Panevėžio apygardos teismo nutartis

2017-04-11 · Civilinė byla Nr. e2A-265-544/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-04-11
Bylos Nr.
e2A-265-544/2017
Teisminio proceso Nr.
2-30-3-00796-2016-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Ramunė Čeknienė
Ieškovas
(duomenys neskelbtini)
Atsakovas
J. P.

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. e2A-265-544/2017

Liudvikas Myško Proceso Nr. 2-30-3-00796-2016-9
Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.6.1.5.; 2.6.10.5.1.; 2.6.29.3.; 3.1.7.6.; 3.3.1.18.3.;
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 11 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės (duomenys neskelbtini), AB apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-969-732/2016 pagal ieškovės „(duomenys neskelbtini)“, AB ieškinį atsakovei J. P. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė pirmosios instancijos teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės J. P. 72,41 Eur negrąžintos kredito, 306,23 Eur mokėjimo palūkanų, 7,45 Eur netesybų už netinkamą prievolės vykdymą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tarp vartojimo kredito davėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – Pradinis kreditorius) ir atsakovės 2013 m. sausio 29 d. buvo sudaryta vartojimo kredito išdavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis), pagal kurią atsakovei suteiktas 72,41 Eur kreditas 60 dienų terminui. Vartojimo kreditą atsakovė turėjo grąžinti iki 2013 m. kovo 30 d. 2016 m. rugpjūčio 18 d. tarp pradinio kreditoriaus ir ieškovės buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis (toliau – Reikalavimo perleidimo sutartis), pagal kurią pradinis kreditorius perleido ieškovei reikalavimo teises į UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolingus asmenis, tarp jų ir į atsakovę J. P.. Atsakovė iki šiol nėra grąžinusi gauto kredito ir nėra sumokėjusi palūkanų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Teismo pranešimu atsakovė buvo įpareigota pateikti atsiliepimą į ieškinį per 14 dienų nuo procesinių dokumentų įteikimo dienos. Teismo pranešimas atsakovei J. P. Lietuvos Respublikos civilinio proceso tvarka (toliau – CPK) nustatyta tvarka buvo įteiktas 2016 m. lapkričio 11 d. (įteikta asmeniškai). Atsiliepimo į pareikštą ieškinį atsakovė nepateikė, todėl, esant ieškovės prašymui, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad priimtinas sprendimas už akių. Skundžiamu sprendimu už akių pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės J. P. 72,41 Eur kredito, 44,79 Eur palūkanų, 7,45 Eur netesybų už netinkamą prievolės vykdymą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2016 m. lapkričio 4 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 43,91 Eur bylinėjimosi išlaidų.Pirmosios instancijos teismas vertino, jog byloje esančių įrodymų visuma, atlikus jų formalų vertinimą, patvirtina, jog J. P. netinkamai vykdė Sutarties sąlygas bei prisiimtus įsipareigojimus, dėl ko turi mokėti ne tik kreditą, tačiau ir palūkanas bei netesybas.Tačiau skundžiamą sprendimą už akių priėmęs pirmosios instancijos teismas vertino, jog ieškovė, prašydama priteisti būtent 306,23 Eur dydžio palūkanas, šiam reikalavimui pagrįsti nepateikė jokių duomenų dėl palūkanų apskaičiavimo, juo labiau, kad vartojimo kredito gavėjo atsakomybė ribojama Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) nustatytu dydžiu (0,05 procentų) ir į šią atskirai neįrodinėtiną sumą turi būti įskaičiuojami visi vartojimo kredito davėjo patiriami nuostoliai. Taikant VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatytą 0,05 procentų dydžio pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną tarifą, ieškovei mokėtinos palūkanos buvo paskaičiuotos taip: už pradelstą laiką nuo 2013 m. kovo 31 d. iki 2016 m. rugpjūčio 18 d., t. y. 1237 dienas, nuo mokėtinos 72,41 Eur dydžio sumos ieškovei turi būti sumokėta 44,79 Eur dydžio palūkanų (72,41 Eur x 0,05 proc. x 1237 dienos = 44,79 Eur).Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės reikalavimas buvo tenkintas iš dalies, t. y. patenkinta 32,91 procentų pareikštų reikalavimų, bylinėjimosi išlaidos buvo sumažintos iki 43,91 Eur.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į skundą teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė „(duomenys neskelbtini)“, AB prašo pakeisti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį dėl mokėjimo palūkanų ir jai iš atsakovės priteisti dar 261,43 Eur mokėjimo palūkanų bei atitinkamai priteisti padidintas bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.Nurodo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007.). Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Banko Priežiūros tarnyba 2013 m. vasario 5 d. pozicijoje „Dėl Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatų, susijusių su vartojimo kredito gavėjo finansinių įsipareigojimų nevykdymu laiku, taikymo“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nustatyta, jog mokėjimo palūkanų (neatsižvelgiant į tai, kokiu pagrindu jos nustatytos) skaičiavimas tęsiasi iki sutarties pasibaigimo. Nutraukus sutartį, pareiga mokėti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas išlieka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010). Toks aiškinimas atitinka ir mokėjimo palūkanų paskirtį – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi pinigais tol, kol toks naudojimasis tęsiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra suformavęs poziciją, jog sprendžiant šalių ginčą, ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje, būtina turėti omenyje, kad: šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito davėjas su kredito gavėju susitarė, kokio dydžio palūkanų norma bus taikoma, su tokiu palūkanų dydžiu sudarydamas kredito sutartį kredito gavėjas susipažino ir patvirtino, kad su ja sutinka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015). Apeliantė pabrėžia, jog Molėtų rajono apylinkės teismas netinkamai kvalifikavo teisinį santykį, kadangi VKĮ 11 straipsnio 8 dalis yra taikoma nustatyti minimalų netesybų dydį. Šiuo atveju yra prašomos priteisti mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos, kurių paskirtis nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą Mokėjimo palūkanų traktavimas kaip delspinigių pažeidžia šių palūkanų paskirtį ir užeina už ieškinio ribų. Kadangi prašoma priteisti mokėjimo palūkanų suma neprieštarauja esamam teisiniam reglamentavimui ir teismų praktikai, apeliantė mano, jog pareikštas materialinis reikalavimas turi būti tenkinamas visiškai, o priteisiamos bylinėjimosi išlaidos turi būti padidintos.Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas, Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimo už akių dalis, kuria dalinai patenkintas reikalavimas priteisti mokėjimo palūkanas ir priteistos sumažintos bylinėjimosi išlaidos, keistina (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Apeliaciniame skunde ieškovė ginčija sprendimo už akių dalį, kuria nepilnai patenkintas jos reikalavimas priteisti mokėjimo palūkanas bei atitinkamai sumažintos bylinėjimosi išlaidos. Atsižvelgiant į tai, kitos pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies teisėtumas ir pagrįstumas nėra tikrinamas, o byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Pirminis kreditorius UAB „(duomenys neskelbtini)“ su atsakove J. P. 2013 m. sausio 29 d. sudarė vartojimo kredito išdavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovei suteikė 72,41 Eur vartojimo kreditą 60 dienų terminui, o atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą iki 2013 m. kovo 30 d. ir sumokėti sutartas palūkanas. 2016 m. rugpjūčio 18 d. tarp pradinio kreditoriaus ir ieškovės „(duomenys neskelbtini)“, AB buvo sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis, kuria Pradinis kreditorius perleido ieškovei reikalavimo teises į atsakovę. Ieškovė tvirtina, kad 2016 m. rugpjūčio 22 d. elektroniniu paštu išsiuntė atsakovei Reikalavimo perleidimo sutarties kopiją ir pranešimą dėl reikalavimo įvykdyti prievolę. Atsakovė susidariusio įsiskolinimo nepadengė. Vadovaudamasi VKĮ 19 straipsniu ieškovė 2016 m. rugpjūčio 22 d. atsakovei siųstu išankstiniu raštišku pranešimu nutraukė su ja sudarytą vartojimo kredito sutartį. Pagal Sutartį atsakovė liko skolinga 72,41 Eur negrąžinto kredito, 7,45 Eur netesybų bei 306,23 Eur mokėjimo palūkanų ir 136 Eur bylinėjimosi išlaidų. Skundžiamą sprendimą už akių priėmęs pirmosios instancijos teismas, sumažindamas ieškovės prašomas priteisti mokėjimo palūkanas, rėmėsi VKĮ 11 straipsnio 8 dalies nuostatomis, kuriose (galiojusios kredito Sutarties sudarymo metu) numatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Apeliacinės instancijos teismas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sprendžiant mokėjimo palūkanų dydžio pagal sutartį priteisimo klausimą nesutinka.Kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, nagrinėjamu atveju yra keliamas ne netesybų (mokesčio kreditoriui už praleistą prievolės įvykdymo terminą), o mokėjimo palūkanų, kurios, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, yra mokestis už pinigų skolinimą dydžio apskaičiavimo klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-258/2005; Nr. 3K-3-357/2007). Be to, CK 6.872 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys. Sudarydamos vartojimo kredito sutartį, šios bylos šalys susitarė dėl 114,98 procentų vartojimo kredito palūkanų normos, kurias kredito gavėjas privalo sumokėti už naudojimąsi vartojimo kreditu (Sutarties bendrosios sąlygos bei Standartinė informacija apie vartojimo kreditą). Įvertinus tai, kad atsakovei J. P. kreditas buvo suteiktas vartojimo tikslams, atsakovė traktuotina kaip vartotoja, silpnesnė sandorio šalis, todėl jos atžvilgiu mokėjimo (pelno) palūkanų dydis gali būti ribojamas specialiuosiuose įstatymuose, ką visiškai pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime už akių.Tačiau pagal VKĮ nuostatas, bendra vartojimo kredito kaina yra protinga, pagrįsta ir sąžininga, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma Sutarties sudarymo momentu yra ne didesnė kaip 200 procentų (21 straipsnio 1- 2 dalys) (VKĮ 21 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d.). Todėl šios bylos šalių sudarytoje sutartyje nustatytas bendros vartojimo kredito kainos metinė 200 procentų metinė norma taip pat nėra pagrindas pagal įstatymą mažinti tokias palūkanas, nors atsakovė ir yra vartotoja bei silpnesnioji sandorio šalis. Pabrėžtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad vartotojams suteikiama papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų, jog sudarytų sutarčių reikia laikytis (CK 6.38, 6.59 straipsniai). Todėl vartotojai, naudodamiesi įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, negali siekti nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Kasacinio teismo išaiškinta, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų, kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo, tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010). Toks aiškinimas atitinka ir mokėjimo palūkanų paskirtį – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi pinigais tol, kol toks naudojimasis tęsiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015). Be to, sprendžiant, ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje, būtina įvertinti, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, kad pasirašydamos sutartį jos gera valia susitarė dėl palūkanų normos dydžio taikymo, savo parašu patvirtino, kad su juo sutinka. Įvertintina ir aplinkybė, jog kreditų davėjai turi pareigą skolinti atsakingai, tačiau ir vartojimo kreditų gavėjai (vartotojai) privalo finansinius sprendimus priimti atsakingai, pateikti tikslią informaciją apie savo finansinę situaciją bei priimti tinkamus sprendimus pagal asmenines ir finansines galimybes. Be to, smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Taigi būtina įvertinti tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015).Nagrinėjamoje atveju Sutarties šalys susitarė, kad už naudojimąsi piniginėmis lėšomis bus mokamos nustatyto dydžio palūkanos, kurios skaičiuojamos nuo negrąžintos kredito dalies iki visiško prievolės įvykdymo (Bendrosios sąlygos, Standartinės informacijos apie vartojimo kreditą 2.3 punkto nuostatos). Tai patvirtina, kad atsakovė sutiko su Pirminio kreditoriaus sąlygomis mokėti pelno palūkanas. Kartu byloje nustatyta, kad atsakovė J. P. nesirūpino Sutarties eiga ir vykdymu, nepateikė atsiliepimo į ieškinį, byloje neįrodinėjo, jog Sutarties sudarymo metu Pirminio kreditoriaus nustatytos mokėjimo palūkanos neatitiko protingumo, pagrįstumo reikalavimų, prieštaravo sąžiningai verslo praktikai ar pažeidė vartojimo kredito gavėjo ir jo davėjo interesų pusiausvyrą, neįvykdė nė dalies sutartinių įsipareigojimų. Atsakovė Sutarties sąlygų neginčijo ir jos neatsisakė, todėl teismas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo sumažinti mokėjimo palūkanas. Pripažinus, kad Sutartimi nustatytas bendros vartojimo kredito kainos metinės normos dydis neviršijo tuo metu galiojusioje VKĮ redakcijoje įtvirtintos 200 procentų ribos, apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo išvadai, kad vartojimo kredito sutartimi nustatytos palūkanos yra aiškiai per didelės, kad jos neatitiko vartotojos interesų, prieštaravo įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams, kad yra esminė šalių nelygybė ir kad yra faktinis bei teisinis pagrindas jas mažinti. Byloje nustatyta, kad atsakovei R. P. buvo siųstas pranešimas dėl reikalavimo įvykdyti prievolę, kuriame kartu buvo nurodytos ir kilsiančios neigiamos pasekmės, t. y. Sutarties nutraukimas (2016 m. rugpjūčio 22 d.). Ieškinys dėl skolos, palūkanų priteisimo teismui pateiktas 2016 m. spalio 26 d. Todėl apeliantės veiksmus yra pagrindas vertinti kaip aktyvius, nevilkinančius skolos išieškojimo proceso ir dirbtinai nedidinančius atsakovei priskaitomų palūkanų dydžio. Dėl paminėtų motyvų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog, priimdamas skundžiamą sprendimą už akių, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas (CK 1.5 straipsnis, 6.872 straipsnio 1 dalis, VKĮ 11 straipsnio 8 dalis, 21 straipsnio 1-2 dalys), dėl ko skundžiamo procesinio sprendimo dalis, kuria teismas sumažino iš atsakovės priteistinas mokėjimo palūkanas nuo 306,23 Eur iki 44,79 Eur ir bylinėjimosi išlaidas, keičiama, padidinant priteistą sumą ir bylinėjimosi išlaidas iki ieškinyje nurodytos sumos (CPK 93 straipsnio 5 dalis, 330 straipsnis). Patenkinus apeliacinį skundą, iš atsakovės ieškovei priteisiama 15 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimą už akių pakeisti ir iš atsakovės J. P., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei „(duomenys neskelbtini)“, AB, į. k. (duomenys neskelbtini), priteistas 44,79 Eur mokėjimo palūkanas padidinti iki 306,23 Eur, bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme padidinti nuo 43,91 Eur iki 136 Eur bei nurodyti, jog 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme 2016 m. lapkričio 4 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra skaičiuojamos nuo priteistos 386,09 Eur sumos.

Kitą teismo sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš J. P., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei „(duomenys neskelbtini)“, AB, į. k. (duomenys neskelbtini), 15 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.

Teisėja Ramunė Čeknienė