- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-02-19
- Bylos Nr.
- A-1554-502/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 4-16-3-00063-2025-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ernestas Spruogis (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Beata Martišienė
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Artūro Drigoto (pranešėjas), Beatos Martišienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovei L. V.,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Uzbekistano Respublikos piliečio J. U. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2025 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl Uzbekistano Respublikos piliečio J. U. sulaikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Užsieniečių registracijos centre (toliau – ir Centras) kreipėsi į teismą, prašydamas skirti Uzbekistano Respublikos piliečiui J. U. (toliau – ir Užsienietis) sulaikymą Tarnyboje 3 mėnesiams (iki 2025 m. gegužės 5 d.), bet ne ilgiau nei bus priimtas ir įvykdytas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.
Tarnyba teigė, kad Užsieniečiui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760380381 (toliau – ir Leidimas) buvo panaikintas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimu. Departamentas 2025 m. sausio 20 d. priėmė sprendimą grąžinti pareiškėją į kilmės valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 14 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos (iki 2025 m. vasario 3 d.), tačiau Užsienietis neįvykdė šio sprendimo. Tarnybos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad nėra duomenų apie Užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, Užsieniečio buvimas Lietuvoje laikytinas neteisėtu, Užsienietis neturi gyvenamosios vietos Lietuvoje, socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuva bei lėšų pragyventi (per apklausą Užsienietis teigė, jog jam padėjo draugai), yra pagrindas manyti, kad Užsienietis gali pasislėpti, tuo sukeldamas nelegalios migracijos grėsmę Lietuvoje ir Šengeno erdvėje.
II.
Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmai 2025 m. vasario 5 d. sprendime tenkino Centro teikimą, t. y. sulaikė Užsienietį Centre iki 2025 m. gegužės 5 d., bet ne ilgiau nei bus įvykdytas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.
Teismas nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. Departamentas išdavė Užsieniečiui Leidimą, galiojantį nuo 2024 m. rugpjūčio 23 d. iki 2026 m. rugpjūčio 23 d., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu (darbo pagrindu);
2. Departamentas 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 24S304625 panaikino Leidimą, nustatęs, jog duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; darbo sutartis su asmeniu nesudaryta. Paskelbus Leidimą negaliojančiu, asmens buvimas Lietuvoje laikomas neteisėtu nuo 2025 m. sausio 17 d.;
3. Departamentas 2025 m. sausio 20 d. sprendime Nr. 25S18548 nusprendė grąžinti Užsienietį į kilmės valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 14 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos (iki 2025 m. vasario 3 d.). Užsienietis neįvykdė šio sprendimo;
4. Tarnybos Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyriaus pareigūno 2025 m. vasario 4 d. 13 val. 40 min. sprendimu Užsienietis buvo sulaikytas iki 48 valandų, vėliau perduotas Centrui.
Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reguliavimą. Teismas pažymėjo, kad Užsienietis Lietuvoje yra neteisėtai, jis nėra prieglobsčio prašytojas. Užsienietis teismo posėdyje tvirtino, jog jis galėtų gyventi viešbutyje, jam finansiškai galėtų padėti draugai, tačiau jis nenurodė asmenų, su kuriais gyveno ar palaikė santykius, ir nepateikė jokių duomenų apie turimas lėšas pragyventi. Užsieniečio teiginiai, kad jis buvo sudaręs darbo sutartį ir kad šiuo metu nagrinėjamas skundas Darbo ginčų komisijoje, nepagrįsti jokiais įrodymais. Užsienietis nepateikė įrodymų apie darbdavio galbūt padarytus darbo teisės pažeidimus, todėl jo argumentai šiuo aspektu atmesti. Be to, Užsienietis nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog dėl Departamento priimtų sprendimų yra pateikti ir nagrinėjami skundai, kad jų vykdymas yra sustabdytas. Centro teikimą nagrinėjančiam teismui nesuteikta diskrecija vertinti Departamento sprendimo, kuriuo buvo panaikintas Užsieniečiui išduotas Leidimas, teisėtumą ir pagrįstumą.
Teismas akcentavo, kad Užsienietis neturi gyvenamosios vietos Lietuvoje (nors jis prašė leisti gyventi viešbutyje, bet jis nepateikė jokių šį prašymą pagrindžiančių dokumentų, pvz., nuomos sutarties, gyvenamosios patalpos savininko ar įgalioto atstovo sutikimo apsigyventi savininkui priklausančioje gyvenamojoje patalpoje), šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje, ar socialinių, ekonominių arba kitų ryšių su Lietuva (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinėje sistemoje nėra duomenų apie Užsienietį, todėl padaryta išvada, kad Užsienietis neturi ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvoje), bei lėšų pragyventi (Užsienietis apklausoje ir teismo posėdyje teigė, kad jam padėjo ir padėtų draugai, tačiau šių teiginių nepagrindė). Teismo vertinimu, atsižvelgiant į šias aplinkybes, yra pagrindas manyti, jog Užsienietis pasislėps, tuo sukeldamas nelegalios migracijos grėsmę ne tik Lietuvos Respublikoje, bet ir Šengeno erdvėje, o tai yra pagrindas jį (Įstatymo 113 str. 1 d. 2 p., 2 d., 5 d. 2, 3 ir 4 p.).
III.
Užsienietis apeliaciniame skunde prašo pakeisti Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2025 m. vasario 5 d. sprendimą ir pritaikyti jam alternatyvią sulaikymui priemonę – įpareigoti Užsienietį elektroninių ryšių priemonėmis nustatytu laiku pranešti Departamentui arba Tarnybai apie savo buvimo vietą.
Žemesnės instancijos teismas
Užsienietis, apžvelgęs teismų išaiškinimus dėl užsieniečių judėjimo laisvės apribojimo, teigia, kad šiuo atveju nėra tikslo tęsti tokį griežtą jo laisvės apribojimą. Užsieniečio tapatybė yra nustatyta, jis nekelia grėsmės viešajai tvarkai ir valstybės saugumui, ir nėra nustatyta, jog jis nebendradarbiauja su valstybės institucijomis. Užsienietis turi gyvenamąją vietą (t. y. viešbutyje) ir lėšų save išlaikyti.
Atsiliepimas
Centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti Užsieniečio apeliacinį skundą.
Žemesnės instancijos teismas
Centras pritaria teismo atliktam bylos aplinkybių vertinimui. Centras nesutinka su Užsieniečio pozicija, kad šiuo atveju Įstatymo tikslai gali būti pasiekti skiriant Užsieniečio teises švelniau ribojančią priemonę. Centro nuomone, atsižvelgiant į tai, kad Užsienietis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, kad egzistuoja pagrindas priimti sprendimą dėl Užsieniečio išsiuntimo, bei kad Užsieniečio teiginiai apie galimybę gyventi viešbutyje nėra pagrįsti jokiais duomenimis, nėra pagrindo pritaikyti jam alternatyvią sulaikymui priemonę. Užsieniečio elgesys nepaneigia rizikos, kad skyrus jam švelnesnę alternatyvią sulaikymui priemonę, jis bandys pabėgti, pasislėpti ar kitaip užkardyti galimybę kompetentingoms institucijoms priimti ir įvykdyti sprendimus dėl jo išsiuntimo. Be to, Centras tvirtina, kad Užsieniečio teiginiai apie turimas lėšas pragyventi ir draugų pagalbą yra deklaratyvaus pobūdžio, o Užsienietis, neteisėtai būdamas Lietuvoje, negali dirbti, todėl Užsienietis neturi pakankamai lėšų save išlaikyti iki bus įvykdytas sprendimas dėl jo išsiuntimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas Centro teikimas, t. y. Užsienietis sulaikytas Centre iki 2025 m. gegužės 5 d., bet ne ilgiau nei bus įvykdytas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos (Įstatymo 113 str. 1 d. 2 p., 2 d., 5 d. 2, 3 ir 4 p.).
Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, jog asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas galimas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimą). Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra ultima ratio (paskutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4927-662/2016).
Valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje dėl masinio užsieniečių antplūdžio buvo paskelbta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. 517 ir iki šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka nėra atšaukta, todėl nagrinėjamu atveju aktualios ir taikytinos Įstatymo X2 skyriaus, reglamentuojančio Įstatymo taikymą, kai įvesta ekstremalioji situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio, nuostatos, tiek, kiek atitinkamų klausimų nereglamentuoja kitos Įstatymo nuostatos (Įstatymo 140⁷ str.).
Užsieniečių sulaikymo pagrindai yra įtvirtinti Įstatymo 113 straipsnyje, tarp jų – kai užsienietis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra (1 d. 2 p.); ir kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos arba prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, jeigu sulaikymas yra būtinas atitinkamam sprendimui priimti ir (ar) vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ir (ar) vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas grąžinimo, išsiuntimo ar perdavimo) (2 d.)
Įstatymo 113 straipsnio 5 dalyje išvardytos aplinkybės, kurios vertinamos sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti, be kita ko: užsienietis neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje arba nurodytu gyvenamosios vietos adresu nebūna (negyvena) (2 p.); neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika (3 p.); ir neturi lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje (4 p.).
Alternatyvių sulaikymui priemonių taikymo užsieniečiams pagrindus nustato Įstatymo 115 straipsnis. Įstatymo 115 straipsnio 1 dalyje yra nurodyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas sprendžia dėl alternatyvių sulaikymui priemonių taikymo, t. y. ar nustatyta užsieniečio tapatybė, ar jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, teikia pagalbą teismui, Tarnybai ir Departamentui nustatant jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje ir kita. Aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas gali vertinti ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3669-858/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2018, 2022 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1307-815/2022).
Pagal Įstatymo 115 straipsnio (šiuo metu galiojanti redakcija, t. y. 2024 m. gegužės 30 d. įstatymo Nr. XIV-2673 redakcija) 2 dalį, alternatyvios sulaikymui priemonės yra šios: 1) užsienietis nustatytu laiku periodiškai turi atvykti į Departamentą arba Tarnybą; 2) užsienietis elektroninių ryšių priemonėmis nustatytu laiku turi pranešti Departamentui arba Tarnybai apie savo buvimo vietą; 3) patikėti prižiūrėti užsienietį Lietuvos Respublikos piliečiui arba Lietuvos Respublikoje teisėtai gyvenančiam užsieniečiui, jeigu šis asmuo įsipareigojo rūpintis juo ir jį išlaikyti; 4) apgyvendinti užsienietį laikino apgyvendinimo vietoje netaikant judėjimo laisvės apribojimų; 5) apgyvendinti užsienietį laikino apgyvendinimo vietoje nustatant pareigą neišvykti iš laikino apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su Užsieniečio apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, sprendžia, kad Užsienietis nesutinka su jam parinkta judėjimo laisvės Lietuvos Respublikos teritorijoje apribojimo priemone – sulaikymu ir laiko ją per griežta, todėl jis prašo, kad jam būtų pritaikyta alternatyvi sulaikymui priemonė – įpareigojimas elektroninių ryšių priemonėmis nustatytu laiku pranešti Departamentui arba Tarnybai apie savo buvimo vietą.
Teisėjų kolegija, vertindama Užsieniečiui pritaikytos judėjimo laisvės apribojimo priemonės proporcingumą, atsižvelgia į šias teisiškai reikšmingas aplinkybes: Užsieniečio asmens tapatybė yra nustatyta; Užsienietis į Lietuvos Respubliką atvyko teisėtai, turėdamas jam išduotą Leidimą; Užsienietis Leidimo galiojimo laikotarpiu, t. y. nuo 2024 m. rugpjūčio 23 d. iki 2024 m. gruodžio 30 d., neįvykdė Leidimo išdavimo sąlygų, t. y. nesudarė darbo sutarties, todėl jam išduotas Leidimas buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte (t. y. duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės) bei 50 straipsnio 1 dalies 5 punkte (darbo sutartis su asmeniu nesudaryta) įtvirtintais pagrindais; byloje nėra duomenų, kad Užsienietis apskundė Departamento 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 24S304625, taip pat duomenų (įrodymų) apie nagrinėjamą ginčą tarp Užsieniečio ir jo nurodyto darbdavio; Užsienietis per 2025 m. sausio 20 d. apklausą nurodė, jog jis sutinka grįžti į kilmės valstybę – Uzbekistano Respubliką, tačiau Užsienietis neįvykdė Departamento 2025 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. 25S18548, kuriuo jis buvo įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2025 m. vasario 3 d.; byloje nėra duomenų (įrodymų) apie Užsieniečio šeiminius, socialinius ar ekonominius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje; byloje nėra duomenų, sudarančių prielaidas išvadai, kad Užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, taip pat valstybės saugumui; šiuo metu yra vykdoma sprendimo dėl išsiuntimo priėmimo procedūra (žr. Centro Tyrimų skyriaus vyriausiosios specialistės 2025 m. vasario 12 d. tarnybinį pranešimą).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartu teisiniu reguliavimu ir įvertinusi minėtas faktines aplinkybes, prieina prie išvados, kad šiuo atveju yra pagrindas pripažinti, jog, atsižvelgiant į Užsieniečio individualias savybes, Užsieniečiui pritaikyta judėjimo laisvės Lietuvos Respublikos teritorijoje apribojimo priemonė – sulaikymas yra per griežta, o Užsieniečio prašoma taikyti alternatyvi sulaikymui priemonė – įpareigojimas elektroninių ryšių priemonėmis nustatytu laiku pranešti Departamentui arba Tarnybai apie savo buvimo vietą būtų adekvati ir pakankama Įstatyme įtvirtintiems tikslams pasiekti. Tai, kad Užsienietis pažeidė Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, reglamentuojančius užsieniečių atvykimą ir buvimą Lietuvoje, bei tai, kad Užsienietis nepateikė konkrečių duomenų ir juos patvirtinančių įrodymų apie savo dabartinę gyvenamąją vietą ir lėšas pragyventi Lietuvoje, šios individualios situacijos kontekste nesudaro pagrindo palikti galioti jam pritaikytą kraštutinę judėjimo laisvės apribojimo priemonę.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Užsienietis neprašo pakeisti jo judėjimo laisvės Lietuvos Respublikos teritorijoje apribojimo priemonių taikymo termino, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu nepasisako. Užsienietis taip pat nepateikia pageidavimų dėl prašomos alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo, todėl įpareigojimo elektroninių ryšių priemonėmis nustatytu laiku pranešti Departamentui arba Tarnybai apie savo buvimo vietą vykdymo sąlygos (pvz., tai, kam konkrečiai ir kokiu laiku Užsienietis turi pranešti apie savo buvimo vietą) paliekamos susitarti bylos šalims.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialios ir proceso teisės normas, todėl netinkamai įvertino Užsieniečiui pritaikytos judėjimo laisvės Lietuvos Respublikos teritorijoje apribojimo priemonės proporcingumą. Atsižvelgiant į tai, Užsieniečio apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3, teisėjų kolegija
nutaria:
Uzbekistano Respublikos piliečio J. U. (J. U.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2025 m. vasario 5 d. sprendimą pakeisti, t. y. Uzbekistano Respublikos piliečiui J. U. (J. U.) vietoj sulaikymo skirti alternatyvią sulaikymui priemonę – įpareigojimą elektroninių ryšių priemonėmis nustatytu laiku pranešti Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos arba Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apie savo buvimo vietą.
Nutartis neskundžiama.