- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-02
- Bylos Nr.
- 2A-1165-524/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-10456-2012-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Erika Misiūnienė (pirm.), Alvydas Žerlauskas, Virginija Nijolė Griškevičienė
- Ieškovas
- I. L.
- Atsakovas
- G. D.
- Kategorijos
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja Erika Misiūnienė Civilinė byla Nr. 2A-1165-524/2013
2013 m. spalio 2 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Erikos Misiūnienės, teisėjų Virginijos Nijolės Griškevičienės, Alvydo Žerlausko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-1340-328/2013 pagal ieškovės I. L.–B. ieškinį atsakovui G. D. ir atsakovo priešieškinį ieškovei dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės bei atsakovo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-02-27 sprendimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė ieškiniu teismo prašė atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės negyvenamąją patalpą – neįrengtą palėpę, esančią (duomenys neskelbtini), priteisiant ją ieškovei, o atsakovui priteisiant 11 960 Lt piniginę kompensaciją. Nurodė, kad įsigijo 739/1000 dalis namo palėpės, kuri VĮ Registrų centre įregistruota kaip negyvenamoji patalpa – neįrengta palėpė. Šios palėpės bendras plotas yra 40,90 kv. m. 37/500 dalis palėpės, sudarančias 6,83 kv. m, valdo atsakovas. Savo palėpės dalį ieškovė yra įrengusi kaip gyvenamąją patalpą ir galėtų ją įregistruoti VĮ Registrų centre, tačiau atsakovas neduoda sutikimo, reikalauja jam atiduoti jam tenkančias 37/500 dalis palėpės. Į atsakovui tenkančią palėpės dalį galima patekti tiktai laiptais, kurie eina pro ieškovei priklausančią palėpės dalį. Bendrai eksploatuoti ginčo patalpos nėra galimybės.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, pareiškė priešieškinį siūlydamas savo palėpės atidalijimo variantus. Nurodė, kad ieškovė niekada nesiūlė ir nesitarė dėl galimų atidalijimo sprendinių. Ieškovės reikalavimas sumokėti piniginę kompensaciją vietoje atidalijimo natūra yra niekuo nepagrįstas (nei paaiškinimais, nei specialistų ar ekspertų išvadomis, nei įrodymais). Ieškovės prašoma priteisti suma neatitinka tikrosios patalpų kainos. Taip pat ieškovė neatskleidžia itin svarbios aplinkybės, jog po atidalijimo ieškovei tektų visa patalpa, kurią būtų galima naudoti pagal kitą paskirtį (gyvenamoji patalpa), o tai žymiai padidintų aptariamos patalpos vertę (kainą), tai turi įtakos kompensacijos dydžio nustatymui. Ieškovė yra neteisėtai užvaldžiusi patalpas, todėl atsakovui nėra galimybės atlikti tinkamo ir objektyvaus turto vertinimo.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-02-27 sprendimu ieškovės ieškinį tenkino, o atsakovo priešieškinį atmetė. Teismas nurodė, jog atsakovas neįrodė, kad jo siūlomi atidalijimo variantai yra optimaliausi abiem ginčo šalims. Ieškovės teigimu atidalijus palėpę atsakovo siūlomu būdu, atsakovui tektų tinkamiausia naudojimui palėpės dalis, o ieškovei tik palėpės pakraščiai, kurių aukštingumas apribotų ieškovei nevaržomą patekimą į jai priklausančią palėpės dalį. Be to, ieškovė savo lėšomis yra atlikusi palėpėje remonto darbus (įrengusi stoglangį, atlikusi stogo apšiltinimą), Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-12-05 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-11996-639/2011 ieškovė įpareigota Statybos įstatyme numatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiančius dokumentus, priešingu atveju – pašalinti savavališkos statybos padarinius, panaikinant įrengtą stoglangį ir stogo apšiltinimą. Atsakovas prie atliktų remonto darbų neprisidėjo, nedavė sutikimo statybą leidžiančių dokumentų gavimui. Be to, teismas nustatė, jog į atsakovui tenkančią palėpės dalį galima patekti tiktai laiptais, kurie eina pro ieškovei priklausančią palėpės dalį, bendrai eksploatuoti ginčo patalpos nėra galimybės.
Atsakovui priteistinos kompensacijos dydį teismas nustatė pagal VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodytą vidutinę palėpės rinkos vertę (71600 Lt), kadangi kitų rašytinių įrodymų dėl palėpės rinkos vertės byloje nebuvo pateikta.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują – ieškovės ieškinį atmesti, o atsakovo priešieškinį tenkinti. Apelianto nuomone, teismas netinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas (CPK 178, 185 str.), taip pat materialinės teisės normas (CK 4.80 str.), teismas privertė atsakovą pareikšti priešieškinį, nors pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą to daryti neturėjo. Būtent ieškovė privalėjo įrodyti, jog jos siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias. Ieškovė privalėjo įrodyti, kad atidalijimas natūra neįmanomas (technine prasme) arba kad atidalijimu natūra bus padaryta neproporcinga žala atidalijamam daiktui (daikto nebus galima naudoti pagal esamą arba planuojamą paskirtį arba sumažės daikto vertė). Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų būtinumą taikyti išskirtinį ir tik išimtiniais atvejais taikomą bendrosios dalinės nuosavybės pabaigos būdą – kompensavimą pinigais. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi abstrakčiais ieškovės teiginiais, kurie patys savaime negali būti laikomi įrodymais, nes visiškai neargumentuoti ir prieštarauja atsakovo pateiktiems įrodymams – projektams, kuriuos parengė atestuoti it veiklą vykdantys architektai. Teismas turi pareigą išsamiai vertinti visus įrodymus bei laikytis objektyvumo, vertinant įrodymus vadovautis įstatymu bei teismų praktika. Darydamas išvadą dėl vieno ar kito įrodymo, teismas privalo paaiškinti, kokie yra atitinkamo vertinimo motyvai, motyvuoti ne tik, kodėl kokiu nors įrodymu remiasi, bet ir kodėl kai kuriuos įrodymus atmeta. Teismas visiškai nepagrįstai rėmėsi ieškovės teiginiais, kad atsakovo pasiūlytas atidalijimo būdas yra nesąžiningas, nes atsakovui tektų tinkamiausia naudoti palėpės dalis, o ieškovei – tik nepakankamo aukštingumo pakraščiai. Atsakovas detaliai, aiškiai suprantamai paaiškino teismui visas savo pasiūlyto techninio sprendimo smulkmenas. Atsakovo pateikti projektai paneigia ieškovės melagingus teiginius. Taip pat teismas visiškai nemotyvavo, kokie įrodymai, be ieškovės teiginių, patvirtina aplinkybę, kad į palėpę galima patekti tik per ieškovei priklausančią dalį einančiais laiptais. Atsakovas ne kartą teismo posėdyje paaiškino, kad į palėpę patenkama iš bendros viso namo laiptinės, kuria šalys naudotųsi ir po atidalijimo. Šią aplinkybę patvirtina paties ieškovės pateikti įrodymai (palėpės schemos) ir atsakovo projektai. Teismo motyvai, kad atsakovo siūlomi atidalijimo variantai yra sąlyginiai, iškreipia bendraturčių interesų pusiausvyrą, sukels šalių ginčus ateityje, abiejų šalių poreikio dalijamam turtui įvertinimas yra nesuprantami, abstraktūs ir niekuo nepagrįsti. Teismo išvados prieštarauja byloje esantiems įrodymams, teismas ignoravo ir iškraipė objektyvios tikrovės faktus, šiurkščiai pažeidė subsidiarumo principą ir atsakovo konstitucinę teisę į nuosavybę. Atsakovo siūlymo esmė – suformuoti dvi viena nuo kitos nepriklausomas patalpas, po to bendro turto nebeliktų. Tokiu atidalijimu nebūtų padaryta žalos, daikto būklė nepablogėtų, neturėtų įtakos galimybei naudoti pagal paskirtį, užbaigtų šalių ginčus, atidalijimo galimybė nesusijusi su sudėtingais techniniais sprendimais ar didelėmis išlaidomis. Teismas nepagrįstai 2012-10-02 nutartimi nurodė atsakovui pareikšti atskirą reikalavimą, taip apsunkindamas atsakovui savo teisių gynimą.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais. Nurodo, kad teismas savo išvadas padarė ne nukrypdamas nuo teisės normomis įtvirtintų nuostatų, bet jų laikydamasis bei vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, todėl sprendimas negali būti nei naikinamas, nei keičiamas.
Šalies argumentai
Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Pažymėtina, kad dalyvaujančio byloje asmens motyvuotas prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto prašyme nurodytas aplinkybes, dėl kurių jis mano, kad skundas turi būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, bylos medžiagą, apeliacinio skundo, atsiliepimų į jį argumentus, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Byloje nustatyta, kad šalys yra negyvenamųjų patalpų-palėpės, esančios (duomenys neskelbtini), bendraturčiai: ieškovei nuosavybės teise priklauso 739/1000 dalys ginčo patalpos, o atsakovui 37/500 dalys patalpos, t. y. 6,83 kv. m (b.l.8-10). Ieškovė pareiškė ieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, prašydama teismo priteisti atsakovui 11 960 Lt kompensaciją, apskaičiuotą pagal VĮ Registrų centro pateiktą vidutinę rinkos vertę.
Įvertinus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką darytina išvada, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nelaikytinas teisėtu ir pagrįstu, nes kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atidalijimas piniginiu ekvivalentu yra subsidiarus atidalijimo būdas, kuris gali būti taikomas tik tada, kai nėra galimybės pritaikyti pagrindinį atidalijimo būdą – atidalyti natūra. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad priteisti kompensaciją be kito bendraturčio sutikimo galima tik išimtiniais atvejais, kai yra šios sąlygos: pirma, išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to negalima padaryti be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; antra, faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas (pvz., kai dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginti su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertintinas kaip labai svarbus) (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; 2005 m. lapkričio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2009; kt.). Iš bylos medžiagos darytina išvada, kad ieškovė šių aplinkybių neįrodinėjo, priešingai, atsakovas teikė priešieškinį, prašydamas atidalyti jo dalį natūra. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo konkretaus atidalijimo natūra projekto, nepasisakė dėl konkrečių patalpų, tenkančių šalims po atidalijimo, o tik abstrakčiai įvertino atsakovo pateiktus projektinius pasiūlymus, konstatuodamas ieškovės poziciją, jog atsakovo pasiūlymai nesąžiningi, nes ieškovė atliko šių patalpų remontą. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada nelaikytina teisėta, nes ieškovės remonto išlaidos nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
Pagal kasacinio teismo praktiką atidalijimo piniginiu ekvivalentu subsidiarumo nepaisymas reiškia savininko teisių pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad jeigu nepanaudotos visos galimybės atidalyti daiktą natūra, derinant visų bendraturčių teisėtus interesus, kompensacijos priteisimas bendraturčiui be jo sutikimo neatitiktų CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatytų bendrosios nuosavybės atidalijimo sąlygų, būtų vertinamas kaip jo nuosavybės teisės pažeidimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; 2005 m. lapkričio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005).
Be to, kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad, išmokant bendraturčiui kompensaciją, būtina atidalijimo sąlyga yra ta, kad piniginė kompensacija atitiktų atidalijamos turto dalies vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2008), ir būtų pasirinktas teisingas kompensacijos dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2007). Paprastai kompensacija pripažįstama teisinga, jeigu ji atitinka daikto dalies rinkos vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008).
Šioje byloje atidalijimo siekianti ieškovė, prašydama priteisti jai nuosavybės teise priklausančią atsakovo palėpės dalį, o atsakovui – kompensuoti turto dalies praradimą pinigais, dalytino turto vertę grindė VĮ Registrų centro duomenimis.
Kasacinis teismas, nagrinėdamas ginčus, kuriuose kilo bendraturčių turto vertės klausimas, išaiškino, kad turto rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2008; 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2008). Vertinant nekilnojamąjį turtą, gali būti remiamasi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, taip pat individualaus vertinimo išvadomis. Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutinė turto rinkos vertė nustatyta masinio vertinimo būdu, t. y. apskaičiuojant ne konkretaus turto vertę, o vidutinę panašių objektų vertę, neatsižvelgiant į individualias turto savybes. Individualaus vertinimo išvados, kuriose matyti specifinės konkretaus turto savybės, rinkos kainų pokyčiai ir panašios turto vertei turinčios įtakos aplinkybės, yra laikomos tikslesniais turto vertės įrodymais už Nekilnojamojo turto registro duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2009; 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2012). Šioje byloje teismas savo išvadas grindė masinio turto vertinimo būdu apskaičiuota turto kaina, nors nagrinėjamu atveju, kai yra kilęs ginčas dėl atidalijamo turto vertės, svarbesnis yra individualus turto vertinimo būdas, nes masinio vertinimo būdu bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto dalys įvertinamos tik kaip nekilnojamojo turto objektai. Tačiau šalių bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto objektai yra Neringos m.- viename iš žymiausių Lietuvos kurortų, kuriame patalpos pritaikomos poilsiui, jų nuomai. Dėl to tik individualaus turto vertinimo būdu nustačius viso nekilnojamojo turto objekto, jo prašomų atidalyti dalių individualias vertes, atsižvelgiant į jų tiesioginę paskirtį ir galimybę panaudoti poilsiui, nuomai, teismas galima spręsti dėl taikytino bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo būdo ir teisingos kompensacijos priteisimo, todėl nagrinėjant bylą iš naujo būtina išanalizuoti konkretų ginčo patalpų atidalijimo natūra variantą, nurodytą su konkrečiomis patalpomis ir patekimo į jas būdais po atidalijimo ir tik konstatavus, jog neįmanoma to padaryti pagal paminėtas teismų praktikoje taisykles, spręstinas teisingos kompensacijos priteisimo klausimas, nustatytas individualaus vertinimo būdu. Šalims nesutikus su vienos iš jų pateiktu įvertinimu, išaiškintina, kad įrodinėjimo tikslui užtikrinti pagal CPK 212 straipsnio 1 dalį teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai.
2010-02-18 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalgoje kasacinis teismas išaiškino teismams, kad atidalyti prašantis bendraturtis turi aiškiai įvardyti, kokį atskirą nekilnojamąjį daiktą prašo suformuoti ir priklausomai nuo tokio pasirinkimo pagrįsti jo suformavimo būdą, todėl byloje būtina pagal CPK 178 str. nustatytas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles pasiūlyti šalims surinkti papildomus įrodymus dėl atskiros konkrečios patalpos atsakovui suformavimo galimybės, jos įregistravimo kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto, o nesant tokios galimybės pasiūlyti teikti įrodymus dėl kompensacijos dydžio, paremtu individualaus vertinimo būdu.
Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nebuvo nustatytos reikšmingos šiai bylai tinkamai išspręsti faktinės aplinkybės ir netinkamai taikytos materialiosios teisės normos, neatskleidus bylos esmės buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas teismo sprendimas, todėl jis naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo, nes pagal bylos įrodymus apeliacinės instancijos teisme negalima išnagrinėti bylos (CPK 326 str. 1d. 4p., 327 str. 1p., 2 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-02-27 sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo.