Kauno apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu (b.l.41-45) skolininkė I. R. su teismo nutartimi nesutiko, prašė pripažinti, kad kreditorius, inicijuodamas priverstinio skolos išieškojimo procedūrą, piktnaudžiavo savo turimomis teisėmis, o dėl to buvo būtina atsisakyti šias teises ginti ir šiuo pagrindu panaikinti nutartį, dėl šių motyvų:

1) sutarties pagrindu gautas kreditas buvo skirtas skolininkės asmeninėms reikmėms - gyvenamojo būsto įsigijimui ir įsirengimui. Įgyvendindama savo ketinimus ir vykdydama sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, skolininkė įsigijo įkeistą turtą ir įrengė jį visiškai, pritaikydama savo gyvenamosioms reikmėms. Nuo pat sutarties sudarymo skolininkė stengėsi tinkamai vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus, tačiau dėl itin sunkios pasaulinės ekonominės krizės ir jos sąlygoto darbo praradimo skolininkė susidūrė su rimtais finansiniais sunkumais, kurie neleido jai toliau tinkamai vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų. Skolininkė neteko savo pragyvenimo lėšų šaltinio ir šiuo metu nuo 2009-10-13 yra registruota bedarbe darbo biržoje (b.l.46). Be to, skolininkė yra netekėjusi ir augina mažametę dukrą. Įkeistas turtas yra skirtas skolininkės ir jos dukters esminiams poreikiams tenkinti – jis yra vienintelė jų turima gyvenamoji vieta (b.l.47). Jokio kito nekilnojamojo turto, kuriame skolininkė galėtų gyventi su dukra, skolininkė neturi, be to, ji neturi ir jokių kitų teisių (nuomos, panaudos ir kt.), kurių pagrindu pati turėtų ir savo dukrai galėtų užtikrinti kokią nors gyvenamąją vietą. Skolininkė eilę kartų kreipėsi į kreditorių, siekdama išspręsti iškilusius sunkumus ir rasti abiem šalims priimtiną susidariusios situacijos sprendimo būdą. 2009-04-10 skolininkė pateikė kreditoriui prašymą (b.l.48), prašydama palūkanų mokėjimo atidėjimo bei suteikti laiko tam, kad skolininkė galėtų susirasti nuomininką, kuris sutiktų išsinuomoti dalį įkeisto turto (gyvenamojo namo) ir už tai mokėtų jai nuomos mokestį, kurį skolininkė galėtų skirti savo sutartinių įsipareigojimų įvykdymui. 2009-05-21 skolininkė pateikė kreditoriui prašymą (b.l.49), kuriuo pakartotinai paprašė kredito grąžinimo terminų atidėjimo (pratęsimo) bei kredito valiutos pakeitimo (iš litų į eurus). Kreditorius į skolininkės prašymus dalinai atsižvelgė ir 2009-08-03 šalys pasirašė Susitarimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl Sutarties pakeitimo (b.l.12-13), kuriuo buvo padarytos tam tikros nuolaidos skolininkės atžvilgiu, tačiau jos nelėmė esminio susidariusios probleminės situacijos išsprendimo. Bendraujant su kreditoriumi žodžiu, kreditorius teigdavo, jog supranta susidariusią sudėtingą skolininkės situaciją, nurodė, jog nesiims priverstinio išieškojimo veiksmų, o sieks surasti kompromisinį ir abiem šalims priimtiną susidariusios situacijos sprendimo būdą. Tačiau faktiniai kreditoriaus veiksmai (inicijuojant išieškojimo procedūras iš įkeisto turto) paneigia tokį kreditoriaus žodiškai išreikštą supratingumą ir norą bendradarbiauti.

2) kreditorius veikia finansų sektoriuje ir yra vienas iš didžiausių komercinių bankų Lietuvoje, dėl to kreditorius kvalifikuotinas kaip šios specifinės verslo srities (finansinio sektoriaus) profesionalas. Kreditorius turi itin didelius ekonominius, finansinius, teisinius pajėgumus (resursus), o tai jam suteikia galimybę diktuoti sutartinių teisinių santykių sąlygas savo sutartinių teisinių santykių kontrahentams, t.y. kreditorius kvalifikuotinas kaip stipresnioji teisinių santykių šalis, galinti daryti spaudimą ir lemiamą įtaką kitai šaliai. Kreditoriaus veiklos specifiką ir jai taikomus aukštesnius reikalavimus taip pat įtvirtina ir LR CK, kurio 6.38 str. 2 d. ir 6.256 str. 3 d. nustato, kad kreditorius, veikdamas kaip kredito įstaiga (bankas), privalo veikti pagal tokiai specifinei (profesinei) veiklai taikomus standartus bei reikalavimus. Be to, pagal LR finansų įstaigų įstatymo 31 str. 3 d. 2 p. kreditorius, prieš priimdamas sprendimą įsigyti kapitalo arba pinigų rinkos priemonių, skolinti, prisiimti įsipareigojimus už savo klientą, privalo įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Taigi, kreditorius, prieš sudarydamas konkrečias sutartis, privalo įsitikinti, kad konkretus klientas sudaromas sutartis bus pajėgus vykdyti. Kita vertus, sudarydamas konkrečias sutartis su klientais, kreditorius neišvengiamai turi prisiimti ir tam tikrą riziką, kad sutartys gali būti tinkamai ir laiku neįvykdytos (tai sąlygoja pats kreditoriaus vykdomos ūkines - komercinės veiklos pobūdis, susijęs su finansinių paslaugų teikimu). Kreditoriaus vykdomos ūkinės - komercinės veiklos esmę sudaro teikimas finansinių paslaugų, iš kurių pagrindinės yra indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimas, taip pat paskolų teikimas (LR bankų įstatymo 4 str.). Bankų veikla Lietuvoje reglamentuojama taip, kad bankų sistema būtų stabili, patikima, efektyvi ir saugi (LR bankų įstatymo 1 str. 1 d.). Aiškinant kreditoriaus prievoles, susijusias su finansinių paslaugų teikimu, įskaitant ir paskolų (kreditų) išdavimą, turėtų būti vadovaujamasi nuostata, jog kreditorius veikia su itin aukštu atidumo ir rūpestingumo laipsniu. Be to, kreditoriaus specifinė veikla, vykdoma prisiimant su ja susijusią riziką, įpareigoja kreditorių būti ypatingai atidžiu ir rūpestingu, o esant nesėkmei ar nuostoliams, reiškia, kad tokiam verslo subjektui tenka nepasisekimo, nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo našta. Toks aiškinimas iš esmės atitinka LR bankų įstatyme išdėstytus bankinės veiklos principus bei teisminės praktikos formuojamas bankų veiklos vertinimo taisykles (LAT 2000-12-13 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-1345/2000, LAT 2001-06-13 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-645/2001, LAT 2002-02-20 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-390/2002, LAT 2009-05-18 nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-229/2009, Lietuvos apeliacinio teismo 2008-04-29 nutartis civ. byloje Nr. 2A-221/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2009-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-560/2009 ir kt.). Darytina išvada, kad kreditoriui yra taikomi itin aukšti veiklos standartai (tame tarpe atidumas ir rūpestingumas), kurie vertintini kaip užkertantys kelią ir neleidžiantys kreditoriui piktnaudžiauti užimama padėtimi bei turimais finansiniais, teisiniais ir kitais resursais savo sutartinių teisinių santykių kontrahentų atžvilgiu. Tokie veiklos standartai lemia ir kreditoriaus pareigą atsižvelgti į skolininkus ištikusius finansinius sunkumus bei geranoriško bendradarbiavimo pagrindu sudaryti sąlygas tokiems asmenims tinkamai įvykdyti savo sutartines prievoles, o ne iškart inicijuoti priverstinio išieškojimo veiksmus, visiškai ignoruojant savo skolininkų interesus ir jų sunkią padėtį nulėmusias objektyvias, nuo skolininkų valios visiškai nepriklausomas aplinkybes;

3) kreditorius, inicijuodamas priverstinio išieškojimo procedūras (t.y. pateikdamas prašymą, kurio pagrindu buvo priimta skundžiama nutartis) akivaizdžiai piktnaudžiavo savo teise, o tai sudarė pagrindą, vadovaujantis CK 1.137 str. 3 d., atsisakyti ginti tokią teisę (LAT 2008-04-01 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-203/2008). Kreditorius, neatsižvelgdamas į susidariusias objektyvias aplinkybes, visiškai ignoruodamas skolininkės interesus ir pakeisdamas savo poziciją bei inicijuodamas priverstinio išieškojimo procedūrą iš įkeisto turto, savo turimas teises įgyvendina priešingai jų paskirčiai, visiškai nesilaikydamas tokiam subjektui nustatytų veiklos kriterijų bei veikdamas priešingai sutartinių teisinių santykių sąžiningumo pareigai (CK 6.4. str. ir 6.158 str.). Sudarydamas 2009-08-03 susitarimą ir toliau vykdydamas derybas, kreditorius pats savo veiksmais išreiškė savo valią abipusių nuolaidų pagrindu rasti kompromisinį variantą dėl sudarytos kredito sutarties vykdymo, tenkinantį abi šalis. Toks kreditoriaus elgesys suformavo teisėtus skolininkės lūkesčius, jog pavyks surasti kompromisinį ginčo sprendimo būdą ir nebus pradėta priverstinio išieškojimo procedūra iš įkeisto turto. Tokią poziciją iš dalies patvirtina ir tai, kad kreditorius ilgą laiką nesiėmė jokių priverstinio išieškojimo veiksmų ir vedė derybas. Visgi kreditorius, vykdytų derybų eigoje ir esant aiškiai išreikštai skolininkės pozicijai rasti kompromisinį ir abipusiškai tinkamą susidariusios situacijos sprendimo būdą, inicijavo priverstinio išieškojimo procedūrą. Atsižvelgiant į kreditoriui taikomus specifinius veiklos kriterijus, kreditoriui neturėtų būti leista piktnaudžiauti turimais pranašumais, pozicijos pakeitimas ir suformuotų skolininkės teisėtų lūkesčių paneigimas turėtų būti vertinami kaip nesąžiningas elgesys, prieštaraujantis pačios subjektinės teisės inicijuoti priverstinį išieškojimą paskirčiai. Todėl bet koks net menkiausias kreditoriaus sąžiningumo pareigos (principo) savo sutartinių teisinių santykių kontrahentų atžvilgiu pažeidimas turėtų būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas teise, nes tokiu būdu ši teisė nėra įgyvendinama pagal jos tiesioginę paskirtį, o yra siekiama paneigti skolininkų suformuotus teisėtus lūkesčius bei galimai susikurti svertą (galimybę spausti skolininkus) tolesnei derybų eigai tam, kad būtų pasiektas kuo palankesnis kreditoriaus atžvilgiu tokių derybų rezultatas. Kreditorius savo veiksmais visus dėl visuotinai žinomos aplinkybės, t.y. pasaulinės ekonominės krizės, kilusius neigiamus padarinius siekia perkelti skolininkei, ir taip pats išvengti bet kokios rizikos prisiėmimo. Kreditorius visiškai neatsižvelgia į objektyvias aplinkybes ir, inicijuodamas priverstinio išieškojimo procedūrą, pats neprisiima jokios rizikos (net nėra daromos jokios nuolaidos). Ši aplinkybė taip pat paneigia kreditoriaus sąžiningumą ir tinkamą savo teisių įgyvendinimą, nes tokiu būdu kreditorius visiškai nevykdo LR finansų įstaigų įstatymo 31 str. nustatytų savo, kaip finansų įstaigos, įsipareigojimų, susijusių su galimos rizikos valdymu. Kreditorius iš esmės siekia visiškai paneigti ir apriboti bet kokią savo riziką, nors tikėtina, kad pats kreditorius, kaip specialusis subjektas, sutarties sudarymo metu veikė nepakankamai apdairiai, neįvertindamas ekonominės krizės kilimo tikimybės ir bet kokiomis priemonėmis siekdamas maksimalios naudos sau. Pabrėžtina, kad kreditorius, užimdamas tokią privilegijuotą padėtį kitų subjektų atžvilgiu, kaip tik, laikydamasis jo veiklai taikomų kriterijų, turėtų padėti ir sudaryti sąlygas (darydamas tam tikras nuolaidas) kitiems subjektams tinkamai vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus tam, kad nebūtų inicijuojamos priverstinio išieškojimo procedūros. Šiuo atveju kreditorius turėtų siekti konstruktyviomis ir rezultatyviomis derybomis išspręsti susidariusią situaciją, neįgyvendinant savo turimų teisių priešingai jų paskirčiai ir tuo pačiu nepiktnaudžiaujant savo privilegijuota padėtimi skolininkės atžvilgiu;

4) tuo atveju, jei būtų vykdomas išieškojimas iš įkeisto turto (t.y. šis turtas būtų parduotas iš varžytynių), skolininkė ir jos mažametė dukra prarastų vienintelę turimą gyvenamąją vietą. Tokios pasekmės būtų itin skaudžios. Atliekant priverstinio išieškojimo veiksmus, būtų iš esmės pažeidžiami skolininkės mažametės dukters interesai, nes nebūtų jokių galimybių užtikrinti jai tinkamų gyvenimo sąlygų. Todėl šioje situacijoje būtina atsižvelgti ir į tai, kad ginčo santykių teisinis reglamentavimas yra grindžiamas prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d., CK 3.3 str. 1 d., LR vaiko teisių apsaugo pagrindų įstatymo 4 str. 1 p.);

5) skolininkė imasi visų nuo jos valios priklausančių veiksmų tam, kad gautų piniginių lėšų savo sutartinių įsipareigojimų įvykdymui. Todėl 2010-03-24 skolininkė sudarė patalpų nuomos sutartį (b.l.50-52), kurios pagrindu išnuomojo dalį įkeisto turto (gyvenamojo namo) tam, kad gaunamo nuomos mokesčio pagrindu galėtų tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriui.