Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų B. J. ir I. V. skundus atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos, ir Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja B. J. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti 10 968,86 Eur (37 873,28 Lt) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., taip pat delspinigius nuo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo iki visiško jos sumokėjimo. Patikslintame prašyme pareiškėja prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2015 m. birželio 30 d. priimto Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), 2 straipsnio 2 dalies, 7 ir 8 straipsnių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taip pat prašė sumažinti prašomą priteisti neišmokėto valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalį Inspekcijos iki 2016 m. birželio 15 d. kompensuotomis sumomis – 368, 24 Eur valstybės tarnautojo algų nepriemoka ir 1,02 Eur valstybės tarnautojo nedarbingumo nepriemoka.Pareiškėja I. V. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti 6 852,76 Eur (23 661,20 Lt) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Pareiškėjos nurodė, kad jos yra Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija, VDAI) valstybės tarnautojos. Pareiškėjoms ginčo laikotarpiu buvo išmokėtas ne visas darbo užmokestis, kadangi jis buvo apskaičiuojamas pagal teisės aktų nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažintas prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).Pareiškėja B. J. papildomai prašyme nurodė, kad Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis nustato grąžintino neišmokėto darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo formulę, pagal kurią pareiškėjai apskaičiuota grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis 7 385,08 Eur, tai sudaro tik 67 procentus nuo pareiškėjai neišmokėto valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies. Be to, Grąžinimo įstatymas nenumato delspinigių skaičiavimo. Pareiškėjos teigimu, Grąžinimo įstatymas priimtas tik po dviejų metų, nuo Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo priėmimo, o neteisėtai neišmokėto darbo užmokesčio kompensavimo išmokėjimo galutinis terminas numatytas net po 7 metų. Grąžinimo įstatymu nustatytas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas tiek dėl juo nustatytų kompensuotinų dydžių, tiek dėl kompensacijų mokėjimo terminų, todėl prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 23 straipsnyje nustatytai nuosavybės apsaugai, 29 straipsnio 1 daliai, bei neatitinka Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateikto išaiškinimo. Akcentuoja, kad Grąžinimo įstatymu nustatomas toks kompensavimo mechanizmas, pagal kurį asmeniui ne tik nekompensuojama visa neišmokėta darbo užmokesčio dalis, bet asmuo iš esmės netgi gali tapti skolininku (nors susidariusios neigiamos kompensuotinos sumos iš valstybės tarnautojų sumokėti ir nereikalaujama), kas savaime yra nelogiška ir neteisinga.Atsakovas Inspekcija, atstovaudama ir Lietuvos valstybę, atsiliepimuose su pareiškėjų skundais nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.Atsakovas nurodė, kad neturi teisės perimti atitinkamam teisėkūros subjektui numatytų įgaliojimų spręsti dėl pareiškėjoms susidariusios sumos išmokėjimo sąlygų, būdo, laikotarpio, nes tokį sprendimą pagal suteiktą kompetenciją priima įstatymų leidėjas, įgyvendindamas teisėkūros funkciją. Pagal Konstituciją, įstatymų leidėjas turi diskreciją susidariusių sumų išmokėjimo sąlygas pasirinkti atsižvelgdamas į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes. Kol nėra nustatytas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas, atsakovas neturi nei teisinių, nei finansinių galimybių išmokėti pareiškėjų prašomų sumų.