Alytaus apylinkės teismo nuosprendis

kaltinamiesiems S. M., L. V. bei O. Š., kaltinamųjų gynėjams advokatams Kazimierui Juknai, Arvydui Gudui ir Mečislovui Norvaišui, nepilnamečio kaltinamojo O. Š. atstovei pagal įstatymą ir civilinei atsakovei D. K.,

Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei J. Č.-S.,

viešame teismo posė­dy­je išnagri­nė­jo baudžiamąją bylą, kurioje S. M., a. k. (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, nedirbantis, (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), teistas:

2) 2017-06-27 Druskininkų miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 str. 2 d. - laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant per laisvės apribojimo laiką būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu; vadovaujantis BK 63 str. 4 d., 9 d., paskirta bausmė subendrinta su 2017-03-28 Druskininkų miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė bausmė, laisvės apribojimas 1 metams, įpareigojant jį būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu; bausmę atlikęs, teistumas neišnykęs;

L. V., a. k. (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, turintis vidurinį išsilavinimą, nedirbantis, gyvenantis(duomenys neskelbtini), teistas Alytaus rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 187 str. 3 d., vadovaujantis BK 64 (1) str. 1 d., - viešaisiais darbais 4 mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai dirbti po 20 (dvidešimt) valandų per mėnesį, viso 80 (aštuoniasdešimt) valandų, visuomenės labui, remiantis BK 66 str. į bausmės laiką įskaityta vieną para, išbūta laikiname sulaikyme, ją prilyginant šešioms viešųjų darbų valandoms, bausmės neatlikęs;

O. Š. , a. k. (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini) lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, turintis pagrindinį išsilavinimą, dirbantis (duomenys neskelbtini) gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinami pagal BK 180 straipsnio 2 dalį.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

S. M. 2018 m. rugsėjo 12 dieną, apie 21.20 val., (duomenys neskelbtini), ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupe su O. Š., panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį E. P. ir pagrobė jo turtą, o būtent: sudavė smūgį nukentėjusiajam, dėl ko šis parkrito, po to spyrė jam du kartus į įvairias kūno vietas, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajam E. P. sukėlė fizinį skausmą, bei kartu su O. Š. pagrobė keturis cigarečių pakelius ,,Mark 1“, kurių vertė 12.80 eurų bei du plastmasinius butelius alaus, kurių vertė 2.90 eurų, kurie iškrito iš nukentėjusiojo E. P. drabužių kišenės ir turimos kuprinės, taip bendrai veikdamas su O. Š. pagrobė E. P. priklausantį turtą ir padarė nukentėjusiajam E. P. 15.70 eurų turtinę žalą.

O. Š. , 2018 m. rugsėjo 12 dieną, apie 21.20 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupe su S. M., panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį E. P. ir pagrobė jo turtą, o būtent: S. M. sudavus nukentėjusiajam E. P., dėl ko šis parkrito, kartu su S. M. pagrobė keturis cigarečių pakelius ,,Mark 1“, kurių vertė 12.80 eurų bei du plastmasinius butelius alaus, kurių vertė 2.90 eurų, kurie iškrito iš nukentėjusiojo E. P. drabužių kišenės ir turimos kuprinės, taip bendrai veikdamas su S. M. pagrobė E. P. priklausantį turtą ir padarė nukentėjusiajam E. P. 15.70 eurų turtinę žalą.

L. V., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2018 m. rugsėjo 12 dieną, apie 21.20 val., viešoje vietoje - (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), pašalinių žmonių akivaizdoje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: be jokios priežasties panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. P., suduodamas jam ranka vieną smūgį į dešinį smilkinį, dėl ko dėl ko šis parkrito, tuo nukentėjusiajam A. P. sukėlė fizinį skausmą ir taip parodė nepagarbą aplinkai, sutrikdė pašalinio žmogaus, kuris nurodė iškviesiąs policiją, rimtį.

Motyvuojamoji dalis

Įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimas

Teismas pripažįsta, kad ištyrus visus įrodymus ir atsižvelgiant į prieštaravimus, kurie negali būti pašalinti ir turi būti traktuojami kaltinamųjų naudai, kaltinimas dėl plėšimo, padaryto bendrininkų grupėje, pasitvirtino kaltinamiesiems S. M. ir O. Š., tačiau kaltinamojo L. V. veiksmai neatitinka bendrininkavimo padarant plėšimą požymių, todėl perkvalifikuotini į viešosios tvarkos pažeidimą. Be to, iš kaltinimo S. M. pašalintina aplinkybė, kad jis smurtavo prieš nukentėjusįjį A. P., nes tam pagrįsti byloje nėra pakankamai neabejotinų ir patikimų įrodymų.

Abejonių nekyla dėl nukentėjusiojo E. P. sumušimo aplinkybių, nurodytų kaltinime, nes paties nukentėjusiojo parodymai sutampa su kaltinamųjų ir liudytojų R. I. ir P. K. parodymais. K. S. M. patvirtino, kad pirmas sudavė smūgį nukentėjusiajam E. P. į veidą, o kai šis nugriuvo dar įspyrė jam į petį ir ranką. Šias aplinkybes patvirtino ir kaltinamieji L. V. bei O. Š., ir liudytojas P. K., matęs pirmą smūgį, ir liudytojas R. I., kuriam nukentėjusysis iš karto po įvykio nurodė analogiškas aplinkybes. Tačiau byloje surinkti įrodymai dėl to, kad kaltinamasis S. M. spyrė nenustatytą kartą skaičių į įvairias kūno vietas dar ir nukentėjusiajam A. P. yra prieštaringi ir nepakankami šiai aplinkybei konstatuoti.

Pažymėtina, kad kaltinamasis S. M. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neigė, kad sudavė nors vieną smūgį A. P., o pats nukentėjusysis A. P. taip pat nematė ar S. M. jį spardė. Kaltinimas dėl šios aplinkybės kaltinamajame akte buvo grindžiamas tik vieninteliu įrodymu - kito kaltinamojo L. V. parodymais ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau pažymėtina, kad L. V. parodymai dėl šios aplinkybės nebuvo kategoriški ir visiškai patikimi, nes jis nurodė, kad tiksliai nepamena ar S. M. spyrė A. P. į pilvą, nes buvo neblaivus ir jam taip atrodė (t. 3, b. l. 13-15). Kitoje įtariamojo apklausoje L. V. teigė, kad matė kaip prie gulinčio A. P. buvo S. M. ir P. K. ir kažkuris iš jų trenkė ranka, tačiau kuris, neprisimena (t. 3, 21-23). Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamais L. V. taip pat iš pradžių teigė, kad nepamena, ar gulintį nukentėjusįjį A. P. dar kas nors mušė, o jau atsakydamas į papildomus klausimus teigė, kad matė kaip gulinčiam A. P. spyrė ir S. M.. Akivaizdu, kad tokie nenuoseklūs kaltinamojo L. V. parodymai, kuriais jis pats abejoja ir skirtingai apibūdina tą pačią aplinkybę, negali būti pakankami daryti neabejotinai išvadai, kad nuketėjusįjį A. P. tikrai spardė kaltinamasis S. M.. Nors teisminio nagrinėjimo metu ir nukentėjusysis E. P. parodė, kad matė kaip S. M. spardė A. P., tačiau ir E. P. parodymai dėl šios aplinkybės yra nenuoseklūs ir negali būti pakankami neabejotinai išvadai daryti. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis E. P. niekada netvirtino matęs, kas mušė A. P., nes parodė, kad kai jis gulėjo ant žemės ir jį spardė, jis nematė, ar kas nors mušė ir A. P., nes gulėjo užsidengęs galvą rankomis (t. 1, b. l. 86-87, 90-92). Pabrėžtina, kad tiek kaltinamasis L. V., tiek nukentėjusysis E. P. buvo išgėrė ir apsvaigę nuo alkoholio, todėl tokie nenuoseklūs jų abiejų parodymai dėl šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad jie gali klysti ir negali būti pakankami neabejotinai išvadai daryti, kad kaltinamasis S. M. spardė ir nukentėjusįjį A. P.. Pažymėtina, kad kaltinimasis S. M. nuo pat tyrimo pradžios pripažįsta tiek smurtą prieš nukentėjusįjį E. P., tiek jo cigarečių pagrobimą, todėl jam inkriminuotų veiksmų prieš nukentėjusįjį A. P. neigimas neturi jokios įtakos jo veikos kvalifikacijai ir jis neturi prasmė neigti neesminės kaltinimo aplinkybės. Tai leidžia daryti išvadą, kad jis neklaidina teismo dėl to, kad nemušė A. P., todėl iš kaltinimo S. M. pašalintina kaip neįrodyta aplinkybė, kad jis spardė gulintį A. P.. Pastarajam konstatuoti sužalojimai veide galėjo būti padaryti kitų asmenų, nes patys nukentėjusieji patvirtino, kad A. P. buvo sumuštas parke ir jo lūpa buvo kruvina dar prieš šį nusikaltimą, o nusikaltimo metu jį spardė keli asmenys, bet byloje nėra įrodymų kas tai buvo. Nukentėjusysis A. P. dėl jo sumušimo parke niekada jokių skundų nerašė ir nereikalavo to ištirti, todėl nepaneigta, kad dauguma sužalojimų jam buvo padaryti kitų asmenų.

Byloje ištirtų įrodymų visuma patvirtina ne tik nustatytą aplinkybę, kad kaltinamasis S. M. panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį E. P., bet ir kaltinime nurodytas aplinkybes, kad po smurto panaudojimo jo cigaretes ir alų pagrobė kaltinamieji S. M. ir O. Š.. K. S. M. pripažįsta, kad po smūgių sudavimo paėmė iš nukentėjusiojo E. P. kišenės iškritusį cigarečių „Mark 1“ pakelį ir tą patvirtino kaltinamasis L. V., kuris pats tai matė. Nukentėjusysis E. P. patvirtino, kad būtent tokias cigaretes turėjo, o liudytojas P. K. patvirtino, kad po E. P. sumušimo S. M. būtent tokias cigaretes rūkė ir davė jam surūkyti. Taigi, byloje nustatyta, kad kaltinamasis S. M. panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį E. P. ir pagrobė jo cigaretes.

Nors byloje nenustatyta, kad įvykdyti plėšimą kaltinamieji tarėsi iš anksto ir savo veiksmus derino, o O. Š. pats nenaudojo smurto prieš nukentėjusįjį E. P., tačiau bendrininkavimas plėšime S. M. ir O. Š. inkriminuotas pagrįstai ir teisingai. Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimo būtinieji subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teismų praktikoje nurodoma, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229/2008, 2K-485/2008, 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-296/2013, 2K-458/2014, 2K-203-895/2017). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje; jis gali būti išankstinis ar staiga kilęs, o sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas negalima apsiriboti vien tik subjektyviais kaltininkų teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nes apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-150/2013, 2K-89-693/2015, 2K-101-976/2019). Plėšimo bylose nusikaltimo bendrininkas – vykdytojas yra ir tas asmuo, kuris visiškai realizavo plėšimo objektyviuosius požymius (naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį ir grobė jo turtą), ir tas, kuris bent iš dalies realizavo kai kuriuos objektyviuosius plėšimo požymius (pvz., tik panaudojo smurtą prieš nukentėjusį asmenį, arba tik pagrobė jo turtą). Kai vieniems asmenims pagrobiant nukentėjusiojo turtą kiti tiesiogiai kartu nedalyvauja, tačiau nustatomi bendrininkavimo požymiai, nusikaltimo kvalifikavimui neturi reikšmės, kuris iš nuteistųjų pabaigė plėšimo veiksmus, t. y. visiškai realizavo BK 180 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytą pavojingos veikos požymį – svetimo turto pagrobimą, tokiu atveju visų veiksmai vertinami pagal BK 180 straipsnio atitinkamą dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-300-699/2015, 2K-101-976/2019).

Vertinant nukentėjusiojo A. P. sužalojimą pirmiausiai pažymėtina, kad jokio turto iš jo nei vienas iš kaltinamųjų nepagrobė ir neketino pagrobti. Jis pats patvirtino, kad niekas jo kišenių nekraustė ir nieko nebandė paimti, jis tik buvo sumuštas. Byloje nėra jokių įrodymų, kad kaltinamieji planavo ir ketino apiplėšti abu nukentėjusiuosius ar bent vieną iš jų. Priešingai, nukentėjusiųjų A. P. ir E. P. parodymai, patvirtina, kad dar prieš nusikaltimą parke A. P. buvo sumuštas kažkurio iš parke buvusių asmenų, o liudytojo O. P. parodymai ikiteisminio tyrimo metu patvirtina, kad kažkas iš kaltinamųjų sakė, kad su A. P. dar reikės išsiaiškinti. Todėl tarp nukentėjusiojo ir kažkurio iš kaltinamųjų tą vakarą jau buvo kilę asmeniniai nesutarimai. Pats kaltinamojo S. M. užpuolimas nukentėjusiojo E. P. viešoje vietoje ir be aiškios priežasties, kurios nenurodė nei vienas proceso dalyvis, rodo, kad nusikalstami veiksmai prasidėjo kaip spontaniškas viešosios tvarkos pažeidimas, panaudojant smurtą prieš nukentėjusįjį E. P.. Po tokių S. M. veiksmų kaltinamasis L. V. be jokios aiškios priežasties sudavė vieną smūgį kitam nukentėjusiajam A. P. į smilkinį ir taip prisijungė prie viešąją tvarką pažeidžiančio smurto, tačiau, viena vertus, jo veiksmai nesusiję su smurto panaudojimu prieš E. P. plėšimo tikslu, nes pastarojo atžvilgiu L. V. jokių veiksmų neatliko ir neturėjo tikslo bei tyčios tą daryti, o kita vertus, į E. P. plėšimą peraugusiuose S. M. veiksmuose L. V. nedalyvavo ir prie jų niekaip neprisidėjo. Priešingai, E. P. patvirtino, kad L. V. jam padėjo atsistoti ir nieko blogo jam nepadarė. Liudytojas liudytojo O. P. ikiteisminio tyrimo metu taip pat parodė, kad jis su L. V. gynė E. P. ir prašė jo nemušti. Liudytojas R. I. taip pat patvirtino, kad E. P. iš karto po įvykio jam sakė, jog vienas pažįstamas asmuo sakė kitiems, kad jo nemuštų. Taigi, kaltinamojo L. V. veiksmai ir tyčia buvo nukreipti ne prieš nukentėjusįjį E. P., o tik prieš nukentėjusįjį A. P.. Svarbu ir tai, kad pats sumanymas apiplėši E. P. S. M. ir O. Š. kilo ne prieš smurto panaudojimą prieš nukentėjusįjį E. P., o tik po to, todėl ir L. V. suduodamas vieną smūgį A. P. iš karto po pirmo S. M. smūgio E. P. dar nesuvokė, kad E. P. atžvilgiu nusikaltimas peraugs į plėšimą. Tai, kad kaltinamieji S. M. ir O. Š. nieko nesakę jam paėmė E. P. cigaretes ir alų L. V. pamatė jau po to, kai jis buvo sudavęs smūgį A. P.. Tačiau smurtas prieš A. P. nebuvo skirtas tam, kad kaltinamieji S. M. ir O. Š. galėtų užvaldyti svetimą turtą, nes jie pagrobė ne A. P. turtą, o kito nukentėjusiojo - E. P.. Nukentėjusiojo A. P. turto niekas nesikėsino pagrobti, jo neieškojo ir smurto prieš jį naudoti tuo tikslu nereikėjo. Nors teismų praktikoje pripažįstama, kad bendrininkavimas galimas ir pritarimu nusikalstamiems veiksmams, tačiau vis tiek pažymima, kad turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai atskleistas asmenų bendrininkavimas (nustatytas susitarimas, tyčia, veiksmų bendrumas) padaryti nusikalstamą veiką, o bendrininko veiksmai turi būti realiai naudingi tiesioginiam vykdytojui vykdant nusikaltimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-101-976/2019). Šiuo atveju kaltinamojo L. V. suduotas smūgis nukentėjusiajam A. P. niekaip nebuvo naudingas kitiems kaltinamiesiems apiplėšiant E. P. ir nebuvo skirtas tam, kad kaltinamieji S. M. ir O. Š. galėtų pagrobti svetimą turtą, nes jie pagrobė ne A. P. turtą. Kaltinamasis L. V. ne tik neatliko jokių nusikalstamų veiksmų prieš apiplėštą E. P. ir niekaip neišreiškė pritarimo tokiems kitų kaltinamųjų veiksmams, bet ir prieštaravo jiems. Kaip minėta, jis gynė E. P. ir prašė jo nemušti, o vėliau padėjo jam atsistoti, todėl negalima traktuoti, kad jis pritarė ir vėliau kitų kaltinamųjų spontaniškai priimtam sprendimui pagrobti E. P. turtą po smurto panaudojimo prieš jį. Šiuo atveju L. V. tik matė kaip po pašalinio asmens perspėjimo apie policiją kiti kaltinamieji pasiėmė nukentėjusiojo daiktus pasišalinant iš įvykio vietos, tačiau jis tokiems kitų kaltinamųjų veiksmams jokios įtakos nedarė, nepaskatino jų taip elgtis ir neturėjo galimybės pakeisti jų elgesį. Net ir vėliau, kai kaltinamasis O. Š. parodė ką turi pagrobtame iš E. P. krepšyje, L. V. atsisakė dalintis pagrotus daiktus ir dar kartą išreiškė nepritarimą kitų kaltinamųjų veiksmams nukentėjusiojo E. P. atžvilgiu. Kaltinamasis L. V. negali atsakyti už kitų kaltinamųjų veiksmus prieš E. P., kuriems jis neturėjo jokios įtakos ir kurių nenumatė, kad jie bus atlikti tuo metu, kai pats sudavė smūgį A. P..

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažintina, kad kaltinamojo L. V. nusikalstami veiksmai prieš nukentėjusįjį A. P. nesudaro bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių apiplėšiant nukentėjusįjį E. P., nes byloje nėra įrodymų, kad smurtas prieš abu nukentėjusiuosius buvo panaudotas tuo pačiu plėšimo tikslu. Todėl kaltinamojo L. V. veiksmai nukentėjusiojo A. P. atžvilgiu negali būti kvalifikuojami pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir perkvalifikuotini į kitą BK straipsnį, atitinkantį visus kaltinamojo L. V. padarytos nusikalstamos veikos požymius.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 255 straipsnio 2 dalimi, po baigiamųjų kalbų pranešė kaltinamajam L. V., kad jo veika dėl smūgio sudavimo nukentėjusiajam A. P. gali būti perkvalifikuota į BK 284 straipsnį ir, vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, suteikė teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai, tačiau pertraukos kaltinamasis ir gynėjas neprašė, todėl išnagrinėjus bylą veika kaltinamajam L. V. gali būti perkvalifikuojama.

Perkvalifikuojant kaltinamojo L. V. veiką pirmiausiai patikslintina kūno vieta, į kurią buvo suduotas smūgis, nes tiek kaltinamasis L. V., tiek nukentėjusysis A. P. patvirtino, kad nukentėjusiajam buvo suduotas vienas smūgis ranka į dešinį smilkinį, o ne į veido sritį, kaip nurodyta kaltinamajame akte. Be to, iš kaltinimo pašalintinos aplinkybės, kad kaltinamasis L. V. nukentėjusiajam A. P. padarė poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, muštinę žaizdą viršutinės lūpos dešiniame kampe, nes pats nukentėjusysis pripažino, kad šių sužalojimo L. V. vienu suduotu smūgiu nepadarė. Kaip minėta, dar prieš šį nusikaltimą A. P. buvo sumuštas parke kažkurio iš ten buvusių asmenų ir nukentėjusysis E. P. patvirtino matęs prakirstą A. P. lūpą dar iki L. V. smūgio sudavimo. Be to, A. P. jau po L. V. smūgio sudavimo spardė kažkurie asmenys, tik iš prieštaringų įrodymų byloje nenustatyta kas tiksliai tai padarė. Todėl kaltinamajam L. V. inkriminuotinas vieno smūgio sudavimas į dešinį smilkinį ir fizinio skausmo sukėlimas, kuris yra įrodytais abejonių nekeliančia įrodymų visuma.

Kadangi kaltinamasis L. V. nukentėjusįjį A. P. sužalojo viešoje atviroje vietoje – gatvėje, prie gyvenamojo namo, ir tą padarė be jokios aiškios ir pateisinamos priežasties, kitų asmenų akivaizdoje, pripažintina, kad tuo jis akivaizdžiai demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Nepagrįstu pripažintinas gynėjo teiginys, kad šie veiksmai nesutrikdė visuomenės rimties, nes į visus nusikalstamus veiksmus, vykusius vienu metu, tame tarpe ir į L. V. smurtą prieš nukentėjusįjį A. P., sureagavo moteris iš netoli esančio namo, kuri pagrasino iškviesti policiją. Tą patvirtino tiek abu nukentėjusieji, tiek pats kaltinamasis L. V.. Akivaizdu, kad tokie nusikalstami veiksmai viešoje vietoje sutrikdė greta gyvenančių žmonių rimtį ir viešą tvarką, todėl kaltinamojo L. V. veiksmai perkvalifikuotini į BK 284 straipsnį, nes atitinka visus jo požymius.

Skiriant bausmę atsižvelgiama į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę nepilnamečiui, be BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytų aplinkybių, atsižvelgia į:1) nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas; 2) nepilnamečio sveikatos būklę ir socialinę brandą; 3) anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą; 4) nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo (BK 91 straipsnio 2 dalis). Terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą (BK 91 straipsnio 3 dalis).

Kaltinamasis S. M. nusikaltimą padarė būdamas nepilnametis, jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jis pilnai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, dėl kurios jis nuteisiamas patikslinus kaltinimą, ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o jo sunkinančia aplinkybe laikytina tai, kad nusikaltimą jis padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kaltinamojo S. M. padarytas plėšimas yra tyčinis nusikaltimas, priskiriamas prie apysunkių, už kurį numatytos tik dvi bausmės rūšis – areštas ir laisvės atėmimas iki šešerių metų. Nors S. M. nusikaltimą padarė būdamas nepilnametis, tačiau jau yra teistas du kartus ir vieną kartą atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimus nuosavybei (2 t., b. l. 108-155). Taigi, šioje byloje nagrinėjamą nusikaltimą jis padarė pakartotinai nusikalsdamas. Šios aplinkybės rodo, kad S. M. savo anksčiau padarytų nusikaltimų kritiškai neįvertino, savo elgesio pavojingumo iki galo nesuprato ir nesistengia elgtis pagal įstatymus bei bendro gyvenimo normas, bet toliau daro naujus nusikaltimus. Anksčiau taikytos švelnesnės bausmės pakankamo poveikio jam nepadarė, todėl už pakartotinai padarytą apysunkį nusikaltimą, jam skirtina griežčiausia iš sankcijoje numatytų bausmių – laisvės atėmimas.

Bausmės dydis S. M. nustatytinas mažesnis nei sankcijos vidurkis, nes byloje yra tiek atsakomybę lengvinanti, tiek sunkinanti aplinkybė, tačiau jis yra dar tik vos sulaukęs pilnametystės, administracine tvarka nebaustas (2 t., b. l. 159), mokosi (2 t., b. l. 166), gyvena su motina ir seserimi (2 t., b. l. 169-170), todėl jo socialiniai ryšiai ir aplinka nesudaro pagrindo peržengti bausmės vidurkio. Tačiau įvertinus tai, kad S. M. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, atsižvelgiant į tai, kad laisvės atėmimo bausme jis dar nebuvo teistas, kad neneigia savo pareigos atlyginti žalą, turi šeimą ir mokosi, teismas pripažįsta, jog bausmės atlikimas nėra būtina sąlyga bausmės tikslams pasiekti. BK 92 straipsnio 1 dalis numato, kad nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų; bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šiuo atveju teismas pripažįsta, kad suvokdamas jam gresiančias pasekmes, jeigu pakartotinai padarytų nusikalstamą veiką, S. M. ateityje laikysis įstatymų ir daugiau nusikaltimų nedarys, todėl bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus jos atlikimo. Probacijos taikymas leis pasiekti visus bausmės tikslus ir efektyviai sulaikys kaltinamąjį nuo naujų nusikalstamų veikų, todėl bausmės vykdymas S. M. atidėtinas vieneriems metams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą (BK 81 straipsnio 1 dalis, 92 straipsnio 1, 2 dalys, 82 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Kaltinamasis O. Š. yra nepilnametis ir teisiamas pirmą kartą, todėl formaliai jam galėtų būti skiriama švelnesnė iš sankcijoje numatytų bausmių – areštas. Tačiau tai yra reali trumpalaikė laisvės atėmimo bausmė, kuri izoliuotų nepilnametį nuo visuomenės ir jis pakliūtų tarp kitų nusikalstamas veikas padariusių asmenų. Tuo tarpu jis gyvena su motina, kurios šeimai buvo teikiama socialinė pagalba dėl kaltinamojo elgesio (t. 2, 41-45), pats patvirtino, kad metė mokyklą ir nesimoko, todėl teismas pripažįsta, kad jam, kaip pilnai dar nespėjusiai susiformuoti asmenybei, labiau reikalinga pagalba ir jo elgesio kontrolė gyvenant įprastoje socialinėje aplinkoje, o ne realus izoliavimas nuo visuomenės atliekant arešto bausmę. Tokius tikslus ir visus bausmės tikslus efektyviausiai leistų pasiekti probacijos taikymas, kurios metu O. Š. ir be realaus bausmė atlikimo suvoks savo nusikaltimo pasekmes, taip pat galimas dar sunkesnes pasekmes, jeigu jis dar kartą nusikaltų. Tačiau probacijos taikymas negalimas paskyrus arešto bausmę, kurios vykdymo atidėjimo nenumato įstatymas. Tokiu atveju teisingumo ir proporcingumo principo prasme būtų neteisinga paskirti pirmą kartą teisiamam nepilnamečiui O. Š. realią trumpalaikę laisvės atėmimo bausmę – areštą, kai už tą patį nusikaltimą teisiamam jo bendrininkui S. M., kuris nuteisiamas jau trečią kartą, bausmės vykdymas atidedamas. Todėl teismas pripažįsta, kad nepilnamečiui O. Š., kaip ir jo bendrininkui S. M., efektyviausiai bausmės tikslus leis pasiekti laisvės atėmimo bausmės skyrimas ir jos vykdymo atidėjimas.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į tai, kad kaltinamasis nusikalimo metu pats smurto nenaudojo ir jo vaidmuo skyrėsi nuo smurtavusio bendrininko, nepilnamečiui O. Š. skirtina mažesnio nei vidurkis dydžio ir mažesnė nei jo bendrininkui laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtinas vieneriems metams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą (BK 81 straipsnio 1 dalis, 92 straipsnio 1, 2 dalys, 82 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Kaltinamasis L. V. padarė nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje. Jis nebuvo teistas nusikaltimo padarymo metu ir nelaikomas teistu, nepaisant to, kad šios bylos nagrinėjimo metu buvo nuteistas už baudžiamąjį nusižengimą 2019-07-22 baudžiamuoju įsakymu, kadangi baudžiamasis įsakymas neužtraukia teistumo (BK 97 straipsnio 1 dalis). Todėl remiantis BK 55 straipsniu, jam, kaip pirmą kartą teisiamam už nesunkų tyčinį nusikaltimą asmeniui, skirtina su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Atsižvelgiant į tai, kad kaltinamasis nedirba ir neturi pajamų, kurių reikia baudai sumokėti, o byloje neišreiškė sutikimo, kad jam būtų paskirti viešieji darbai (BK 46 straipsnio 1 dalis), jam skirtina vienintelė BK 284 straipsnio sankcijoje numatyta kita, su laisvės atėmimu ar areštu nesusijusi bausmė, - laisvės apribojimas.

Nustatant bausmės dydį atsižvelgiama į tai, kad kaltinamasis L. V. pilnai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, kas pripažintina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikytina tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nes tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Tačiau jis iš dalies atlyginio žalą pagal byloje pareikštą civilinį ieškinį Valstybinei ligonių kasai, todėl bausmės dydis nustatytinas mažesnis nei sankcijos vidurkis. Paskirta bausmė subendrintina su Alytaus apylinkės teismo 2019-07-22 baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, visiškai jas sudedant, ir į subendrintą bausmę įskaitytinas bausmės laikas, atliktas pagal ankstesnį nuosprendį, nes šioje byloje nustatyta nusikalstama veika buvo padaryta dar iki ankstesnio baudžiamojo įsakymo priėmimo (BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalys.)

Atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pobūdį ir kaltinamojo L. V. asmenybę, teismas sprendžia, kad šioje byloje nėra pagrindo taikyti kaltinamojo prašomą pritaikyti BK 38 straipsnyje numatytą atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiuoju A. P. ir visiškai atleisti kaltinamąjį nuo atsakomybės. Nors nukentėjusysis L. V. atleido ir jie susitaikė, tačiau tai savaime nereiškia, kad byla turi būti nutraukta ir kaltinamasis turi būti atleistas nuo atsakomybės. BK 38 straipsnio 1 dalies dispozicija numato, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą neatsargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo atsakomybės, jeigu yra nustatomos 1–4 punktuose numatytos sąlygos: 1) asmuo prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo; 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens arba valstybės institucijos atstovu; 4) yra pagrindas manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tačiau Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad net ir nustačius numatytų sąlygų visumą teismui yra suteikta diskrecija rinktis, ar nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, ar ne. Esant neprivalomai atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšiai, teismas „ad hoc“ (konkrečiu atveju) sprendžia, ar tikslinga atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės, o teismo sprendimą gali lemti realus nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, kaltininko asmenybė ir kitos aplinkybės. Aukščiausiasis Teismas pabrėžia, kad baudžiamuosiuose teisiniuose santykiuose nukentėjusiojo privataus intereso kompensuoti nusikaltimu padarytą žalą patenkinimo negalima laikyti lemiančia aplinkybe taikyti BK 38 straipsnio nuostatas, nes nusikaltimu yra padaroma žala ne tik nukentėjusiajam, bet ir valstybei, teisės saugomam interesui, todėl teismai turi atsižvelgti į nusikaltimo pobūdį, veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir tikimybę pasitaisyti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-206-697/2015). Aukščiausiasis Teismas pabrėžia, kad būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius nėra subjektyvi kaltininko teisė, nes net ir esant visoms komentuojamo BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytoms sąlygoms, teismas gali atsisakyti atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171-511/2016).

Nagrinėjamu atveju vien tik susitaikymo su nukentėjusiuoju A. P. ir jo atleidimo nepakanka atleisti L. V. nuo atsakomybės, nes teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad padaryta veika yra atsitiktinė ir ateityje kaltinamasis tikrai nedarys naujų nusikalstamų veikų. Iš minėto Alytaus apylinkės teismo 2019-07-22 baudžiamojo įsakymo matyti, kad L. V. dar neišnagrinėjus šios bylos padarė naują nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje. Be to, baudžiamajame įsakyme konstatuota, kad naują nusikalstamą veiką jis vėl padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Įvertinus tokius duomenis teismas neturi pagrindo manyti, kad atleidus L. V. nuo atsakomybės jis tikrai nedarys naujų nusikalstamų veikų, nes alkoholio vartojimas jau prisidėjo prie naujos nusikalstamo veikos padarymo ir gali vėl paskatinti nusikalsti ateityje. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad yra visos būtinos BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės atleisti kaltinamąjį nuo atsakomybės. Priešingai, laisvės apribojimo bausmė būtina siekiant kontroliuoti kaltinamojo elgesį bausmės atlikimo metu ir prevenciškai užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys tenkintinas visiškai, nes ieškovas žalą patyrė dėl kaltinamųjų nusikalstamų veiksmų apmokėjęs nukentėjusiesiems suteiktas gydymo išlaidas ir dėl to įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į žalą padariusius kaltinamuosius (CK 6.280 straipsnis). Ieškinio dydis pagrįstas rašytiniais įrodymais apie nukentėjusiems suteiktas gydymo paslaugas ir jų įkainius (1 t., b. l. 74-77). Iš civilinio ieškovo pateiktų gydymo paslaugų apskaitos išrašų matyti, kad už A. P. gydymo paslaugas sumokėta 49,23 Eur (1 t., b. l. 77), o už E. P. – 15,26 Eur (1 t., b. l. 76).

Kaltinamasis S. M. ir O. Š. nusikaltimą prieš nukentėjusįjį E. P. padarė bendrininkų grupėje, o pagal teismų praktiką visos dėl bendrininkų veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš jų nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-67-511/2016, 2K-403/2012, Nr. 2K-275/2007, Nr. 2K-235/2001). Todėl sprendžiant žalos atlyginimo klausimą neturi reikšmės, kad O. Š. pats nenaudojo smurto prieš nukentėjusįjį, nes jis atsako ir už bendrininko sukeltas pasekmes dėl smurto panaudojimo. Atsižvelgiant į tai, 15,26 Eur dydžio E. P. gydymo išlaidos priteistinos solidariai iš abiejų kaltinamųjų, nes už bendrai padarytą žalą kaltinamieji atsako solidariai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.279 straipsnio 1 dalis). Be to, atsižvelgiant į tai, kad kaltinamasis O. Š. dar yra nepilnametis ir už jo veiksmais padarytą žalą atsako jo tėvai, žalos atlyginimas priteistinas subsidiariai išieškoti ir iš civilinės atsakovės – jo motinos D. K., jeigu kaltinamasis neturi turto ar pajamų (CK 6.276 straipsnio 2 dalis).

Nors kaltinamasis L. V. padarė ne visus sužalojimus nukentėjusiajam A. P., tačiau jis nukentėjusiajam sudavė į smilkinį to paties įvykio metu, kai po jo suduoto smūgio nukentėjusysis buvo spardomas ir kitų nenustatytų asmenų, todėl civilinės atsakomybės prasme laikytina, kad žalą sveikatai kaltinamasis padarė bendrai su kitais asmenimis ir turėtų ją atlyginti solidariai (CK 6.279 straipsnio 1, 4 dalys). Jeigu prievolė yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų bet kuris iš skolininkų (6.6 straipsnio 4 dalis), o pastarasis, atlyginęs žalą, turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė (CK 6.9 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes 49,23 Eur dydžio A. P. gydymo išlaidos priteistinos iš kaltinamojo L. V., o jis turi teisę reikalauti iš kitų asmenų, sužalojusių nukentėjusįjį to paties įvykio metu, lygiomis dalimis to, kas priteisiama iš jo. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad L. V. jau yra atlyginęs Vilniaus teritorinei ligonių kasai 16,20 Eur pagal 2019-05-06 mokėjimo pavedimą Nr. 818813, priteistinas žalos atlyginimas mažintinas šia suma ir nuosprendžiu iš jo priteistina 33,03 Eur suma (49,23 Eur - 16,20 Eur).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

S. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisti terminuotu laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Remiantis BK 92 straipsnio 1 dalimi, paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams.

Remiantis BK 92 straipsnio 2 dalimi, 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 87 straipsnio 2 dalies 2, punktu, 3 dalies 4, 5 punktais, S. M. paskirti auklėjamojo poveikio priemonę elgesio apribojimą 8 (aštuoniems) mėnesiams ir įpareigoti tęsti mokslą bei uždrausti bendrauti su O. Š. ir L. V., taip pat be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.

O. Š. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisti terminuotu laisvės atėmimu 4 (keturiems) mėnesiams.

Remiantis BK 92 straipsnio 1 dalimi, paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams.

Remiantis BK 92 straipsnio 2 dalimi, 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 87 straipsnio 2 dalies 2, punktu, 3 dalies 4, 5 punktais, O. Š. paskirti auklėjamojo poveikio priemonę elgesio apribojimą 8 (aštuoniems) mėnesiams ir įpareigoti pradėti mokytis per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos bei uždrausti bendrauti su S. M. ir L. V., taip pat be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.

L. V. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje ir nuteisti laisvės apribojimu 9 (devyniems) mėnesiams, uždraudžiant bausmės atlikimo metu bendrauti su S. M. ir O. Š. ir įpareigojant neatlygintinai išdirbti 30 (trisdešimt) valandų per 2 (du) mėnesius sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Remiantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 3 a punktu, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su 2019 m. liepos 22 d. Alytaus apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu L. V. paskirta bausme, visiškai bausmes sudedant, ir, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėjus ankstesniu baudžiamuoju įsakymu paskirtą 74 valandų viešųjų darbų bausmę, paskirti L. V. galutinę subendrintą bausmę - laisvės apribojimą 9 (devyniems) mėnesiams ir 24 (dvidešimt keturioms) dienoms, uždraudžiant bausmės atlikimo metu bendrauti su S. M. ir O. Š. ir įpareigojant neatlygintinai išdirbti 30 (trisdešimt) valandų per 2 (du) mėnesius sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Remiantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką įskaityti bausmės dalį, atliktą pagal 2019 m. liepos 22 d. Alytaus apylinkės teismo baudžiamąjį įsakymą, tris viešųjų darbų valandas prilyginant vienai laisvės apribojimo dienai.

Kaltinamajam L. V. paskirtą kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikin­ti pradėjus vykdyti bausmę.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį patenkinti ir priteisti solidariai iš S. M. ir O. Š., o pastarajam neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų padarytai žalai atlyginti, subsidiariai išieškoti iš jo motinos D. K. 15,26 Eur (penkiolika eurų 26 ct) turtinės žalos atlyginimo Vilniaus teritorinei ligonių kasai, kodas 188783796, sąskaita LT 217300010002484333 „Swedbank“ AB. D. K. pareiga atlyginti žalą pasibaigia kai žalą padaręs O. Š. sulaukia pilnametystės.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį patenkinti ir priteisti iš L. V. 33,03 Eur suma (trisdešimt tris eurus 03 ct) likusią jo neatlygintą turtinę žalą Vilniaus teritorinei ligonių kasai, kodas 188783796, sąskaita LT 217300010002484333 „Swedbank“ AB.

Nuosprendis per 20 dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos (suimtam nuteistajam V. S. terminas skaičiuojamas nuo nuosprendžio įteikimo dienos) gali būti apskųstas Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmus.

Apeliacinės instancijos teisme byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai proceso dalyvis prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, arba įstatymas numato privalomą bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka, arba byloje būtina atlikti įrodymų tyrimą ar išklausyti žodinius proceso dalyvių paaiškinimus. Prašymas bylą nagrinėti rašytinio ar žodinio proceso tvarka turi būti nurodytas apeliaciniame skunde.