Kauno apygardos teismo sprendimas

Viešame teismo rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės BUAB „DST ir Ko“ ieškinį atsakovui L. D. dėl žalos atlyginimo. Teismas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Reikalavimus grindė: Vilniaus apygardos teismo 2013-11-29 ir 2014-02-25 nutarčių kopijomis, Juridinių asmenų registro išplėstiniu išrašu, 2010-12-20 direktoriaus įsakymo kopija, Darbo laiko apskaitos žiniaraščių bei Apdraustųjų sąrašo kopijomis, Balansų ir pelno (nuostolių) ataskaitos kopijomis, 2012-04-13 visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo kopija, Darbuotojų reikalavimų struktūra, Skola darbuotojams ir Darbo užmokesčio žiniaraščio kopija, VSDFV Kauno sk. 2013-08-20 rašto Nr. (8.2)S-79412 ir VSDFV finansinės ataskaitos F4 kopija kopijomis, VMI prie LR FM 2014-02-18 rašto Nr. (23.28-08-01)-RNA-6071 kopija ir VMI prie LR FM apskaitos duomenimis, VĮ registrų centras 2013-09-16 rašto Nr. (1.15.1)-s-l5 ir 2012-12-11 teismo įsakymo kopijomis, UAB „Jungtis“ 2013-10-01 rašto Nr. 13-351 su priedu kopija, UAB „Omnitel“ 2013-10-02 rašto „Dėl įtraukimo į kreditorių sąrašus“ kopija, UAB „Kauno švara“ 2013-10-04 rašto Nr. 6.72-1S-465 su 2012-05-22 Kauno apylinkės miesto sprendimu ir antstolio R. B. rašto kopijomis.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Pagal bendrąją taisyklę civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik teismui nustačius neteisėtus atsakovo veiksmus. Siekiant nustatyti, ar asmuo elgėsi teisėtai, būtina konstatuoti, kam ir kokias pareigas šis asmuo turėjo, t.y. atsakomybės subjektas yra asmuo, padaręs žalą dėl tam tikrų pareigų pažeidimo. CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal sąžiningumo reikalavimus. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo pripažįstamas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Būtent juridinio asmens dalyviui atsakomybė pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį atsiranda dėl nesąžiningų jo veiksmų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, aiškinant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens dalyvių atsakomybę, pažymėta, kad pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį juridinio asmens dalyvio subsidiarioji atsakomybė kreditoriams gali būti konstatuota nustačius šias atsakomybės sąlygas: nesąžiningus veiksmus, kreditoriams padarytą žalą ir priežastinį ryšį, t. y. aplinkybes, patvirtinančias, kad juridinis asmuo negali įvykdyti savo prievolių tretiesiems asmenims ir šis negalėjimas yra atsiradęs būtent dėl jo dalyvio nesąžiningų veiksmų. CK 2.50 straipsnio 3 daliai taikyti būtina nustatyti juridinio asmens dalyvio nesąžiningumą ir juridinio asmens negalėjimą įvykdyti prievoles kreditoriams. Pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalies normą ši prievolė atsiranda savarankišku įstatyminiu pagrindu – dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, be to, tarp šių veiksmų ir įmonės negalėjimo įvykdyti prievoles kreditoriams turi būti konstatuotas priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2008).

Nagrinėjamu atveju byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartimi ieškovei buvo iškelta bankroto byla. Atsakovas L. D. nuo 2010 m. gruodžio 20 d. buvo paskirtas laikinai eiti bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „DST ir Ko“ direktoriaus (administracijos vadovo) pareigas (b.l. 11), kas leidžia daryti išvadą, jog atsakovas būdamas administracijos vadovu neabejotinai turėjo didelę įtaką priimant bendrovės sprendimus - turėjo teisę priimti sprendimus bendrovės pelno (nuostolių) paskirstymo, įstatinio kapitalo didinimo ir mažinimo, bendrovės reorganizavimo, pertvarkymo ar likvidavimo klausimais (Akcinių bendrovių įstatymo 20 str.), kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė negali ar negalės atsiskaityti su kreditoriais (Įmonių bankroto įstatymo 8 str. 1 d.), tačiau to nedarė.

Įstatyme nėra tiesiogiai apibrėžta, kas laikytina juridinio asmens negalėjimu vykdyti prievolės. Teismų praktikoje juridinio asmens negalėjimu vykdyti prievoles pripažįstamos skirtingos faktinėmis aplinkybėmis situacijos, kai pagrindinis skolininkas – juridinis asmuo – neįvykdo prievolės kreditoriui, pavyzdžiui, dėl to, kad neturi reikalingų lėšų ar turto. Iš pateikto balanso už

Ieškovė atsakovo nesąžiningais veiksmais įvardina tas aplinkybes, kad pastarasis, būdamas bendrovės vadovu, laiku nesikreipė dėl bankroto bylos UAB „DST ir Ko“ iškėlimo, kas sudarė sąlygas įmonės negalėjimui atsiskaityti su kreditoriais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl administracijos vadovo civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011), tačiau tokios priežastys ir jų pasekmės yra reikšmingos, nustatant, ar ir kada administracijos vadovui atsirado minėta pareiga.

Ieškovės nuomone, bendrovė buvo nemoki jau 2011 metais, ką patvirtina pateikti įmonės balansas už 2011 m., todėl įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kad iš turimo turto patenkintų visų bendrovės kreditorių reikalavimus, ir nedarytų įmonei žalos, atsirado 2012 m. balandžio 13 d. Teismo nuomone, pagal įmonės vykdomos veiklos pobūdį ir pateiktų balansų duomenis, matyti, jog bendrovės veikla nuo 2011 metų buvo nuostolinga: 2011 m. bendrovė turėjo turto už 139.513,00 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 186.870,00 Lt; 2010 m. įmonė turėjo turto už 366.185,00 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 725.534,00 Lt (b.l. 22); 2012 m. įmonė turėjo turto už 113.390,00 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 183.133,00 Lt (b.l. 24-25). Sutinkamai su ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalimi įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Kaip matyti iš bylos medžiagos įmonė jau 2010 m. buvo nemoki, jos įsipareigojimai viršijo pusę įmonės turto, įmonė 2010-2011 metais dirbo nuostolingai, nuosavas kapitalas mažėjo, įmonė negalėjo sumokėti privalomųjų mokesčių į valstybės biudžetą, atsiskaityti su darbuotojais (b.l. 27-34, 41).

Bendrovės vadovo atsakomybę CK 6.87 straipsnio 7 dalies pagrindu lemia tiek vadovui imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas (tokia yra pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai), tiek fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas. Vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t.y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, jog įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams ir jo pagrindinė pareiga – tenkinti dalyvių interesus. Blogėjant įmonės finansinės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus.

Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p.). Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo (ĮBĮ 8 str. 4 d.). ĮBĮ nėra tiesiogiai įvardyta konkretaus termino, per kurį, atsiradus bankroto bylos iškėlimo pagrindams, įmonės vadovas privalo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą įmonės vadovas, esant šios teisės normos dispozicijoje nurodytoms sąlygoms, privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad administracijos vadovas privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Teismas, šios bylos aplinkybių kontekste aiškindamas ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, konstatuoja, kad įmonės vadovas, esant įmonės nemokumo faktui, privalėjo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.

BUAB „DST ir Ko“ administratoriaus paskaičiavimu įmonei padaryta žala sudaro 637.294,13 Lt (b.l. 77-78). Atsakovas nei savo kaltės, nei žalos dydžio neginčijo. Todėl teismas įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus sprendžia, kad atsakovas L. D., būdamas įmonės vadovu, viršijo normalią verslo riziką, neveikė kaip atidus ir rūpestingas vadovas, ir laiku nesikreipdamas dėl bankroto bylos iškėlimo sudarė sąlygas žalos atsiradimui. Atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančius jo kaltę dėl žalos bendrovei atsiradimo, todėl kaltės prezumpcija byloje nenuginčyta (CPK 178 str.). Nustačius visas atsakovo atsakomybės sąlygas, teismas daro išvadą, kad patikslintas ieškinys tenkintinas ir iš atsakovo L. D. ieškovės naudai priteistina 184.573,14 Eur (637.294,13 Lt) žalos atlyginimo bei 5 proc. procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 178 str., 185 str.).

Kadangi ieškinys tenkinamas, iš atsakovo valstybei priteistina 5,15 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str., 93 str., 96 str., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 260 str., 270 str. teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti.

Priteisti atsakovo L. D., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovės BUAB „DST ir Ko“ (į.k. 300664901) naudai 184.573,14 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt keturis tūkstančius penkis šimtus septyniasdešimt tris eurus 14 ct) žalos atlyginimo bei 5 proc. procesines palūkanas nuo priteistos sumos (nuo 184.573,14 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (nuo 2014-07-07) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti atsakovo L. D., a.k. (duomenys neskelbtini) valstybei 5.15 Eur (penkis eurus 15 ct) bylinėjimosi išlaidų (Valstybinė mokesčių inspekcija (įmonės kodas 188659752), į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) Swedbank, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660)).

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.