- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-06-06
- Bylos Nr.
- PK-736-667/2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Alvydas Rimkevičius
- Nukentėjusysis
- D. P.
- Kaltinamasis
- J. K.
Kauno apylinkės teismo teisėjas Alvydas Rimkevičius, sekretoriaujant Agnetai Liekytei, dalyvaujant kaltinamajai, privačiai kaltintojai - nukentėjusiajai D. P., jos atstovei advokato padėjėjai N. Š., privačiai kaltintojai – nukentėjusiajai, kaltinamajai J. K., viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
D. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusi (duomenys neskelbtini), lietuvė, Lietuvos Respublikos pilietė, aukštesniojo išsilavinimo, nedirbanti, neįgali, ištekėjusi, gyv. (duomenys neskelbtini), neteista, administracine tvarka bausta, kaltinama padariusi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalyje, 168 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje,
J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusi (duomenys neskelbtini), lietuvė, Lietuvos Respublikos pilietė, aukštojo išsilavinimo, dirbanti Kauno apsk. VPK Kauno miesto Panemunės PK tyrėja, išsituokusi, neteista, administracine tvarka nebausta, gyv. (duomenys neskelbtini), kaltinama padariusi nusikalstamas veikas, numatytas BK 154 straipsnio 1 dalyje, 155 straipsnio 1 dalyje padarymu, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. K. skundu kaltino D. P., kad ši viešai ir užgauliai skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją, menkinant jos, kaip asmens ir kaip valstybės tarnautojos autoritetą, t.y. sąmoningai ir suvokdama savo veiksmų esmę, siekdama suformuoti negatyvią nuomonę 2011-11-21 pateikė J. K. darbovietei pareiškimą, kuriame išdėstė melagingas žinias apie ją, tai yra padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 1 dalyje.
Be to, J. K. kaltino D. P., kad ši 2011-11-21 pareiškime, adresuotame Kauno m. Žaliakalnio policijos komisariato viršininkui viešai rašydama apie J. K. „pasiėmė paskolą“, „nusipirko žemės iš bendraturtės su bendra virtuve“, „turi sugyventinį R.“, „R. taip pat yra LR policijos pareigūnas“ - atskleidė asmeninio pobūdžio informaciją apie ją kaip apie privatų fizinį asmenį, taip ji pažeidė draudimą kištis į privatų asmens gyvenimą, tai yra padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 168 straipsnio 1 dalyje.
Be to, J. K. kaltino D. P., kad ši 2012-10-19 (duomenys neskelbtini). uždarydama vartus, ranka tyčia pastūmė J. K. ir metaliniais vartais trenkė jai per koją, ko pasėkoje jai buvo konstatuotos kraujosruvos kairės čiurnos, dešinės šlaunies srityse, kas vertintina kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, tai yra tokiu elgesiu ji jai sukėlė fizinį skausmą ir padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
Be to, J. K. kaltino D. P., kad ši 2013 m. balandžio mėn. (duomenys neskelbtini), esančio žemės sklypo dalyje, priklausančioje J. K., užkasė statybines atliekas, nupjovė 25 metų senumo vyšnią, tokiais savo veiksmais ji sugadino svetimą turtą, tai yra padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje.
D. P. priešpriešiniu skundu kaltino J. K. tuo, kad 2012-01-03 apie 11.00 val. jai bekalbant su kaimyne ir bendraturte J. K., dėl rūsio ir palėpės dokumentų tvarkymo, kilus nesutarimams, J. K. jai pasakė, kad „Jūs pavogėte išnešėte mano vaikų kompiuterį“, dėl tokio J. K. pareiškimo ji buvo šokiruota, nes šiuos žodžius girdėjo jos sūnus A. B. ir tokiu būdu šmeižianti informacija buvo paskleista tretiesiems asmenims, taip pat galimai kaimynystėje gyvenantiems asmenims, ko pasėkoje dėl tokio J. K. veiksmo ji buvo pažeminta ir įžeista, tai yra padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 1 dalyje.
Be to, D. P. kaltino J. K. tuo, kad ji kreipdamasi su pareiškimu į Kauno AVPK Žaliakalnio PK ir jame nurodydama, kad „2012-10-19 apie 10.00 val. kaimynė D. P., gyv. (duomenys neskelbtini) neįleido jos į bendro naudojimo rūsį ir tai, kad D. P. yra agresyvi ir neprognozuojama, ir prašydama ją sudrausminti įstatymų tvarka“ ją pažemino kaip asmenį, dėl šios priežasties ji patyrė neigiamus emocinius išgyvenimus, tai yra padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 155 straipsnio 1 dalyje.
Kaltinamoji bei privati kaltintoja – nukentėjusioji D. P. kalta neprisipažino, parodė, kad J. K. yra jos kaimynė, ji gyvena (duomenys neskelbtini), o ji (duomenys neskelbtini), ji ją šmeižia, terorizuoja, vadina neprognozuojama. Ji patyrė emocinius išgyvenimus, po šiai dienai sutinka kaimyną ir bijo į akis pažiūrėti, nes yra visaip apšmeižta. Kol J. K. kaimynystėje negyveno, visi namo kaimynai taikiai gyveno. Jos iniciatyva buvo tvarkomas namas, popieriai. Jai nuo J. K. kaltinimų sutriko sveikata, prasidėjo emociniai išgyvenimai, nemigos, jaučia baimę. Prašo ją išteisinti, dėl kaltinimų, kuriais ją kaltina J. K., nes ji nepadarė veikų, turinčių nusikalstamų veikų požymių. Ji teismo prašo J. K. pripažinti kalta padarius jos atžvilgiu priešpriešiniame skunde nurodytus nusikaltimus bei iš J. K. jos naudai priteisti 7000 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei išlaidas 3073 Lt advokato pagalbai apmokėti. Pirma skundus pradėjo rašyti J. K., nes ji vykdė nelegalias statybas, išvertė sienas ir padarė iš lango panoraminį stiklą be leidimų, ko pasekoje galėjo griūti namas, nuslinkti nuo šlaito. Į tai ji taip pat rašė pareiškimus statybas prižiūrinčioms institucijoms, tai yra 2013-11-06 į Kauno priešgaisrinės gelbėjimo tarnybą, 2013-10-28 į Kauno teritorijų planavimo ir statybos inspekciją. Ji nei policijai, nei kitoms tarnyboms jokių melagingų žinių nerašė, tik rašė skundus ant J. K., nes norėjo apsiginti nuo jos neteisėtų veiksmų. Ji rašė apie tokius faktus, kurie jai atrodė, pažeidžia jos teises. Tam ji rašė 2011-11-21, 2012-01-04, 2012-06-06 į J. K. darbovietę – policiją, tame pareiškimą rašė apie jos paimtą paskolą, nusipirktą kaimynės butą, nepadalytą žemės sklypą, nes tai lietė jos interesus, teises, rašė, kad turi sugyventinį, kuris dirba policijoje, nes jis atlikinėjo J. K. buto remonto darbus, bet tai nemenkinantis dalykas. 2012-12-21 Kauno apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) taikos sutartis buvo sudaryta jos iniciatyva. K. visą laiką norėjo paimti palėpę, kuri buvo virš jos buto, ir kuri buvo visų namo gyventojų bendro naudojimo patalpa. Kai ji paėmė paskolą kaimynės buto pirkimui, dar palėpė buvo bendro naudojimo. D. P. nežinant, SEB bankui J. K. ją įkeitė kaip savo turtą, nežinant palėpės bendraturčiams. J. K. jai nesakė, kad niekam nesakytų, kad ji pasiėmė paskolą, kad turi sugyventinį R. K., jo neprašė vadinti jos vyru. Ji jį matė su uniforma, jis buvo grįžęs namo su tarnybine mašina, suprato, kad jis dirba policijoje, nemanė, kad tai, kad jis pareigūnas yra slapta, tik jos asmeninė informacija, nes jis nesislėpdavo nuo kaimynų, jie dažnai būdavo kartu. 2012-10-19 atvažiavo Priešgaisrinės tarnybos pareigūnai apžiūrėti namo kamino, jis visų bendras, nes D. P., pamaniusi, kad J. K., pamačiusi virš stogo iškilusį kaminą, kuris buvo blogai apskardintas, pamanė, kad kaimynai pasistatė bute židinį ir jų apie tai neinformavo, bijodama gaisro, parašė gaisrininkams skundą. Komisijos metu visų bendrasavininkų dalyvavimas turėjo būti būtinas, tačiau jų K. neįleido jos pažiūrėti palėpėje esančio kamino stovio. D. P. pasakė, kad kvies policiją, kad K. jų neįsileidžia, tada priešgaisrinės tarnybos pareigūnai pasakė, kad nekviestų policijos, kad jie apžiūrės viską patys, ar jis pastatytas tinkamai, aptinkuotas, atitinka priešgaisrinius reikalavimus. Tada komisija sutarė, kad jei J. K. neleidžia kaimynei pažiūrėti kamino, ji jos gali neįleisti į rūsį, kuris taip pat buvo bendras turtas, kurį komisija turėjo apžiūrėti. Todėl J. K. ji neįleido apžiūrėti rūsio, ji komisiją praleido atidarius vartelius, įėjus pareigūnams, iš galo ėjo D. P., ji užrakino vartelius. K. atėjo tik po 2-3 min, norėjo būti įleista, tada J. K. perlipo nuo estakados į kiemo vidų, ji teisme meluoja, kad D. P. jos neįleido pro vartelius, juos jėga užrakino, bei ją pastūmė, užgaudama koją. R. K. jai sakė lipti per tvorą, jis ją palaikė, nes buvo aukštai, ir ji perlipo. Tada D. P. komisijai pasakė, kad jie neįleis į rūsį juos tol, kol šalia bus K.. Tada D. P. paskambino vyrui, kad atvažiuotų, komisija palaukė, kol jis atvyko. K. prašė vartelius atrakinti, ir ją išleisti, bet ji jai pasakė, kad kaip atėjai, taip ir išlipk per tvorą. Kai P. atvyko, R. jau traukė K. per tvorą už rankos. Tuo metu, kai K. lipo per tvorą, komisijos nariai buvo apačioje. Atstumas nuo rūsio iki vartelių gal 10-12 m. Teismui priėmus sprendimą tarp jos ir J. K. nutraukti bylą taikiu susitarimu, D. P. turėjo iki 2013-05-01 gražinti žemę, iš jos pašalinti savo pasodintus augalus, jaunus medelius, išardyti betoninę aikštelę, nors ją siūlė palikti J. K.. Tam jis pakvietė talką, darbai truko 2013 m. balandžio 19 d. iki 21 d., tada atėjo 6 vyrų komanda, viską sutvarkė, nukasė jų užvežtą žemę, sutvarkė ją ir pridavė anksčiau - atidavė anksčiau - 2013-04-26, nes R. atėjęs pasakė, kad pabaigs tvarkytis patys, P. jokio statybinio laužo gražintinoje žemėje neužkasinėjo, nes buvo atsivežę statybinių atliekų konteinerį, į kurį sukrovė atliekas. Minėtoje žemėje augo jos sūnaus sodinta 2000 m. vyšnia, kurią jie turėjo palikti, ji jos visai nenupjovė, jos vieną šaką nupjovė jos sūnus, ir ne visą vyšnią, o tik vieną iš dviejų - šakų, kuri buvo ar nušalusi, ar nudžiuvusi, kita liko ir davė derlių. Neigia sugadinę J. K. žemę, užkasę į ją statybines atliekas, nes jei kaimynai ką rado, tai tik todėl, kad toje žemėje buvo labai daug statybinio laužo, kuris galėjo būti iš senų laikų. Dėl jos atžvilgiu J. K. padarytų veikų, ji parodė, kad gal prieš 2 metus, po Naujų metų, galimai sausio 3 d., apie 13 val. ji turėjo važiuoti į registrų centrą pas juristus dėl palėpės ir rūsio atidalinimo. Tada J. K. pasakė, kad jokio važiavimo nebus, nes susitikimas atidėtas. Ji paklausė kodėl, o ši atsakė, kad reikia susitvarkyti per hipoteką, kad turi būti perskaičiavimas. Tuo momentu J. K. pasakė, kad ji eidama per jos butą išneš jos vaikų kompiuterį. Dėl tokio pasakymo ji patyrė emocinius išgyvenimus, po šiai dienai sutinka kaimyną ir bijo į akis pažiūrėti, nes yra visaip apšmeižta. Ji rašydavo skundus ant J. K. ne pikta valia, o gindamasi nuo jos veiksmų, nes dėl J. K. skundų D. P. yra nubausta 2 kartus administracine nuobauda. J. K. pradėjus name gyventi, jos šeima leido jiems tvarkytis, jie juos pagyrė. Ji J. K. kaltinimų nepripažįstu, nes ji nieko nusikalstamo nepadarė, ji yra garbinga moteris. (t.2., b.l. 9-11)
Žemesnės instancijos teismas
Privati kaltintoja – nukentėjusioji ir kaltinamoji J. K. prašė nuteisti D. P. pagal jos privataus kaltinimo skunde jai pateiktus kaltinimus, visoje apimtyje ir priteisti pareikštus civilinius ieškinius – 200 Lt turinę žalą ir 10000 Lt neturtinę žalą, nes D. P. viešai ir užgauliai paskleidė ją menkinančią informaciją, sąmoningai, suvokdama ir siekdama sukompromituoti eilę kartų rašė skundus į darbovietę, valstybės institucijas, pateikdama melagingą informaciją, dėl informacijos apie jos asmeninį paskleidimo – jai padaryta neturtinė žala. 2012-10-19 ji jėga uždarydama bendro kiemo laiptinės, kurie vedė į bendro naudojimo rūsį, vartus, sužalojo jai koją, tuo sutrikdė jos sveikatą. Teismo ekspertų jai padaryti sužeidimai įvertinti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Ji sugadino jos turtą, nes 2013 m. balandžio mėnesį ji į jai priklausančią žemę įkasė betoninį laužą ir nupjovė jai priklausančią vyšnią. Visais neteisėtais veiksmais jai padaryta neturtinė žala, t.y. ji patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, nerimą, nemalonią įtampą, be to, patyrė fizinį skausmines , o ją išteisinti dėl D. P. priešpriešiname skunde nurodytų kaltinimų, ji nesutinka su D. P. pareikštais kaltinimais. D. P. visada elgiasi agresyviai, neprognozuojamai. Paaiškino, kad su priešpriešiniu skundu, patikslintais kaltinimais visiškai nesutinka, nes veikoje pagal BK 154 straipsnio 1 dalyje, t. y. šmeižimas, kuriuo ją kaltina D. P., nėra nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymių. Namas, esantis (duomenys neskelbtini) yra dviejų aukštų ir palėpė. Pirmame aukšte gyvena D. P. ir J. U., antrame jos šeima.. Po 2012-12-21 taikos sutarties palėpė yra jų. D. P. jie atidavė savo rūsio dalį. Tai, kad 2013-01-03 kalbant su D. P., ji apkaltino ją jos vaikų kompiuterio vagyste, yra netiesa. Pokalbio metu jai reikalaujant duoti raktus nuo palėpės, ji bandė paaiškinti, kad rakto nuo palėpės nėra, o rakto nuo savo buto duoti negali, kadangi butas yra jos nuosavybė ir kaip pavyzdį pateikė jai „kas bus, jeigu vaikščios kas nori, jeigu dings kompiuteris, televizorius“. D. P. turbūt ne taip suprato, išgirdo žodį „vagystė“ ir pradėjo rėkti garsiai „A., mane vagina“. Jos sūnus, išgirdęs jos žodžius, atėjo pažiūrėti, kas atsitiko, jis paklausė, kas vyksta, tada J. K. jam bandė paaiškinti, ko nesuprato D. P., pasakė, kad jo mama reikalauja raktų, kad nuo palėpės raktų nėra, o nuo savo buto ji raktų neduos, pateikė tą patį pavyzdį dėl kompiuterio dingimo. Tuo metu tikrai pašalinių, kaimynų, aplinkui nebuvo, buvo tik dviese su P. ir po to atėjo A.. Šiuose savo veiksmuose ji nemato jokio nusikaltimo požymių. Dėl pareikštų kaltinimų D. P., J. K. parodė, kad D. P. kaltinama pagal BK 154 straipsnio 1 dalį dėl šmeižimo, nes ji rašydama 2011-11-21 jos darbovietei, o 2012-01-04 Žaliakalnio PN pareiškimus, išdėstė melagingas žinias apie ją. Ji ją kaltino tuom, kad ji netinkamai elgiasi, terorizuoja, apgaudinėja apie palėpės areštą, kad iš banko paėmė paskolą, kad jos tikslas buvo D. P. apgauti. SEB bankas sutikrino bendrasavininkus ir išdavė jai paskolą. Nemano, kad paskola yra slaptas dalykas, bet ji nenorėjo to viešinti. D. P. sužinojo apie tai tik kai vyko taikos sutarties byla, iki tol nieko nežinojo. Ji nežino iš kur D. P. sužinojo apie hipoteką. Tuo metu nebuvo atidalintas nei rūsys, nei palėpė, jos buvo bendraturtės, dėl to vyko turtiniai ginčai. Kaimynams nebuvo paslaptis, kad ji nusipirko iš kitos bendrasavininkės žemę ir kambarį su virtuve, bet to nebūtina visiems žinoti. Savo sugyventinio R. K. nuo nieko neslėpė, bet nenorėjo, kad sužinotų apie jį jos darbe. Ilgą laiką apie jį niekas nežinojo, nors jie nesislapstė, jie gyveno kartu nuo 2008 m. Netiesa, kad jis atvažiuodavo į namus su tarnybiniu automobiliu, ar su uniforma, nes jis namuose uniformos neturi. D. P. galėjo jį pamatyti policijos komisariate. Ji yra policijos pareigūnė, gerbia tiek savo, tiek savo draugo darbą, nėra gėda, kad jos sugyventinis pareigūnas, kad jis jos faktinis sugyventinis. D. P. rašė jos atžvilgiu nepagrįstus skundus, nes visi atsakymai iš institucijų buvo neigiantys jos kaltę, nebuvo nustatyti teisės pažeidimai. Priešgaisrinės tarnybos komisija 2012-10-19 buvo įėjusi į jos butą apžiūrėti palėpės, tada ji D. P. neįleido, nes butas tai privati nuosavybė, nors ir palėpės nuosavybė tuo metu nebuvo padalinta. Po to pareigūnai nuėjo apžiūrėti rūsio. Ėjo du pareigūnai, moteris ir vyras, D. P. ir ji iš paskos. Vartai buvo atrakinti, pareigūnai nulipo žemyn, o D. P., jai einant link vartų ir ketinant praeiti pro vartus, ją pastūmė ir uždarė vartus. Dėl šios priežasties ji jai pasirodė neprognozuojama, nemanė, kad ji taip gali pasielgti, nes žemė yra bendro naudojimo ir, kad ji gali jos neįleisti. Kiemas tuo metu dar nebuvo padalintas, nors faktiškai jį valdė D. P.. Ji neneigia, kad ji pateko į kiemą perlipusi estakadą prie vartelių. Buvo nesudėtinga tai padaryti, nes reikėjo nušokti žemyn. Tačiau D. P. jai neleido eiti pažiūrėti į rūsį, kilo triukšmas, ji pasakė, kad gaisrininkų į vidų neįleis, kol J. K. neišeis. D. P. pradėjo skambinti vyrui, tada ji išėjo, t.y. išlipo ant estakados, nes D. P. nesutiko atrakinti vartelius, jai pasakė, kad kaip atėjai, taip ir išeik. Jai išlipti padėjo R. K., kuris padavė jai ranką ir ji užlipo į viršų. Nei nulipant, nei išlipant ji kojos neužsigavo. Skausmą pajuto pirma jau prie vartelių, po smūgio varteliais į koją. Jai nuvykus pas medikus buvo konstatuotos kairės kojos kraujosruvos ir patinimas, buvo užgautas kairės kojos kauliukas ir užgauta šlaunis. Ji kreipėsi į traumpunktą tą pačią dieną, o į med. ekspertus pirmadienį, viskas vyko penktadienį. Koją iš karto pradėjo skaudėti. Tada ji kreipėsi į policiją, buvo pradėtas tyrimas. Buvo priimtas sprendimas nutraukti tyrimą ir pasiūlyta kreiptis privataus kaltinimo tvarka. Kadangi galvojo, kad viskas susitvarkys, tai iš karto į teismą nesikreipė, tačiau skundai buvo rašomi ir toliau, buvo inicijuojami patikrinimai. Daugiau sužalota ji nebuvo. Įvykio metu taikos sutartis dar sudaryta nebuvo. Dėl sužalojimo jai padaryta 200 Lt turtinė žala ir 2500 Lt neturtinė žala. Neturtinė žala pasireiškė visais išgyvenimais, jai skaudėjo. Nedarbingumo pažymėjimo neturėjo, jai užteko tų savaitgalio dviejų dienų. Kadangi taikos sutartis buvo patvirtinta ir nustatytas įpareigojimas iki 2013-05-01 išsikasti vaiskrūmius ir vaismedžius, P., išsikasusi jai priklausančius vaismedžius, vaiskrūmius, jai atitekusiame žemės sklype užkasė statybines atliekas ir vyšnią nupjovė. Kelis kartus matė, kaip užkasė statybinį laužą, 2-3 gal ir daugiau kibirų. Ne pati P. kasė, ji nurodinėjo, kur pilti, darbininkai supildavo ir užkasdavo žemę. R. buvo nuėjęs ir M. ar darbininkams pasakė, kad paliktų tvarkingai. Buvo atvežtas konteineris tam laužui, bet tik po R. pakalbėjimo. Vyšnią D. P. nupjovė po teismo sprendimo, kai išsikasinėjo savo vaismedžius, vaiskrūmius, dėl turto sugadinimo padaryta jai 500 Lt žala. Kas vyko šioje byloje, yra labai sunku įrodyti, nes ką sakė D. P. buvo melas, tai turto sugadinimą įrodo vaizdo įrašas, o visas kitas nusikalstamas veikas sunku įrodyti, kadangi žmogus neprisipažįsta, meluoja. (t.2., b.l. 11-13)
Liudytojas R. K. parodė, kad gyvena kartu su J. K. šeimoje apie 5 metus, jie bendrų vaikų neturi, sutiko duoti parodymus. Jis D. P. pažįsta, nes ji yra kaimynė. Santykiai tarp D. P. ir J. K. yra įtempti, mano, kad jų konfliktą išspręsti taikiai nėra įmanoma. Jis dirba Žaliakalnio PK, budinčioje dalyje ir nenori, kad pašaliniai asmenys apie jį ką nors žinotų. Tik geri draugai žino, kad gyvena su J. K.. Žino, kad D. P. daug skundų parašė J. K. atžvilgiu. Žaliakalnio nuovadoje buvo gauti D. P. skundai, kurie skundė jo žmoną. Jo žmonai darbe būdavo nemalonu dėl tokio D. P. elgesio. Kad yra policijos pareigūnas neslepia. Apie J. K. padarytą kūno sužalojimą žino , tą kartą buvo atvykę priešgaisrinės apsaugos inspektoriai patikrinti palėpę arba kaminą, arbą pirtelę rūsyje, tiksliai neprisimena. Jie D. P. neįleido į savo namus. Kilo ginčas, kad jie neįleidžia P. į palėpę pažiūrėti kamino, nes jų butas yra jų nuosavybė.Po to komisija, ir jo žmona, norėjo apžiūrėti rūsį. J. K. norėjo įeiti į kiemą, kur yra rūsys, bet D. P. jos neįleido. Iš jos paskos ėjo J., ją pastūmė D. ir trenkė durimis, tuo metu J. koja buvo tarp vartelių, ją sužalojo. Vartelius užrakino, todėl J. K. nulipo nuo estakados ant žemyn į kiemą einančių laiptų, tada D. paskambino ir pradėjo rėkti: „M., atvažiuok mane puola“. Jis iškėlė žmoną iš apačios, nes D. P. neatrakino vartelių ir po triukšmų nusivedė J. namo, nes į rūsį papulti J. šansų nebuvo. Jie medikų nekvietė, patys važiavo kažkur pas gydytojus, J. išsiėmė abdukciją. Jis žino apie jų turto sugadinimą, nes jį filmavo slaptai, nes 2012 m. atsidalijus turtą, D. P. turėjo jiems gražinti vieną žemės sklypą, išardę betoninę aikštelę, bei kt. Jis matė, ir slapta iš savo buto per langą nufilmavo, kaip D. P. nurodė statybininkams, kad į jiems gražintiną žemę jie užkastų jos nurodytose vietose 2-3 kibirus betoninių atliekų, statybines medžiagas, plytas. Jie tos vietos iš karto po to neatkasė, niekaip neužfiksavo. Be to, sklype buvo vyšnia, kuri pagal taikos sutartį atiteko jiems, jis matė, kaip tą kartą D. P. nupjovė tos vyšnios vieną šaką, kita šaka liko, bet medis buvo sugadintas, mano, kad šaka būtų vedusi vaisius. Dėl žmonos apvaginimo jis žino tiek, kad kartą atėjo D. prašyti, kad įleistų ją į palėpę, dabar į ją galima patekt tik iš jų vonios, o anksčiau buvo įlipimas iš koridoriaus. Žmona jai paaiškino, kad į butą neleis, tada ji pradėjo iš jų reikalauti rakto nuo jų visų bendros palėpės, o tai faktiškai yra raktas nuo jų nuosavo buto. Dėl šios priežasties jie rakto ir negalėjo duoti, nes J. K. jai pasakė, kas bus jei ji ateis, o jų nebus namie ir dings vaikų kompiuteris ar televizorius. Išgirdusi šiuos žodžius ji išbėgo ir pradėjo šaukti „sūnau, jie mane apkaltino, kad pavogiau kompiuterį“.
Liudytojas M. P. parodė, kad D. P. yra jo žmona, sutiko duoti parodymus. Kartu su D. P. gyvena 12 metų, susituokę – 3 metus, iki to buvo sugyventiniai. Jam grasino R. K., sakė, kad ateis su draugais, kad jo estakada, jo kiemas, vartus išvers, gers, rūkys, šašlykus keps, spjaudys, grasino, jog jam nieko negalės padaryti. Kad R. K. yra policijos pareigūnas tuo metu nežinojo. R. K. keikdavosi, J. K. buvo kultūringa moteris. Kad J. K. dirbo policijoje žinojo, bet niekam neskelbė. Dėl 2012 m. sausio 3 d. įvykio dėl D. P. apkaltinimo dėl kompiuterio vagystės žino tik tiek, ką jam žmona ir sūnus kalbėjo. Tą kartą D. P. atžvilgiu buvo įžeidimai. Ypač R. K. ją įžeidinėdavo, kad ji nereikalingai gauna nedarbingumą, kad nėra invalidė. J. K. D. P. įžeidė ir raštu – tai įrodo visi pareiškimai ir melagingi pasakymai dėl pastūmimo, jos neprognozuojamo būdo. Žino, kad D. P. rašė skundą į J. K. darbovietę. Tikslas nebuvo apšmeižti, nes ji į visokias tarnybas skundus rašydavo, kad nebuvo vykdomi J. K. neteisėti statybos darbai. Prieš rašant skundus, visada eidavo su jais pasikalbėti. Savo vardu jis raštų nerašydavo, bet tie raštai buvo suderinti su juo, aplinkybes visas žino. Į J. K. darbovietę rašė dėl to, kad ją sudrausmintų, nes ji sakė, kad „aš dirbu policijoje ir Jūs darysit kaip aš pasakysiu“, su jais ji kalbėdavo vien įžeidimais. Tikslas nebuvo pateikti informaciją pašaliniams žmonėm, kištis į jų gyvenimą, o tik informuoti jos darbovietę apie vykdomus neteisėtus veiksmus. Komisija buvo atvažiavusi 2012-10-19 tikrinti dėl J. K. neteisėtai vykdomų statybos darbų. J. K. į butą jų neįsileido. Tada inspektorius pasiūlė neiti į J. K. butą, o J. K. neis į rūsį. Jis išvažiavo ir grįžęs po poros valandų pamatė, kad buvo užrakinti varteliai ir R. K. savo žmoną kėlė per tvorą. Ji buvo jų pusėje, stovėjo ant pirmo laiptelio. Ji lipo per tvorą, nes R. K. ją ragino. Žmona neįleido jos pro vartelius. Jis nematė kaip K. lipo. R. K. padėjo išlipti, traukė per vartus. Dėl turto sugadinimo parodo, kad tai nebuvo padaryta, vaiskrūmiai pagal sutartį buvo skirti jiems išsikasti. Ta vyšnia auga 15 metų, jos šaka buvo nudžiūvusi, todėl jie ją nupjovė. Kita šaka yra ir duoda vaisių. Dėl statybinių medžiagų užkasimo. Jo žmonės ten dirbo, nes iki gegužės 1 d. reikėjo atlaisvinti sklypo dalį. Ten buvo 8 kub.m. konteineris, kur viską pildavo ir išvežė. Tą patvirtina kvitai. Pagal taikos sutartį išardė tai, ką buvo padarę. Pasiūlė J. K. betoninę aikštelę. Aikštelė buvo gal 1,5 m. X 5 m., laiptukai buvo nulipimui. Jie sakė, kad nieko nereikia. (t.1, b.l. 126)
Liudytoja M. K. parodė, kad ji yra majorė. Kaltinamosios ir nukentėjusiosios nėra jai giminaitės. Ji dirba Kauno apskrities priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje, jos pareigos šiuo metu yra valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus vyriausioji specialistė. Įvykio metu jos pareigos buvo gaisrų tyrimo poskyrio vyriausioji specialistė. Puikiai žino (duomenys neskelbtini). Ten buvo skundai, buvo nuvykusi du kartus. Su ja kartu buvo inspektorius J. G., jis iš Kauno. Antrą kartą buvo jos viršininkas A. K.. K. niekada nebuvo su ja, jis tik pasirašinėjo raštus kaip viršininkas. Kilbauskas yra gaisrų specialistas, dabar jis yra valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus viršininko pavaduotojas. Pažįsta P. ir K. puikiai, bendravo su abiem pusėm. Kai buvo nuvykę su inspektoriumi J. G., tada įvyko konfliktas. J. G. šiuo metu yra vaiko priežiūros atostogose iki 3 m. 2012-10-19 nuvyko pagal skundą, užėjo pradžioje pas skundą pateikusį asmenį. Tuo metu, ko gero, skundą gavo iš K., turėjo apžiūrėti P. patalpas dėl rūsyje įrengtos pirties. Jiems paaiškino apie rūsio patalpas, kad ten galimai įrengta pirtis, kad neatitinka gaisrinių saugos taisyklių reikalavimų. Jie nuėjo pažiūrėti, įėjo per vartelius. Ji ėjo priekyje, Julius paskui, J. K. ėjo iš paties galo. Tuos vartelius kažkaip uždarė P.. Varteliai buvo profiliuotos skardos, bet spalvos nepamenu, gali būti, kad tai tie patys varteliai, kaip ir nuotraukoje. Ji ėjo priekyje ir norėjo apžiūrėti pirtį, kuri yra rūsyje ir išgirdo, kad už nugaros vyksta susižodžiavimas tarp K. ir P.. Tas susižodžiavimas įvyko dėl to, kad K. atsidūrė už vartelių, ji paskui juos užėjo, ji jau buvo nulipusi laipteliais, varteliai buvo užrakinti. Ji pasakė, kad į patalpas neįleis, jiems nieko neparodys, jie negalėjo nei įeiti, nei išeiti. Tame kiemelyje vyko ginčas, kad nieko nebus, kol K. yra čia. Sakė, kad ji turi iš čia išeiti. Jos abi prie vartelių ginčijosi, girdėjosi triukšmas. Klausė, ar gali patekti į patalpas, pasižiūrėti savo skaitliukų, pasakė, kad negali. Sakė, kad nieko ten nežiūrės, kad tik parodymus pažiūrės arba, kad jai pasakytų juos, atsakė, kad ji turi išeiti iš šios teritorijos P.. Klausė, kaip jai išeit, liepė atidaryti vartelius, bet neatidarė. Kadangi ji ėjo priekyje, tai matė nuo tada, kai išgirdo ginčą. Ji (liudytoja) jai sakė irgi, kad išleistų, nes jiems reikia išnagrinėti skundą. Skundo nagrinėjimą galėjo tęsti tik tokiu atveju, jei jiems bus viskas parodyta. Priėjo sprendimą, kad K. turi išeiti, nes jiems neatidaro patalpų ir nerodo pirties. P. įėjo, užrakino vartelius ir liko stovėti prie jų. Ji (liudytoja) buvo užsisukusi, matė, kaip K. išlipo per tvorą iš apačios, o kaip ji pateko, ji nematė. Ji negalėjo per vartelius išeiti. Jie taip pat prašė, kad išleistų, nes ir jie buvo toje teritorijoje, negalėjo nei pirmyn, nei atgal eiti. Nuo rūsio durų iki vartelių yra gal iki 10 m. Kai K. išlipo, kitoje tvoros pusėje stovėjo jos vyras ar gyvenimo draugas. Daugiau pašalinių asmenų įvykio metu nebuvo. Kai išlipo K. per tvorą, ko gero, ji su draugu ir nuėjo. (t.1, b.l. 149)
Liudytojas A. B. parodė, kad yra P. sūnus, sutiko duoti parodymus, žino, kad jo mama yra kaltinama šmeižtu, sužalojimu. Ten nuolat vyksta visokie nesutarimai. Apie gynimąsi žino tik iš pasakojimų, pats tame nedalyvavo. Iš pasakojimų žino, kad jo mama nesužalojo, bet K. kaltina. Apie tas aplinkybes žino tik tiek, kiek šeimos rate yra girdėjęs. Žino, kad K. lipo per tvorą ir nikstelėjo koją. Žino, kad mama nieko nešmeižė. Pradžioje, kai K. atsikraustė, neblogai jos sutarė. Bet dabar ginčijasi. Nebandė kalbėti dėl taikaus susitarimo, nes ten negyvena. Nėra girdėjęs, kad įžeidžiančiai kažką viena apie kitą sakytų, vartotų necenzūrinius žodžius. Žino, kad buvo daug ginčų, daug skundų policijoje. Girdėjo kaip prieš du metus K. sakė mamai, kad jeigu ji (mama) vaikščios, tai pavogs vaikų kompiuterius. Tas konfliktas buvo dėl to, kad K. nenorėjo įsileisti jo mamos. Visi ginčai prasidėjo dėl visokių namo reikalų, žemės pasidalijimo. Dėl statybinio laužo, nurodė, kad tyčia jokios duobės nekasė, statybinio laužo į duobes nemetė. Jie turėjo atsivežę konteinerį, tvarkingai viską pridavė. Dėl nupjautos vyšnios, nurodė, kad dar prieš pusę metų ta vyšnia buvo apgenėta. Jie kiekvienais metais geni augalus. Ten vyšnia buvo išsišakojusi į dvišakius ir viena šaka buvo nudžiuvusi, todėl ją ir nupjovė. (t.2, b.l. 6)
Liudytoja J. U. parodė, kad nei P., nei K. jai nėra giminės, jos yra jos kaimynės, bendrasavininkės. Artimiausia jos kaimynė yra P., K. gyvena virš jos. Tame name gyvena 40 m. K. maža būdama šiame name gyveno, gyveno ir jos tėvai. Paaiškino, kad ji nėra nei vienoje, nei kitos pusėje. Iš pokalbių buvo girdėjusi, kad jos tarpusavyje pykstasi. Nematė, kad P. būtų sužalojusi K.. Jurga pasakojo, kad buvo incidentas, tačiau jos tuo metu nebuvo. Ji girdėjo, kad P. K. atžvilgiu rašo skundus. Taip pat ir jos (liudytojos) atžvilgiu P. buvo parašiusi skundą. Dabar 8 m. kai tarp jos ir P. yra viskas gerai. Nors ankščiau ir buvo nesutarimų dėl balkono stiklinimo, bendrų plotų. K. jos atžvilgiu skundų nerašė. P. rašydama skundus jos atžvilgiu rašė netiesą. Ji pati (liudytoja) skundų nerašydavo. Taikos sutarties pasirašyme dalyvavo ir ji. Ta sutartis buvo dėl žemės padalinimo. Pas juos sode yra pilna statybinio laužo. Seniau viskas buvo kasama į žemę. Nematė, kad P. specialiai užkastų statybinį laužą. Nežino, kodėl buvo nupjauta vyšnia. Ten visi medžiai buvo vedantys vaisius. Su K. mama ji bendravo, todėl žinojo, kad jos dukra su žentu yra pareigūnai, jie ir patys to neslėpė. Kai ji grįžo gyventi į tą namą, jie jau ten gyveno 4-5m. Jie nesusituokę, todėl jie yra sugyventiniai. Žinojo, kad K. pasiėmė paskolą būsto pirkimui. Jos mama jai taip pasakė. Mano, kad tai, jog jie turi paskolą nėra vieša paslaptis, nes jau tai buvo aptarta teismų procesuose. K. mama nesakė jai, kad ji apie tai niekam nesakytų. Niekada neidavo į palėpę pas K.. Nėra girdėjusi, kad K. kąnors įžeidžiančio kalbėtų apie P.. Ankščiau buvo laiptai į palėpę, ji po remonto ten nėra buvusi. (t.2, b.l. 7)
Liudytojas S. L. parodė, kad dirbu Žaliakalnio PN viršininku, pareiškėjos D. P. pareiškimų buvo keletas, turinio nepamenu, buvo gan seniai. Žino, kad J. K. yra policijos pareigūnė. Policijoje pareiškimus gauname dažnai, pačius įvairiausius, per metus būna 3-4 atvejai, kai rašo pareiškimus dėl policijos pareigūnų jų kaimynai. Tokius pareiškimus bando nagrinėti, analizuoti, vėliau sprendžia, kokį sprendimą priimti. Jei yra drausminių ar etikos nusižengimų požymiai, sprendžiame dėl tarnybinio patikrinimo. Jei nepagrįsti arba priimame sprendimą, arba perduodame tiesioginiam vadovui. Mes žinome, kad tai dažnai yra privataus kaltinimo tvarka nagrinėtinos bylos, todėl siūlome tokiems pareigūnams ginti teisme teises, tačiau retai būna tokie atvejai, kai šiuo pasiūlymu pasinaudoja. Dažnai kaimynai rašo vienas ant kito, jei kalba eina apie pareigūno teisės pažeidimą, vis tiek pareiškimą nagrinėjame kaip paprasto piliečio padarytą veiką. Reikalui esant informuojame tiesioginį vadovą, kad būtų pasigilinta arba priimame sprendimą dėl tarnybinio patikrinimo atlikimo. Šiuo atveju tarnybiniai patikrinimai nebuvo atlikti. Pagrįsti pareiškimai pareigūno karjerai turi įtakos, gali būti neigiama įtaka. Ginčytis gali žmonės, bet priklausomai nuo tokių skundų gausos formuojama neigiama nuostata apie darbuotoją, užkertamas kelias kilti karjeros laiptais. Šis atvejis ne išskirtinis, būna daugiau rašančių, būna, kurie rašo pačiam aukščiausiam vadovui. Šis atvejis paprasčiausiai dviejų asmenų ginčas dėl turtinių santykių. Policijoje neigiamo požiūrio į nesusituokusius pareigūnus nėra. Patį tokios informacijos pateikimą vertinu taip. kaip pateikiamas tas faktas. Mes į asmeninį darbuotojų gyvenimą, jei netrukdo tarnybai, jei tai nesusiję su jų artimu bendravimu su neigiamos reputacijos asmenimis, nesikišame, tai kiekvieno darbuoto asmeninis reikalas. Kiekvienas bankas reikalauja pažymos iš darbovietės apie gaunamas pajamas, aš įsivaizduoju, kad ir J. K. ar su ja gyvenančiam asmeniui, jei reikėjo paskolos, matomai, jie kreipėsi. Neigiamo požiūrio į asmenį, kuris nusipirko būstą, nematau, nebent būtų gauta pagrįstų duomenų, kad užsiima nelegalia veika, gauna pajamas, tada kreipiamės į imuniteto skyrių. Mes D. P. su J. K. netaikėme, nesame tas organas, kuris turi taikytis. Manau, kad buvo pareiškimą tyrusių pareigūnų pokalbiai ir su viena, ir kita puse, ne kiekvienas nori kištis į pašalinių turtinius ginčus. Buvo siūlymai lengvesniu taikiu būdu viską spręsti, bet abiejų pareiškėjų pareiškimai buvo sprendžiami teisės aktų nustatyta tvarka. Konkrečių duomenų, kad J. K. reputacijai pakenkė D. P. pareiškimai neturi, tarp šių šalių panašių pareiškimų nebėra jau 1,5 metų. Įsirengti vaizdo kameras saugumo sumetimai gali kiekvienas asmuo. Baudžiamoji atsakomybė kyla dėl neteisėto duomenų apie kitą asmenį rinkimo ir panaudojimo. Jei tie duomenys renkami vardan įrodymų, kameros naudojamos apsisaugojimo tikslais, tai jokios baudžiamosios atsakomybės negali kilti.(t.2., b.l. 65-66)
Liudytojas G. K. parodė, kad jis dirba Kauno VPK Panemunės PK Petrašiūnų PN viršininku nuo 1983 metų, J. K. dirbo pas mane, gal 2-3 metus, daugiau, teigiamai charakterizuojama, jai neturiu pretenzijų, prisimenu kažkokius pareiškimus ant jos, dabar nieko negali įvardinti, nes ne jie juos tyrė. Piliečiai skundus dėl asmenų, dirbančių policijoje, rašo, yra buvę atvejų. Kai gauname pareiškimą atliekame tarnybinį patikrinimą. Tokius skundus priimame kaip eilinio piliečio skundą, vertina vidaus tyrimo kontrolės skyrius. Tiriame skundus vienodai, nes kai pilietis parašo ant policijos pareigūno vertinu kaip asmeninio gyvenimo sudėtinę dalį, pirmiau pasižiūrime kas per darbuotojas, jei darbe konfliktiškas, tai gali ir gyvenime būti konfliktiškas. Žiūrime, kaip tiesiogines pareigas vykdo. Asmens tarnybai buitis nemanau, kad gali turėti įtakos. Skundų rašymas - asmens piliečio teisė ginti savo interesus. Neįsivaizduoja, kaip galėjo pakenkti buitiniai skundai J. K. atžvilgiu, jos reputacijai. (t.2., b.l. 66-67)
Žemesnės instancijos teismas
Iš Kauno miesto apylinkės teismo 2012-12-21 nutarties civilinėje byloje Nr. 3962-454/2012 matyti, kad buvo patvirtinta taikos sutartis tarp J. K., D. P., J. U. ir AB SEB banko dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės (t.1, b.l. 7-9).
Iš Žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo tarp bendraturčių plano matyti žemės sklypo išdėstymo schema (t.1, b.l. 10-11).
Iš 2012-10-22 Specialisto išvados Nr. G2758/12(02) matyti, kad J. K. nustatyta kraujosruvos kairės čiurnos, dešinės šlaunies srityse. Sužalojimai padaryti buku daiktu, galimai 3-7 parų bėgyje iki teismo medicininės apžiūros. Sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (t.1, b.l. 12).
Iš 2012-10-31 Kauno apsk. VPK Žaliakalnio PK VPS Žaliakalnio PN nutarimo matyti, kad buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl kojos sumušimo (t.1, b.l. 14).
Iš 2012-01-20 Kauno apsk. VPK Žaliakalnio PK VPS Žaliakalnio PN nutarimo matyti, kad buvo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl įžeidimo ir šmeižimo (t.1, b.l. 43)
Iš J. K. vaizdo įrašo, kurį jos teigimu padarė vaizdo kamera R. K., matyti, kaip D. P. talkininkai tvarko žemės sklypą, kurį pagal teismo sprendimą turėjo perduoti J. K., kaip iškasamos statybinės atliekos, žemė, velėna. Dviejuose atvejuose užfiksuota, kaip J. K. nurodo kažkokiam asmeniui supilti galimai po kibirą nežinomos medžiagos (statybinio laužo, žemės, ar kt.) į iškastas dvi atskiras duobes, kurios užlyginamos žeme. Dėl didelio atstumo iki vykdytų darbų negalima nustatyti tiksliai įvykio aplinkybių. Viename atvejyje matyti, kaip D. P. pjausto nupjauto medžio (kokio nežinoma) šaką iš šakas perneša į savo sklypo dalį.
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje (kaltinamoji D. P.)
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Pagal BK 154 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo.
Šmeižimo objektas - žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami, kai paskleidžiama negatyvi, visuomenės akyse asmenį diskredituojanti informacija. Pagal objektyviuosius požymius šmeižimas yra tada, kai paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-219/2013). Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija - tai žmogų diskredituojančios, prasimanytos ar klaidingos žinios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-7-545/2005).
Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės paskleidimą apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokia tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį), nori taip veikti ir siekia paskleisti būtent tokią informaciją.
Bylos duomenimis nustatyta, kad J. K. skundu kaltino D. P., kad ši viešai ir užgauliai skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją, menkinant jos, kaip asmens ir kaip valstybės tarnautojos autoritetą, t.y. sąmoningai ir suvokdama savo veiksmų esmę, siekdama suformuoti negatyvią nuomonę 2011-11-21 pateikė J. K. darbovietei pareiškimą, kuriame išdėstė melagingas žinias apie ją, t.y. D. P. šmeižė ją, neva ji netinkamu elgesiu „terorizuoja", „apgaudinėja", nurodo, kad yra prasitarusi, jog „areštuos palėpę dėl paimtos paskolos ir jai sudrums visus vandenis dėl statybos", nors to niekada nėra jai sakiusi. Be to, pareiškime nurodo, kad: „skambučiai į duris, reikalavimai kas savaitę ir dažniau, per pietus ir 17-19 val. Ar tai padoru, aš ir mano šeima negali ramiai net pavalgyti". Apie galimą jos tikslą paniekinti ar pažeminti ne tik kaip asmenį, bet ir kaip pareigūnę, bei pakirsti pasitikėjimą ja, pateikiant šią tikrovės neatitinkančią informaciją, rodo ir tokių frazių naudojimas: „tai neprideda garbės policijos pareigūnei K. apgaudinėdama save ir mus kaimyne".
Kaltinamoji D. P. nesutiko su nukentėjusiosios išdėstytu kaltinimu, ji nurodė, kad jokių melagingų žinių nerašė, kad rašė skundus, nes norėjo apsiginti, rašė faktus, kurie, atrodė jai, kad pažeidžia jos teises.
Pažymėtina, kad nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais. Iš bylos duomenų analizės darytina išvada, kad tyčios paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją ir tokiu būdų šmeižti nukentėjusiąją, nebuvo.
LR Konstitucijoje bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintos nuostatos, kuriose įtvirtinta laisvė reikšti įsitikinimus, skelbti informaciją. Pažymėtina, kad Konvencija gina asmenį, paskleidusį, kad ir ne visai tikslią informaciją, jeigu jis tai padarė sąžiningai klysdamas. Šioje byloje nenustatyta, kad būtų pažeista pusiausvyra tarp teisės (laisvės) reikšti nuomonę, kritiką (kad ir aštrią) ir šios teisės ribojimo, ginant kritikuojamo asmens teises.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo nuomone, vertinant D. P. pasakytus žodžius, negalima apsiriboti vien tik teisiniais kriterijais. Informacijos pobūdis apie asmenį, žmogaus garbė ir orumas yra sąvoka, kuri gali būti apibūdinta tik tiesiogiai įvertinus aplinkybių visumą, kuriomis ji buvo išsakyta, t. y. įvertinus socialinį kontekstą, tarpusavio santykius ir panašiai. Nors iš bylos medžiagos yra akivaizdu, kad tarp kaltinamosios ir nukentėjusiosios yra susiklostę konfliktiniai santykiai, tačiau teismo posėdžio metu pati kaltinamoji nurodė, kad nenorėjo apšmeižti nukentėjusiosios, į tarnybas kreipėsi dėl to, kad norėjo apginti savo teises. Pažymėtina, jog faktų vertinimas, požiūris į juos baudžiamosios teisės prasme traktuotina išimtinai tik kaip nuomonė apie tam tikrą informaciją bei tam tikrus turimus duomenis. Todėl galima daryti išvadą, jog D. P., išdėstė tik savo subjektyvų tam tikrų faktų vertinimą.
Kaip jau buvo minėta, tarp D. P. ir J. K. yra susiklostę priešiški santykiai, konfliktai tarp jų kyla jau seniai, be to, kiekviena iš ginčo šalių pasitaikius bent menkiausiai galimybei bet kokius panašaus pobūdžio veiksmus vertina ne kaip kitaip, o tik kaip nusikaltimą. Atsižvelgiant į tai, daryta išvada, kad D. P., išsakydama savo subjektyvią nuomonę, kuriai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, ir ją argumentuodama tam tikru faktiniu pagrindu, neperžengė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje numatytos teisės reikšti savo nuomonę (įsitikinimus) ribų, tai yra D. P. nepadarė nusikalstamos veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių.
Teisę kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl pažeistų teisių gynimo numato ne tik LR Konstitucija, bet ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso, administracinių teisės pažeidimų kodeksai ir kiti įstatymai. Kreipimasis į policijos įstaigą bei kitas paminėtas įstaigas, jiems nurodytų aplinkybių pateikimas skunduose ar kituose ikiteisminio tyrimo įstaigoje surašytuose dokumentuose dėl galimai nukentėjusiųjų padarytos priešingos teisei veikos - negali būti laikomos šmeižiančios informacijos paskleidimu, kaip tai numato BK 154 str. 1 d., nes. nėra būtino objektyviosios pusės požymio - informacijos paskleidimo tretiesiems asmenims, nes asmuo įstatymų nustatyta tvarka kreipiasi į valstybės, tame tarpe, teisėsaugos institucijas dėl pažeistų teisių gynimo, šios valstybės institucijos pagal joms deleguotas tiesiogines funkcijas, patikrina faktą dėl galimai padarytos priešingos teisei veikos. Tokio kreipimosi pasekoje ikiteisminio tyrimo pareigūnų tiesioginių funkcijų, susijusių su ikiteisminio tyrimo procedūromis, vykdymas, aiškinantis galimai padarytą priešingą teisei veiką, įvykio aplinkybių fiksavimas yra teisėta veika. Todėl net ir ta aplinkybė, kad administracinė teisena ar ikiteisminis tyrimas dėl pareiškimuose ar skunduose nurodytų aplinkybių nutrauktas ar nepradėtas, konstatavus, kad nenustatyti priešingos teisei veikos požymiai, nesudaro pagrindo teigti, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Pats kreipimasis į policijos įstaigą jau rodo, jog kreipiamasi siekiant apginti galimai pažeistas teises, kompetentingai, civilizuotai išsiaiškinti tiesą, o ne turint tikslą apšmeižti kitą asmenį.
BK 236 str.numato atsakomybę tam kas, kas melagingai įskundė įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, jeigu dėl to šis asmuo pradėtas persekioti, arba pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą, tačiau kaltinamosios veiksmuose nenustatyta šios nusikalstamos veikos požymių.
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 168 straipsnio 1 dalyje (kaltinamoji D. P.)
Pagal BK 168 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas be asmens sutikimo viešai paskelbė, pasinaudojo ar kitų asmenų labui panaudojo informaciją apie kito žmogaus privatų gyvenimą, jeigu tą informaciją jis sužinojo dėl savo tarnybos ar profesijos arba atlikdamas laikiną užduotį, arba ją surinko darydamas BK 165-167 straipsniuose numatytą veiką.
Nors Lietuvos Respublikos BK nėra pateikta sąvoka, kas tai yra privatus gyvenimas, tačiau Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 str. nurodyta, kad privatus gyvenimas – tai asmeninis žmogaus, jo šeimos gyvenimas, gyvenamoji aplinka, kurią sudaro asmens gyvenamoji patalpa, jai priklausanti privati teritorija ir kitos privačios patalpos, kurias asmuo naudoja savo ūkinei, komercinei ar profesinei veiklai, taip pat asmens psichinė ir fizinė neliečiamybė, garbė ir reputacija, slapti asmeniniai faktai, asmens fotonuotraukos ar kiti atvaizdai, asmens sveikatos informacija, privatus susirašinėjimas ar kitoks susižinojimas, asmens pažiūros, įsitikinimai, įpročiai ir kiti duomenys, kuriuos galima naudoti tik jam sutikus. Privatus žmogaus gyvenimas vyksta ne viešumoje, o tose srityse, kur asmuo turi teisę pasilikti vienas ar su laisvai pasirinktais žmonėmis ir kur, be to asmens sutikimo, kitiems negalima kištis: tai vidiniai asmens šeimos santykiai, jo lytinis, dvasinis, religinis gyvenimas, sveikatos būklė, privatus susirašinėjimas, privatūs pokalbiai, kilmė, privati kompiuteryje saugoma informacija ir t.t. Taip pat šioms sritims priskiriama tam tikra privatumo realizavimo erdvė: žmogaus būstas, jo žemės valda, privačios veiklos patalpa (dailininko dirbtuvė, advokato biuras ir kt.).
J. K. kaltino D. P., kad ši 2011-11-21 pareiškime, adresuotame Kauno m. Žaliakalnio policijos komisariato viršininkui viešai rašydama apie J. K. „pasiėmė paskolą“, „nusipirko žemės iš bendraturtės su bendra virtuve“, „turi sugyventinį R.“, „R. taip pat yra LR policijos pareigūnas“ - atskleidė asmeninio pobūdžio informaciją apie ją kaip apie privatų fizinį asmenį, taip ji pažeidė draudimą kištis į privatų asmens gyvenimą.
Kaltinamoji D. P. su pareikštu kaltinimu nesutiko, patvirtino, kad rašė pareiškimą J. K. darbovietei, tačiau nemano, kad nurodydama, kad „pasiėmė paskolą“, „nusipirko žemės iš bendraturtės su bendra virtuve“, „turi sugyventinį R.“, „R. taip pat yra LR policijos pareigūnas“ atskleidė informaciją apie jos privatų gyvenimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, mano, kad šiuo atveju kaltinamoji D. P. nepaskelbė neviešos informacijos apie privatų žmogaus gyvenimą, nes tuos faktus, kad ji buvo pasiėmusi paskolą, kad buvo nusipirkusi žemės iš bendraturtės ir t.t. buvo žinoma iš kaimynės, išnagrinėtų civilinių bylų, kuriose buvo nagrinėjami jų ginčai dėl nuosavybės teisės, tai patvirtino ir byloje apklausti liudytojai. Apklaustas liudytoju R. K. parodė, kad terminas „sugyventinis“ yra buitinis terminas, kad jis yra policijos pareigūnas ir to neslepia, liudytoja J. U. parodė, kad ji žinojo, kad jie gyvena nesusituokę, t.y. kad jie yra sugyventiniai, kad K. turėjo paskolą. Be kita ko, byloje apklausus liudytoją M. P., šis nurodė, kad P. rašydama raštus nenorėjo pateikti informaciją pašaliniams žmonėms ir kištis į jų gyvenimą. Tai, kad yra paskola, kad jos sugyventinis policijos pareigūnas, kad jie kartu gyvena nebuvo paslaptis.
Taigi iš byloje esančių duomenų, kurie iš esmės ir nėra ginčijami, matyti, kad J. K. ir D. P. sieja kaimynystės, tačiau priešiški, ryšiai. Pagal jų parodymus yra aišku, kad tarp jų vyksta konfliktai dėl civilinių teisinių ginčų. Tačiau, teismo nuomone, visi šie duomenys apie galimybę D. P. kerštauti, siekimą sumenkinti J. K. reputaciją, negali būti elementariai sutapatinti ir pripažinti pakankamais D. P. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, įrodymais, nes BK 168 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už privataus kito žmogaus gyvenimo informacijos paskelbimą. Viešas informacijos apie privatų kito žmogaus gyvenimą paskelbimas laikomas tuomet, kai ji atskleidžiama neapibrėžtam žmonių ratui. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškimas buvo pateiktas Kauno apsk. VPK Kauno m. Žaliakalnio PK viršininkui, t.y. apibrėžtam asmenų ratui, kuris sutinkamai su Lietuvos Respublikos policijos veikos įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatomis, darbo metu sužinojęs ar gavęs konfidencialios informacijos, tokią informaciją laiko paslaptyje, jei ko nors kita nereikalauja tarnybinių pareigų vykdymas. Taigi, remiantis šiomis aplinkybėmis, pareiškimo pateikimas policijai, tiek priešgaisrinės apsaugos tarnybai, statybos priežiūros institucijai, nelaikytinas viešu informacijos apie privatų kito žmogaus gyvenimą, šiuo konkrečiu atveju apie J. K. paviešinimu, tai yra D. P. nepadarė veikos, turinčios nusikalstamos veikos, numatytos BK 168 straipsnio 1 dalyje, požymių.
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje (kaltinamoji D. P.)
Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (straipsnio redakcija iki 2013-07-13) atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.
BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvioji pusė pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, kurio pasekoje žmogui sukeliamas fizinis skausmas arba žmogus nežymiai sužalojamas ar trumpam susargdinamas. Taigi, tam, kad asmuo būtų nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pakanka nustatyti, jog jis padarė bent vieną iš BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytų veikų – mušė arba kitaip smurtavo, sukeldamas/padarydamas žmogui bent vieną iš minėtame straipsnyje nurodytų padarinių – fizinį skausmą arba nežymų sužalojimą arba trumpą susargdinimą. BK 140 straipsnio 1 dalies numatytos nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tiesiogine tyčia BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tuomet, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas, asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai ir jų nori. Netiesiogine tyčia BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tuomet, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas, asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai ir nors jų ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti.
Bylos duomenimis nustatyta, kad J. K. kaltino D. P., kad ši 2012-10-19 (duomenys neskelbtini). uždarydama vartus, ranka tyčia pastūmė J. K. ir metaliniais vartais trenkė jai per koją, ko pasėkoje jai buvo konstatuotos kraujosruvos kairės čiurnos, dešinės šlaunies srityse, kas vertintina kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, tai yra tokiu elgesiu ji jai sukėlė fizinį skausmą.
Teismas mano, kad nėra jokio pagrindo didesnę įrodomąją reikšmę teikti nukentėjusiosios ir jos vyro liudytojo R. K. parodymams, o kaltinamosios D. P. parodymus vertinti kritiškai - kaip gynybos būdą. Teismas mano, kad neįrodyta, kad nukentėjusioji J. K. buvo sužalota tyčiniais kaltinamosios D. P. veiksmais.
Iš 2012-10-22 Specialisto išvados Nr. G2758/ (02) matyti, kad J. K. buvo nustatyta kraujosruvos kairės čiurnos, dešinės šlaunies srityse. Sužalojimai padaryti buku daiktu (-ais), galimai 3-7 parų bėgyje iki teismo medicininės apžiūros. Sužalojimai vertinami nežymių sveikatos sutrikdymu (t.1, b.l. 12). Ši Medicinos specialisto išvada patvirtina, kad buvo nežymiai sutrikdyta J. K. sveikata, tačiau nepatvirtina, kad tokios pasekmės atsirado būtent dėl D. K. tyčios.
Bylos nagrinėjimo teisme metu apklausus kaltinamąją, nukentėjusiąją, liudytojus buvo nepaneigta, kad koją nukentėjusioji galėjo pati susižaloti ir lipdama nuo estakados į kiemą ant žemyn einančių laiptų (nuotraukos - t.1., b.l. 92,93) ir iš jos išlipdama, o būtent kaltinamoji D. P. nurodė, kad jai užrakinus vartelius K. atėjo tik po 2-3 min., o už 1-2 min. ji jau lipo per tą tvorą, R. sakė jai lipti per tvorą, ją palaikė ir ji perlipo, ji sakė, kad kažką susimušė R. K., liudytojas M. P. nurodė, kad matė, kad varteliai buvo užrakinti, o R. K. kėlė savo žmoną per tvorą, liudytoja M. S. nurodė, kad ji buvo užsisukusi ir tik matė, kaip K. išlipo per tvorą iš apačios, o kaip ji ten pateko, nematė, kai K. išlipo, kitoje tvoros pusėje stovėjo jos vyras ar gyvenimo draugas, liudytoja L. P. nurodė, kad matė, kaip J. K. lipdama užsigavo, nukentėjusioji J. K. parodė, kad lipo per estakadą prie vartelių, kad vyras jai padavė ranką. Kelia abejonių tai, kad J. K., jei jai buvo stipriai užgauta kairė koja, kuri pasak jos iš karto skaudėjo, turėjo jėgų ir noro, nepatekdama į kiemą per užrakintus vartelius, nulipti į kiemą pavojingu būdu per estakadą, o po to vėl užlipti tempiama jos vyro už rankos.
Teismas konstatuoja, jog esant tokioms aplinkybėms, nėra įrodyta, kad nežymus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajai buvo padarytas kaltinamosios tyčiniais veiksmais. Byloje esančių faktinių duomenų visuma nepatvirtina, kad D. P. būtų smurtavusi prieš J. K., turėdama tikslą sukelti J. K. skausmą, nežymiai ją sužaloti ar trumpam susargdinti. D. P. veiksmai, kuomet ji norėjo tik sudrausminti nukentėjusiąją, neleisti ją į savo valdą nelaikytini neteisėtais, tyčiniais ir nusikalstamais. Jos veiksmai buvo susiję tik su būsto apsauga. Nėra įrodyta, kad D. P. turėjo tyčią J. K. sužaloti, kaip ir sąmoningai atliko veiksmus, dėl kurių ji būtų buvusi sužalota. Be to, teismas mano, kad šiuo atveju konfliktinė situacija buvo išprovokuota pačios nukentėjusios veiksmais. Todėl teismas sprendžia, kad J. K. galėjo susižaloti pati ar buvo sužalota dėl neatsargumo, D. P. uždarant vartelius, neturint tyčios jos sužaloti, tokiu atveju, D. P. veikoje nėra subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio, t.y. tyčios.
Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą patvirtinančiais įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Be to, ir Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad visos abejonės, kurių jokiais būdais pašalinti neįmanoma, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje (kaltinamoji D. P.)
Pagal BK 187 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą. Turtas laikomas sunaikintu, kai jis netenka savo ekonominės ir ūkinės vertės bei jo nebegalima naudoti pagal funkcinę paskirtį. Turtas gali prarasti vertę, kai jis fiziškai sunaikinamas, kai praranda savo vartojamąsias savybes bei ekonominę vertę ir negali būti panaudojamas pagal paskirtį, kai lieka tik turto dalis, kurios atstatymui reikalingos lėšos, viršijančios pirminę daikto vertę, nors nepažeidžiamas, tačiau nustoja egzistuoti kaip turtas. Turto sugadinimas – tai toks turto savybių praradimo laipsnis, kai jo vertė sumažėja ir jis iš dalies tampa netinkamas naudotis pagal tikslinę paskirtį, bet vartojamosios šio turto savybės gali būti atkurtos.
Bylos duomenimis nustatyta, kad J. K. kaltino D. P., kad ši 2013 m. balandžio mėn. (duomenys neskelbtini), esančio žemės sklypo dalyje, priklausančioje J. K., užkasė statybines atliekas, nupjovė 25 metų senumo vyšnią, tokiais savo veiksmais ji sugadino svetimą turtą.
Kaip matyti iš 2012-12-21 Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintos taikos sutarties 10 punkto, D. P. iki 2013-05-01 įsipareigojo išsikasti ir išsinešti vaismedžius ir vaiskrūmius (t.1, b.l. 7-9). Bylos nagrinėjimo metu apklaustas liudytojas A. B. patvirtino, kad jis nupjovė vyšnios šaką, nes ši buvo nudžiuvusi, kad jie kiekvienais metais geni medžius. Liudytojas M. P. patvirtino, kad likusi vyšnios šaka veda vaisius. Jokių kitų duomenų, prieštaraujančių šių liudytojų parodymams, byloje nėra. Turto sunaikinimas ar sugadinimas būtinai turi būti priešingas teisei, todėl nelaikoma turto sunaikinimu jo panaudojamas pagal paskirtį. Šiuo atveju teismas mano, kad medžio apgenėjimas nelaikytinas nusikalstama veika.
Pinigų priėmimo kvitas už statybos laužo išvežimą (t.1, b.l. 85), krovinio važtaraštis (t.1, b.l. 86), PVM sąskaita – faktūra (t.1, b.l. 87) patvirtina, kad D. P. statybinis laužas buvo išvežtas. O tai, kad nuo seniau statybinis laužas buvo kasamas po žeme patvirtino ir liudytojų R. K., M. P., A. B., J. U. parodymai. Netikėti šių liudytojų parodymais teismas neturi pagrindo, todėl teismas mano, kad nėra jokio pagrindo pripažinti, kad D. P. savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką.
Pažymėtina, kad sunaikintas ar sugadintas turtas privalo turėti tam tikrą materialinę vertę. Bylos nagrinėjimo metu apklausus J. K., ši nurodė, kad vyšnios vertė galimai yra 20-30 Lt, 100 Lt, o patirtos žalos dydžio dėl 2-3 kibirų statybinių atliekų užkasimo nenurodė. Kaltinamoji būdama teisininkė, bei jos vyras R. K., policijos pareigūnas, kuris slapta filmavo ir rinko įrodymus apie D. ir M. P. ruošiamą jiems sugrąžinti žemės sklypą, nustatę, kad jų turtui galimai yra padaryta žala, galėjo tai užfiksuoti antstolio pagalba, tai jam užfiksavus faktinių aplinkybių nustatymo aktu, kas nekeltų abejonių dėl padaryto turto sugadinimo fakto.
Paprastąjį svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą padarytą tyčia leidėjas laiko nusikalstama veika tada, kai sunaikinto ar sugadinto turto vertė viršija 1 MGL dydžio sumą. Šiuo atveju teismas pažymi, kad nors ir faktinėmis aplinkybėmis būtų nustatyta, kad dėl D. P. veiksmų galėjo būti padaryta žalos J. K., tačiau dėl padarytos žalos dydžio, jos veiksmai neužtrauktų baudžiamosios atsakomybės, todėl nenustačius vieno iš būtinųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje, sudėties objektyviųjų požymių – atitinkamo dydžių padarinių – nebūtų pagrindo teigti, kad D. P. padarė jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką.
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje (kaltinamoji J. K.)
Kaip jau buvo minėta, BK 154 straipsnyje numatyta atsakomybė už nusikaltimo – šmeižimo padarymą. Šio straipsnio 1-oje dalyje apibrėžta šmeižimo sąvoka: „tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo“. Šmeižimu kėsinamasi į kito žmogaus garbę ir orumą. Objektyviai šmeižimas yra aktyvūs veiksmai paskleidžiant apie kitą žmogų melagingą informaciją, galinčią padaryti žalos jo garbei ir orumui. Tikrovės neatitinkanti informacija yra melagingos žinios ir kaltininkas tai suvokia. Paskleista informacija turi būti žmogų žeminanti, galinti pakirsti jo reputaciją, sunaikinti kito žmogaus ar žmonių pasitikėjimą juo. Šmeižimas padaromas tiesiogine tyčia, kaltininkas suvokia, kad skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą asmenį, supranta, kad ji žemina žmogaus garbę ir to nori.
Iš bylos medžiagos matyti, kad D. P. priešpriešiniu skundu kaltino J. K. tuo, kad 2012-01-03 apie 11.00 val. jai bekalbant su kaimyne ir bendraturte J. K., dėl rūsio ir palėpės dokumentų tvarkymo, kilus nesutarimams, J. K. jai pasakė, kad „Jūs pavogėte išnešėte mano vaikų kompiuterį“, dėl tokio J. K. pareiškimo ji buvo šokiruota, nes šiuos žodžius girdėjo jos sūnus A. B. ir tokiu būdu šmeižianti informacija buvo paskleista tretiesiems asmenims, taip pat galimai kaimynystėje gyvenantiems asmenims, ko pasėkoje dėl tokio J. K. veiksmo ji buvo pažeminta ir įžeista.
J. K. paaiškino, kad tai, kad 2013-01-03 kalbant su P., ji apkaltino ją jos vaikų kompiuterio vagyste yra netiesa. Pokalbio metu P. reikalaujant iš jos raktų nuo palėpės, ji (K.) pasakė, kad rakto nuo buto duoti negali, nes kas bus, jeigu vaikščios kas nori, jeigu dings kompiuteris, televizorius. Mano, kad P. ne taip suprato jos išsakytus žodžius. Šiuos J. K. žodžius patvirtino ir byloje apklaustas liudytojas A. B., kuris nurodė, kad girdėjo kaip K. jo motinai sakė, kad „jeigu vaikščiosite, pavogsite mano vaikų kompiuterius“. Taigi, šiuo atveju būtinų nusikaltimo požymių nenustatyta. Žodžiai, kurių paskleidimu kaltinama J. K., kuri pati yra policijos pareigūnė, galėtų būti vertinami kritiškai, tačiau ne kaip veika tyčia įžeisti žmogų.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose yra išaiškinta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.).“ Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys 2K-P-267/2011, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011).
Teismas mano, kad nagrinėjamoje medžiagoje nėra jokio pagrindo daryti išvados, kad J. K. išsakyti žodžiai turi būti vertinami kaip BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika. Paduotame skunde yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės (nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių).
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 155 straipsnio 1 dalyje (kaltinamoji J. K.)
Įžeidimu pagal BK 155 straipsnio 1 dalį laikoma veika, kai asmuo viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemina žmogų. Atsakomybė pagal BK 155 straipsnio 1 dalį inter alia kyla tam, kas viešai žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į kito asmens garbę ir orumą. Asmens garbė ir orumas, privataus gyvenimo neliečiamumas, teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra žmogaus konstitucinės teisės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 22, 25, 44 straipsniai). Šios konstitucinės nuostatos apibrėžia teisę į saviraiškos laisvę bei žmogaus teisę į garbę ir orumą, privataus gyvenimo neliečiamumą. Žmogaus garbė siejama su tuo, kaip aplinkiniai, kiti žmonės vertina konkretų individą – jo padėtį visuomenėje, darbštumą, padorumą, dorovingumą ir pan. Tai yra žmogaus reputacija, labiausiai priklausanti nuo paties asmens, jo santykių su kitais, taip pat ir nuo to, ką apie jį kalba, skelbia kiti. Orumas siejamas su tuo, kaip pats žmogus save vertina, su jo požiūriu į save. Įžeidimas žodžiu ar raštu baudžiamojo įstatymo prasme – tai neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą. Užgaulumas reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams. Užgauliu laikomas toks elgesys, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamas kito žmogaus orumas. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, padoria forma išsakytas, kad ir neigiamas žmogaus vertinimas, nors ir sukėlęs neigiamų emocijų, įžeidimu nepripažįstamas.
Šiuo atveju teismas J. K. pareiškime išdėstytus teiginius vertina kaip nesančius savaime užgauliais, niekinančiais, jie buvo parašyti visuomenėje priimtina forma, nenaudojant nepadorių formuluočių apie D. P. asmenybę. Teismas mano, kad J. K., remdamasi ilgą laiką trunkančiu nesutarimu su savo kaimyne D. P., jų tarpusavio ginčus įvairiais klausimai ne tik jų buitiniame bendraturčių gyvenime bet ir teismuose, padarė savo asmenines išvadas, jos elgesį įvertino ir savo neigiamą nuomonę apie asmenines savybes išdėstė pareiškime, tai yra J. K. veikoje nėra nusikalstamos veikos požymių.
Atsižvelgiant į surinktus duomenis, į nustatytus prieštaravimus, konstatuotina, kad J. K. ir D. P. nepadarė nusikalstamų veikų, kuriomis jos buvo kaltinamos, jų padarytose veikose nėra nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių, todėl jos išteisintinos (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
BPK numato, kad priimant išteisinamąjį nuosprendį tuo pagrindu, kad nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, byloje pareikšti civiliniai ieškiniai paliktini nenagrinėtais. (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
D. P. prašė iš J. K. priteisti 3073,00 Lt dydžio išlaidas advokato pagalbai apmokėti, pateikė į bylą pinigų priėmimo kvitus (t.1, b.l. 80-81a, 142, t.2, b.l. 34, 60), kurie patvirtina apie turėtas gynybos ir jos atstovavimo išlaidas. Kadangi šioje byloje procesas vyko privataus proceso tvarka, pagal J. K. privataus skundą ir D. P. priešpriešinį skundą, jos abi buvo ir kaltinamosios ir nukentėjusiosios, J. K., nesinaudojo gynėjo paslaugomis, gynėsi pati, todėl vadovaujantis protingumo principu, D. P. prašymas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti, atmetamas.(BPK 105 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 2 p., 297 str., 302 - 305 str. ir 307 str., 308 str.,
nusprendžia:
D. P., pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, 168 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių.
J. K., pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, 155 straipsnio 1 dalį, išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių.
D. P. ir J. K. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.
D. P. prašymą dėl advokato išlaidų priteisimo iš J. K. atmesti.
Nuosprendžiui įsiteisėjus, kompaktinį diską su vaizdo įrašu, palikti saugoti byloje, o ikiteisminį tyrimą medžiagas Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) grąžinti Kauno apskrities VPK Kauno miesto Žaliakalnio PK VPS Žaliakalnio PN.
Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Kauno apylinkės teismą.