- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-30
- Bylos Nr.
- 1A-152-290/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-03-2-00694-2017-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rimas Švirinas, Algirdas Jaliniauskas, Jurgis Kiškis
- Nuteistasis
- L. L.
- Civilinis ieškovas
- I. K.
- Advokatai
- Tadas Račius
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rimo Švirino,
viešame teismo posėdyje, apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. L. gynėjo advokato Tado Račiaus apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. spalio 4 d. nuosprendžio, kuriuo L. L. pripažinta kalta ir nuteista:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį (2017 m. rugsėjo 18 d. veika) laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 1 (vienam) mėnesiui, uždraudžiant bendrauti su I. K. ir įpareigojant 6 (šešis) mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose;
pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2017 m. rugsėjo 19 d. veika) laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, uždraudžiant bendrauti su I. K..
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, bausmės subendrintos prie griežtesnės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę ir skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams, uždraudžiant bendrauti su I. K. ir įpareigojant 6 (šešis) mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.
Nukentėjusiosios civilinės ieškovės I. K. civilinis ieškinys tenkintas dalinai ir iš L. L. jai priteista 450 eurų neturtinei žalai atlyginti bei 650 eurų proceso išlaidų advokato pagalbai pamokėti.
Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. L. L. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad nežymiai sutrikdė sveikatą, o būtent: 2017 m. rugsėjo 18 d. apie 19.30 val. tvarte, esančiame Žemės ūkio bendrovėje (duomenys neskelbtini), ūkio patalpoje sukėlė konfliktą, kurio metu įrankiu skirtu mėšlui nutraukti, po vieną kartą sudavė I. K. į kaktos dešinės pusės sritį bei į veido kairės pusės sritį, po to turėtu daiktu vieną kartą sudavė į kairės rankos plaštaką bei ne mažiau kaip keturis kartus sudavė į abiejų rankų plaštakas, kuriomis buvo užsidengusi galvą, tuo padarydama nukentėjusiajai I. K. veido dešinės pusės muštą žaizdą, kraujosruvas dešinio paakio ir kairės plaštakos srityse, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu.
2. Taip pat L. L. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad sukėlė fizinį skausmą, o būtent 2017 m. rugsėjo 19 d. apie 05.30 val. tvarte, esančiame Žemės ūkio bendrovėje (duomenys neskelbtini) ūkio patalpoje sukėlė konfliktą, kurio metu tyčia I. K. sugriebė už plaukų ir tąsė, stūmė bei ranka ne mažiau kaip penkis kartus sudavė į galvos sritį, taip smurtaudama nukentėjusiajai I. K. sukėlė fizinį skausmą.
Žemesnės instancijos teismas
3. Marijampolės apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad L. L. kaltė įrodyta nuosekliais nukentėjusiosios parodymais, kuriuos patvirtino liudytojų L. J., E. K., A. J. parodymai, specialisto išvada.
Šalies argumentai
4. Apeliaciniu skundu nuteistosios L. L. gynėjas advokatas Tadas Račius prašo Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. spalio 4 d. nuosprendį panaikinti, bylą nutraukti, o nukentėjusiosios I. K. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.
4.1. Skunde apeliantas teigia, jog nuosprendis neteisėtas, nepagrįstas ir neteisingas, nes teismas neišsamiai išnarinėjo faktines aplinkybes, netinkamai įvertino surinktus įrodymus, nepašalino prieštaravimų ir abejonių tarp esminių bylos aplinkybių, netinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, išvadas dėl kaltės padarė remdamasis ne įrodytais faktais, o prielaidomis.
4.2. Skunde teigiama, jog teismas nesiaiškino konfliktų kilimo priežasčių ir aplinkybių, nors tai, apelianto vertinimu, turi betarpišką ryšį su ginčais, kilusiais tarp L. L. ir nukentėjusiosios, ir teisiniu jų vertinimu. Neatsižvelgta ir neįvertinta tai, jog nukentėjusioji pas apeliantę į fermas (duomenys neskelbtini) 2017 m. rugsėjo 18 d., 2017 m. rugsėjo 19 d. atėjo ir perėmė nuteistajai skirtą karvių grupę, neturėdama jokio pagrindo – tuo metu nukentėjusioji atostogavo. Nukentėjusiosios parodymus, kad ji su bendrovės vadovais nebuvo suderinusi tikslaus laiko, kada ji turi atvykti į fermas, paneigė liudytojai A. J. ir V. N.. A. J. nurodė, jog sutartu laiku 2017 m. rugsėjo 18 d. 18 val. nukentėjusiosios nesulaukė, o V. N. buvo sutaręs su nukentėjusiąja susitikti 2017 m. rugsėjo 19 d. 8 val. dėl iš vakaro įvykusio konflikto. Teismas nesiaiškino dėl kokių priežasčių nukentėjusioji dvi dienas ėjo į L. L. darbo vietą ir stengėsi perimti šiai paskirtą karvių grupę. Apelianto teigimu, vadovaujantis protingumo ir logikos dėsniais, priešingai nei konstatavo teismas, konfliktą sukėlė ne L. L., o nukentėjusioji, kuri be jokio pagrindo buvo atėjusi į darbą. Nukentėjusioji, nors ir teigė, kad bijo L. L. dėl iš vakaro vykusio konflikto, vis tiek tamsiu paros metu, kitą rytą vėl be teisėto pagrindo ėjo į fermą ir siekė perimti L. L. darbą. Visa tai suponuoja išvadą, kad būtent nukentėjusioji dvi dienas iš eilės sukėlė konfliktus, o išvados, kad konfliktus sukėlė apeliantė, nepatvirtina jokie kiti įrodymai, išskyrus prieštaringus ir nenuoseklius nukentėjusiosios parodymus.
4.3. Apeliaciniame skunde taip pat akcentuoja, jog apylinkės teismas visiškai netyrė, nevertino ir nepasisakė dėl ginčo vietos, tuo pažeidė reikalavimą ištirti visas faktines bylos aplinkybes. Teismas neatsižvelgė į tai, kad konfliktas įvyko vietoje, kurioje dėl didelio kiekio gyvulių bei jų laikymo sąlygų, gyvūnų elgesio ypatumų riekia laikytis ypatingų atsargumo priemonių, nes karvės yra padidinto pavojaus šaltinis, o konfliktų metu nukentėjusiajai stumiant L. L. į karves, kilo reali grėsmė jos sveikatai.
4.4. Skunde taip pat pažymima, jog teismas nevertino aplinkybės, kad nukentėjusioji buvo nesąžininga. Ji nurodė, kad 2017 m. rugsėjo 18 d. konfliktą matė dvi liudytojos, t. y. A. B. ir V. S., tačiau abi šios liudytojos tai paneigė. Akcentuojama ir tai, kad specialisto išvada dėl sužalojimų lokalizacijos taip pat sutampa ir su nuteistosios parodymais. L. L. niekada neneigė, kad sudavė keletą smūgių nukentėjusiajai, tačiau tai ji darė besigindama nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus užpuolimo darbo vietoje.
4.5. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog teismas netinkamai įvertino surinktus įrodymus. Advokatas nesutinka su išvada, kad nuteistosios kaltė įrodyta nuosekliais kentėjusiosios parodymai, kuriuos patvirtina liudytojų L. J., E. K., A. J. parodymai, specialisto išvada. Pažymi, jog minėti liudytojai ir specialisto išvada patvirtina, kad nukentėjusioji patyrė fizinį smurtą 2017 m. rugsėjo 18 d., tačiau nei liudytojai, nei specialisto išvada nepatvirtina, kad nukentėjusioji patyrė fizinį smurtą 2017 m. rugsėjo 19 d. Byloje neįrodyta, kad nuteistoji fizinį smurtą vartojo ir 2017 m. rugsėjo 19 d. Skunde pažymima, jog nukentėjusioji nesugebėjo detaliai paaiškinti, kodėl ji 2017 m. rugsėjo 18 d. vakare siekė perimti nuteistosios darbą, ką ji sakė ir darė atėjusi prie L. L., nutylėjo, kad tarp jų dvi dienas kilo žodiniai konfliktai, klaidingai nurodė atstumą, kuris jas skyrė konfliktų metu, negalėjo paaiškini, kodėl po konflikto rugsėjo 18 dienos vakare atėjo į fermas sekančią dieną ir pradėjo dirbti nuteistajai priskirtoje karvių grupėje. Visa tai, apelianto vertinimu, rodo, jog nukentėjusiosios parodymai nebuvo nuoseklūs, išsamūs, yra nelogiški, neatitiko faktinių bylos aplinkybių, todėl teismas turėjo juos vertinti kritiškai ir negalėjo nuosprendžio grįsti vien šiais parodymais.
4.6. Apelianto teigimu, nuteistosios parodymai, priešingai nei nukentėjusiosios, yra išsamūs, logiški, atitinka faktines bylos aplinkybes. Ji parodė, kad 2017 m. rugsėjo 18 d. buvo priversta suduoti nukentėjusiajai rankose laikytu įrankiu tam, kad apsigintų nuo nukentėjusiosios puolimo, o 2017 m. rugsėjo 19 d. smurto nenaudojo. L. L. 2017 m. rugsėjo 18 d. būtinosios ginties ribų neperžengė, nes nukentėjusioji nuteistąją stūmė link karvių, dėl ko ši prarado pusiausvyrą ir, jei atsitiktinai nebūtų atsirėmusi į rankose turėtą įrankį, būtų nukritusi po karvėmis, kurios yra padidinto pavojaus šaltinis. Nuteistoji intuityviai smūgiavo rankose turimu įrankiu, kad atsistūmusi su juo nuo žemės galėtų grįžti į saugią vietą. Nukentėjusiosios veiksmai kai ji stūmė nuteistąją nuo tako link karvių, sukėlė akivaizdų pavojų nuteistosios sveikatai ir gyvybei. Ji veikė būtinosios ginties sąlygomis, todėl byla turėtų būti nutraukta. Apelianto vertinimu, tinkamai neįvertinta konflikto vieta lėmė klaidingas teismo išvadas, kad nuteistajai nekilo pavojus. Būtent konflikto vietos pobūdis buvo esminė aplinkybė, sąlygojusi nuteistosios panaudotą gynybą. Dėl šių aplinkybių skunde nesutinkama su teismo išvada, jog nuteistajai nebuvo kilęs joks pavojus.
4.7. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su teismo išvada, kad nuteistoji, kirsdama rankoje turimu įrankiu, nematydama kur kerta, siekė sužaloti nukentėjusiąją. Apelianto vertinimu, būtent šių aplinkybių pagrindu teismas turėjo padaryti priešingą išvadą, kad nuteistoji nesiekė sužaloti nukentėjusiosios, o tik siekė ją patraukti nuo tako, ant kurio atgavusi pusiausvyrą pati turėjo sugrįžti. Be to, nuteistoji sudavė nukentėjusiajai, būdama šoko būsenoje, intuityviai. Ji negalėjo kontroliuoti, į kurią vietą kerta, nes viskas vyko netikėtai, greitai.
4.8. Apeliaciniame skunde taip pat cituojamos BK 28 straipsnio 1 dalies nuostatos, pasiremiant teismų praktika (kasacinės nutartys Nr. 2K-336/2008, 2K-497/2009, 2K-7-428/2011, 2K-59/2010 ir kt.), aptariama būtinosios ginties instituto paskirtis, šio instituto taikymo sąlygos, pagrindiniai kriterijai ir teigiama, jog aukščiau išdėstytos aplinkybė rodo, kad nuteistoji smurtą prieš nukentėjusiąją panaudojo siekdama nutraukti pavojingą, realų, akivaizdų kėsinimąsi prieš save. Nuteistosios gynyba, apelianto teigimu, negali būti laikoma akivaizdžiai neatitinkanti kėsinimosi pavojingumo, todėl nėra pagrindo teigti, kad L. L. veikė peržengdama būtinosios ginties ribas. Be to, iš BK 28 straipsnio nekyla reikalavimas, kad užpultasis panaudotų adekvačias kėsinimosi pavojingumui priemones. Byloje nėra duomenų, vienareikšmiškai patvirtinančių, kada buvo sužalota nukentėjusioji – tuo metu, kai ji stovėjo prieš apeliantę, ar tuo metu, kai buvo nuo jos nusisukusi. Todėl, nesant pakankamų duomenų, kad nukentėjusioji buvo sužalota ją užpuolus, visos abejonės turi būti aiškinamos kaltininko naudai ir nuteistosios veiksmai vertinami kaip atlikti būtinosios ginties situacijai, o nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.
4.9. Skunde taip pat teigiama, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, numatytos BPK 20 straipsnyje. Teismas neatsižvelgė į tuo metu buvusius konfliktiškus nuteistosios ir nukentėjusiosios tarpusavio santykius, neatsižvelgė, jog nukentėjusioji, esant priešiškiems santykiams, veikiama emocijų, galėjo apkalbėti nuteistąją. Be to, įvertinus tai, kad po išvakarėse įvykusio konflikto nukentėjusioji kitos dienos ryte vėl atėjo pas nuteistąją, darytina išvada, jog nukentėjusioji pati siekė sudaryti sąlygas, kad būtų galima kuo labiau apkaltinti nuteistąją. Visa tai verčia abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu ir objektyvumu ir neleidžia vadovautis jos parodymais kaip neabejotinais kaltės įrodymais. Vertindamas liudytojų L. J., E. K., A. J. parodymus, apelianto manymu, teismas neatsižvelgė, kad šie asmenys įvykio vietoje nebuvo ir įvykio patys nematė, o jų informacijos šaltinis yra nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės. Liudytojų, kurie būtų tiesiogiai matę konfliktus, nenustatyta. Todėl darytina išvada, kad byloje nėra patikimų ir objektyvių duomenų, įrodančių L. L. kaltę padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas. Dėl šių aplinkybių taip pat ir vadovaujantis ,,in dubio pro reo“ (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu, išnaudojus visas įrodinėjimo priemones ir nepavykus pašalinti abejonių, apelianto teigimu, nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo byla L. L. atžvilgiu būtų nutraukta, o civilinis ieškinys palikti nenagrinėtu.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusioji I. K. prašo jį atmesti.
6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistosios L. L. gynėjas advokatas Tadas Račius ir nuteistoji L. L. prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
7. Nuteistosios L. L. gynėjo advokato Tado Račiaus apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
8. Skunde nesutinkama su teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu. Apelianto teigimu, teismas netinkamai įvertino teisiamojo posėdžio metu apklaustų asmenų parodymus, todėl neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, tačiau teisėjų kolegija, išanalizavusi visus apeliacinio skundo argumentus ir išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad apeliacinis skundas negali būti tenkinamas, kadangi tam nėra jokio pagrindo.
8.1. Įrodymų vertinimo bendrosios taisyklės ir principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-284-648/2016).
8.2. Nagrinėjamoje byloje teismas šių taisyklių, vertindamas įrodymus, nepažeidė, išsamiai išanalizavo visų asmenų parodymų, tiek ir kitų byloje ištirtų įrodymų turinį, lygindamas ir gretindamas teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus tarpusavyje, tinkamai įvertino jų patikimumą, įrodomąją reikšmę ir teisingai nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu.
8.3. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios parodymus pagrįstai vertino kaip patikimus ir jais vadovavosi nustatydamas faktines veikos padarymo aplinkybes, nes jie viso proceso metu buvo nuoseklūs, vienodi, išsamūs bei logiški. Jos parodymus apie sužalojimų aplinkybes patvirtina ir liudytojų L. J., E. K. bei A. J. parodymai. Nors šie liudytojai patys įvykio tiesiogiai nematė, tačiau jų parodymai apie tai, kad po sužalojimo nukentėjusioji ėjo pas A. J. į namus, kad jo nerado, kad namuose buvusiai L. J. papasakojo apie nuteistosios vartotą smurtą ir L. J. matė nukentėjusiosios sužalojimus, be to, dar 2017 m. rugsėjo 18 d. vakarą nukentėjusioji sutiko E. K., kuriam taip pat papasakojo, kad ją sumušė L. L., E. K. matė sužalojimus, kitą dieną taip pat girdėjo apie naują įvykusį konfliktą, logiškai tarpusavyje susiję ir vienas kitą papildo. I. K. iš karto po 2017 m. rugsėjo 18 d. įvykio tiek E. K., tiek ir L. J. papasakojo, kad ją sumušė L. L.. Tiek L. J., tiek E. K. tą patį įvykio vakarą matė sužalojimus ant nukentėjusiosios veido, bėgantį kraują. Be to, iš E. K. parodymų matyti, jog jis po šio įvykio kalbėjo su L. L., kuri nurodė, jog ji su nukentėjusiąja susibarė ir susimušė. Apie tai, kad L. L. būtų užpuolusi nukentėjusioji ir būtų buvęs poreikis dėl to gintis, L. L. nenurodė. I. K. su A. J. dar 2017 m. rugsėjo 18 d. vakare kalbėjo telefonu po įvykio, kuriam taip pat pranešė, kad ją sumušė L. L.. Šių asmenų parodymais netikėti nėra jokio pagrindo. Byloje nėra įrodymų, kad jie turėtų kokių nors piktumų bei priešiškumų su nuteistąją ar nukentėjusiąja ir turėtų tikslą kurią nors iš jų apkalbėti. To nenurodė ir pati L. L.. Pažymėtina ir tai, jog pagrindą tikėti nukentėjusiąja taip pat suteikia ir tai, kad specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai bei jų atsiradimo aplinkybės ir mechanizmas neprieštarauja I. K. nurodytoms aplinkybėms. Tai, kad liudytojos A. B. ir V. S., kurias I. K. nurodė kaip mačiusias konfliktą, tai paneigė ir parodė, jog paties konflikto nematė, nesudaro pagrindo netikėti nukentėjusiąja dėl sužalojimų atsiradimo aplinkybių ir nepaneigia buvus aptariamus įvykius. Tuo labiau, jog šios liudytojos matė I. K. darbo vietoje tiek 2017 m. rugsėjo 18 d. vakarą, tiek ir 2017 m. rugsėjo 19 d. rytą. Be to, A. B. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad 2017 m. rugsėjo 19 d. rytą I. K. išeidama pasakė, kad ją vėl užpuolė. Abejoti nukentėjusiąją taip pat nesuteikia pagrindo ir tai, kad jos parodymai dėl susitikimo su E. K. ir V. N. laiko nevisiškai sutapo su jų parodymais. Svarbu yra tai, kad sutapo nukentėjusiosios ir E. K. parodymai dėl nukentėjusiosios apsilankymo fermose 2017 m. rugsėjo 18 d. priežasties, kaip ir sutapo jos parodymai su V. N. parodymais dėl susitikimo fermose 2017 m. rugsėjo 19 d. 8 val. ryte tikslų. E. K. nurodė, jog su nukentėjusiąja susitarė susitikti, kad aptartų jos atšaukimą iš atostogų, o V. N. – kad pakalbėtų apie iš vakaro buvusį nukentėjusiosios ir nuteistosios konfliktą. Tai tik dar labiau suteikia pagrindą tikėti nukentėjusiąja, kuri nurodė analogišką apsilankymo fermose priežastį ir patvirtina iš vakaro buvusį konfliktą. Esant šioms aplinkybėms, priešingai nei nurodoma skunde, darytina išvada, jog nukentėjusioji nurodė aiškias apsilankymo fermose priežastis, kurios visiškai nesusijusios su tikslu provokuoti nukentėjusiąją, jos parodymai neprieštarauja liudytojų E. K. ir V. N. parodymams, todėl vertinti juos kaip nelogiškus ir nenuoseklius, nėra jokio pagrindo. Be to, kai jau aptarta, nukentėjusiosios parodymus vertinti kaip patikimus, teismui leido būtent tai, kad jie buvo nuoseklūs, išsamūs, logiški, nekito viso proceso metu bei logiškai susiję ir patvirtinami aukščiau paminėtų kitų liudytojų parodymais, kuriais netikėti nėra pagrindo, o taip pat ir specialisto išvada.
8.4. Nors skunde teigiama, kad teismas, vertindamas nuteistosios ir nukentėjusiosios parodymus, neatsižvelgė į tai, kad dabar jų tarpusavio santykiai yra konfliktiški, todėl I. K. gali apkalbėti nuteistąją, tačiau tai tik deklaratyvūs teiginiai. Nenurodoma dėl kokios konkrečios priežasties nukentėjusioji galėtų apkalbėti nuteistąją. Byloje teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais nenustatyta jokių konkrečių priežasčių, dėl kurių nukentėjusioji galėtų apkalbėti L. L., todėl šie skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
8.5. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistosios parodymus, apylinkės teismas pagrįstai vertino kritiškai ir nesivadovavo jais, nes jų nepatvirtina jokie kiti patikimi byloje surinkti duomenys ir jie prieštarauja jau anksčiau aptartai įrodymų, kurie tarpusavyje logiškai susiję, neprieštarauja ir vienas kitą papildo, visumai.
8.6. L. L. neneigė, kad tarp jos ir nukentėjusiosios kilo konfliktas tiek 2017 m. rugsėjo 18 d. vakare, tiek ir kitos dienos rytą, neneigė, kad ji sudavė I. K. mėšlui nutraukti skirtu įrankiu ir nurodė, kad smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu ji vartojo gindamasi, tačiau šių aplinkybių nepatvirtina jokie byloje surinkti ir teisiamojo posėdžio metu ištirti duomenys.
8.7. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-120-628/2018).
8.8. Taigi, būtinosios ginties situacija konstatuojama tada, kai nustatoma, jog asmens, vartojusio fizinį smurtą, atžvilgiu buvo kilęs realus, pavojingas ir akivaizdus kėsinimasis. Nagrinėjamu atveju byloje surinkti ir ištirti duomenys tokios aplinkybės nepatvirtina. Kaip jau aptarta anksčiau, nuteistosios parodymų dėl to, jog ji tiek pirmą, tiek antrą dieną buvo stumiama link karvių ir dėl to jai kilo realus, akivaizdus pavojus, nepatvirtina jokie patikimi duomenys. Šie parodymai prieštarauja nuosekliems ir išsamiems nukentėjusiosios parodymams, kuriuos patvirtino jau anksčiau aptarti liudytojų parodymai. Pažymėtina, jog apie įvykį tiek nuteistoji, tiek ir nukentėjusioji kalbėjo su E. K., V. N., tačiau nei vienas iš šių liudytojų nenurodė, kad L. L. būtų sakiusi, jog ji sužalojo I. K. gindamasi, ar kad L. L. būtų nurodžiusi, jog tai I. K. stūmė nuteistąją link karvių, taip sukeldama jai pavojų. Byloje, priešingai nei teigia nuteistoji, nustatyta, jog tai pati L. L. buvo konflikto iniciatorė – ji nesutiko perleisti darbo nukentėjusiajai ir sudavė, kaip ji pati pripažino, ne vieną smūgį mėšlui traukti skirtu įrankiu. Byloje nenustatyta, jog nukentėjusioji būtų išsakiusi kokius nors grasinimus, vartojusi smurtą. Rankose jokių daiktų, galinčių kelti realų pavojų, realią grėsmę nuteistosios saugumui, gyvybei ar sveikatai neturėjo. Pati L. L. teisme parodė, jog pirmą dieną nukentėjusioji rankose turėjo automobilio raktelius, o kitą dieną – pašluostę. Esant šioms aplinkybėms, laikoma teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog jokio kėsinimosi į L. L. nebuvo. Nenustačius, jog L. L. iš nukentėjusiosios pusės buvo kilęs realus, akivaizdus ir pavojingas kėsinimasis, teismas pagrįstai nusprendė, jog nebuvo būtinosios ginties sąlygų, todėl L. L. veiksmus abiem atvejais pagrįstai įvertino kaip tyčinį smurto vartojimo faktą.
8.9. Nors skunde teigiama, jog teismas nesiaiškino bylai reikšmingų aplinkybių, t. y. konflikto kilimo priežasties, nukentėjusiosios buvimo darbo vietoje pagrįstumo, nevertino konflikto vietos pavojingumo, tačiau teisėjų kolegija šiuos skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Kaip jau aptarta anksčiau, byloje nustatyta konfliktų kilimo priežastis – nukentėjusioji ketino apsižiūrėti ir perimti darbą iš nuteistosios. Nukentėjusioji tuo metu vis dar buvo atostogose, tačiau ši aplinkybė, vertinant nuteistosios veiksmus baudžiamosios atsakomybės aspektu, reikšmės neturi. Pažymėtina, jog nuteistoji neturėjo kompetencijos spręsti pagrįstai ar ne nukentėjusioji atėjo atostogų metu į darbą, taikyti už tai kokias nors sankcijas, o tuo labiau vartoti jos atžvilgiu fizinį smurtą. Byloje nenustatyta, jog nukentėjusioji stūmė nuteistąją link karvių ir taip kėlė jai pavojų, todėl ir konflikto vietos pavojingumas šiuo aspektu pagrįstai išsamiau neaptartas ir nevertintas.
8.10. Atsižvelgiant į aptartus argumentus, konstatuojama, jog apylinkės teismas, nustatydamas faktines veikų padarymo aplinkybes, pagrįstai nuteistosios parodymus atmetė kaip nepatikimus, vadovavosi būtent nukentėjusiosios parodymais ir kitais aukščiau aptartais duomenimis. Nors nukentėjusioji sekančios dienos rytą nebuvo sužalota ir jokių objektyviai matomų sužalojimų nepatyrė, tačiau būtent tai, kad jos parodymai dėl pirmosios veikos buvo nuoseklūs, išsamūs bei patvirtinti kitais įrodymais, sudarė pagrindą teismui tikėti nukentėjusiąja ir dėl kitą dieną vykusio konflikto aplinkybių. Juo labiau, jog liudytojai patvirtino girdėję, jog nuteistoji su nukentėjusiąja konfliktavo ir sekančią dieną. Esant šioms aplinkybėms, teismas pagrįstai nusprendė, kad L. L. tiek 2017 m. rugsėjo 18 d. vakare, tiek ir 2017 m. rugsėjo 19 d. rytą nukentėjusiosios atžvilgiu fizinį smurtą vartojo tyčia, t. y. 2017 m. rugsėjo 18 d. vakare sudavė nukentėjusiajai mėšlui traukti skirtu įrankiu į kaktos dešinės pusės sritį bei veido kairės pusės sritį, keturis kartus sudavė į abiejų rankų plaštakas ir taip nežymiai sutrikdė sveikatą, o 2017 m. rugsėjo 19 d. tyčia tąsė nukentėjusiąją suėmusi už plaukų, stūmė ir ne mažiau kaip penkis kartus ranka sudavė nukentėjusiai į galvos sritį, taip sukeldama jai fizinį skausmą.
9. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė, esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų nepadarė, objektyviai nustatė faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir teisingai L. L. veiksmus kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) bei parinko nuteistosios asmenybę ir padarytų veikų pavojingumą atitinkančią bausmę. Teismas nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimu ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio nuostatų, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, nustatė teisingą atlygintinos neturtinės žalos dydį. Dėl šių aplinkybių skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas, teisingas ir teisėtas, jį nei keisti, nei tuo labiau naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutarė:
nuteistosios L. L. gynėjo advokato Tado Račiaus apeliacinį skundą atmesti.