- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-29
- Bylos Nr.
- 2T-1/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arturas Driukas (pirm.), Danute Milašiene, Egidijus Žironas
- Pareiškėjas
- Prancuzijos bendroves SA „Bred Banque Populaire“
- Atsakovas
- uždarosios akcines bendroves „Plunges kooperatine prekyba“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 110.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civiliniu bylu skyriaus teiseju kolegija, susidedanti iš teiseju Arturo Driuko (teiseju kolegijos pirmininkas), Danutes Milašienes ir Egidijaus Žirono (teiseju kolegijos pranešejas),
teismo posedyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinejo pareiškejo Prancuzijos bendroves SA „Bred Banque Populaire“ prašyma del laikinuju apsaugos priemoniu taikymo civilineje byloje pagal atsakovo uždarosios akcines bendroves „Plunges kooperatine prekyba“ prašyma peržiureti Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 18 d. nutarti del užsienio valstybes teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti, priimta civilineje byloje Nr. 2T-125/2009.
Aprašomoji dalis
Teiseju kolegija nustate:
Žemesnės instancijos teismas
Prancuzijos Respublikos Paryžiaus komercinis teismas 2009 m. balandžio 2 d. nutartimi priteise iš atsakovo UAB „Plunges kooperatine prekyba“ Prancuzijos bendrovei SA „Bred Banque Populaire“ 2 719 442,42 euro skola, 15 000 euru bylinejimosi išlaidu bei teismo raštinei 68,33 eurus su PVM.
Pareiškejas Prancuzijos bendrove SA „Bred Banque Populaire“ Lietuvos apeliacinio teismo praše pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Prancuzijos komercinio teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutarti del skolos priteisimo. Pareiškejas taip pat praše nepranešus UAB „Plunges kooperatine prekyba“ taikyti laikinasias apsaugos priemones – areštuoti 9 441 482,78 Lt dydžio sumos UAB „Plunges kooperatine prekyba“ priklausanti kilnojamaji ir nekilnojamaji turta, taip pat lešas ir turtines teises, esancias pas atsakova arba treciuosius asmenis.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. birželio 18 d. nutartimi pripažino ir leido vykdyti Lietuvos Respublikoje Prancuzijos Respublikos Paryžiaus komercinio teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutarti. Teismas tos pacios dienos nutartimi taip pat patenkino pareiškejo Prancuzijos bendroves SA „Bred Banque Populaire“ prašyma del laikinuju apsaugos priemoniu taikymo – areštavo atsakovo UAB „Plunges kooperatine prekyba“ 9 441 482,78 Lt vertes nekilnojamaji turta, uždrausdamas juo disponuoti. Nesant atsakovo nekilnojamojo turto arba esant jo nepakankamai, areštavo atsakovo UAB „Plunges kooperatine prekyba“ kilnojamaji turta (neviršydamas 9 441 482,78 Lt vertes), esanti pas atsakova ar treciuosius asmenis. Nesant atsakovo nekilnojamojo ir/ar kilnojamojo turto arba esant jo nepakankamai, areštavo atsakovo UAB „Plunges kooperatine prekyba“ lešas, turtines teises (neviršydamas 9 441 482,78 Lt), esancias pas atsakova ar treciuosius asmenis, leisdamas atsakovui iš areštuotu lešu moketi mokescius valstybei, socialinio draudimo imokas ir darbo užmokesti darbuotojams.
Atsakovas UAB „Plunges kooperatine prekyba“ 2009 m. liepos 15 d. pateike teismui prašyma panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 18 d. nutarti civilineje byloje Nr. 2T-125/2009 ir išspresti klausima iš esmes – pareiškejo Prancuzijos bendroves SA „Bred Banque Populaire“ prašyma pripažinti užsienio valstybes teismo sprendima ir leisti ji vykdyti atmesti. Tuo paciu atsakovas praše teismo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartimi civilineje byloje Nr. 2T-125/2009 jam pritaikytas laikinasias apsaugos priemones – turto arešta. Nurode, kad teismas neivertino atsakovo itin geros turtines padeties, be to, neatsižvelge i tai, kad nera isiteisejusi Prancuzijos Respublikos Paryžiaus komercinio teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis byloje.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. rugpjucio 6 d. nutartimi atsakovo prašyma tenkino ir panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartimi civilineje byloje Nr. 2T-125/2009 atsakovui UAB „Plunges kooperatine prekyba“ pritaikytas laikinasias apsaugos priemones. Teismas nutarti grinde tuo, kad užsienio valstybes teisme iš atsakovo priteista pinigu suma, lyginant ja su atsakovo nuosavybes teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, isipareigojimais kreditoriams, nelaikytina didele. Be to, pareiškejas nepaneige atsakovo argumento, kad Prancuzijos Respublikos Paryžiaus komercinio teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis yra negalutine, neisiteisejusi, kadangi apskusta apeliacine tvarka.
Šalies argumentai
Pareiškejas SA „BRED Banque Populaire“ pateike teismui prašyma Reglamento Nr. 44/2001 47 straipsnio 2 ir 3 daliu, taip pat Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartimi Lietuvos Respublikoje paskelbtos vykdytina Paryžiaus komercinio teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutarties pagrindu taikyti laikinasias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui UAB „Plunges kooperatine prekyba“ nuosavybes teise priklausanti kilnojamaji ir nekilnojamaji turta, pinigines lešas ir turtines teises, priklausancias atsakovui ir esancias pas ji ar treciuosius asmenis 9 441 482,78 Lt sumai. Prašyme pažymima, jog laikinuju apsaugos priemoniu taikymas yra prašymo del užsienio valstybes teismo sprendimo pripažinimo bei leidimo vykdyti sudetine dalis. Prašyme nurodoma, kad pagal Reglamento Nr. 44/2001 47 straipsnio 1 dali teisejas, pripažindamas ir leisdamas vykdyti kitoje valstybeje nareje priimta teismo sprendima, turi jo ivykdyma užtikrinti, taikydamas laikinasias, tarp ju ir apsaugos, priemones. Kitai proceso šaliai pateikus prašyma (apeliacija) del vieno teisejo priimtos nutarties, kuria leista vykdyti užsienio valstybes teismo sprendima, panaikinimo, taikomos Reglamento Nr. 44/2001 47 straipsnio 2 ir 3 dalyse itvirtintos nuostatos. SA „BRED Banque Populaire“ tvirtina, jog remiantis šiomis Bendrijos teises nuostatomis, nepriklausomai nuo nacionalines teises normu, pareiškejui, pateikusiam prašyma del valstybes nares teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo ji vykdyti, visais atvejais garantuojama teismo taikyta laikinoji apsauga. Pareiškejo nuomone, tokia apsauga turi galioti nuo vieno teisejo priimtos nutarties pripažinti valstybes nares teismo sprendima ir leisti ji vykdyti, iki apeliacijos, jeigu ji paduodama del teisejo nutarties, išnagrinejimo. Taigi, nuo nutarties, kuria leista vykdyti kitos valstybes nares teismo sprendima, priemimo iki jos peržiurejimo apeliacine tvarka, pagal Bendrijos teise (Reglamento Nr. 44/2001 47 straipsnio 2 ir 3 dalis) visais atvejais privalo galioti apsaugos, tarp ju ir laikinosios, priemones. Prašyme destoma, kad šioje bylos nagrinejimo stadijoje valstybes nares turi išimtinai vadovautis tik Reglamento Nr. 44/2001 normomis ir neturi igaliojimu taikyti nacionalines proceso teises normas. Priešingu atveju butu nepagristai ribojamos šalies, kurios prašymu teismas pripažino ir leido vykdyti Bendrijos kitos nares teismo sprendima, teises, Reglamento Nr. 44/2001 nuostatos netektu savo paskirties ir tikrosios prasmes. Be to, atsisakydama taikyti Reglamento nuostatas, valstybe nare pažeistu stojimo i Europos Sajunga sutarti, pagal kuria isipareigojo Reglamentus taikyti tiesiogiai, suteikiant jiems aukštesne teisine galia už nacionaline teise. Bylos nagrinejimo apeliacine tvarka metu panaikinus laikinasias apsaugos priemones ir teismui apeliacine tvarka visgi pripažinus kitoje valstybeje nareje priimta teismo sprendima, galetu susidaryti situacija, kai byla laimejusiai šaliai galetu buti užkirsta galimybe gauti pagal užsienio valstybes teismo sprendima priteista pinigu suma iš kitos šalies del teismo panaikintu apsaugos priemoniu, o byla pralaimejusi šalis igytu teise savo turta perleisti kitiems asmenims. Pareiškejas atkreipia demesi, jog išdestyta pozicija grindžia Europos Bendriju Teisingumo Teismo 1985 m. spalio 3 d. sprendime byloje Nr. 119/84 padarytomis išvadomis.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Plunges kooperatine prekyba“ atsiliepime i pareiškejo prašyma del laikinuju apsaugos priemoniu taikymo prašo ji atmesti. Nurodo, kad Reglamento Nr. 44/2001 47 straipsnio 1 dalis nereglamentuoja laikinuju apsaugos priemoniu taikymo. Be to, pats pareiškejas prašyma del laikinuju apsaugos priemoniu taikymo grinde nacionalines proceso teises normomis. Pažymima, jog peržiurejimo klausima del vieno teisejo priimtos nutarties teisetumo ir pagristumo sprendžianti triju teiseju kolegija turi teise atsisakyti pripažinti kitoje valstybeje nareje priimta teismo sprendima, tad gali panaikinti ir nutarties dali del laikinuju apsaugos priemoniu taikymo, jeigu tam egzistuoja istatyme itvirtintas pagrindas. Atsakovo nuomone, 1968 m. rugsejo 27 d. priimtos konvencijos „Del jurisdikcijos ir teismo sprendimu civilinese ir komercinese bylose vykdymo“ (toliau – Briuselio konvencija), kuria remiasi Europos Bendriju Teisingumo Teismas pareiškejo cituojamame 1985 m. spalio 3 d. sprendime byloje Nr. 119/84, skiriasi nuo Reglamente Nr. 44/2001 itvirtintu normu, pavyzdžiui, nuostatos del atsisakymo pripažinti kitos valstybes teismo sprendima proceduros. Pažymima ir tai, jog paprastai teismai ex parte (iš lot. k. „vienašališkai“) nepripažista užsienio valstybese priimtu teismo sprendimu del laikinuju apsaugos priemoniu taikymo, o išklauso abi šalis.
Motyvuojamoji dalis
Prašymas atmestinas.
Pagrindinis nagrinejamoje byloje sprendžiamas teises klausimas – ar pagal Europos Sajungos Tarybos 2000 m. gruodžio 22 d. reglamenta Nr. 44/2001 „Del jurisdikcijos ir teismo sprendimu civilinese ir komercinese bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo“ teisejui nutartimi pripažinus ir leidus vykdyti Europos Sajungos (toliau - Bendrijos) kitos valstybes nares teismo sprendima ir jo ivykdymo užtikrinimui taikius laikinasias apsaugos priemones, šios laikinosios apsaugos priemones turi galioti iki peržiurejimo proceduros pabaigos (bylos išnagrinejimo apeliacine tvarka), ar vis delto teismas, vadovaudamasis nacionalines proceso teises normomis, turi teise panaikinti šias laikinasias apsaugos priemones. Siekiant teisingai išspresti ši klausima, butina išsiaiškinti Reglamento Nr. 44/2001 paskirti bei tikslus, reglamentuojamu santykiu sriti, taip pat atsižvelgti i galimus teisinius padarinius, kuriuos gali sukelti tik nacionalines arba tik Bendrijos teises taikymas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos papildymo Konstituciniu aktu „Del Lietuvos Respublikos narystes Europos Sajungoje“ ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 150 straipsnio papildymo istatymo 2 straipsnyje nurodoma, kad Europos Sajungos teises normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisines sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarciu, kuriomis grindžiama Europos Sajunga, Europos Sajungos teises normos taikomos tiesiogiai, o teises normu kolizijos atveju jos turi viršenybe prieš Lietuvos Respublikos istatymus ir kitus teises aktus. Konsoliduotos Europos Bendrijos steigimo sutarties 249 straipsnio 2 dalis itvirtina Reglamento visuotinio privalomumo principa. Jis yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybese narese.
Valstybes istojimas i Europos Sajunga reiškia jos suvereniu teisiu savanoriška apribojima. Europos Bendriju Teisingumo Teismas byloje Van Gend en Loos Nr. 26/62 pažymejo, jog Bendrija egzistuoja kaip savarankiška teisine sistema, o byloje Costa v. ENEL (bylos Nr. 6/64, 1964 m.) buvo suformuota Bendrijos viršenybes prieš nacionaline teise doktrina, pagal kuria visi Bendrijos pirminiai ir antriniai teises šaltiniai yra privalomi i Bendrija istojusiai valstybei. Nacionaline teise turi buti suderinta su Bendrijos teise ir jai neprieštarauti. Jeigu iškyla neatitikimu tarp tuos pacius santykius reglamentuojanciu nacionaliniu ir Bendrijos teises aktu, prioritetas turi buti taikomas Bendrijos teises nuostatoms. Taciau tie klausimai, kuriu nereglamentuoja Bendrijos teise, turi buti sprendžiami pagal kiekvienos valstybes nares teises norminius aktus.
Valstybes naryste Europos Sajungoje savaime preziumuoja, kad ši valstybe yra teisine ir savo nacionalines teises normas yra suderinusi su acquis communautaire (Bendrijos teise) bei šia teisine sistema igyvendinusi nacionalineje teiseje. Teisine valstybe grindžiama teises ir istatymu viršenybes principais. Vienas iš svarbiausiu teises principu, be kurio teise kaip teisingumo pamatas apskritai negaletu egzistuoti – lygiateisiškumo principas. Lygiateisiškumas – tai žmoniu gyvenimo visuomeneje privaloma salyga, kuri geriausiai išreiškia atskiru teises subjektu tarpusavio bendradarbiavimo prasme. Tik iteisinus teises aktuose vienodas galimybes teises subjektams, esant vienarušiams teisiniams santykiams, galima pasiekti prigimtine teise grindžiama teisinguma. Šiuo principu grindžiama tiek nacionaline, tiek ir Bendrijos teise. Dar daugiau, Europos Sajungos teisine sistema apskritai negaletu egzistuoti ignoruojant lygiateisiškuma, nes ji grindžiama valstybiu, kurioms visu pirma turi buti sudarytos vienodos galimybes ir kurios neturi tureti išskirtiniu igaliojimu viena kitos atžvilgiu, bendradarbiavimu. Neužtikrinus lygiateisiškumo, pažeidžiami ir kiti teises principai – teisingumo, teisetu lukesciu, proporcingumo.
Reglamento Nr. 44/2001 „Del jurisdikcijos ir teismo sprendimu civilinese ir komercinese bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo“ paskirtis – suvienodinant valstybiu nariu teismu sprendimu pripažinimo bei vykdymo tvarka, igyvendinti laisva civilinese ir komercinese bylose teismu priimtu sprendimu judejima (Reglamento preambules 6 punktas). Reglamento III skyriaus nuostatos itvirtina Bendrijos kitose valstybese teismu priimtu sprendimu pripažinimo bei vykdymo ypatumus. Vienas iš svarbiausiu principu - valstybeje nareje teismo priimtas ir vykdytinas sprendimas gali buti vykdomas kitoje vastybeje nareje atlikus vien tik formalias pripažinimo proceduras. Šalis, kuri prašo pripažinimo arba kreipiasi del teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu, turi pateikti teismui sprendimo kopija, atitinkancia salygas, butinas jos autentiškumui patvirtinti, taip pat Reglamento V priede nurodyta standartines formos pažymejima (Reglamento 41, 53 str.). Kita proceso šalis apie tokio prašymo pateikima ir jo nagrinejima teisme nera informuojama. Taciau tokiu supaprastintu proceduru pakanka tik tuo atveju, jeigu priešinga proceso šalis neteikia pareiškimo (apeliacijos) del teismo nutarties, kuria leista vykdyti užsienio valstybes teismo sprendima, peržiurejimo.
Kitoje susitariancioje valstybeje nareje priimto teismo sprendimo pripažinimas ir leidimas vykdyti savaime nera tikslas. Tai tik piemone pasiekti tiksla. Tikrasis tikslas – pareiškejui gauti realu pagal užsienio valstybes teismo sprendima numatyta reikalavimo patenkinima, turtinio ginco atveju -gauti priteista pinigu suma. Siekiant šio tikslo, pareiškejui turi buti suteikta teise prašyti užsienio valstybes teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vydyti klausima sprendžiancio teismo užtikrinti pareiškejui palankaus sprendimo realu ivykdyma. Užsienio valstybes teismo sprendimo ivykdymas užtikrinamas taikant tam tikras apsaugos priemones. Reglamento 47 straipsnio 1 dalis suteikia pareiškejui teise teikti teismui, kuris kompetetingas nagrineti prašyma del užsienio valstybes teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti, prašyma del laikinuju apsaugos priemoniu taikymo iki pareiškimo del pripažinimo pateikimo arba ji pateikti kartu su tokiu pareiškimu. Tai reiškia, jog kitoje valstybeje nareje galima prašyti apsaugos priemoniu dar iki užsienio valstybes teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu supaprastinta tvarka. Juo labiau, kaip numato Reglamento 47 straipsnio 2 dalis, yra pagrindas prašyti teismo taikyti apsaugos priemones po kitoje valstybeje nareje priimto sprendimo paskelbimo vykdytinu. Tuomet teismas gali taikyti laikinasias apsaugos priemones, jei jos nebuvo pritaikytos anksciau. Reglamento Nr. 44/2001 47 straipsnio 3 dalis reglamentuoja situacija del laikinuju apsaugos priemoniu galiojimo, kai kita proceso šalis pateikia teismui apeliacija del teismo nutarties, kuria užsienio valstybes teismo sprendimas paskelbtas vykdytinu. Ši norma gina skolininka nuo sprendimo galimai per greito ivykdymo, kadangi tokia galimybe, atsižvelgiant i proceso pirmosios instancijos teisme vienašali pobudi, yra reali. Nurodyta nuostata itvirtina užsienyje išnagrineta byla pralaimejusios (skolininko), o ne laimejusios šalies (kreditoriaus), kurios prašymu taikytos apsaugos priemones, tam tikra teisiu bei teisetu interesu apsauga. Taigi, Bendrijos teise neitvirtinta valstybei narei pareigos taikyti tokias priemones kiekvienu atveju - nei sprendžiant del prašymo pagristumo pirmaja, nei apeliacine instancija. Tokia išvada darytina ne tik išanalizavus Reglamento preambule bei 47 straipsnio nuostatas, bet ir atsižvelgus i tai, kad Reglamentas reguliuoja iš civiliniu (privatiniu) teisiniu santykiu kylancius santykius, o teismai paprastai yra saistomi proceso šaliu valios. Kitaip tariant, Reglamentas tik itvirtina pareiškejui galimybe reikšti reikalavimus užsienio valstybes teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti klausima sprendžianciame teisme taikyti tam tikras laikinasias apsaugos priemones, kad butu užtikrintas pareiškejui palankaus teismo sprendimo realus ivykdymas teismo sprendimo pripažinimo atveju. Valstybe nare neturi teises atsisakyti spresti toki prašyma.
Kitas esminis aspektas šioje byloje – pagal kokia teise – Bendrijos ar nacionaline turi buti sprendžiami klausimai, susije su laikinaja apsauga. Reglamento Nr. 44/2001 normos, kaip mineta, tik suteikia šaliai, kuri prašo užsienio valstybes teismo pripažinimo ir leidimo ji vykdyti, teise prašyti teismo užtikrinti sprendimo ivykdyma kitoje valstybeje nareje, taciau nereglamentuoja proceduru, pagal kurias turi buti sprendžiama del tokiu prašymu pagristumo. Reglamento 47 straipsnio 1 dalis numato, kad klausimas del laikinuju apsaugos priemoniu taikymo sprendžiamas pagal nacionalines proceso teises normas. Klausimu, susijusiu su taikytos apsaugos galiojimu, laikinuju apsaugos priemoniu pakeitimu, panaikinimu, galimu nuostoliu atlyginimo užtikrinimu, kai sprendžiama del užsienio valstybes teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu, nereglamentuoja Bendrijos teise. Kadangi šie klausmai nepatenka i Reglamento Nr. 44/2001 reglamentavimo sriti, Bendrijos teiseje nesant ribojimu bei draudimu spresti šiuos klausimus, jie turi buti sprendžiami remiantis nacionalines proceso teises normomis. Todel galima daryti išvada, kad proceduriniai klausimai, susije su laikinaja apsauga byloje, kurioje sprendžiama del užsienio valstybes teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo ji vykdyti, turi buti sprendžiami pagal nacionalines proceso teises taisykles. Tik tuo atveju, jeigu valstybes nares nacionaliniame proceso istatyme iš viso nera reglamentuotos laikinuju apsaugos priemoniu taikymo proceduros, galima butu svarstyti del valstybes nares atsakomybes už Reglamente itvirtintu nuostatu nevykdyma.
Prašyma del Bendrijos kitoje valstybeje nareje teismo priimto sprendimo pripažinimo ir laikinuju apsaugos priemoniu taikymo Lietuvos Respublikoje sprendžia vienas teisejas, neišklauses kitos šalies (Lietuvos Respublikos civilini procesa reglamentuojanciu Europos Sajungos ir tarptautines teises aktu igyvendinimo istatymo 4 str. 5 d.). Pamatiniai teises i tinkama procesa principai reikalauja, kad ir kitai šaliai butu suteikta teise buti išklausytai. Todel Reglamento 43 straipsnis numato galimybe del teisejo vienasmeniškai priimtos nutarties pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybes teismo sprendima, paduoti apeliacija. Kadangi Reglamentas Nr. 44/2001 laikinuju apsaugos priemoniu taikymo proceduru nereguliuoja, ir tai palieka nacionalines teises reguliavimo sriciai, todel vienašališkai teisejo priimtos nutarties del laikinuju apsaugos priemoniu taikymo, neišklausius kitos šalies, peržiurejimo (pakeitimo, panaikinimo) klausimai sprendžiami pagal Lietuvos Respublikos CPK taisykles. Byla užsienio valstybeje pralaimejusiai šaliai teismine tvarka nesuteikus teises gintis nuo jos turtui taikyto arešto, t. y. neleidus teisetomis priemonemis ginti savo prigimtine teise – nuosavybes teise nuo teismo nustatytu ribojimu, butu iš esmes pažeista šaliu interesu pusiausvyra, itvirtintas nelygiateisiškumas tarp proceso šaliu. Tai reikštu, kad vienos proceso šalies teises butu nepagristai ginamos kitos šalies saskaita. Be to, tai neatitiktu ir asmens teises i teismine gynyba, taigi, kartu ir i teisinga procesa, kuriuos garantuoja Europos žmogaus teisiu ir pagrindiniu laisviu apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos. Tokia pozicija išdestyta ir Generalines advokates 2005 m. lapkricio 24 d. pateiktoje išvadoje byloje Nr. C-3/05. Taigi, tokio teisinio reguliavimo negali iteisinti ir neiteisina Reglamento nuostatos. Priešingu atveju reiketu padaryti išvada, kad Reglamento Nr. 44/2001 nuostatos gina tik kreditoriaus teises ir visiškai riboja skolininko teisiu apsauga. Remiantis tuo, kas išdestyta, pareiškejo argumentai del draudimo teismui šioje stadijoje, kai apeliacine tvarka sprendžiamas teismo sprendimo pripažinimo klausimas, nagrineti su laikinuju apsaugos priemoniu taikymu, pakeitimu, panaikinimu, nuostoliu atlyginimo užtikrinimu susijusius klausimus, atmestini kaip nepagristi.
Šioje nutartyje aukšciau išdestyti motyvai atitinka pareiškejo cituojamame Europos Bendriju Teisingumo Teismo 1985 m. spalio 3 d. sprendime byloje Nr. 119/84 padarytas išvadas. Briuselio konvencija pagal savo turini iš esmes atitinka Reglamento Nr. 44/2001 nuostatas ir Europos Bendriju Teisingumo teismo priimtais išaiškinimais del Briuselio konvencijos atskiru nuostatu gali buti vadovaujamasi aiškinant šio Reglamento analogiškas normas. 1985 m. spalio 3 d. sprendime Europos Bendriju Teisingumo Teismas nepripažino, kad valstybes nares teismas privalo visais atvejais, kai paduodamas prašymas del teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti, taikyti laikinasias, iskaitant apsaugos, priemones ir kad šios priemones, atsižvelgiant i konkrecias faktines aplinkybes, negali buti keiciamos ar naikinamos pagal nacionaline teise. Teisingumo Teismas byloje Nr. 119/84 atskyre ex post facto (iš lot. k. „pagal tai, kas jau yra ivyke“) situacija, kai valstybeje, kurioje išsprestas gincas iš esmes ir joje laikinosios apsaugos priemones pritaikytos neišklausius kitos šalies, nuo situacijos, kai pagal Bendrijos teise prašoma pripažinti kitoje valstybeje nareje priimta teismo sprendima ir šio sprendimo ivykdymo užtikrinimui taikyti laikinasias priemones. Pastaruoju atveju laikinuju apsaugos priemoniu taikymo galimybe itvirtina Bendriju teise (Sprendimo 31-35 punktai). Pirmuoju atveju apsaugos priemoniu taikymo klausimas turetu buti sprendžiamas išklausius abi šalis. Priešingu atveju Bendrijos valstybes teismas galetu atsisakyti pripažinti kitoje valstybeje nareje teismo priimta nutarti del laikinuju apsaugos priemoniu taikymo, nes ji priimta neišklausius kitos šalies (Reglamento Nr. 44/2001 34 str. 2 p.). Antruoju atveju laikinosios apsaugos priemones gali buti taikomos ir ex parte (iš lot. k. „vienašališkai“). Taciau teismine gynyba skolininkui pagal nacionalines teises normas turi buti suteikta ir šioje stadijoje, t. y. proceso šalis turi tureti teise prašyti pakeisti ar panaikinti jos atžvilgiu taikytas laikinasias apsaugos priemones, arba užtikrinti del laikinuju apsaugos priemoniu galimu nuostoliu atlyginima (Lietuvos Respublikos CPK 146-150 str.). Tais atvejais, kai paduodamas prašymas del teismo nutarties, kuria leista vykdyti užsienio valstybes teismo sprendima, peržiurejimo, laikinuju apsaugos priemoniu taikymo, pakeitimo, panaikinimo, galimu nuostoliu atlyginimo užtikrinimo klausimus sprendžia triju teiseju kolegija. 1985 m. spalio 3 d. sprendimo santraukoje Europos Bendriju Teisingumo Teismas aiškiai nurode, kad klausimai, kuriu nereguliuoja Bendrijos teise, turi buti sprendžiami pagal nacionalines teises normas. Tuo paciu sprendime pastebeta, kad Bendrijos teise neužkerta galimybes šaliai, kurios atžvilgiu taikytos priemones, pagal nacionalineje teiseje itvirtintas proceduras imtis teisiniu veiksmu siekiant užtikrinti savo teisiu, galimai pažeistu del laikinuju apsaugos priemoniu taikymo, tinkama apsauga. Negali buti taikomos tik nacionalines proceso teises tos taisykles, kurios riboja kitoje valstybeje nareje priimtu sprendimu pripažinima bei leidima vykdyti (Sprendimo santraukos 1, 2 punktai).
Teiseju kolegija pažymi, jog pareiškejui prašyme del laikinuju apsaugos priemoniu taikymo nenurodžius nauju argumentu, kurie galetu sudaryti pagrinda taikyti atsakovo turto arešta, o Lietuvos apeliaciniam teismui 2009 m. rugpjucio 6 d. nutartimi panaikinus Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartimi civilineje byloje Nr. 2T-125/2009 atsakovui UAB „Plunges kooperatine prekyba“ pritaikytas laikinasias apsaugos priemones, tenkinti jo prašymo nera pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Reglamento Nr. 44/2001 47 straipsnio antraja ir treciaja dalimis bei Lietuvos Respublikos CPK 144 straipsnio pirmaja dalimi, teiseju kolegija
nutaria:
Pareiškejo SA „BRED Banque Populaire“ prašyma del laikinuju apsaugos priemoniu – atsakovo UAB „Plunges kooperatine prekyba“ turto arešto 9 441 482,78 Lt sumai taikymo atmesti.