- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-23
- Bylos Nr.
- 1A-7-557-2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Pauliukėnas (pirm.), Violeta Miliuvienė, Savinijus Katauskas
- Kaltinamasis
- J. B.
Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-7-557/2012
1.2.22.1.; 2.4.5.2.1.; 2.4.7.;
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2012 m. vasario 23 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Violetos Miliuvienės ir Savinijaus Katausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šilalės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo J. B. dėl kaltinimo pagal BK 253 str. 1 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Nuosprendžiu 17 vnt. karinių šovinių (9x18 Makarov) konfiskuoti ir perduoti Ginklų fondui.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. B. buvo kaltinamas tuo, kad nenustatytu laiku ir aplinkybėmis neteisėtai įsigijo 35 vnt. fabrikinės gamybos 9 mm kalibro (9x18 Makarov) karinius šovinius, ir neteisėtai juos laikė (duomenys neskelbtini) savo gyvenamojo namo miegamajame kambaryje esančiame seife iki 2008 m. sausio 22 d. 12 val. 40 min., kol kratos metu juos surado ir paėmė policijos pareigūnai.
Žemesnės instancijos teismas
Apylinkės teismas J. B. dėl šio kaltinimo išteisino, nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties požymių, motyvuodamas tuo, kad „Makarov“ tipo šoviniai, už kurių laikymą yra pateiktas kaltinimas J. B., yra to paties 9 kalibro, kaip ir šoviniai, kurie naudojami jo teisėtai laikomam pistoletui „Sig Sauer”. „Makarov“ tipo šoviniai nėra akivaizdžiai skirtingi nuo kitų kaltinamojo J. B. teisėtai laikomų šovinių, tinkančių šaudyti iš jo teisėtai laikomo pistoleto. Priešingai, jie yra panašūs ne tik vizualiai, bet ir pagal parametrus. Visus šiuos šovinius galima įdėti į kaltinamojo J. B. teisėtai laikomo pistoleto dėtuvę. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad kaltinamasis J. B. būtų naudojęs šiuos šovinius, o apie tai, kad jis laiko ne tam pistoletui skirtus šovinius, paaiškėjo tik iš specialisto išvados. Todėl kaltinamasis J. B. dėl objektyvių priežasčių negalėjo suprasti ir nesuprato, jog neišsiaiškintomis aplinkybėmis įgijo ir laikė kitokius, nei leidime nurodyti, šovinius, netinkančius šaudyti iš jo pistoleto, taigi J. B. veiksmuose nėra subjektyviosios pusės požymio - kaltės.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu prokuroras prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį - pripažinti J. B. kaltu pagal BK 253 str. 1 d. ir skirti jam laisvės atėmimo 2 metams bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Nurodo, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, padarė klaidingą išvadą, jog kaltinamasis J. B. nuosekliai nuo ikiteisminio tyrimo pradžios nurodė, kad jis tikrai nežinojo, jog savo seife laiko šovinius, skirtus „Makarov“ tipo pistoletams. Iš byloje surinktos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu J. B. parodė (2 t., b.l. 199–200), jog mano, kad tuos šovinius susikeitė 2007 m. vasarą ar rudenį, šaudydamas kartu su R. R. Tauragės r. Geležinio Vilko šaudykloje, gana smulkiai paaiškino, kaip tai padarė, taip pat nurodė, jog anksčiau su kitais asmenimis šoviniais susikeisti negalėjo. Tačiau tyrimo metu visiškai paneigus šią jo versiją, J. B. pradėjo aiškinti, jog galėjo jam parduotuvėje per klaidą parduoti ar buvo policijos pareigūnų „pakišti“ kratos metu (4 t., b.l. 90). Tokių jo parodymų negalima laikyti nuosekliais, atvirkščiai, jo aiškinimai prieštaringi, nelogiški, neįtikinantys. J. B. kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl galbūt suklastoto kratos protokolo nuorašo, tačiau Tauragės r. apylinkės prokuratūra nenustatė klastojimo požymių ir priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Tokį sprendimą paliko galioti ir Tauragės r. apylinkės ikiteisminio tyrimo teisėjas. J. B. pateikto kratos protokolo nuorašo tikrumo niekas netyrė.
Žemesnės instancijos teismas
Pažymėtina, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi vadovautis tik byloje esančiais dokumentais. Teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad byloje esantis kratos protokolas yra suklastotas ar kad jį surašant buvo padaryti šiurkštūs BPK pažeidimai. Kratos protokolo teisėtumas ir turinio tikrumas buvo patikrintas teisme apklausiant kratoje dalyvavusius pareigūnus. Jų parodymai neprieštaringi, aiškūs ir nuoseklūs, abejoti jais nėra pagrindo. Pats J. B. iki teisiamojo posėdžio neginčijo fakto, kad jis laikė „Makarov“ šovinius, to kategoriškai neginčijo ir teisme, tik nurodė, jog nežinojo, kad jie yra būtent tokio tipo ir netinka jo legaliai laikomam ginklui.
Šio nusikaltimo sudėtis formalioji, trunkamojo pobūdžio, o veikos padarymo motyvai esminės reikšmės juridinei kvalifikacijai neturi. Nusikaltimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia. Teismas, įrodinėdamas nagrinėjamo nusikaltimo subjektyvinę pusę, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė klaidingas išvadas. Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, neatsižvelgė į visumą surinktų duomenų, jų neanalizavo, nelygino tarpusavyje.
Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į rastą šaudmenų kiekį: „Makarov“ tipo - 35 vnt., legaliai laikomo „Sig Sauer“ - 21 vnt. Tai reiškia, kad neteisėtai laikomų šaudmenų buvo daugiau, nei legaliai laikomų. Jie buvo laikomi atskirai, t. y. „Makarov“ tipo šoviniai buvo vienoje krūvoje (dėžutėje), o „Sig Sauer“ - kitose dėžutėse, dėtuvėse. Taip pat matyti, jog „Sig Sauer“ šovinius J. B. poėmio metu pateikė trijose dėtuvėse (2 t., b.l. 121). Į jas telpa po 7 šovinius. Matyti, jog J. B. turėjo ir pateikė tiek šovinių, kiek tilpo į turėtas dėtuves, toks paaiškinimas logiškas. Tuo tarpu kiti 35 šoviniai buvo laikomi atskirai. Neįtikėtina, jog toks „Makarov“ šovinių kiekis, lyginant su legaliai laikomų „Sig Sauer“ šovinių kiekiu, galėjo nepastebimai „įsimaišyti“, pasimesti tarp legaliai laikomų šovinių. Matyti, jog J. B. aktyviai ieškojo asmens, kuris patvirtintų jo išgalvotą versiją apie šovinių susikeitimą šaudykloje, prašė R. R. patvirtinti jo versiją. Tai paliudijo A. D. ir R. R.. Tačiau R. R., priešingai nei norėjo J. B., parodė, kad niekada nėra šaudęs su J. B., todėl susikeisti šoviniais su juo negalėjo, taip pat parodė, jog J. B. prašęs jo, kad jei kas klaustų, pasakyti, jog susikeitė šoviniais per klaidą (2 t., b.l. 165–166, 3 t., b.l. 211). Visa tai rodo ne tik J. B. parodymų nenuoseklumą, bet akivaizdų siekimą išvengti atsakomybės, jo veiksmų tyčios kryptingumą. Įrodinėjant J. B. tyčią dėl padarytos veikos svarbu ir tai, kad šoviniai buvo rasti jo nuosavo namo, kuriame jis gyvena, užrakintame seife, nuo kurio raktą turi tik jis (4 t., b.l. 90). J. B. neginčijo, kad seifą kratos metu atrakino jis. Jo aiškinimai, kad kažkas pašalinis galėjo patekti į seifą ir įdėti šovinius, yra neįtikinantys, dirbtiniai. Tai laikytina akivaizdžiu bandymu išvengti atsakomybės.
Taip pat svarbu ir tai, jog Tauragės r. policijos komisariato 2008-05-10 rašte Nr. 85-S-7055 nurodyta, kad savigynai laikomam ,,Makarov“ pistoletui šovinius galima įsigyti tik Lietuvos Respublikos ginklų fonde, pateikus atitinkamą leidimą, šoviniai parduodami tik tokiam ginklui, kuris įrašytas leidime. Tauragės rajone legaliai šaudyti iš savigynai išduoto pistoleto galima tik Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Kęstučio Motorizuoto pėstininkų bataliono šaudykloje, esančioje Sakalinės k., Tauragės r. Norint šaudyti šioje šaudykloje, reikia derinti su bataliono vadovybe (2 t., b.l. 136). Todėl J. B. aiškinimai, jog jam kurioje nors parduotuvėje galėjo per klaidą parduoti „Makarov“ šovinius, yra neįtikinantys, nepagrįsti.
Be to, byloje surinkta pakankamai duomenų, jog 2007 m. Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Kęstučio Motorizuoto pėstininkų bataliono šaudykloje, esančioje Sakalinės k., Tauragės r., J. B. nešaudė (jis ir pats nurodė, kad anksčiau susikeisti negalėjo, šaudydavo tik šioje šaudykloje (2 t., b.l. 199–200). Surinkti duomenys ir apie tai, kad J. B. iš viso ten negalėjo šaudyti ir nešaudė (l. e. p. bataliono vadas L. J. parodė, kad civiliai asmenys gali naudotis šaudykla, tik jei ginklas jiems reikalingas tarnyboje, fiziniai asmenys neatvažiuoja šaudyti, nelegaliai pasinaudoti šaudykla ir šaudyti civiliai asmenys neturi galimybės (3 t., b.l. 210–211), todėl J. B. parodymai, kad galėjo šoviniais susikeisti su kuo nors šaudykloje, taip pat yra neįtikinantys, dirbtiniai, niekiniai.
J. B. aiškinimas, jog jis neskaičiavo ir nežinojo, kiek turi šovinių, taip pat kelia pagrįstas abejones. Kaip jau anksčiau minėta, jis poėmio metu pateikė būtent tiek šovinių, kiek telpa į 3 turėtas dėtuves, taip pat nėra jokių duomenų, kad J. B. būtų šaudęs dažnai ir daug. Atvirkščiai, iš surinktų duomenų matyti, kad vienintelėje galimoje vietoje Tauragės rajone jis nėra šaudęs. Visa tai rodo, kad J. B. turėjo apibrėžtą kiekį šovinių, kuriuos retai naudojo arba išvis nenaudojo, ir apie tai žinojo.
Teismas padarė klaidingą išvadą, jog šoviniai vizualiai yra labai panašūs, jų visų spalva yra geltona. Teismas tokią išvadą padarė, pažvelgęs į byloje esančią fotonuotrauką (4 t., b.l. 122), nors tiesiogiai šių šovinių neapžiūrėjo. Tačiau net ir iš fotonuotraukos matyti, kad šoviniai skiriasi spalva, šiek tiek forma ir dydžiu. Tiesiogiai juos apžiūrint skirtumai akivaizdūs: „Makarov“ tipo šoviniai stambesni, storesni, ilgesni, jų kulkos apvalios, bukos, trumpesnės, spalva ruda, tamsiai varinė, visi šoviniai stipriai apsinešę, nusidėvėję, kai kurie parūdiję, ties kulkos pradžia aiškiai matyti raudonos spalvos juostos. Tuo tarpu „Sig Sauer“ tipo šoviniai šviesios geltonos, aukso spalvos, nesusidėvėję, neapsinešę, plonesni, kulkos smailesnės, ilgesnės, ant tūtelės aiškiai matosi žiediniai įspaudimai, rodantys kulkos užfiksavimą. Žiūrint „plika“ akimi šoviniai akivaizdžiai skiriasi, jų sumaišyti neįmanoma, tą patvirtino ir kratą atlikę pareigūnai D. P. (3 t., b.l. 210), T. J. (4 t., b.l. 146), A. L. (4 t., b.l. 147). Akivaizdu, jog būtent dėl to, kad šoviniai atrodė skirtingai, ir „užkliuvo” policijos pareigūnams. Tai, kad policijos pareigūnai neva konfliktavo dėl šovinių paėmimo, jog skambino konsultuotis su leidimų sistemos pareigūnais, įtakos kratos teisėtumui ar J. B. nekaltumui neturi. Matydami, jog J. B. turi leidimą legaliai laikyti pistoletą, nebūdami tos srities specialistais, pareigūnai norėjo ir turėjo išsiaiškinti, kokio tipo šovinius J. B. gali legaliai laikyti, bei kaip tai objektyviai patikrinti. Gavę atsakymus, pareigūnai pasielgė teisėtai, paimdami nelegaliai laikomus šovinius. Šovinių skirtumai išsamiai aprašyti ir 2009-12-14 specialisto-balisto išvadoje Nr. 1235, iš jos matyti, kad pateikti tyrimui šoviniai yra skirtingo dydžio. Nepaisant sąlyginai nedidelių šovinių dydžių skirtumų, imant jų visumą ir sugretinus šovinius, jų tarpusavio skirtumas ganėtinai akivaizdus. Teismo argumentai, kad „Makarov“ tipo šovinius galima įdėti į „Sig Sauer“ pistoleto dėtuvę, neturi jokio pagrindo ir sąsajos su padaryta nusikalstama veika, nes „Makarov“ tipo šoviniai nebuvo laikomi dėtuvėse, o buvo padėti atskirai, dėžutėje, dėl to ginčo byloje nėra.
Taip pat būtina atsižvelgti ir į kaltinamojo J. B. asmenines bei dalykines savybes: jo brandų amžių, išsilavinimą, užimamas pareigas, į tai, jog savigynai išduotą ginklą jis turėjo daugiau nei 10 metų, išklausęs kursus ir išlaikęs visus būtinus egzaminus tokiam leidimui gauti, šaudmenų ir ginklo laikymo pažeidimų nepadaręs, turintis pakankamą patirtį šioje srityje. Atliekant visų šių duomenų sisteminę analizę, galima daryti pagrįstą išvadą, jog J. B. suvokė, kad neteisėtai įsigijo ir laikė „Makarov“ šovinius, ir to norėjo. Kad J. B. negali ar nenori paaiškinti tikrųjų „Makarov“ šovinių įsigijimo aplinkybių, nereiškia, jog trūksta duomenų jo kaltei dėl „Makarov” šovinių įsigijimo ir laikymo pagrįsti. Todėl teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 253 str. 1 d.), padarė klaidingą išvadą dėl šios J. B. padarytos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės – tiesioginės tyčios – nebuvimo ir nepagrįstai išteisino J. B..
Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Išteisintasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
BK 253 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Šiame straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia keliais arba bent vienu iš nurodytų alternatyvių veiksmų. J. B. baudžiamojon atsakomybėn prokuroras prašo patraukti už tai, kad jis neteisėtai įgijo ir laikė 35 vnt. fabrikinės gamybos 9 mm kalibro (9x18 Makarov) karinius šovinius. Disponavimas šaudmenimis laikomas neteisėtu, kai tai daroma neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo ar licencijos. Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi suvokti, jog šaudmenis jis įgyja ir laiko be leidimo ir nori taip veikti.
Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas konstatavo, kad J. B. veiksmuose nėra subjektyviosios pusės požymio – kaltės, kadangi jis dėl objektyvių priežasčių negalėjo suprasti ir nesuprato, jog neišsiaiškintomis aplinkybėmis įgijo ir laikė kitokius nei leidime nurodytus šovinius, netinkančius šaudyti iš jo pistoleto. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis J. B. parodymais, specialistų išvadomis, liudytojų policijos pareigūnų parodymais, kitais byloje surinktais įrodymais.
Ginčydamas pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes bei skundžiamame nuosprendyje išdėstytą įrodymų vertinimą prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 253 str. 1 d.), padarė klaidingą išvadą dėl J. B. padarytos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės būtinojo požymio – tiesioginės tyčios – nebuvimo ir nepagrįstai išteisino J. B.. Siekiant motyvuotai atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą. Tuo tikslu apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklaustas išteisintasis J. B., liudytojas J. K., specialistas L. B., taip pat buvo kreiptasi į Tauragės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą bei Lietuvos Respublikos ginklų fondą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl papildomos informacijos pateikimo.
Išteisintasis J. B. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, jog iki šiol negali paaiškinti, kaip pas jį atsirado „Makarov“ tipo šoviniai, jis jų piktybiškai neįsigijo ir nelaikė. Ginklą jis įsigijo 1996 m. ir šaudė tik Geležinio Vilko šaudykloje, t. y. Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Kęstučio Motorizuoto pėstininkų bataliono šaudykloje, esančioje Sakalinės k. Tauragės r. Šaudykloje jis šaudė ne kartą. Kai įsigijo ginklą, važiuodavo į šaudyklą ir mokėsi juo naudotis. Pirmais - antrais ginklo įsigijimo metais ginklas buvo naudojamas kiek aktyviau. Jis buvo nuvažiavęs į šaudyklą išsiaiškinti, kodėl nėra įrašytas į žurnalus, ir jam buvo paaiškinta, kad žurnalai yra skirti tik statutiniams pareigūnams, kurie šaudo iš tarnybinio ginklo, bei fiziniams asmenims, kurie šaudo iš kareiviškų šovinių, o visa kita nepildoma. Į šaudyklą vienas pats jis nevažiuodavo. Kadangi jis buvo kviečiamas į tradicines šaudymo varžybas, į šaudyklą važiuodavo joms ruoštis. Šaudymo varžybų įkūrėjas ir organizatorius buvo J. K., su kuriuo jis ne vienus metus yra šaudęs šaudykloje. Jie susirinkdavo prieš varžybas pašaudyti ir kas geriausiai sušaudydavo, tas dalyvaudavo varžybose. Jis varžybose kaip dalyvis nėra dalyvavęs, yra dalyvavęs svečio teisėmis. Varžybos vyko nuo 1992 m. ir jam yra tekę ruoštis varžyboms 2005, 2006, 2007 metais. Pasiruošimas varžyboms vyko šaudyklos patalpose, o rungtys būdavo ir su pistoletu, ir su automatais, kuriuos duodavo kariškiai. Šaudmenis jie turėjo savo, o kas duodavo automatams, nežino. Jis šaudė tik su pistoletu. Kiek kartų dalyvavo, pasakyti negali, dešimt, gal daugiau. Visais atvejais pasiruošimui atsiveždavo savo šovinius ir ginklą. Kai šaudydavo, šovinius išsiberdavo iš dėžutės ant staliuko. Apskaitos, kiek atsinešdavo šovinių ir kiek iššaudavo, nevedė ir neskaičiavo. J. K. yra šaudęs iš jo pistoleto „Sig Sauer“, o jis iš J. K. pistoleto „Makarov“. Su kitų ginklais jis taip pat yra šaudęs. Kodėl R. R. paneigė šią versiją, jam sunku pasakyti. Kadangi kiekvienas pistoletas turi savo taiklumą, šaudydavo ir su savo pistoletu, ir su kitų. Kiekvienais metais apylinkės inspektorius, kurio nei vardo, nei pavardės nežino, atvykdavo pas jį į namus patikrinti seifo, ar tinkamai laikomas ginklas bei šoviniai. Paskutinį kartą inspektorius atliko patikrinimą pusę metų iki kratos. Kadangi nuo ginklo įsigijimo, t. y. 1996 m. iki 2003 m. galiojo įstatymas, jog šovinių galima laikyti iki 50 vnt., daugiau nepirkdavo. Šovinius yra pirkęs 5 - 6 kartus Vilniuje, Ginklų fonde. Perkant šovinius, reikėdavo pateikti leidimą, patvirtinantį, kokio kalibro ginklą galima laikyti. Jo leidime buvo nurodyta, kad jis gali laikyti „Sig Sauer“ ginklą su 9 mm kalibro šoviniais. Kai kratos metu jo klausė, kas yra seife, jis pasakė, kad legaliai laikomas ginklas ir šoviniai prie ginklo. Kratos metu kai kurie pareigūnai teigė, kad išimti šoviniai yra „Sig Sauer“ tipo, tačiau vienas pareigūnas pasakė, kad tai „Makarov“ tipo šoviniai. Nesupranta, kaip gali asmuo, kuris nesusiduria su šoviniais, juos atskirti, kadangi pas jį buvusių šovinių spalva buvo panaši. Kai jis įsigydavo savo ginklui šovinių, pastebėdavo, kad jų spalva skiriasi, nes italų gamybos šovinių spalva būdavo viena, vokiečių - kita. Jis nėra nei medžiotojas, nei kariuomenėje tarnavęs ir su šoviniais bei ginklais jam neteko susidurti. Jam „Makarov“ tipo šoviniai nereikalingi, kadangi jis „Makarov“ pistoleto neturi. Jis buvo įsitikinęs, kad namuose laiko savo šovinius ir nežinojo, kad jie ne to tipo šoviniai. Jis jų niekur neslėpė, o laikė seife su savo pistoletu.
Liudytojas J. K. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad šaudymo varžybas pradėjo organizuoti 1992 m. ir iki šiol varžybos vyksta kiekvienais metais. Savaitė iki varžybų vykdavo treniruotės varžybų pasirengimui. Praktiniai užsiėmimai vykdavo Geležinio vilko šaudykloje. Į šaudyklą juos įleisdavo su vadovybės nurodymu. Laiką derindavo jis pats asmeniškai. Kas atvykdavo į praktinius užsiėmimus, registruojama nebuvo, nebent būdavo imami kariškių ginklai ir šoviniai, tokiu atveju apie šovinių panaudojimą buvo fiksuojama žurnale. Jei šovinius duodavo kariškiai, tai šoviniai buvo griežtai suskaičiuojami, o jų ginklų šovinių apskaitos nebuvo, treniruotėse kiek norėdavo, tiek ir iššaudavo. Praktiniuose užsiėmimuose buvo naudojami savi šoviniai ir savi ginklai. Pasiruošimuose varžyboms J. B. dalyvaudavo kaip draugas. Kadangi ginklais buvo keičiamasi, galėjo būti taip, kaip nurodo J. B., jog šoviniai susimaišė. Kiek kartų J. B. yra buvęs praktiniuose užsiėmimuose, jam sunku pasakyti, tačiau J. B. beveik visada dalyvaudavo. J. B. praktiniuose užsiėmimuose yra buvęs seniai. Varžybose J. B. yra dalyvavęs kaip stebėtojas ir atsarginis dalyvis, tačiau kaip dalyvis dalyvavęs nėra, nes prasčiau šaudė. Jis (J. K.) turėjo „Makarov“ tarnybinį ginklą ir iš J. B. yra ėmęs šovinių, nes tarnybinių ginklų šovinių atskaitomybė buvo griežta, o su J. B. ginklo šoviniais jis galėjo šaudyti iš „Makarov“ pistoleto. Jis tarnybinį ginklą turėjo iki 2000 m., o dabar „Makarov“ pistoletą turi nuo 2005 m. Šoviniai galėjo susimaišyti, nes atėję pašaudyti, išsiberdavo dėžutę šovinių ir šaudavo po 5 šūvius. Prie vieno sektoriaus buvo galima stovėti keliems asmenims, jie nebuvo niekuo atskirti. Kai baigdavosi praktiniai užsiėmimai, šovinius įsidėdavo į kišenę ar dėžutę ir nežiūrėdavo. Reikia būti specialistu, kad būtų galima atskirti šovinius ir nesumaišyti jų. Pažvelgus vizualiai, atskirti juos sunku. Liudytojo parodymus apie Geležinio vilko šaudykloje vykdavusias šaudymo varžybas patvirtina ir gynėjos pateiktos Tauragės regioninio laikraščio publikacijos (t. 6, b. l. 46-49).
Specialistas L. B. apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, jog 9 mm kalibro „Browning kurz“ šoviniai neskirti šaudyti „Makarov“ tipo pistoletu, tačiau iššauti juos galima. 9 mm „Makarov“ šoviniai pistoletui „Sig Sauer“ netinka ir iššauti iš jo minėtų šovinių negalima, kadangi į „Sig Sauer“ pistoletą „Makarov“ šovinys tiesiog neįsistatys, nes per didelė kulka. Į „Makarov“ pistoletą, kurio kalibras 9 mm, „Browning kurz“ šovinį, kuris skirtas „Sig Sauer“ pistoletui, galima įkišti ir iššauti, bet šovinys klibės ir iššaunant nebus galingumo. Tuo pačiu „Makarov“ tipo pistoletu vieno gamintojo „Browning kurz“ šovinius galima iššauti nepastebėjus, o naudojant kito gamintojo „Browning kurz“ šovinius, kur tūtelė įpresuota stipriai, kulka nuskris netoli, nes įpjaus į sriegę. Pistoleto „Makarov“ savininkas, jei pradeda šaudyti „Browning kurz“ šoviniais, turi tai pastebėti. Minėti šoviniai labai panašūs, kulkos skersmuo skiriasi tik 0,2 mm. Šovinių išvaizda panaši, bet galima juos atskirti, tačiau jei žmogus blogai mato, gali neįžiūrėti. Vizualiai „Browning kurz“ šoviniai nuo „Makarov“ šovinių skiriasi, nes ir kulka storesnė, apvalesnė. Byloje esančiose fotolentelėse matosi, kad „Makarov“ tipo šoviniai yra kariniai šoviniai ir iš „Sig Sauer“ pistoleto neiššausi, nebent jis būtų labai išdilęs. Pagal fotolentelę matosi, jog „Makarov“ šoviniai yra gamykliniai, tarybinės gamybos, o kiti - „Browning kurz“. Matosi, kad kulkos ne vienos serijos ir skirtingų gamintojų. Šoviniai skiriasi pagal spalvą, nes vienos tūtelės pagamintos iš plieno, o kitos - iš žalvario, kita medžiaga ir išvaizda kitokia. Vieni storesni ir didesni, o kiti mažesni ir smailesni, „Makarov“ šovinių viršūnėlė kaip šrato pavidalo, užapvalinta, o „Browning kurz“ - užsmailinta. Vienas kitas paveikti korozijos. Jam, kaip specialistui, šovinių skirtumai matosi. Žmogus, kuris gavo leidimą ginklui, turi turėti apie juos žinių. Tačiau jei yra krūva šovinių ir greitai jie sugriebiami, supainioti juos įmanoma. „Makarov“ tipo šoviniai ir „Sig Sauer“ pistoletui skirti šoviniai pagal spalvą gali būti vienodi.
Iš Tauragės apskrities VPK Viešosios tvarkos skyriaus 2011-08-01 rašto Nr. 85-S-9694 matyti, kad 17 vnt. 9 mm kalibro (9x18 Makarov) šoviniai, rasti pas J. B. kratos metu, 2011-01-17 pristatyti sunaikinimui į Lietuvos Respublikos ginklų fondą. 10 vnt. 9 mm kalibro „Browning kurz“ šovinių, kurie poėmio metu buvo paimti pas J. B., saugomi Tauragės apskrities VPK (6 t., b.l. 20).
Iš Lietuvos Respublikos ginklų fondo prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011-08-26 rašto Nr. 3GF-680 matyti, jog 17 vnt. 9 mm kalibro (9x18 Makarov) šovinių buvo sunaikinti 2011 m. balandžio 27 d. (6 t., b.l. 24).
Iš Lietuvos Respublikos ginklų fondo 2011-08-08 rašto Nr. 3GF-612 matyti, jog iki 2008 m. birželio 4 d. šaudmenų, skirtų trumpiesiems B, C kategorijų šaunamiesiems ginklams (įskaitant „Makarov“ ir „Browning kurz“ šaudmenis), pirkėjai nustatytos formos žurnaluose buvo registruojami bei tokiais šaudmenimis prekiavo Ginklų fondas. Nuo 2008 m. birželio 5 d. šaudmenimis prekiaujama ir šaudmenų pirkėjai registruojami Ginklų fonde ir kituose juridiniuose asmenyse, turinčiuose Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išduotą licenciją prekiauti ginklais, šaudmenimis, jų dalimis, ginklų priedėliais (6 t., b.l. 26-27).
Iš Lietuvos Respublikos ginklų fondo 2011-09-21 rašto Nr. 3GF-787 matyti, kad J. B. nuo 1996-07-17 iki 2008-01-22 ginklų fonde 9 mm kalibro (Browning kurz) pirko 8 kartus ir per tą laiką įsigijo 550 vnt. minėtų šovinių. Kadangi tuo laiku, kai J. B. pirko šovinius (paskutinis J. B. pirkimas užfiksuotas 1998-06-17), fiziniams asmenims 9x18 kal. (9 mm Makarov) šoviniai nebuvo parduodami, atmetama galimybė, kad darbuotojai J. B. būtų atidavę ne tuos šovinius, kadangi nei vienos tuo laikotarpiu atliktos metinės inventorizacijos metu nebuvo nustatyta vienų ar kitų šovinių pertekliaus ar trūkumo (6 t., b.l. 29, 30-37).
2002 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705 12 str. 7 d. (Žin., 2002, Nr. 13-467, redakcija, galiojusi veikos padarymo metu) numato, jog leidimai įsigyti ginklus suteikia asmeniui jį turinčiam teisę įsigyti ir šaudmenų. To paties įstatymo 12 str. 8 d. nurodyta, jog fiziniai asmenys gali įsigyti ir vienu metu turėti ne daugiau kaip 300 vienetų kiekvieno tipo (kalibro) šovinių ginklams, kuriuos jie turi. Iš byloje esančio leidimo laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 512 (2 t., b.l. 132) matyti, jog J. B. turėjo galiojantį leidimą laikyti ir nešiotis ginklą, jam leidžiama laikyti ir nešiotis „Sig Sauer P230“ ginklą, kurio kalibras 9 mm. Taigi, įstatymas J. B. suteikė teisę įsigyti ir ne daugiau kaip 300 vnt. 9 mm kalibro šovinių. Pas jį kratos metu iš viso rasta 56 vnt. 9 mm kalibro šovinių, todėl šia prasme jis teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Tačiau bylos tyrimo metu nustatyta, kad 35 vnt. šovinių nors ir yra 9 mm kalibro, tačiau netinkami šaudyti iš ginklo, kuriam laikyti ir nešiotis J. B. turėjo leidimą. Tai neginčijamai patvirtina 2008-02-11 specialisto išvada Nr. 171 (2 t., b.l. 127-129), kurioje konstatuota, kad 35 fabrikinės gamybos 9 mm kalibro (9x18 Makarov) kariniai šoviniai, paimti kratos metu pas J. B., skirti šio kalibro pistoletams „Makarov (PM)“, Stečkino konstrukcijoms ir kitiems ginklams, o J. B. teisėtai laikytam 9 mm kalibro pistoletui „Sig Sauer P230“ - netinkami. Taigi baudžiamojoje byloje abejonių dėl J. B. inkriminuoto nusikaltimo objektyviosios pusės požymių nekyla, kadangi nustatyta, jog J. B. 35 vnt. fabrikinės gamybos 9 mm kalibro (9x18 Makarov) karinius šovinius įgijo ir laikė, leidimo minėtiems šoviniams įgyti ir juos laikyti neturėdamas. Tuo pačiu kyla J. B. atsakomybės už neteisėtą šaudmenų įgijimą ir laikymą klausimas. Tačiau siekiant asmenį pripažinti kaltu dėl BK 253 str. 1 d. numatyto nusikaltimo (neturėdamas leidimo įgijo ir laikė šaudmenis) padarymo, be objektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių, būtina nustatyti ir subjektyvųjį nusikalstamos veikos sudėties požymį – kaltę. Taigi, norint pripažinti J. B. kaltu pagal BK 253 str. 1 d., būtina įrodyti, kad jis suvokė, jog 35 vnt. „Makarov“ tipo šovinių jis įgijo ir laikė be leidimo, ir norėjo taip veikti. Kaip pažymėjo šią bylą jau nagrinėjęs kasacinės instancijos teismas, nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi ne tai, ar J. B. suprato, kad šoviniai netinka jo legaliai turimam ginklui, o tai, ar jis suprato neturintis leidimo disponuoti tais šaudmenimis.
Išteisintasis J. B. nuo pat pirmos apklausos (2 t., b.l. 199-200) dėl neteisėto disponavimo šaudmenimis kaltu neprisipažino ir tvirtino manęs, kad šovinius laiko teisėtai, manė, kad tai jo ginklo šoviniai. Žinojo, kad gali įsigyti ir laikyti tik jo pistoletui skirtus šovinius, o kad 35 vnt. pas jį rastų šovinių skirti šaudyti iš „Makarov“ pistoleto, jis nežinojo. Mano, jog minėtus šovinius galimai susikeitė šaudydamas Tauragėje esančioje „Geležinio vilko“ šaudykloje, nes tik ten šaudydavo, o skubėdamas galimai per klaidą susigriebė ne savo šovinius. Apklausiamas vėliau (3 t., b.l. 2-3) J. B. savo parodymų nekeitė, parodė, jog jo anksčiau duoti parodymai dėl šovinių laikymo yra teisingi. Teismo posėdžio metu (4 t., b.l. 90-105) J. B. savo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo taip pat nepripažino, parodė, jog iki kratos jo namuose atlikimo buvo visiškai tikras, kad jo seife laikomi tik legalūs daiktai, t. y. pistoletas ir jam priklausantys šaudmenys. Tačiau vėliau pradėjo pats savimi abejoti ir prisigalvojo bei kėlė įvairiausias versijas: ar negalėjo perkant šovinius sumaišyti, ar negalėjo jis šaudykloje arba kitoje vietoje supainioti savo pistoleto šovinių su kito žmogaus pistoleto šoviniais, ar negalėjo minėtus šovinius į seifą padėti pašaliniai asmenys arba policijos pareigūnai.
Kaip matyti, J. B. duodamas parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu nuosekliai tvirtino manęs, kad seife šovinius laiko teisėtai, o siekdamas įrodyti savo nekaltumą, iškėlė eilę galimų „Makarov“ tipo šovinių įgijimo versijų, tokiu būdu bandydamas išsiaiškinti minėtų šaudmenų atsiradimo jo seife aplinkybes. Pažymėtina, jog įtariamojo/kaltinamojo/nuteistojo ar išteisintojo gynybos būdai nėra ribojami, o vis naujų versijų kėlimas ir liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti jo versijas, ieškojimas nelaikytinas J. B. parodymų nenuoseklumu, bandymu išvengti atsakomybės, kaip kad apeliaciniame skunde nurodo prokuroras. Priešingai, kaip aukščiau pažymėta, J. B. nuo pat pradžių nuosekliai ir kategoriškai tvirtino manęs, kad šaudmenis seife laiko teisėtai, ir savo parodymų šiuo aspektu nekeitė viso proceso metu.
Išteisintojo versija, neva jis per neapsižiūrėjimą galėjo susikeisti šoviniais, šaudykloje šaudydamas su R. R., buvo paneigta bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, kad nepagrįsta ir J. B. versija, jog galimai jam „Makarov“ tipo šovinius pardavė per klaidą parduotuvėje. Ši jo versija visiškai paneigta apeliacinio proceso metu, gavus iš Lietuvos Respublikos ginklų fondo 2011-09-21 raštą Nr. 3GF-787 (6 t., b.l. 29, 30-37), iš kurio matyti, kad tuo laiku, kai J. B. pirko šovinius (paskutinis J. B. pirkimas užfiksuotas 1998-06-17), fiziniams asmenims 9x18 kal. (9 mm Makarov) šoviniai nebuvo parduodami, atmetama galimybė, kad darbuotojai J. B. būtų atidavę ne tuos šovinius.
Nepagrįsta ir kita, taipogi dar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paneigta (policijos pareigūnų atžvilgiu) J. B. versija, jog galimai „Makarov“ tipo šovinius į jo seifą padėjo pašaliniai asmenys arba policijos pareigūnai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti policijos pareigūnų, atlikusių kratą J. B. namuose, veiksmų teisėtumu ir įtarti juos galimai padėjus J. B. seife „Makarov“ tipo šovinius. Ši J. B. versija nepagrįsta jokiais įrodymais, jis teismui nepateikė jokių duomenų, kurie leistų daryti bent menkiausias prielaidas, kad policijos pareigūnai yra suinteresuoti jam pakenkti. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog policijos pareigūnas D. P., kuris tiesiogiai ir atliko kratą J. B. seife, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu nurodė (2 t., b.l. 113-114, 3 t., b.l. 210), kad seifą atrakino pats J. B., seife buvo rasti 35 vnt. „Makarov“ tipo šoviniai ir J. B. neneigė, kad šoviniai yra ne jo. J. B. suradus minėtus šovinius nurodė, jog nežinojo, kad tai „Makarov“ tipo šoviniai, sakė, jog jie tinka jo ginklui ir kad tie šoviniai pas jį yra jau seniai. Teismo posėdžio metu J. B. parodė (4 t., b.l. 90), jog raktus nuo seifo turėjo tiktai jis vienas. Nors jis ir nurodė, kad kai ginklą ir šovinius išsinešdavo, raktą palikdavo ant seifo, todėl buvo galima pašaliniam asmeniui patekti į seifą, tačiau atkreiptina, jog seifas buvo laikomas J. B. gyvenamojo namo miegamajame kambaryje, t. y. vietoje, kuri nėra lengvai pašaliniams pasiekiama, taigi versija, jog „Makarov“ tipo šovinius į seifą galimai padėjo pašalinis žmogus, neturi jokio bent kiek pamatuoto pagrindo. Kita vertus, aukščiau aptarti liudytojo policijos pareigūno parodymai patvirtina, jog J. B. neginčijo, kad seife rasti šoviniai yra ne jo, jis pripažino, jog tai jam priklausantys šoviniai.
Tiriant apeliacinės instancijos teisme J. B. iškeltą šovinių įgijimo versiją, jog galimai jis „Makarov“ tipo šovinius, supainiojęs su savais, per klaidą pasiėmė būdamas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Kęstučio Motorizuoto pėstininkų bataliono šaudykloje, apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklaustas liudytojas J. K., kuris patvirtino, jog pasiruošimai šaudymo varžyboms, kuriuose dalyvaudavo ir J. B., vykdavo „Geležinio vilko“ šaudykloje, į šaudyklą juos įleisdavo su vadovybės nurodymu, laiką derindavo jis pats asmeniškai. Šie liudytojo J. K. parodymai paneigia liudytojo L. J. (2 t., b.l. 145-146, 3 t., b.l. 210-211), bei liudytojo R. Č. (2 t., b.l. 163-164, 3 t., b.l. 210-211) parodymus, jog J. B. šaudykloje nėra šaudęs. Netikėti aptartais liudytojo J. K. parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo, kadangi liudytojas, nors ir yra J. B. pažįstamas, suinteresuotumo bylos baigtimi neturi, buvo įspėtas dėl melagingų parodymų davimo, jis prisiekė sakyti tiesą ir savo parodymų teisingumą patvirtino parašu. Šio liudytojo parodymus apie jo periodiškai organizuojamas šaudymo varžybas minėtoje šaudykloje ir varžybose dalyvaujančius civilius asmenis (priešingai L. J., R. Č. parodymams) iš esmės patvirtina ir byloje esančios laikraščių publikacijos. Būtina pažymėti, jog liudytojai L. J. ir R. Č., duodami parodymus, kad J. B. nešaudė Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Kęstučio Motorizuoto pėstininkų bataliono šaudykloje, rėmėsi šaudyklos bei instruktavimo žurnalais (2 t., b.l. 152-155, 156-161), kuriuose J. B. nėra užregistruotas. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog apeliacinės instancijos teismo posėdyje J. B. parodė, kad jis buvo nuvažiavęs į šaudyklą išsiaiškinti, kodėl nėra įrašytas į žurnalus, ir jam buvo paaiškinta, kad žurnalai yra skirti tik statutiniams pareigūnams, kurie šaudo iš tarnybinio ginklo, bei fiziniams asmenims, kurie šaudo iš kareiviškų šovinių, o visa kita nepildoma. J. B., anot jo, su kariškių ginklais ir šoviniais nėra šaudęs, šaudydavo tik su savo arba draugų ginklais. Liudytojas J. K. apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino, jog atvykusieji į praktinius užsiėmimus registruojami nebuvo, nebent būdavo imami kariškių ginklai ir šoviniai, tokiu atveju apie šovinių panaudojimą buvo fiksuojama žurnale, jų ginklų šovinių apskaitos nebuvo. Patvirtino, jog praktiniuose užsiėmimuose buvo naudojami ir savi šoviniai bei savi ginklai. Liudytojas L. J. teismo posėdžio metu (3 t., b.l. 210-211) taip pat nurodė, jog asmenys žurnale pasirašo už išduotus šaudmenis. Iš to seka, jog J. B. nesinaudojant kariškių ginklais ar šaudmenimis, šaudyklos bei instruktavimo žurnaluose jo dalyvavimas šaudymo pratybose galėjo būti ir neregistruojamas.
Išteisintojo J. B. ir liudytojo J. K. parodymus, kad šaudykloje galimai buvo keičiamasi šoviniais, J. K. imdavo J. B. šovinius, skirtus „Sig Sauer“ pistoletui ir šaudė juos iš turėto „Makarov“ pistoleto, patvirtina apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausto specialisto L. B. paaiškinimas, jog nors 9 mm kalibro „Browning kurz“ šoviniai ir neskirti šaudyti „Makarov“ tipo pistoletu, tačiau iššauti juos galima. Liudytojas J. K. taip pat nurodė, jog kadangi ginklais buvo keičiamasi, galėjo būti, kad šoviniai susimaišė. Šovinius jie išsiberdavo iš dėžutės, per pratybas buvo galima keliems asmenims stovėti prie vieno sektoriaus, jie nebuvo niekuo atskirti, o kai baigdavosi praktiniai užsiėmimai, šovinius įsidėdavo į kišenę ar dėžutę ir nežiūrėdavo. Šie liudytojo parodymai patvirtina J. B. pirminę, dar ikiteisminio tyrimo metu nurodytą (2 t., b.l. 199-200) versiją, jog šovinius galimai susikeitė šaudydamas Tauragėje esančioje „Geležinio vilko“ šaudykloje, o skubėdamas, galimai per klaidą, susigriebė ne savo šovinius. Nors prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, jog vienas iš argumentų, įrodinėjant J. B. kaltę, yra tai, kad 35 vnt. „Makarov“ tipo šovinių buvo laikomi atskirai nuo kitų 21 vnt. dėžutėse ir dėtuvėse laikomų „Sig Sauer“ pistoletui tinkamų šovinių, pažymėtina, jog nepaneigta versija, kad J. B. būdamas šaudykloje paėmė dėžutėje jau sudėtus, o ne palaidus, šovinius, parsinešė juos namo ir įdėjo į seifą, manydamas, jog turi leidimą minėtiems šoviniams laikyti. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, jog J. B. turėti „Sig Sauer“ pistoletui skirti šoviniai tilpo į 3 dėtuves po 7 šovinius, neduoda pagrindo abejoti J. B. aiškinimu, jog jis neskaičiavo ir nežinojo, kiek turi šovinių. Pažymėtina, jog J. B. „Sig Sauer“ pistoletui skirtų šovinių nelaikė vienoje vietoje, ką patvirtino ir liudytojas policijos pareigūnas D. P. (2 t., b.l. 113-114), minėti šoviniai seife buvo laikomi tiek dėžutėse, tiek dėtuvėse. Pastarieji šoviniai tik vėliau, t. y. atliekant 2008 m. vasario 7 d. poėmį (2 t., b.l. 121) iš J. B. buvo sudėti į 3 dėtuves po 7 šovinius ir pateikti tyrimui. Taigi, darytina išvada, jog galimai tik sudėjus minėtus šovinius į dėtuves J. B. tapo tiksliai žinoma, kokiu kiekiu šovinių jis disponuoja.
Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, jog išvadą, kad šoviniai vizualiai yra labai panašūs, teismas padarė pažvelgęs į byloje esančią fotonuotrauką (4 t., b.l. 122), nors tiesiogiai šių šovinių neapžiūrėjo. Šiuo metu apeliacinis teismas nebeturi galimybės minėtų šovinių apžiūrėti tiesiogiai, kadangi, kaip matyti iš Lietuvos Respublikos ginklų fondo 2011-08-26 rašto Nr. 3GF-680, jie yra sunaikinti (6 t., b.l. 24), todėl apeliacinis teismas remiasi byloje esančia medžiaga – fotonuotrauka (4 t., b.l. 122). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog šoviniai vizualiai yra labai panašūs. Vizualiai visų J. B. laikytų šovinių dydis ir forma vienodi. Pažymėtina, jog tai, kad „Makarov“ ir „Browning kurz“ šovinių išvaizda, nepaisant jų skirtumų, gana panaši, jie pagal spalvą gali būti vienodi, parodė ne tik J. B. ir liudytojas J. K., bet ir specialistas L. B., kuris taip pat nurodė, jog jei yra krūva šovinių ir greitai jie sugriebiami, supainioti šovinius įmanoma. Iš teismo posėdžio metu liudytojų policijos pareigūnų duotų parodymų (3 t., b.l. 210-211, 4 t., b.l. 146-147) matyti, jog net ir pareigūnai, tiesiogiai darbo srityje susiduriantys su ginklais ir šaudmenimis, kratos metu nebuvo visiškai tikri, kad rasti šoviniai yra skirti ne tam pistoletui, kuriam leidimą turėjo kaltinamasis J. B.. Nors pastarieji ir įtarė, kad rasti šoviniai yra „Makarov“ tipo šoviniai, kategoriškai iš karto to patvirtinti negalėjo. Norėdami įsitikinti, ar rasti 35 šoviniai tinka J. B. teisėtai laikomam pistoletui, bandė juos įdėti į pistoletą. J. B., kaip jis pats parodė, buvo įsitikinęs, jog pas jį seife rasti 35 šoviniai tinka jo teisėtai laikomam ginklui. Specialistas L. B. parodė, jog 9 mm „Makarov“ šoviniai pistoletui „Sig Sauer“ netinka ir iššauti iš jo minėtų šovinių negalima, kadangi į „Sig Sauer“ pistoletą „Makarov“ šovinys tiesiog neįsistatys, nes per didelė kulka. Darytina išvada, jeigu J. B. buvo įsitikinęs, kad minėti šoviniai tinka jo ginklui, jis jų įdėti į pistoletą „Sig Sauer“ niekada nebandė, todėl ir nesuprato, kad šoviniai vis dėlto yra jo teisėtai laikomam pistoletui netinkami.
Kad šaudmenys ne tik vizualiai, bet ir pagal parametrus yra labai panašūs, patvirtina byloje atliktos 2009-12-14 specialisto išvados Nr. 1235 duomenys, iš kurių matyti, kad iš J. B. paimtų 35 vnt. „9x18 Makarov“ (netinkančių jo ginklui) ir 21 vnt. „Browning kurz“ (tinkančių jo ginklui) šovinių parametrai yra atitinkamai tokie: ilgis – 24,8/24,7 mm, tūtelės ilgis – 17,8/17,3 mm, tūtelės skersmuo – 9,8/9,4 mm, tūtelės dugnelio skersmuo – 9,8/9,5 mm, kulkos skersmuo – 9,2/9,0 mm. Iš šių duomenų matyti, jog didžiausias skirtumas tarp šių šovinių yra tūtelės ilgis, kuris skiriasi vos 0,5 mm („Makarov“ tūtelė ilgesnė). Toks nežymus parametrų skirtumas iš tiesų sunkiai pastebimas plika akimi. Apeliacinio teismo vertinimu „Makarov“ tipo šoviniai, už kurių neteisėtą įgijimą ir laikymą prokuroras prašo baudžiamojon atsakomybėn patraukti J. B., nėra akivaizdžiai skirtingi nuo kitų pastarojo laikytų šovinių, tinkančių šaudyti iš jo teisėtai laikyto pistoleto. Priešingai – jie labai panašūs ne tik vizualiai, bet ir pagal savo parametrus. Be to, „Makarov“ šovinius, kaip ir kitus, tinkančius J. B. pistoletui, šovinius, taip pat galima be išskirtinių pastangų įdėti į pistoleto dėtuvę, ką patvirtina 2009-12-14 specialisto išvada Nr. 1235 (4 t., b.l. 120-123), kurioje nurodyta, jog į pistoleto „Sig Sauer“ apkabą galima įstatyti tiek 7 vnt. fabrikinės gamybos 9 mm kalibro „Browning kurz“ šovinius, tiek 7 vnt. fabrikinės gamybos 9 mm kalibro (9x18 Makarov) karinius šovinius.
J. B. laikyti „Makarov“ šoviniai, kaip nurodyta 2009-12-14 specialisto išvadoje Nr. 1235 (4 t., b.l. 120-123), naudojami šaudyti iš daugelio ginklų („Makarov (PM)“, Stečkino konstrukcijų ir kitų ginklų), o tai, kad jie pistoletui „Sig Sauer P 230“ netinkami, paaiškėjo tik specialistui atlikus tyrimą. J. B., anot jo, ši aplinkybė žinoma tapo taip pat tik po specialisto išvados pateikimo. Nors teismo posėdžio metu liudytojas A. L. parodė (4 t., b.l. 147), jog jam nesunku atskirti „Makarov“ ir „Sig Sauer“ ginklų šovinius, tačiau minėtas liudytojas taip pat nurodė, jog yra tarnavęs armijoje, policijoje dirba nemažai laiko, darbe pagrinde naudoja „Makarov“ ginklus. Tuo tarpu kiti kratoje dalyvavę pareigūnai nurodė, jog dėl šovinių tinkamumo legaliai laikomam ginklui jiems kilo abejonių, dėl ko jie skambinosi į licencijavimo poskyrį tikslintis, kaip patikrinti šovinių tinkamumą, ir gavo patarimą bandyti dėti šovinius į ginklo spyną. J. B. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, jog jis nėra nei medžiotojas, nei tarnavęs kariuomenėje. Be to, atkreiptina, jog J. B., kaip nurodyta Lietuvos Respublikos ginklų fondo 2011-09-21 rašte Nr. 3GF-787 (6 t., b.l. 29, 30-37), nuo ginklo įsigijimo, t. y. 1996-07-17 iki 2008-01-22 Ginklų fonde 9 mm kalibro (Browning kurz) šovinius pirko tik 8 kartus ir per tą laiką įsigijo 550 vnt. minėtų šovinių. Paskutinis J. B. pirkimas užfiksuotas 1998-06-17, vadinasi minėtą šovinių kiekį jis įgijo per beveik 2 metų laikotarpį ir daugiau šovinių Ginklų fonde nebepirko. Tai patvirtina J. B. apeliacinės instancijos teismo posėdyje duotus parodymus, jog pirmais - antrais ginklo įsigijimo metais ginklas buvo naudojamas kiek aktyviau, o vėliau pašaudydavo tik kartais. Šios aplinkybės įrodo, kad J. B. per 11,5 metų laikotarpį ginklu ir šaudmenimis naudojosi gana retai, todėl darytina išvada, jog šovinius atskirti jam nebuvo taip lengva, kaip kad minėtam liudytojui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog Tauragės rajono policijos komisariato 2008-05-09 rašte Nr. 85-S-6921 (2 t., b.l. 134) nurodyta, kad J. B. ginklo priežiūros byloje yra pažymos apie kursų dėl šaunamojo ginklo savigynai įsigijimo, laikymo, nešiojimo, panaudojimo išklausymą (pažyma išduota 1996-06-03) ir egzamino dėl šaunamojo ginklo savigynai įsigijimo, laikymo, nešiojimo, panaudojimo išlaikymą (pažyma išduota 1996-06-05). Tai, jog J. B. kursų metu įgijo žinių, kokie reikalavimai keliami įsigyjant, laikant, nešiojant, panaudojant ginklą, neduoda pagrindo kategoriškai teigti, jog minėtų kursų metu jis buvo išmokytas skirti vieno tipo šovinius nuo kitų. Teismo vertinimu, byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų, kurie galėtų iki galo paneigti išteisintojo J. B. versiją, kad jis dėl objektyvių priežasčių vis dėlto negalėjo suprasti ir nesuprato, jog įgijo ir laikė kitokius, nei leidime nurodyta, šovinius, taipogi nesuprato, kad neturi leidimo disponuoti minėtais šaudmenimis. Pažymėtina, jog J. B. yra brandaus amžiaus, anksčiau neteistas, nėra duomenų, kad jis būtų linkęs nusikalsti. Todėl kaltinime pateiktas J. B. veiksmų vertinimas, jog jis, turėdamas leidimą legaliai disponuoti šaunamuoju ginklu ir jam skirtais šaudmenimis būtų tyčia, suvokdamas savo veiksmų neteisėtumą ir norėdamas taip veikti, įgijęs jo legaliai turimam šaunamajam ginklui netinkančius šovinius, kurių jis fiziškai neturėtų kur panaudoti, ir laikęs juos kartu su legaliu ginklu bei šaudmenimis vietoje, kurią bet kuriuo metu gali patikrinti šaunamųjų ginklų kontrolę vykdantys policijos pareigūnai, vargu ar gali būti kaip nors logiškai ir įtikinamai paaiškintas.
Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų „Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių“ 36 punkte nurodyta, kad asmenys ginklus, šaudmenis įsigyja Ginklų fonde prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba įmonėse, turinčiose Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduotą licenciją gaminti, importuoti ar prekiauti ginklais (Žin., 2003, Nr. 63-2875; 2003, Nr. 90-4099; 2004, Nr. 137-5023). J. B. 35 vnt. „Makarov“ tipo šovinius įgijo nenustatytu būdu, galimai per klaidą paėmė kitam asmeniui priklausančius šovinius, vienok byloje surinktais įrodymais nepaneigta, kad įgydamas ir vėliau laikydamas šovinius, išteisintasis sąžiningai klydo manydamas, kad turi leidimą jais disponuoti. Taip įgydamas šaudmenis J. B. pažeidė minėtą taisyklių punktą, tačiau BK 253 str. numato atsakomybę už šaudmenų įgijimą be leidimo, kai asmuo suvokia neturintis leidimo disponuoti tais šaudmenimis, o ne įgijimą pažeidžiant pirmiau minėtų taisyklių nustatytą tvarką. Kitaip tariant, baudžiamasis įstatymas nedraudžia įsigyti ginklus ir šaudmenis bet kokiu teisėtu būdu (pvz., pirkti, priimti palikimą ar dovanų ir pan.), jeigu tik tokiems daiktams įsigyti ir laikyti yra atitinkamas leidimas (Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis Nr. 1A-47/2009). Leidimą įgyti 9 mm kalibro šovinius J. B. turėjo, ir nors įgijo bei laikė panašaus, beveik identiško kalibro šovinius, kuriems leidimo neturėjo, tai darydamas jis sąžiningai klydo, todėl negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 253 str. 1 d. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis išteisintojo kaltės klausimu, pripažįsta, jog teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, atsižvelgė į surinktų duomenų visumą, juos tinkamai analizavo ir padarė teisėtas bei pagrįstas išvadas. Prokuroro apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir J. B. kaltės klausimu daryti priešingas išvadas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 332 str., teisėjų kolegija
nutaria:
Šilalės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.