Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Goda Ambrasaitė-Balynienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo F. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-6405-592/2012,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-6405-592/2012 atmetė ieškovo F. P. ieškinį atsakovui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl teisės į draudimo išmoką pripažinimo ir įpareigojimo sumokėti draudimo išmoką, trečiasis asmuo BUAB bankas „Snoras“.

F. P. kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-6405-592/2012 dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių. Prašyme nurodė, kad 2014 m. sausio mėnesio pabaigoje jis sužinojo apie Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. civilinėje byloje Nr. 2A-1891-619/2013 priimtą sprendimą. Nurodytoje byloje taip pat buvo sprendžiamas klausimas dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pagrindu pervestų lėšų pripažinimo draudimo objektu ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ įpareigojimo mokėti ieškovams draudimo išmoką pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – IĮIDĮ). Vilniaus apygardos teismas minėtame sprendime nustatė, kad, vadovaujantis Lietuvos vertybinių popierių komisijos 2007 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1K-34 „Dėl finansinių priemonių ir jų apyvartos apskaitos taisyklių patvirtinimo“ aktualios redakcijos nuostatomis, „Snoro“ obligacijų emisijoms Nr. 11 ir Nr. 12 Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas suteikė IS1N kodus, tačiau šių emisijų registracijos sąskaitos nebuvo atidarytos dėl su „Snoru“ susijusių įvykių, sustabdžiusių, vėliau – nutraukusių jo veiklą ir obligacijų išleidimo procesą. Dėl to „Snoras“ negalėjo įvykdyti ir neįvykdė obligacijų pasirašymo sutartyje (1.15 punkte) nurodytos pareigos – pervesti ir apskaityti obligacijas ???liantų vertybinių popierių sąskaitoje. Teismas nurodė, kad dėl bankui „Snoras“ paskelbto veiklos apribojimo, o vėliau licencijos panaikinimo ir bankroto bylos iškėlimo, obligacijų emisija nebuvo išleista ir obligacijos neįsigaliojo, klientų vardu vertybinių popierių depozitoriume nebuvo atidarytos obligacijos emisijos registracijos sąskaitos ir bendroji platinamų finansinių priemonių sąskaitos. Klientų vardu atidarytose sąskaitose nebuvo padaryti įrašai ir obligacijos nebuvo apskaitytos klientų vertybinių popierių sąskaitose, kurios įrašai patvirtintų klientus įsigijus obligacijas. Tuo tarpu AB bankas „Snoras“ šias lėšas gavo, nes pagal sutartis nurašė lėšas iš sutartyse nurodytų klientų sąskaitų ir panaudojo obligacijų ar indėlių sertifikatų apmokėjimui, pervesdamas jas į banko kaip emitento surenkamąsias sąskaitas atitinkamai indėlio sertifikatų ar obligacijų platinimui. Teismas konstatavo, kad obligacijų pasirašymo sutartys draudžiamojo įvykio dieną pasibaigė, nes obligacijos nebuvo perduotos. Teismas, vadovaudamasis IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalimi, pripažino banko sąskaitoje draudiminio įvykio dieną buvusias ieškovų lėšas indėliu, kuriam taikoma minėto įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, 5 straipsnyje ir 9 straipsnyje numatyta draudiminė apsauga iki 100 000 EUR atitinkančios sumos litais. Dėl šių aplinkybių, teismas sprendė, kad asmenys turi teisę į indėlio draudimo išmokas už sumokėtas pagal obligacijas lėšas pagal IĮIDĮ nuostatas.

Pareiškėjas paaiškino, kad bylos nagrinėjimo metu jis nežinojo esminių aplinkybių, įskaitant tai, kad vertybinių popierių depozitoriume jo vardu nebuvo atidaryta obligacijos emisijos registracijos sąskaita ir bendroji platinamų finansinių priemonių sąskaita, kad jo vardu atidarytoje sąskaitoje nebuvo padaryti įrašai ir obligacijos nebuvo apskaitytos jo vertybinių popierių sąskaitoje, kurios įrašai patvirtintų jį įsigijus obligacijas ir kt. Jeigu šios aplinkybės būtų buvusios žinomos bylą nagrinėjant Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme, teismo išvada dėl ieškinio keistųsi. Apylinkės teismas sprendė, kad AB bankas „Snoras“ išleido obligacijas, kurios esą buvo perduotos pareiškėjui, nors obligacijos iš tikrųjų nebuvo perduotos pareiškėjui. AB bankas „Snoras“ sąskaitoje draudiminio įvykio dieną (2011 m. lapkričio 24 d.) buvusios pareiškėjo F. P. lėšos laikytinos indėliu, kuriam taikoma IĮIDĮ straipsnio 1 dalyje, 5 straipsnyje ir 9 straipsnyje numatyta draudiminė apsauga iki 100 000 EUR. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-6405-592/2012 yra neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinkantis tikrųjų egzistavusių faktinių aplinkybių, be to, priimtas klaidingai aiškinant bei taikant teisės normas, kilęs ginčas juo išspręstas neteisingai, pažeidžiant pareiškėjo teises bei teisėtus interesus.

Trečiasis asmuo BAB bankas „Snoras“ prašė ieškovo F. P. prašymą atmesti. Nurodė, kad prašymas nėra pagrįstas, pareiškėjas piktnaudžiauja savo teisėmis. Pareiškėjas praleido terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 368 straipsnio 1 dalis). Nors pareiškėjas teigia, kad apie Vilniaus apygardos teismo priimtą sprendimą sužinojo 2014 m. sausio pabaigoje, tačiau sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-1891-619/2013 buvo paskelbtas 2013 m. gruodžio 6 d., todėl terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti pasibaigė 2014 m. kovo 6 d., o prašymas atnaujinti procesą surašytas 2014 m. balandžio 3 d. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės nelaikytinos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, kurių pagrindu būtų privalu atnaujinti procesą. Pareiškėjas ieškinyje pats yra nurodęs, kad obligacijos buvo negaliojančios ir neužregistruotos, todėl aplinkybės dėl obligacijų neišleidimo, neįsigaliojimo ir neįregistravimo negali būti laikomos naujai paaiškėjusiomis. Teismas taip pat nustatė, kad obligacijų emisija neįvyko. Pareiškėjas laikytinas patyrusiu investuotoju, nes buvo sudaręs septynis analogiškus sandorius. Pareiškėjas turėjo visas galimybes ir turėjo žinoti aplinkybes, kurias įvardija kaip naujai paaiškėjusias. Pareiškėjas faktiškai siekia sprendimo peržiūrėjimo apeliacine tvarka, kuria jis nepasinaudojo dėl savo kaltės.

Atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašė atsisakyti atnaujinti procesą. Nurodė, kad šiuo atveju nėra proceso atnaujinimo pagrindų, numatytų CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Ieškovo nurodomas Vilniaus apygardos teismo sprendimas negali būti laikomas naujai paaiškėjusia aplinkybe, sprendimu konstatuotos aplinkybės taip pat negali būti laikomos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, nes jos buvo žinomos bylos nagrinėjimo metu, jas nurodė tiek pareiškėjas ieškinyje, tiek atsakovas atsiliepime ir teismas sprendime. Aplinkybės dėl „Snoro“ registravimo sąskaitų neatidarymo ir „Snoro“ negalėjimo įvykdyti pareigos pervesti ir įskaityti yra išvestinės. Be to, pareiškėjas nesikreipė į Lietuvos centrinį vertybinių popierių depozitoriumą arba „Snorą“ dėl informacijos gavimo tokiu formatu, kaip kad jis nurodo savo prašyme (kad sąskaitos neatidarytos). Pareiškėjas iki ginčo obligacijų sutarčių sudarymo jau ne kartą buvo įsigijęs obligacijų, tad jam nebuvo nauja informacija apie galimybę pasitikrinti, ar vertybinių popierių sąskaita jo vardu yra atidaryta, ir ar vertybinių popierių sąskaitoje yra apskaitytos ginčo obligacijos. 2013 m. gruodžio 6 d. sprendime teismo išvados yra grindžiamos teisės aktų aiškinimu ir interpretavimu, o tai negali būti laikoma naujai paaiškėjusia aplinkybe. Pareiškėjas neįrodė, kad nepraleistas trijų mėnesių terminas, nepateikė įrodymų ir nepagrindė, kaip skaičiuojamas nurodytas terminas.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 20 d. nutartimi pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-6405-592/2012 netenkino.

Teismas nurodė, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo paštui įteiktas 2014 m. balandžio 3 d., t.y. praleidus trijų mėnesių terminą, skaičiuojant nuo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimo priėmimo dienos. Nors pareiškėjas teigia, kad apie naujai paaiškėjusias aplinkybes jis sužinojo 2014 m. sausio mėnesio pabaigoje, tačiau, teismui pasiūlius pateikti paaiškinimą dėl aplinkybių, susijusių su sužinojimu apie priimtą sprendimą, ir pateikti šias aplinkybes pagrindžiančius rašytinius įrodymus, tokie paaiškinimai ir įrodymai nebuvo pateikti. Teismas sprendė, kad pagal pateiktus į bylą duomenis nėra pagrindo atnaujinti praleisto termino prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti.

Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas procesą byloje prašo atnaujinti tuo pagrindu, jog paaiškėjo naujos esminės aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Nagrinėjamoje byloje ieškovas ieškiniu prašė teismo pripažinti jo teisę į draudimo išmoką ir įpareigoti atsakovą išmokėti ieškovui 31 490 Lt draudimo išmoką. Ieškovas ieškinyje be kita ko nurodė, kad trečiojo asmens (AB bankas Snoras) veiklos nutraukimo metu obligacijos buvo negaliojančios ir neužregistruotos, laikomos investuotojo banko sąskaitoje BAB banke Snoras, todėl jos turėtų būti laikomos įstatymų nustatyta tvarka apdraustu indėliu. Taigi, aplinkybė, kad AB banko Snoras veiklos nutraukimo metu obligacijos buvo negaliojančios ir neužregistruotos pareiškėjui buvo žinoma, nes ji buvo paties pareiškėjo nurodyta ieškinyje. Be to, BAB bankas Snoras atsiliepimu taip pat pripažino, kad pagal Obligacijų sutartį ieškovo įsigytos obligacijos neįsigaliojo, teismas 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimu nustatė, kad dėl sprendime nurodytų aplinkybių obligacijų emisija neįvyko. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas nurodė negalintis spręsti, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės nebuvo jam žinomos, taip pat teismas nenustatė žymaus konkrečių faktinių bylos duomenų skirtumo nuo anksčiau turėtųjų. Pareiškėjas kelia klausimą dėl to, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė teisės normas, tačiau, nors pareiškėjas prašyme aiškiai ir nenurodo, kad pagrindas atnaujinti procesą yra sprendime padaryta teisės normos taikymo klaida, tačiau prašymas atnaujinti procesą šiuo pagrindu negali būti teikiamas, jeigu nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos pradėjo daugiau kaip vieneri metai.

Atskiruoju skundu pareiškėjas F. P. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartį panaikinti; atnaujinti procesą Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-6405-592/2012 ir bylą grąžinti Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė CPK 368 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai trijų mėnesių termino pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo eigos pradžią siejo su Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimo priėmimu, todėl nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjas praleido trijų mėnesių terminą paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo. Šio termino pradžios eiga nebūtinai sutampa su atitinkamo procesinio sprendimo priėmimo diena. Pareiškėjas nebuvo dalyvaujančiu asmeniu civilinėje byloje Nr. 2A-1891-619/2013, todėl niekaip negalėjo sužinoti apie šį teismo sprendimą jau 2013 m. gruodžio 6 d. Ieškovas prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodė, kad apie Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimą sužinojo tik 2014 m. sausio mėnesio pabaigoje. Jokių šiuos ieškovo paaiškinimus paneigiančių aplinkybių byloje nėra, todėl teismui nebuvo pagrindo šiais ieškovo paaiškinimais nesiremti. Teismas 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje nenurodė, kada konkrečiai, jo nuomone, ieškovas galėjo sužinoti ir sužinojo apie Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir iš kokių konkrečių įrodymų tokia išvada buvo padaryta.

2) Pirmosios instancijos teismas 2014 m. gegužės 7 d. priėmė nutartį, kuria nurodė pateikti paaiškinimą dėl aplinkybių, susijusių su sužinojimu apie priimtą Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-6405-592/2012, o ne apie aplinkybes, susijusias su sužinojimu apie priimtą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimą. Kadangi ieškovas neprisiminė, kada ir kokiu būdu jis sužinojo apie Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-6405-592/2012, jis negalėjo paaiškinti konkrečių aplinkybių. Apie Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimą ieškovas sužinojo 2014 m. sausio mėnesio pabaigoje iš TV informacinės laidos, tikslaus pavadinimo ir konkretaus TV kanalo neprisimena. Tada ieškovas gavo teismo sprendimą ir nedelsdamas, 2014 m. sausio 22 d., su pareiškimu dėl draudimo išmokos išmokėjimo kreipėsi į VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 2014 m. vasario 10 d. raštu paaiškino, kad ieškovo pretenzijoje minėta Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis priimta konkrečių į teismą besikreipusių asmenų atžvilgiu, todėl nėra taikoma visiems neįsigaliojusių BAB banko „Snoras“ obligacijų pirkėjams. Naujai apeliacinės instancijos teismui teikiami įrodymai įrodo ieškovo nurodytas aplinkybes apie tai, kad apie Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimą jis sužinojo 2014 m. sausio pabaigoje, todėl trijų mėnesių termino pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo nepraleido, kadangi termino eigos pradžia laikytina 2014 m. sausio pabaiga.

4) Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-6405-592/2012 yra neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinkantis tikrųjų faktinių aplinkybių, kilęs ginčas išspręstas neteisingai, esmingai pažeidžiant pareiškėjo F. P. teises bei teisėtus interesus. Spręsdamas klausimą dėl proceso atnaujinimo, teismas neturi vadovautis vien formaliais pagrindais, o teisės normas turi taikyti atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymų leidėjo ketinimus, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, nes asmeniui, kurio interesus pažeidžia neteisėti ir nepagrįsti sprendimai, įstatyme nustatyta galimybė atnaujinti procesą užbaigtoje byloje paprastai yra vienintelė priemonė jo teisių ir interesų pažeidimui pašalinti.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą BAB bankas „Snoras“ prašo pareiškėjo F. P. atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1) Pats pareiškėjas kėlė klausimą dėl sužinojimo apie Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. paskelbtą sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-1891-619/2013. Gavęs, pareiškėjo nuomone, akivaizdžiai klaidingą teismo pasiūlymą, pareiškėjas privalėjo apie tai nedelsdamas pranešti teismui. Pažeisdamas bendradarbiavimo principą, pareiškėjas niekaip nesureagavo į minėtą teismo pasiūlymą.

2) Atskirajame skunde išdėstyti argumentai ir prie jo pridėti dokumentai nėra pakankami išvadai, kad pareiškėjas sužinojo apie Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-1891-619/2013 2014 m. sausio pabaigoje, ir akivaizdu, kad jie nebūtų pakankami tokiai išvadai daryti teismui priimant ginčijamą nutartį. Prie atskirojo skundo pridėti dokumentai yra nauji įrodymai, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, o jų pateikimo būtinybė nėra iškilusi tik dabar, todėl apeliacinės instancijos teismas turėtų atsisakyti juos priimti.

3) Atskirajame skunde nurodyta, kad apie Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-1891-619/2013 pareiškėjas, kaip nedalyvaujantis byloje asmuo, nežinojo ir niekaip negalėjo sužinoti tą pačią dieną t. y. 2013 m. gruodžio 6 d. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-1891-619/2013 priimtas bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, todėl įsiteisėjo jo priėmimo dieną – 2013 m. gruodžio 6 d., o tai reiškia, kad jis yra privalomas visiems asmenims, įskaitant pareiškėją. Nėra duomenų, kad minėtas sprendimas buvo paskelbtas ne viešai.

4) Ieškovas jau prašymo dėl proceso atnaujinimo pateikimo teismui metu turėjo įrodinėti aplinkybes, susijusias su sužinojimu apie jam aktualų Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-1891-619/2013. Ieškovas minėtų aplinkybių neįrodinėjo net ir paragintas teismo. Ieškovas apie minėtą teismo sprendimą sužinojo jo paskelbimo metu, t. y. 2013 m. gruodžio 6 d., todėl terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti skaičiuotinas būtent nuo minėtos datos. Šio termino pabaiga – 2014 m. kovo 6 d, tačiau ieškovas minėtą terminą praleido, nes prašymas atnaujinti procesą paduotas 2014 m. balandžio 3 d. Teismo nutartis termino prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti praleidimo klausimu yra iš esmės teisėta ir pagrįsta, todėl atskirasis skundas atmestinas.

Atsiliepime VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1) Pareiškėjas nei savo prašyme dėl proceso atnaujinimo, nei atskirajame skunde konkrečiai nenurodo, kada tiksliai jis sužinojo apie 2013 m. gruodžio 6 d. teismo sprendimą. Pareiškėjas savo sužinojimą tariamai 2014 sausio mėnesio pabaigoje grindžia bendromis frazėmis apie sužinojimą iš informacinių laidų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad trijų mėnesių termino kreiptis dėl proceso atnaujinimo skaičiavimas turi aiškiai pagrįstas ir įrodytas. Pareiškėjas visiškai nepagrindžia ir neįrodo, kad jis nėra praleidęs termino kreiptis dėl proceso atnaujinimo.

2) Pareiškėjas dar savo ieškinyje nurodė, kad trečiojo asmens veiklos nutraukimo metu obligacijos buvo negaliojančios ir neužregistruotos, laikomos investuotojo banko sąskaitoje BAB banke „Snoras“, todėl jos turėtų būti laikomos įstatymų nustatyta tvarka apdraustu indėliu. Teismas ginčijamoje nutartyje taip pat nurodė trečiojo asmens ir teismo sprendime konstatuotas aplinkybes, paneigiančias pareiškėjo teiginius apie naujų aplinkybių paaiškėjimą, ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas nenurodo esminių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos bylos nagrinėjimo metu.

3) 2012 m. gruodžio 7 d. sprendime teismas nėra pasisakęs ar konstatavęs, kad obligacijos „buvo perduotos“ pareiškėjui. Pareiškėjas iškraipo teismo sprendimą ir mėgina klaidinti apeliacinės instancijos teismą, todėl manytina, kad pareiškėjas nepagrindė savo atskirojo skundo, kuris yra atmestinas.

Pagal CPK 320 ir 338 straipsnius apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Kartu su atskiruoju skundu apeliantas teikia apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti, ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Byloje nenustatyta, kad apeliantas būtų teikęs nurodytus įrodymus pirmosios instancijos teismui, ir kad pirmosios instancijos teismas būtų atsisakęs juos priimti. Iš pateiktų įrodymų pobūdžio akivaizdu, kad pareiškėjas disponavo šiais įrodymais proceso pirmosios instancijos teisme metu, ir turėjo galimybę juos pateikti pirmosios instancijos teismui. Vadovaujantis CPK 369 straipsniu, prašyme atnaujinti procesą turi būti nurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiamas CPK 368 straipsnyje nurodytų terminų skaičiavimas. Taigi, nurodytais įrodymais grįsdamas CPK 368 straipsnyje nurodytų terminų skaičiavimą, pareiškėjas privalėjo šiuos įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui, o pareiškėjui to nepadarius, apeliacinės instancijos teisme šie įrodymai negali būti priimti ir analizuojami. Teismas sutinka su tuo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 7 d. nutartyje yra įsivėlusi klaida, teismui siūlant pareiškėjui pateikti paaiškinimą dėl aplinkybių, susijusių su šioje byloje priimtu teismo sprendimu, tačiau nurodyta aplinkybė nepaneigia pareiškėjo procesinės pareigos jau su prašymu dėl proceso atnaujinimo pateikti visus reikalingus paaiškinimus ir įrodymus, susijusius su prašymo dėl proceso atnaujinimo pateikimo terminų skaičiavimu.

CPK 178 straipsnis numato, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Atsižvelgiant į šią CPK nuostatą, atmestinas pareiškėjo atskirojo skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje nenurodė, kada konkrečiai ieškovas galėjo sužinoti ir sužinojo apie Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimą, ir iš kokių konkrečių įrodymų tokia išvada būtų padaryta, kadangi ne teismas, o būtent pareiškėjas turėjo pareigą minėtas aplinkybes savo pareiškime nurodyti bei pagrįsti. Pareiškėjui tokių įrodymų nepateikus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo nurodomų naujai paaiškėjusių aplinkybių sužinojimo faktą susiejo būtent su Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-1891-619/2013 priėmimo momentu (objektyviuoju momentu, kada teismo sprendimas tapo viešai prieinamas, kadangi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-1891-619/2013 įsiteisėjo jo priėmimo dieną), nes įrodymai, pagrindžiantys kitą nurodomų naujai paaiškėjusių aplinkybių sužinojimo momentą, teismui nebuvo pateikti.

Vadovaujantis CPK 370 straipsniu, procesas byloje gali būti atnaujinamas tik tuo atveju, jei teismas nustato, kad prašymas atnaujinti procesą paduotas nepraleidus CPK 368 straipsnyje nustatytų terminų, ir pagrįstas CPK 366 straipsnyje įtvirtintais proceso atnaujinimo pagrindais. Pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad prašymas atnaujinti procesą pateiktas praleidus įstatymo nustatytą terminą, tai buvo savarankiškas ir pakankamas pagrindas prašymui atmesti. Atsižvelgdamas į tai apeliacinės instancijos teismas detaliau neanalizuoja apelianto argumentų, susijusių su proceso atnaujinimo pagrindo pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą buvimu nagrinėjamoje byloje, kadangi tai neturi įtakos kilusio ginčo išsprendimui.

Įvertinęs prašymo atnaujinti procesą turinį, apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors proceso atnaujinimo pagrindu pareiškėjas nurodo tik CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą, realiai prašymas atnaujinti procesą grindžiamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktu, t.y. tuo, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, ir dėl to priėjo priešingos išvados nei Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-1891-619/2013. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad prašymas atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu gali būti paduodamas tik per vienerius metus nuo byloje priimto sprendimo įsiteisėjimo (CPK 368 straipsnio 2 dalis). Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimas apeliacine tvarka ginčijamas nebuvo, įsiteisėjo po 30 dienų nuo jo priėmimo, t.y. 2013 m. sausio 6 d. Prašymas atnaujinti procesą teismui pateiktas 2014 m. balandžio 4 d., t.y. praleidus CPK 368 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą vienerių metų terminą.

Proceso atnaujinimas civilinio proceso teisėje pripažįstamas išimtiniu būdu įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti. Bylos, užbaigtos nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi, įsakymu ar nutarimu), procesas gali būti atnaujintas tik CPK XVIII skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. Kasacinio teismo ne kartą pažymėta, kad teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo, nesilaikant įstatyme įtvirtintų proceso atnaujinimo pagrindų bei prašymo dėl proceso atnaujinimo pateikimo procesinės tvarkos. Dėl šios priežasties atmestini apelianto argumentai, susiję su byloje priimto teismo sprendimo neteisėtumu ir jo kaip ieškovo interesų pažeidimu, kadangi Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimas yra įsiteisėjęs, o proceso atnaujinimo sąlygų byloje nebuvo laikytasi.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartį palikti nepakeistą.