Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovo UAB ,,Vilniaus energija“ ieškinys dėl skolos už pateiktą šilumos energiją priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas UAB ,,Vilniaus energija su ieškiniu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 1377,63 Lt skolą už šildymą, 5 procentus metinių procesinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad tiekė šilumos energiją butui, adresu (duomenys nesklebtini), Vilniuje, kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei. Už laikotarpį nuo 2007-12-01 iki 2008-09-30 butui tiektą šilumos energiją nesumokėta 1377,63 Lt suma. Buto šilumos tiekimo-vartojimo įrenginiai prijungti prie šilumos energijos tiekimo tinklų, todėl pagal CK 6.384 str. ir 1.71 str. reikalavimus ieškovas su atsakovu sudarė neterminuotą energijos pirkimo-pardavimo sutartį.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti kaip reiškiamą ne tam atsakovui.

Nurodė, kad atsakovas negali būti atsakingas už trečiųjų asmenų skolą. Butas kaip socialinis būstas buvo išnuomotas T. J. 12 asmenų šeimai. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.584 straipsnio 1 dalį mokestis už šilumos energiją, kai nuomojamos savivaldybių gyvenamosios patalpos, imamas atskirai nuo buto nuompinigių ir mokamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Vyriausybės 2002 m. gegužės 13 d. nutarimu Nr. 658 patvirtintos Valstybės ar savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarka (toliau – Tvarka) numato, kad šiluminės energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro nuomininkai, jeigu nuomos sutartyse nenumatyta kitaip, ir už gyvenamosiose patalpose faktiškai sunaudotą šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas ir šiluminę energiją atsiskaito pagal nustatytąja tvarka įrengtų apskaitos prietaisų rodmenis butų nuomininkai. Tvarkoje nustatyta speciali nuomininkų atsiskaitymo su tiekėjais tvarka, pagal kurią įsipareigojimai šiuo atveju tenka vartototojams, o ne atsakovui. Byloje svarbu įvertinti, kas yra galutinis šilumos energijos vartotojas ir ar tarp šilumos tiekėjo ir patalpų nuomininko buvo sudarytas susitarimas. Ieškovas nevykdydamas prievolės pateikti atsakovui sąskaitas ir skaičiavimus apie būtinus mokėjimus neturi reikalavimo, priteisti skolą už teiktą šilumos energiją, teisės. Be to, atsakovas pateikė ieškovui informaciją apie neprivatizuotus butus bei jų nuomininkus, todėl ieškovas buvo raštu informuotas apie buto nuomos sutarties sudarymą ir žinojo, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi yra ne buto savininkas, bet nuomininkas. Remiantis teisės aktų nuostatomis, ieškovas turėjo pareigą sudaryti su nuomininku šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį ir nors dvišalė sutartis tarp ieškovo ir buto nuomininko dėl energijos pirkimo-pardavimo nebuvo sudaryta, tokiu susitarimu turėtų būti laikomas 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr.356V „Dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksploatavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos“. Šiuo nutarimu SP AB „Vilniaus šilumos tinklų“ direktorius įpareigotas sudaryti šilumos energijos, karšto vandens tiekimo ir šildymo eksploatavimo sutartis su bendrovėmis, eksploatuojančiomis namus. Šios bendrovės įpareigotos teikti SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ informaciją apie nuomininkus ir gyvenančių asmenų skaičių. Abonentu pagal šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį yra laikomas faktiškai šilumą vartojantis asmuo ir sutartis laikoma sudaryta nuo įrenginių prijungimo prie šilumos tiekimo sistemų. Vilniaus miesto savivaldybė negali būti atsakinga už trečiųjų asmneų skolas, nes jos vykdoma nuoma yra ne įprasta ūkinė-komercinė veikla, teikianti pelno, o viena iš viešojo administravimo funkcijų. Nurodė, kad tarp ieškovo ir atsakovo nėra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.210 str. nuostatų.

Atsakovas pareiškė prašymą kreiptis į Lietuvos Vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 punktai, ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 punktas atitinka Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašo 2, 5 punktus, Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 7, 25 punktus ir CK 6.384 straipsnio 1 dalį.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas ir iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, ieškovo UAB ,,Vilniaus energija“ naudai priteista 1377,63 Lt skola už šilumos energiją, 5 procentai metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2008-11-07 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 771,61 Lt bylinėjimosi išlaidų; atmesti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės prašymą kreiptis į Lietuvos Vyriausiąjį Administracinį Teismą; iš atsakovo priteistos ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos, 63 Lt žyminio mokesčio, 590 Lt bylinėjimosi išlaidų, bei 118,61 Lt išlaidų, susijusių su viešu paskelbimu.

Teismas pažymėjo, kad buto adresu (duomenys nesklebtini), Vilniuje, savininkas Vilniaus miesto savivaldybė, kuri yra atsakinga už nesumokėtą skolą, nes buto šilumos tiekimo-vartojimo įrenginiai prijungti prie daugiabučio namo šilumos energijos tiekimo tinklų, šilumos energija faktiškai buvo tiekta į atsakovui nuosavybės teise priklausantį butą.

Įvertinęs šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykius reglamentuojančias teisės normas teismas padarė išvadą, jog buto šildymo prietaisus ir karšto vandens sistemą prijungus prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų, nesant sutarties pagal individualias sąlygas, šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis laikoma sudaryta pagal standartines sąlygas, ir pagal jas šilumos energijos vartotoju ir, atitinkamai asmeniu, turinčiu prievolę sumokėti už patiektą energiją, yra buto savininkas (Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 39 punkte (iki 2008-01-01 32 punkte), 19 straipsnis (iki 2008-01-01 18 straipsnis), LR Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 8, 11, 16, 20 p., Ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8 p., Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 50, 52, 62 p.).

Teismas sprendė, kad dėl šilumos energijos tiekimo butui nebuvo sudaryta sutartis pagal individualias sąlygas, todėl energijos pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sutarties sąlygas su buto savininku, t. y. atsakovu.

Kaip nepagrįsti buvo atmesti atsakovo argumentai, apie esamą susitarimą tarp šilumos tiekėjo, patalpų savininko (nuomotojo) bei nuomininko, kad nuomininkas taps energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi, kadangi duomenų apie trečiųjų asmenų kreipimasi dėl sutarties pagal individualiai aptartas salygas, į bylą pateikta nebuvo. Teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog buvo išduota mokesčių knygelė, o tretieji asmenys tik kartą sumokėjo mokesčius, rodo, kad atsakovas nevykdė nuomojamų patalpų priežiūros ir buvo nerūpestingas, kaip buto savininkas. Atsiskaitymo knygelės išdavimas ir vienkartinė įmoka nereiškia, kad įmokos mokėjimas sukėlė teisinius padarinius tretiesiems asmenims ir prievolė buvo perleista, nes tarp šalių turėjo būti rašytinė sutartis dėl skolos mokėjimo prievolės perleidimo. Vienkartinė įmoka už šilumos paslaugas nereiškia teisinių santykių pasikeitimą, nes įstatymas leidžia įvykdyti prievolę už kitą asmenį, tai yra už atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę (LR CK 6.50 str. 1 d). 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr.356V „Dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksploatavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos“ negali būti vertinamas kaip šalių susitarimas dėl energijos pirkimo-pardavimo sąlygų, nes tai yra teisės aktas skirtas kito juridinio asmens veiklai reglamentuoti.

Teismas konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai vadovavosi Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalimi bei Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876, nes šių teisės aktų nuostatos reglamentuoja valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties šalių teisinius santykius, t. y. valstybės ar savivaldybės – nuomotojo ir valstybės ar savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininko tarpusavio teisinius santykius. Atsakovo argumentai dėl to, kad jis, nuomodamas būstą, veikia nekomerciniais tikslais, teisiškai nereikšmingas, nes civiliniuose teisiniuose santykiuose savivaldybė dalyvauja lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai (CK 2.36 straipsnis).

Atmesdamas atsakovo prašymą kreiptis į Lietuvos Vyriausiąjį Administracinį Teismą dėl Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 punktų, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 punkto atitikties aukštesnės galios teisės aktams, teismas pažymėjo, kad Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimas Nr. 876 reglamentuoja kitus teisinius santykius, nei prašomi ištirti teisės aktai, o Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės negali būti aiškinamos kaip draudžiančios šilumos tiekėjui, patalpų savininkui ir patalpų faktiniam naudotojui sudaryti susitarimo, kad faktinis naudotojas taps energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad priimdamas skundžiamą sprendimą teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas reglamentuojančias Šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykius, netinkamai aiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bei faktines bylos aplinkybes. Ginčo santykiui taikytinos Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies nuostatos reglamentuojančios mokesčių mokėjimą, kai nuomojamos valstybės ar savivaldybių gyvenamosios patalpos. Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalį sukonkretina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-07-11 nutarimas Nr. 876 (keistas LRV nutarimu Nr. 137, bei LRV nutarimu Nr. 33), kuriuo buvo patvirtinta valstybės ir savivaldybių gyventojų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarka (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-587-492/2009),todėl teismas nepagrįstai sprendė, jog šios įstatymo bei poįstatyminio akto nuostatos byloje netaikytinos. Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3/2008, kadangi nagrinėjamos bylos ir nutarties, kuria rėmėsi teismas ratio decidenti skiriasi ir nėra identiškos. Skundžiamame sprendime teismas neatsižvelgė į tai, kas yra galutinis šilumos vartotojas, nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas bylas susijusias su energijos pirkimo-pardavimo santykiais formuoją praktiką, kad būtina nustatyti galutinį elektros-energijos vartotoją, kuris ir yra atsakingas už susidarančias skolas ir turi pareigą atsiskaityti su tiekėju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS 2004-06-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2004; 2005-04-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2005; 2008-02-02 nutartis civilinėje byloje 2K-3-211/2007). Nepagrįsta teismo išvada, jog savivaldybė nuomodama socialinį būstą civiliniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais kaip ir kiti civilinių santykių dalyviai. Savivaldybė vykdydama Valstybinės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymą atlieka nekomercinę veiklą ir nekomerciniu pagrindu pagal Vyriausybės nustatytą nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką nuomoja savivaldybės gyvenamąsias patalpas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006-06-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2006). Teismas nepagrįstai sprendė, kad nesant rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties tarp nuomininko ir šilumos tiekėjo, už teikiamą šilumą turi atsiskaityti buto savininkas. Nors rašytinės sutarties ieškovas ir nuomininkai nesudarė, tačiau ieškovui tiekiant šilumos energiją, o nuomininkams ją priimant, šilumos-energijos pirkimo-pardavimo sutartis buvo nuomininkais buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais (CK 1.17 str.). Ieškovas, skaičiuodamas įsiskolinimą fiziniam asmeniui bei sąskaitas pateikdamas butų nuomininkams savo veiksmais pripažino, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykiai susiklostė tarp buto nuomininkų ir ieškovo. Teismas sprendime nenurodė, koks susitarimas turi būti laikomas susitarimu tarp šilumos tiekėjo ir nuomininko. Atsakovo nuomone, tokiu susitarimu turi būti laikomas 1999-12-02 Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr. 2105V ,,Dėl mokesčių už šildymą ir karštą vandenį apskaičiavimo SP UAB ,,Bendruva“ eksploatuojamų bendrabučių gyventojams ir skolų už šilumos energiją gražinimo SP AB ,,Šilumos tinklai“ (teisių perėmėjas Vilniaus energija“), kuriame nustatyta tvarka ir salygos kaip ir kokiu būdu turi būti atsiskaitoma su ieškovu. Minėto sprendimo pagrindu nurodo, kad tarp ieškovo ir atsakovo yra sudarytas susitarimas, kad nuomininkas o ne Vilniaus miesto savivaldybė, kaip patalpos savininkas, atsiskaitys su šilumos tiekėju, todėl nėra pagrindo įsiskolinimo priteisti iš atsakovo. Teismas minėto teisės akto neanalizavo, nevertino ir skundžiamame sprendime dėl jo nepasisakė. Pirmos instancijos teismas neatsižvelgė, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme 2006 metais buvo išnagrinta civilinė byla dėl skolos priteisimo ir skola buvo priteista iš faktinių šilumos energijos vartotojų, buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuomininkų. Taip pat liko neįvetinta ir aplinkybė, jog ieškovas raštu kreipėsi į atsakovą prašydamas tarpininkauti dėl buto nuomininkų sudarytos skolos apmokėjimo. Atsakovas mano, kad neteisėtą teismo sprendimą lėmė aplinkybė, jog teismas atsisakė kreiptis į Vyriausiąjį Administracinį teismą ir ištirti teisės aktų reguliuojančių šilumos pirkimo-pardavimo atitikimą įstatymui bei LR Civiliniam kodeksui. Teismas nepagrįstai iš atsakovo priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas, nes tarp ginčo šalių nebuvo susiklostę prievoliniai santykiai, todėl nebuvo pagrindo taikyti Civilinio kodekso 6.210 straipsnio nuostatas. Teismas priteisė nepagrįstai dideles bylinėjimos išlaidas ir neatsižvelgė į tai, kad nebuvo pateikti įrodymai apie ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas UAB ,,Vilniaus energija“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš atsakovo 1190 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad pirmos instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, bei tinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika reglamentuojančia ginčo teisinį santykį. Kadangi ieškovas patyrė papildomas išlaidas ruošiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašo priteisti 1190 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 ir 2 dalys).

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, įvertinusi faktines bylos aplinkybes (CPK 185 str.), sprendžia, kad tenkinti apeliacinį skundą nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas šios kategorijos bylas ir aiškindamas šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuojančias Civilinio kodekso normas (CK 6.584 straipsnį ir kitus straipsnius), Šilumos ūkio įstatymą, LR Ūkio ministro 2003-06-320 įsakymu Nr. 4-260 patvirtintas Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartines salygas, kitas specialiasias teisės normas konstatavo, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinių santykių šalys yra tiekėjas ir pastato savininkas–šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas–buitinis šilumos vartotojas, ir nurodė, kad teisinis reglamentavimas lemia tai, jog nepaisant, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kurioms teikiama šilumos energija, šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas.

Kasacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad civilinėje teisėje galiojant sutarties laisvės principui šilumos energijos vartojimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas (nuomotojas), bet ir šių patalpų nuomininkas. Šilumos tiekėjas, patalpų savininkas (nuomotojas) ir šių patalpų nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi. Jeigu tokio susitarimo nėra, šilumos energijos sutarties šalis (pirkėjas) yra patalpų, į kurias tiekiama šiluma savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008-01-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3/2008; 2009-12-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2009) (CPK 4 str.).

Atsakovas į bylą nepateikė įrodymų (CPK 177 str., 178 str.), kad ieškovas ir buto nuomininkai būtų sudarę sutartį dėl šilumos energijos pirkimo-pardavimo pagal individualiai aptartas salygas, ir jie, o ne patalpų savininkas, Vilniaus miesto savivaldybė, turėtų pareigą apmokėti už teikiamą šilumos energiją, dėl nurodyto atmestini atsakovo argumentai, kuriais grindžiamas apeliacinis skundas ir panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimą, kuris atitinka Civilinio proceso kodekso 265 straipsnio 1 dalį, 263 straipsnį, nėra teisinio pagrindo.

Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio pagrindu iš atsakovo ieškovo naudai priteistinos 1190 Lt išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme atlyginti, dėl viešojo paskelbimo spaudoje patirtos išlaidos 308,50 Lt, o valstybės naudai 28,25 Lt bylinėjimosi išlaidos (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės ieškovui UAB ,,Vilniaus energija“ 1190 Lt išlaidų advokato pagalbai atlyginti, dėl viešo paskelbimo spaudoje patirtas 308,50 Lt išlaidas, o valstybės naudai 28,25 Lt bylinėjimosi išlaidas.