Alytaus apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje G. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), lietuvė, Lietuvos Respublikos pilietė, išsituokusi, dirbanti uždarojoje akcinėje bendrovėje „S.“, aukštojo išsilavinimo, gyv. (duomenys neskelbtini), neteista, kaltinama padariusi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 132 straipsnio 3 dalyje, 229 straipsnyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

kaltinamoji G. P., būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, t. y. pagal darbo sutartį dirbdama viešojoje įstaigoje „(duomenys neskelbtini)“ dviračių sporto trenere ir pagal šios įstaigos direktoriaus 2008 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. D76 patvirtintą trenerio pareigybės aprašymą būdama atsakinga už sportininkų saugumą, gyvybę bei poilsio režimą, netinkamai atliko savo pareigas, nes pažeidė teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles ir taip dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui. G. P. 2014 m. gegužės 29 d. apie 15.50 valandą (duomenys neskelbtini) slėnio teritorijoje, dviračių treniruotės metu, pažeisdama tuo metu galiojusios Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) redakcijos (galiojimas nuo 2013 m. sausio 19 d. iki 2014 m. spalio 11 d.) 63 punkto reikalavimą „važiuoti keliais dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 14 metų asmenims, o išlaikiusiems atitinkamą mokymo kursą ir turintiems mokymo įstaigos išduotą pažymėjimą, - ne jaunesniems kaip 12 metų amžiaus asmenims“, neužtikrindama saugių treniravimosi sąlygų, išvažiavo su dviem mažamečiais ugdytiniais į kelią, einantį mišku nuo J. B. gatvės iki Š. gatvės, kur 11 metų amžiaus ugdytinė K. P., prasilenkdama su priešpriešais atvažiuojančia sunkiasvore autotransporto priemone „Iveco“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausančia UAB “E.“, griuvo kelio važiuojamojoje dalyje ir automobilio galiniais ratais buvo pervažiuota per galvą ir taip mirtinai sužalota. Dėl atsiradusių pasekmių didelės neturtinės žalos patyrė K. P. tėvai S. P. ir G. P..

Kaltinamoji G. P. kaltės dėl jai inkriminuojamų kaltinimų nepripažino. Teismo posėdžio metu ji davė analogiškus parodymus kaip ikiteisminio tyrimo metu ir parodė, kad 2013 m. spalio 9 d. pagal terminuotą darbo sutartį įsidarbino VšĮ “(duomenys neskelbtini)” dviračių sporto trenere. Ji buvo supažindinta su darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcija darbo vietoje, jai buvo priskirtos dvi grupės – pradedančiųjų ir pažengusiųjų dviratininkų. K. P. treniruotes pradėjo lankyti nuo 2014 m. gegužės mėnesio pradžios. Ugdytinė K. buvo 11 metų amžiaus, ji buvo priskirta pradedančiųjų grupei. Iš viso tuo metu toje grupėje buvo 12 vaikų, kurių amžius nuo 11 iki 13 metų. Pradėdama užsiėmimus jis paaiškino vaikams apie saugų važiavimą dviračiais keliu, kalbėjo apie kelių eismo taisykles, apie kelio ženklus, kokiais atstumais jie turi važiuoti vieni nuo kitų važiuojant grupėje. Su pradedančiųjų grupe pradžioje treniravosi aikštelėje prie dviračių bazės bei pačioje bazėje, kur vaikai važiuodavo ant staklių. K. P. jau turėjo važiavimo dviračiu įgūdžių, treniravosi kiekvieną dieną, išskyrus trečiadienį ir šeštadienį. Ji buvo atsakinga už vaikų saugumą. Kaip trenerė ir kaip eismo dalyvis žinojo, kad pagal tuo metu galiojančias KET, keliu galima važiuoti vaikams nuo 14 metų amžiaus, o išklausius specialų kursą ir turint tai patvirtinantį pažymėjimą – nuo 12 metų. 2014 m. gegužės pabaigoje buvo paskutinės mokslo dienos, mokyklose vyko renginiai, todėl į treniruotę 29 dieną atėjo tik du vaikai - K. P. ir R. Z.. Ji vaikams davė sporto centro dviračius, atitinkančius jų ūgį su jiems sureguliuotomis sėdynėmis, šiais dviračiais vaikai važiavo ne pirmą kartą, taip pat abiem vaikams davė apsauginius šalmus. Prieš išvažiuojant iš bazės ji vaikams dar kartą priminė apie saugų elgesį kelyje, kad važiuotų vienas paskui kitą, kad laikytųsi saugaus atstumo tarp dviračių, kuris galėtų būti apie 0,5 metro, kad laikytų vairą abiejomis rankomis, kad nežioplinėtų, o stebėtų kelią. Nuo sporto bazės Ž. gatvėje jie išvažiavo 15.30 val., važiavo pro D. vidurinę mokyklą, prekybos centrą „Iki“, kur nulipo nuo dviračių ir persivedė juos per N. gatvę, tada vėl važiavo šaligatviu pro degalinę “Statoil”, ten užvažiavo ant dviračių ir pėsčiųjų tako. Šiuo taku važiavo link (duomenys neskelbtini) slėnio. Žinojo, kad (duomenys neskelbtini)gale vyksta naujojo tilto per N. statybos, tačiau su vaikais niekada iki galo nebuvo nuvažiavusi. Už V. ir D. gatvių sankryžos įvažiavo į D. slėnio teritoriją ir maždaug už 500 metrų ji priėmė sprendimą išsukti iš dviračių tako, nes kitaip vaikams būtų tekę važiuoti į statų kalną. Ji nusprendė kirsti mišką ir vėl išvažiuoti į dviratininkų taką. Šia trasa ji su vaikais važiavo jau antra savaitė ir niekada (duomenys neskelbtini) nematė nei lengvųjų, nei sunkiasvorių automobilių. Jie išsuko iš dvirtatininkų tako į miško taką, kuris vėliau jau (duomenys neskelbtini) prieigose išvedė ant asfaltuoto kelio. Įvažiuojant į tą kelią jokių kelio ženklų, draudžiančių eismą nebuvo. Kelias per mišką vedė link (duomenys neskelbtini). Jie visi važiavo lėtai, vaikų dviračiai buvo skirti važiuoti kalnais, todėl jiems nesijautė plento duobės. Keliu (duomenys neskelbtini) link ji važiavo pirma, už jos važiavo R., paskutinė važiavo K., tarp jų visų buvo apie 0,5 m tarpai. Visi važiavo dešine puse, laikėsi arčiau dešinio krašto. Netikėtai jiems iš priekio, iš už kelio vingio, pamatė atvažiuojantį krovininį automobilį. Krovininis automobilis važiavo arčiau dešinio krašto jų važiavimo kryptimi, jiems prasilenkiant buvo gerai matomas, atstumas buvo pakankamas prasilenkti, daugiau nei per ištiestą ranką, todėl jai nekilo mintis, kad jie neprasilenks. Ji nepagalvojo, kad reikėtų sustoti ir jį praleisti. Kai tik ji prasilenkė su mašina, iš karto atsisuko atgal pažiūrėti, kaip sekasi vaikams. R. jau buvo prasilenkęs, o K. pamatė kaip tik tuo momentu, kai ji buvo nukritusi su dviračiu į krovininio automobilio pusę prie galinių ratų ir kai jai kairės pusės galiniu ratu buvo pervažiuojama galva. Atrodo, negirdėjo, nei kad traiškomas šalmas, nei kad stabdomas sunkvežimis, kurį ji mate dar važiuojantį. Ją ištiko šokas, pribėgo prie K., bet mergaitė jau buvo be gyvybės ženklų. Automobilis taip pat sustojo, atbėgo vairuotojas. Jie buvo sukrėsti, ji rėkė vairuotojui, kad dėtųsi K. į mašiną ir vežtų į ligoninę. Vairuotojas skambino bendruoju pagalbos telefonu, tačiau ilgai niekas neatvažiavo, ji ir pati skambino, tačiau pasakė, kad medikai ir policija jau atvažiuoja. Ji bėgo jų pasitikti, girdėjo jų sirenas, galvojo, kad jų neranda. Atvykę į vietą medikai apžiūrėjo K., konstatavo mirtį. Greitosios medikai jai davė raminamųjų vaistų, policijos pareigūnai ją parvežė į dviračių bazę. Ji ieškojo K. duomenų, jos tėvų telefono numerio, adreso ir šiuos duomenis padiktavo pareigūnams. Ji nežino priežasties, kodėl K. griuvo nuo dviračio, tačiau mano, kad dėl įvykio gali būti kaltas automobilio vairuotojas. K. buvo labai guvi ugdytinė, judri, pilna energijos. Ji pati buvo šermenyse, bendravo su jos tėčiu, mama su ja kalbėti nenorėjo. Paaiškino, kad viskas įvyko labai greitai, ji staigiai stabdyti negalėjo, nes abu vaikai būtų atsitrenkę į ją ir nugriuvę. Su pareikštu kaltinimu ji nesutinka dėl to, kad ji sprendžia nepažeidusi KET reikalavimų, nes važiavo ne važiuojamąja kelio dalimi, bet šalikele, jau visai per žolę, be to, šis kelias vedė mišku, jis niekur nėra registruotas kaip kelias, nepažymėtas žemėtvarkos dokumentuose ir todėl jam KET negali būti taikoma, ji sprendžia, kad važiavo miško teritorija.

Nors kaltinamoji kalta neprisipažino, jos kaltė visiškai įrodyta baudžiamojo proceso metu surinktais ir teisme ištirtais įrodymais.

Nukentėjusysis G. P. parodė, kad 2014 m. gegužės 29 d. po pietų jis buvo (duomenys neskelbtini), kai jam paskambino žmona S. P. ir pasakė, kad jai skambino iš policijos, nes kažkas atsitiko dukrai Kamilei. Jis iš karto nuvyko į A. ligoninę, kur sužinojo, kad jo dukrai konstatuota mirtis, ji žuvo eismo įvykio metu (duomenys neskelbtini), J. B. gatvėje, kai treniruotės metu važiuodama dviračiu dėl kažkokių priežasčių nukrito po važiuojančio krovininio automobilio galiniais ratais. Paaiškino, kad duktė K. buvo 11 m. amžiaus, ji gerai mokėsi, buvo aktyvi, lankė baseiną, tenisą, dziudo. Pradėjo lankyti dviračių sporto treniruotes Alytaus sporto ir rekreacijos centre nuo 2014 m. gegužės 1 d., nors sutartis su mokykla pasirašyta gegužės 14 d. K. lankė pradedančiųjų dviratininkų grupę, į treniruotes dukrą pasikvietė trenerė G. P., užsiėmimai vykdavo kiekvieną dieną apie 2 valandas. K. puikiai mokėjo važiuoti dviračiu, gerai jį valdė. Jis žinojo, kad duktė per treniruotes važinėja dviračių takais po (duomenys neskelbtini). Duktė buvo labai patenkinta trenere G. P., namuose dažnai pasakodavo apie treniruotes. Dukters laidotuvėse trenerė dalyvavo, ji buvo visas dienas, tačiau ji nieko negalėjo paaiškinti, kaip įvyko eismo įvykis, nes ji buvo labai sukrėsta ir prislėgta. VšĮ “Alytaus sporto ir rekreacijos centras” apmokėjo laidotuvių išlaidas – gedulingus pietus ir išlaidas už karstą. Sprendžia, kad duktė žuvo dėl trenerės netinkamai atliktų pareigų ir dėl automobilio vairuotojo kaltės.

Nukentėjusioji S. P. parodė, kad ji su vyru G. P. augino du vaikus: K. P., gim. (duomenys neskelbtini)., ir K. P., gim. (duomenys neskelbtini). Duktė apie mėnesį lankė dviračių sporto treniruotes, jos trenerė buvo G. P., treniruotės vykdavo kasdien po pamokų. K. sakė, kad per treniruotes važiuoja ten, kur nėra mašinų, į (duomenys neskelbtini), važiuoja mišku. Duktė labai džiaugėsi, kad gera trenerė. K. su dviračiu važiuoti mokėjo jau seniai, ji važinėjo dviračiu nuo šešerių metų. 2014 gegužės 29 d. ji buvo sūnaus mokyklos šventėje, kai gavo policijos pareigūnų skambutį. Į mokyklą atvažiavo policijos pareigūnai, prašė sėstis į jų mašiną ir važiuojant link ligoninės jai pasakė, kad duktė treniruotės metu žuvo, tai įvyko (duomenys neskelbtini), kur K. su dviračiu nukrito po važiuojančios mašinos galiniais ratais. Į K. laidotuves buvo atėjęs krovininio automobilio vairuotojas E. S., kuris sakė, kad jis prasilenkinėjo su trimis dviratininkais, kad trenerė važiavo pirma, o K. paskutinė, ir būdama prie galinių ratų ji nukrito su dviračiu tiesiai po ratais, jis nieko negalėjo padaryti. Su trenere ji nebendravo.

Faktinės bylos aplinkybės patikrintos atliekant G. P. parodymų patikrinimą vietoje. Šio procesinio veiksmo metu G. P. parodė, kurioje vietoje jie iš dviratininkų ir pėsčiųjų tako nusuko į miško keliuką ir toliau važiavo J. B. gatvės link. Tai pat parodė, kad matė atvažiuojantį sunkvežimį apie 96 metrų atstumu, patvirtino, kad ji važiavo pirma, už jos R. Z., iš paskos paskutinė K. P.. Tarp dviračių buvo apie 0,5 metrų tarpas. Pamatę sunkvežimį jie pasitraukė arčiau dešinės pusės kelkraščio, važiavo prie žolės. Tačiau nurodė, kad parodymų patrikrinimo vietoje metu kelias yra pasikeitęs, kelkraščiai išvažinėti, pats asfaltas purvinas, jame daugiau duobių. Nurodė, kad kai ji pamatė atvažiuojantį sunkvežimį, nuo jo kairės pusės priekinio rato iki dešinės pusės sankasos buvo apie 80 cm atstumas. Įvertino, kad šis tarpas yra pakankamas saugiam prasilenkimui. Parodė ugdytinės žūties vietą (III t., b. l. 63-80).

Liudytojas E. S. parodė, kad įvykio metu dirbo UAB “E.” vairuotoju. 2014 m. gegužės 29 d. vairavo sunkvežimį „IVECO“, valst. nr. (duomenys neskelbtini) šiuo sunkvežimiu jis dirbo apie savaitę laiko. Įvykio dieną apie 15.50 val. jis sunkvežimiu važiavo iš pėsčiųjų tilto statybos objekto Alytaus (duomenys neskelbtini). Jis važiavo darbo metu, statybos objekte buvo išpylęs paskutinę priekabą grunto. Gruntas buvo sausas, todėl išpylus priekabą jos išvalyti nereikėjo, priekaba buvo švari. Iš statybos objekto jis pajudėjo link savo darbovietės N. gatvėje, važiavo per (duomenys neskelbtini) J. B. gatve, per mišką. Kelio važiuojamoji dalis yra asfaltuota, tačiau ji išvažinėta, asfaltas sutrūkęs, nelygus, kelkraštis yra iš abiejų pusių, tačiau siauras. Važiavo kelio viduriu, kadangi nei iš priekio, nei iš galo nebuvo jokių transporto priemonių. Išvažiavęs už vingio tiesiame kelio ruože maždaug už 150 m priekyje savęs pamatė atvažiuojančius tris dviratininkus, važiuojančius vora vieną už kito. Jį pamatę, dviratininkai pasitraukė arčiau dešinio kelkraščio žiūrint jų važiavimo kryptimi. Kaip vėliau paaiškėjo, pirmoji važiavo trenerė G. P., jai iš paskos važiavo berniukas, o paskutinė mergaitė, kaip jis vėliau sužinojo, K. P.. Mano, kad dviratininkai vienas nuo kito buvo per 1,5 – 2 metrų atstumą. Vaikai buvo su šalmais. Jo automobilio greitis buvo apie 15-20 km/h, jis nestabdė, tik atleido greičio paminą ir pasitraukė arčiau kelkraščio ir visais dešinės pusės ratais važiavo kelkraščiu. Praleisti vaikų nesustojo, nes įvertino, kad prasilenkti yra pakankamai saugus tarpas tarp jo automobilio ir likusios laisvos važiuojamosios kelio dalies, laisvas tarpas galėjo būti kartu su kelkraščiu apie 2 metrai. Dviratininkai taip pat nesustojo. Važiuodamas nepagalvojo, kad geriau sustoti praleisti dviratininkų, nes tikrai pravažiuoti buvo saugu. Aiškios ribos tarp asfalto ir kelkraščio nėra, nes asfalto kraštai aptrupėję, asfaltas purvinas, apneštas žemėmis. Prasilenkimo metu dviratininkus stebėjo per kairės pusės šoninį veidrodėlį. Prieš pat prasilenkimą dviratininkai važiavo ramiai. Jis stebėjo kelią priekyje, vieną kartą pažiūrėjęs per kairįjį veidrodėlį matė pravažiuojančią trenerę (ją matė ties mašinos galu), ar ji važiavo kelkraščiu, ar asfaltuota dalimi, nematė. Matė prie galinių ratų berniuką, jis važiavo tiesiai, nesisukinėjo, nesidairė, irgi važiavo tokiu atstumu nuo galinių ratų kaip ir trenerė. Po akimirkos išgirdo keistą garsą ir tuo pat metu pasižiūrėjo vėl per kairės pusės veidrodėlį, pamatė, kad mergaitė su dviračiu nukritusi prie jo mašinos paskutinių ratų. Negali tiksliai pasakyti, ar ją pamatė jau pervažiuotą, ar pervažiavo stabdydamas, bet tik tai pamatęs iš karto staigiai stabdė. Ant asfalto matosi kairės pusės stabdymo žymė, gali būti kad dėl skirtingos kelio dangos kairės pusės ratai pradėjo stabdyti greičiau. Stabdydamas vairo nesuko. Mano, kad keistas garsas, kurį išgirdo prieš pat eismo įvykį, galėjo būti kaip ratai pervažiuoja mergaitės šalmą, nes jis visas buvo sutrupėjęs. Ar prieš eismo įvykį buvo kontaktas tarp K. P. arba jos dviračio su jo vairuojamu automobiliu, nematė. Kodėl mergaitė nukrito su dviračiu, jis nežino.

Su liudytoju E. S. 2015-05-29 buvo atliktas parodymų patikrinimas vietoje. Jis parodė, kad pamatė atvažiuojančius dviratininkus 104.30 m. atstumu (I t., b.l. 86-94).

Liudytojas A. B. parodė, kad 2014 m. liepos 29 d. jis dirbo pagal iš anksto nustatytą grafiką kartu su vyriausiuoju patruliu S. T. ir apie 15.55 val. gavo budėtojo nurodymą vykti į Alytaus (duomenys neskelbtini), kur J. B. gatvėje krovininis automobilis mirtinai sužalojo dviratininkę. Į įvykio vietą jie nuvyko pirmi, turėjo surinkti pirminę informaciją ir apsaugoti įvykio vietą. Krovininis automobilis IVECO, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) stovėjo važiuojamoje kelio dalyje, jo dešinės pusės ratai buvo prie pat dešinės pusės krašto. Automobilio variklis buvo išjungtas, degė avariniai signalai. Už automobilio galo ant asfalto gulėjo dviratis ir mergaitė be gyvybės ženklų. Vairuotojas E. S. paaiškino, kad jam važiuojant iš (duomenys neskelbtini) jis prasilenkinėjo su trimis dviratininkais, paskutinė važiavusi mergaitė nukrito po jo automobilio kairės pusės galiniais ratais. Kaip ir dėl ko ji nukrito, nematė ir paaiškinti negalėjo. Kartu važiavusi mergaitės trenerė buvo šoko būsenoje, ji rėkdama lakstė po mišką, su ja susikalbėti nepavyko, kartu važiavęs dviratininkas taip pat buvo labai išsigandęs, todėl jis jo nekalbino. Laukė kol atvažiuos operatyvinė grupė. Daugiau pašalinių žmonių nebuvo. Jis apžiūrėjo automobilį ir surašė transporto apžiūros ir techninio stovio patikrinimo protokolą. Vairuotojas nepateikė techninės apžiūros rezultatų kortelės ir paaiškino, kad automobilis nepraėjęs techninės apžiūros. Apžiūrėjus dviratį nustatyta, kad sugadintos abiejų rankenų perjungimo svirtys ir pats vairo mechanizmas. Toliau įvykio vietoje buvo atliekami matavimai, nubraižytas eismo įvykio planas.

Liudytoja D. T. parodė, kad ji yra LR Švietimo ir mokslo ministerijos, švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento Regioninės politikos analizės skyriaus vyresnioji specialistė, buvusi nelaimingo atsitikimo tyrimo komisijos pirmininkė. Liudytoja paaiškino, kad 2014 m. birželio 13 d. Švietimo ir mokslo ministerija ją delegavo atstovauti įstaigą trišalėje komisijoje, kurią sudarė VšĮ “(duomenys neskelbtini)” T. S.. Komisija buvo sudaryta ištirti įvykusį faktą dėl 2014 m. gegužės 29 d. apie 16 val. (duomenys neskelbtini)dviračių sporto treniruočių metu moksleivės K. P. žūties. Pagal LR Švietimo ir mokslo ministerijos ministro įsakymu patvirtintą tvarką įvykus nelaimingiems sunkiems ir mirtiniems atsitikimams ugdymo proceso metu tirti komisijos pirmininku yra paskiriamas LR Švietimo ir mokslo ministerijos atsakingas asmuo. Trišalę komisiją, kurios pirmininkė buvo ji, sudarė Alytaus sporto ir rekreacijos centro atstovė, teisininkė E. Š., nukentėjusiosios žuvusios K. P. tėvas G. P. ir jo atstovė advokato padėjėja K. S.. Pagal LR Švietimo ir mokslo ministro patvirtintą U formą buvo rengiamas nelaimingo mirtino atsitikimo aktas, kuris buvo supildytas pagal nustatytus punktus. Akto 10 punkte: „Nelaimingo atsitiko priežastys“ pateikė išvadą apie tai, kad remiantis centro direktoriaus įsakymu patvirtintu 2008 m. lapkričio mėn. 14 d. „Alytaus sporto ir rekreacijos centro trenerio pareigybės aprašymu”, konstatavo, kad dviračių trenerė G. P. nesilaikė trenerio pareigybės aprašymo reikalavimų dėl ugdytinių, konkrečiai K. P. sveikatos tinkamumo ir jos saugumo užtikrinimo. Trenerei G. P. nebuvo pateikta patvirtintos formos ugdytinės gydytojo medicininė pažyma, kad K. P. gali pagal savo sveikatos būklę užsiimti dviračių sportu. Taip pat buvo konstatuota, kad trenerė G. P. dviračių sporto treniruotės metu su dviem ugdytiniais, kurių viena buvo 11 metų K. P., pažeidė tuo metu galiojusių KET 63 punkto reikalavimus dėl leidimo keliais dviračiu važiuoti ne jaunesniems kaip 14 metų asmenims, o išklausiusiems atitinkamą mokymą kursą ir turintiems mokymo įstaigos išduotą pažymėjimą, - ne jaunesniems kaip 12 metų. Kadangi K. P. pagal tuo metu galiojusias KET neturėjo dviratininko pažymėjimui gauti reikiamo amžiaus, klausimas dėl dviratininko pažymėjimo išdavimo K. P. komisijoje nebuvo svarstytas. Taip pat komisija konstatavo, kad VšĮ “(duomenys neskelbtini)” direktoriaus pavaduotojas ugdymui J. B. nevykdė direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašymo, patvirtinto įstaigos direktoriaus 2008 m. lapkričio mėn. 14 d. įsakymu Nr. D76, IV dalies „Pagrindinės funkcijos“ 7 p., kad jis „atsako už mokomojo sportinio darbo planavimą, apskaitą, kontrolę ir prižiūri, kad planai atitiktų sporto šakos mokomąsias programas“. Taip pat pažeidė 12 punkto reikalavimus, kad „Atsako už talentingų sportininkų paiešką, stebi jų rengimą ir tobulėjimą, teikia organizacinę – metodinę pagalbą juos rengiantiems specialistams“, t.y. nebuvo aprašyti dviračių sporto pratybų maršrutai ir nesuderinti su Alytaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus eismo komisija. Direktoriaus pavaduotojas ugdymui J. B. turėjo teikti metodinę pagalbą dviračių sporto trenerei G. P., kuri 2014 m. gegužės mėnesį dar neturėjo galiojančios trenerio licencijos, buvo pateikusi paraišką jai gauti, tačiau treniruoti mokinius ji turėjo teisę. Konstatuota, kad VšĮ “Alytaus sporto ir rekreacijos centras” neturėjo reglamentuotų vidaus tvarkos taisyklių ir saugos darbe užtikrinimo tvarkos. Komisija konstatavo, kad prieš ugdymo proceso pradžią, konkrečiai 2014 m. gegužės 14 d., kai buvo sudaryta teikiamų paslaugų sutartis tarp nukentėjusiosios K. P. atstovės S. P. ir VšĮ “Alytaus sporto ir rekreacijos centro”, nukentėjusioji K. P. nebuvo pasirašytinai supažindinta su saugaus elgesio reikalavimais, o prieš kiekvieną treniruotę K. P. nebuvo įtraukta į mokinių, išklausiusių saugaus elgesio instruktažą, sąrašus. Remiantis šiomis išvadomis buvo surašytas aktas „Dėl Alytaus sporto ir rekreacijos centro ugdytinės K. P. nelaimingo (mirtino) atsitikimo“, visi komisijoje dalyvavę asmenys su aktu susipažino ir pasirašė. Jokių pretenzijų ar prieštaravimų dėl šio akto turinio ir išvadų nei iš vieno sudarytos komisijos nario nebuvo.

Liudytojas J. B., VšĮ “(duomenys neskelbtini)” direktoriaus pavaduotojas ugdymui, paaiškino, kad nuo 2005 m. pradžios iki 2015 m. sausio 6 d. buvo VšĮ „(duomenys neskelbtini) “ direktoriaus pavaduotojas ugdymui individualioms sporto šakoms, tarp jų ir dviračių sportui. Jis buvo atsakingas už darbo saugos instruktažus treneriams - mokytojams, kurie buvo vykdomi kiekvienų metų rugsėjo mėnesį, taip pat už mokomųjų grupių komplektavimą, už sporto grupių tarifikavimą, už metodinės pagalbos teikimą treneriams, už sporto šakos metinį darbo planą. Jis buvo atsakingas už dviračių sporto šaką. Dviračių sporto šaka Alytuje turi senas tradicijas, vystoma nuo 1963-1964 metų. Pagrindinis šios sporto šakos treneris šiuo metu yra A. B., kuris yra LR dviračių sporto rinktinės treneris. Ši sporto šaka yra išskirtinė tuo, kad treniruotės vyksta sporto bazėje, salėje arba lauke, automobilių keliais. Nuo 2005 m., kai jis pradėjo dirbti direktoriaus pavaduotoju, nebuvo tvirtinamas planas – dviračių sporto treniruočių maršrutas, nederinamas su Alytaus miesto savivaldybės administracijos saugaus eismo komisija. Buvo nusistovėjusi tvarka, kad pradedantiesiems dviratininkams treniruotės vykdavo parke prie Alytaus Dainų slėnio, kur buvo draudžiamas automobilių eismas. Paprastai iš dviračių bazės (duomenys neskelbtini)gatvėje, pradedantieji dviratininkai buvo automobiliu vežami į Alytaus Dainų slėnį, kur vykdavo treniruotės. Dviračių trenere G. P. pradėjo dirbti 2013 m. spalio 9 d., ji buvo pasirašytinai supažindinta ir instruktuota „Darbuotojų saugos ir sveikatos instruktavimų darbo vietoje registravimo žurnale“. Jis atsimena, kad G. P. davė susipažinti su instrukcijomis ir žodžiu patikrino jos žinias. G. P. buvo perskaičiusi ir susipažinusi su instrukcijomis, reglamentuojančiomis dviračių trenerės darbą. 2013 m. spalio mėnesį du kartus tikrino dviračių trenerių G. P. ir A. B. grupių komplektavimą, pažeidimų nenustatė. Pagal Sporto Mokymo įstaigų nuostatus, mergaitės gali pradėti lankyti dviračių sporto treniruotes nuo 10 metų. Su pradedančiaisiais ugdytiniais ir jų atstovais (tėvais, globėjais) su VšĮ “Alytaus sporto ir rekreacijos centras” turi būti paslaugų teikimo sutartis. Dviračių sporto treniruotėms vykdyti treneris privalo savo ugdytiniams du kartus per metus pasirašytinai pravesti darbo saugos instruktažą ir supažindinti su galiojančiomis KET ir kiekvieną kartą prieš išvykdami iš sporto bazės į treniruotę lauke papildomai žodžiu instruktuoti apie saugų elgesį. Kai 2015 m. gegužės 29 d. dviračių treniruočių metu, kurias vykdė trenerė G. P., įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu buvo mirtinai sužalota ugdytinė K. P., jis buvo kasmetinėse ilgalaikėse atostogose. VšĮ “(duomenys neskelbtini)” raštiškai nebuvo informuota, kad 2014 m. (duomenys neskelbtini) per Nemuną vyksta tilto statybos darbai, kad keliais važinėja sunkiasvoriai automobiliai. Taip pat informacinių ženklų, kad kelio atkarpoje į (duomenys neskelbtini) vyksta statybų darbai, nebuvo, todėl dviračių trenerė G. P. galėjo ir nežinoti, kad tuo keliu važiuoti ir vykdyti treniruotes yra nesaugu. Jis kaip direktorius ugdymui, atsakingas už dviračių sportą, neturėjo galimybės dviračių trenerei G. P. teikti organizacinę – metodinę pagalbą, nes nuo 2013 m. lapkričio iki nelaimingo atsitikimo 2014m. gegužės 29 d. dirbo labai trumpą laiką, o nuo 2014 birželio pradžios išėjo nepertraukiamų ilgalaikių atostogų, ir 2015 sausio 6 d. buvo atleistas iš pareigų, nes išėjo į pensiją.

Liudytojas A. B. parodė, kad jis dirba dviračių sporto treneriu apie 30 metų. VšĮ “(duomenys neskelbtini)” dirbti pradėjo prieš 4 metus. Kai G. P. pradėjo dirbti trenere, jis pirmųjų jos vedamų treniruočių metu padėdavo jai užtikrinti vaikų saugumą treniruočių metu. G. P. važiuodavo pirma dviračiu kartu su vaikais dviračių takais, jis važiuodavo automobiliu keliais, esant reikalui suteikdavo techninę pagalbą. VšĮ “(duomenys neskelbtini)” neturi patvirtintų treniravimosi maršrutų. Su pradedančiaisiais treniruodavosi mokyklos teritorijoje esančioje dviračių bazėje arba dviračių takuose. Jei reikėdavo kirsti kelio važiuojamąją dalį, trenerė sustodavo ir liepdavo nulipti nuo dviračių. Prieš išvažiuojant iš bazės ugdytiniai yra išrikiuojami ir instruktuojami žodžiu apie treniruotės turinį, saugų elgesį treniruočių metu. Norint lankyti dviračių sporto šakos treniruotes yra sudaroma teikiamų paslaugų sutartis tarp VšĮ “Alytaus sporto ir rekreacijos centro” ir paslaugų gavėjo ir jo atstovo. K. P. atnešė užpildytą teikiamų paslaugų sutartį, kurioje buvo nurodyti jos gimimo metai, tuo metu ji buvo 11 metų, kurią buvo pasirašiusi jos mama, kurios vardo ir pavardės jis neįsidėmėjo. K. P. buvo G. P. rinktoje grupėje. 2014 metų gegužės 29 d. jis su Lietuvos rinktine išvyko į Lenkiją į varžybas, apie nelaimingą autoįvykį jam pranešė G. P.. Ji informavo, kad jos vadovaujamos treniruotės metu Alytaus Dainų slėnyje įvyko autoįvykis, kurio metu žuvo K. P.. Jis visą laiką buvo įsitikinęs, kad Alytaus Dainų slėnyje yra saugu treniruotis, nes įvažiavimai į jį buvo pažymėti kelio ženklu „bet koks eismas draudžiamas“. Jis toje vietoje, kur įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo K. P., niekada nėra matęs važiuojančių automobilių.

E. I. G. parodė, kad jis kartu su teismo medicinos ekspertu atliko kompleksinį teismo medicinos – eismo įvykio tyrimą. Ekspertas iš esmės patvirtino ikiteisminio tyrimo metu atlikto tyrimo rezultatus, paaiškino, kad teikdamas išvadą vadovavosi baudžiamojoje byloje esančiu planu, įvykio vietos apžiūros protokolu, tachografo parodymais.

2014-05-29 surašytas eismo įvykio vietos protokolas ir nubraižyta eismo įvykio schema patvirtina, kad įvykis įvyko miško kelyje tiesiame kelio ruože, kelio važiuojamoji dalis yra 3,7 metro pločio, kelias asfaltuotas. Kelio važiuojamosios dalies paviršius lygus, sausas, vietomis duobėtas. Dešiniojo kelkraščio plotis 0,3 m. Sunkvežimis “Iveco” stovi savo važiavimo kyptimi priekiniais ratais 0,15 m. atstumu nuo dešinio kelkrašio, 1,35 m. atstumu nuo kairio kelkraščio, galiniai ratai ribojasi su kelkraščiu ir yra 1.50 m ir 1.60 m. atstumu nuo kairio kelkraščio ( I t., b. l. 22-35).

Alkotesterio duomenimis G. P. buvo blaivi (I t., b. l. 48).

G. P. 2014-05-29 ir 2014-05-29 teikė paaiškinimus VšĮ “(duomenys neskelbtini)” direktoriui, šiuose paaiškinimuose iš esmės nurodytos tos pačios aplinkybės kaip jos parodymuose teisme ( II t., b. l. 71-72).

Į baudžiamąją bylą pateiktas VšĮ “(duomenys neskelbtini)” trenerio pareigybės aprašymas, iš jo matyti, kad G. P. su juo supažindinta pasirašytinai (II t., b. l. 73-74).

Baudžiamojoje byloje pateiktas 2014-06-05 VšĮ “(duomenys neskelbtini)” direktoriaus pavaduotojo J. B. paaiškininimas, kuriame išdėstytos tapačios jo apklausos liudytoju aplinkybės (II t., b. l. 75-77).

VšĮ “(duomenys neskelbtini)” trenerio pareigybės aprašymo III dalyje - „Trenerio pareigos“ 5 punkte įvirtinta pareiga „Neleisti sportininkams neturintiems gydytojo leidimo, lankyti pratybų, reguliuoti mokymosi, treniravimosi bei poilsio režimą“, IV dalies 2 punkte įtvirtinta trenerio atsakomybė „už sportininkų saugumą, gyvybę per mokomąsias pratybas, SMĮ renginius, sporto varžybas – laisvalaikio metu“ (II t., b.l.58-59).

Iš VšĮ “(duomenys neskelbtini)” direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašymo matyti, kad direktoriaus pavaduotojas J. B. paskirtas atsakingu už darbių saugą individualioms sporto šakoms (II t., b. l. 78-79, 81).

Iš 2014 m. gegužės 14 d. teikiamų paslaugų sutarties matyti, kad ji sudaryta dėl sportinio ugdymo tarp ugdymo įstaigos ir ugdytinės K. P. atstovės motinos S. P. (II t., b. l. 53).

Baudžiamojoje byloje pateiktas 2014 m. liepos 7 d. LR Švietimo ir mokslo ministro 2000 m. vasartio 11 d. įsakymu Nr. 113 patvirtintas “U” formos aktas Nr. 1 “Dėl Alytaus sporto ir rekreacijos centro ugdytinės K. P. nelaimingo (mirtino) atsitikimo”, kurio 10 punkte nurodyta, kad nelaimingo atsitikimo priežastys: 1. Nesilaikyta trenerio pareigybės aprašymo punktų reikalavimų dėl ugdytinių sveikatos tinkamumo ir jų saugumo užtikrinimo, tuo metu galiojusių KET 63 punkto reikalavimų. 11.2. punkte konstatuota, kad Trenerė G. P. pažeidė norminių teisės aktų reikalavimus, nevykdė VšĮ “(duomenys neskelbtini)” trenerio pareigybės aprašymo, patvirtinto 2008 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. D-76, III dalies “Trenerio pareigos” 5 punkto, IV dallies “Atsakomybė” 3 punkto ir KET 63 punkto (II t., b. l. 93-94).

2014 m. liepos 9 d. teismo medicinos specialistas pateikė išvadą, kad K. P. mirtis įvyko nuo galvos smegenų sužalojimo bei daugybinių kaukolės kairės pusės skliauto kaulų bei kaukolės pamato lūžimų automobilinės traumos pasekoje. Sužalojimai padaryti kieto buko daikto poveikyje, galimai sunkiojo automobilio ratu, prie užduotyje nurodyto laiko ir aplinkybių (III t., b. l. 4-5).

2015 m. vasario 13 d. atlikta kompleksinė teismo medicinos – eismo įvykio tyrimo išvada, kurioje konstatuojama, kad kelio eismo situacijoje techniniu požiūriu šio eismo įvykio kilimą sąlygojo tai, kad priešpriešinio prasilenkimo su automobiliu „Iveco“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) metu, dviračiu važiuojanti K. P., nugriūdama kelio važiuojamoje dalyje, sudarė neišvengiamą kliūtį priešinga kryptimi važiuojančio, E. S. vairuojamo, automobilio „Iveco“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tolimesniam judėjimui. Automobilis „Iveco“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tikėtina, vidurinės ir užpakalinės ašies kairės pusės išoriniais (iš sudvejintų) ratais pervažiavo ant kelio važiuojamosios dalies dangos horizantalioje arba artimai horizantaliai padėtyje buvusią K. P. per galvą ir dėl to jai buvo padaryti daugybiniai kaukolės kairės pusės skliauto kaulų, bei kaukolės pamato lūžimai su kairio galvos smegenų pusrutulio mimeninės bei smilkininės skilčių daliniu sužalojimu. Paviršiniai odos nubrozdinimai kairio skruosto srityje ir kaktos vidurinėje dalyje, bei paviršiniai odos nubrozdinimai nugaros kairėje pusėje, pereinant į juosmens dešinę pusę buvo padaryti dviračiu važiuojančiai K. P. pačiai nugriuvus ir turint slystamą sąlytį su šiurkščiu kelio važiuojamosios dalies dangos paviršiumi (III t., b. l. 9-19).

2015 m. gegužės 16 d. papildomai apžiūrėta eismo įvykio vieta ir nustatyta, kad kelio važiuojamoji dalis asfaltas su defektais, duobėmis ir įtrūkimais. Žiūrint pagal nuotraukas iš 2014-05-29 eismo įvykio vietos matosi, kad apžiūros metu kelkraščiai abiejose kelio pusėse platesni, jie išvažinėti, matosi sunkiasvorių automobilių važiavimo žymės. Asfalto plotis eismo įvykio vietoje apžiūros metu yra 3 metrai, kelkraštis iki sankasos dešinėje pusėje (pagal dviratininkų važiavimo kryptį) yra 70 cm., kairėje pusėje 50 cm. Asfaltas apneštas purvais ir žemėmis (1 t., b.l. 36-41).

2014 m. gegužės 30 d. ir 2015 m. liepos 20 d. kartu su Lietuvos teismo ekspertizės centro vyriausiuoju ekspertu I. G., turinčiu transporto trasologijos eismo eksperto kvalifikaciją, papildomai apžiūrėtas dviratis, kuriuo važiavo eismo įvykio metu K. P.. Apžiūros metu nustatyta, kad dviračio balnelio priekinė dalis pasukta į kairę pusę. Balnelio galinėje dalyje, kairėje pusėje matomi nubrozdinimai. Dviračio rankenos pasuktos į kairę. Ant kairės ir dešinės rankenos esantys pavarų perjungimo mechanizmų gaubteliai (apdailos) sugadintos, nėra viršutinės dalies plastikinės apdailos, likusi dalis nubrozdinta. Šie apgadinimai buvo padaryti dėl sąlyčio su šiukščiu paviršiumi, tikėtina, su kelio danga. Ant dviračio nėra apgadimimų (pėdsakų ir kt.), kurie būtų buvę padaryti dėl sąlyčio su automobiliu (II t., b. l. 13-26).

2014 m. gegužės 29d ir 2015 m. gegužės 8 d. papildomai apžiūrėtas sunkvežimis “IVECO”, valst. nr. (duomenys neskelbtini) apgadinimų nenustatyta (II t., b. l. 33-41).

Iš K. P. mirties liudijimo matyti, kad mirties priežastis įrašyta kodais S02, S06.9, V14, Y92.01, U66.02. mirties vieta A., mirties data (duomenys neskelbtini). (II t., b. l. 22).

Dėl veikos kvalifikavimo

Vertinant išdėstytų įrodymų visumą kaltinamosios G. P. kaltė jai padarius inkriminuojamas nusikalstamas veikas, yra įrodyta, veikos kvalifikuotinos pagal BK 229 straipsnį, nes nustatyta, kad kaltinamoji, būdama valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, dėl neatsargumo, pasireiškusio nusikalstamu nerūpestingumu, netinkamai atliko savo pareigas, dėl ko fiziniai asmenys patyrė didelės žalos, bei pagal BK 132 straipsnio 3 dalį, nes kaltinamoji pažeidė teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles ir taip dėl neatsargumo, pasireiškusiu nusikalstamu nerūpestingumu, atėmė gyvybę kitam žmogui.

Pagal BK 229 straipsnį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos. BK 229 straipsnis taikomas, kai pasitvirtina, kad buvo padaryta priešinga valstybės tarnybai veika – valstybės tarnautojo ar jam prilyginamo asmens savo pareigų neatlikimas arba jų atlikimas netinkamai, kai iš to kyla neigiami padariniai – didelė žala. Tarp veikos ir padarinių yra privalomas priežastinis ryšys.

Pagal BK 229 straipsnį gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo. Šio specialaus subjekto sąvoka išaiškinta BK 230 straipsnyje, kurio 3 dalis numato, kad „valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, kuris dirba arba kitais įstatyme numatytais pagrindais eina pareigas viešame arba privačiame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba verčiasi profesine veikla ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus, arba turi teisę veikti šio juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu, arba teikia viešąsias paslaugas, taip pat arbitras arba prisiekusysis“. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, kaltinamoji G. P. VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ darbo sutarties pagrindu dirbo dviračių sporto trenere (II t., b. l. 45) ir pagal paslaugų sutartį Nr. IDV 0054, sudarytą tarp VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centro ir K. P., atstovaujamos motinos S. P., teikė viešąją dviratininkės ugdymo paslaugą pradedančiajai ugdytinei K. P. (II t., b. l. 53). Kaltinamosios teiginys, jog ji apie viešųjų paslaugų teikimo sutartį, sudarytą tarp jos darbdavio ir ugdytinės K. P. nežinojo, jos kaip nusikaltimo subjekto vertinimui įtakos neturi, kadangi kaltinamoji atliko darbines pareigas VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, o sutarčių su ugdytiniais sudarymą pagal funkcijų pasiskirtstymą atliko įmonės administracija. Nežiūrint to, G. P. pagal trenerio pareigybės aprašymą atitiko treneriui keliamus reikalavimus, įstaigos direktoriaus įsakymu nustatyti reikalavimai per 2 metų laikotarpį nuo darbo santykių pradžios išklausyti pedagoginių ir psichologinių žinių kursą ir įgyti sporto šakos specialsito licenciją nebuvo pažeisti, įvykis, dėl kurio kaltinamoji traukiama baudžiamojon atsakomybėn, įvyko kaltinamajai atliekant darbines funkcijas - rengiant ir ugdant dviratininkus, kas reiškia, kad ji teikė viešą paslaugą, todėl tai reiškia, kad kaltinamoji atitinka BK 230 straipsnio 3 d. numatytą valstybės tarnautojui prilyginamo asmens apibrėžimą ir ji yra tinkamas veikos, numatytos BK 229 straipsnyje, subjektas.

Tiesioginė ir pagrindinė nelaimės priežastis – vaikų, nesulaukusių nustatyto amžiaus ir neturinčių reikiamų įgūdžių važiuoti dviračiu, išleidimas važiuoti į kelią. Įvykio metu galiojęs KET 63 punktas (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 19 d. iki 2014 m. spalio 11 d.) reglamentavo taip: „Važiuoti keliais dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 14 metų asmenims, o išklausiusiems atitinkamą mokymo kursą ir turintiems mokymo įstaigos išduotą pažymėjimą, – ne jaunesniems kaip 12 metų asmenims. Gyvenamojoje zonoje dviračių vairuotojų amžius neribojamas”. Įrašai K. P. mirties faktą oficialiai patvirtinančiame dokumente – jos mirties liudijime patvirtina, kad įvykio metu mergaitė buvo 11 metų amžiaus (II t., b.l. 91).

Pati kaltinamoji G. P. iš esmės neneigia, jog 2014 m gegužės 29 d. su dviem nepilnamečiais ugdytiniais, kurių amžius vieno buvo 11 metų, kito 12 metų, atliko Alytuje treniruotę, jos metu su dviem ugdytiniais važiavo iš pradžių pėsčiųjų ir dviratininkų taku, vėliau įsuko į miško taką, ir išvažiavo į kelią Dainų slėnyje. Ugdytiniai nebuvo išklausę atitinkamo mokymo kurso dėl važiavimo dviračiais keliuose ir nebuvo gavę mokymo įstaigos išduotų pažymėjimų. Taip pat ji patvirtino, kad jai buvo žinomas tuo metu galiojęs KET reikalavimas dėl draudimo išvažiuoti į kelią vaikui iki 14 metų amžiaus, tačiau kaltinamoji savo kaltės dėl pareikšto kaltinimo nepripažino dėl dviejų priežasčių – anot jos, ji važiavo ne keliu, bet šalikele, be to, tiek ji, tiek gynėjas ir civilinio atsakovo atstovas kaltinamosios atsakomybės nebuvimą grindė kelio sąvokos aiškinimu teisine prasme. Jie yra įsitikinę, kad Dainų slėnyje nutiestas kelias nelaikytinas keliu KET prasme, nes pagal šias taisykles kelias apibrėžiamas kaip eismui skirta ir naudojama žemės arba statino paviršiaus juosta per visą jos plotį, įskaitant važiuojamąją kelio dalį, sankryžas, šaligatvius, kelkraščius, pėsčiųjų ir dviračių takus, skiriamąsias juostas. Kelių įstatyme numatyta, kad kelias – tai inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Kelias visuomet žymimas žemės sklype bei registruojamas Nekilnojamojo turto registere (toliau – NTR). Tuo tarpu įvykio vietoje esantis kelias yra žemės sklype, kurio paskirtis tuo metu buvo miškų ūkio, o naudojimo būdas – rekreacinių miškų sklypai, jame iki 2015 m. balandžio 10 d. nebuvo pažymėta jokių kelių ir tik 2015 m. birželio 8 d. NTR atsirado žyma apie kelio servitutą.

Toks kelio sąvokos aiškinimas sąlygotų kaltinimo G. P. nepagrįstumą. Tačiau su tokia proceso dalyvių kelio sąvokos aiškinimo nuostata sutikti negalima. Tai, kad kelias, kuriame atsitiko byloje nagrinėjamas įvykis, nebuvo pažymėtas jokiuose žemėtvarkos dokumentuose ir nebuvo registruotas NTR, nesudaro pagrindo teigti, jog kelio iš viso nebuvo. Pabrėžtina, jog remiantis tuo metu galiojusių KET 3 punktu, apibrėžiančiu šiose taisyklėse vartojamas sąvokas, kelias – tai eismui skirta ir naudojama žemės arba statinio paviršiaus juosta per visą jos plotį, įskaitant važiuojamąją dalį, sankryžas, šaligatvius, kelkraščius, pėsčiųjų ir dviračių takus, skiriamąsias juostas; važiuojamoji kelio dalis – kelio dalis transporto priemonėms važiuoti. Atsižvelgiant į minėtas nuostatas, proceso dalyvių teiginys, kad miške esantis kelias pagal KET nelaikytinas keliu, atmestinas kaip nepagrįstas. Kaip matyti iš byloje esančių fotonuotraukų ir įvykio vietos apžiūros protokolo, akivaizdu, jog įvykio vieta yra kelyje, technine prasme jis atitinka kelio sąvoką, jo važiuojamoji dalis paklota asfaltu, kelio važiuojamosios dalies plotis 3.70 m, asfaltuota dalis 3 m pločio, kelkraščių plotis 0,3 m (I t., b.l. 22-43). Byloje liudytoju apklaustas Kelių policijos pareigūnas A. B. patvirtino, kad kelias yra Alytaus mieste esančios J. B. gatvės tęsinys, kuriuo įvažiuojama į mišką ir eismas juo galimas iki Dainų slėnio, prieš įvažiuojant į mišką dabar yra įrengtas eismą nuo 23 valandos ribojantis ženklas, šį kelio ženklą pažeidę ir į mišką įvažiavę vairuotojai nuolat baudžiami administracine tvarka už KET, numatančių automobilių eismo draudimą kelyje, pažeidimus. Kaip nustatyta bylos duomenimis, įvykio laikotarpiu vyko pėsčiųjų tilto per (duomenys neskelbtini)statyba, tilto statybą atliekančių įmonių sunkiasvorės autotransporto priemonės į statybos aikštelę ir iš jos vykdavo būtent Dainų slėnyje einančiu keliu, kuris byloje tapo diskusijų objektu dėl kelio sąvokos. Teismo vertinimu visos aptartos aplinkybės tik patvirtina, kad miško teritorijoje esantis inžinerinis statinys, nors įvykio metu niekaip nebuvo pažymėtas žemėtvarkos dokumentuose ir apie jį nebuvo duomenų NTR, faktiškai egzistavo kaip kelias ir atitiko savo paskirtį – skirtas automobilių eismui, todėl kaltinamajame akte teisingai nurodyta įvykio vieta, apibrėžiama kaip kelias, besitęsiantis nuo J. B. gatvės pabaigos iki Šilo gatvės per Dainų slėnį. Be to, pastebėtina, kad kaltinamosios sąmonėje suvokimas apie kelio buvimą susiformavo, akivaizdu, ne dėl jo įregistravimo ar neįregistravimo NTR, bet dėl akivaizdžiai faktiškai matomo vaizdo, kadangi kaltinamoji su vaikais, nusukusi nuo pėsčiųjų tako ir pavažiavusi smėlėtu miško taku apie 500 metrų, įvažiavo į inžinerinį įrenginį – kelią, kuris buvo asfaltuotas, turėjo savo ribas, šalikeles ir kaltinamajai tai buvo akivaizdžiai matoma. Toks regimas faktinis vaizdas bet kuriam protingam ir apdairiam asmeniui sukeltų pagrįstą manymą, jog su vaikais toliau dviračiais važiuojama nebe pėsčiųjų ar dviratininkų taku, bet keliu, kur yra galimas automobilių eismas. Be to, pati kaltinamoji savo pirminiame paaiškinime pripažino, kad “dalį kelio atkarpos turėjome važiuoti keliu…” (II t., b.l. 2). Kaltinamosios paaiškinimu, jai buvo žinoma, kad J. B. gatvės gale prieš įvažiavimą į mišką yra pastatytas kelio ženklas, toliau draudžiantis automobilių eismą, taigi, kaip dviračių sporto trenerė gerai žinodama KET, ji suprato, kad kelio ženklas žymi kelio, o ne pėsčiųjų ar dviratininkų tako tęsinį. Nors kaltinamoji tikėjosi, kad eismas keliu Dainų slėnyje nevyksta, nes yra įrengtas eismą draudžiantis ženklas, tai negalėjo pakeisti jos suvokimo dėl kelio faktinio egzistavimo. Minimas kelias taip pat nepateko į Gyvenamosios zonos, kaip teisme teigia kaltinamosios gynėjas, reguliavimo sferą, nes tokio ženklinimo kelyje iš viso niekada nebuvo. Taigi, darytina išvada, kad kaltinime teisingai nurodyta, jog kaltinamoji pažeidė KET 63 punkto reikalavimą dėl dviratinkams nustatyto amžiaus cenzo nesilaikymo, išvažiuodama su neleistino amžiaus vaikais į kelią.

Minėta, kad kaip vaikų trenerė kaltinamoji žinojo tą aplinkybę, kad K. P. yra 11 m amžiaus, taip pat žinojo tuo metu galiojančią KET taisyklę apie draudimą įvažiuoti į kelią su vaikais, kuriems nesukakę 14 m amžiaus (KET 63 p. redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 19 d. iki 2014 m. spalio 11 d.). Ikiteisminio tyrimo metu pati kaltinamoji nurodė, kad dėl statybos darbų pėsčiųjų ir dviratininkų takas tam tikroje vietoje buvo uždarytas, ir dėl šios priežasties ji su vaikais nuo tako nusuko į kelią (III t., b. l. 64-67). Tačiau ypač svarbu pažymėti, kad kaltinamoji turėjo suvokti, jog dėl pėsčiųjų tilto statybos darbų Dainų slėnyje yra galimas automobilių eismas, be to, vertinant kaltinamosios veiksmus svarbu, kad įvykio dieną priešpriešais atvažiuojantį automobilį kaltinamoji pastebėjo ne staiga, kaip ji teigia, bet iš pakankamai didelio atstumo, pakankamo nulipti nuo dviračio ir pasirūpinti, kad tą patį padarytų vaikai. Sunkvežimio vairuotojas E. S. paaiškino, kad dviratinkai ir jis vieni kitus pamatė iš gana didelio atstumo, jis nurodė net 150 metrų, parodymų patikrinimo vietoje metu šis atstumas tiksliai išmatuotas ir jis sudaro 104,30 m. G. P. teisme negalėjo nurodyti sunkvežimio pamatymo atstumo, tačiau iš byloje esančių įvykio vietos fotonuotraukų, iš jos parodymų patikrinimo vietoje aiškiai matyti, kad kelio atkarpa įvykio vietoje tiesi, kelio vingis, iš už kurio išvažiavo sunkiasvorė autotransporto priemonė, gerokai nutolęs nuo užvažiavimo ant dviratininkės vietos (I t., b. l. 24-35), todėl netikėti vairuotojo E. S. parodymais nėra pagrindo. G. P. teigė, kad pamačiusi priešpriešais atvažiuojantį automobilį pasitraukė kiek galima į dešinę, tačiau nuo dviračių nei ji, nei vaikai nenulipo, nes tarpas tarp automobilio ir dviratininkų jai atrodė saugus. Tai, kad ji spėjo pasitraukti į dešinę, važiuoti su vaikais kelkraščiu, atsisukusi pažiūrėjo, kaip sekasi vaikams važiuoti, tik patvirtina, kad laiko tarpas nulipti nuo dviračių prieš prasilenkiant su sunkiasvore transporto priemone buvo pakankamas. Kaltinamoji patvirtino mačiusi, kad kelio važiuojamoji dalis yra duobėta, asfaltas vietomis įskilęs, taigi turėjo suvokti, kad tiek šios priežastys, tiek vaikų nepatyrimas kelia realų pavogų saugiam jų važiavimui ir prasilenkimui, tačiau būdama atsakinga už savo ugdytinių saugumą ir gyvybę, žinodama, kad ugdytiniai neturi pakankamo amžiaus važiuoti keliais ir neturi tam pakankamai įgūdžių, suprasdama, kad ji pažeidžia KET 63 punkto reikalavimą, lengvabūdiškai tikėdamasi išvengti sunkių pasekmių, priėmė kitą sprendimą – manydama, kad kelio plotis pakankamas saugiam prasilenkimui, su vaikais vorele važiavo toliau. Būtent tokio sprendimo išdavoje atsitiko nelaimė, kai mergaitė, važiavusi voros gale, galimai neišlaikė lygsvaros ar dėl kitų tik nuo jos pačios priklausančių priežasčių griuvo po galiniais automobilio ratais ir taip buvo pervažiuota. Užvažiavimo ant mergaitės mechanizmas atskleistas kompleksinio teismo medicinos – eismo įvykio tyrimo specialistų išvadoje, kur konstatuota, kad automobilis Iveco, tikėtina, vidurinės ir užpakalinės ašies kairės pusės išoriniais (iš sudvejintų) ratais pervažiavo ant kelio važiuojamosios dalies dangos horizantalioje arba artimai hirizantaliai padėtyje buvusią K. P. per galvą ir dėl to jai buvo padaryti daugybiniai kaukolės lūžiai su galvos smegenų sužalojimu, dėl tokio užvažiavimo įvyko mergaitės mirtis (III t., b. l. 16-19).

Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad G. P. nenumatė, jog dėl jos sprendimo išvažiuoti su mažamečiais į kelią gali kilti pavogingi padariniai, tačiau pagal įvykio situaciją ir savo asmenines savybes, turimą patirtį turėjo ir galėjo numatyti, kad nepatyrusių, neturinčių reikiamo amžiaus važiuoti keliais dviratininkų išvedimas į kelią gali sukelti tokius padarinius. Įvykio eiga rodo, kad tarp kaltinamosios G. P. veikos ir kilusių padarinių yra dėsningas priežastinis ryšys, jos veika, pasireiškusi KET 63 punkto reikalavimų ignoravimu, buvo tiesioginė ir pagrindinė vaiko žūties ir dėl to atsiradusios didelės moralinės žalos artimiesiems priežastis. Abejingas požiūris į savo pareigas, kurios priklauso jos kompetencijai ir netinkamas tų pareigų atlikimas, žinojimas elgesio kelyje taisyklių, tačiau jų ignoravimas ir nenumatymas galimų padarinių, pasireiškęs nusikalstamu nerūpestingumu, sąlygojo sunkius negrįžtamus padarinius ir baudžiamąją atsakomybę kaltinamajai.

Atkreipiamas dėmesys, kad nuo 2014 m. spalio 11 d. įsigaliojo KET pakeitimai, suteikiantys teisę važiuoti kelio važiuojamąja dalimi asmenims ne jaunesniems kaip 8 metų, jei jie yra prižiūrimi suaugusiojo (KET 55 p.). Tačiau ši aplinkybė savaime nereiškia, kad kaltinamosios G. P. veika yra dekriminalizuojama taikant švelnesnio įstatymo galiojimo atgal principą, įtvirtintą BK 3 straipsnio 2 dalyje. Dekriminalizavimo procesas baudžiamojoje teisėje suprantamas kaip nusikalstamos veikos baudžiamumo panaikinimas, kuris įvyksta įstatymo leidėjui atlikus atitinkamus baudžiamojo įstatymo pakeitimus. Kokios veikos yra nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, apibrėžia BK 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas, ir nors BK yra blanketinių normų, kurios daro nuorodas į kitus teisės aktus, tačiau kitų teisės norminių aktų pakeitimai savaime negali nulemti veikų dekriminalizavimo galimybės. Įsigaliojusiais KET pakeitimais yra nustatomas pasikeitęs teisinių santykių reguliavimas ne baudžiamuosiuose teisiniuose santykiuose, bet kelių eismo srityje ir jis neapibrėžia nusikalstamų veikų sudėties požymių ir jų baudžiamumo, dėl to šiuo atveju pasikeitusios KET nesudaro pagrindo kaltinamosios viekos vertinti kitaip kaip nusikalstamos.

Be to, byloje tarp proceso dalyvių kilo priešpriešinė dikusija, ar automobilio vairuotojo E. S. veiksmai atitiko KET reikalavimus, nes jo veiksmų įvertinimas gal būt iš dalies keistų trenerės baudžiamosios atsakomybės klausimo sprendimą. Šio asmens atsakomybės ir kaltės įvertinimo klausimu atliktas išsamus ikiteisminis tyrimas, kuris buvo pradėtas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalį. Tyrimas patvirtino, kad E. S., nors yra pažeidęs KET reikalavimus dėl automobilio techninės apžiūros nebuvimo, tačiau nustatytas pažeidimas neturėjo tiesioginės įtakos K. P. žūčiai. Autotechnikos mechanikos specialistas patvirtino, kad vairuotojas važiavo daugiau dešine kelio puse, jo važiavimo greitis nebuvo didesnis nei 21 km/h, vairuotojas važiavo tiesia trajektorija, prasilenkimui su dviratininkais buvo likusi 1,2 m važiuojamosios kelio dalies (III tomas, b.l. 10-14). Įvertinus visas faktines baudžiamosios bylos aplinkybes daroma išvada, kad atsakomybė dėl įvykio kyla ne automobilio vairuotojui, bet už vaikų saugumą kelyje atsakingam asmeniui - trenerei. Trenerės priimtas sprendimas pažeidžiant KET išvažiuoti iš dviratininkų tako ir įvažiuoti į kelią lėmė iš to kilusias sunkias pasekmes.

Sprendžiant dėl G. P. baudžiamosios atsakomybės, nustatant priežastinį ryšį kaip nusikaltimo sudėties požymį, atsižvelgiama į tai, ar kaltininkės veika buvo būtina sąlyga nukentėjusiosios mirčiai kilti, ar mirtis buvo dėsningas padarinys. Šiuo atveju akivaizdu, kad kaltinamosios G. P. veiksmai priimant itin rizikingą sprendimą išvažiuoti į kelią su vaikais nors nebuvo vienintelis veiksnys sunkioms pasekmėms atsirasti, tačiau pagrindinis. Sunkias pasekmes sąlygojo ir kitų aplinkybių sutapimas: automobilių eismas kelyje buvo visai neintensyvus - G. P. su vaikais tuo pačiu keliu važiavo antra savaitė ir jų kelyje automobilis pasitaikė pirmą kartą, ekspertas patvirtino, kad kelio likusi laisva ties automobiliu dalis buvo pakankama saugiam prasilenkimui su automobiliu, nes sudarė 1.2 m pločio kelio dalį, kelias buvo asfaltuotas ir duobėtas, K. P. įgūdžiai vairuoti dviratį nors nebuvo itin išvystyti, tačiau ji važiavo pakankamai gerai ir jos nugriuvimą galima laikyti atsitiktiniu, nes pagal esamas aplinkybes jis galėjo ir neįvykti. Sprendžiama, kad visi kiti veiksniai palyginus su G. P. veika yra antraeiliai atsiradusiems padariniams kilti ir jų visumos negalima vertinti kaip nelaimingo atsitikimo (kazuso).

Pagal BK 132 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam asmeniui, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio sugumo taisykles. Šios baudžiamosios bylos atveju tarnybos pareigų neatlikimo išdava yra asmens mirtis, o tokių pasekmių BK 229 straipsnio dispozicija neapima. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014 išaiškino, kad kai dėl tarnybos pareigų neatlikimo kitas asmuo netenka gyvybės, sunkiai ar nesunkiai sutrikdoma jo sveikata, o kaltininkas numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti tokių padarinių, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, arba, nors ir nenumatė, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti, veikos kvalifikuojamos kaip nusikalstamų veikų sutaptis (pagal BK 229 straipsnį ir 132, 137 arba 139 straipsnio atitinkamas dalis). Kaltinamosios G. P. atžvilgiu inkriminuojant nusikaltimą viešiesiems interesams didelės žalos požymis grindžiamas gyvybės atėmimu dėl neatsargumo, nes kaltinamoji nors nenumatė padarinių, bet galėjo ir turėjo juos numatyti, tačiau elgėsi neatsakingai, dėl to taikoma nusikalstamų veikų sutaptis, kai abi veikos padarytos veikiant neatsargiai, kas pasireiškė nusikalstamu nerūpestingumu. Įvykę padariniai – K. P. žūtis lemia didelės moralinės žalos artimiesiems kaip nusikalstamos veikos sudėties privalomojo požymio buvimą. Žuvusiosios artimieji – tėvai ir brolis, baudžiamojje byloje pripažinti nukentėjusiaisiais ir civiliniais ieškovais. Kaltinamosios veika atitinka BK 132 straipsnio 3 dales ir 229 straipsnio dispozicijas.

Be kaltinimo pažeidus KET 63 punkto reikalavimus, G. P. dar kaltinama pažeidusi trenerio pareigas nustančio vidaus akto du reikalavimus - VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centro direktoriaus 2008 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr.D76 patvirtintą VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centro trenerio pareigybės aprašymo “ III dalies - “Trenerio pareigos” 5 punktą ”Neleisti sportininkams, neturintiems gydytojo leidimo, lankyti pratybų, reguliuoti mokymosi, treniravimosi bei poilsio režimą” bei IV dalies “Atsakomybė” 3 punktą “Už sportininkų saugumą, gyvybę per mokomąsias pratybas, SMĮ organizuotus renginius, sporto varžybas – laisvalaikio metu”.

Teismo manymu kaltinimai pažeidus minėtas taisykles nepasitvirtino, nes jie yra pertekliniai ir todėl iš bendro kaltinimo šalintini. Nustatyta, kad įvykio dieną VšĮ “Alytaus sporto ir rekreacijos centrui” nebuvo pateiktas ugdytinės K. P. sveikatos pažymėjimas, nors tai yra numatyta šios ugdymo įstaigos direktoriaus 2008 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. D76 patvirtinto VšĮ “Alytaus sporto ir rekreacijos centro” trenerio pareigybės aprašymo III dalies 5 punkte. Tačiau tokio ugdytinės dviratininkės medicininio dokumento nepateikimas niekaip nesąlygojo jos žūties. Šiuo atveju duomenų, kad K. P. nuo dviračio nukrito dėl blogos sveikatos būklės, dėl sveikatos sutrikimų ar kažkokių negalavimų, nenustatyta. Iš bylos duomenų matyti priešingai - mergaitė aktyviai sportavo, lankė plaukimo, dziudo, šaudymo, rankinio užsiėmimus, jokio mediko sprendimais jos fizinis aktyvumas nebuvo apribotas, tą proceso metu patvirtino abu mergaitės tėvai, be to į bylą pateiktas medicininis dokumentas, įrodantis, kad K. P. buvo sveika (II t., b.l. 97). Taigi, mergaitės žūtį lėmė tikrai ne medicininio leidimo sportuoti nebuvimas. Neabejotina, kad tokios pat pasekmės būtų atsitikę, jei VšĮ “Alytaus sporto ir rekreacijos centrui” būtų buvęs pateiktas sveikatos pažymėjimas. Byloje nenustatytas priežastinis ryšys tarp medicininio dokumento nepateikimo ir įvykusių pasekmių.

Trenerio pareigybės “Atsakomybė” 3 punktas taip pat nebuvo pažeistas. Kaip matoma šiuo atveju lingvistiškai aiškinant 3 taisyklių punktą jis nustato subjektą, atsakingą už tam tikru metu patikėtus vaikus, kas reiškia, kad jame numatyta bendra atsakomybės treneriui už treniruojamus vaikus pareiga. Pažeisti šio lokalinio akto reikalavimus būtų įmanoma tik tuo atveju, jei jame būtų įtvirtinta kokia nors trenerio elgesio konkreti taisyklė ar jo elgesio modelis. G. P. prisiėmė atsakomybę už vaikus, kas matoma iš jos elgesio: paėmė vaikus bazėje, aprūpino dviračiais ir šalmais, važiavo kartu dviračiais ir t.t., taigi, ji prisiėmė atsakomybę už vaikus, todėl 3 punkto reikalavimai nebuvo pažeisti.

Dėl žalos atlyginimo

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis).

Iš byloje esančio nukentėjusiųjų G. P. ir S. P. civilinio ieškinio (t. 3, b. l. 155–158) matyti, kad nukentėjusieji prašė priteisti iš civilinio atsakovo VšĮ „Alytaus sporto ir rekreacijos centro“ 8342,08 Eur turtinei žalai atlyginti, be to, nukentėjusieji žuvusiosios K. P. tėvas G. P., motina S. P., brolis K. P. iš kaltinamosios G. P. ir civilinio atsakovo VšĮ „Alytaus sporto ir rekreacijos centro“ prašė priteisti neturtinę žalą 170 000 Eur sumai (po 60 000 Eur tėvams ir 50 000 Eur broliui).

Civilinis atsakovas VšĮ „Alytaus sporto ir rekreacijos centras“ ir kaltinamoji G. P. prašė civilinio ieškinio netenkinti, nes laikė, kad nepadarytos kaltinamajai inkriminuojamos nusikalstamos veikos .

Žala – tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai). Nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją. Nukentėjusieji prašė priteisti 8342,08 Eur turtinei žalai atlyginti, t. y. išlaidas, susijusias su dukros K. P. laidotuvėmis, pagerbimu ir kapavietės sutvarkymu. Pateikė 4722,13 Eur išlaidas patvirtinančius įrodymus: 2015-05-31 PVM sąskaita- faktūra Serija SKPA Nr. 63 – 136,50 Eur už gedulingus pietus; 2014-06-29 PVM sąskaita- faktūra Serija SKPA Nr. 6 – 162,19 Eur (560 Lt) už gedulingus pietus; 2014-05-30 kasos pajamų orderio kopija – 43,44 Eur (150 Lt) už ekspertizę; 2015-10-30 prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvito kopija – 4380 Eur už kapavietės sutvarkymą (t. 3, b. l. 159-166). Nukentėjusieji 536,75 Eur sumai, kurią nurodė ieškinyje, įrodymų nepateikė, tačiau išvardijo, kad tai: su laidojimu susiję išlaidos (mišių auka – 57,92 Eur (200 Lt), giesmininkams – 86,89 Eur (300 Lt)); su pagerbimu susiję išlaidos – keturnedėlis (gėlė – 20,27 Eur (70 Lt), 2 vnt. žvakidžių – 23,17 Eur (80 Lt), 2 vnt. žvakių – 6,95 Eur (24 Lt), 8 vnt. žvakių – 13,90 Eur (48 Lt), giesmininkai – 86,69 Eur (300 Lt), mišių auka – 28,96 Eur (100 Lt)) ir metinių išlaidos (gėlių kompozicija – 20 Eur, skintos gėlės – 20 Eur, 2 vnt. žvakių - 6 Eur, 8 vnt. žvakių – 16 Eur, giesmininkai – 100 Eur, mišių auka – 50 Eur); kapavietės sutvarkymo sąmata – 4380 Eur. Iš viso ieškinyje išvardinta išlaidų 5259,08 Eur sumai, o ieškiniu prašoma priteisti suma nurodyta 8342,08 Eur, tačiau toks sumų nesutapimas yra aiški aritmetinė klaida (t. 3, b. l. 157).

Teismas neturi jokio pagrindo abejoti tuo, kad nukentėjusieji G. P. ir S. P. dėl dukros laidojimo, pagerbimo ir kapavietės sutvarkymo patyrė 5259,08 Eur turtinę žalą. Nors ir ne visą sumą pagrindė rašytiniais įrodymais, tačiau ieškinyje nurodytos kainos yra realios, protingos, nėra perteklinių prekių ar paslaugų. Teismas įvertina ir tai, kad nukentėjusieji sąžiningai nurodė, kad civilinis atsakovas dalį išlaidų jau yra atlyginęs ir prašo priteisti tik neatlygintus nuostolius. Todėl iš civilinio atsakovo VšĮ „Alytaus sporto ir rekreacijos centro“ priteistina 5259,08 Eur turtinė žala nukentėjusiesiems G. P. ir S. P. (CK 6.264 straipsnio 1 dalis).

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 str., 6.263 str. 2 d.), visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Tačiau siektina, kad pinigine satisfakcija kiek įmanoma teisingiau būtų kompensuoti nukentėjusiojo patirti dvasinai, fiziniai skausmai ir kita. Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 straipsnis) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, o konkrečios žalos padarymo aplinkybės vertinamos pagal nurodytus įstatyminius kriterijus, nė vienai faktinei aplinkybei įstatyme nesuteikiama išankstinės reikšmės.

Šiuo atveju neturtinė žala buvo padaryta dėl nusikaltimo asmens socialinėms teisėms – gyvybei. K. P. žuvo treniruočių metu, kai už jos sveikatą ir gyvybę pagal pareigas buvo atsakinga VšĮ “Alytaus sporto ir rekreacijos centras” darbuotoja G. P.. Pažymėtina, kad K. P. žuvo būdama 11 metų amžiaus, dėl jos žūties neturtinės žalos patyrė šeimos nariai - abu tėvai ir brolis. Nukentėjusiųjų paaiškinimu dėl dukters žūties buvo stipriai sukrėsta visa šeima. Jie kenčia dvasiškai, vaiko ilgisi kiekvieną minutę, sapnuoja ją, bijo kitą vaiką kur nors išleisti. Sūnui K. P., gim. (duomenys neskelbtini)., prireikė psichologo pagalbos. Nustatyta, kad mergaitė augo tvarkingoje šeimoje, kurioje buvo mylima. Santykiai per vienuolika metų tiek tėvų su dukra, tiek ir brolio su seserimi buvo labai artimi, draugiški, glaudūs, tvirti ir šilti ir tokius santykius nulėmė šeimos darnumas. Akivaizdu, kad nukentėjusieji G. P. ir S. P. dėl dukros, o K. P. dėl sesers K. P. mirties patyrė didelius dvasinius išgyvenimus ir stresą, kas yra savaime suprantama ir nereikalauja įrodinėjimo, todėl teisingai prašė priteisti jiems neturtinę žalą. Tačiau, pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo priteisimas iš kaltininko negali būti siejamas su kaltininko nubaudimu, kadangi neturtinė žala atlieka kitokią funkciją, t. y. kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiųjų patirtą fizinį ir dvasinį skausmą bei kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus. Be to, itin didelis neturtinės žalos priteisimas iš kaltininko neleidžia pasiekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti į kasacinio teismo praktiką, formuojamą aiškinant ir taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms aplinkybėms, būtina vadovautis konkrečioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje sukurtu precedentu (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2010). Šis reikalavimas kildinamas iš teismo precedento esmės – stare decisis principo, grindžiamo teismo sprendimo autoritetu: visas tapačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje sukurtas teismo precedentas (lot. auctoritas rerum similiter judicatum) (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad suformuota teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje yra pakankamai įvairi ir kiekvienoje byloje piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Šiuo atveju vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra neturtinę žalą padariusio asmens kaltė – neatsargiais nesmurtiniais veiksmais pasireiškusi kaltė sudaro prielaidas neturtinės žalos dydį nustatyti mažesnį. Kaltinamoji padarė ne tyčinį, bet neatsargų nusikaltimą dėl nusikalstamo nerūpestingumo, susijusį su specialių elgesio kelyje reikalavimų pažeidimu. Kita vertus, nors veika ir neatsargi, bet nusikalstamas nerūpestingumas sukėlė negrįžtamas pasekmes – žuvo vaikas, dėl ko nukentėjusieji patyrė dideles kančias, psichinės ir dvasinės sveikatos pablogėjimą.

Teismų praktikoje susiformavusi nuostata, kad baudžiamosiose bylose pagal BK 132 straipsnio 3 dalį dėl neatsargaus gyvybės atėmimo, pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, žuvusiojo artimiesiems priteistinų neturtinių žalų dydžiai svyruoja nuo 20000 Eur iki 25000 Eur (žuvusiojo tėvams) ir iki 5000 Eur (žuvusiojo broliui) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-599/2010, 2K-523/2012, 2K-181-489/2017). Nukentėjusiųjų prašomos priteisti sumos yra nepagrįstai didelės, nesiderina su bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei neatitinka bendrojo valstybėje egzistuojančio pragyvenimo lygio, todėl civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies.

Esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus šiuo atveju yra žalos pasekmės. Neabejotinai nustatyta, kad nukentėjusieji G. P. ir S. P. dėl mažametės dukters K. P. netikėtos žūties patyrė itin didelį sukrėtimą, ilgalaikius didelius dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybės netekimą, ilgalaikį emocinį stresą, negrįžtamo praradimo jausmą. Įvertinti skirtingai tėvų patirtą žalą būtų neprotinga ir neteisinga, nes žuvusioji mergaitė buvo vienodai artima abiems tėvams ir tapačiai jų mylima. Priteistinos žalos atlyginimo dydžiui turi įtakos tai, kad žuvusioji mergaitė tėvų buvo patikėta už vaikų ugdymą atsakingai įstaigai, kuri prisiėmė visą atsakomybę dėl jų dukters gyvybės ir sveikatos, taigi, akivaizdu, kad tėvai turėjo beveik absoliučias garantijas dėl jų dukters saugumo, tačiau kaltais G. P. veiksmais dėl neatsargumo atimant K. P. gyvybę, nukentėjusiesiems tėvams buvo padaryta neturtinė žala, kuri privalo būti atlyginta.

Nukentėjusiojo K. P. patirta neturtinė žala vetintina atsižvelgiant į kiek kitokius kriterijus nei priteisiant žalą tėvams. Šiuo atveju svarbu tai, kad šeimoje vaikai buvo beveik tapataus amžiaus – K. 11 metų, K.10 metų, kas lėmė jų dvasinį artumą ir prisirišimą. Tėvo paliudijimu vaikas po sesers žūties išgyveno stirpius pergyvenimus, stresą, tėvams išreiškė mintis apie nenorą gyventi, jautė liūdesį, ilgai buvo prislėgtas. Pagal savo amžių vaikas jau adekvačiai suvokė ištikusią šeimą nelaimę ir suprato mirtį kaip baigtinį negrįžtamą procesą, bet jam priteistinos žalos atlyginimas pinigine išraiška neturėtų prilygti tėvų naudai priteistai sumai. Tokį sprendimą nulemia vaiko amžiaus ypatumai ir gebėjimas kitaip priimti mirtį - vaikiški išgyvenimai nors netekties momentu ir labai striprūs emociškai, tačiau trunka palyginus trumpesnį laiką nei suaugusiems ir esant normaliai aplinkai, geriems santykiams šeimoje, vaikystėje išgyventa netektis paprastai per tam tikrą laiką nusigludina ir vaikas prisitaiko prie išgyvento praradimo, išgyvenimus ištrina kiti jo gyvenime vykstantys svarbūs įvykai.

Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į teismų praktiką baudžiamosiose bylose, esant tokiai pat kaltinamosios kaltės rūšiai (neatsargumas), panašaus pavojingumo veikai (nusikaltimai, susijęs su specialių elgesio taisyklių pažeidimais), pasekmėms (nelaimingo atsitikimo treniruočių metu žuvo žmogus), teismas konstatuoja, jog priklausomai nuo aptartų reikšmingų bylos aplinkybių, kiekvieno nukentėjusiojo asmeninio santykio su žuvusiu asmeniu, neturtinės žalos atlyginimas, prašomas civiliniame ieškinyje, mažinamas ir nustatomas - nukentėjusiesiems G. P., S. P. po 23 000 Eur kiekvienam, nukentėjusiajam K. P. – 7 000 Eur.

CK 6.264 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu įstatymų numatytais atvejais samdantis darbuotojus asmuo ir darbuotojas už žalą atsako kartu, tai darbuotojas atsako jį nusamdžiusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra darbuotojo tyčia ar didelis neatsargumas. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje kaltė dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo ir kilusių sunkių padarinių pripažinta VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ atsakingos darbuotojos G. P., kuri įstaigoje dirbo dviračių sporto trenere, netyčinių neatsargių veiksmų, todėl žalos nukentėjusiesiems G. P., S. P., K. P. priteistinos iš civilinio atsakovo VšĮ „(duomenys neskelbtini) “.

Dėl bausmės skyrimo

Teismas vadovaujasi BK 41 straipsnio nuostatomis, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skirdamas bausmę, teismas remiasi BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais.

G. P. padarė du nusikaltimus, priskiriamus neatsargių kategorijai (BK 11 str. 1 d., 2 d.). Jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra (BK 59 str. 60 str.). G. P. praeityje neteista (IV t., b.l. 178), administracine tvarka nebausta (IV t., b. l. 179).

Kaltinamosios tuometinė darbovietė VšĮ „Alytaus sporto ir rekreacijos centras” pateikė išskirtinai gerą G. P. charakteristiką, iš kurios matyti, kad ji dirbo su pradinio rengimo grupe, dirbo noriai, visada būdavo geros nuotaikos, tvarkinga, pasitempusi ir visus administracijos nurodymus vykdydavo laiku ir atsakingai, artimai ir nuoširdžiai bendraudavo su treniruojamais vaikais, nusiskundimų ir priekaištų jai nebuvo. Drausminių nuobaudų neturėjo (III t., b. l. 56). Beje, panašias aplinkybes charakterizuojant kaltinamąją nurodė ir žuvusios mergaitės tėvai. Dabartinė kaltinamosios G. P. darbovietė UAB “S.” taip pat pateikė išskirtiani gerą jos charakteristiką (IV t., b. l. 157).

Kaltinamoji iki nusikalstamo įvykio psichinėmis ligomis nesirgo (III t., b. l. 58). Baudžiamosios bylos proceso eigoje kaltinamajai, įvertinus jos būseną teismo posėdžių metu, buvo skirta teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė. Atliktas tyrimas nustatė, kad G. P. 2015-06-01 buvo pirmą kartą apžiūrėta psichiatro ir iš karto nukreipta gydymui stacionare pagal neatidėliotinas indikacijas, gydantis stacionare konstatuota, kad jai išreikštas depresinis sindromas su aukštu nerimu, suicidinėmis mintimis, nemiga, sulėtintas mąstymas. Jai nustatyti adaptacijos sutrikimai, skirtas gydymas antidepresantais, raminančiais vaistais. Atsinaujinus teisminiam bylos nagrinėjimui kaltinamajai vėl pablogėjo savijauta, 2017 m. sausio mėnesį ji gydėsi pakartotinai. Ekspertų komisija, įvertinusi kaltinamosios G. P. būklę, konstatavo jai esant adaptacijos sutrikimus (F43.2), kurie išsivystė po 2014-05-29 įvykio.

Atliktas tyrimas patvirtino, kad kaltinamoji, nors teisme ir nepripažino savo kaltės, tačiau įvykį labai skaudžiai išgyveno ir pergyvena dėl įvykusių pasekmių. Ekspertai nustatė, kad pagal savo būklę šiuo metu savo veiksmų esmę supranta, juos gali valdyti.

Sprendžiant dėl bausmės kaltinamajai rūšies ir dydžio reikia įvertinti tą aplinkybę, kad trenerė, nors gerai nusimananti dviračių sporto srityje, bet neturėjo didelės patirties vaikų ugdymo darbe, o taip pat pedagoginės patirties, su vaikais dirbo palyginus neilgą laiką, tik apie pusę metų. Iš baudžiamoje byloje pateiktų diplomo, pažymėjimų matyti, kad kaltinamoji aktyviai siekė įgyti žinių sporto psichologijos, pedagogikos srityje, dalyvavo mokymuose. Vykdydama Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymą, kurio reguliavimu suteikima galimybė sporto treneriams, neturintiems tinkamos kvalifikacijos, per du metus nuo darbo mokytoju pagal ikimokyklinio ugdymo, priešmokyklinio ugdymo ir bendrojo ugdymo programos pradžios įgyti pedagogo kvalifikaciją ir kūno kultūros ir sporto veiklos leidimą, G. P. registravosi Lietuvos sporto universitete į rengiamus kursus pagal sportininkų treniravimo pagrindų modulį, siekdama įsigyti kūno kultūros ir sporto veiklos leidimą (48 str. 1 d. 2 p.), be to ji taip pat registravosi į dviračių sporto trenerių mokymus Lietuvos dviračių sporto federacijoje (II t., b. l. 56-65). Visa tai rodo, kad G. P. požiūris į savo darbą ir pareigas ugdant nepilnamečius buvo labai atsakingas, todėl jos nusikalstamą nerūpestingumą padarant nusikalstamą veiką reikia laikyti momentiniu neatsakingumo pasireiškimu, atnešusiu ypač skaudžias pasekmes. Taip pat pažymėtina, kad dalis moralinės atsakomybės dėl netinkamai organizuojamo darbo VšĮ “(duomenys neskelbtini)” tenka jos vadovams, jų darbo brokas nustatytas ir įvertintas Nelaimingo atsitikimo tyrimo komisijos (II t., b. l. 93-95).

Kaltinamajai skirtina terminuoto laisvės atėmimo bausmė, nes įstatymo sankcija už neatsargų gyvybės atėmimą pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles numato vienintelę šią bausmės rūšį (BK 55 straipsnis). Bausmės trukmė, atsižvelgiant į kaltinamosios asmenybę, skirtina artimesnė minimumui. Be to, kaltinamajai tikslinga skirti baudžiamojo poveikio priemonę - tam tikrą laiką uždrausti dirbti vaikų trenerės darbą arba užsiimti veikla, susijusia su nepilnamečių sportininkų ugdymu.

Kaltinamoji G. P. dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje „S.“ (IV t., b.l. 180), turi šeimą, augina du mažamečius vaikus (IV t., B. l. 150, 151), yra palyginus jauno amžiaus, po įvykio susirgo psichikos liga ir yra priversta nuolatos gydytis (IV t., b.l. 149) ir nėra jokių kitų neigiamai ją charakterizuojančių duomenų. Išnagrinėjus bylą neįžvelgta kaltinamosios antivisuomeninių nuostatų, nusikaltimai padaryti atsitiktinai, kaltinamoji neturi jokio polinkio daryti naujus nusikaltimus. Atsižvelgiant į visa tai, įvertinus visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padarytomis veikomis, tiek ir su kaltinamosios asmenybe, teismas mano, kad yra pakankamas pagrindas spręsti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus jos atlikimo kaltinamajai skiriant tam tikrus įpareigojimus (BK 75 str.).

Dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti

Alytaus apskrites VPK logistikos skyriuje saugomas dviratis, kuris gali turėti materialinės vertės, todėl grąžintinas savininkui VšĮ “(duomenys neskelbtini)”, ir dviratininko šalmo detalės, kurios po įvykio materialinės vertės neturi, todėl sunaikintinos.

Dėl proceso išlaidų

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Nukentėjusiuosius G. P. ir S. P. baudžiamajame procese pagal sudarytą sutartį atstovavo advokate O. K., kuriai už teisines paslaugas nukentėjusysis G. P. sumokėjo 700 Eur (IV t., b. l. 104, 105). Atsižvelgiant į baudžiamosios bylos apimtį, į paruoštų procesinių dokumentų skaičių, į konsultacijų skaičių, teismas sprendžia, kad sąskaita už teisines paslaugas iš esmės atitinka atlikto darbo apimtį, advokatės atlikto darbo įkainiai atitinka protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl išlaidos pripažintinos procesinėmis ir priteistinos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297 straipsniu, 303 straipsnio 2 dalimi, 304-307 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

G. P. pripažinti kalta padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 132 straipsnio 3 dalyje ir 229 straipsnyje, ir nuteisti:

-pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 132 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 3 metams;

-pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 229 straipsnį laisvės atėmimu 9 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti griežtesne bausme apimant švelnesnę ir skirti G. P. galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsniu, 68² straipsnio 1, 2, 3 dalimis paskirtos bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams, bausmės vykdymo atidėjimo metu įpareigoti G. P. neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir uždrausti 3 (trejų) metų laikotarpiu treniruoti nepilnamečius.

Civilinius ieškinius tenkinti iš dalies. Priteisti iš Viešosios įstaigos „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), G. P., a. k. (duomenys neskelbtini) ir S. P., a. k. (duomenys neskelbtini) turtinei žalai atlyginti 5259.08 Eur (penkis tūkstančius du šimtus penkiasdešimt devynis eurus 8 centus) ir kiekvienam po 23 000 Eur (dvidešimt tris tūkstančius eurų) neturinei žalai atlyginti; K. P. 7 000 Eur (septynis tūkstančius eurų) neturinei žalai atlyginti nustatant, kad gautomis lėšomis uzufrukto teise disponuos įstatyminiai jo atstovai – tėvai.

Priteisti iš G. P., a. k. (duomenys neskelbtini) G. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 700 Eur (septynis šimtus eurų) procesinių išlaidų atlyginimą.

Daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, saugomų Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Logistikos skyriuje pagal kvitą Nr. 000522 (II t., b. l. 30), klausimą nuosprendžiui įsiteisėjus spręsti taip: dviratį perduoti VšĮ “(duomenys neskelbtini)”, šalmo detales nunaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per nuosprendį priėmusį teismą.