Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Angelė Ikasalienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-494-200/2014

Teisėjas Ričardas Prašmuntas Teisminio proceso Nr. 1-28-1-00066-2014-1

2014 m. liepos 3 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Angelės Ikasalienės, teisėjų Reginos Pocienės, Vladislavo Lenčiko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2014-04-07 nuosprendžio, kuriuo M. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 64¹ str., paskirta bausmė sumažinta trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė 10 (dešimt) mėnesių laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d., 3 šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su 2013-10-11 Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu M. M. paskirta ir neatlikta bausme ir M. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. M. nuteistas už tai, kad 2014-02-17 apie 15.20 val., būdamas savo motinos R. M. bute, adresu Liepų g. 20-12, Vievis, Elektrėnų sav., kur jie kartu gyvena, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, reikalavo iš savo motinos R. M. 100 litų. Šiai pinigų nedavus, tyčia sudavė vieną kartą motinai rankose turimu mobilaus ryšio telefonu į kairę ranką ir dar ranka trenkė ne mažiau kaip 3 smūgius nukentėjusiajai į veidą. R. M. siekdama išvengti tolimesnio smurto vartojimo, davė M. M. 20 litų ir tuomet jis iš buto pasišalino. Šiais savo veiksmais M. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 180 str. 1 d.

Teismo posėdžiu metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – skundą atmesti.

Nuteistojo M. M. apeliacinis skundas netenkinamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo M. M. padarytą nusikalstamą veiką ir paskyrė jam bausmę, nepažeisdamas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų.

Skundžiamu nuosprendžiu M. M. pagrįstai nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalį. M. M. kaltę, padarius šį nusikaltimą, visiškai patvirtina nukentėjusiosios R. M. parodymai, kurie buvo vienodi ir nuoseklūs viso proceso metu, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jais netikėti. Duodama parodymus pirmosios instancijos teisme, nukentėjusioji R. M. parodė, kad 2014-02-17 apie 15.00 val. jos sūnus M. M. grįžo į namus girtas ir agresyviai nusiteikęs, įeidamas į namus, spyrė į duris. Sūnus ėmė šaukti ir reikalauti iš jos 100 litų, o jai atsakius, kad pinigų neturi, M. M. liepė jai eiti pas kaimynus jų pasiskolinti. Nepavykus pasiskolinti pinigų ir apie tai pasakius sūnui, šis jai sėdinčiai kambaryje ant fotelio, stipriai sudavė vieną kartą savo rankoje turimu mobilaus ryšio telefonu į kairę ranką ir dar ranka 3 kartus sudavė jai į galvos sritį. Dėl suduotų smūgių ji juto stiprų fizinį skausmą. Bijodama, jog toliau nebūtų mušama, paskambino kaimynei ir iš šios pasiskolinusi 20 litų, davė M. M. (b. l. 140). Pažymėtina, kad nukentėjusioji teisiamojo pasėdžio metu parodymus davė prisaikdinta. Be to, nukentėjusioji apklausiama pirmosios instancijos teisme nurodė, kad su nuteistuoju santykiai šiuo metu yra geri, nesipyksta, todėl nėra pagrindo manyti, jog R. M. galėtų apkalbėti savo sūnų M. M..

Tiek ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 21), tiek bylą nagrinėjant apylinkės teisme, M. M. kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo prisipažino ir parodė, kad 2014-02-17 dieną po 15.00 val., grįžęs į namus, iš motinos jis ėmė reikalauti 100 litų, šiai atsakius, jog pinigų neturi, ėmė ant motinos šaukti, sudavė smūgius. Jis parodė, kad sėdint jai fotelyje, turimu rankose mobilaus ryšio telefonu, stipriai vieną kartą trenkė motinai per ranką bei trenkė ranka apie 3 kartus per galvą, kadangi ši vis atsisakinėjo jam duoti pinigų. R. M., siekdama išvengti tolesnio smurtavimo, davė jam 20 litų ir jis išėjo iš namų. Pažymėjo, kad visą laiką, kai mušė motiną, ši sėdėjo fotelyje, jis neleido jai atsikelti iš fotelio ir jam priešintis.

Iš 2014-02-17 apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėjus nukentėjusiąją, nustatytas kairės rankos plaštakos paraudimas, patinimas bei paraudimas galvos pakaušio srityje (b. l. 6-9).

Apeliaciniame skunde ginčijama nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacija kaip plėšimas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalį, kuri nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Būtinas šios nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymis yra veika, padariniai ir priežastinis ryšys. Kolegijos vertinimu, byloje surinkti įrodymai visiškai patvirtina, kad M. M. padarė plėšimą. Kaip matyti iš kaltinamojo parodymų, jis pripažino sudavęs nukentėjusiajai smūgius, tačiau ginčija šių veiksmų kvalifikaciją pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., su tokiais apeliacinio skundo argumentais negalima sutikti. Pažymėtina, kad fizinis smurtas suprantamas kaip bet koks fizinis-smurtinis poveikis nukentėjusiojo kūnui, nepriklausomai, kokie sveikatos sutrikdymai buvo padaryti nukentėjusiajam. Veika kvalifikuojama kaip plėšimas ir tuo atveju, jei dėl fizinio smurto poveikio nukentėjusiajam teisiškai reikšmingų sveikatos sutrikdymų nebuvo padaryta, bet smurtininko veiksmai sukėlė fizinį skausmą. Todėl Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. sudėtis apima tyčinius smūgius arba kitokius smurto veiksmus, sukėlusius fizinį skausmą, ar kitą panaudotą smurtą, pavojingą nukentėjusiojo sveikatai. Nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek duodama parodymus pirmosios instancijos teisme nuosekliai teigė, kad nuteistasis sudavė jai vieną kartą mobiliuoju telefonu į ranką bei tris kartus į galvos sritį, šias aplinkybes patvirtino ir pats nuteistasis. Nors nukentėjusioji ir nesikreipė į medikus dėl sumušimo, nėra smurtinių veiksmų panaudojimą mačiusių liudytojų, tačiau nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios parodymai, vertinant juos paties nuteistojo parodymų bei kitų įrodymų, esančių byloje, kontekste, laikytini pakankamu fizinio skausmo sukėlimo įrodymu. Be to, akivaizdu, kad smūgiavimas kelis kartus ranka žmogui į galvos sritį ar ranką, sukelia jam fizinį skausmą. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusioji patvirtino, kad siekdama išvengti tolesnio M. M. smurtavimo, jam davė 20 litų. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad nuteistasis naudojo smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu, siekdamas gauti turtą - pinigų ir tokiu būdu gavo jai priklausantį turtą.

Esminę reikšmę nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalį turi aplinkybė, ar smurtas buvo panaudotas siekiant įveikti nukentėjusiojo asmens pasipriešinimą prieš atimant turtą, turto užvaldymo metu arba siekiant jį išlaikyti tuoj po atėmimo momento. Nukentėjusioji, apklausiama pirmosios instancijos teisme bei ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, jog M. M. jai trenkė besėdint fotelyje, be to, pats nuteistasis teismo posėdyje parodė, kad suduodant smūgius, motinai neleido atsikelti iš fotelio bei priešintis. Minėti nukentėjusiosios ir nuteistojo parodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu panaudojo siekdamas įveikti jos pasipriešinimą, siekdamas įbauginti ir tokiu būdu gauti jos pinigus. Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. M. veiką kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistojo M. M. apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, kuriais buvo grindžiama M. M. kaltė dėl Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, tinkamai realizavo Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Nėra teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Spręsdamas M. M. kaltės klausimą, teismas surinktus įrodymus įvertino bendrame bylos duomenų kontekste ir išvadas, kad jis padarė jam inkriminuojamą veiką, grindė remiantis ne vienu kuriuo nors įrodymu, bet remiantis įrodymų visetu. Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 7 d. nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, su jomis sutinka. M. M. apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo aptartų įrodymų pagrindu padarytų išvadų dėl minėto nuteistojo kaltės padarius Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Apeliacinio skundo argumentai, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyti asmenys, kartu su juo vartoję alkoholinius gėrimus bei tai, kiek kartų jis buvo į namus užėjęs, neturi reikšmės jo veikos kvalifikavimui.

Apygardos teismo manymu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. M. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio, nustatydama ir taikydama bausmes, siekia valstybė. BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 str. BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliantas nuteistas už tyčinio apysunkio nusikaltimo padarymą. Nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Ši aplinkybė pagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Taip pat apylinkės teismas pagrįstai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, jog nuteistasis pilnai prisipažino dėl padaryto nusikaltimo bei nuoširdžiai gailisi nusikaltęs. Praeityje M. M. teistas 9 kartus, nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, teistumas neišnykęs, taigi, pagal BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatas yra recidyvistas, o recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę (BK 56 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas, M. M. paskyręs laisvės atėmimo bausmę už apysunkio nusikaltimo padarymą, BK 56 str. 1 d. įtvirtintų nuostatų nepažeidė.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo principais, vadovaudamasis BK 180 str. d. sankcija, kurioje numatyta laisvės atėmimo bausmė, pagrįstai M. M. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatęs žymiai mažesnį nei sankcijos vidurkis.

Taigi paskirtą galutinę bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ir dar labiau ją švelninti nėra teisinio pagrindo, be to, paskirtoji bausmė, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 64¹ str. nuostatas, buvo sumažinta vienu trečdaliu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

atmesti nuteistojo M. M. apeliacinį skundą.