- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-11-07
- Bylos Nr.
- e2-12167-1104/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-20408-2025-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dmitrij Rancev
- Ieškovas
- akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybei
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „YIT Lietuva“
- Kategorijos
Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų teisėjas Dmitrij Rancev, veikdamas Vilniaus miesto apylinkės teismo vardu, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl turtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo byloje uždaroji akcinė bendrovė „YIT Lietuva“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. ieškovė ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės priteisti 535,21 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ ir A. T. 2023 m. balandžio 18 d. sudarė transporto priemonės savanoriškojo draudimo sutartį (draudimo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini)). Sutartimi buvo apdrausta transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Transporto priemonė). 2024 m. vasario 24 d. Transporto priemonė Ukmergės g. 250 Vilnius (toliau – ir Gatvė) įvažiavo į važiuojamoje kelio dalyje esančią duobę ir dėl to Transporto priemonė buvo apgadinta. Žalos administravimo metu taip pat buvo nustatyta, kad duobė, buvusi važiuojamojoje kelio dalyje, nebuvo ženklinta bei įvykio vietoje nebuvo greitį ribojančių kelio ženklų. Atlikus Transporto priemonės nuotolinę apžiūrą buvo nustatyta, kad įvykio metu buvo sugadintas Transporto priemonės priekinis amortizatorius. Nurodytą aplinkybę patvirtina kartu su ieškiniu pateikiamos fotonuotraukos. Ieškovė už įvykio metu Transporto priemonei padarytos žalos likvidavimą išmokėjo 535,21 Eur draudimo išmoką. Draudimo išmoka buvo išmokėta pagal remonto darbų sąmatą sudarytą Audatex sistema. Ieškovė iš remonto darbų sąmatos išskaitė padangų nusidėvėjimą – 173,49 Eur (el. b. l. 1-3).
3. Teisme gautas atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės atsiliepimas, kuriame atsakovė nurodo, kad ginčas yra susijęs su viešuoju interesu – viešųjų finansų naudojimu ir tokiu atveju sprendimas turi būti priimamas itin skrupulingai, pašalinant visas galimas abejones. Valstybės ar savivaldybių turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus, o teisės normos, reglamentuojančios valstybės ir savivaldybės turto perleidimą, turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas. Teismai, nagrinėdami ginčus, kuriuose viena iš s?alių yra valstybe? ar savivaldybe?, sprendimus turi priimti itin atsakingai ir rūpestingai, kadangi neteisingai išsprendus byla?, susijusia? su viešųjų? finansų? naudojimu, nukenčia viešasis interesas. Nurodo, kad kaip matyti iš ieškinio turinio bei prie ieškinio pridėtų ieškinio priedų, ieškinyje nurodyta žalos suma nėra tinkamai pagrindžiama. Pažymi, kad Vilniaus miesto savivaldybė neginčija fakto, jog ji yra šio kelio savininkė, tačiau ji negali būti laikoma atsakinga už dėl kelio trūkumų kilusią žalą dėl toliau išdėstytų aplinkybių. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau – ir kelių įstatymas) 4 straipsnio 3 dalimi, vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 32 punktu, numatyta, jog vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas bei saugaus eismo sąlygų užtikrinimas priskiriamas savivaldybės funkcijoms. Remiantis vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, viešąsias paslaugas teikia savivaldybių įsteigti paslaugų teikėjai arba pagal su savivaldybėmis sudarytas sutartis – kiti viešai pasirenkami fiziniai bei juridiniai asmenys. Taigi vietos savivaldos įstatymas suteikia galimybę tam tikras funkcijas, susijusias su viešųjų paslaugų suteikimu, o šiuo konkrečiu atveju – su vietinės reikšmės kelių ir gatvių valdymu, pagal sudarytas sutartis perduoti kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims. Tuo tarpu 2004 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 155 patvirtinto „Kelių priežiūros tvarkos aprašo“ (toliau – ir aprašas) 6 punkte numatyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Taigi, sistemiškai vertinant šias teisės normas, darytina išvada, kad pačios savivaldybės nevykdo jų teritorijose esančių kelių ir gatvių priežiūros ar remonto, o būtent atlieka užsakovės pareigas ir paveda šiuos darbus atlikti tam tikriems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie specializuojasi tose srityse. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.266 straipsnio 1 dalį, pareiga atlyginti žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų yra nustatyta ne tik šių objektų savininkui, bet ir valdytojui. Iš šios įstatymo nuostatos galima daryti išvadą, kad jei minėtų objektų savininkas perduoda šiuos objektus valdyti kitam asmeniui (valdytojui), tai už jų sugriuvimą ar kitais trūkumais padarytą žalą tretiesiems asmenims atsako ne savininkas, o valdytojas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, jei viešame registre nurodytas savininkas įrodo, kad atsakingas už žalą iš tikrųjų yra kitas asmuo, kuris faktiškai valdo daiktą (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau - ir CPK) 12 straipsnis, 178 straipsnis), savininko atsakomybės prezumpcija gali būti paneigta. Pažymi, kad statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju turi būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą2. Vadovaujantis minėtais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, atsakovės nuomone, galima konstatuoti, jog tam, kad konkretus subjektas būtų laikomas statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos (įskaitant kelius) valdytoju, jam pakanka daiktinės ar prievolių teisės pagrindu šiems objektams atlikti bent vieną iš minėtų veiksmų (t. y. arba eksploatuoti, arba prižiūrėti, arba tvarkyti). Kadangi vietos savivaldos įstatymas suteikia galimybę tam tikras funkcijas, susijusias su viešųjų paslaugų suteikimu, o šiuo konkrečiu atveju – su vietinės reikšmės kelių ir gatvių valdymu, pagal sudarytas sutartis perduoti kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, Vilniaus miesto savivaldybė 2023 m. rugpjūčio 14 d. su UAB „YIT Lietuva“ sudarė sutartį Nr. A62-592/23 (toliau – sutartis) dėl Vilniaus miesto vakarinės miesto dalies gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros. Sutarties techninės specifikacijos 7.1.10 ir 7.1.9 punktuose numatyta, jog UAB „YIT Lietuva“ yra perleidžiama statinio valdytojo atsakomybė ir rangovas privalės atlyginti perkančiajai organizacijai ar tretiesiems asmenims padarytą žalą, atsiradusią dėl netinkamos gatvių ir kiemų dangos priežiūros ir remonto ir (arba) netinkamos gatvių ir kiemų dangos būklės, taip pat UAB „YIT Lietuva“ privalo nuolat vykdyti perduotų eksploatuoti gatvių ir kiemų dangos stebėseną. UAB „YIT Lietuva“ vykdys gatvių valdytojo teises ir pareigas, avarinius dangos defektus nustatys ir šalins be atskiro perkančiosios organizacijos (Savivaldybės) pavedimo. Defektus, kurie kelia grėsmę visų eismo dalyvių saugumui, tiekėjas privalo nedelsdamas pažymėti gairelėmis, aptverti ir šalinti (taisyti) ir apie šią aplinkybę informuoti perkančiąją organizaciją. Šiuo atveju sutartyje yra akcentuojama, jog yra perleidžiama būtent atsakomybė, todėl šiuo konkrečiu atveju, patirtą žalą dėl netinkamos kelių priežiūros turi atlyginti asmuo, kuriam buvo perduota statinio valdymo atsakomybė. Atsakovės manymu, kadangi atsakovė, sudarydama minėtą sutartį su rangovu, turėjo tikslą perduoti priežiūros atsakomybę savo srities profesionalams, įgalinant juos daryti ūkinį bei fizinį poveikį prižiūrimoms gatvėms savo iniciatyva esant keliančioms grėsmę situacijoms, UAB „YIT Lietuva“ pasirašydama sutartį su Vilniaus miesto savivaldybe sutiko perimti atsakomybę ir atlyginti žalą tretiesiems asmenims dėl netinkamos priežiūros ir (arba) netinkamos gatvių ir kiemų dangos būklės. Pažymėtina, jog Savivaldybė, sudarydama minėtą sutartį su UAB „YIT Lietuva“ turėjo tikslą perduoti Vilniaus miesto vakarinės dalies gatvių valdymą savo srities profesionalams UAB „YIT Lietuva“, įgalinant juos turėti savo žinioje minėtų miesto dalių gatvių ir kiemų dangos valdymą ir suteikiant teisę tose gatvėse elgtis savo nuožiūra bei daryti ūkinį bei fizinį poveikį savo iniciatyva esant keliančioms grėsmę situacijoms. Tai, kad Vilniaus miesto pietinės ir rytinės dalies valdymą buvo perduotas būtent aiškiai UAB „YIT Lietuva“ yra išreikšta minėtos sutarties 7.1.10 ir 7.1.9 punktuose. Taigi sutartimi gatvių valdymas buvo pavestas atlikti UAB „YIT Lietuva“. Remiantis sutartimi UAB „YIT Lietuva“ prisiėmė gatvių stebėsenos pareigą, gatvių valdytojo atsakomybę pagal CK 6.266 straipsnio statusą. Taigi, nustatyta konkreti pareiga UAB „YIT Lietuva“ užtikrinti, kad kelio defektai, keliantys grėsmę, būtų likviduojami nedelsiant ir būtent UAB „YIT Lietuva“ už tai prisiima atsakomybę. Šiuo atveju UAB „YIT Lietuva“ privalėjo veikti ne tik pagal atsakovės nurodymus, bet ir reguliariai tikrindama gatvių būklę bei nustatydama gatvių defektus, imtis iniciatyvos juos šalinti. Iš sutarties nuostatų visumos matyti, jog UAB „YIT Lietuva“ įsipareigojo ne išimtinai laukti Savivaldybės nurodymų prieš imantis bet kokių savo kompetencijai priskirtų veiksmų, tačiau atvirkščiai – imtis aktyvių veiksmų užtikrinant tinkamą gatvių būklę, ko šiuo nagrinėjamu atveju UAB „YIT Lietuva“ galimai neatliko. Atkreiptinas dėmesys, jog sutarties 5.1.38 punkto pagrindu, UAB „YIT Lietuva“ įsipareigoja „savo sąskaita atlyginti nuostolius Užsakovui ir tretiesiems asmenims, kurie atsirado dėl netinkamo sutarties vykdymo ar jos nevykdymo“. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovės manymu, darytina išvada, kad Ukmergės g. 250 Vilniuje, valdytojo atsakomybė sutarties pagrindu buvo perduota UAB „YIT Lietuva“.
Atsiliepimas
4. Atsakovė taip pat nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybė, vykdydama jai, kaip Vilniaus miesto gatvių savininkui tenkančią pareigą, užtikrinti tinkamą gatvių būklę bei priežiūrą, 2023 metais sutartimi pavedė UAB „YIT Lietuva“ atlikti gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros darbus. Taigi būtent UAB „YIT Lietuva“ ginčo įvykio metu atliko Ukmergės g., Vilniuje priežiūrą. Sudaryta sutartis įrodo, kad Vilniaus miesto savivaldybė tinkamai rūpinosi miesto gatvėmis ir vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, perdavė jas prižiūrėti šios srities profesionalams. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamos bylos atveju, nėra pagrindo teigti esant Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų (ar neveikimo), kurie galėjo lemti žalos atsiradimą ginčo automobiliui įvažiavus į kelyje buvusią duobę. Akcentuotina, jog siekdama įrodyti Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų neteisėtumą, ieškovė apsiribojo abstraktaus pobūdžio pastebėjimais, nenurodė, kaip konkrečiai pasireiškė Vilniaus miesto savivaldybės darbuotojų nerūpestingumas ir neatidumas organizuojant Vilniaus miesto gatvių priežiūrą. Ieškovas neįrodė, jog Vilniaus miesto savivaldybė būtų nesilaikiusi ar pažeidusi teisės norminius aktus, Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nustatyti nėra pagrindo, taigi nėra ir jokio teisinio pagrindo priteisti žalos atlyginimą. Ieškovė neįrodė, jog Vilniaus miesto savivaldybė būtų nesilaikiusi ar pažeidusi teisės norminius aktus, Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nustatyti nėra pagrindo, taigi nėra ir jokio teisinio pagrindo priteisti žalos atlyginimą. Manytina, kad žalos dydis šioje byloje nėra tinkamai pagrįstas ir įrodytas. Visiško nuostolių atlyginimo principas turi būti taikomas sąžiningai ir protingai, vadovaujantis bendrosiomis prievolių vykdymo taisyklėmis. Jis taip pat turi būti derinamas su nuostolių sumažinimo doktrina, pagal kurią nukentėjusysis privalo stengtis, kad išvengtų nuostolių arba neleistų jiems padidėti. CK 6.251 straipsnio 2 dalis leidžia teismui, atsižvelgiant į atsakomybės prigimtį, šalių tarpusavio santykius, sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Ši teisės norma teismui suteikia pagrindą ir leidžia įgyvendinti teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, įtvirtintus CPK 1.5 straipsnio 4 dalyje. Atkreiptinas dėmesys, jog tiek esant sutartinei, tiek deliktinei atsakomybei teismas savo iniciatyva (ex officio) gali sumažinti nuostolių (žalos) atlyginimo dydį. Todėl atsakovė teismo prašo atsižvelgti į CK 6.251 straipsnio 2 dalį ir sumažinti ieškovo reikalaujamą žalos dydį. Pažymi, jog ieškovė nepateikia visiškai jokių eismo įvykio nuotraukų iš eismo įvykio vietos. Ieškovas nepateikia automobilio apgadinimų nuotraukų (iš pateiktų nuotraukų nėra aišku ar nurodomi apgadinimai yra būtent šio automobilio ir susiję su įvykiu), tikslios įvykio vietos nuotraukų, kurioje būtų užfiksuotas žalą patyręs automobilis. Pažymi, jog pateiktos ieškovo nuotraukos yra iš viešų šaltinių (straipsnių), pačio nefiksuotos (ne originalai) ir galimai niekaip nesusijusios su įvykiu. Neturint šių duomenų byloje, atsakovė negali vertinti savo galimos atsakomybės dėl įvykio ir žalos atsiradimo. Akcentuotina, kad automobilį galima apgadinti ir kitais būdais, ne tik automobiliui įvažiavus į duobę, svarbu pažymėti ir tai, kad po įvykio, vertinant automobiliui padarytą žalą, nebuvo kviesti dalyvauti ir nedalyvavo Vilniaus miesto savivaldybės atstovai. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, atsakovė daro išvadą, kad siekdamas pagrįsti žalos faktą bei dydį, ieškovas nesilaikė teisės aktų reikalavimų, todėl laikytina, jog jis neįrodė prašomos priteisti žalos nagrinėjamoje civilinėje byloje. Akcentuotina, jog pagal pateiktą žalos sąmatą Nr. 24/270-018 keičiamos automobilio dalys, kurios yra tiek automobilio priekio dešinės pusėje, tiek priekio kairėje. Nesuvokiama, kaip automobilis (BMW F31), kurio plotis (informacija iš viešų šaltinių) yra 1 811 mm (181,1 cm) abejomis ašimis (pusėmis) pravažiavo pro duobę, kai iš pateiktų nuotraukų yra matoma, kad tariama duobė yra kelio krašte dešinėje pusėje. Taip pat akcentuotina, jog pati ieškovė savo prieduose pateikia informaciją (Komisariato raštas Nr. 24/270-01854), jog: „įvykio metu automobilis įvažiavo į nepažymėtą duobę, ko pasėkoje buvo pažeistas automobilio dešinys priekinis amortizatorius“. Apibendrinus ir įvertinus faktines aplinkybes, šiuo atveju visiškai nėra pagrindo atlyginti žalą, kuri yra susijusi su kaire automobilio puse. Ieškovė nepaaiškina, kaip buvo apgadinta kairė automobilio pusė ir kodėl iškilo poreikis remontuoti ir ją. Byloje nėra jokių duomenų apie transporto priemonės techninę būklę iki eismo įvykio, konstatuotina, kad byloje iš esmės nėra įrodymų, patvirtinančių, kad visi gedimai buvo sąlygoti būtent dėl transporto priemonės galimo įvažiavimo į duobę. Pastebėtina, kad teisingas žalos atlyginimas reiškia tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis, kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita. Šiuo atveju ieškovė neįrodo ir niekaip nepaaiškina, kad automobilis patyrė žalą ir kairėje pusėje, o priešingai, net ir ieškovės pateikti duomenis byloje rodo, kad buvo apgadinta tik dešinė automobilio pusė. Pažymima, jog jokie galiojantis teisės aktai ar taisyklės nenustato būtino keisti abiejų ašių amortizatorius, kai yra apgadinamas (sugadinamas) tik vienos pusės amortizatorius. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Atsakovės vertinimu, skaičiuojant žalos dydį nepagrįstai buvo remontuojama ir kairė automobilio pusė. Taigi atsakovės manymu, žala privalomai turi būti mažinama. Pažymi, jog ieškovė taip pat prašo atlyginti ir besąlyginę išskaitą (franšizę), kuri numatyta savanoriškojo draudimo sutartyje. Akcentuotina, jog atsakovė nėra savanoriško draudimo sutarties šalis. Sutarties šalių nustatytos tarpusavio teisės bei pareigos saisto tik sutarties dalyvius, tai yra, sutartį pasirašiusius asmenis. Ieškovės ir draudėjo prievolės nustatytos minėtoje sutartyje, jie susitarė ir sutiko mokėti nurodytą besąlyginę išskaitą ir laikytis draudimo sutartyje nurodytų sąlygų. Dėl to ieškovės ir draudiko sudarytos savanoriško draudimo sutarties nuostatos dėl 150 Eur. besąlyginės išskaitos (frančizės) nėra privalomos šios sutarties nepasirašiusiai atsakovei. Pažymėtina, jog priklausomai nuo draudimo sutarties, besąlyginė išskaita gali būti visiškai netaikoma (0 Eur) arba taikoma dar didesnė (pvz. nuo 290 Eur), todėl nėra sąžininga, jog draudėjo prisiimti įsipareigojimai draudimui (mokėti išskaitą) būtu dengiami iš Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto. Draudėjas prisiimdamas pareigą mokėti išskaitą (frančizę) aiškiai su ją sutiko, todėl šis ieškovės reikalavimas yra nesąžiningas, draudėjas pats pasirinko tokias savanoriško draudimo sąlygas ir su jomis sutiko, tuo labiau, jų su atsakove nederino. Akcentuotina, jog draudėjas dėl žalos atlyginimo kreipėsi būtent į ieškovę (ADB Compensa Vienna Insurance Group), o ne civiline tvarka į teismą, ieškovė pati pasirinko, kokiu būdu ir kokia apimtimi bus įgyvendinamos jo teisės ir pareigos. Apibendrinus, atsakovė nėra savanoriško draudimo sutarties šalis, todėl jai negali kilti pareiga atlyginti ieškovei jo paties prisiimtus įsipareigojimus. Nagrinėjamu atveju draudėjo sutartis buvo sudaryta pagal ieškovo ADB Compensa Vienna Insurance Group nurodytas Transporto priemonių draudimo taisykles (Patvirtinta ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ Valdybos 2022 m. sausio 25 d. nutarimu. Galioja nuo 2022 m. vasario 7 d.) (toliau – Taisyklės), kurios yra neatskiriama draudimo sutarties dalis. Taisyklių 19.26 punkte nurodoma, jog išskaita – suma, kurios dydžiu kiekvieno draudžiamojo įvykio atveju Draudikas besąlygiškai sumažina mokėtiną draudimo išmoką, jei draudimo sutartyje nenustatyta kitaip. Šis dydis gali būti nurodomas fiksuota pinigų suma, išreikšta procentais ar nurodyta apibrėžtu laikotarpiu. Jeigu Draudimo sutartyje nenurodyta kitaip, laikoma, kad išskaita yra besąlyginė. Draudimo liudijimo duomenys patvirtina, kad draudimo sutarties šalys, sudarydamos draudimo sutartį, individualiai susitarė dėl 150 Eur besąlyginės išskaitos, kuri sudaroma atsižvelgiant į atitinkamai mažesnius mokesčius už draudimo apsaugą, išskaitos ribose kiekvieno draudžiamojo įvykio atveju nuostolį atlygina pats draudikas (ieškovė). Taisyklių 9.7.8 punkte nurodoma, jog jei teisėtas automobilio valdytojas nėra kaltas dėl draudžiamojo įvykio ir yra nustatytas asmuo, atsakingas už Draudėjo nuostolius, o Draudikas turi realią galimybę subrogacijos teise išieškoti juos (nuostolius) iš kaltininko, išskaita yra netaikoma. Šiuo atveju nesuvokiama, kodėl ieškovas nesivadovavo savo paties taisyklėmis ir pritaikė išskaitą (franšizę). Šiuo atveju, ieškovas neturėjo teisės taikyti išskaitos, todėl neturi teisės jos ir reikalauti iš atsakovės. Apibendrinus, atsakovei būtų primetami savanoriško draudimo sutartyje nurodyti draudėjo ir ieškovo įsipareigojimai, kurių atsakovė jokia apimtimi neprisiėmė. Šiuo atveju teismas nagrinėdamas bylą, taip pat turi nustatyti ar iš tiesų įvyko draudžiamasis įvykis ir ar draudimo išmokos dydis atitinka padarytus nuostolius, taip pat, ar nebuvo kitų teisėtų pagrindų išmoką mažinti ar jos nemokėti. Nustačius tokius faktus, draudikas netenka teisės išsiieškoti be teisėto pagrindo išmokėtą draudimo išmokos dalį iš atsakingo už žalą asmens. Taip pat akcentuotina, jog Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog draudikas privalo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dėdamas reikiamas pastangas. Iš ieškinio turinio nepaaiškinama, kaip duobė apgadino automobilį (kaip buvo apgadintos abi pusės) ir koks buvo apgadinimo mechanizmas. Dar kartą pažymėtina, jog ieškovo nurodoma patirta žala yra didelė ir ne visi kelio nelygumai ar duobės gali tokią žalą sukelti (tiek kairėje, tiek dešinėje automobilio pusėje). Manome, kad ieškovė pilnai neįrodė nei pačio visos žalos padarymo fakto (apgadintos abi automobilio pusės), nei pagrindė žalos dydžio, todėl ieškinio turinyje nurodomas prašymas priteisti žalos dydis yra nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, jog tiek esant sutartinei, tiek deliktinei atsakomybei teismas savo iniciatyva (ex officio) gali sumažinti nuostolių (žalos) atlyginimo dydį, todėl pareiškimo tenkinimo atveju, atsakovė prašo atsižvelgti į pateiktus duomenis, faktines aplinkybes, CK 6.251 straipsnio 2 dalį ir sumažinti ieškovės reikalaujamą žalos dydį. Ieškovė į nagrinėjamą civilinę bylą nėra pateikusi tinkamų eismo įvykio nuotraukų, kuriose būtu aiški įvykio vieta ir įvykio vietoje užfiksuotas automobilis, taip pat iš nuotraukų nėra aišku kokio automobilio apgadinimų nuotraukos yra pateikiamos, kurios pusės. Apibendrinus, nėra duomenų ar nuotraukų, kurios leistų objektyviai vertinti patį įvykį, jo aplinkybes ir žalą. Byloje neturint tinkamų eismo įvykio nuotraukų, atsakovė negali vertinti savo galimos atsakomybės dėl įvykio. Manytina, kad šiuo atveju privalo būti vertinami ir minėti ieškovės pasyvūs veiksmai, kuriais ieškovas galimai siekė palengvinti sau įrodinėjimo naštą, tačiau apsunkino įrodinėjimą atsakovei. Įvertinant šias aplinkybes, taip pat tai, jog byloje nėra jokių duomenų apie automobilio techninę būklę iki eismo įvykio, konstatuotina, kad byloje iš esmės nėra įrodymų, patvirtinančių, kad visi automobilio gedimai buvo sąlygoti būtent dėl automobilio įvažiavimo į duobę. Todėl nesant į bylą pateiktų tinkamų įrodymų, kad visi automobilio gedimai buvo nulemti 2024 m. vasario 24 d. automobilio įvažiavimo į duobę, Ukmergės gatvėje, atsakovė laikosi pozicijos, jog ieškovo ieškinys pripažintinas nepagrįstu.
5. Atsakovė taip pat nurodė, kad nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovės, jeigu ji elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą. Taip pat svarbi yra atsakomybės prigimtis ir įprasta gyvenimiška rizika. Taigi tam, kad būtų konstatuotas priežastinio ryšio buvimas ar nebuvimas, būtina visapusiškai analizuoti atsakovės veiksmus ir bylos faktines aplinkybes. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybė jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių ieškovei atsirado žala, neatliko, todėl nėra pagrindo konstatuoti ir kito būtino civilinės atsakomybės pagrindo – priežastinio ryšio tarp Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų ir atsiradusios žalos. Transporto priemonės vairuotojas galimai nesilaikė KET reikalavimų, nors tokia pareiga yra nustatyta, todėl yra pagrindas skundą atmesti arba žalos dydį sumažinti. Akcentuotina, jog šioje byloje automobilio vairuotojos veiksmai pasireiškė rizikos prisiėmimu vairuojant automobilį, kuris laikytinas padidinto pavojaus šaltiniu. Pažymi jog kiekvienam vairuotojui, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, yra keliami padidinti atsargumo ir atidumo standartai, įtvirtinti Lietuvos Respublikos teisės aktuose bei analizuoti teismų praktikoje. Asmuo, valdantis transporto priemonę, daugiau ar mažiau suvokdamas, kad jo elgesys gali būti žalingas jam pačiam, prisiima žalos atsiradimo riziką. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – saugaus eismo automobilių keliais įstatymas) 12 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat, siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti, privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos, palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. Kai jau buvo minėta, KET 127 punkte nurodyta, kad pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. KET 128 punkte įtvirtina nuostatą, jog jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Atkreiptinas dėmesys, kad iš šios bylos medžiagos nėra aišku kokiu greičiu įvykio metu važiavo automobilis (el. b. l. 33-42).
6. Trečiasis asmuo byloje pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad trečiasis asmuo ir atsakovė 2023 m. rugpjūčio 14 d. sudarė sutartį „Vilniaus miesto gatvių ir kiemų dangos remontas bei priežiūra“ Nr. A62-592/23 dėl Vilniaus miesto vakarinės dalies gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros, pagal kurios nuostatas Vilniaus miesto savivaldybe pavedė, o UAB „YIT Lietuva“ įsipareigojo atlikti Vilniaus miesto vakarinės dalies gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros darbus. Lietuvos Respublikos Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte kaip vieną iš savarankiškų savivaldybių funkcijų įtvirtina savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą ir saugaus eismo organizavimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 punkte nustatyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Pagal minėto sąrašo 12.1 punktą, kelius prižiūrintys asmenys privalo taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją kelio dalį, kelkraščius, skiriamąją kelio juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas. Taigi, minėtų teisės normų pagrindu konstatuotina, kad vietinės reikšmės keliai ir gatvės, esantys Vilniaus mieste nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 12 straipsnio 3 dalį juridiniams asmenims savivaldybių turtas patikėjimo teise gali būti perduodamas pagal turto patikėjimo sutartį savivaldybių funkcijoms įgyvendinti ir tik tais atvejais kai šie juridiniai asmenys pagal įstatymus gali atlikti savivaldybių funkcijas. Sprendimą dėl turto perdavimo patikėjimo teise kitiems juridiniams asmenims priima savivaldybės taryba. Taigi savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymas juridiniams asmenims gali būti perduotas tik patikėjimo teise ir tik tarybos sprendimu. Atsakovės ir trečiojo asmens Sutartis nustato, kad darbai atliekami gavus raštišką Užsakovo (atsakovės) užsakymą (Sutarties Bendrųjų sąlygų 1.1.13 punktas, 5.1.1 punktas, 5.1.5 punktas, 5.1.6 punktai, Specialiųjų sąlygų 5.1.1 – 5.1.6 punktas, 6.2.7 punktas, 7.1.4 punktas, 8.1 punktas, 18.9 punktas, Sutarties 1 priedo „Techninė specifikacija“ 3.2.2 punktas, 5 punktas, 7.1.3 - 7.1.5 punktai, 7.1.9 punktas, 9.3 – 9.6 punktai, Sutarties 3 priedas). Iš nurodytų Sutarties nuostatų akivaizdu, kad trečiasis asmuo atliko darbus tik gavus atsakovės užsakymus. Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės ir trečiojo asmens Sutartyje nėra nurodomas savivaldybės tarybos sprendimas, kurio pagrindu galėtų būti perduotas savivaldybės turto valdymas. Sutartis, sudaryta tarp atsakovės ir trečiojo asmens yra tik dėl Vilniaus miesto Vakarinės dalies gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros pagal atsakovo pateikiamus užsakymus. Dėl nurodytų aplinkybių trečiasis asmuo nelaikytinas savivaldybei priklausančio turto valdytoju, nes tai prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 16 ir 48 straipsnių nuostatoms. Tai reiškia, kad gatvės, kurioje ieškovės teigimu automobilis galimai buvo apgadintas, savininku ir valdytoju laikytina Vilniaus miesto savivaldybė - atsakovė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes atsakovė yra atsakinga už ieškovės reikalaujamą atlyginti žalą (el. b. l. 118-120).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
ieškinys tenkintinas visiškai
Dėl žalos priteisimo
7. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2023 m. balandžio 18 d. tarp ieškovės ir A. T. buvo sudaryta draudimo sutartis (draudimo liudijimo Nr. 270 0668872), pagal kurią buvo apdraustas automobilis (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (el. b. l. 5-8). 2024 m. vasario 24 d. Ukmergės g. 250, Vilniuje, A. T., vairuodamas anksčiau nurodytą transporto priemonę, įvažiavo į duobę ir apgadino automobilio priekinį amortizatorių, ką patvirtina į bylą pateiktos vietos ir automobilio fotonuotraukos (el. b. l. 10-19). Iš į bylą pateiktos 2024 m. kovo 26 d. Žalos sąmatos Nr. 24/270-018 matyti, kad už automobilio (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) paskaičiuota 535,21 Eur (iš kurių 150 Eur franšizė) (el. b. l. 20-23). Dėl automobilio apgadinimo ieškovė išmokėjo 535,21 Eur draudimo išmoką A. T. (el. b. l. 24-25). Iš bylos medžiagos nustatyta, kad automobilio (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), apgadinimai atsirado automobiliui įvažiavus į duobę, buvusią važiuojamojoje kelio dalyje, kuri nebuvo ženklinta bei įvykio vietoje nebuvo greitį ribojančių kelio ženklų.
8. Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilęs ginčas dėl žalos, atsiradusios dėl statinio (kelio) trūkumų, atlyginimo. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė yra savininkė kelio ruožo, esančio Ukmergės g., Vilniuje, kuriame buvo kelio dangos defektas (duobė) ir įvyko ginčo eismo įvykis. Atsakovė, ginčydama savo, kaip kelio savininkės ir valdytojos atsakomybę už kelio defektu transporto priemonei padarytą žalą, teigė, kad sutartimi yra perdavusi Vilniaus miesto vakarinės miesto dalies gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros, tarp jų ir Ukmergės gatvės, valdymą trečiajam asmeniui UAB ,,YIT Lietuva“, kuris, anot atsakovės, yra faktinis gatvių valdytojas CK 6.266 straipsnio prasme. CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas teismų praktiką taikant minėtą teisės normą yra nurodęs, kad minėtoje teisės normoje įtvirtinta „griežtoji atsakomybė“, t. y. atsakomybė be kaltės. Tai reiškia, kad minėtai normai taikyti būtina nustatyti įstatyme nustatyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktą, žalos asmeniui padarymą ir objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų bei padarytos žalos priežastinį ryšį, tačiau nenustatinėjami neteisėti statinio valdytojo veiksmai ir jo kaltė. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad toks reglamentavimas suponuoja išvadą, kad statinių savininkai ir teisėti valdytojai turi prisiimti riziką ir atlyginti dėl statinių sugriovimo ar kitokių trūkumų padarytą žalą net ir tais atvejais, kai ėmėsi visų prieinamų priemonių, buvo rūpestingi ir atidūs, kad žalos neatsirastų, bet ji vis dėlto atsirado, be to, skatinami tiek statinių statybos proceso, tiek jų naudojimo bei priežiūros metu, ypač atidžiai laikytis statybą reglamentuojančių ir kitų teisės aktų reikalavimų (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014).
9. Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau – KĮ) 2 straipsnio 3 dalyje apibrėžta kelio sąvoka: tai inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Kelią sudaro žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio grioviai, sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo reguliavimo priemonės, želdiniai, esantis kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo bei kiti įrenginiai su šių objektų užimama žeme. Minėto straipsnio 8 d. apibrėžta kelio priežiūros sąvoka: nuolatiniai kelio darbai siekiant užtikrinti saugų eismą ir numatytą kelio bei jo statinių tarnavimo laiką. Kelius prižiūrintys asmenys privalo taisyti (remontuoti) važiuojamąją kelio dalį ir kitus kelio įrengimus, kad šie objektai atliktų savo funkcijas, prižiūrėti, kad kelias, jo statiniai būtų techniškai tvarkingi. Vieno ar kelių kelio struktūrinių įrenginių sugriuvimas ar įstatymo nustatytų reikalavimų neatitinkantis konstrukcijų trūkumas, dėl kurio asmeniui padaroma žalos, sudaro pagrindą taikyti kelio savininkui (valdytojui) CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatytą griežtąją civilinę atsakomybę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014 yra konstatavusi, kad CK 6.266 straipsnio 1 dalies prasme kelio trūkumas – tai kelio įrenginių komplekso, jo dalies ar atskiro įrenginio statybinių konstrukcijų trūkumas, atsiradęs dėl statybos normų pažeidimų ar netinkamos konstrukcijų priežiūros ar dėl kitų priežasčių, nepriklausančių nuo savininko (valdytojo) valios (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014). Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad duobė, buvusi ginčo kelio važiuojamojoje dalyje, dėl kurios įvyko eismo įvykis, yra kelio konstrukcijų trūkumas, atsiradęs dėl netinkamos kelio konstrukcijų priežiūros (CPK 178, 185 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, ginčo kelio, kuriame įvyko eismo įvykis, savininko (valdytojo) atžvilgiu nagrinėjamu atveju taikytina griežtoji atsakomybė CK 6.266 straipsnio 1 dalies pagrindu.
10. KĮ 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – VSĮ) 6 straipsnio 32 punktą kaip vieną iš savarankiškų savivaldybių funkcijų įtvirtina – savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą ir saugaus eismo organizavimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 punkte nustatyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Pagal minėto aprašo 12.1 punktą, kelius prižiūrintys asmenys privalo taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją kelio dalį, kelkraščius, skiriamąją kelio juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas. Taigi, minėtų teisės normų pagrindu konstatuotina, kad vietinės reikšmės keliai ir gatvės, esantys Vilniaus mieste, nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, todėl būtent jai nustatyta pareiga vietinės reikšmės kelius ir gatves prižiūrėti bei remontuoti, kad jie atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas.
11. Kita vertus kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį skolininku gali būti ne tik objekto savininkas, bet ir jo valdytojas. Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-365/2005). Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Ši prezumpcija gali būti paneigta. Tai reiškia, kad, esant registracijos duomenims viešajame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešajame registre (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011). Minėta prezumpcija nustatyta tam asmeniui, kuris nuosavybės teisę ar valdymą yra paviešinęs – įrodinėjimo pareiga tenka viešajame registre nurodytam savininkui ar valdytojui. Šios nuostatos nepašalina galimybės kreditoriui ar skolininkui, kuriam nustatyta prezumpcija, įrodinėti, kad konkretus asmuo yra faktinis objekto savininkas ar valdytojas (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-365/2005). Pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 12 straipsnio 3 dalį juridiniams asmenims savivaldybių turtas patikėjimo teise gali būti perduodamas pagal turto patikėjimo sutartį savivaldybių funkcijoms įgyvendinti ir tik tais atvejais, kai šie juridiniai asmenys pagal įstatymus gali atlikti savivaldybių funkcijas. Sprendimą dėl turto perdavimo patikėjimo teise kitiems juridiniams asmenims priima savivaldybės taryba. Šiuo atveju atitinkamo tarybos spendimo nebuvo. CK 6.266 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas kelio valdymas turi būti suprantamas kaip objekto (nagrinėjamu atveju - kelio) turėjimas savo žinioje ir teisė savarankiškai spręsti dėl ūkinio bei fizinio poveikio darymo šiam objektui (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 15 d. nutartis byloje Nr. e3K-7-105-687/2016).
12. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2023 m. rugpjūčio 14 d. tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „YIT Lietuva“ buvo sudaryta sutartis Nr. A62-592/23 dėl Vilniaus miesto vakarinės miesto dalies gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros. Pagal Sutarties bendrųjų sąlygų 5.1.6 punktą UAB „YIT Lietuva“ įsipareigoja darbus vykdyti pagal užsakovo (atsakovės) ir rangovo (UAB „YIT Lietuva“) suderintą Darbų atlikimo grafiką arba vykdyti darbus pagal atskirus užsakovo užsakymus (kaip nustatyta Techninėje specifikacijoje) laikantis atskiruose užsakymuose arba Specialiosiose sutarties sąlygose nurodytų terminų, o pagal 5.1.7 punktą pateikti užsakovui faktiškai atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktus, darbų ir išlaidų apmokėjimo pažymas ir rangovo atliktų darbų ataskaitas Specialiosiose sutarties sąlygose numatytais terminais. Tuo tarpu užsakovas, remiantis sutarties bendrųjų sąlygų 6.1.2 punktu, įsipareigoja priimti ir sumokėti rangovui už tinkamai ir faktiškai atliktus darbus specialiosiose sutarties sąlygose nustatyta tvarka ir terminais (el. b. l. 53-73). Remiantis techninės specifikacijos 7.1.9 punktu tiekėjas privalo nuolat vykdyti jam perduotų eksploatuoti gatvių ir kiemų dangos stebėseną. Tiekėjas vykdys gatvių valdytojo teises ir pareigas, avarinius dangos defektus (duobes, kurių gylis daugiau kaip 5 cm) nustatys ir šalins be atskiro perkančiosios organizacijos pavedimo. Ši nuostata neriboja perkančiosios organizacijos teisės duoti ir atskirus užsakymus (Sutarties 3 priedas). Defektus, kurie kelia grėsmę visų eismo dalyvių saugumui, tiekėjas privalo nedelsdamas pažymėti gairelėmis, aptverti ir šalinti (taisyti) ir apie šią aplinkybę informuoti perkančiąją organizaciją. Jeigu defektai nekelia grėsmės eismo dalyvių saugumui, tiekėjas apie juos privalo informuoti perkančiąją organizaciją ir darbus atlikti pagal perkančiosios organizacijos užsakymą (Sutarties 3 priedas) ir jame nurodytus darbų kiekius, o 7.1.10 punktu nustatyta, kad tiekėjui nuo sutarties sudarymo dienos iki sutarties galiojimo pabaigos yra perleidžiama CK 6.266 straipsnyje nurodyta statinio valdytojo atsakomybė ir tiekėjas privalės atlyginti perkančiajai organizacijai ar tretiesiems asmenims padarytą žalą, atsiradusią dėl netinkamos gatvių ir kiemų dangos priežiūros ir remonto ir (arba) netinkamos gatvių ir kiemų dangos būklės (el. b. l. 80-90). Taigi, sutartimi šalys susitarė, kad rangovė (trečiasis asmuo) atliks nuolatinę priskirtų gatvių ir kiemų stebėseną, vykdys gatvių valdytojo teises ir pareigas, avarinius dangos defektus (duobes, kurių gylis daugiau kaip 5 cm) nustatys ir šalins be atskiro perkančiosios organizacijos pavedimo. Teismo vertinimu, tik tais atvejais, kai kelio defektai kelia grėsmę eismo saugumui (avariniai dangos defektas (duobes, kurių gylis daugiau kaip 5 cm)), trečiasis asmuo šalins be atskiro atsakovės pavedimo. Įvertinus šių sutarties nuostatų turinį, nėra pagrindo išvadai, kad rangovė (trečiasis asmuo) priskirtų prižiūrėti kelių valdymą įgyvendino savarankiškai (CK 6.193 straipsnis). Vertinant šių sutarties nuostatų visumą, aplinkybė, kad sutartyje įrašyta nuostata, jog rangovė yra kelio valdytoja CK 6.266 straipsnio prasme ir įsipareigojo atlyginti nuostolius dėl netinkamos kelių priežiūros, savaime nėra pagrindas daryti išvados, kad trečiajam asmeniui kelias buvo perduotas valdyti. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad vien tik sutarties nuostatos, kad rangovė yra laikoma gatvių ir kiemų dangos valdytoja pagal CK 6.266 straipsnį ir privalo atlyginti tretiesiems asmenims padarytą žalą, atsiradusią dėl netinkamos gatvių ir kiemų dangos priežiūros ir remonto ir (arba) netinkamos gatvių ir kiemų dangos būklės, savaime neįrodo, kad rangovė yra kelio ir jame esančių įrenginių valdytoja (žr. pvz. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-503-560/2019). Nagrinėjamu atveju iš sutarties turinio matyti, kad rangovei teisė savo nuožiūra valdyti kelius nebuvo perduota, su ja pasirašyta sutartis kvalifikuotina kaip kelių techninės priežiūros sutartis.
13. Savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymą ir valdymo teisės perdavimą kitiems subjektams reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo bei VSĮ nuostatos. Pagal minėto įstatymo 12 straipsnio 1 dalį savivaldybėms nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, vadovaudamosi įstatymais, įgyvendina savivaldybių tarybos. Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis turtas patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti juo perduodamas savivaldybės tarybos nustatyta tvarka. Savivaldybės turtą kitos savivaldybės institucijos, įstaigos, organizacijos ir įmonės valdo, naudoja ir disponuoja juo patikėjimo teise Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo, Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo ir kitų įstatymų bei savivaldybės tarybos sprendimų nustatyta tvarka (VSĮ 63 straipsnio 3 dalis). Taigi, savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymas gali būti perduotas tik patikėjimo teise ir tik tarybos sprendimu. Nagrinėjamu atveju apie tokį perdavimą duomenų byloje nėra. CK 6.266 straipsnio nuostatų pagrindu kitiems asmenims negali būti perduota valdymo teisė į savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą (žr. pvz. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. e2A-1531-590/2017). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad atsakovės ir trečiojo asmens sudaryta 2023 m. rugpjūčio 14 d. sutartis vertinama kaip susitarimas dėl kelių techninės priežiūros darbų vykdymo, dėl to spręstina, kad sutartimi kelių valdymo teisė nebuvo perduota rangovei ir kelio, kuriame įvyko eismo įvykis, valdytoja CK 6.266 straipsnio prasme laikytina atsakovė. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovė turi teisę reikšti reikalavimą dėl žalos, padarytos kelio dangos defektu, atlyginimo atsakovei.
14. Šios teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir motyvai leidžia daryti išvadą, jog atsakovė, kaip kelio Ukmergės gatvės, Vilniuje, savininkė yra tinkama atsakovė ir remiantis CK 6.266 straipsnio 1 dalimi yra atsakinga už žalą, padarytą dėl šio kelio trūkumų, todėl ieškinys tenkintinas ir iš atsakovės priteistina 535,21 Eur žalos atlyginimo ieškovės naudai.
15. Atsakovė atsiliepime buvo nurodžiusi abejonę dėl abiejų amortizatorių keitimo, tačiau minėtos abejonės jokiais įrodymais nepagrindė, prašymo skirti ekspertizė neteikė. Ieškovė pateikė teismui fotonuotraukas, žalos sąmatą iš kurių matoma, kad darbai iš tikrųjų buvo atlikti. Analogiškų bylų analizė Liteko informacinėje sistemoje taip pat patvirtina, kad dažnai keičiamos abiejų automobilių pusių detales, įvažiavus į duobę. Atsakovės prielaidos dėl žalą patyrusio asmens, kuriam buvo išmokėta draudimo išmoka, atsakovė taip pat niekuo nepagrindė, todėl teismas ir šią atsakovės abejonę atmeta kaip nepagrįsta.
Dėl procesinių palūkanų priteisimo
16. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios palūkanos vadinamos procesinėmis. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę. Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (535,21 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. liepos 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
16. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
17. Kadangi nagrinėjamoje byloje ieškovės reikalavimai patenkinti visiškai, teismas, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, ieškovei iš atsakovės priteisia 23 Eur žyminį mokestį.
18. Teismas šioje byloje nepatyrė bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 - 260 straipsniais, 264 - 265 straipsniais, 268 straipsniu, 270 straipsniu,
nusprendžia:
ieškinį tenkinti visiškai.
Priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, kodas 111109233, 535,21 Eur (penkių šimtų trisdešimt penkių eurų 21 cento) žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (535,21 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. liepos 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 23 Eur (dvidešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“, kodas 304080146, naudai.
Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmus.