- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-29
- Bylos Nr.
- A-822-777-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00757-2010-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Romanas Klišauskas, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“, Lietuvos valstybei, Bendrajam pagalbos centrui
- Pareiškėjas
- R. B.
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Priešgaisrinės apsaugos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovams Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“, Lietuvos valstybei ir Bendrajam pagalbos centrui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (tretieji suinteresuoti asmenys – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovų Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ ir Lietuvos valstybės solidariai priteisti jam 1 688,57 Lt, iš atsakovų Bendrojo pagalbos centro ir Lietuvos valstybės solidariai priteisti jam 1 339,77 Lt darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2004 m. vasario 28 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.
Pareiškėjas nurodė, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad jo darbdavys nepagrįstai apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje valstybei taikytina civilinė atsakomybė, todėl tinkamu atsakovu laikytina ir Lietuvos valstybė. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 4 dalies prasme, kadangi jis turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme. Be to, atkreipė dėmesį, kad reikalaujama priteisti suma neprieštarauja Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 298 straipsniui, pagal kurį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, nes darbuotojas turi teisę pasirinkti jam finansiškai palankiausią trejų metų laikotarpį.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį. Paaiškino, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio teisės akto nekonstitucingumu. Todėl atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“, apskaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį pagal VTĮ 23 straipsnio 2 dalį, veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal tuo metu galiojančius įstatymus. Todėl nurodė, kad nėra teisinio pagrindo taikyti teisinę atsakomybę atsakovų atžvilgiu. Pastebėjo, kad vienintelis tinkamas atsakovas nagrinėjamoje byloje turi būti Lietuvos valstybė. Taip pat nurodė, kad pareiškėjo reikalavimų atžvilgiu turi būti taikytinas senaties terminas.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“, su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime nurodė, jog nepalankių padarinių, kilusių dėl teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, pasekmių likvidavimas yra įstatymų leidėjo konstitucinė priedermė.
Atsakovas Bendrasis pagalbos centras atsiliepimu į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą Bendrojo pagalbos centro atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstą, nes Bendrasis pagalbos centras negali ir neturi būti atsakovu šioje byloje. Pažymėjo, kad Bendrasis pagalbos centras, kaip pareiškėjo darbdavys, teisėtai ir teisingai apskaičiavo bei išmokėjo pareiškėjui priklausantį darbo užmokestį, nes vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Nurodė, kad dėl neteisėto teisinio reguliavimo atsakinga yra Lietuvos valstybė, todėl pirmiausia yra Lietuvos valstybės atsakomybė atlyginti pareigūnui patirtą žalą dėl negautos darbo užmokesčio dalies.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko ir manė, kad skundas yra nepagrįstas, prašė jį atmesti, o tenkinus pareiškėjo skundą, prašė sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui. Nurodė, jog, remiantis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, įstatymas ar kitas teisės aktas negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Todėl pažymėjo, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“, skaičiuodamas darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus. Manė, jog Lietuvos valstybė nėra tinkamas atsakovas šioje byloje.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ priteisė 1 688,57 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš Bendrojo pagalbos centro priteisė 1339,77 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Likusią skundo dalį atmetė.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Pažymėjo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Kadangi tai nebuvo padaryta, teismas nustatė, kad atsakovai iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitę su pareiškėju.
Teismas nustatė, kad 1 650,07 Lt nepriemoka už laikotarpį nuo 2004 m. iki 2007 m. buvo apskaičiuota tik 2007 m. rugpjūčio mėnesį, o 38,50 Lt nepriemoka susidarė iš 2007 m. kovo mėnesio, 31,26 Lt ir 2007 m. liepos mėnesį 6,88 Lt, todėl padarė išvadą, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo kreipėsi nepažeisdamas terminų, nustatytų tokiems reikalavimams pareikšti. Teismas taip pat pažymėjo, kad laikotarpis, už kurį gali būti priteistas neteisėtai sumažintas darbo užmokestis, yra nustatytas DK 298 straipsnyje. Nagrinėjamoje byloje laikotarpis, per kurį susidarė nepriemoka, neviršija DK 298 straipsnyje numatyto 3 metų termino, todėl pareiškėjo reikalavimai yra tenkintini visa apimtimi. Teismas pažymėjo, kad bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovas yra tiesioginis darbdavys, t. y. Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ ir Bendrasis pagalbos centras, o ne Lietuvos valstybė, nes valstybė nebuvo atsakinga už pareiškėjo darbo organizavimą ir neturėjo pareigos pareiškėjui priskaičiuoti ir mokėti darbo užmokestį.
III.
Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 81-84), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad pareiškėjui priteistina darbo užmokesčio nepriemoka, prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Be argumentų, nurodytų pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad negali išmokėti pareiškėjui priteistos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, nes nėra grąžinimą reglamentuojančio specialaus įstatymo ir jį įgyvendinančio teisės akto, be to, Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ darbo užmokesčio fonde tokių lėšų nenumatyta. Pakartojo, jog tinkamas atsakovas šioje byloje turi būti Lietuvos valstybė.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 87-88) palaiko apeliacinį skundą ir prašo jį tenkinti bei panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nesutinka, jog Lietuvos valstybė laikytina tinkamu atsakovu šioje byloje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2004 m. vasario 28 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.
Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.
Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).
Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.
Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ apeliaciniu skundu nekelia ginčo dėl priteistos sumos dydžio, iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio nepriemokos dalis buvo apskaičiuota remiantis pateiktais dokumentais, todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo pareiškėjui priteistiną sumą.
Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ginčas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina (vidaus reikalų statutinė) įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2010). Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių galinčių sąlygoti kitokį nei nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje įtvirtintą ginčo teisinių santykių bei šių santykių dalyvių teisinį vertinimą. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo teisinius santykius, pagrįstai atsakovu šioje byloje laikė atsakovą Lietuvos viešosios policijos rinktinę „Vytis“.
Įvertinusi atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ prašymą atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams dėl sunkios jo turtinės padėties, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra pateiktų įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjo skundo tenkinimas, priteisiant nurodytą darbo užmokesčio dalies dydį, reikšmingai paveiks atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ turtinę padėtį. Esant šioms aplinkybėms bei vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3291/2011; 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-508/2011), prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo netenkintinas.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.