Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Evaldo Gražio, Evaldo Pašilio,

viešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka (daliai proceso dalyvių dalyvaujant vaizdo konferencijos būdu per Zoom platformą) išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. D. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus ir nuteistojo V. I. gynėjos advokatės Daivos Jurevičienės apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas suėmime (nuo faktinio sulaikymo 2020 m. gruodžio 27 d. iki nuosprendžio priėmimo) išbūtas laikas.

V. I. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas suėmime (nuo faktinio sulaikymo 2020 m. gruodžio 27 d. iki nuosprendžio priėmimo) išbūtas laikas.

Iš J. D. ir V. I. solidariai nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui V. Š. (V. Š.) priteista 20 000 Eur neturtinei, 1 188 Eur turtinei žalai ir 650 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. J. D. ir V. I. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad:

J. D. ir V. I. 2020 m. laikotarpiu nuo gruodžio 25 d. iki gruodžio 26 d., tiksliai nenustatytu laiku, name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdami bendrininkų grupe, tarpusavio konflikto su V. Š. metu tyčia, bendrais veiksmais – rankomis, kojomis, peiliu sudavė ne mažiau keturiasdešimties smūgių į galvą, krūtinę, nugarą, juosmenį, rankas, kairės pusės sėdmenį bei koją nukentėjusiam, tuo padarė odos nubrozdinimus, minkštųjų audinių sumušimus su kraujosruvomis galvoje, krūtinėje, nugaroje, juosmens srityje, rankose, kairės pusės šonkaulių lūžius su pasieninės krūtinplėvės plyšimais, kairės mentės lūžį, muštinę-kirstinę kairio žasto apatinio trečdalio (alkūnės srities) žaizdą, durtinę pjautinę žaizdą kairės alkūnės srityje su kairio žastikaulio apatinio galo pažeidimu, durtines-pjautines žaizdas kairio sėdmens ir šlaunies srityje, dėl ko nuo patirtų sužalojimų visumos progresuojant mažakraujystei po nukraujavimo ir trauminiam šokui, V. Š. netrukus įvykio vietoje mirė, tai yra nužudė V. Š..

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3.5. Remiantis išdėstytu, gynėja teigia, kad, vertindamas įrodymus, teismas pažeidė BPK nuostatas, bylos aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai, jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis nebuvo patikrintas teisminio proceso metu. Įrodymai vertinti neteisingai, nepatikrinus kiekvieno jų tikrumo, liečiamumo, leistinumo, pakankamumo, jų tarpusavio ryšio ir neįvertinus jų visumos. Teismas nesivadovavo nuostata, kad parodymų patikimumas yra būtina sąlyga tam, kad baudžiamojoje byloje būtų išvengta neteisingo ir nepagrįsto asmens nuteisimo. Manoma, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme objektyvių ir neginčijamų duomenų apie tai, kad V. I. veiksmais buvo padaryta nusikalstama veika, nenustatyta. Todėl nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis V. I. atžvilgiu turi būti naikinamas.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo J. D. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinis skundas atmetamas. Nuteistojo V. I. gynėjos advokatės Daivos Jurevičienės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl nuteistajam neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 2 punktas).

Dėl J. D. paskirtos bausmės, BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo

4. Nuteistojo J. D. gynėjas apeliaciniame skunde neginčija byloje nustatytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, jų teisinio vertinimo. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų. Tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis, teismas teisingai nustatė nusikaltimo padarymo aplinkybes bei J. D. nusikalstamus veiksmus tinkamai kvalifikavo. Tačiau nuteistojo gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi dėl J. D. paskirtos bausmės. Teigia, kad nebuvo įvertintos visos bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės, paties nukentėjusiojo provokuojantis ir rizikingas elgesys, todėl buvo paskirta per griežta bausmė. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose analizuoja bausmės skyrimo nuteistajam J. D. klausimą (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

6. BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas paprastai bausmę sušvelnina ar pagriežtina tada, kai paskirta bausmė savo rūšimi arba dydžiu yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni.

8. Nuteistojo J. D. gynėjo apeliaciniame skunde ginčijant nuteistajam paskirtos bausmės dydį, pateikiami argumentai dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, t. y. kad nusikalstamos veikos padarymą lėmė paties nukentėjusiojo V. Š. netinkamas, provokuojantis elgesys. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas bylos faktines aplinkybes, neturi teisinio pagrindo sutikti su šiais argumentais. Teismų praktikoje ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius ar rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį, rizikingu – kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Sprendžiant, ar nukentėjusiojo poelgis buvo provokuojantis, atsižvelgiama į tai, kiek jis esmingai prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes.

10. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina ir tai, kad be paminėtų aplinkybių pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmę, tinkamai įvertino ir nuteistojo J. D. asmenybę. Kaip matyti iš bylos duomenų, J. D. anksčiau teistas du kartus, naują nusikalstamą veiką padarė, teistumui neišnykus, buvo baustas administracine tvarka, iki sulaikymo šioje byloje nedirbo, buvo registruotas Užimtumo tarnyboje. Nurodytos aplinkybės leidžia spręsti ne tik apie nuteistojo požiūrį į visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, bet ir apie susiformavusias jo vertybines orientacijas. Matyti, kad iš ankstesnių teistumų ir paskirtų bausmių tinkamos išvados nėra daromos, poelgiai neanalizuojami, o daromos veikos sunkėja. Visa tai J. D. charakterizuoja neigiamai, rodo didesnį jo pavojingumo visuomenei laipsnį. Baudžiamojoje byloje taip pat buvo įvertinti duomenys, susiję su nuteistojo šeimine padėtimi, sveikatos būkle. Bylos duomenimis, J. D. nevedęs, byloje duomenų apie turimus išlaikytinius nėra, jis buvo registruotas psichikos sveikatos centre, nusikaltimo padarymo metu nuteistajam konstatuotas psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini). Iš ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad ekspertinio tyrimo metu nebuvo užfiksuotos psichopatologijos, dėl kurių jis negalėtų suprasti aplinkybių, turinčių reikšmės bylai, priešingai – nustatyta, jog jis supranta savo veiksmų esmę ir gali juos valdyti, dėl psichinės būsenos priverčiamosios medicininio pobūdžio priemonės jam netaikytinos (t. 2, b. l. 124–127).

11. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nuteistajam J. D. skirtinos bausmės, įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes – kaltininko padarytos veikos pavojingumo laipsnį bei pobūdį, jo veiksmus, asmenybę, elgesį ir gyvenimo būdą iki veikos ir jos padarymo metu, t. y. kiekvieną nustatytą aplinkybę tiek atskirai, tiek jų visumą, nepaliekant neįvertintų jokių nuteistųjų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių. Jų visumos pagrindu teismas sprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti, skiriant nuteistajam straipsnio sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį nustatė atitinkantį sankcijoje numatytą bausmės vidurkį.

12. Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek pirmosios instancijos teismo, tiek šiame procesiniame sprendime nurodytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad nėra pagrindo išvadai, jog skundžiamame nuosprendyje nuteistajam buvo skirta neteisinga, savo dydžiu neproporcinga, neatitinkanti padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio ir pavojingumo laipsnio bausmė. Priešingai nei tvirtinama, nukentėjusiojo elgesys esminės reikšmės nuteistojo veiksmams neturėjo. Būtent nuteistojo veiksmai, pasirinkus netinkamą veikimo būdą, buvo tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su kilusiomis mirtinomis pasekmėmis. J. D. galėdamas pasirinkti teisėto elgesio variantą, to nepadarė. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės (kad pripažino padaręs nusikaltimą, gailėjosi, sutiko su civiliniais ieškiniais, veikė netiesiogine tyčia, yra jauno amžiaus, turi problemų dėl sveikatos būklės) kaip pagrindas mažinti paskirtą bausmę pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuotos ir įvertintos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo pakartotinai jas vertinti, kaip pagrindą spręsti dėl paskirtos bausmės neteisingumo. Naujų aplinkybių, galinčių sudaryti pagrindą švelninti už labai sunkų nusikaltimą paskirtą bausmę, nebuvo nustatyta. Pirmosios instancijos teismas įvertino visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, paskyrė pagrindines baudžiamosios atsakomybės nuostatas bei kaltininko įvykdyto nusikalstamos veikos pavojingumą atitinkančią bausmę. Nuteistajam J. D. paskirta bausmė atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų bei bausmei keliamų tikslų kontekste. Taigi, paskirta bausmė yra adekvatus ir proporcingas nuteistojo įvykdyto nusikaltimo baudžiamasis poveikis, nėra per griežta, neprieštarauja teisingumo principui ir atitinka keliamus prevencinius bausmės tikslus.

Dėl įrodymų vertinimo V. I. veiksmus kvalifikuojant pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

14. Baudžiamojoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji V. I. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai jo veiksmuose nustatyti tinkamai, todėl naikinti teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos išvados dėl nuteistojo V. I. padarytos nusikalstamos veikos ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė nuteistojo gynybos poziciją. Teismas išanalizavo gynybos akcentuojamas aplinkybes, kurios minimos ir apeliaciniame skunde, įvertinęs jų reikšmingumą, sprendžiant V. I. kaltės klausimą. Įvertinus teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, argumentus dėl įrodymų patikimumo, jų įrodomosios reikšmės bei atsižvelgus į visus baudžiamosios bylos duomenis, nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisingą procesinį sprendimą. Gretindamas iš skirtingų įrodymų šaltinių gautus duomenis, teismas padarė pagrįstas išvadas dėl jų įrodomosios reikšmės, nustatant svarbias baudžiamosios atsakomybės pagal BK 129 straipsnio 1 dalį taikymui V. I. faktines aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl V. I. veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu, jų teisinio vertinimo yra pagrįstos bylos duomenimis ir nuosprendyje aiškiai motyvuotos. Nustatytas nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos įrodytumas abejonių nekelia, o apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo yra deklaratyvūs ir nepatvirtina padaryto esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vien tai, jog teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei pageidauja apeliantai, savaime nereiškia, kad įrodymai įvertinti, pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas.

15. Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad, pareigūnams tikrinant 2020 m. gruodžio 27 d. apie 18.39 val. gautą pranešimą dėl galimai padaryto nusikaltimo, nuvykus adresu – (duomenys neskelbtini), šalia namo, ūkiniame pastate buvo rastas nuogo vyro, kaip nustatyta – V. Š., lavonas su smurto žymėmis. Atlikus lavono tyrimą, specialisto išvadoje Nr. M 1166/2020(02) konstatuoti sužalojimai galvoje, krūtinėje, nugaroje, juosmenyje, kairėje rankoje, kojoje ir sėdmenyje. Nustatyta, kad asmens mirtis įvyko nuo patirtų sužalojimų visumos, progresuojant mažakraujystei po nukraujavimo ir trauminiam šokui. Sužalojimai, kurie turėjo įtakos atsiradusioms pasekmėms, t. y. V. Š. mirčiai, padaryti per trumpą (skaičiuojant minutėmis) laiko tarpą ir greitai (kelių-keliasdešimties minučių laikotarpyje) (t. 1, b. l. 169­–176). Nustatyta, kad nukentėjusiajam konstatuoti sužalojimai (smurtinio pobūdžio veiksmų padarinys) padaryti ne mažiau kaip 40 trauminių poveikių. Nuosprendyje padaryta išvada, kad veiksmus, kurių pasekmė – nukentėjusiojo mirtis, nustatytomis aplinkybėmis (kilus konfliktui, esant apsvaigusiems nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos veiksmams) ir būdu (nukentėjusiajam suduodant rankomis, kojomis, peiliu; suduodant ne mažiau keturiasdešimties smūgių į galvą, krūtinę, nugarą, juosmenį, rankas, kairės pusės sėdmenį bei koją) veikdamas bendrininku grupe su J. D. padarė ir V. I.. Išvadą dėl nuteistojo V. I. kaltės, padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikaltimą, teismas grindė liudytojos J. Z. parodymais, ikiteisminio tyrimo veiksmų (įvykio vietos apžiūros, daiktų apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje ir kt.) atlikimo metu užfiksuotų duomenų turiniu, specialisto išvadomis ir kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais.

18. Išanalizavus baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nors nuteistasis ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu neigė savo veiksmais prisidėjęs prie jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, skundžiamu nuosprendžiu buvo pagrįstai konstatuota, jog jis (V. I.), veikdamas bendrininkų grupe su J. D., panaudoję prieš nukentėjusįjį V. Š. fizinį smurtą (bendrais veiksmais – rankomis, kojomis, peiliu sudavus ne mažiau 40 smūgių į galvą, krūtinę, nugarą, juosmenį, rankas, kairės pusės sėdmenį bei koją), ir dėl šių veiksmų patirtų sužalojimų visumos progresuojant mažakraujystei po nukraujavimo ir trauminiam šokui, nukentėjusiajam mirus – nužudė V. Š.. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistojo V. I. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, jo veikimas kartu su kitu nuteistuoju, įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų (liudytojos J. Z. parodymų ir juos patvirtinančių kitų, taip pat ir netiesioginių įrodymų) visuma, įvertinus juos pagal baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.

19. Bylos proceso metu apklausta liudytoja J. Z. nurodė nuteistojo V. I. dalyvavimo smurtaujant prieš nukentėjusįjį aplinkybes, t. y. kad V. I. prisijungė prie smurtaujančio J. D., sudavė smūgius, nors ir mažesnį jų kiekį nei kitas nuteistasis; kad V. I. padėjo J. D. išnešti nukentėjusiojo kūną į lauką, nuo minkštasuolio, ant kurio mirė V. Š., nuplėšė kruviną užtiesalą, valė grindis. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad liudytojos parodymai, kuriais vadovavosi apygardos teismas, yra patikimi, todėl, nustatinėdamas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, teismas pagrįstai jais rėmėsi. Liudytojos J. Z. parodymai yra pirminis ir tiesioginis įrodymų šaltinis – ji, būdama nusikaltimo vietoje, betarpiškai matė, kas ir kaip smurtavo prieš nukentėjusįjį, ir juos vertinant BPK 20 straipsnio nuostatos nepažeistos. Nors įvykio metu J. Z. buvo neblaivi, tačiau, kaip rodo šioje byloje nustatytos aplinkybės, tai netrukdė liudytojai įsiminti įvykio aplinkybes ir duoti teisingus parodymus. Nenustatyta aplinkybių, kad liudytoja būtų suinteresuota duoti klaidinančius parodymus. Nuteistasis V. I. pirmosios instancijos teismo posėdyje taip pat nurodė, kad J. Z. neturėjo priežasčių apkalbėti jį. Priešingai, nuteistojo V. I. gynėja, apeliaciniame skunde nesutikdama su byloje ištirtų įrodymų vertinimu, akcentuoja teismo posėdyje liudytojos J. Z. duotų parodymų dalį apie V. I. smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį atlikimo momentą ir tvirtina, kad V. I. veiksmai negalėjo sukelti V. Š. mirties, nes jis kelis smūgius nukentėjusiajam sudavė dar iki V. Š. trumpo išėjimo iš sodo namelio į lauką, o jam sugrįžus, daugiau prieš jį nesmurtavo, priešingai nei J. D..

20. Atsakydama į šiuos argumentus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistojo gynėja neteisingai cituoja paminėtos liudytojos parodymus. Liudytoja, apklausta teisiamajame posėdyje, gynėjos cituojamų aplinkybių, kad V. I. smurtą vartojo dar iki nukentėjusiajam trumpam išeinant į lauką, nenurodė. Priešingai, J. Z. parodė, kad po to, kai J. D. pirmą kartą pavartojo smurtą prieš V. Š., šis buvo trumpam išėjęs iš sodo namelio į lauką, o, jam sugrįžus ir prasidėjus taip pačiai diskusijai dėl nukentėjusiojo liudytojai pasakytų grubių žodžių, J. D. vėl pradėjo mušti nukentėjusįjį, tuo metu prie smurtaujančio J. D. prisijungė ir V. I.; nors V. I. smurtavo mažiau, tačiau taip pat sudavė ne vieną kartą nukentėjusiajam; po to, V. Š. atsisėdo ir akyse mirė (t. 5, b. l. 24–26).

21. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso metu liudytoja J. Z. buvo apklausta keletą kartų ir iš esmės nuosekliai nurodė aplinkybes, susijusias su V. I. atliktų smurtinių veiksmų pobūdžiu bei atlikimo momentu. 2020 m. gruodžio 28 d. apklausos įtariamąja metu J. Z. be kitų aplinkybių nurodė, kad tuo metu, kai V. Š. jai pasakė grubius žodžius ir J. D. prieš pastarąjį pirmą kartą panaudojo smurtą, V. I. su ja sėdėjo ant sofos. J. D. baigus mušti, V. Š. kažkur išėjo. Nukentėjusiajam grįžus maždaug po 15 min. ir atsisėdus, J. D. vėl pradėjo jį mušti. Tuo metu J. D. spardant gulintį ant žemės V. Š., prisijungė ir V. I.. Jis taip pat ne vieną kartą spyrė V. Š.. Baigus mušti, V. Š. atsisėdo ant minkštasuolio ir mirė (t. 2, b. l. 147–149). 2020 m. gruodžio 29 d. apklausta liudytoja, J. Z. patvirtino savo 2020 m. gruodžio 28 d. duotus parodymus, pakartodama, kad pirmą kartą J. D. mušant V. Š., V. I. nesikišo, sėdėjo ant sofos. Po šių veiksmų nukentėjusysis buvo trumpam išėjęs, o jam grįžus ir prasidėjus tai pačiai diskusijai dėl jo J. Z. pasakytų grubių žodžių, J. D. antrą kartą smurtavo prieš nukentėjusįjį ir būtent tuo metu, prie smurtaujančio J. D. prisijungė ir V. I., kuris taip pat pradėjo spardyti nukentėjusįjį. Baigus smurtauti, V. Š. atsisėdo ant minkštasuolio ir mirė (t. 2, b. l. 153–155). Nurodytas aplinkybes apie tai, kada, kaip ir kokius smurtinius veiksmus atliko V. I., liudytoja patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu, kur, naudodamasi manekenu, parodė bei paaiškino, kad, nukentėjusiajam esant kniūbsčiam, V. I. mušė jam iš nugaros, o J. D. mušė iš priekio (t. 2, b. l. 159–161). Taigi, iš aptarto seka, kad V. I., būdamas įvykio vietoje, stebėdamas J. D. veiksmus, kai pastarasis prieš nukentėjusįjį pavartojo smurtą pirmą kartą, ne tik jų nenutraukė, tuo jiems pritardamas, tačiau, J. D. pakartotinai smurtaujant nukentėjusiojo atžvilgiu, ėmė smurtauti ir pats, taip konkliudentiniais veiksmais prisidėdamas prie J. D. pradėtos nusikalstamos veikos.

22. Liudytojos J. Z. parodymai yra svarbūs bendrame šios bylos duomenų kontekste įvykio faktinių aplinkybių, o tuo pačiu ir V. I. nusikalstamų veiksmų nustatymui. Nuteistojo gynėja, menkindama nuteistojo V. I. vaidmenį, apeliaciniame skunde pateikia liudytojos teisme duotų parodymų dalies interpretaciją, nevertindama liudytojos parodymų visumos, nutylėdama gynybai nenaudingas dalis, kitas byloje ištirtais įrodymais nustatytas aplinkybes. Gynėjos skunde pateikiamas selektyvus įrodymų vertinimas neduoda pagrindo išvadai, jog V. I. veiksmai įvykio metu buvo nustatyti netinkamai ir dėl to skundžiamame nuosprendyje pateiktas netinkamas jų teisinis vertinimas. Todėl nėra objektyvaus pagrindo sutikti su nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamo liudytojos J. Z. parodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės.

23. Įrodinėtinų aplinkybių kontekste reikšmingi ir kiti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, sudarę pagrindą išvadai dėl nuteistojo V. I. kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Baudžiamojoje byloje pateikta specialisto išvada Nr. G 2960/2020(02) apie nuteistajam V. I. nustatytus sužalojimus, jų pobūdį ir galimą atsiradimo laiką (t. 1, b. l. 188–198). Nuteistasis V. I. teisiamajame posėdyje negalėjo paaiškinti, kada ir kokiomis aplinkybėmis ant jo kūno galėjo atsirasti sužalojimai, nustatyti specialisto tyrimo metu (t. 5, b. l. 132). Iš Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro 2021 m. balandžio 27 d. specialisto išvados matyti, jog ant nuteistojo V. I. įvykio metu dėvėto džemperio buvo aptikta žmogaus kraujo, kurio profilis sutampa su V. Š. genotipu, pėdsakai (t. 2, b. l. 28–38). Įvykio vietos, patalpų, lavono apžiūros protokoluose, minėtuose specialistų tyrimuose, liudytojos J. Z. parodymuose, kituose bylos įrodymuose užfiksuotų faktinių duomenų visuma patvirtina, kad V. I. V. Š. sužalojimo metu ne tik buvo prie V. Š., bet ir pats smurtavo prieš nukentėjusįjį.

24. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. M 1166/2020(02) nurodyta, jog V. Š. mirties priežastis – patirtų sužalojimų visuma progresuojant mažakraujystei po nukraujavimo ir trauminiam šokui. Sužalojimai padaryti keliais traumuojančiais daiktais ir įrankiais. Nustatyti daugybiniai minkštųjų audinių sumušimai galvoje, krūtinėje, nugaroje, rankose, kojose, padaryti kietu buku daiktu, galimai smūgiuojant rankomis ar kojomis. Žaizdos padarytos mažiausiai dviem skirtingai įrankiais. Nustatyti smūgių padarymo eiliškumo nėra galimybės. Sužalojimai, kurie turėjo įtakos atsiradusioms pasekmėms, t. y. V. Š. mirčiai, padaryti per trumpą (minutėmis skaičiuojant) laiko tarpą ir greitai (kelių-keliasdešimties minučių laikotarpyje) (t. 1, b. l. 169­–176).

25. Baudžiamojoje byloje surinktais ir ištirtais įrodymais neginčytinai nustatyta, kad V. I., veikdamas bendrininkų grupe su J. D., nužudė V. Š., o būtent, būdami apsvaigę nuo alkoholio, tarpusavio konflikto su nukentėjusiuoju metu, bendrais veiksmais – rankomis, kojomis, J. D. peiliu, sudavė ne mažiau 40 smūgių į galvą, krūtinę, nugarą, juosmenį, rankas, kairės pusės sėdmenį bei koją nukentėjusiam. Atliktų veiksmų pobūdis, įvertinus byloje esančią specialisto išvadą dėl V. Š. mirtį sukėlusių sužalojimų visumos, patvirtina, kad abiejų nuteistųjų – J. D. ir V. I. atlikti smurtiniai veiksmai yra tiesiogiai susiję su nukentėjusiojo mirties priežastimi. Teismas nedetalizavo kiekvieno nuteistojo suduotų smūgių, spyrių apimties iš bendrai nustatytų ne mažiau kaip 40 smūgių (kojomis, rankomis, peiliu), tačiau įvykio aplinkybės ir bylos duomenys patvirtina, kad buvo išnaudotos visos procesinės priemonės nustatyti kiekvieno iš nuteistųjų nusikalstamų veiksmų apimtį. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo abu nuteistieji – J. D. savo kaltę pripažino, o V. I. aiškino jokių veiksmų, dėl kurių nukentėjusysis mirė, neatlikęs, o, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, laikėsi pozicijos, kad dėl kelių jo (V. I.) nukentėjusiajam suduotų smūgių negalėjo kilti negrįžtamos pasekmės. Pažymėtina, kad įrodinėjimo procese svarbu yra tai, ar bylos įrodymų pakanka nustatyti aplinkybes, atskleidžiančias kiekvieno asmens padarytą konkrečią nusikalstamą veiką, bei konstatuoti jos sudėtį sudarančių požymių buvimą. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl V. I. kaltės ir nustatydamas faktines aplinkybes apie jo dalyvavimą nužudant asmenį, įvertino visus byloje surinktus įrodymus. Byloje nustatyta, kad V. I. dalyvavo nužudyme, kartu su kitu nuteistuoju J. D. smurtavo prieš nukentėjusįjį, nors ir mažesne, nei pastarasis, apimtimi. Nesant galimybės atriboti kiekvieno iš kaltininkų atliktų veiksmų pobūdžio, kurio veiksmai kokius sužalojimus lėmė, o specialisto tyrimo metu konstatavus, jog nukentėjusysis mirė nuo patirtų sužalojimų visumos, V. I. veiksmai pagrįstai pripažinti priežastiniu ryšiu susijusiais su nukentėjusiojo mirtimi. Jokių kitų aplinkybių, galėjusių nulemti nukentėjusiojo mirtį, išskyrus abiejų nuteistųjų prieš jį panaudotą smurtą, nenustatyta. Aptartos aplinkybės neduoda pagrindo vertinti V. I. veiksmus kaip mažiau pavojingus nei kito nuteistojo J. D..

26. Pagrindo kitokiam vertinimui nesudaro ir nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde akcentuojami nuteistojo J. D. parodymai dėl kaltės pripažinimo ir V. I. dalyvavimo, liudytojo V. R. parodymai, pabrėžiant, kad šis liudytojas nurodė, V. I. nepažinojęs ir su juo nebendravęs. Vien aplinkybės, kad J. D. pripažino smurtavęs prieš nukentėjusįjį, o kito nuteistojo veiksmų neprisiminęs, bei liudytojas V. R., kurio J. D. prašė atvažiuoti ir padėti atsikratyti V. Š. lavonu, nurodė, kad V. I. jis nepažinojo, su juo nebendravo, savaime neduoda pagrindo išvadai dėl netinkamai nustatytos V. I. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad nustatant faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes, vertintina surinktais ir patikimais įrodymais nustatytų duomenų visuma. Tai pirmosios instancijos teismas ir padarė.

27. Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad V. I. ir J. D. bendrininkaudami smurtavo prieš nukentėjusįjį be išankstinio susitarimo. V. I., tiesiogiai matydamas intensyvų J. D. smurtą prieš nukentėjusįjį, smurtavimo nesiekė nutraukti, tačiau prisidėjo prie nusikalstamos veikos padarymo savo veiksmais, kurie, kaip ir nuteistojo J. D. veiksmai, suduodant nukentėjusiajam smūgius, spardant į įvairias kūno vietas, sąlygojo nukentėjusiojo sužalojimus, sukėlusius mirtį. Nors aptartos aplinkybės rodo, kad J. D. smurtas prieš nukentėjusįjį buvo intensyvesnis, lyginant su V. I. veiksmais, tačiau pastarasis, matydamas J. D. veiksmus ir juos suprasdamas, prisijungdamas prie jų, suvokė, kad tokiais veiksmais yra kėsinamasi į nukentėjusiojo gyvybę (keliamas jai pavojus) ir tokiems smurtiniams veiksmams pritardamas konkliudentiniais veiksmais – veikė kartu. Prisidėdamas prie J. D. veiksmų, V. I. sutiko su prieš nukentėjusįjį naudojamo smurto pobūdžiu, suprato naudojamo smurto pavojingumą bei jo pasekmes ir, nors nenorėjo atimti gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams kilti, savo veiksmų padariniams buvo abejingas, t. y. veikė netiesiogine tyčia. Nuteistųjų smurtinių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu pobūdis ir intensyvumas – suduota nemažiau 40 smūgių kojomis, rankomis, peiliu į įvairias kūno vietas, nukentėjusiajam nesiginant, nukritus ir gulint ant žemės, prašant baigti mušti, specialisto išvadoje konstatuoti įvairaus pobūdžio sužalojimai, kurių visuma lėmė nukentėjusiojo mirtį, rodo vienodą, bendrai veikusių nuteistųjų tyčią smurtauti nukentėjusiojo atžvilgiu. Tarp nuteistojo V. I. veiksmų ir padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, kadangi jis, kaip ir kitas nuteistasis, atliko nužudymo objektyviąją pusę sudarančius veiksmus. V. I., kaip bendrininko, veiksmai buvo tinkamai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

28. Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde nurodė, kad V. I. nukentėjusiajam V. Š. sudavė kelis smūgius gindamas draugą. Sutikti su šiuo argumentu nėra pagrindo. Iš nustatytos įvykio pradžios ir jo eigos matyti, kad dėl nukentėjusiojo V. Š. liudytojai J. Z. pasakytų grubių žodžių, prieš jį buvo pavartotas smurtas, kuriam jis nesipriešino, jokių aktyvių veiksmų prieš jį smurtavusio J. D., o taip pat V. I. atžvilgiu neatliko. Liudytoja J. Z. parodė, kad nukentėjusysis nesigynė, gulėjo kniūbsčias ant žemės, prašė baigti mušti, atsiprašinėjo už pasakytus grubius žodžius. Specialisto išvada Nr. M 1166/2020(02) nustatyti sužalojimai nukentėjusiojo rankose, plaštakų nugariniuose paviršiuose, būdingi savigynai, mėginant prisidengti nuo smūgių (t. 1, b. l. 169­–176). Nuteistojo J. D. parodymų turinys nepatvirtina, kad būtų susiklosčiusi situacija, dėl kurios nuteistajam V. I. būtų reikėję ginti J. D. nuo nukentėjusiojo V. Š.. Todėl šis gynėjos argumentas atmestinas, kaip paneigtas bylos duomenimis.

29. Apibendrinus išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. I. kaltu dėl, veikiant bendrininkų grupe su J. D., netiesiogine tyčia įvykdyto V. Š. nužudymo, rėmėsi išsamia bei nešališka tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai jo kaltę pagrindžiančių bylos duomenų analize, laikėsi teismų praktikoje akcentuojamų taisyklių ir esminių įrodymų vertinimo klaidų nepadarė. Nustatyti BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, jie yra įrodyti. Skundžiamame nuosprendyje aptartų įrodymų šaltinių duomenys, kurių analizė patikrinta šiame procesiniame sprendime, yra pakankami nuteistojo kaltę patvirtinantys įrodymais. Apeliaciniame skunde dėstoma skundžiamo nuosprendžio išvadų kritika pagrįsta tik subjektyvia nuomone, duomenų, jog įrodymai įvertinti netinkamai, pažeidžiant BPK reikalavimus, nenustatyta. Teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių dėl teismo išdėstytų išvadų pagrįstumo ir teisingumo, o skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad byloje įrodinėtinos aplinkybės buvo tinkamai nustatytos byloje surinktais pakankamais įrodymais. Baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos teismas skundžiamame nuosprendyje nepadarė.

30. Kadangi nuteistojo V. I. gynėjos apeliaciniame skunde prašoma V. I. iš kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį išteisinti, vadinasi, pirmosios instancijos teismo nuosprendis šio nuteistojo atžvilgiu skundžiamas pilna apimtimi, teisėjų kolegija patikrina ir skundžiamo nuosprendžio dalį dėl šiam nuteistajam paskirtos bausmės.

31. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis), svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Aptariant bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pabrėžtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp pada­rytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nusta­ty­ta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta.

32. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, kad V. I. padaryta nusikalstama veika priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas numato tik itin griežtą laisvės atėmimo (nuo 7 iki 15 metų) bausmę ir alternatyvių laisvės atėmimui bausmių nenumato. Nusikaltimą, kuriuo buvo sukeltos labai sunkios ir negrįžtamos pasekmės – kito žmogaus mirtis, V. I. padarė veikdamas netiesiogine tyčia, dėl menkavertės priežasties nukentėjusiajam sudavus smūgius į įvairias kūno vietas. Individualizuodamas bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į V. I. charakterizuojančias aplinkybes – jis anksčiau teistas keturis kartus, naują nusikalstamą veiką padarė, teistumui neišnykus, buvo baustas administracine tvarka, iki sulaikymo šioje byloje dirbo, tačiau neatlygino nukentėjusiesiems nei dalies turtinės ir neturtinės žalos, civilinių ieškinių nepripažino. Baudžiamojoje byloje taip pat buvo įvertinti duomenys, susiję su nuteistojo šeimine padėtimi, sveikatos būkle – kad nuteistasis nevedęs, į priklausomybės ligų gydymo įskaitą neįrašytas, apie jo psichiatrinį gydymą duomenų taip pat nėra. Byloje teismas nenustatė V. I. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatė dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes (nusikalto, veikdamas bendrininku grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas)). Pagrindo išvadai, kad pastarosios aplinkybės būtų nustatytos neteisingai, nėra. Kitų aplinkybių, kurias būtų galima pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis ar sunkinančiomis, pirmosios instancijos teismo nebuvo nustatyta, tokių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija. Nors apeliaciniame skunde teigiama ir tai, kad smurtą prieš nukentėjusįjį V. Š. išprovokavo paties nukentėjusiojo netinkamas elgesys, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pripažinti nukentėjusiojo elgesį provokuojančiu ar rizikingu BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme. Teisėjų kolegijos nuosprendžio 10 ir 28 punktuose pasisakyta dėl nukentėjusiojo veiksmų įvykio metu vertinimo. Kaip minėta, esminę reikšmę nuteistųjų veiksmams turėjo ne nukentėjusiojo elgesys, o nuteistųjų (taip pat ir nuteistojo V. I.) nesugebėjimas adekvačiai reaguoti į susidariusią situaciją ir apsvaigimas nuo alkoholio. Todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti V. I. atsakomybę lengvinančia aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte.

33. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tiek nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, tiek nuteistojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, sprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti, skiriant V. I. artimą baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui, t. y. vienuolikos metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Pažymėtina, jog apygardos teismas, įvertinęs iš esmės analogiškas kito nuteistojo J. D. bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, paskyrė jam kiek mažesnę (vienuolikos metų) laisvės atėmimo bausmę.

34. Teisėjų kolegija, nemenkinant nuteistųjų padarytos veikos pavojingumo, sprendžia, kad teismas, skirdamas V. I. didesnę nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, o tuo pačiu didesnę, nei J. D. paskirta, bausmę, nepakankamai ją individualizavo, be kitų aplinkybių neįvertino to, kad V. I. panaudotas smurtas prieš nukentėjusįjį nebuvo toks intensyvus, kaip jo bendrininko J. D., kuris pirmas ir pradėjo smurtauti. BK 41 straipsnis be kitų bausmės tikslų (bendrosios prevencijos, nubaudimo, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimo) išskiria ir teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimą. Byloje nekyla abejonių, kad nuteistojo V. I. padaryta veika – kito žmogaus nužudymas – yra labai sunkus nusikaltimas, tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, byloje nustatytos šio nusikaltimo padarymo aplinkybės, V. I. atliktų veiksmų apimtis duoda pagrindą išvadai, jog bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, gali būti pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas, paskyrus V. I. švelnesnę – dešimties metų – laisvės atėmimo bausmę.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 22 d. nuosprendį pakeisti.

V. I., pripažintam kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, paskirtą 11 (vienuolikos) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 10 (dešimties) metų.

Kitą Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo J. D. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą atmesti.