Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevežio apygardos teismo Baudžiamuju bylu skyriaus teiseju kolegija, susidedanti iš teiseju: Algirdo Gapucio, Sigito Bagdonaviciaus ir Arnoldo Šukaicio,

gynejams advokatams: Rimui Andrikiui, Vytautui Sviderskiui, Raimundui Kurklieciui, Jonui Milciui,

teisiamajame posedyje nagrinedama baudžiamaja byla, kurioje M. M., R. K., P. L. kaltinami nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 99 straipsnyje, padarymu,

Aprašomoji dalis

nustate:

M. M., R. K. ir P. L. šioje baudžiamojoje byloje kaltinami tuo, kad jie, budami sovietu okupacines strukturos – Valstybes saugumo komiteto prie Lietuvos TSR Ministru Tarybos darbuotojais: M. M. – igaliotiniu Anykšciu rajone, jaunesniuoju leitenantu, R. K. – jaunesniuoju seržantu Moletu rajone, P. L. – vyresniuoju operatyviniu igaliotiniu Utenos rajone, kapitonu, žinodami pagrindini šio komiteto tiksla – fiziškai sunaikinti Lietuvos gyventoju dali, priklausiusia atskirai politinei grupei, t. y. pasipriešinimo sovietu okupacijai ir okupaciniam režimui dalyviams – Lietuvos partizanams, ir ji vykdydami, 1965 m. kovo 17 d. Papiškiu kaime, Utenos rajone, kartu su Valstybes saugumo komiteto Lietuvos TSR Ministru Tarybos darbuotojais: N. D., S. V., V. V., V. R., S. T., C. I., Lietuvos TSR Viešosios tvarkos apsaugos ministerijos Anykšciu rajono milicijos skyriaus vyresniuoju milicijos seržantu V. Ž. ir su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais Lietuvos TSR Valstybes saugumo komiteto ir milicijos darbuotojais, atvyke i A. ir O. P. sodyba (duomenys neskelbtini), ir turedami 1965 m. kovo 16 d. Lietuvos TSR prokuroro valstybinio II klases justicijos patarejo V. G. sankcionuota sprendima daryti krata, siekdami surasti pasipriešinimo sovietu okupacinei valdžiai dalyvi – Lietuvos partizana A. K., kratos metu jiems radus šio partizano bunkerio buvimo vieta po krosnimi, esancia A. ir O. P. gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), ši gyvenamaji nama apsupus ginkluotiems minetiems operacijos dalyviams bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims ir iš nenustatytu ginklu apšaudant, šio aktyvaus ginkluoto puolimo metu, žinodami ir suprasdami, kad Lietuvos partizanas A. K. bus nužudytas arba paimtas i nelaisve, po to kankinamas ir teisiamas kaip „tevynes išdavikas“, jam realiai gresus nuteisimu mirties bausme, ir tokiu budu buti sunaikintam kaip atskiros politines grupes – pasipriešinimo sovietu okupacijai ir okupaciniam režimui nariui – Lietuvos partizanui, tycia to siekdami, taciau A. K. del paminetu priežasciu nusprendus gyvam nepasiduoti ir nusišovus iš vokiško automato Nr. 6726 „a“, kas leme jo žuti, dalyvavo fiziškai sunaikinant Lietuvos partizana A. K..

Kaltinamasis M. M., jo gynejai advokatai R. A. ir V. Sviderskis pateike prašyma kreiptis i Lietuvos Respublikos Konstitucini teisma, kad butu nustatyta, ar BK 99 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija) ir teisines valstybes principui.

Teismo nuomone, pareiškeju abejone del minimo istatymo atitikties Konstitucijai yra visiškai pagrista, todel prašymas tenkinamas del šiu motyvu:

Motyvuojamoji dalis

Konstitucijos 7 straipsnyje nustatyta, kad negalioja joks istatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.

Pagal 1969 m. Vienos konvencijos Del tarptautiniu sutarciu teises 26 straipsnyje pateikta pacta sunt servanda principa („kiekviena isigaliojusi sutartis jos šalims yra privaloma, ir šalys privalo sažiningai ja vykdyti“) bei 27 straipsnyje itvirtinta principa „jog šalis negali pasitelkti savo vidaus teises nuostatu, kad pasiteisintu del sutarties nesilaikymo“, valstybes pareiga vykdyti tarptautinius isipareigojimus išlieka net tada, kai tarptautines sutarties nuostatos prieštarauja vidaus teises aktams ir tuo yra apsunkintas ju igyvendinimas valstybes viduje.

Lietuvos Respublikos tarptautiniu sutarciu istatymo 11 straipsnio 2 dalis numato, kad jei isigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautine sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos istatymai, kiti teises aktai, galiojantys šios sutarties nudarymo metu arba isigalioje po šios sutarties isigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautines sutarties nuostatos.

Genocido savoka pirma karta oficialiai buvo pateikta Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statute. Statuto 2 straipsnyje genocidas buvo išskirtas kaip atskira nusikaltimu žmonijai rušis ir apibudinimas kaip tycinis ir sistemingas rasiniu bei nacionaliniu grupiu naikinimas, siekiant sunaikinti tam tikras žmoniu rases ar klases, taip pat nacionalines, rasines ar religines grupes.

1948 m. gruodžio 9 d. Jungtines Tautos prieme Konvencija Del kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir nubaudimo už ji (toliau – Konvencija del genocido), kuri isigaliojo 1951 metais.

Konvencijos del genocido 2 straipsnyje nustatyta, kad „Genocidu laikomi veiksmai, kuriais ketinama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokia nors nacionaline, etnine, rasine ar religine grupe, butent:

tokios grupes nariu žudymas;rimtu fiziniu ar psichikos sužalojimu padarymas tokios grupes nariams;kokiai nors grupei tycinis sudarymas tokiu gyvenimo salygu, kuriomis siekiama ja visiškai ar iš dalies fiziškai sunaikinti;priemoniu, kuriomis siekiama riboti gimstamuma grupeje, panaudojimas;prievartinis vienos grupes vaiku perdavimas kitai.“

1992 m. balandžio 9 d. Lietuvos Respublikos Aukšciausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas prieme istatyma „Del atsakomybes už Lietuvos gyventoju genocida" (toliau – Istatymas del genocido). Jo preambuleje nurodyta, kad Lietuvos Respublika ši istatyma prieme prisijungdama prie Konvencijos del genocido. Šio istatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad „veiksmai, kuriais siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dali gyventoju, priklausanciu kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei, pasireiškusieji šiu grupiu nariu žudymu, žiauriu kankinimu, sunkiu kuno sužalojimu, protinio vystymosi sutrikdymu; tyciniu sudarymu tokiu gyvenimo salygu, kuriomis siekiama sunaikinti visa ar dali tokios žmoniu grupes; prievartiniu vaiku perdavimu iš šiu grupiu i kitas ar panaudojimu priemoniu, kuriomis siekiama prievarta apriboti gimstamuma (genocidas),

– baudžiami laisves atemimu nuo penkeriu iki penkiolikos metu su turto konfiskavimu arba mirties bausme su turto konfiskavimu“.

Taigi šiame istatyme naudojama genocido nusikaltimo sudeties formuluote visiškai atitiko Konvencijoje del genocido nurodyta genocido nusikaltimo savoka tiek, kiek ji susijusi su genocido dalyku, t. y. žmonemis, priklausanciais nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei.

Konvencijos del genocido 5 straipsnis nustato, kad „Susitariancios Šalys, kiekviena vadovaudamasi savo konstitucija, isipareigoja priimti reikiamus teises aktus, kad isigaliotu šios Konvencijos nuostatos ir kad butu numatytos veiksmingos bausmes asmenims, kaltiems del genocido ar del kitos 3 straipsnyje nurodytos veikos“, o 16 straipsnio 1 dalis – kad „kiekviena susitariancioji šalis gali bet kada, raštu apie tai pranešdama Generaliniam Sekretoriui, prašyti pataisyti ir papildyti šia Konvencija“. Prisijungdama prie šios Konvencijos Lietuvos Respublika nereikalavo jokiu išlygu, suteikianciu jai teise vykdant 5 straipsnio isipareigojimus, priimti teises aktus, neatitinkancius šios Konvencijos 3 straipsnio nuostatu.

1998 m. liepos 17 d. Jungtiniu Tautu Diplomatineje igaliotoju atstovu konferencijoje, skirtoje Tarptautinio baudžiamojo teismo isteigimui, buvo priimtas Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas (toliau – Romos statutas). Šio dokumento 6 straispnyje buvo apibrežta genocido nusikaltimo sudetis:

„Šiame Statute genocidas – kuri nors iš toliau išvardintu veiku, padarytu siekiant sunaikinti visus ar dali žmoniu, priklausanciu kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei, tai yra:

tokios grupes nariu žudymas;tokios grupes nariu sunkus kuno sužalojimai ar psichines traumos;tycinis tokiu gyvenimo salygu tai grupei sudarymas, del kuriu visi jos nariai ar dalis ju žutu;

d) priemoniu, ribojanciu tai grupei priklausanciu žmoniu gimstamuma, taikymas;

e) prievartinis vienos grupes vaiku perdavimas kitai grupei.“

Be to, Romos statuto 22 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „nusikaltimo savoka aiškinama labai tiksliai, nesivadovaujant jokia analogija, o iškilus neaiškumui, savoka aiškinama tiriamojo, kaltinamojo ar nuteistojo naudai“. Todel šio Statuto 6 straipsnyje nustatyta genocido savoka neturetu buti aiškinama kitaip, negu jame nurodyta.

Lietuvos Respublikos istatymas „Del Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto ratifikavimo“ priimtas 2003-04-01, Romos statutas Lietuvoje isigaliojo 2003-05-01, todel pagal Konstitucijos 138 straipsnio 3 dali šie dokumentai yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisines sistemos dalis.

1998 m. balandžio 21 d. Lietuvos Respublikos Seimas prieme BK papildymo 621, 71 straipsniais ir 81, 24, 25, 26, 35, 49, 541, 89 straipsniu pakeitimo ir papildymo istatyma, kuris isigaliojo 1998-05-06. Šio istatymo 11 straipsnio 3 dalimi pripažinti netekusiais galios Istatymo del genocido 1, 3, 4, 5 straipsniai, o BK 9 straipsnis buvo papildytas 71 straipsniu:

Veiksmai, kuriais siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dali gyventoju, priklausanciu kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, pasireiške šiu grupiu nariu žiauriu kankinimu, sunkiu kuno sužalojimu, protinio vystymosi sutrikdymu; tyciniu sudarymu tokiu gyvenimo salygu, kuriomis siekiama sunaikinti visa ar dali tokios žmoniu grupes; prievartiniu vaiku perdavimu iš šiu grupiu i kitas ar priemoniu, kuriomis siekiama prievarta apriboti gimstamuma, panaudojimu,

baudžiami laisves atemimu nuo penkeriu iki dvidešimt metu.

Šio straipsnio 1 dalyje numatyti veiksmai, pasireiške žmoniu žudymu, taip pat šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytu veiksmu organizavimas arba vadovavimas jiems

baudžiami laisves atemimu nuo dešimties iki dvidešimties metu arba laisves atemimu iki gyvos galvos, arba mirties bausme.“

Šiame istatyme itvirtinta genocido nusikaltimo sudetis, lyginant ja su Istatyme del genocido, o kartu ir Konvencijoje del genocido bei Romos statute nustatytaja, buvo esmingai papildyta – išplestas asmenu grupiu, prieš kurias galimas genocidas, sarašas, i ji itraukiant gyventojus, priklausancius socialinei ar politinei grupei.

2000 m. rugsejo 26 d. buvo priimtas Baudžiamojo kodekso patvirtinimo ir isigaliojimo istatymas.

2002 m. spalio 29 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsejo 26 d. istatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. istatymu Nr. IX-785, ir Bausmiu vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. istatymu Nr. IX-994, isigaliojimo ir igyvendinimo tvarkos istatymas, kurio 1 straipsnis nustate, kad BK isigalioja nuo 2003 m. gegužes 1 d., o 47 straipsnio 1 dalis – jog isigaliojus naujajam BK, netenka galios 1961 m. redakcijos BK.

Naujajame, šiuo metu galiojanciame BK, genocidas apibrežtas taip:

Tas, kas siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dali žmoniu, priklausanciu bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant ju protini vystymasi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo salygas, kad jos leme visu ju ar dalies žuti, ribojo toms grupems priklausanciu žmoniu gimstamuma ar prievarta perdave ju vaikus kitoms grupems,

baudžiamas laisves atemimu nuo penkeriu iki dvidešimties metu arba laisves atemimu iki gyvos galvos.“

Šio nusikaltimo sudetis nusikaltimo dalyko požiuriu yra tapati 1961 m. BK 71 straipsnyje numatyto nusikaltimo – genocido – sudeciai.

Taigi akivaizdu, kad nuo 1998 m. gegužes 6 d. Lietuvos Respublikoje galioja baudžiamasis istatymas, numatantis atsakomybe už nusikaltima – genocida, kuris del nauju nusikaltimo dalyku inkorporavimo i istatyma, lyginant su anksciau galiojusiu Lietuvos Respublikos istatymu „Del atsakomybes už Lietuvos gyventoju genocida“ ir Lietuvos Respublikos ratifikuotomis tarptautinemis sutartimis, išplete veikos nusikalstamumo ribas. Del veikos nusikalstamumo ribu prapletimo atsirado galimybe patraukti baudžiamojon atsakomyben asmenis, kaltinamus šioje baudžiamojoje byloje. Manytina, kad toks istatymo aiškinimas pažeidžia Lietuvos Respublikos isipareigojimu vykdant Konvencija del genocido ir Romos statuto nuostatas bei prieštarauja Konstitucijos 138 straipsnio 3 daliai.

Taip pat yra pagrindas manyti, kad tokia situacija pažeidžia ir kaltinamuju šioje baudžiamojoje byloje teises, itvirtintas Europos žmogaus teisiu ir pagrindiniu laisviu apsaugos konvencijos 7 straipsnyje: „Niekas negali buti nuteistas už veiksmus ar neveikima, kurie pagal ju padarymo metu galiojusius valstybes istatymus arba tarptautine teise nebuvo laikomi nusikaltimais. Taip pat negali buti skiriama sunkesne bausme negu ta, kuri buvo taikoma nusikaltimo padarymo metu. Šis straipsnis nekliudo teisti ir nubausti kiekviena asmeni už kokius nors veiksmus ar neveikima, kurie ju padarymo metu pagal civilizuotu tautu visuotinai pripažintus bendruosius teises principus buvo laikomi nusikaltimais.“

Pagal BK 3 straipsnio 3 dalies nuostata „baudžiamasis istatymas, nustatantis veikos nusikalstamuma, griežtinantis bausme arba kitaip sunkinantis nusikalstama veika padariusio asmens teisine padeti, neturi grižtamosios galios. Išimti sudaro šio kodekso normos, nustatancios atsakomybe už genocida (99 straipsnis) <...>“.

Klausimas del pastarosios BK 99 straipsnio nuostatos atitikties Konstitucijai šioje byloje yra ypatingai aktualaus.

Esant nurodytoms aplinkybems, teismui kyla pagristu abejoniu, ar BK 99 straipsnis, ta apimtimi, kad jame numatyta baudžiamoji atsakomybe už genocida prieš visus ar dali žmoniu, priklausanciu bet kuriai socialinei ar politinei grupei, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai ir 4 dalyje itvirtintai asmens, padariusio nusikaltima, teisei, kad jo byla teisingai išnagrinetu nepriklausomas ir bešališkas teismas ir kad bausme gali buti skiriama ar taikoma tik remiantis istatymu.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 punkte nurodyta, kad, kai istatymu numatytais atvejais kreipiamasi i Konstitucini Teisma, bylos nagrinejimas atidedamas, taciau Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tokiais atvejais bylos nagrinejimas sustabdomas. Atsižvelgiant i tai, o taip pat i Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad „Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas“ ir kad „negalioja joks istatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“, bylos nagrinejimas iki bus gautas Konstitucinio teismo nutarimas stabdytinas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdestyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo istatymo 65 ir 67 straipsniais teismas

nutare:

kreiptis i Lietuvos Respublikos Konstitucini Teisma su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 99 straipsnis ta apimtimi, kad jame numatyta baudžiamoji atsakomybe už genocida prieš visus ar dali žmoniu, priklausanciu bet kuriai socialinei ar politinei grupei, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, 4 dalies ir 138 straipsnio 3 dalies nuostatas bei konstituciniam teisines valstybes principui.

Bylos nagrinejima sustabdyti iki bus gautas Konstitucinio teismo nutarimas.