Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

dalyvaujant privačiai kaltintojai ir nukentėjusiajai S. J. ir jos atstovui advokatui Vidui Peikšteniui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. gynėjo advokato Viliaus Jonaičio apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir per laisvės apribojimo laikotarpį nuo 23 val. iki 6 val. ryto būti namuose, adresu (duomenys neskelbtini).

Priteista iš A. K. 2000 Lt neturtinės žalos ir 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų nukentėjusiajai S. J..

Atmestas S. J. civilinis ieškinys dėl 500 Lt turtinės žalos atlyginimo ir prašymas priteisti 3,36 Lt už dokumentų švietimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis, mušdamas sukėlė fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdė sveikatą S. J., o būtent: 2013 m. liepos 24 d. apie 19 val. jis kieme, adresu (duomenys neskelbtini), smurtaudamas 17-ka smūginių poveikių, mušdamas kumščiais bei kojomis į įvairias kūno dalis, sukėlė S. J. kraujosruvas abiejuose žastuose, kairėje plaštakoje, kairėje šlaunyje bei dešinėje blauzdoje, taip sukeldamas S. J. fizinį skausmą ir taip nežymiai sutrikdė S. J. sveikatą.

Atsikirtimais į apeliacinį skundą privati kaltintoja ir nukentėjusioji S. J. prašo atmesti nuteistojo A. K. gynėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, bei priteisti jai 2000 Lt už advokato teisines paslaugas parengiant atsikirtimus į apeliacinį skundą ir jos atstovavimą Šiaulių apygardos teisme.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, privati kaltintoja ir nukentėjusioji bei jos atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas

Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir, tik remdamasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, išanalizavus tokių duomenų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais, bei prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis ar jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl A. K. kaltės padarius nusikalstamą veiką, teisingai ją kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Iš bylos matyti, kad A. K. neigia tyčia sužalojęs S. J., tvirtina, kad sužalojimus galėjo jai padaryti dėl neatsargumo, stipriau suspaudęs nukentėjusiajai rankas, kai bandė ją išvesti iš savo kiemo, kad sužalojimai kojose nukentėjusiajai galėjo atsirasti, kai pati nukentėjusioji jam spyrė. Tačiau tokius A. K. parodymus paneigia byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Nukentėjusioji S. J. parodė, jog 2013-07-24 su savo motina B. Ž. atvažiavo pas V. K. į namus pasikalbėti apie teisminį procesą, kad joms baigiant pokalbį, priėjęs A. K. pasidomėjo apie ką jos kalbėjosi, o sužinojęs, jog apie teismą ir kad ji yra B. Ž. dukra, griebė jai už rankos, stūmė link stovėjusios priekabos ir pargriovęs ant jos ėmė ją mušti rankomis, smūgiavo kumščiais, kartojo, jog „tvarka bus“. Nukentėjusioji nurodė, jog tempiama ji priešinosi, kad ant jos rankų liko sumušimo žymės, kurias turėjo slėpti nuo bendradarbių. S. J. taip pat nurodė, jog gelbėti jos atbėjo jos motina, kad A. K. joms pasakė, kad „gyvos iš čia neištrūks“, jas vijosi iki automobilio, pagriebęs akmenį, šokinėjo aplink automobilį. Nukentėjusioji taip pat nurodė, jog ji pranešė policijai apie įvykį bei nuvyko pas medikus į ligoninę, ten buvo užfiksuoti jai visi padaryti sužalojimai, taip pat ji vyko ir pas teismo medicinos ekspertą. Tokius parodymus nukentėjusioji davė ne tik apylinkės teisme, bet ir tokias pat įvykio aplinkybes nurodė ir savo pareiškime policijai (medžiaga Nr. 86-73-AP-1664, 1, 3, 5 lapai). Be to, tokius nukentėjusiosios parodymus patvirtina liudytoja apklausta B. Ž., kuri parodė, kad matė, kaip jos dukra ir buvusi šeimos gydytoja V. K. kalbėjosi prie kampo, o įbėgusi į kiemą pamatė, kaip A. K., apvertęs jos dukrą ant priekabos, mušė, spardė, todėl ji sušuko „nemušk, nemušk“, tada jos dukra pabėgo, tačiau A. K. pradėjo eiti link jų, pripuolė prie jų automobilio, ištraukė automobilio raktelius, pasakė, kad „gyvos iš čia neišvažiuos“, ji šaukėsi pagalbos. Liudytoja taip pat parodė mačiusi, jog dukters raktikaulis buvo nubraižytas, ant kaklo buvo raudonos dėmės, nes A. K. ją smaugė, rovė plaukus, taip pat matė kaip A. K. viena ranka mušė, o kita laikė suėmęs kaklą, kad nesipriešintų, kaip spyrė koja, kad A. K. vis kartojo „prisidirbot, dar balsą kelsit“ (47–48 b. l.). Tokias pat įvykio aplinkybes liudytoja nurodė ir apklausiama ikiteisminio tyrimo pareigūno (medžiaga Nr. 86-73-AP-1664, 9 lapas). Nukentėjusiosios sužalojimo faktą patvirtina ir išraše iš medicininių dokumentų bei teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyti duomenys (3, 4 b. l.). Specialisto išvadoje Nr. G 1050/13(04) nurodyta, kad S. J. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas dėl kraujosruvų abiejuose žastuose, kairėje plaštakoje, kairėje šlaunyje ir dešinėje blauzdoje, kad šie sužalojimai padaryti 17 smūginių poveikių bukais kietais daiktais ir šie S. J. padaryti sužalojimai atitinka įvykio aplinkybėse nurodytam laikui (3 b. l.). Teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas (70–72 b. l.) patvirtino šioje specialisto išvadoje nurodytus duomenis ir paaiškino, kad nukentėjusiosios apžiūros metu buvo nustatytos šviežios kraujosruvos, kad atskirti kraujosruvą, padarytą suduodant smūgį, nuo kraujosruvos, padarytos suspaudžiant, nėra galimybės, tačiau staigus suspaudimas taip pat bus vertinamas kaip smūginis poveikis, kad sužalojimai nukentėjusiajai galėjo būti padaryti ir rankų pirštais ir įspiriant koja. Taigi, specialistas išvadą apie nukentėjusiajai padarytus sužalojimus davė remdamasis daugiau S. J. apžiūra, kurios metu nustatė kraujosruvas abiejuose žastuose, kairėje plaštakoje, kairėje šlaunyje ir dešinėje blauzdoje, tačiau iš specialisto išvados tiriamosios dalies matyti, kad S. J. taip pat nurodyta, kad 2013-07-24 21.11 val. lankėsi pas gydytoją (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyriuje, ten jai buvo diagnozuoti daugybiniai kūno sumušimai dėl kraujosruvų sprando, veido, abiejų žastų, nugaros, dešinės blauzdos srityje. Išrašas iš medicininių dokumentų liudija, kad S. J. dėl sumušimo kreipėsi pas medikus ir 2013-07-05 (4 b. l.). Tai, kad specialisto išvadoje nenustatyti nukentėjusiajai padaryti sužalojimai kakle, sprande, nugaroje, galvos srityje nepaneigia, kad nukentėjusiosios parodymų dėl jai padarytų sužalojimų, kadangi sužalojimai šiose kūno vietose nurodyti (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyriaus apskaitos kortelės išraše. Be to, teismo medicinos ekspertas nurodė, kad vieni medikai paraudimus vertina kaip kraujosruvas, todėl neatmetama galimybė, kad ir šiuo atveju, iš karto po įvykio nukentėjusiajai kreipusis į ligoninės priėmimo skyrių, jai buvo nustatyti sužalojimai ir kitose kūno vietose, nei nurodyta specialisto išvadoje. Pastebėtina, kad A. K. nebuvo kaltinamas padaręs S. J. sužalojimus galvos srityje, veide, sprande, nugaroje, bei nėra už tai nuteistas, todėl tai, kad S. J. nurodo, jog nuteistasis smūgiuodamas jai, padarė sužalojimus veide, nugaroje, sprande, galvoje, neduoda pagrindo nukentėjusiosios parodymus vertinti kaip iš esmės neteisingus ar melagingus. Be to, nukentėjusiosios S. J. parodymus patvirtina ir jos pateiktas garso įrašas bei šio garso stenograma (20–23, 80 b. l.). Taip pat atsižvelgiant į nukentėjusiajai nustatytų sužalojimų lokalizaciją – kraujosruvos abiejuose žastuose, kairėje plaštakoje, kairėje šlaunyje ir dešinėje blauzdoje, t. y. sužalojimai abejose rankose ir kojose, o tokių sužalojimų padaryti staiga suėmus ranka kitam asmeniui, negalima padaryti. Taip pat bylos duomenys nepatvirtina, kad sužalojimus blauzdose nukentėjusioji galėjo pasidaryti pati, kai ji pati spyrė nuteistajam, kadangi A. K. pateikta specialisto išvada patvirtina, kad jam buvo padarytas kairės blauzdos priekiniame paviršiuje 1 cm x 0,4 cm dydžio nubrozdinimas, kuris specialisto apžiūros metu jau buvo padengtas šašu, taip pat oda melsvai violetinė, sustorėjusi, kitų sužalojimų nenustatyta (13 b. l.). Taigi, nuteistajam buvo padarytas tik vienas sužalojimas, lyginant su nukentėjusiajai nustatytais sužalojimai, jų lokalizacija bei dydžiais ir nepaneigia nukentėjusiosios parodymų, jog nuteistojo tempiama, ji priešinosi, todėl neatmeta galimybė, kad tada S. J., gindamasi galėjo padaryti šį nubrozdinimą nuteistajam.

Taip pat byloje pateiktas nukentėjusiosios garso įrašas patvirtina, kad S. J. įrašinėjo jos ir V. K. pokalbį, taip pat girdėjosi šuns lojimas, pašalinis garsas, panašus į žolės pjovimą ar panašus garsas, kad A. K. tik sužinojęs apie ką nukentėjusioji ir jos sutuoktinė kalbėjosi, pasakė „ateik čia“, duslus trenksmo ar atsitrenkimo garsas ir po to garso įraše girdėti tik pašaliniai garsai, kuriuos sunku identifikuoti. Šios aplinkybės patvirtina nukentėjusiosios parodymus. Taip pat šis garso įrašas paneigia apelianto skundo teiginius, jog S. J. atvyko priešiškai nusiteikusi, elgėsi konfliktiškai, nes tiek iš garso įrašo, tiek iš stenogramos matyti, kad pokalbis tiek su V. K., tiek ir su nuteistuoju pačioje įvykio pradžioje vyko draugiškai, nukentėjusioji kalbėjo ramiu tonu, pašnekovai net juokavo. Be to, garso įrašas nepatvirtina, kad V. K. buvo išsakyti realūs grasinimai, o tik tai,, kad „ negalvokit, kad jie vieni viską gali“, bei buvo pasakyta, jog tada aiškinsis dėl V. K., kaip medikės kompetencijos, taip pat nepatvirtina, kad nuteistasis reikalavo S. J. pasišalinti iš jo kiemo. Dėl to akivaizdu, kad nuteistasis, neišsiaiškinęs visų tikrųjų pokalbio aplinkybių, padarė klaidingas išvadas ir nepagrįstai, staiga sugriebęs nukentėjusiąją, ją „tempė“ (vedė iš savo kiemo), t. y. panaudojo fizinį smurtą.

Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, daroma išvada, kad liudytojos B. Ž. parodymai ir kiti byloje užfiksuoti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai (specialisto išvada, garso įrašas, stenograma ir kt.) patvirtina nukentėjusiosios parodymus, todėl netikėti nuosekliais nukentėjusiosios S. J. parodymais nėra pagrindo. Taigi, pagrįstai apylinkės teismas nukentėjusiosios parodymus pripažino nuosekliais ir jais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

Liudytojos V. K. parodymus, kad jos sutuoktinis A. K. nesudavė nukentėjusiajai nei vieno smūgio, o nukentėjusioji „dirbo rankomis ir kojomis“, pasisukusi prie žvyro krūvos, mėtė į A. K. akmenimis, bei grįžęs vyras jai pasakė norėjęs išvesti iš kiemo S. J., bet pastaroji jį apspardė ir apmėtė akmenimis (48–50 b. l.), paneigia nukentėjusiosios, liudytojos B. Ž. parodymai, teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyti duomenys garso įrašas ir jo stenograma, šiais įrodymais paneigus V. K. parodymus, pagrįstai apylinkės teismas šios liudytojos, kaip nuteistojo artimo šeimos nario, parodymais nesirėmė priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Liudytojo G. K. parodymai taip pat nepatvirtina nuteistojo parodymų tyčia nesmurtavus nukentėjusiosios atžvilgiu, kadangi G. K. įvykio nematė, nes pjovė žolę ir nematė nei, kad moteris trenkė jos tėvui, nei kad jo tėvas sudavė smūgius nukentėjusiajai (50–51 b. l.). Be to, atsižvelgiant į tai, kad nuteistąjį ir liudytoją V. K. sieja artimi giminystės ryšiai, ji yra nuteistojo sutuoktinė, todėl V. K. duoti parodymai vertinami kaip jos siekis padėti savo sutuoktiniui išvengti baudžiamosios atsakomybės, dėl to nėra pagrindo šios liudytojos parodymais remtis. Taip pat A. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą nepaneigia ir ta aplinkybė, jog nuteistasis anksčiau nebuvo teistas ar baustas administracine tvarka, kaip teigiama apeliaciniame skunde, kadangi šios aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant skirtinos bausmės klausimą, be to, byloje nėra šias aplinkybes patvirtinančių duomenų.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad visuma byloje esančių ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų patvirtina A. K. kaltę padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, todėl skundžiamas nuosprendis iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, teismo padarytos išvados dėl nuteistojo kaltės yra motyvuotos, nusikalstama veika teisingai kvalifikuota. Dėl to nėra pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį ir A. K. išteisinti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Taip pat teisėjų kolegija nenustatė, kad nuteistajam paskirta bausmė yra neteisinga, nes pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, bei vadovaudamasis BK 55 straipsnio nuostatomis, pagrįstai A. K. paskyrė su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – laisvės apribojimą. Taigi, apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė. Be to, apeliantas skunde neginčija jam paskirtos bausmės.

Nustačius, kad A. K. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti priteistas pagrįstai, nes nukentėjusioji dėl nežymiai sutrikdytos sveikatos – sumušimo – patyrė fizinį skausmą, nepatogumų, pažeminimą, dėl sužalojimų ant rankų, kojų sumažėjo jos galimybė bendrauti, todėl atsižvelgiant į teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo dydžius, daroma išvada, kad nukentėjusiosios naudai priteistas 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas nėra per didelis, atitinka proporcingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus, todėl nėra pagrindo jo mažinti.

A. K. atžvilgiu priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš nuteistojo priteisė proceso išlaidas – už nukentėjusiajai suteiktą advokato teisinę pagalbą (BPK 103–106 straipsniai). Nukentėjusiosios atstovas adv. V. Peikštenis pateikė kvitą, patvirtinantį nukentėjusiosios išlaidas dėl teisinės pagalbos teikimo apeliacinės instancijos teisme. Iš šio pateikto kvito matyti, kad teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme suma yra 2000 Lt. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo atžvilgiu paliko galioti apkaltinamąjį nuosprendį, todėl išlaidos už nukentėjusiajai suteiktą teisinę pagalbą pripažįstamos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš nuteistojo (BPK 105 straipsnio 1 dalis).

Nors nuteistojo gynėjas skunde nurodo, kad nuosprendžio įžanginėje dalyje neteisingai nurodyta jo ginamojo gimimo vieta, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie A. K. gimimo vietą ar jo kitus asmens duomenis (pvz. teistumus, baustumus, įskaitas psichikos sveikatos priežiūros įstaigose ir pan.), jo asmenybė apylinkės teisme vykusių teismo posėdžių metu nebuvo tikrinama (BPK 261 straipsnio 1 dalis), bei tokių duomenų nepateikė ir nuteistasis ar jo gynėjas apeliacinės instancijos teismui. Dėl to apeliacinės instancijos teismas negali konstatuoti, ar nuosprendžio įžanginėje dalyje neteisingai nurodyta nuteistojo gimimo vieta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 105 straipsniu,

nutaria:

atmesti nuteistojo A. K. gynėjo advokato Viliaus Jonaičio apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. nuosprendžio.

Iš A. K. priteisti 2000 Lt nukentėjusiajai S. J. jos turėtų išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.