- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-05
- Bylos Nr.
- 1A-554-851/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-16756-2018-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Aiva Survilienė, Artūras Šumskas
- Nuteistasis
- D. K.
- Civilinis ieškovas
- D. K.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Artūro Šumsko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (tolia tekste ir – BK) 178 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 4 (keturiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Taip pat šiuo nuosprendžiu iš D. K. civilinio ieškovo D. K. naudai priteista 315 eurų turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. D. K. nuteistas už tai, kad 2018-04-10 laikotarpiu nuo 15.06 val. iki 15.34 val., Vilniuje, T. Ševčenkos g. 16h, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, atstūmęs daugiabučio namo laiptinės kodines duris įsibrovė į vaizdo kameromis saugomą daugiabučio laiptinę – patalpą – ir antrojo aukšto laiptinėje, perpjovęs prie dviračio stovo prirakintą užrakto trosą, 15 eurų vertės, pagrobė D. K. priklausantį turtą – dviratį „BULLS“, 300 eurų vertės.
Tokiais savo veiksmais D. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. K. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-05-29 nuosprendį – nuteistojo (D. K.) veiksmus perkvalifikuoti iš BK 178 straipsnio 2 dalies į BK 178 straipsnio 1 dalį, ir atitinkamai paskirti jam švelnesnę bausmę.
2.1. Apelianto teigimu, teismas, vertindamas, kad daugiabučio namo laiptinė yra patalpa, pakeitė kvalifikuojantį požymį iš saugomos teritorijos į patalpą, tinkamai neperspėjęs apelianto. Apelianto manymu, teismas turėjo atsižvelgti kad daugiabučio namo laiptinė pagal paskirtį yra bendro naudojimo vieta, skirta bendriems poreikiams tenkinti ir kurią gali lankyti (užeiti) kiti asmenys be leidimo.
2.2. Teigia, kad laiptinės naudojimo bendrumą patvirtina Daugiabučio namo savininkų bendrijos įstatymo 2 straipsnio 15 dalis, kurioje nurodyta, kad laiptinė yra bendro naudojimo patalpa ir nepriklauso atskiriems savininkams. Nurodo, jog pagal Bendruosius gaisrinės saugos taisyklių reikalavimus, draudžiama užkrauti įvairiomis medžiagomis ir priemonėmis daugiabučių namų laiptines ir kitas bendro naudojimo patalpas (Taisyklių 86.1 p). Tokia vieta į kurią gali patekti ir kiti asmenys bendrąja prasme yra vieša erdvė (daro nuorodą į kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-309/2009), todėl, apelianto manymu, daugiabučio namo laiptinė nėra uždara erdvė, statinys, skirtas žmonėms laikinai ar nuolat gyventi, dirbti ar materialinėms vertybėms laikyti, ar saugoma teritorija materialinėms vertybėms laikyti, saugoti, ir nėra vieta į kurią patekti reikia savininko ar valdytojo leidimo ar sutikimo. Kadangi, anot apelianto, patekimas į patalpą nebuvo neteisėtas, jo (apelianto) veika netinkamai kvalifikuota, kaip įsibrovimas į patalpą, todėl turėtų būti perkvalifikuota iš BK 178 straipsnio 2 dalies į BK 178 straipsnio 1 dalį.
2.3. Taip pat teigia, jo teismas, priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi tik išimtinai nukentėjusiojo ir jo (apelianto) prieštaringais parodymais.
2.4. Anot apelianto, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, jis (apeliantas) nurodė, kad iš anksto tikslo vogti neturėjo, bet užlipęs į laiptinės 2 aukštą pamatė dviračius ir nusprendė vieną iš jų pavogti, nukirpęs trosą replėmis, išsinešė dviratį ir pardavė nepažįstamam asmeniui. Sumanymas pavogti dviratį jam kilo po to, kai jis laisvai pateko į daugiabučio namo laiptinę ir jos antrame aukšte pamatė dviračius. Dviratį pavogė slaptai, be išankstinio tikslo, staigiosios tyčios forma, todėl, apelianto manymu, patekimas į patalpą neturėjo įtakos veikos padarymui – dviračio vagystei. Nors teismo posėdyje jis patvirtino, jog suvokė, kad įeiti į daugiabutį neturėjo teisės, tačiau teismas nevertino, kad šie jo parodymai prieštarauja kitiems jo (apelianto) ikiteisminio tyrimo ir teisme duotiems parodymams, kur jis parodė, kad laisvai pateko į laiptinę, nesutikęs jokių kliūčių. Kadangi, teismas turėjo pareigą išsamiai ištirti ir įvertinti visumą bylos įrodymų, pasisakyti dėl jų visų ir pašalinti prieštaravimus, tačiau to nepadarė, visi prieštaravimai, apelianto manymu, turėjo būti aiškinami jo naudai.
2.5. Prie apeliacinio skundo D. K. pateikė papildomą prašymą panaikinti paskirtą jam kardomąją priemonę suėmimą.
Šalies argumentai
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Nuteistojo D. K. apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
3. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
4. Teisėjų kolegija sprendžia, kad D. K. veika pagal BK 178 straipsnio 2 dalį kvalifikuota tinkamai.
5. Teismų formuojamoje praktikoje kaip įsibrovimas į saugomą teritoriją kvalifikuotini ir tie atvejai, kai kaltininkas į patalpą patenka laisvai ir pagrobia turtą iš atitinkamų vietų, į kurias pašaliniams asmenims patekti draudžiama ar patekimas yra ribojamas. Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, jog daugiabučio namo, esančio T. Ševčenkos g. 16h, Vilniuje, laiptinė buvo apsaugota mechaninėmis priemonėmis (kodinėmis spynomis), filmuojama, laisvai patekti į minėtus namus galimybę turėjo tik to namo gyventojai ar jų svečiai, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog D. K. į namo, esančio T. Ševčenkos g. 16h, Vilniuje, laiptinę, kuri yra rakinama, pateko neteisėtai, durims tik laikinai neužsidarius ir esant neužrakintoms be daugiabutyje esančių butų savininkų žinios ir veikdamas prieš jų valią, turėdamas iš anksto susiformavusią neapibrėžtą tyčią pagrobti svetimą turtą. Savo tikslą D. K. realizavo antrojo aukšto laiptinėje, kai iš penkių dviračių, trosais prirakintų prie dviračio laikiklio, nukirpęs dviračio trosą, pagrobė dviratį „BULLS“, 300 eurų vertės.
6. Nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio teismo posėdyje išsakytus argumentus, kad D. K. pateko į patalpas laisvai, nes suprato, kad toks patekimas savininkų ar valdytojų nėra ribojamas kitiems asmenims, tai yra suprato, kad patenka į nedraudžiamą patalpą, nes kodinės spynos jis nematė, yra paneigti viešame teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais byloje esančiais įrodymais.
7. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu D. K. parodė, kad 2018 metų balandžio mėnesį, eidamas T. Ševčenkos gatve, pamatė namą, kurio laiptinė buvo neužrakinta, užėjęs į daugiabučio laiptinę ir pakilęs į antrą aukštą, pamatė ten stovinčius kokius penkis dviračius, kurie buvo prirakinti trosais prie dviračio laikiklio. Nutarė pavogti patį geriausią dviratį, tikslu parduoti. Trosą perkirpo replėmis, kurias buvo atsinešęs su savimi. Išsivaręs dviratį, nuvažiavo juo į miestą ir ten pardavė nepažįstamam asmeniui už 50 eurų, visus pinigus išleido maistui (t.1, b.l. 66).
8. Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje D. K. patvirtino, jog suvokė, kad durys yra rakinamos ir jis neturi teisės ten įeiti, kadangi ten negyvena, tačiau vis tiek įėjo (t.1 b.l. 158).
9. Apklaustas teismo posėdyje nukentėjusysis D. K. parodė, kad patekimas į daugiabučio namo laiptinę yra ribotas. Kadangi svetimi asmenys neįleidžiami, todėl pašaliniai asmenys į patalpas negali patekti, yra įrengtos kodinės spynos, prie visų keturių įėjimų vaizdo kameros, perimetras aplink pastatą yra filmuojamas, tai padaryta tikslu apsisaugoti nuo vagių. Paštininkė, policija, kitos tarnybos žino kodus ir gali turėti magnetus.
10. Iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad D. K. įėjęs į patalpą ir, laikydamas už durų rankenos bei žiūrėdamas į elektromagnetą, uždaro duris.
Šie įrodymai neabejotinai paneigia apeliacinio skundo ir nuteistojo bei jo gynėjo argumentus dėl to, jog D. K. nesuvokė, kad patekimas į gyvenamojo namo patalpas, esančias T.Ševčenkos g. 16h, Vilniuje, pašaliniams asmenims yra draudžiamas, ir ten pateko 15 val. tik norėdamas iš anksto susirasti vietą nakvynei.
11. Dėl apeliaciniame skunde darytos nuorodos į kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-309/2009 teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje kasacinis skundas buvo nagrinėjamas ne dėl vagystės, o dėl smurtinių nusikaltimų, todėl nagrinėjamu atveju nuteistojo nuoroda į šią nutartį yra visiškai nepagrįsta.
12. Dėl nuteistojo prašymo panaikinti paskirtą jam kardomąją priemonę, teisėjų kolegija pažymi, jog skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, todėl įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-06-11 nuosprendžiui, paskirta D. K. kardomoji priemonė – suėmimas – nustos galioti, nes bus pradėtas vykdyti skundžiamas nuosprendis.
13. Dėl nuteistojo prašymo paskirti švelnesnę bausmę, teisėjų kolegija pažymi, jog bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltą asmenį.
13.1. Parinkdamas konkrečią bausmės rūšį, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų.
13.2. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą ir vadovaudamasis bendrais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 str.) atsižvelgęs į tai, kad nuteistasis nedirba, daugybę kartų baustas administracine tvarka, būdamas net 13 kartų teistas už smurtinių ir turtinių nusikaltimų padarymą, naują nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, netrukus po to, kai išėjo iš pataisos namų, kas rodo, kad jis nedaro teisingų išvadų ir linkęs nusikalsti, pragyvenimui užsidirba darydamas naujas nusikalstamas veikas, pagrįstai paskyrė jam realią dviejų metų ir keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri, būdama savo dydžiu mažesnė už BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą šios bausmės rūšies vidurkį, teisėjų kolegijos vertinimu, yra aiškiai ne per griežta, atitinka siekiamus bausmės tikslus, švelninti ją nėra įstatyminio pagrindo.
14. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės išsamiai pasisakė dėl visų nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, tinkamai atliko įrodymų vertinimą bei tinkamai taikė įstatymus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nuomone, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams. Apeliantas, gi, vadovaudamasis tik deklaratyviais teiginiais bei subjektyviu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 11 d. nuosprendžio vertinimu, nepateikė apeliacinės instancijos teismui jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima panaikinti ar pakeisti skundžiamą nuosprendį. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė sprendimą, kuris netenkina nuteistojo ar jo gynėjo, savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 11 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.