Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-05-10 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-354-209-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-05-10
Bylos Nr.
1A-354-209-2013
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Stasys Lemežis (pirm.), Pavelas Frolovas, Jūratė Damanskienė
Nuteistasis
A. A., D. G.
Advokatai
Adolfas Remeikis, Bogdanas Chranovskij
Kategorijos

Pranešėjas Stasys Lemežis Teisėja Alberta Baltušytė Nuorašas Baudžiamoji byla Nr. 1A-354-209-2013 Teisminio proceso numeris: 1-14-1-01457-2012-9 Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.7.1.; 1.1.7.2.7.; 1.1.8.1.; 1.1.8.3.; 1.2.14.3.1.; (S).

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2013 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Lemežio,

teisėjų Pavelo Frolovo, Jūratės Damanskienės,sekretoriaujant Ilonai Petrovskai,dalyvaujant prokurorui Mariui Normantui,nuteistojo A. A. gynėjui advokatui Bogdan Chranovskij,nuteistojo D. G. gynėjui advokatui Adolfui Remeikiui,nuteistajam A. A.,vertėjai Jekaterinai Chochlanovai,

teismo posėdyje, apeliacine tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. (D. G.) ir nuteistojo A. A. (A. A.) gynėjo advokato Bogdan Chranovskij apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo

D. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4 ir 9 d., prie paskirtosios bausmės iš dalies pridėta 2012-08-16 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos 6 mėn. laisvės atėmimo bausmės dalis ir skirta galutinė subendrinta 3 metų ir 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose, į bausmės laiką įskaitant pagal Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-08-16 nuosprendį atliktą bausmės dalį, bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2013-02-15.

A. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose, į bausmės laiką įskaitant laikino sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2012-08-08 iki 2013-02-15, bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2013-02-15.

Iš D. G. ir A. A. solidariai priteista 1500 Lt turtinės žalos atlyginimo R. K. naudai ir 894 Lt turtinės žalos atlyginimo D. K. naudai.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. G. nuteistas už tai, kad jis 2012-07-18 apie 23.30 val. (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su A. A., panaudodami fizinį smurtą, D. G. sudavus nukentėjusiam R. K. vieną smūgį į veidą ir šiam nugriuvus, pagrobė svetimą, R. K. priklausantį turtą - 70 Lt vertės juodos spalvos rankinę, su 450 Lt vertės mobiliojo ryšio telefonu „Nokia 300“, 350 Lt vertės mobiliojo ryšio telefonu „Nokia X2“, iš striukės kišenės piniginę su 700 Lt, iš viso turto už 1570 Lt, o A. A. priėjus iš už nugaros nukentėjusiam D. K. ir smaugiant jį bei šiam praradus sąmonę, pagrobė svetimą, nukentėjusiajam D. K. priklausantį turtą - 25 Lt vertės rudos spalvos piniginę su 100 Lt, 700 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Huaway 8800“, iš viso turto už 825 Lt, t.y. D. G. nuteistas už tai, kad padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 1 d.

A. A. nuteistas už tai, kad jis 2012-07-18 apie 23.30 val. (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su D. G., panaudodami fizinį smurtą, D. G. sudavus nukentėjusiajam R. K. vieną smūgį į veidą ir šiam nugriuvus, pagrobus svetimą, nukentėjusiajam R. K. priklausantį turtą - 70 Lt vertės juodos spalvos rankinę su 450 Lt vertės mobiliojo ryšio telefonu „Nokia 300“, 350 Lt vertės mobiliojo ryšio telefonu „Nokia X2“, iš striukės kišenės piniginę su 700 Lt, iš viso turto už 1570 Lt, A. A. priėjus iš už nugaros nukentėjusiam D. K. ir smaugiant jį bei šiam praradus sąmonę, pagrobė svetimą, nukentėjusiajam D. K. priklausantį turtą - 25 Lt vertės rudos spalvos piniginę su 100 Lt, 700 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Huaway 8800“, iš viso turto už 825 Lt, t.y. A. A. nuteistas už tai, kad padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 1 d.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. G. prašo pakeisti nuosprendį ir pritaikius BK 59 str. 1 d. 2, 6 p. sušvelninti jam skirtą bausmę ir mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė BK 61 str. nuostatas, neatsižvelgė į BK 59 str. 1 d. 2, 6 p. numatytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir skyrė per griežtą bausmę. Apeliantas dėl įvykdyto nusikaltimo pilnai prisipažino ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ir rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.). Manoma, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo ignoruoti šių atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimo ir privalėjo vertinti jų reikšmę skirdamas bausmę, manoma, kad teismas pažeidė LAT Senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 nuostatas. Analogiškai 2006-01-16 nutarime yra pasisakęs ir Konstitucinis Teismas: „baigiamajame teismo akte neturi būti nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių“. Ta aplinkybė, kad nei byloje nagrinėjamo įvykio metu, nei iki teismo jis nebuvo pažįstamas su nuteistuoju A. A., nepašalina atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 2 p. Negali būti formuojama tokia teismų praktika, pagal kurią teisiamasis būtų verčiamas meluoti teismui tam, kad jo atžvilgiu būtų pritaikytas BK 59 str. 1 d. 6 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė egzistuojanti nepriklausomai nuo kaltinamojo valios. N. R. K. elgėsi rizikingai ir akivaizdžiai provokuojančiai, demonstruodamas nepažįstamiems asmenims stambią pinigų sumą ir prašydamas pagalbos išleidžiant šiuos pinigus veiklai, kuri įstatymo nėra toleruojama. Taigi, jo atžvilgiu privalėjo būti taikomos BK 59 str. 1 d. 2, 6 p. nuostatos ir, nesant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, pagal BK 61 str. 4 d. skiriama bausmė negalėjo būti didesnė už įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkį. Kadangi jam skirta maksimali galima bausmė (BK 61 str. 4 d.), nuosprendyje pirmosios instancijos teismas privalėjo aiškiai pasisakyti, kodėl skiria pačią griežčiausią bausmę, o to nepadarius pirmosios instancijos teismo nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu ir teisingu.

Apeliaciniu skundu nuteistojo A. A. gynėjas advokatas B. C. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-02-15 nuosprendį dėl pripažinimo A. A. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. ir nuteisimo 3 metams laisvės atėmimo, bei jį išteisinti ir nurodė, kad nuosprendis yra šališkas, neobjektyvus, nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, dėl ko suvaržytos įstatymų garantuotos teisės bei dėl to netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Nuteistasis A. A. teisme davė nuoseklus parodymus, kad 2012-07-18 apie 23.30 val. buvo namuose adresu (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini) gatvėje. Tą dieną prisimena, nes su sugyventine S. A. jos numojamame bute gėrė alkoholinius gėrimus, o išgėrinėja tik per šventes, o tą vakarą šventė, be to, tą dieną žmonos draugė buvo susipykusi su savo artimaisiais. Jis jokio nusikaltimo neįvykdė. Paleistas iš Marijampolės PN jis gyvena adresu (duomenys neskelbtini), šį butą nuomoja jo sugyventinė S.. Kad jis 2012-07-18 buvo namuose, žino S. A., jos draugė I. bei draugas Ž., kurio gimtadienį ir šventė namuose. Teismas jo parodymus nepagrįstai vertina kritiškai, bet visiškai neanalizavo jo parodymų, nepasisakė dėl parodymų netikslumo ir kodėl jie neatitinka nustatytų faktinių aplinkybių, nepaneigė nuteistojo parodymų, kaip to reikalauja BPK 305 str., atsisakė apklausti teismo posėdyje liudytojas S. A., gyv. (duomenys neskelbtini) ir R. B., gyv. (duomenys neskelbtini), kurios galėjo patvirtinti ar paneigti ginamojo parodymus, motyvuodamas tuo, kad minėtos liudytojos buvo teismo salėje bylos nagrinėjimo metu, tačiau ginamasis davė parodymus teismo posėdyje tik 2013-01-29 ir tik po jo apklausos tapo žinomos minėtos aplinkybės, po ko buvo pateiktas prašymas apklausti liudytojas; tik liudytojų buvimu teismo salėje nagrinėjant bylą negalima motyvuoti atsisakymą liudytojus apklausti, o toks atsisakymas apklausti pažeidžia ginamojo teisę į gynybą bei rungimosi principą. Teisme buvo apklausta prokuratūros iniciatyva iškviesta liudytoja P., kurios parodymus teismas nuosprendyje nevertino, tačiau ji iš esmės patvirtino ginamojo parodymus ir parodė, kad leido gyventi jai nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), savo pažįstamai S. bei 2012 m. vasarą matė bute ir A.. Nuteistasis paaiškino, kad pasakojo ikiteisminio tyrimo pareigūnams, kad buvo tą vakarą pas savo sugyventinę, nurodė minėtą adresą, prašė patikrinti, ar yra įvykio vietoje ar šalia jos vaizdo kameros, paimti ir patikrinti įrašus ir nors jo parodymai nebuvo užfiksuoti protokoluose, tačiau nėra jokio pagrindo netikėti tokiais jo parodymais. Nors policijos pareigūnams ir prokuratūrai buvo puikiai žinoma, kad prieš plėšimo padarymą užpuolikai ir nukentėjusieji susitiko ir bendravo prie kioskų, esančių Geležinkelio g., Vilniuje, nebuvo imtasi jokių priemonių paimti ir patikrinti vaizdo įrašus, kur galėjo būti užfiksuoti minėti asmenys. Tai buvo padaryta tik teismo posėdžio metu ir tik po eilinio prašymo pateikimo, tačiau rezultatų negauta, nes į bylą pateiktame Vilniaus apskrities VPK OVS tarnybiniame pranešime nurodyta, kad prie kioskų, esančių (duomenys neskelbtini), yra vaizdo kamera, tačiau įrašai saugomi tik 2 savaites, UAB „G." tarnybiniame pranešime nurodyta, kad įrašai saugomi tik 30 dienų. Vaizdo įrašai turėjo būti gauti nedelsiant, nustatyta ir patikrinta, ar ten iš tiktųjų buvo A. A., ar kitas asmuo, t.y. gynybai svarbios aplinkybės nebuvo nustatytos, pažeidžiant rungimosi principą ir teisę į gynybą, buvo neužtikrinta BPK 10 str. numatyta teisė į ginamojo gynybą, šiurkščiai pažeista ginamojo teisės į bylos visapusišką, objektyvų ir teisingą išnagrinėjimą. Teismų praktikoje visuotinai pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti (kasacinė nutartis Nr. 2K-251/2008). Tačiau teismas faktiškai nepadarė įrodymų analizės, nepagrįstai nurodė, kad nukentėjusiojo R. K. parodymai nuoseklūs, kadangi aprašant kaltinamąjį D. G. jis tvirtai nurodė, jog jis yra tamsiaplaukis, kad A. A. kalbėjo lietuviškai ir rusiškai. Bet jau ikiteisminio tyrimo metu, nuteistojo D. G. atpažinimo metu, jis jau nurodė, kad jo plaukai buvo pažilę, o teismo posėdžio metu jau nurodė, kad tas buvo šviesiaplaukis, o tyrėja neteisingai užrašė jo žodžius, nors patvirtino, jog yra skaitęs protokolą ir jame pasirašė. Teisme jis jau parodė, kad A. A. kalbėjo tik rusiškai, nors į papildomą klausimą atsakė, jog gal ir buvo įterpęs vieną, kitą lietuvišką žodį. Iš pradžių teigė, kad „į galą nežiūrėjau, nemačiau, atrodo daugiau nieko nebuvo", vėliau jau tvirtino, kad gale tikrai daugiau nieko nebuvo. A. A. atpažįsta, nors teismo posėdžio metu nurodė, kad į veidą nežiūrėjo ir užpuolimo metu įvykio vietoje buvo tamsu, kas jį smaugė, nematė ir kas apiplėšė taip pat pasakyti negali. Kad tai buvo A. A. - tik jo prielaida. Teismas nekreipė dėmesio, kad jo parodymai prieštarauja kito nukentėjusiojo R. K. parodymams, nuteistojo D. G. parodymams, kitai bylos medžiagai. Skundžiamame nuosprendyje iškarpyti ir nukentėjusiojo R. K. parodymai, nes teismas aprašant jo parodymus nurodė: "Atsikėlęs jis atsisuko į savo draugą D. K., kuris gulėjo ant žemės ir pasakė, kad jį prismaugė kitas kaltinamasis“, ir toliau: „Jis priėjęs pakėlė D. K. ir abu nuėjo į policijos komisariatą, o kaltinamieji nuėjo į kitą pusę". Toks nukentėjusiojo parodymų interpretavimas yra nepriimtinas, nes jis aiškiai parodė, kad A. A. neatpažino (atpažinimo metu net nurodė, kad tarp pateiktų jam atpažinti asmenų, vienas iš kurių buvo A. A., asmens, kuris dalyvavo plėšime, nėra), todėl nuosprendyje nurodyti, kad nukentėjusysis neva duoda parodymus apie „kitą kaltinamąjį“ (A. A.) neteisėta. Taigi, nukentėjusiųjų parodymai, visiškai prieštaringi ir neinformatyvūs, kiekvienas iš jų skirtingai nurodo įvykio aplinkybes. Policijos pareigūno V. K. parodymai yra neinformatyvūs, prieštaringi ir paneigti kitais įrodymais: liudytojas teigė, kad po kaltinamojo D. G. sulaikymo bendravo su juo ir pastarasis neva nurodė, kad kartu su juo apiplėšime dalyvavo kitas asmuo, tamsiaplaukis, panašus į čigono tautybės žmogų, turėjęs ant veido randą. Remiantis minėtu žmogaus aprašu buvo sulaikytas A. A., kurio, pasak liudytojo, pagal operatyvinę informaciją pravardė yra „N.“. Tačiau pats kaltinamasis D. G. nepatvirtino, kad buvo pranešęs tokią informaciją policijos pareigūnui, byloje nėra jokių duomenų apie tokio operatyvinio veiksmo buvimą, net nesurašytas tarnybinis pranešimas, kuriame būtu atskleistas minėto pokalbio turinys. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismo posėdžio metu D. G. nenurodė kažkokių A. A. požymių, jo neatpažino, atvirkščiai, nurodė, jog apiplėšime kartu su juo dalyvavo visiškai kitas asmuo, nors kiti jo parodymai dėl įvykio aplinkybių iš esmes sutapo su nukentėjusiųjų parodymais ir kita bylos medžiaga ir netikėti jais nėra jokio pagrindo. Teisme nukentėjusieji nepatvirtino, kad ant vieno iš užpuolikų veido būtų randas, kuris matosi plika akimi. Liudytojas teigia, kad ikiteisminio tyrimo medžiagą jis turėjo tik vieną dieną, po ko perdavė byla kitam pareigūnui, tačiau prieštarauja pats sau, nurodydamas, kad bendravo ir su D. G. ir po A. A. sulaikymo ir su ginamuoju. Liudytojas mini kažkokią operatyvinę informaciją, tačiau teismui jokios operatyvinės bylos pateikta nebuvo, minėtas „įrodymas“ teisme neišnagrinėtas. Vilniaus apskrities VPK 3PK 2013-02-06 rašte nurodyta, kad nesant konkrečios informacijos apie asmenis, informacija nebuvo įforminta tarnybiniu pranešimu. Toliau pranešime nurodyta, kad D. G. informacija nebuvo konkreti, jis nurodė pravardę „N.“, tačiau liudytojas teigė, kad apie tai, jog A. A. turėjo pravardę „N.“ jam tapo žinoma iš kito šaltinio. Teismas nurodęs, kad neva informaciją apie A. A. liudytojas turėjo iš dviejų šaltinių, tačiau kitas šaltinis taip ir neįvardintas. Teismas įrodymais pripažino operatyvinę informaciją, nors tokia informacija nebuvo atskleista ir išnagrinėta teismo posėdžio metu, visiškai neaišku ar ji egzistuoja. Neištirtais nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismo posėdžio metu įrodymais negalima pagrįsti teismo nuosprendį, nes tai yra tik spėliojimai ir prielaidos. Teismas pažeidė BPK 301 str. 1 d., kad „Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.“. Įrodymai buvo vertinami selektyviai ir atsietai vienas nuo kito, pirmenybę teikiant kaltinimui palankiems įrodymams bei nemotyvuotai atmetant kitus. Nuteistojo ir kitų parodymai neišanalizuoti, A. A. ir D. G. parodymams skirta nepakankamai dėmesio, vertintos tik detalės, o ne aplinkybės apie esminius bylos faktinius duomenis, liudytojos P. parodymai nevertinti. Nukentėjusiųjų ir liudytojo V. K. parodymai prieštaringi, paneigti rašytine bylos medžiaga, A. A. ir nuteistojo D. G. parodymais. A. A. turi būti išteisintas neįrodžius, kad dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 str. 1 d., nes byloje nėra jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę nusikaltimų padaryme, o visos abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nuteistasis A. A. ir jo gynėjas bei nuteistojo D. G. gynėjas prašo apeliacinius skundus patenkinti, prokuroras prašo skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

Ikiteisminio tyrimo, 2012-08-09 įtariamojo apklausos metu, A. A., dalyvaujant tyrėjai, gynėjui ir vertėjai dėl įtarime nurodytų aplinkybių duoti parodymus atsisakė, pasirašyti atsisakė (b.l. 132-133).

Ikiteisminio tyrimo, 2012-08-10 įtariamojo papildomos apklausos metu, dalyvaujant tyrėjai, gynėjui ir vertėjai, A. A. parodė, kad su jam pareikštu įtarimu susipažino, dėl nusikalstamos veikos aplinkybių parodymus duos teismo posėdžio metu. Daugiau nieko paaiškinti negali (t.1, b.l. 145).

Ikiteisminio tyrimo, 2012-08-29 įtariamojo papildomos apklausos metu, dalyvaujant tyrėjai, gynėjui ir vertėjai, A. A. parodė (t.1, b.l. 146-147), kad paaiškinimus dėl įtarime nurodytų aplinkybių duos teismo posėdžio metu. Dabar nieko paaiškinti negali. Pasirašyti atsisakė.

Ikiteisminio tyrimo, 2012-11-09 įtariamojo papildomos apklausos metu, dalyvaujant tyrėjai, gynėjui ir vertėjai, A. A. parodė (t.1, b.l. 146-147), kad apie nusikalstamos veikos aplinkybes parodymus duos teisme. Ikiteisminio tyrimo metu parodymus duoti atsisakė.

2012-08-10 teismo posėdžio metu dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo A. A. paaiškino, kad jis (t.1, b.l. 155) nieko nepadarė, duos parodymus teisme.

Iš 2012-11-20 supažindinimo su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga protokolo matyti, kad (t.1, b.l. 203) A. A. su baudžiamąja byla supažindintas, prašo duoti dokumentų kopijas: liudytojų parodymus, įtariamojo D. G. parodymus, atpažinimo protokolus.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje A. A. paaiškino, kad 2012-07-18 apie 23.30 val. jis buvo namuose, o ne (duomenys neskelbtini) g., buvo namuose su drauge ir jos drauge, nes buvo jos gimtadienis. Tą dieną pamena, nes su žmona išgėrinėja tik per šventes, o tą vakarą šventė. Tuo labiau, tą dieną žmonos draugė buvo susipykusi su savo artimaisiais. Jis jokio nusikaltimo neįvykdė. Paleistas iš Marijampolės PN gyveno adresu (duomenys neskelbtini). Jie šį butą nuomojasi. Kad jis 2012-07-18 buvo namuose, žino S. A. ir draugė I., jos pavardės nežino. Taip pat dar draugas Ž., kurio gimtadienį ir šventė jų namuose. Kadangi jo žmona ir jos draugė turi bendrą biznį turguje, tai išėjęs į laisvę gyveno iš jų. Jį sulaikė stotelėje autobusų ar geležinkelio stotyje. Jis ten laukė troleibuso važiuoti namo. Jis prašė patikrinti vaizdo kameras, tačiau jam buvo pasakyta, kad čia ne tokia byla. Tada jis jiems pasakė, kad jais nepasitiki ir parodymus duos teisme. V. K. jį mušė, naudojo fizinę jėgą. Jis pareigūną V. K. pažįsta, su juo turėjo reikalų prieš porą metų. Vedė prieš 6 metus, oficialiai yra nevedęs, S. A. yra jo sugyventinė. Jo žmona gali nurodyti draugės I. ir draugo Ž. pavardes ir gyvenamąsias vietas. Pravardė „N.“ žmogaus nepažįsta, tai ne jo pravardė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. A. paaiškino, kad S. pr. gyvena jo pažįstamas Ž., nežino jo pavardės, jam apie 37 metus. Pažįstamas žinojo kur nuteistasis gyvena, pažįstamas dirba užsienyje žuvies fabrike. Tą vakarą jie šventė pažįstamo gimtadienį, ankščiau pažįstamas pas jį ateidavo. Jis nežino tikslaus adreso, bet žino kad pažįstamas gyvena netoli jo.

Kolegija mano, kad A. A. taip pateikdamas įvykius, siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. A. A. versija atmetama todėl, kad ją pilnai paneigia kiti byloje esantys įrodymai, kuriais abejoti kolegija neturi teisinio pagrindo: liudytojo V. K. parodymai (kad bendraujant žodžiu su D. G. jam tapo žinoma, kad plėšime buvo dar vienas asmuo, labai panašus į čigoną, ne LR pilietis, su randu ant veido, iš Latvijos, jam taip tą asmenį apibūdino D. G., kurių pirmosios instancijos teismo posėdyje nepaneigė pats D. G.), tvirti ir šioje apimtyje nuoseklūs nukentėjusiojo D. K. parodymai apie jo atžvilgiu A. A. įvykdytą nusikalstamą veiką, 2012-08-10 asmens parodymo atpažinti protokolas, iš kurio matyti, kad nukentėjusysis D. K. (t.1, b.l. 135-137) atpažino A. A., iš dalies liudytojos O. P. parodymai, kad kaltinamasis tame bute negyvena, S. sakė, kad ten gyvens viena, ji į tą butą ateina kokius 2-4 kartus per mėnesį, tačiau A. A. bute matė tik du kartus, taip pat iš dalies pačio nuteistojo A. A. parodymai, kadangi jis pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad jis prašė patikrinti vaizdo kameras, o iš jo apklausų ikiteisminio tyrimo metu nematyti tokio jo prašymo, jis tokio prašymo neįrašė apklausos protokole ranka, kad buvo toks prašymas, nematyti ir iš 2012-08-10 teismo posėdžio dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo protokolo. Iš 2012-11-20 supažindinimo su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga protokolo matyti, kad (t.1, b.l. 203) A. A. jame prašė duoti dokumentų kopijas, tačiau neprašė patikrinti vaizdo kameras.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas A. A. gynėjo B. C. prašymas teismą įpareigoti prokurorę nustatyti ar autobusų stotyje prie kioskų yra vaizdo kameros ir užklausti ar buvo išsaugoti tie vaizdo įrašai (t.2, b.l. 63) buvo tenkintas ir gauti UAB „G.“ (t.2, b.l. 67) ir Vilniaus apskrities VPK nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininko raštai, iš kurių matyti, kad vaizdo įrašai saugomi iki 30 kalendorinių dienų ir apie 2 savaites. Atsižvelgus į išdėstytą, praėjus tiek daug laiko nuo nusikalstamos veikos įvykdymo iki prašymo dėl vaizdo įrašų gavimo, nustatyti vaizdo įrašų turinį nėra techninių galimybių, tačiau, įvertinus įrodymų visumą, vaizdo įrašų nebuvimas, šiuo atveju, nėra pakankamas teisinis pagrindas išteisinti nuteistąjį A. A..

Nuteistojo A. A. gynėjo advokato B. C. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis A. A. teisme davė nuoseklus parodymus, tačiau pažymėtina, kad A. A. ikiteisminio tyrimo metu parodymų nedavė, todėl negalima įvertinti jo parodymų nuoseklumo ir ikiteisminio tyrimo metu. Skunde taip pat teigiama, kad teismas visiškai neanalizavo A. A. parodymų, nepasisakė dėl parodymų netikslumo ir kodėl jie neatitinka nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau šios aplinkybės vertinamos apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

Ikiteisminio tyrimo metu (t.1, b.l. 57), 2012-07-19 „nuoširdžiame prisipažinime“ D. G. nurodė, kad buvo kioske nusipirkti alaus, sutiko jam nepažįstamą vyrą, kuris vardo jam nepasakė, tik pasakė, kad visi jį vadina arba „N.“, arba „f.“, tuo laiku pas juos atėjo du vyrai.

Ikiteisminio tyrimo metu, 2012-07-19 įtariamojo apklausos metu (t.1, b.l. 62-63), D. G. parodė, kad savo kaltę pripažįsta visiškai. Narkotines medžiagas vartoja. 2012-07-18 apie 22.00 val. atėjo į autobusų stotį, viename iš kioskų gėrė alų. Begerdamas jis pradėjo bendrauti su jam nepažįstamu vyru, kuriam apie 32 metus, jo vardo nežino. Jokių duomenų daugiau nežino. Jis jam pasakė, kad yra du vaikinai, kurie nori susirasti dvi merginas, su kuriomis norėtų atsipalaiduoti. Jie susitarė, kad minėtiems dviems vyrams pasakys, kad žino, kur galima rasti merginų, paims pinigus ir pasišalins. Vyras, su kuriuo jie buvo susitarę, priėjo prie dviejų vaikinų, ką jie kalbėjo, jis negirdėjo. Jis netrukus grįžo prie jo ir pasakė, kad minėti vaikinai sutinka. Jie kartu su nepažįstamu vyru, su kuriuo buvo susitarę apgauti vaikinus, priėjo prie jų. Vienas iš jų tam vyrui padavė 100 litų. Tuo momentu, kai vyras kalbėjosi su vaikinais, buvo priėjusi mergina šviesiais plaukais, kuri su juo kalbėjosi. Po ko greitai pasišalino. Jie keturi pradėjo eiti link (duomenys neskelbtini) gatvės. Visi ėjo kartu. (duomenys neskelbtini) gatvėje praėję pro bromą, jie nuėjo į kiemą, priėjo prie garažų, į užkampį. Vienas iš vaikinų paklausė tai kur merginos, kur butas. Nepažįstamas vyras atsakė, kad bus. Kilo žodinis konfliktas. Jį paėmė vienas iš vaikinų ir truputį pasivedė toliau, o tuo tarpu nepažįstamas vyras, su kuriuo jis buvo susitaręs, paėmė nepažįstamą vaikiną už striukės, pradėjo reikalauti atiduoti daiktus. O tuo tarpu šalia jo stovėjęs vaikinas jį stumtelėjo, paklausė kas čia darosi, D. G. jam rankos kumščiu trenkė į veidą, jis priėjo prie jo ir jie susikibo, pradėjo galynėtis, pargriuvus pareikalavo atiduoti pinigus, jis sutiko. Jis matė, kad kitas vaikinas guli ant žemės. Prie jo priėjo nepažįstamas vyras, jis jam parodė, kad turi tris mobiliojo ryšio telefonus. Pas minėtą vyrą liko abu vogti mobiliojo ryšio telefonai. Grįžtant iš čigonų taboro, vyras su kuriuo apiplėšė du vaikinus, išlipo N. mikrorajone. Daugiau nieko paaiškinti negali. Pinigus išleido savo reikmėms.

Ikiteisminio tyrimo metu, 2012-11-13 įtariamojo papildomos apklausos metu (t.1, b.l. 88-89), D. G. parodė, kad prie parodymų, duotų 2012-07-19, nori pridurti, kad 2012-07-18 jis, atėjęs į autobusų stotį, viename iš kioskų gėrė alų ir bendravo su ten buvusiu nepažįstamu vyru, kurio pravardė „N.“. Abu gėrė alų. Jis pasakė, kad yra du vaikinai, kurie nori susirasti dvi merginas, su kuriomis norėtų atsipalaiduoti. Su juo susitarė, kad minėtiems dviem vaikinam pasakys, kad žino kur gali rasti merginas, paims pinigus ir pasišalins. Kai abu išėjo iš kiosko į lauką, jis pamatė netoliese stovinčius du vaikinus, kuriuos matė pirmą kartą. Vyras, su kuriuo išėjo iš kiosko, priėjo prie minėtų vyrų ir kažką kalbėjosi. Po to prie jų priėjo ir D. G.. Vienas iš tų vaikinų vyrui, su kuriuo jie buvo susitarę, padavė 100 litų. Prie jų buvo priėjusi mergina, kuri pakalbėjo su nepažįstamu vyru, su kuriuo sėdėjo kioske. Ir ji skubiai pasišalino. Jie visi keturi pradėjo eiti link (duomenys neskelbtini) gatvės. Norėjo juos nuvesti kuo nuošaliau. Vienas iš vaikinų paklausė, kur jie eina, kur butas. Vyras, su kuriuo ėjo, atsakė kad bus. Jis ėjo šalia su vienu nepažįstamu vaikinu, o nepažįstamas vyras pravarde „N.“, ėjo su kitu nepažįstamu vaikinu. Jis ėjo priekyje, o „N.“ ėjo jam iš paskos. Nepažįstamas vaikinas vėl paklausė kur jie eina. Tarp jų kilo žodinis konfliktas, jie pradėjo stumdytis, galynėtis, po ko nukrito ant žemės, D. G. jį prispaudęs laikė ir pareikalavo atiduoti pinigus. Minėtas vaikinas atidavė piniginę, kurioje buvo pinigai. Mobiliojo ryšio telefono jis nematė. Ką tuo metu darė „N." ir kitas nepažįstamas vaikinas, jis nematė. Kai atkreipė dėmesį, minėtas vaikinas gulėjo ant žemės. Prie jo priėjęs „N.“ jau turėjo mobiliojo ryšio telefonus. Jie skubiai pasišalino iš ten, palikdami minėtus vaikinus. Kartu nuėjo į stotį, iš ten nuvažiavo į taborą, ten pirko narkotines medžiagas.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismo posėdyje D. G. paaiškino, kad jis negali pasakyti ar buvo toks pokalbis su liudytoju V. K., kaip jis sako, jis nepamena ar buvo toks pokalbis su V. K., kaip jis sako. 2012-07-18 apie 23 val. jis buvo stotyje. Norėjo eiti namo, bet dar užsuko į barą ir išgėrė pusę bokalo alaus. Išėjo į lauką parūkyti ir pamatė stovinčius du jaunuolius. Jie gėrė alų, degtinę. Paskui priėjo toks aukštas vaikinas ir pradėjo kalbėti apie moteris. Jie sutarė, kad gali tiems jaunuoliams surasti moteris. Dėl pinigų jie sutarė, kad jie vėliau jiems atsiskaitys apie 100 Lt, tačiau jis tų pinigų negavo. Jis iš viso savo gyvenime A. A. matė keturis kartus; kai pakalbėjo dėl merginų, jie su nukentėjusiaisiais ir tuo vyriškiu, t.y. keturiese, ėjo (duomenys neskelbtini) g. Priėję garažus jis ranka sudavė R. K. vieną smūgį į veidą. Jis nenukrito. Tada jam pasakė, kad užteks šitų nesąmonių ir, kad jis papuolė. Pasakė, kad duotų pinigus. R. K. pats jam davė 40 Lt ir viskas. Jokių 700 Lt ir telefonų nebuvo. Jis į R. K. kišenes nelindo. Jis iš R. K. paėmė 40 Lt ir su tuo aukštesniu vyriškiu nuėjo; to aukštesnio vyriškio pravardė buvo „Š.“ ar „N.“. Jie nuėjo į stotį, paėmė taksi automobilį ir nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) narkotikų, kur jis nusipirko heroino; ką tas aukštesnis vaikinas pravarde „Š." ar „N." darė eidamas (duomenys neskelbtini) g., jis nematė. Jis turėjo reikalų su R. K. ir atgal nežiūrėjo. Kai sėdo į taksi automobilį su tuo aukštesniu vyriškiu pravarde „Š.“ ar „N.“, jis nerodė ką turėjo su savimi. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu teisėjai pagarsinus kaltinamojo D. G. apklausos protokolą - t.1, b.l. 88-89, į teisėjos klausimą atsakė, kad apklausos protokolas surašytas teisingai. Savo ankstesnius parodymus jis palaiko. „N." su juo praleido apie 1,5 val. ir tikrai negalėtų pasakyti, ar jį atpažintų. A. A. su juo nusikaltime nedalyvavo. „M." su juo ir nukentėjusiaisiais bendravo lietuviškai (t.2, b.l. 60-62).

Iš išdėstytų D. G. parodymų matyti, kad jis neneigia pokalbio su liudytoju V. K., teigia, kad su „M." praleido apie 1,5 val. ir tikrai negalėtų pasakyti, ar jį atpažintų, todėl, nors ir nurodo, kad A. A. su juo nusikaltime nedalyvavo, negalima daryti išvados, kad jis neprieštaringai teigia, kad tikrai A. A. su juo nusikaltime nedalyvavo. D. G. parodymai nėra visiškai nuoseklūs, galimai siekiant palengvinti savo teisinę padėtį (ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad dar tariantis dėl merginų vienas iš tų vaikinų vyrui, su kuriuo jie buvo susitarę, padavė 100 litų, pirmosios instancijos teismo posėdyje jis paaiškino, kad dėl pinigų jie sutarė, kad jie vėliau jiems atsiskaitys apie 100 Lt, tačiau jis tų pinigų negavo. Ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad tuo tarpu šalia jo stovėjęs vaikinas jį stumtelėjo, paklausė kas čia darosi, D. G. jam rankos kumščiu trenkė į veidą, kitos apklausos metu parodė, kad tarp jų kilo žodinis konfliktas, jie pradėjo stumdytis, galynėtis, po ko nukrito ant žemės, o pirmosios instancijos teismo posėdyje jau paaiškino, kad priėję garažus jis ranka sudavė R. K. vieną smūgį į veidą. Jis nenukrito). Toks parodymų nenuoseklumas taip pat yra pagrindas abejoti, kad D. G. iš tiesų neatpažino A. A., kaip dariusio nusikalstamą veiką.

Nukentėjusysis D. K. jau ikiteisminio tyrimo, 2012-07-19 liudytojo apklausos metu (t.1, b.l. 15) parodė, kad 2012-07-18 apie 23:30 val., su draugu R. K. buvo (duomenys neskelbtini) geležinkelio stotyje, prie paviljonų, prie jų priėjo vyriškis apie 27 m. amžiaus, apie 180 cm. ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, tamsiaplaukis, kalbėjo lietuviškai ir rusiškai, kuris jiems pasiūlė merginą už pinigus. Vėliau prie jų priėjo mergina šviesiaplaukė, apie 175 cm. ūgio, apie 25 m. amžiaus, vidutinio kūno sudėjimo, su ja pakalbėjo, ji pasakė savo vardą, kurio jis nepamena, tada ji kažkur išėjo, tada tamsiaplaukis vyriškis pasikvietė dar vieną vyriškį, kuris buvo apie 35 m. amžiaus, apie 175 cm. ūgio, smulkaus kūno sudėjimo, tamsiaplaukis, apsirengęs buvo tamsiais drabužiais. Jis jaunesniam vyriškiui padavė 100 litų, ir su jais kartu ėjo į kažkokį butą, kur turėjo laukti mergina, nuėjo nuo geležinkelio stoties žemyn gatve, kai užėjo į kažkokį kiemą, jo draugas su vienu vyriškiu ėjo priekyje, o jis su jaunesniu vyriškiu ėjo iš paskos, tuo metu šis vyriškis, kuris ėjo prie jo, iš už nugaros pradėjo jį smaugti, jis prarado sąmonę, parkrito ant žemės, kai atsikėlė, pamatė, kad prie jo stovi draugas, tada pastebėjo, kad pas jį nėra rudos spalvos piniginės, kainuojančios 25 Lt, kurioje buvo jo vardu išduoti dokumentai, Swedbanko mokėjimo kortelė, 100 litų, piniginė buvo kelnių galinėje kišenėje, taip pat iš kišenės dingo mobiliojo ryšio telefonas Huaway 8800. Kur dingo vyriškiai, kurie juos apiplėšė, jis nematė. Minėtus vyriškius ir merginą jis galėtų atpažinti. Sumušimo žymių nesimato. Ikiteisminio tyrimo, 2012-11-03 liudytojo papildomos apklausos metu (t.1, b.l. 20-21) nukentėjusysis D. K. davė parodymus tik apie dingusius daiktus.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis D. K. (t.2, b.l. 59-62) parodė, kad jis kaltinamuosius yra matęs per apiplėšimą ir per atpažinimą. Jis atpažino A. A., kuris D. K. smaugė, A. A. atpažįsta iš plaukų, veido. Jis kalbėjo rusiškai. 2012-07-18 apie 23.30 val. R. K. su kaltinamuoju A. A. prie kioskų kalbėjo dėl laisvo elgesio panelių. A. A. parodė panelę. Prie kioskų jį užpuolė A. A., o R. K. - D. G.; A. A. jį užsmaugė ir jis neteko sąmonės. Paskui R. K. jį pakėlė ir jis pastebėjo, kad neteko savo mobilaus ryšio telefono ir tamsiai rudos piniginės 25 Lt vertės, kurioje buvo 100 Lt grynų pinigų, asmens tapatybės kortelė, vairuotojo pažymėjimas, banko kortelės; D. G. jam nieko nedarė; jis nematė, kaip D. G. užpuolė R. K.. Kai jie visi keturiese ėjo nuo stoties pusės, jis į galą nežiūrėjo. Jis tą vakarą buvo daug išgėręs ir ne viską prisimena. Savo parodymais yra užtikrintas. Kai apie užpuolimą jie pranešė policijai, po kažkiek laiko atėjo laiškas, kad reikia atvykti į atpažinimą. Tada jis iš karto atpažino A. A.. A. A. nuotraukos jam nerodė, jį parodė gyvai per stiklą. Parodė kažkur po mėnesio nuo įvykio. Jis nepamena jokių ypatingų žymių ant to žmogaus, kuris jį užpuolė, per atpažinimą buvo tikras, kad per užpuolimą jį užpuolė A. A.. Kadangi per užpuolimą buvo tamsu, todėl jis nepastebėjo pas kaltinamąjį ant veido jokio rando. Apiplėšimo metu kaltinamieji buvo blaivūs. Toje vietoje, kur buvo panaudota jėga, buvo tamsu, o prie kioskų, kur jie kalbėjosi, buvo apšviesta. Kai R. K. kalbėjo su A. A., jis buvo šalia jų, tai kaip jis galėjo neatpažinti A. A.. Apklausą ikiteisminio tyrimo jis pamena. Aukštesnysis vaikinas kalbėjo rusiškai. Kadangi jis nesupranta rusiškai, todėl su juo nebendravo. Gal jis ir pavartojo kelis lietuviškus žodžius. Jis tamsiaplaukį vaikiną įvardijo A. A.; per ikiteisminio tyrimo apklausą jis sakė, kad jį užpuolė tamsiaplaukis vaikinas. Ikiteisminio tyrimo apklausoje įvardintas aukštesnysis ir tamsiaplaukis asmuo yra A. A.. Gal tyrėja ne taip kažką užrašė, bet jis sakė, kad šviesesnių, žilų plaukų yra D. G.; Jis A. A. davė 100 Lt už laisvo elgesio paneles. Sakė, kad 50 Lt grąžins, bet negrąžino. Kiek jis matė, R. K. pinigų niekam nedavė. A. A. ėjo šalia jo, paskui šiek tiek atsiliko, gal kokį metrą ir jį užpuolė. Viskas įvyko labai greitai. Žino, kad jį smaugė A. A., nes niekas kitas negalėjo, nes ėjo keturiese, kitų žmonių nebuvo.

2012-08-10 asmens parodymo atpažinti metu nukentėjusysis D. K. (t.1, b.l. 135-137) atpažino A. A. kaip asmenį, kuris jį smaugė už kaklo, kai jis prarado sąmonę, jį apiplėšė. Atpažino pagal veido bruožus, nes ėjo šalia, todėl jo požymius įsidėmėjo. Atpažinimo metu, kaip matyti iš minėto protokolo, dalyvavo įtariamojo gynėjas advokatas.

2012-09-05 asmens parodymo atpažinti metu nukentėjusysis D. K. paaiškino (t.1, b.l. 75-77), kad asmuo Nr. 3 (šiuo numeriu atpažįstamas buvo D. G.) yra panašiausias į asmenį, kuris ėjo kartu su R. ir panaudojęs fizinį smurtą apiplėšė R.. Jo plaukai taip pat buvo pražilę. Tačiau tvirtai nėra įsitikinęs, kad tai tas pats asmuo.

Iš minėtų D. K. asmens parodymo atpažinti metu atliktų atpažinimų matyti, kad jis atpažino plėšimą įvykdžiusius asmenis, o atpažinimo metu dėl A. A. asmens jam abejonių nekilo (atpažįstant D. G. jis nurodė, kad tvirtai nėra įsitikinęs, kad tai tas pats asmuo, ko nenurodė atpažįstant A. A.).

Teismas tiki šiais Nukentėjusiojo D. K. parodymais ir atpažinimais apimtyje, kad plėšimą jo atžvilgiu vykdė A. A., kadangi šioje apimtyje D. K. parodymai nuoseklūs, jis iš esmės gerai įsiminė to vakaro įvykiuose dalyvavusių asmenų veidus (atpažino abu nuteistuosius), įsiminė įvykių detales (jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad jis jaunesniam vyriškiui davė 100 Lt už laisvo elgesio paneles, ką ikiteisminio tyrimo metu teigė ir D. G.). D. K. pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kodėl atsirado apeliaciniame A. A. gynėjo skunde įvardijamas jo parodymų nenuoseklumas dėl D. G. plaukų spalvos - gal tyrėja ne taip kažką užrašė, bet jis sakė, kad šviesesnių, žilų plaukų yra D. G.. Teismas neturi pagrindo netikėti šiuo paaiškinimu. Teismas taip pat vertina, kad nors nukentėjusiojo D. K. nurodyta aplinkybė, kad aukštesnysis vaikinas (A. A.) kalbėjo rusiškai, gal jis ir pavartojo kelis lietuviškus žodžius, iš dalies prieštarauja nukentėjusiojo R. K. ir nuteistojo D. G. parodymams, ši aplinkybė nepaneigia šių D. K. parodymų, kadangi, kaip matyti iš bylos duomenų, A. A. moka rusų kalbą, nes šia kalba pageidavo duoti parodymus (pvz. t.1, b.l. 144). Be to, D. K. parodė, kad jis nemoka rusiškai, todėl dėl šios priežasties jis galėjo atkreipti dėmesį į A. A. vartojamą kalbą, kai tuo tarpu nukentėjusysis D. K., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, galėjo neįsidėmėti, kad jis bendrauja ne lietuvių kalba. D. G. parodymai dėl kito nusikaltime dalyvavusio asmens- „M." bendraujant su juo ir nukentėjusiaisiais vartotos kalbos – lietuvių atmetami, kadangi jo parodymai ikiteisminio tyrimo ir teismo posėdžio metu nurodant smulkias įvykio aplinkybes buvo nenuoseklūs ir tokius parodymus kolegija vertina kaip siekį padėti A. A. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Iš išdėstytų D. K. parodymų taip pat matyti, kad prie kioskų, kur jie kalbėjosi, buvo apšviesta ir kai R. K. kalbėjo su A. A., jis buvo šalia jų. D. K. parodė, kad kaip jis galėjo neatpažinti A. A., kad per atpažinimą buvo tikras, kad per užpuolimą jį užpuolė A. A..

Ikiteisminio tyrimo, 2012-07-19 liudytojo apklausos metu (t.1, b.l. 5), R. K. parodė, kad 2012-07-18 apie 23.30 val. jis su draugu D. K. buvo (duomenys neskelbtini) geležinkelio stotyje, prie paviljonų, tuo metu prie jų priėjo du vyriškiai, kurie jiems pasiūlė merginą, jiems turėjo sumokėti 20 litų, o merginai 50 litų. Vienas vyriškis buvo apie 35 m. amžiaus, apie 175 cm. ūgio, smulkaus kūno sudėjimo, tamsiaplaukis, apsirengęs buvo tamsios spalvos maikute, džinsais, ir tamsiais sportiniais bateliais, kitas vyriškis buvo apie 40 m. amžiaus, apie 163 cm. ūgio, smulkaus kūno sudėjimo, šviesiaplaukis, abu vyriškiai kalbėjo lietuviškai. Tuo metų, nuo geležinkelio stoties pastato atėjo mergina, šviesiaplaukė, apie 27 m. amžiaus, apie 165 cm. ūgio, stambaus kūno sudėjimo, kuo buvo apsirengusi nepamena, ji pasikalbėjo su minėtais vyriškiais ir kažkur nuėjo. Tada tie du pasiūlė jiems eiti su jais į viešbutį, kur lauks minėta mergina. Jis tamsiaplaukiui vyriškiui padavė 70 litų ir nuėjo kartu su jais kažkokia gatve į apačią, nuo geležinkelio stoties. Kai buvo prie kažkokių garažų, šviesiaplaukis vyriškis, kuris ėjo šalia jo, jam pasakė, kad jis prieitų prie jo, kai priėjo, jis R. K. kumščiu sudavė į veidą, po ko R. K. nukrito ant žemės, kai atsikėlė, pastebėjo, kad neturi juodos spalvos odinės rankinės, kainuojančios 70 litų, rankinėje buvo trys mobiliojo ryšio telefonai, taip pat ir piniginės, kuri buvo striukės kišenėje, dingo 700 litu. Atsikėlęs nuėjo atgal ant kalno, kur pamatė ant žemės gulintį draugą, kuris taip pat buvo apiplėštas. Kur dingo vyriškiai, kurie juos apiplėšė, jis nematė. Minėtus vyriškius ir merginą jis galėtų atpažinti.

Ikiteisminio tyrimo, 2012-11-02 liudytojo papildomos apklausos metu (t.1, b.l. 7-8), R. K. parodė, kad policijoje nurodė, kad iš jo pavogė tris mobiliojo ryšio telefonus, tačiau po apklausos, grįždamas automobiliu į namus, jis automobilio salone rado iškritusį savo mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 5230“.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis R. K. parodė (t.2, b.l. 58- 59), kad kaltinamuosius yra matęs vieną kartą įvykio metu, kuris įvyko 2012-07-18 apie 23.30 val. Minėtą dieną jis buvo kartu su D. K. netoli Geležinkelio stoties ir ieškojo lengvo elgesio merginų. D. G. jiems jas pasiūlė, jei nori, eiti link viešbučio ir juos nusivedė. D. G. pasakė, kad kai bus atliktos paslaugos, reikės sumokėti, tačiau iš anksto sumos neįvardino. Tada jie pradėjo eiti link viešbučio. Nusileido už restorano Macdonald's krūmais nuokalne. Paėjus nuo kioskų kokius 300-400 m prie krūmų, kur buvo neapšviesta, jį užpuolė D. G., o draugą - kitas vyras. Ar ten buvo A. A., nežino, nes buvo tamsu; su juo bendravo D. G., o kitas vyriškis buvo toliau; D. G. jam smūgiavo ranka vieną kartą ir pataikė į veidą, nuo smūgio nukentėjusysis nugriuvo. Tada D. G. paėmė jo mobilaus ryšio telefonus, pinigus. Kai atsikėlė, atsisuko į draugą, kuris gulėjo ir pasakė, kad jį prismaugė kitas kaltinamasis, bet ne D. G.. D. K. pasakojo, kad jį prismaugė, jis neteko sąmonės ir iš jo pavogė mobilaus ryšio telefoną ir 100 Lt. Jis, kas ten vyko, nematė. D. K. nuo jo gulėjo gal kokių 20 metrų atstumu. Tiksli suma dėl laisvo elgesio merginų su D. G. nebuvo sutarta. 70 Lt jis padavė aukštesniam vyriškiui; įvykio metu jis gerai matė tik D. G., Kito vyro gerai nematė. Įvykio metu jis buvo išgėręs; nuo D. G. smūgio jis griuvo, o po to atsistojo, iš jo pinigus paėmė D. G., jis pinigų pats D. G. nedavė. Jei jis viską būtų matęs, tai A. A. būtų atpažinęs per apklausą; jis įvykio dieną neatkreipė dėmesio, ar kitas asmuo, kuris buvo su D. G., turėjo kokių nors išskirtinių bruožų. Abu asmenys, t.y. D. G. ir kitas asmuo, ir panelė, kalbėjo lietuviškai. Ar su akcentu - neatkreipė dėmesio. Jis su D. G. dėl merginų tarėsi lietuviškai. Jie abu su D. K. sako tiesą, jei jis dėl merginų būtų taręsis su A. A., tai būtų jį prisiminęs.

Iš išdėstytų nukentėjusiojo R. K. parodymų matyti, kad jo parodymai, patvirtinantys jo atžvilgiu atliktus nusikalstamus, BK 180 str. 1 d. numatytus veiksmus, buvo nuoseklūs, jais netikėti nėra pagrindo, nes jie iš dalies atitinka ir nuteistojo D. G. tame tarpe ir nenuoseklius parodymus.

2012-08-10 asmens parodymo atpažinti metu nukentėjusysis R. K. parodė, kad (t.1, b.l. 138-140) tarp jam pateiktų atpažinti asmenų nėra asmens, kuris jį apiplėšė arba dalyvavo jo ir jo draugo apiplėšime.

2012-10-05 asmens parodymo atpažinti metu įtariamasis D. G. (t.1, b.l. 140-143) pareiškė, kad tarp jam pateiktų atpažinti asmenų nėra asmens, kuris kartu su juo apiplėšė du nepažįstamus vaikinus.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojas V. K. parodė, kad jis dirba Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3 PK Kriminalinės policijos tyrėju, nukentėjusiuosius matė tik per atpažinimą, asmeninių ryšių su jais neturi. Bendraujant žodžiu su D. G. jam tapo žinoma, kad plėšime buvo dar vienas asmuo, labai panašus į čigoną, ne LR pilietis, su randu ant veido, iš Latvijos. Jam taip tą asmenį apibūdino D. G.. Po šio pokalbio visa informacija buvo perduota operatyviniams darbuotojams ir tas asmuo netrukus buvo sulaikytas. Paskui jam atėjus į laikino sulaikymo kamerą jis žodžiu dėl nusikalstamos veikos kalbėjosi su A. A.. Jis jam pasakė, kad jie vis tiek nieko neįrodys, niekas parodymų prieš jį neduos, nes visi žino, kas jis yra, kažką kalbėjo apie savo tėvą. Kadangi jis buvo sulaikytas vakare, tai matėsi, kad anksčiau buvo pavartojęs. Dėl vaizdo įrašo buvo kreiptasi, tačiau kreipėsi ne jis, nes byla pas jį buvo dieną. Kaltinamojo A. A. pravardė yra „N.“. Kai jiems jau buvo apibūdintas antras asmuo, vykdydami operatyvinę veiklą stotyje, jie iš kitų šaltinių sužinojo, kad atsirado kažkoks asmuo būtent šia pravarde.

Š. V. K. parodymų nepaneigė D. G. pirmosios instancijos teismo posėdyje, o D. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie bendrininko pravardę jų nepaneigė taip pat. Minėtus parodymus iš dalies patvirtina Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3 PK kriminalinės policijos skyriaus 2003-02-06 raštas Nr. 10-14-S-1960, iš kurio matyti, kad atliekant paieškos veiksmus buvo sulaikytas nusikaltimo padarymu įtariamas D. G., kuris suteikė NTS pareigūnams informacijos apie savo bendrininką, tačiau ta informacija nebuvo konkreti, gauta duomenų, kad bendrininko pravardė yra „NEMEC“ (iš D. G. žodžių ), ir kad jis atliko 1.a. bausmę Marijampolės PN.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoja O. P. parodė, kad A. A. nežino nei vardo, nei pavardės, tik yra jį mačiusi vieną kartą, kai buvo atėjęs į butą (duomenys neskelbtini) pas S., kurios pavardės nepamena. Tuo adresu ji jai leidžia gyventi, S. bute adresu (duomenys neskelbtini) gyvena gal daugiau nei metus laiko. Ji tai būna, tai išvažiuoja pas mamą į Rygą. Kaltinamasis tame bute negyvena, S. sakė, kad ten gyvens viena; S. turi vaiką, nesakė, kad turi vyrą, sakė, kad pardavinėja kvepalus; A. A. bute matė du kartus: vieną kartą žiemą, gal 2010 m., ir gal balandį ar gegužės mėn., kai bute darė remontą. Jis buvo užėjęs, kažko paklausė ir išėjo. Daugiau jo nematė. Ar matė A. A. 2012-07-18, nepamena. S. jai sakė, kad A. A. yra jos pažįstamas. Ji į tą butą ateidavo. Ten yra tik stalas ir sofa. Ji dabar tame bute negyvena ir nemoka už butą ir tik leidžia ten pagyventi. K. S. gyveno jos bute, liudytoja gyvena pas vyrą, su S. negyveno. S. jos butu naudojasi apie metus laiko. Ji į tą butą ateina kokius 2-4 kartus per mėnesį. Su S. pasėdi, pakalba, išgeria kavos.

Šie liudytojos O. P. parodymai nepatvirtina apeliacinio skundo teiginio, kad A. A. gyvena su sugyventinė S. jos nuomojamame bute, kadangi liudytoja parodė, kad kaltinamasis tame bute negyvena, S. sakė, kad ten gyvens viena, ji į tą butą ateina kokius 2-4 kartus per mėnesį, S. jos butu naudojasi apie metus laiko, tačiau liudytoja nurodė, kad A. A. bute matė tik du kartus.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojas V. L. parodė, kad dirba taksi vairuotoju, kaltinamuosius abu pažįstu iš matymo. Galbūt juos vežė iš stoties į taborą. Kaltinamuosius vežė labai senai, tiksliai nelabai atsimena, gal rudenį, ar kaltinamuosius vežė 2012-07-18, nepamena. Vasarą prie automobilio buvo priėjęs pareigūnas ir klausė vardo ką vežė, jis pasakė, kad nežino, jokių nuotraukų jam nerodė. Šie liudytojo V. L. parodymai nei patvirtina, nei paneigia A. A. kaltės.

Atsižvelgus į išdėstytą, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. A. pripažino kaltu ir nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d.

Pirmosios instancijos teismas priėmė protokolinę nutartį dėl neapklausimo A. A. draugės S. A., kadangi ji sėdėjo teismo salėje, galėjo susipažinti su visų asmenų parodymais ir paaiškinimais.

Iškviesta į apeliacinės instancijos teismo posėdį nuteistojo A. A. sugyventinė S. A. pasinaudojo savo teise ir atsisakė duoti parodymus. Apeliantas A. A. gynėjas advokatas B. C. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad R. B. apklausa jau nebetikslinga, prašė nekviesti jos apklausai. Įvertinus išdėstytą ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis duomenų apie savo tariamą buvimo vietą nusikalstamų veiksmų buvimo metu nenurodė, neįrašė jų ranka, neparodė apie tai ir teismo posėdyje dėl suėmimo paskyrimo, kad nuteistojo A. A. sugyventinė S. A. pasinaudojo savo teise ir atsisakė duoti parodymus, kas nepatvirtina nuteistojo A. A. įvykio versijos, kad A. A. nenurodė faktinių duomenų, kurių pagalba būtų galima nustatyti jo nurodomo liudytojo Ž. asmenybę ir ji nebuvo nustatyta, darytina išvada, kad A. A. nurodomos įvykių versijos dėl jo nebuvimo nusikalstamų veiksmų atlikimo metu įvykio vietoje, nepatvirtina objektyvūs duomenys, ir ji pagrįstai laikytina paneigta įrodymų visuma nuteistojo A. A. gynybos versija.

Nuteistojo A. A. gynėjo advokato B. C. apeliacinio skundo argumentas, kad teismas A. A. parodymus nepagrįstai vertina kritiškai, atsižvelgus į išdėstytą, nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas įvertino liudytojos O. P. parodymus. Įvertinus įrodymų visumą taip pat nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas prielaidomis, kad nėra jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, pagrindžiančių apelianto kaltę nusikaltimo padaryme. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiųjų parodymai visiškai prieštaringi ir neinformatyvūs, kiekvienas iš jų skirtingai nurodo įvykio aplinkybes, tačiau pažymėtina, kad nukentėjusiųjų parodymai prieštarauja vieni kitiems tik nežymiai ir nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmės neturinčioje apimtyje ir yra pakankamai informatyvūs. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde teigiama, kad D. G. nepatvirtino, kad buvo pranešęs nurodomą informaciją policijos pareigūnui, tačiau pirmosios instancijos teismo posėdyje jis nepaneigė apie tokio pranešimo buvimą.

Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą aplinkybę, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančia tik tada, kai objektyviai įvertinęs aplinkybių visumą (pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą), gali nuspręsti, kad kaltininkas iš tikrųjų gailisi padaręs nusikaltimą. Šie kaltininko veiksmai turi būti atlikti savo noru. Jeigu nagrinėjant bylą teisme, skirtingai nei ikiteisminio tyrimo metu, asmuo pradeda neigti nusikalstamos veikos padarymą, keičia parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, ši aplinkybė nepripažįstama atsakomybę lengvinančia aplinkybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-609/2005). Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai asmuo savanoriškai pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, o jei veika buvo padaryta kartu su bendrininkais – kai nurodo ir juos bei jų padarytas veikas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-103/2005; 2005 m. kovo 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-214/2005; 2005 m. lapkričio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-726/2005; 2005 m. gruodžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-674/2005; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-426/2009).

Pažymėtina, kad D. G., kas seka iš jo pačio parodymų, su kitu nusikaltimą padariusiu asmeniu buvo gana ilgai – kartu gėrė alų, po įvykdyto nusikaltimo kartu nuėjo į stotį, iš ten nuvažiavo taksi į taborą, ten pirko narkotines medžiagas, D. G. pats paaiškino, kad su „M." praleido apie 1,5 val. ir tikrai negalėtų pasakyti, ar jį atpažintų, tačiau pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino ne kad negali pasakyti ar su A. A. nusikaltime nedalyvavo, bet, kad A. A. su juo nusikaltime nedalyvavo, kai tuo tarpu įrodymų visuma nustatyta, kad nusikaltimą įvykdė D. G. ir A. A., todėl, atsižvelgus į išdėstytą, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad D. G. kaltu prisipažino tik iš dalies, ir, atsižvelgus į tai, kad D. G. ne tik nenurodė bendrininko, motyvuodamas, kad negali jo prisiminti, bet ir paaiškino, kad A. A. su juo nusikaltime nedalyvavo, kad D. G. parodymai buvo prieštaringi, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino D. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.).

Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai veikos padarymui turi įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Tai reiškia, kad kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. Rizikingu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-221/2006; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-477/2008; 2010 m. spalio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2010).

Šiuo atveju, apeliantas D. G. teigia, kad R. K. elgėsi rizikingai ir akivaizdžiai provokuojančiai, demonstruodamas nepažįstamiems asmenims stambią pinigų sumą ir prašydamas pagalbos išleidžiant šiuos pinigus veiklai, kuri įstatymo nėra toleruojama, tačiau, šiuo atveju, teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatytas stambios sumos pinigų demonstravimo faktas, be to, minėti veiksmai, šiuo atveju, nelaikytini įžeidimu, smurtu arba kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, kaip ir laisvo elgesio merginų paieška, kadangi apeliantas nenurodo kaip toks elgesys yra nukreiptas į jį, jam artimus asmenis. Atsižvelgus į išdėstytą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė D. G. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.).

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems D. G. ir A. A. bausmę, Lietuvos Respublikos BK 41 str. ir 54 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos motyvus, D. G. ir A. A. asmenybes, jų atsakomybę lengvinančią bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą.

D. G. ir A. A. padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą (BK 11 str. 4 d., 180 str. 1 d.).

D. G. nedirba (t.1, b.l. 96, 97), anksčiau ne kartą teistas (t.1, b.l. 99-107, 108-110, 111-112, 113-114), tame tarpe ir už plėšimą (Vilniaus miesto apylinkės 2 teismo 2009-07-13 nuosprendžiu), nesunkų kūno sužalojimą (Vilniaus miesto apylinkės 2 teismo 2005-01-05 nuosprendžiu), ne kartą baustas administracine tvarka už narkotinių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo (t.1, b.l. 115-118), į narkologinę Vilniaus priklausomybės ligų centro įskaitą neįrašytas (t.1, b.l. 120), tačiau jam ne kartą nustatytas narkotinių medžiagų vartojimo faktas.

A. A. anksčiau ne kartą teistas (t.1, b.l. 167-170, 172-173, 174-176, 187-188), ne kartą baustas administracine tvarka už apsvaigimą nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų be gydytojo leidimo, kitus administracinės teisės pažeidimus (t.1, b.l. 177-181), į narkologinę Vilniaus priklausomybės ligų centro įskaitą neįrašytas (t.1, b.l. 193).

Pagal BK 56 str. 1 d. recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Nuteistieji D. G. ir A. A. nusikaltimą padarė neišnykus teistumui, todėl jie yra recidyvistai (BK 27 str. 1 d.) ir jiems pagrįstai paskirta laisvės atėmimo bausmė. Anksčiau D. G. jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas (Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2004-12-15 nuosprendžiu), kuris buvo panaikintas, 2007-10-15 Alytaus rajono apylinkės teismo nutartimi jis buvo paleistas lygtinai neatlikęs 10 mėn. 13 d. laisvės atėmimo bausmės, buvo nuteistas realia bausme, kurią atliko. Anksčiau A. A. jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas (Kauno miesto apylinkės teismo 2005-05-09 nuosprendžiu), kuris vėliau buvo panaikintas, A. A. nuteistas realia laisvės atėmimo bausme, kurią atliko (b.l. 170, 185). Įvertinusi šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskiriant laisvės atėmimo bausmes. Pirmosios instancijos teismas paskyrė laisvės atėmimo bausmes, mažesnes nei BK 181 str. 1 d. sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Atsižvelgus į bylos aplinkybes, kolegijos nuomone, nuteistiesiems D. G. ir A. A. paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos.

Pagal BK 75 str. 1 d. asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams, bausmės vykdymas gali būti atidėtas nuo vienerių iki trejų metų tik tada, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, turi įvertinti nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, išsiaiškinti nusikaltimo motyvą ir tikslus, kaltininko asmenybę, įvertinti jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Ypač svarbu tokiais atvejais įvertinti kaltininko asmenybę, nes būtent tai lemia ar bus pasiekti tikslai, numatyti BK 41 str. 2 d. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. A. netaikė BK 75 str. ir neatidėjo jam paskirtosios bausmės vykdymo. Vienas bausmės tikslų, numatytų BK 41 str. 2 d., yra paveikti asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Kaip matyti iš aukščiau išdėstyto, A. A. anksčiau ne kartą teistas, todėl, įvertinus visas bylos aplinkybes, nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

D. G. nepažeidžiant BK 63 str. 1, 4 ir 9 d. nuostatų su skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme subendrinta Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-08-16 nuosprendžiu paskirta 6 mėn. laisvės atėmimo bausmė ir paskirta galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta.

A. D. G. skunde teigiama, kad negali būti formuojama tokia teismų praktika, pagal kurią teisiamasis būtų verčiamas meluoti teismui tam, kad jo atžvilgiu būtų pritaikytas BK 59 str. 1 d. 2 p., tačiau kolegija vertina, kad nuteistasis D. G. tik iš dalies prisipažino. Nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, kad skiriama bausmė negalėjo būti didesnė už įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, kadangi Lietuvos BK 61 str. 2 d. numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Taip pat nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad apeliantui buvo paskirta pati griežčiausia bausmė, kadangi jam paskirta bausmė, mažesnė nei BK 181 str. 1 d. sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

Esant tokioms aplinkybėms, naikinti arba keisti skundžiamą nuosprendį arba švelninti pirmosios instancijos teismo paskirtas bausmes dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

nuteistojo D. G. (D. G.) ir nuteistojo A. A. (A. A.) gynėjo advokato Bogdan Chranovskij apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis įsigalioja nuo jos paskelbimo dienos.

Kolegijos pirmininkas (parašas) Stasys LemežisTeisėjai (parašai) Pavelas FrolovasJūratė DamanskienėNuorašas tikras: Stasys Lemežis Teisėjas