sprendimo paskelbimo ir tik nuo nurodyto laikotarpio nebuvo taikomas į ateitį, apie ką apeliantui buvo išaiškinta atsakant į gautus prašymus. Pareiškėjo atveju buvo pateiktas aiškus ir nuoseklus atsakymas, kuriame buvo nurodyta, kad prievolės atsiradusios pagal Taisyklių 51 punktą taikomos iki to laikotarpio, kol galiojo atitinkamas Taisyklių punktas, o nuo Taisyklių 51 punkto galiojimo pabaigos, didelių gabaritų atliekų tvarkymo apskaičiavimui taikomas kitas teisės aktas, t. y. Rinkliavos nuostatos (52.6 p.), todėl pareiškėjui pateiktame atsakyme buvo nurodyta teisinga informacija ir mokėjimo pranešimas. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir minėtu atveju apeliantas teisme neginčijo Rinkliavos nuostatų 52.6 papunkčio taikymo. Tik panaikinus Atliekų tvarkymo taisyklių 51 punktą, buvo priimta nauja Rinkliavos nuostatų redakcija, kurios 52.6 papunktis sukėlė analogiškas pasekmes apeliantui, kaip ir panaikintas Taisyklių 51 punktas, ir analogiškai numato atliekų tvarkymo sąnaudų paskaičiavimą už prieš tai buvusį laikotarpį. Rinkliavos paskaičiavimo tvarka buvo numatyta atliekų susidarymo momentu, todėl nėra teisinio pagrindo daryti išvados, kad apeliantui atliekų susidarymo metu apmokestinimo tvarka buvo nežinoma ir kreipimosi metu buvo netinkamai išaiškinta.
14. Atsakovas VASA ir pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė rašytinius paaiškinimus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
15. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl savivaldybės įmonės „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ 2022 m. kovo 30 d. atsakymo Nr. SD-2022-1049 teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat suformulavo reikalavimą įpareigoti VASA iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2022 m. kovo 15 d. prašymą dėl mokėtinos sumos perskaičiavimo.
16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad atsakovas Atsakymą priėmė ištyręs visas reikšmingas faktines aplinkybes ir įvertinęs visus ginčo aspektus. Atsakyme pateikta informacija yra tiksli, aiški ir nedviprasmiška, nurodytas Atsakymo priėmimo teisinis pagrindas. Atsakymas pagrįstas objektyviais duomenimis, kurie yra susieti su taikomomis konkrečiomis teisės aktų normomis.
17. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismo sprendimas yra pagrįstas vėliau priimtu teisės aktu (Rinkliavos nuostatais). Mokėjimo pranešime aiškiai nurodyta, jog ginčijama mokėtina suma yra apskaičiuota už DGA atliekų sutvarkymą pagal Taisyklių 51 punkto nuostatas iki LVAT 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo, kuriuo ši nuostata pripažinta prieštaraujanti aukštesnės galios teisės aktui. Pareiškėjas apeliacinį skundą, be kita ko, grindžia tuo, kad atsakovas, visų pirma, Mokėjimo pranešime, o vėliau ir teikdamas atsakymą/paaiškinimą dėl Mokėjimo pranešime nurodytų aplinkybių, turi aiškiai ir nedviprasmiškai pagrįsti, kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu į Mokėjimo pranešimą jis įtraukė mokėjimą už didelių gabaritų atliekų tvarkymą. LVAT praktikoje konstatuota, kad būtent vietinės rinkliavos surinkėjas, kaip atsakingas už vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimą, turi pagrįsti mokesčio dydį.
18. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
19. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui, kaip vietinės rinkliavos mokėtojui, buvo pateiktas VASA 2022 m. vasario 28 d. mokėjimo pranešimas Nr. 11874114, kuriame, be kita ko, buvo paskaičiuotas 6,36 Eur mokestis už didelių gabaritų atliekų tvarkymą. Mokėjimo pranešime paaiškinta, kad didelių gabaritų atliekų tvarkymas – atliekų sutvarkymas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. 1-445 patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklių 51 punkto nuostatas iki LVAT 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo, kuriuo ši nuostata pripažinta prieštaraujanti aukštesnės galios teisės aktui. Pareiškėjas kreipėsi į VASA su 2022 m. kovo 15 d. prašymu, kuriuo prašė perskaičiuoti Mokėjimo pranešime nurodytą galutinę mokėtiną sumą, sumažinant ją 6,36 Eur. Pareiškėjas nesutiko su VASA Mokėjimo pranešime paskaičiuotu mokesčiu už DGA tvarkymą. Atsakovas VASA ginčijamu Atsakymu paaiškino, kad LVAT sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1705-492/2021 Taisyklių 51 punkto nuostata yra pripažinta prieštaraujančia Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnyje įtvirtintam principui „teršėjas moka“, ir ši Taisyklių norma nėra taikytina nuo atitinkamo LVAT 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo paskelbimo momento, bet ne atgal. VASA Atsakymu informavo pareiškėją, kad po LVAT sprendimo minėta Taisyklių 51 punkto nuostata buvo perkelta į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 1-818 patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 52.6 papunktį.
20. Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamu Atsakymu, kreipėsi į teismą. Pareiškėjas iš esmės nesutinka su VASA Mokėjimo pranešime paskaičiuotu mokesčiu už DGA tvarkymą ir prašė VASA perskaičiuoti Mokėjimo pranešime nurodytą galutinę mokėtiną sumą, sumažinant ją 6,36 Eur. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Mokėjimo pranešimas yra informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentas, pats savaime nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl nelaikytinas savarankišku ginčo administraciniame teisme objektu. Pareigą mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustato Rinkliavos nuostatai, o Mokėjimo pranešimu pareiškėjas buvo tik informuotas apie tokią pareigą. Mokėjimo pranešimas pats savaime nelemia skolos išieškojimo (žr., pvz., LVAT 2022 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-335-525/2022). Pareiškėjui pareiga atlyginti DGA tvarkymo išlaidas kyla iš ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių atliekų tvarkymo normų. Vertinti, ar pareiškėjas turi pareigą mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą Vilniaus miesto savivaldybėje, teisėjų kolegijos nuomone, būtų galima tik tuo atveju, jei atsakovas siektų prisiteisti (išieškoti) iš pareiškėjo konkretų turimą vietinės rinkliavos įsiskolinimą (žr., pvz., LVAT 2018 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-743-858/2018).
21. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo ginčijamas Atsakymas vertintinas tik tuo aspektu, ar atsakovas priėmė motyvuotą atsakymą, atitinkantį VAĮ reikalavimus. Administraciniame sprendime, be kita ko, turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai (Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktai). Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamas Atsakymas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimus. Atsakyme yra išdėstytos faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas viešojo administravimo subjekto sprendimas, nurodytos teisės normos, kuriomis vadovavosi atsakovas priimdamas sprendimą, išdėstyti motyvai. Nagrinėjamu atveju nenustatyta pagrindų, dėl kurių Atsakymas galėtų būti panaikintas.
22. Rinkliavų nuostatų teisės norma, kurios teisėtumą prašoma ištirti, nagrinėjamoje byloje netaikoma, todėl prašymas dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo nespręstinas.
23. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas. Kadangi apeliacinis skundas netenkintas, pareiškėjui nepriteisiamas jo partirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (ABTĮ 40 str. 1 d.).
24. Atsakovas VASA iš pareiškėjo prašo priteisti 968 Eur bylinėjimosi išlaidas, nurodo, kad tiek VASA padidėjęs darbų krūvis, tiek byloje nagrinėjamų klausimų specifika lėmė VASA būtinybę pasitelkti atstovą advokatą, kuris užtikrintų tinkamą VASA teisių gynimą.
25. ABTĮ neriboja viešojo administravimo subjekto, esančio bylos šalimi, galimybės būti atstovaujamam advokato. Aplinkybė, ar yra poreikis pasitelkti bylai advokatus, priklauso kiekvienos proceso šalies, įskaitant viešojo administravimo subjektą, diskrecijai. Tačiau tai savaime nereiškia, kad kiekvienos šalies samdant advokatus patirtos išlaidos turi būti priteisiamos iš bylą pralaimėjusios kitos šalies, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, jog priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012 ir kt.). Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015; 2021 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-38-520/2021 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P858-104/2014 atkreipė dėmesį į tai, kad ekonomiškumo principas suponuoja byloje dalyvaujančių asmenų pareigą procesinius veiksmus atlikti racionaliai, taupyti savo ir kitų proceso dalyvių lėšas. Teismų praktikoje akcentuojama galimybė susigrąžinti tik pagrįstas ir racionalias išlaidas (žr., pvz., LVAT 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015 ir kt.).
26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008 konstatavo, jog atstovavimo išlaidų priteisimas viešojo administravimo subjektui iš bylą pralaimėjusios šalies yra galimas. Viešojo administravimo subjekto patirtos atstovavimo administraciniame procese išlaidos gali būti atlyginamos, tačiau tik tais atvejais, kai advokato dalyvavimas buvo būtinas, siekiant tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus. Administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti viešojo administravimo subjekto naudai, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2736-415/2018).
27. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju kilęs teisinis ginčas nėra sudėtingas ar tiesiogiai nesusijęs su atsakovo kompetencijai priskirta viešojo administravimo sritimi, atsakovas šioje byloje turėjo pakankamus vidinius resursus tinkamai atstovauti įstaigai nepasitelkiant advokato, todėl atsakovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo J. E. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.