Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, sekretoriaujant Vilmai Sinicaitei, dalyvaujant pareiškėjo atstovei Neringai Adomaitienei, atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ atstovei D. K., nedalyvaujant pareiškėjui R. B., Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie LR VRM, atstovui, Bendrojo pagalbos centro atstovui, trečiųjų suinteresuotų asmenų Policijos departamento prie LR VRM, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovams viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“, Bendrajam pagalbos centrui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Policijos departamentui prie LR VRM, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai" (Byla Nr. 14/07-17/08-25/08-39/08) konstatavo, jog aukščiau paminėtas reguliavimas yra neteisėtas.

Motyvuojamoji dalis

LR Konstitucijos 5 straipsnis nustato, kad valstybės valdžią Lietuvoje įgyvendina Seimas, todėl bet kokie LR Seimo veiksmai (neveikimas) yra pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. LR Seimas Lietuvoje savarankiško teisinio subjektiškumo (juridinio asmens statuso) neturi. Pagal analogiją taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.81 straipsnio 1 dalį, neteisėti LR Seimo veiksmai (neveikimas) sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje dėl deliktinės atsakomybės taikymo tinkamu atsakovu gali būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės (CK 6.273 straipsnis). Valstybei nustačius aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą pareiškėjas negavo dalies savo darbo užmokesčio, t.y. negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Tai reiškia, jog, atsižvelgiant į CK 6.247 straipsnį ir 6.249 straipsnio 1 dalį, neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiškėjas patyrė nuostolius, kurių dydis yra lygus jo negautoms pajamoms - darbo užmokesčio nepriemokai. Tokios faktinės aplinkybės apima visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas bei sudaro pagrindą valstybės civilinei atsakomybei kilti. Todėl šiuo atveju atsakovai turėtų atsakyti solidariai (CK 6.279 straipsnio 1 dalis pagal analogiją).

Pažymi, jog valstybės tarnautojo reikalavimui dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas trejų metų senaties terminas (DK 27 straipsnis). LR Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, todėl asmuo nepraranda teisės apginti savo pažeistų teisių net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo LR Konstitucinio Teismo nutarimo. Nurodo, kad pagal Darbo kodekso 298 straipsnį, kuris taikomas ir darbo užmokesčio santykiams valstybės tarnyboje, nėra imperatyviai nurodyta, kad gali būti priteisiamos tik paskutiniais trejais metais nesumokėtos sumos. Todėl mano, kad galima pasirinkti palankų laikotarpį, kuris neturi viršyti trejų metų. Analogiškai minėtą straipsnį taiko Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priteisdamas pareiškėjui darbo užmokestį už trejus kalendorinius metus, juos skaičiuojant atgal ne nuo kreipimosi su skundu į teismą dienos, bet nuo pareiškėjo skunde nurodytos paskutinės laikotarpio, už kurį jis prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, dienos.

Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ atsiliepime į skundą nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Viešosios policijos apsaugos tarnyba, apskaičiuodama priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui, pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį. Taip pat nurodo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas LR Konstitucijai. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio teisės akto nekonstitucingumu. Atsižvelgiant į tai, mano, kad Viešosios policijos apsaugos tarnyba veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Kadangi Viešosios policijos apsaugos tarnyba, mokėdama priedus ir priemokas R. B., nepažeidė nei vieno teisės akto, rinktinės „Vytis“ veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų ar kaltės. Pažymi, kad Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis" įgaliota išmokėti atlyginimą pagal iš biudžeto skirtus asignavimus, tačiau pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnį, 7 straipsnį, Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 8 straipsnį, Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis" skiriamų valstybės biudžeto asignavimų valdytojas yra Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, kuris turi tam tikras įstatymų numatytas teises ir pareigas, susijusias su biudžeto asignavimų lėšų panaudojimo organizavimu. Atsižvelgiant į Biudžeto sandaros įstatymo 32 straipsnį 70 procentų ribojimo atveju lėšos (tokios lėšos buvo sutaupytos) buvo grąžintos į biudžetą. Todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis", tuo pačiu turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti tam reikalingus asignavimus, kad Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis", būdama tiesioginiu pareiškėjo darbdaviu, turėtų finansinę galimybę sumokėti pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoką. Nurodo, kad vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgalioto asmens. Vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu, prašo R. B. neišmokėtam darbo užmokesčio priedui už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2007 m. vasario 28 d. taikyti senaties terminą, nurodo, kad tik laikotarpiui nuo 2007 m. kovo 1 d. iki 2007 m. liepos 15 d. netaikomas senaties terminas.

Atsakovas Bendrasis pagalbos centras atsiliepime (b.l.26-27) į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, nes jie negali būti šioje byloje atsakovu. Nurodo, kad darbo užmokestis valstybės tarnautojams ir darbuotojams yra apskaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymą (Žin., 1999, Nr. 66-2130). Pagal pareiškėjui išduotą BPC pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) už 2007-2008 m. ir vadovaujantis DK 298 straipsniu, pareigūnui susidarė 1339,77 Lt nepriemoka dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatų, galiojusių iki 2009 metų. Tuometinė įstatymo redakcija ribojo priedų ir priemokų mokėjimą, pagal kurią priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pagrindinio atlyginimo. LR Konstituciniam teismui 2009 m. gruodžio 11 d. priėmus nutarimą, kuriame konstatuota, kad tokiais veiksmais valstybė pažeidė galiojančią konstitucinę doktriną, minėti ribojimai šiuo metu nebetaikomi. Mano, kad dėl neteisėto teisinio reguliavimo yra atsakinga valstybė, todėl pirmiausia yra valstybės atsakomybė atlyginti pareigūnui patirtą žalą dėl negautos darbo užmokesčio dalies. BPC negali išmokėti pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, nes nėra grąžinimą reglamentuojančio specialaus įstatymo ir jį įgyvendinančio teisės akto, be to, BPC darbo užmokesčio fonde tokių lėšų nenumatyta.

Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu skundą prašė atmesti, o šio prašymo nepatenkinus, prašė teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo, todėl svarbu atsižvelgti į suformuotą teismų praktiką, kad toks teisės aktas negalioja tik ateičiai (ex nunc). Todėl teismo sprendimas, kuris buvo priimtas, vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau Konstitucinio Teismo pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas ir negali būti dėl šios priežasties naikinamas apeliacine ar kasacine tvarka. Jeigu Konstitucinis Teismas dėl jo kompetencijai priklausančio teisės akto atitikimo Konstitucijai arba įstatymams pradėtą teiseną byloje nutraukia dėl to, kad ginčijamas teisės aktas panaikintas, tai toks aktas, atsižvelgiant į materialinės teisės normos galiojimo laike principą, gali būti taikomas (Teismų praktika, 1997-07-02, Nr. 7). Nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 pasisakoma, kad „Konstitucinis Teismas 2003 m. gegužės 13 d. sprendime „Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 24 straipsnio pakeitimo, 23 ir 32 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai", pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo <...>".

Pažymėjo, kad Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis" yra valstybinė institucija, kurios pareiga vykdyti įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, tarp jų ir tuos, kurie reglamentuoja valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimą. Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis", apskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjui darbo užmokestį, veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais. Pabrėžė, kad šių metų patvirtintame biudžete policijos įstaigoms nėra numatytos lėšos darbo užmokesčio nepriemokai sumokėti, todėl tuo atveju, jei teismas manys, kad pareiškėjams priklauso darbo užmokesčio nepriemoka, prašo remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 284 straipsnio 1 dalimi teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams dėl visuotinai žinomos aplinkybės apie Lietuvos valstybės sunkią finansinę padėtį.

Be to, atkreipė dėmesį į tai, kad tokio pobūdžio reikalavimas dėl darbo užmokesčio nepriemokos turi būti pareikštas darbdaviui, t. y. Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis", o ne atsakovui Lietuvos valstybei. Savo nuomonę grindė suformuota teismų praktika, o būtent Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-12-21 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-l-638/2005, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad tarnybiniai ginčai iš esmės suprantami kaip ginčai, kilę iš valstybės tarnybos teisinių santykių tarp valstybės tarnautojų ir institucijų, įstaigų ar organizacijų, kuriose jie dirba. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika suponuoja, kad ginčai dėl darbo užmokesčio, nors ir priklausančio mokėti valstybės tarnautojui, iš esmės yra privatinio pobūdžio. Šioje byloje teismas padarė išvadą, kad ginčuose dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio nepriemokos, tinkamas atsakovas yra valstybės tarnautojo darbdavys, nesumokėjęs jam priklausančio darbo užmokesčio.

Pažymėjo, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijos ar jų darbuotojai neveikė, taip kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, todėl manė, kad nėra teisinio pagrindo taikyti teisinę atsakomybę atsakovų atžvilgiu. Taip pat reikalavimui už laikotarpį nuo 2004-02-28 iki 2007-03-22 prašė taikyti ieškinio senatį ir šioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.

Pareiškėjo atstovė teismo posėdyje palaikė patikslintame skundą išdėstytus motyvus ir jų pagrindu prašė tenkinti pareiškėjo skundą. Papildomai atkreipė dėmesį į neatitikimus atsakovės Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ pateiktose pažymose Nr.(duomenys neskelbtini) ir Nr.(duomenys neskelbtini). Atkreipė dėmesį, kad darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjui už 2004 m. - 2007 m. realiai apskaičiuota buvo tik 2007 m. rugpjūčio mėn. (b.l.46-49,61-62).

Atsakovo atstovė palaikė atsiliepimą jame išdėstytais motyvais. Pažymėjo, kad pažymose Nr.(duomenys neskelbtini) ir Nr.(duomenys neskelbtini) yra nurodyta, kada iš tikrųjų pareiškėjas dirbo viršvalandžius ir nakties metu, tačiau priedai ir nepriemokos buvo perskaičiuotos tik 2007 m. rugpjūtį. Faktiškai iki to laiko jos nebuvo skaičiuojamos, nes buvo neteisingai pritaikyta formulė. Prašė taikyti ieškinio senatį laikotarpiui nuo 2004 m. iki 2007 m., motyvuodama aplinkybe, jog tuo laikotarpiu pareiškėjas faktiškai dirbo viršvalandžius ir negalėjo to nežinoti. Taip pat prašė teismo sprendimo vykdymą, jei pastarasis bus palankus pareiškėjui, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, atidėti vieneriems metams tam, kad biudžete būtų išskirtos reikalingos lėšos (b.l.46-49,61-62).

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas į teismo posėdį neatvyko, prašė bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant (b.l.58). Atsakovo BPC (b.l.53), trečiųjų suinteresuotų asmenų Policijos departamento prie LR VRM ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie LR VRM atstovai į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, neatvykimo priežastys teismui nežinomos.

Skundas tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčas kilęs dėl statutinio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio apskaičiavimo teisėtumo ir neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

Byloje nustatyta, kad R. B. iki 2007 m. liepos 15 d. dirbo Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriaus Reagavimo rinktinės 2-osios kuopos 1-ojo būrio vyriausiuoju patruliu (b.l.5), kuri nuo 2010 m. sausio 1 d. po reorganizavimo tapo Lietuvos viešosios policijos rinktine „Vytis". Nuo 2007 m. liepos 16 d. pareiškėjas dirba Bendrajame pagalbos centre jaunesniuoju specialistu (b.l.1-4, 14-16,18-22,26-27).

LVPR „Vytis“, vadovaudamasis VTĮ 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nuostatomis, pareiškėjui R. B. neišmokėjo iš viso 1059,68 Lt: 2004 m. vasario, rugpjūčio mėn. - 130,42 Lt, už 2005 m. kovo, gegužės-liepos, spalio, gruodžio mėn. - 473,83 Lt, už 2006 m. sausio-kovo, gegužės, liepos-rugsėjo, lapkričio mėn. - 355,57 Lt, už 2007 m. sausio-kovo, liepos, rugpjūčio mėn. 728,75 L, iš viso 1688,57 Lt (b.l.5,23-24). Pažymėtina, jog bendra suma, kuri faktiškai nebuvo išmokėta dėl priedų ir priemokų ribojimo, t.y. 1650,07 Lt už laikotarpį nuo 2004 m. iki 2007 m. (628,89 Lt – už viršvalandžius, 1021,18 Lt – už darbą naktimis bei švenčių dienomis – 1021,18 Lt) apskaičiuota buvo tik 2007 m. rugpjūčio mėnesį (b.l.5 (antra pusė),23 (antra pusė), 46-49), o 38,50 Lt nepriemoka susidarė iš 2007 m. kovo mėn. 31,26 Lt ir 2007 m. liepos mėn. 6,88 Lt. (b.l.24, 46-49).

Bendrasis pagalbos centras, vadovaudamasis minėtomis nuostatomis, pareiškėjui nesumokėjo: 2008 m. vasario, kovo, gegužės, rugpjūčio, rugsėjo, lapkričio, gruodžio mėn. - 1339,77 Lt (b.l. 6).

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį ginčo laikotarpiu reglamentavo ir tebereglamentuoja VTĮ VI skyriaus „Darbo užmokestis“ (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis VTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

VTĮ 25 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. VTĮ 25 straipsnio 7 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. VTĮ 23 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o šio straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal VTĮ 26 straipsnio 3 dalį (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. gruodžio 9 d. priėmė VTĮ 4, 10, 16¹, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26¹, 43¹ straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymą, kurio 6 straipsniu buvo pakeistas ir papildytas VTĮ 23 straipsnis, kurio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal VTĮ 23 straipsnio 2 dalį (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą, bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos darbo užduotys pareigūnui turi būti suformuotos raštu. Statuto 38 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad VTĮ VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą VTĮ dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo VTĮ nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame VTĮ, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovai už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitę ir to neneigia bei neginčija skundu priteisti prašomos sumos, tik prašo taikyti tam tikram laikotarpiui senaties terminą.

VTĮ nereglamentuoja termino, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Darbo kodekse, kurio 27 straipsnio 2 dalis nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų nutartys administracinėse bylose Nr.A12-219/2004; A1-638/2005).

Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t.y. teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A143-397/2010 konstatavo, kad dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nustatymas iš esmės suponuojamas dvejopo pobūdžio aspektų aiškinimo bei vertinimo: 1) atitinkamų įrodymų, leidžiančių spręsti apie konkretaus asmens (pareiškėjo) subjektyvaus suvokimo apie tariamą jo teisės pažeidimo laiką, įvertinimu, 2) materialinės teisės normos, kuri tariamai yra pažeista, aiškumu ta prasme, kiek ji yra aiški ir suprantama konkrečiam asmeniui (pareiškėjui), kuris kreipėsi į teismą dėl savo teisės gynimo.

Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2010 m. kovo 25 d. ir prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2004 m. iki 2007 m. rugpjūčio mėn., o taip pat nuo 2008 m. vasario mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. Nustatyta, kad 1650,07 Lt nepriemoka už laikotarpį nuo 2004 m. iki 2007 m. (628,89 Lt – už viršvalandžius, 1021,18 Lt – už darbą naktimis bei švenčių dienomis – 1021,18 Lt) buvo apskaičiuota tik 2007 m. rugpjūčio mėn. (b.l.5 (antra pusė),23 (antra pusė)), o 38,50 Lt nepriemoka susidarė iš 2007 m. kovo mėn. 31,26 Lt ir 2007 m. liepos mėn. 6,88 Lt, todėl darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo (teisingo apmokėjimo už darbą) kreipėsi nepažeisdamas terminų, nustatytų tokiems reikalavimams pareikšti.

Ta aplinkybė, kad mokant pareiškėjui darbo užmokestį Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime nurodyta apimtimi nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, neužkerta kelio pareiškėjui reikalauti, kad už atliktą darbą jam būtų teisingai atlyginta, o teismui, nustačius šios teisės pažeidimą, ginti jį, įveikiant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc bei tokiu būdu neleidžiant, kad būtų galutinai įvykdyti tie sprendimai, kurie Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme laikytini dar neįvykdytais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).

Atsakovo teigimu pareiškėjo reikalavimui turėtų būti taikomos civilinės teisės normos, reglamentuojančios atsakomybę už padarytą žalą.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs ir nuosekliai savo praktikoje laikosi nuomonės, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1–438/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329, ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nurodo, kad valstybės tarnautojų apmokėjimą už darbą nustato tarnybos teisinius santykius reglamentuojantys įstatymai, tokio apmokėjimo pagrindu yra būtent tarnybos teisinių santykių tarp valstybės tarnautojo ir jo darbdavio egzistavimas, tarnautojams pavestų pareigų ir funkcijų atlikimas, o atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimą, būtent Valstybės tarnybos įstatyme turėjo būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą.

Be to, civilinė atsakomybė kaip prievolė atlyginti žalą atsiranda dėl to, kad skolininkas neįvykdo arba netinkamai įvykdo sutartį, arba padaroma žala, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais (CK 6.245 str. 1, 3, 4 d.). Akivaizdu, kad tarp valstybės tarnautojo ir jo darbdavio nėra civilinio teisinio pobūdžio sutartinių teisinių santykių, todėl sutartinės civilinės atsakomybės santykiai tarp jų negalimi. Deliktinė civilinė atsakomybė šiuo atveju taip pat neatsiranda, nes valstybės tarnautoją ir darbdavį sieja specifiniai tarnybos teisiniai santykiai, kurie pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai. Pagal juos vidaus tarnybos pareigūnas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį (teisingai atlyginti už darbą) ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Būtent iš šio teisinio santykio, jo pagrindu egzistuojančių abipusių teisių ir pareigų, o ne iš žalos padarymo fakto, kaip deliktinės civilinės atsakomybės atveju, ir kyla pareiškėjo reikalavimai. Šių motyvų pagrindu darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju yra kilęs akivaizdžiai tarnybinis ginčas, kuris spręstinas taikant tarnybos teisinius santykius, o ne žalos atlyginimą (civilinę atsakomybę) reglamentuojančias teisės normas, tarnybos teisinių santykių teisės aktuose egzistuojančias teisinio reguliavimo spragas įveikiant ad hoc. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).

Nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo darbdavio funkcijas visa apimtimi realiai įgyvendino būtent LVPR „Vytis ir Bendrasis pagalbos centras, kuriose jis tarnavo, todėl pastarosios institucijos laikytinos tinkamais atsakovais šioje byloje, o ne Lietuvos valstybė. Be to, ir patys tarnybiniai ginčai paprastai yra suprantami kaip ginčai, kilę iš valstybės (vidaus) tarnybos teisinių santykių tarp valstybės tarnautojų (vidaus tarnybos sistemos pareigūnų) ir institucijų, įstaigų ar organizacijų, kuriose jie dirba (tarnauja) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1–438/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329).

Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį, o būtent – LVPR „Vytis ir Bendrasis pagalbos centras. Pareiškėjo ir atsakovės Lietuvos valstybės, iš kurios jis solidariai prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, jokie darbo teisiniai santykiai nesiejo. Valstybė nebuvo atsakinga už pareiškėjo darbo organizavimą. Todėl pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktą reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką iš Lietuvos valstybės yra nepagrįstas ir atmestinas.

Taip pat pažymėtina, jog sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004). Paskelbus Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti VTĮ nustatyto darbo užmokesčio dalies nemokėjimą pareiškėjui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, tokiu aiškinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros, t. y. išlikus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius.

Nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Kadangi nagrinėjamu atveju laikotarpis, už kurį pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, neviršija Darbo kodekse nustatyto 3 metų termino, jo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį tenkintinas visa apimtimi.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pareiškėjo R. B. skundas tenkinamas iš dalies: R. B. naudai iš atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ priteisti 1688,57 Lt (vieną tūkstantį šešis šimtus aštuoniasdešimt aštuonis litus ir penkiasdešimt septynis centus) darbo užmokesčio nepriemokos, be to, R. B. naudai iš atsakovo Bendrojo pagalbos centro priteisti 1339,77 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus trisdešimt devynis litus septyniasdešimt septynis centus) darbo užmokesčio nepriemokos, o atsakovo Lietuvos valstybės atžvilgiu pareiškėjo reikalavimą atmesti.

Atsakovai Lietuvos valstybė bei Lietuvos viešoji policijos rinktinė „Vytis“ prašė atidėti sprendimo vykdymą metams, kad biudžete būtų išskirtos reikalingos lėšos. Remiantis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir CPK 284 straipsnio 1 dalimi, teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti. Bendra Lietuvos valstybės finansinė padėtis nėra pagrindas atidėti sprendimo vykdymą, kai darbo užmokestis yra priteisiamas ne iš valstybės, o iš konkrečios valstybinės institucijos. Tuo tarpu konkrečios įstaigos finansinė padėtis gali sudaryti pagrindą sprendimo vykdymo atidėjimui, tačiau tokių duomenų dalyvaujančio byloje atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ atstovė nepateikė, todėl prašymas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendė:

pareiškėjo R. B. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. B. iš atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ 1688,57 Lt (vieną tūkstantį šešis šimtus aštuoniasdešimt aštuonis litus ir penkiasdešimt septynis centus) darbo užmokesčio nepriemokos.

Priteisti pareiškėjui R. B. iš atsakovo Bendrojo pagalbos centro 1339,77 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus trisdešimt devynis litus septyniasdešimt septynis centus) darbo užmokesčio nepriemokos.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.