Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Dariaus Kantaravičiaus ir Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. K. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2019 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo L. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta bausmė – terminuotas laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė iš dalies sudedant subendrinta su Alytaus apylinkės teismo 2018 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu paskirta 60 parų arešto bausme ir L. K. skirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dviem) metams 1 (vienam) mėnesiui.

Į bausmės laiką įskaityta pagal Alytaus apylinkės teismo 2018 m. gegužės 22 d. nuosprendį atlikta bausmė.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo L. K. sulaikymo vykdant įsiteisėjusį teismo nuosprendį.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta palikti nepakeistą iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas P. V., tačiau dėl šios nuosprendžio dalies apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. L. K. nuteistas už tai, kad jis neteisėtai pardavė psichotropinę medžiagą šiomis aplinkybėmis: 2017 m. gruodžio 2 d. apie 2 val., Alytaus m., prie (duomenys neskelbtini) namo P. V. pardavė 12 tablečių, savo sudėtyje turinčių 1,136 g psichotropinės medžiagos MDMA.

2. Alytaus apylinkės teismo 2019 m. birželio 5 d. apkaltinamajame nuosprendyje konstatuota, kad byloje surinktų įrodymų pakanka L. K. kaltei pagrįsti, jo veiksmai kvalifikuoti tinkamai bei atitinka BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

3. Nuteistasis skundžia Alytaus apylinkės teismo 2019 m. birželio 5 d. nuosprendį, prašo panaikinti jo dalį, kuria jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 bei 9 dalimis, jam paskirta bausmė subendrinta su Alytaus apylinkės teismo 2018 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir priimti jam išteisinamąjį nuosprendį; atmetus skundo dalį dėl išteisinimo, nuteistasis prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti jam bausmės rūšį, nesusijusią su laisvės atėmimu.

3.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas šališkai ir neišsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio, 276 straipsnio 4 dalies ir 301 straipsnio nuostatas, nebuvo nuteistojo L. K. atžvilgiu objektyvus, išimtinai vertino tik kaltinimo pateiktus įrodymus, neaptardamas apeliantą teisinančių, priimdamas sprendimą dėl L. K. kaltės vadovavosi tik vidiniu įsitikinimu.

3.2. Apeliantas akcentuoja, jog nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios tvirtino, kad jis nusikalstamos veikos nepadarė, apie jokį inkriminuotą nusikaltimą jam nėra žinoma. Tai patvirtina ir byloje esantys įrodymai, tačiau skundžiamame nuosprendyje iš esmės perrašant kaltinamąjį aktą, jie neaptarti ir neanalizuoti. Niekas nepatvirtina, kad L. K. pardavė narkotines medžiagas P. V.. Jokios narkotinės medžiagos pas jį nerastos, pinigų už jas iš P. V. jis negavo. Nors nuosprendyje teigiama, kad L. K. parodymai nenuoseklūs, tačiau tokia išvada nepagrindžiama. Cituodamas teisme ir ikiteisminio tyrimo metu savo duotus parodymus, apeliantas teigia, kad jo nurodytas aplinkybes iš esmės patvirtina ir P. V., tačiau pažymi, kad pastarojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo nepatikimi. Specialisto išvada Nr. T-N 3451/2017(01) patvirtina, kad P. V. šlapime, paimtame 2017 m. gruodžio 2 d. 2.50 val. rasta metamfetamino ir tetrahidrakanabinolio karboksi rūgšties. Be to, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, P. V. nenurodė, kad narkotines medžiagas įsigijo iš L. K.. Liudytojai G. M. G. A., A. P. ir R. Ž. nenurodė, kad jiems P. V. būtų apie tai pasakojęs.

3.3. Skunde teigiama, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai dėl nežinomų priežasčių nesistengė nustatyti asmens, vadinamo „K.“, iš kurio P. V. įgijo tabletes. Todėl, pasak apelianto, buvo vengiama nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, kaltę perkeliant nuteistajam. L. K. neneigia telefonu bendravęs su P. V.. Jo parodymai sutampa su taksi vairuotojo paaiškinimais. Jo manymu, būtina apeliacinės instancijos teisme apklausti P. V. apie jų telefoninio bendravimo priežastis. Be to, teisme liko neišaiškintos aplinkybės dėl skolos grąžinimo P. V., kurias būtina nustatyti. Pastarasis, duodamas paaiškinimus, buvo apsvaigęs nuo psichotropinių medžiagų ir alkoholio, todėl duodamas paaiškinimus jis galėjo klysti, tačiau teismas šių aplinkybių neaptarė.

5. Teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teisme prokuroras prašė nuteistojo skundą atmesti. Nuteistasis ir jo gynėja prašė skundą tenkinti jame nurodytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistojo L. K. apeliacinis skundas atmetamas.

7. Nuteistasis L. K. apeliaciniame skunde kelia jam inkriminuotos BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos įrodytumo klausimą, teigdamas, jog baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad P. V. psichotropines medžiagas įgijo būtent iš jo. Nuteistasis skunde taip pat nurodo, jog tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų palikti galioti jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, jam paskirta bausmė turėtų būti švelninama, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi. Apeliacinės instancijos teismas baudžiamąją bylą nagrinėja apeliacinio skundo ribose (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl L. K. inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje

8. BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl jis laikomas baigtu įgyvendinus bent vieną iš jame nurodytų alternatyvių požymių. Neteisėtas narkotinių medžiagų gaminimas, perdirbimas, įgijimas, laikymas, gabenimas ar siuntimas laikomi baigtais nuo bet kurio iš išvardytų veiksmų atlikimo momento. Tai yra, narkotinių medžiagų pardavimas (ar kitoks platinimas) laikomas baigtu nuo to momento, kai kitas asmuo ima realiai disponuoti tomis narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis.

9. Nagrinėjamu atveju L. K. nuteistas dėl to, kad jis neteisėtai išplatino parduodamas P. V. 12 tablečių, savo sudėtyje turinčių 1,136 g psichotropinės medžiagos MDMA, taigi nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai P. V. realiai ėmė disponuoti šiomis medžiagomis.

10. Iš bylos duomenų matyti, jog tyrimas baudžiamojoje byloje pradėtas gavus informacijos iš nenustatyto asmens apie tai, kad nuo K. g. link P. g. turi važiuoti baltas „VW Sharan“ taksi automobilis, kuriuo vykstantis jaunuolis gali turėti narkotinių medžiagų. Policijos pareigūnams sustabdžius minėtą automobilį, paaiškėjo, jog juo važiavo P. V., kuris iš pradžių neigė turintis draudžiamų daiktų, tačiau jo dalinės apžiūros metu kelnių kišenėje buvo rastas permatomas polietileninis maišelis su tabletėmis. P. V. pareigūnams nurodė, jog rastos medžiagos yra „ratai“. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2017 m. gruodžio 8 d. specialisto išvada Nr. 140-(7208)-IS1-7694 patvirtina, jog rastose 12 violetinės spalvos tablečių su užrašais „Chupa Chups“ sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – MDMA, kurios masė yra 1,136 g. Psichotropinių medžiagų radimo pas P. V. aplinkybes patvirtino pirmosios instancijos teisme apklausta kaip liudytoja policijos pareigūnė G. M.. Taksi automobiliu su P. V. vyko nepilnametis asmuo – liudytoja A. P., kuri apklausiama bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nurodė vykusi kartu su P. V. iki jo draugo namų Alytuje, (duomenys neskelbtini).

11. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu buvo apklaustas taksi automobilį, kuriuo vyko A. P. ir P. V., vairavęs asmuo – liudytojas G. A.. Teisiamojo posėdžio metu liudytojui negalint tinkamai prisiminti aplinkybių, apie kurias jis davė parodymus ikiteisminio tyrimo metu, teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, kitiems byloje esantiems įrodymams patikrinti, perskaitė šio liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, ir tokiu būdu baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, reglamentuojančias pirmiau asmens duotų parodymų perskaitymo tvarką, pritaikė tinkamai. Liudytojas teisme patvirtino, kad gavo kvietimą vykti nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) namo Nr. 3 ir atgal. Liudytoja A. P. ikiteisminio tyrimo metu šią aplinkybę patvirtino, nurodžiusi, jog vyko prie namo, kuriame yra parduotuvė „G.“ ((duomenys neskelbtini)). Iš byloje esančios informacijos, be kita ko, L. K. darbovietės pateiktų duomenų matyti, jog jis gyvena būtent (duomenys neskelbtini), Alytuje. Nuteistasis P. V. nei pirmosios instancijos teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, kad būtų pažinojęs asmenis, gyvenančius šiame name, bei tvirtino nežinojęs, kad jame gyveno L. K., tačiau tokius jo teiginius paneigė paties L. K. parodymai apie tai, kad P. V. jam skambindamas telefonu teigė esantis netoli jo namų ir atvyksiantis atsiimti skolos.

12. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūno, liudytojas G. A. nurodė, kad atvykęs prie minėto namo, jis sustojo prie antrosios laiptinės, kuri artimesnė N. g., sustojo ties pačia laiptine. Nurodė, jog dar važiuodamas taksi automobiliu P. V. telefonu kalbėjosi su asmeniu, kuriam nurodė: „nusileisk, atvažiuoju“. Liudytojas ikiteisminio tyrimo metu patvirtino matęs, kaip iš tos pačios antrosios laiptinės, prie kurios jis sustojo, išėjo jaunas, apie 20 metų, amžiaus vaikinas (atitinka L. K. apibūdinimą pagal amžių), kuris kartu su P. V. nuėjo už namo kampo ir grįžo už 5 min. Liudytojas nurodė, kad grįžęs P. V. įsėdo į automobilį ir jie vyko atgal link (duomenys neskelbtini), tačiau buvo sustabdyti policijos pareigūnų, taigi niekur kitur, kaip tik prie K. g. namo Nr. 3, P. V. laikotarpiu, per kurį jis išsikvietė taksi automobilį iki jo sulaikymo, sustojęs nebuvo.

13. Tai, kad P. V., prieš atvykdamas prie K. g. namo Nr. 3, bendravo būtent su L. K., patvirtina ir šių asmenų telefoninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės duomenys, esantys byloje, iš kurių matyti, jog 01.49 val. P. V., išsikvietęs taksi automobilį savo mobiliojo ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini), mobiliojo ryšio telefonui jungiantis prie tos pačios operatoriui priskirtos celės, 01.55 val. skambino į mobiliojo ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini), be to, trumposiomis žinutėmis su minėtu telefono Nr. bendravo ir vykdamas link K. g. 3, kur jo ir mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) veikimo teritorijos (celės) sutapo. Apelianto darbovietės į bylą pateikti duomenys patvirtina, jog mobiliojo ryšio telefono numeriu (duomenys neskelbtini) naudojosi L. K.. Iš P. V. skambučių bei trumpųjų žinučių išrašo matyti, jog po to, kai jis išsikvietė taksi automobilį, tiek trumposiomis žinutėmis, tiek skambindamas, jis bendravo išimtinai tik su L. K.. Pastarasis, apklausiamas teisme nurodė, jog tuo metu, kai prie jo namų atvyko P. V., jis namuose buvo su drauge, kuri miegojo, daugiau nieko jo namuose nebuvo, niekas kitas jo telefonu naudotis negalėjo. Kaip pagrįstai nurodoma pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, P. V. nurodė, kad vykdamas taksi automobiliu jis bendravo tik su psichotropinių medžiagų pardavėju, apie skolinius įsipareigojimus tarp jo ir L. K. nekalbėjo, taigi akivaizdu, jog bendraudamas su mobiliojo ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) (kuris priklauso L. K.), P. V. tarėsi dėl psichotropinių medžiagų įsigijimo. Kadangi su L. K. minėtu mobiliojo ryšio telefono numeriu P. V. bendravo ir 2017 m. lapkričio 28 d., todėl pastarojo dėstomos aplinkybės, kad jam nebuvo žinoma, jog minėtas telefono numeris priklauso L. K., vertinamos kritiškai.

14. Pažymėtina, kad apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, P. V. tvirtino psichotropines medžiagas įgijęs ne iš L. K., o iš asmens, pravarde „K.“, tačiau tokių jo teiginių nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys ir ši jo dėstoma pozicija apeliacinės instancijos teismo vertinama kaip siekis padėti L. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl neteisėto psichotropinių medžiagų platinimo. Šiame kontekste visų pirma pažymėtina, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ikiteisminio tyrimo metu buvo siekiama nustatyti P. V. nurodyto asmens, pravarde „K.“, tapatybę, tačiau pagal pastarojo pateiktą apibūdinimą, toks asmuo policijos duomenų bazėje nenustatytas. Be to, P. V., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, itin nenuosekliai dėstė aplinkybes, susijusias su psichotropinių medžiagų iš minėto asmens įsigijimu. Apklausiamas 2018 m. balandžio 18 d. kitame ikiteisminiame tyrime, jis nurodė susitikęs „K.“, kuris kažkam paskambino ir po to P. V. pranešė, jog vakare bus psichotropinių medžiagų – tablečių „Chupa Chups“. Tuo tarpu apklausiamas 2017 m. gruodžio 4 d. P. V. nurodė, kad „K.“ savo mobiliojo ryšio telefono numerio nedavė, kadangi „K.“ mobiliojo ryšio telefono neturi, teigė, jog pats „K.“ jį susirado, parašydamas į M. K. telefono Nr. (pas M. K. P. V. teigė iki įvykio tegyvenęs dvi dienas po to, kai grįžo iš užsienio). Apklausiamas 2018 m. gegužės 24 d. jis jau nurodė, kad pats „K.“ davė M. K. mobiliojo ryšio telefono Nr., nes savojo prisiminti negalėjo. Aptarti duomenys, nuteistojo P. V. dėstomų su psichotropinių medžiagų įsigijimu susijusių paaiškinimų nenuoseklumas, nesudaro pagrindo spręsti, kad P. V. psichotropines medžiagas įsigijo iš asmens, kurį pastarasis susitiko mieste visiškai atsitiktinai ir paklausė, ar jis nežino, iš kur gauti psichiką veikiančių medžiagų, ir, juolab, tai nepaneigia L. K. kaltės, nustačius, jog būtent iš jo P. V. įgijo psichotropines medžiagas, būdamas prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena L. K..

15. Nors P. V. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neigia psichotropines medžiagas įgijęs iš L. K., tačiau abiejų šių asmenų dėstomos susitikimo aplinkybės būtent tuo metu, kai P. V. atvyko įsigyti psichotropinių medžiagų, nurodomos visiškai skirtingai, ką pagrįstai skundžiamame nuosprendyje įvertino ir pirmosios instancijos teismas. P. V. ikiteisminio tyrimo metu ir apklausiamas teisme nurodė su L. K. dėl susitikimo nesitaręs, su juo apskritai nebendravęs, jį sutikęs atsitiktinai, kuomet laukė psichotropinių medžiagų. P. V. teigė, kad jis kelis metus buvo skolingas pinigų L. K. ir, netikėtai jį sutikęs apie 2 val. nakties prie (duomenys neskelbtini) namo, skolą grąžino. Tuo tarpu apklausiamas teisme L. K. nurodė, jog P. V. su juo susisiekė iš anksto. Tvirtino, kad tai jis buvo skolingas P. V., o ne atvirkščiai. Paaiškino neva pinigų grąžinimo aplinkybes, jog 100 Eur kupiūrą jis įdėjo į šiukšlių maišą ir, pririšęs virve, šį maišą su pinigais jis nuleido iš antro aukšto pro langą, o P. V., įdėjęs 40 Eur grąžos, šį maišą perdavė kelti atgal, tačiau vėjas pinigus išpūtė ant stogelio. Tuo tarpu P. V. nurodė visiškai skirtingas aplinkybes, jog pro daugiabučio langą maiše jam buvo išmesti ne pinigai, o 12 tablečių, turinčių sudėtyje MDMA. Tuo tarpu L. K. teigė, jog 12 tablečių su užrašu „Chupa Chups“ jam parodė P. V., klausdamas, ar jos yra geros, pats teigė šių medžiagų nepardavęs. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė, kuria siekiama patvirtinti, jog P. V. psichotropines medžiagas jau buvo įgijęs iki susitikimo su L. K., nepagrįsta, kadangi mažai tikėtina, jog P. V. nakties metu kitam asmeniui rodydamas pakelį su 12 tablečių, tikėsis, jog jas bus galima apžiūrėti ir įvertinti. Juolab, šios versijos nepatvirtina paties P. V. parodymai apie tai, kad jis sutiko L. K. namo kieme, grąžino jam skolą ir tik po to, pastarajam pasišalinus, pasiėmė kažkieno pro langą išmestas tabletes. Akivaizdu, jog šių asmenų parodymai apie susitikimo aplinkybes visiškai nesutampa tarpusavyje, yra nenuoseklūs, jų nepatvirtina kiti bylos duomenys, todėl pagrindo jais vadovautis kaip nuteistąjį L. K. teisinančiais įrodymais, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra.

16. Nuteistųjų L. K. ir P. V. parodymų prieštaringumo nepaneigia apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog P. V. įvykio metu buvo apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių medžiagų bei alkoholio. Liudytoja A. P., vykusi kartu su P. V. taksi automobiliu, nurodė, jog pastarasis buvo sąmoningas, jai neatrodė pernelyg apsvaigęs. Be to, šis asmuo pats išsikvietė taksi automobilį, bendravo telefonu su L. K. tiek skambindamas, tiek trumposiomis žinutėmis, jo teigimu, nakties metu pamatė pro daugiabučio langą išmetamą polietileninį maišelį su narkotinėmis medžiagomis. Specialisto išvadoje Nr. T-N 3451/2017(01) nurodyta, kad P. V. šlapime, paimtame 2017 m. gruodžio 2 d. 2.50 val., rasta metamfetamino ir tetrahidrokanabinolio karboksi rūgšties bei 0,39 prom. alkoholio. Tokia alkoholio koncentracija nelaikytina reikšmingai didelė, jog asmuo negalėtų tinkamai suprasti įvykio aplinkybių. Be to, pats P. V. nenurodė įvykio dieną vartojęs narkotinių ar psichotropinių medžiagų, kaip tik, jis teigė aktyviai bandęs jų įsigyti savo asmeniniam vartojimui, ir vien tai, kad šių medžiagų rasta jo šlapime, įvertinus jų nustatymo asmens organizme trunkamąjį laikotarpį nesant juntamo jų poveikio, savaime nesudaro pagrindo spręsti apie asmens apsvaigimą konkrečiu momentu. Pažymėtina, kad P. V. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamas keletą kartų, be to, jis buvo apklaustas ir teisme, todėl apeliacinio skundo argumentai, jog ikiteisminio tyrimo metu jis davė parodymus būdamas apsvaigęs, ir todėl šie parodymai negali būti analizuojami bei vertinami kitų įrodymų visumoje, nepagrįsti.

17. Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog nei vienas iš byloje apklaustų asmenų nenurodė, kad P. V. jiems būtų paaiškinęs, jog narkotines medžiagas įgijo iš L. K.. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien ši aplinkybė, nustačius kitus objektyvius duomenis, savaime nepašalina L. K. kaltės neteisėtai disponavus psichotropinėmis medžiagomis. Skunde nurodyti asmenys – liudytojai G. M. ir R. Ž. yra policijos pareigūnai, su P. V. bendravę tarnybinių pareigų pagrindu. Šis nuteistasis nuo ikiteisminio tyrimo pradžios laikėsi pozicijos, jog psichotropines medžiagas įgijo ne iš L. K., todėl jo apklausas vykdęs tyrėjas R. Ž. turėjo galimybę susipažinti tik su tokia pastarojo dėstoma pozicija. Liudytoja G. M. atliko tik pirminius veiksmus, kuomet buvo sustabdytas taksi automobilis, įtariant juo vykusius asmenis gabenus draudžiamus daiktus. Liudytojo G. A. kontaktas su P. V. taip pat tegali būti vertinamas kaip formalus, pastarajam atlikus darbines funkcijas – pagal kvietimą gabenant asmenis į nurodytą vietą taksi automobiliu. Nors liudytoja A. P. ir buvo asmuo, vykęs kartu su P. V. taksi automobiliu link (duomenys neskelbtini), tačiau ji nurodė apskritai nežinojusi šio nuteistojo kelionės tikslo. Priešingai nei tvirtinama skunde, šių liudytojų parodymai negali būti vertinami kaip L. K. teisinantys įrodymai ir nesudaro pagrindo spręsti, jog P. V. psichotropines medžiagas įgijo ne iš L. K., o iš kito asmens.

18. Kaip nepagrįsti atmestini ir apeliacinio skundo argumentai, jog P. V. nusikalstama veika nepagrįstai buvo perkvalifikuota iš BK 260 straipsnio 1 dalies į BK 264 straipsnį. Šiame kontekste pažymėtina, jog sunkinti nuteistojo asmens teisinę padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, jei dėl šios pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies yra paduotas prokuroro, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo apeliacinis skundas, taigi kvestionuoti apylinkės teismo sprendimo dėl kito nuteistojo veikos kvalifikavimo, nagrinėjant nuteistojo L. K. apeliacinį skundą, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

19. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas L. K. kaltu, padarius BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ištyrė ir įvertino tinkamai, baudžiamojo proceso įstatymo taikymo klaidų nepadarė. L. K. inkriminuota nusikalstama veika kvalifikuota tinkamai ir atitinka BK 260 straipsnio 1 dalį. Dėl šios priežasties nuteistojo apeliacinio skundo dalis dėl jo kaltės įrodytumo atmetama kaip nepagrįsta.

Dėl L. K. paskirtos bausmės

20. Nuteistasis nesutinka su jam paskirtos bausmės rūšimi, kartu keldamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo jam klausimą, bei, nepriėmus jo atžvilgiu išteisinamojo nuosprendžio, prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, skiriant jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

21. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – tiek į nuteistojo asmenybę, tiek ir į jo padaryto nusikaltimo bei jo paties pavojingumą apibūdinančias aplinkybes. Skiriant bausmę L. K., buvo atsižvelgta į tai, kad jis teisiamas už sunkaus nusikaltimo padarymą veikiant tiesiogine tyčia, savo kaltės nepripažino, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, nuteistasis dirba, yra susituokęs.

22. Nuteistasis teisiamas ketvirtą kartą. Apylinkės teismas, parinkdamas bausmės rūšį, visiškai pagrįstai atsižvelgė į tai, kad L. K. jau yra kartą teistas už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis, taip pat baustas administracine tvarka. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant nuteistąjį charakterizuojančią medžiagą bei lyginant Alytaus apylinkės teismo 2018 m. gegužės 22 d. nuosprendžio duomenis su šioje baudžiamojoje byloje nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, matyti, jog naują nusikalstamą veiką L. K. padarė praėjus vos keliems mėnesiams po ankstesnės nusikalstamos veikos padarymo. Būtent L. K. nusikalstamų veiksmų pakartotinumas per pakankamai trumpą laiko tarpą, nuteistojo veikų pavojingumo didėjimas, neleidžia sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog šioje byloje L. K. padaryta veika bei jos padarymo aplinkybės, mažas išplatintų psichotropinių medžiagų kiekis lemia mažesnį nei rūšinis jo įvykdyto nusikaltimo pavojingumą, kad dėl to jam būtų galima skirti švelnesnę nei įstatyme nustatytą bausmę. Šiame kontekste pažymėtina, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintos Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis, nedideliu psichotropinės medžiagos MDMA kiekiu laikoma 0,2 g šios medžiagos. Tuo tarpu L. K. išplatino daugiau kaip penkis kartus šį dydį viršijantį psichotropinės medžiagos kiekį – 1,136 g, ir šis kiekis negali būti laikomas itin mažu. Nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, kvalifikuoja, tai yra jos pavojingumą didina būtent tai, jog neteisėtai disponuojant narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis siekiama, be kita ko, jas platinti. Tokia nurodyta asmens veika laikoma pavojinga baudžiamąja prasme jau atsiradus bent vienam alternatyviam dispozicijoje nurodytam požymiui. Juolab šiame kontekste logiškai nepagrįsta nuteistojo skunde nurodoma aplinkybė, jog jam bausmė turėtų būti švelninama, kadangi P. V. veika buvo, pasak nuteistojo, nepagrįstai perkvalifikuota, siekiant neskirti jam su terminuotu laisvės atėmimu susijusios bausmės.

23. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, konstatuoja, jog apylinkės teismas pagrįstai netaikė nuteistajam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Teisėjų kolegijos nuomone, L. K. nebuvo paskirta aiškiai teisingumo principui prieštaraujanti bausmė, o paskyrus jam kitas, su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes ar atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nebus užtikrinti BK 41 straipsnyje numatyti tikslai ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, siekti, kad ateityje nuteistasis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.

24. Kolegija pažymi, kad teismų praktikoje BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos tik nustačius išimtines aplinkybes, apibūdinančias nusikalstamos veikos pavojingumą ir veiką padariusį asmenį, bei įsitikinus, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Byloje nėra nustatyta jokių išimtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą teigti, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nagrinėjamu atveju aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Skirdamas būtent šios rūšies bausmę, kurios dydis lygus minimaliam BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje terminuoto laisvės atėmimo bausmės dydžiui, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumą, jos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Paskirtoji bausmė savo rūšimi bei dydžiu nėra aiškiai per griežta.

25. Apelianto teiginiai, kad jis šiuo metu narkotinių medžiagų nevartoja, dirba, yra sudaręs santuoką ir išlaiko besilaukiančią sutuoktinę, nesudaro pagrindo švelninti jam paskirtą bausmę. Pažymėtina, jog ir nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis gyveno su dabartine sutuoktine, tačiau tai nesulaikė jo nuo nusikalstamų veikų darymo. Įvertinus aplinkybę, kad psichotropinės medžiagos, kurios buvo perduotos P. V., galimai iki jų išplatinimo buvo laikomos nuteistojo bei jo sutuoktinės gyvenamojoje vietoje, tai nesudaro pagrindo manyti, jog nuteistajam paskirta reali terminuoto laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Nors nuteistasis teigia, jog paskyrus jam vienintelę sankcijoje numatytą terminuoto laisvės atėmimo bausmę, iš jo būtų atimta paskutinė galimybė gyventi dorai, tačiau pagrindo sutikti su tokiais skundo teiginiais nėra. Nuteistieji, atlikdami bausmę pataisos įstaigoje, vykdydami jiems individualiame socialinės reabilitacijos plane numatytas priemones, turi galimybę savo kryptingu elgesiu, dirbdami, siekdami užsitikrinti legalų pragyvenimo šaltinį, pasitaisyti, be kita ko, įrodant, jog jie savo tikslų ateityje sieks tik teisėtais būdais ir priemonėmis. Pažymėtina, kad nuteistųjų asmenų nepatogumai ir elgesio bei laisvių suvaržymai jiems paskirta bausme, nesudaro pagrindo bausmės švelninimui, nes kiekvienos teisinės sankcijos pritaikymas reiškia tam tikrų suvaržymų ir negatyvių pasekmių atsiradimą asmeniui, kuriam ta sankcija skiriama.

26. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Alytaus apylinkės teismo 2019 m. birželio 5 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti ar keisti nuteistojo L. K. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo L. K. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2019 m. birželio 5 d. nuosprendžio atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.