- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-27
- Bylos Nr.
- A-353-552/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00302-2017-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė, Ramūnas Gadliauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- J. J.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas J. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 2017 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. (10.1)S-5623 (toliau – Sprendimas Nr. 1); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2017 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. (6.5)I-894 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2); 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Kauno skyriaus, (toliau – ir atsakovo atstovas) 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad VSDFV Kauno skyrius 2002 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 3507 paskyrė senatvės pensiją, tačiau už tarnybinės komandiruotės laikotarpį nuo 1984 m. kovo 11 d. iki 1987 m. birželio 5 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) į draudžiamąsias pajamas neįtraukė darbo užmokesčio, gauto Didžiosios Britanijos svarais sterlingais, nors nuo jų ir buvo sumokėtos socialinio draudimo įmokos. Įmokų mokėjimo pagrindas buvo tuo metu galiojusių Tarybinių darbuotojų darbo sąlygų užsienyje taisyklių, patvirtintų SSSR Ministrų Tarybos valstybinio socialinio darbo ir darbo užmokesčio klausimų komiteto 1974 m. gruodžio 25 d. nutarimu Nr. 365 (toliau – Darbo sąlygų taisyklės) 42 dalis. Dėl to už tarnybinės komandiruotės laikotarpį senatvės pensija paskaičiuota tik nuo darbo užmokesčio dalies, gautos tarybine valiuta, nurodytos susivienijimo „Technointorg“ išduotoje pažymoje Nr.24B-197-1 (toliau – Pažyma). Pareiškėjas 2017 m. sausio 11 d. kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių su prašymu perskaičiuoti senatvės pensiją už tarnybinės komandiruotės 1984-1987 m. laikotarpį į draudžiamąsias pajamas įtraukiant ir darbo užmokestį, gautą Didžiosios Britanijos svarais sterlingais, nurodytais pažymoje. VSDFV Kauno skyrius Sprendime Nr. 1 nurodė, kad pateiktame prašyme bei prie jo pridėtuose dokumentuose buvo nenurodyta naujų aplinkybių, sudarančių prašymo pagrindą ir nepateikta papildomų argumentų, leidžiančių abejoti ankstesnių sprendimų ir atsakymų pagrįstumu. VSDFV Sprendimu Nr. 2 paliko galioti VSDFV Kauno skyriaus Sprendimą Nr.1.
3. Pareiškėjo teigimu, VSDFV Kauno skyrius, paskaičiuodamas senatvės pensiją už tarnybinės komandiruotės 1984-1987 m. laikotarpį, į draudžiamąsias pajamas neįtraukė darbo užmokesčio gauto Didžiosios Britanijos svarų sterlingais, vadovaudamasis Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (redakcija, galiojusi nuo 2002 m. rugpjūčio 29 d.) (toliau – Pensijų nuostatai) 23 dalimi ir 6 priedo 22 dalimi. Mano, kad VSDFV Kauno skyrius neteisėtai atgaline tvarka taikė 1994 m. lapkričio 18 d. priimtą teisės aktą ir pažeidė teisės akto negaliojimo atgal taisyklę, nes 1984-1987 m. laikotarpiu galiojo Darbo sąlygų taisyklių 42 dalis, kuri nurodė, kad nuo darbo užmokesčio, gauto tarybine ir užsienio valiutomis buvo priskaičiuojamos socialinio draudimo įmokos.
4. VSDFV Kauno skyrius Sprendime Nr.1 nepateikė prašomų įrodymų, kad nuo darbo užmokesčio, gauto užsienio valiuta pagal tuo metu galiojusias taisykles neturėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Pareiškėjo manymu VSDFV Kauno skyrius, paskaičiuodamas draudžiamąsias pajamas, nesilaikė Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – Pensijų įstatymas) 55 straipsnio l dalies 1 punkto, dėl ko neteisėtai pareiškėjui sumažino draudžiamąsias pajamas už 1984-1987 metų laikotarpį.
Atsiliepimas
5. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius, atstovaudamas ir atsakovą Lietuvos valstybę, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
6. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2002 m. spalio 2 d. kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo. VSDFV Kauno skyrius, vadovaudamasis Pensijų įstatymu ir Pensijų nuostatais, 2002 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 3507 J. J. nuo 2002 m. spalio 8 d. paskyrė senatvės pensiją. Pensijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 punkte reglamentuota, kad į asmens draudžiamąsias pajamas per laikotarpį iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1991 m. birželio 1 d., įtraukiamos visos darbo apmokėjimo rūšys, kurioms pagal tuo metu galiojusias taisykles turėjo būti priskaičiuojami valstybinio socialinio draudimo įnašai. Pensijų nuostatai yra priimti vadovaujantis Pensijų įstatymu ir detalizuoja šiame įstatyme įtvirtintas nuostatas. Pagal šių nuostatų 32 punktą į asmenų, dirbusių buvusios TSRS įstaigose užsienyje arba tarptautinėse organizacijose ir dirbusių užsienyje buvusios TSRS siuntimu, pajamas, prilyginamas draudžiamosioms pajamoms pagal Pensijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus, įtraukiamos visų darbo apmokėjimo rūšių piniginės sumos, išmokėtos tuometine tarybine valiuta, jeigu pagal tuo metu galiojusias taisykles nuo jų turėjo būti skaičiuojami valstybinio socialinio draudimo įnašai. Pajamos, gautos užsienio valiuta, neįtraukiamos.
7. Atsakovas taip pat paaiškino, kad pareiškėjas į VSDFV Kauno skyrių su prašymu perskaičiuoti senatvės pensiją, įtraukiant į draudžiamąsias pajamas atlyginimą, gautą užsienio valiuta ginčo laikotarpiu, nurodytą susivienijimo „Technointorg“ išduotoje Pažymoje, jau yra kreipęsis 2005 m. liepos 21 d. ir lapkričio 20 d., 2008 m. kovo 17 d., 2013 m. sausio 28 d. Į visus šiuos raštus VSDFV Kauno skyrius yra atsakęs. Pareiškėjo valstybinės socialinio draudimo pensijos perskaičiavimo ir ginčo laikotarpiu gautų pajamų klausimas ne kartą nagrinėtas administraciniuose teismuose.
8. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, jog VSDFV teritoriniuose skyriuose gautų asmenų prašymų nagrinėjimo tvarka nustatyta Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklėmis, patvirtintomis VSDFV direktoriaus 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. V-555, kurių 60.3 papunktyje nustatyta, kad asmens prašymas nenagrinėjamas, jeigu pakartotiniame prašyme nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu, arba jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu sprendimą yra priėmęs teismas. Pirmą kartą J. J. į VSDFV Kauno skyrių kreipėsi su 2013 m. sausio 28 d. prašymu. Į šį prašymą VSDFV Kauno skyrius atsakė 2013 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. (10.1) S-16002, kurio teisingumą patvirtino Kauno apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Vėlesniuose pareiškėjo prašymuose nenurodytos naujai paaiškėjusios aplinkybės ar papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu, todėl tie prašymai iš naujo nenagrinėtini.
II.
9. Kauno apygardos administracinis teismas (toliau – teismas, pirmosios instancijos teismas) 2017 m. birželio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
10. Teismas nustatė, kad Sprendimais Nr. 1 ir Nr. 2, pareiškėjui buvo išaiškinta, kad jis į VSDFV Kauno skyrių su prašymu perskaičiuoti senatvės pensiją, įtraukiant į draudžiamąsias pajamas atlyginimą, gautą užsienio valiuta ginčo laikotarpiu, nurodytą „Technointorg“ išduotoje Pažymoje, jau yra kreipęsis 2005 m. liepos 21 d. ir lapkričio 20 d., 2008 m. kovo 17 d., 2013 m. sausio 28 d. raštais. Į visus šiuos raštus VSDFV Kauno skyrius yra atsakęs. Pareiškėjo valstybinės socialinio draudimo pensijos perskaičiavimo ir 1984-1987 metų gautų pajamų klausimas ne kartą nagrinėtas administraciniuose teismuose.
11. Teismas, iš nagrinėjamos bylos dokumentų, taip pat prijungtos administracinės bylos Nr. I-1017-644/2013 medžiagos nustatė, jog pareiškėjas iš esmės siekia, kad atsakovas perskaičiuotų VSDFV Kauno skyriaus 2002 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 3507 jam paskirtą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją, įvertindamas jo gautas pajamas užsienio valiuta už darbą užsienyje ginčo laikotarpiu.
12. Teismas atkreipė dėmesį, jog aplinkybė, kad įstatymai nenumato atsakovui pareigos perskaičiuoti pareiškėjo senatvės pensijos dydį, įvertinant jo ginčo laikotarpiu gautas pajamas invaliutiniais rubliais už darbą užsienyje, jau yra nustatyta įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-629-413/2006, kuriuo pareiškėjo skundas dėl atsakovo įpareigojimo perskaičiuoti jo senatvės pensijos dydį, įvertinant 1984-1987 metais invaliutiniais rubliais gautas pajamas, buvo atmestas kaip nepagrįstas. Minėtoje byloje teismas konstatavo, kad pagal Pensijų įstatyme (iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusio įstatymo Nr.I-549 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto, nuo 2005 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. X-209 55 straipsnio 1 dalies 1 punkto) nustatytą teisinį reglamentavimą į asmens draudžiamąsias pajamas per laikotarpį iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1991 m. birželio 1 d., įtraukiamos visos darbo apmokėjimo rūšys, kurioms pagal tuo metu galiojusias taisykles turėjo būti priskaičiuojami valstybinio socialinio draudimo įnašai.
13. Teismas konstatavo, kad bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas 2017 m. sausio 11 d. prašymu inicijavo pakartotinę viešojo administravimo procedūrą pensijos dydžio apskaičiavimo srityje, kuri jau prieš tai buvo užbaigta atsakovui priėmus pagal pareiškėjo pateiktus prašymus sprendimus ir išnagrinėta teismų. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 6 dalies nuostatas atsakovas turėjo teisę pareiškėjo prašymą palikti nenagrinėtą, kas ir buvo nagrinėjamu atveju padaryta. Todėl ir VSDFV Sprendimu Nr. 2 pagrįstai nurodė, kad VSDFV Kauno skyrius teisėtai ir pagrįstai skundžiamu Sprendimu Nr. 1 atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2017 m. sausio 11 d. prašymą. Esant išdėstytoms aplinkybėms teismas padarė išvadą, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl naikinti juos nėra pagrindo.
14. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad skundžiami sprendimai pareiškėjui tiesiogiai nesukelia teisnių pasekmių. Teisines pasekmes sukėlė VSDFV Kauno skyriaus 2002 m. spalio 24 d. sprendimas Nr. 3507, kuriuo pareiškėjui nuo 2002 m. spalio 8 d. paskirta senatvės pensija. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 10 d. nutartimi nagrinėjamoje byloje nustatė, kad šio sprendimo skundo padavimo terminas yra pasibaigęs ir negali būti atnaujintas, nes praėję daugiau kaip 10 metų. Tokiu būdu 2002 m. spalio 24 d. sprendimas Nr. 3507 yra galiojantis, įstatymų nustatyta tvarka nenuginčytas ir nepanaikintas.
15. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturinės žalos atlyginimo, teismas pažymėjo, kad nenustatyta neteisėtų VSDFV Kauno skyriaus bei VSDFV veiksmų, šių institucijų priimti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjo prašymas priteisti 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti atmestas kaip nepagrįstas.
III.
16. Pareiškėjas J. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
17. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės analogiškomis aplinkybėmis kaip skunde pirmosios instancijos teisme. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesprendė Pensijų įstatymo spragos (ginčo laikotarpiu nuo jo užsienyje gautų pajamų buvo skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, kurios nebuvo vertinamos skaičiuojant jo pensiją), kaip Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs 2010 m. lapkričio 16 d. sprendime (įstatymų leidėjo paliktos įstatymo spragos turėtų būti sprendžiamos teismuose). Pažymi, kad jo teisių pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, todėl teismas turėjo atsižvelgti į tai priimdamas sprendimą.
Atsiliepimas
18. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendime konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą VSDFV Kauno skyrių 2017 m. sausio 11 d. prašymu inicijavo pakartotinę viešojo administravimo procedūrą, kuri jau prieš tai buvo užbaigta VSDFV Kauno skyriui priėmus sprendimus ir išnagrinėta teismų. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo.
19. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime palaiko atsakovo VSDFV Kauno skyriaus poziciją, mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV teritorinio skyriaus ir VSDFV sprendimų, kuriais atsisakyta nagrinėti iš esmės jo prašymą iš naujo perskaičiuoti pareiškėjo senatvės pensiją ginčo laikotarpiu, teisėtumo ir pagrįstumo. Kartu reiškiamas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo.
21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, spręsdamas, jog atsakovas VSDFV Kauno skyrius ginčijamu sprendimu pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo reikalavimą dėl paskirtos senatvės pensijos perskaičiavimo, kaip kartotinį.
22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, mano, kad jis yra formalus ir nemotyvuotas bei teigia, jog pirmosios instancijos teismas sprendimu privalėjo išspręsti Pensijų įstatymo spragą, kuria nebuvo sureguliuota, kad apskaičiuojant pensiją turėjo būti atsižvelgiama į pajamas gautas užsienio valiuta ginčo laikotarpiu. Kartu pareiškėjas apeliaciniame skunde reiškia reikalavimą perskaičiuoti jam senatvės pensiją, įtraukiant į draudžiamąsias pajamas atlyginimą, gautą užsienio valiuta ginčo laikotarpiu.
23. Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Šiuo atveju pareiškėjo skundo reikalavimas perskaičiuoti jam senatvės pensiją, įtraukiant į draudžiamąsias pajamas atlyginimą, gautą užsienio valiuta ginčo laikotarpiu buvo atsisakytas priimti įsiteisėjusia Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 10 d. nutartimi. Taigi toks apeliacinio skundo reikalavimas laikytinas tapačiu, dėl kurio yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, todėl teisėjų kolegija dėl šio reikalavimo toliau nepasisako.
24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama kitus apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad iš skundžiamo Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
25. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atsakydamas į esminius apeliacinio skundo motyvus.
26. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje numatytos alternatyvios sąlygos, kurioms esant viešojo administravimo subjektas gali atsisakyti nagrinėti skundą (prašymą): 1) jeigu tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą arba 2) tas pats viešojo administravimo subjektas yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-665-822/2015). Taigi iš VAĮ 23 straipsnio 6 dalies matyti, jog tapatus prašymas viešojo administravimo subjektui gali būti pateikiamas, tačiau jis turi būti pagrįstas naujomis aplinkybėmis ar papildomais argumentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-869-756/2015). Draudimas vykdyti pakartotinę administracinę procedūrą netaikomas tais atvejais, kai asmens pakartotinis prašymas priimti sprendimą yra ne dėl to paties dalyko ir / ar ne tuo pačiu pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-762/2014; 2014 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438- 736/2014). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog vertinant, ar pagrįstai pareiškėjo kreipimasis nenagrinėtas remiantis VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi, analizuojama, ar pakartotiniame kreipimesi pateikiami nauji faktiniai duomenys, papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-37/2012). Sprendžiant dėl VAĮ 23 straipsnio 6 dalies taikymo pagrįstumo turi būti kreipiamas dėmesys ne tik į tai, kokius prašymus asmuo suformulavo viešojo administravimo subjektui savo skunde, o analizuojamas visas skundo turinys, ypač atkreipiant dėmesį į tai, ar viešojo administravimo subjektui pateiktame naujame skunde tuo pačiu klausimu yra nurodyta naujų faktinių duomenų, kurios nebuvo nurodytos ankstesniame skunde (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-392/2012).
27. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. sausio 11 d. prašymu siekė, kad jam būtų perskaičiuota valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija pagal iki 1991 m. birželio 1 d galiojusį teisinį reglamentavimą, įvertinant 1984-1987 metais invaliutiniais rubliais gautas pajamas.
28. Pažymėtina, kad pareiškėjui valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija paskirta VSDFV Kauno skyriaus 2002 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 3507 pagal tuo metu galiojusį Pensijų įstatymą. Atlikusi byloje pateiktų rašytinių įrodymų analizę teisėjų kolegija sutinka tiek su atsakovo, tiek su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo 2017 m. sausio 11 d. prašymas dėl paskirtos senatvės pensijos perskaičiavimo vertintinas kaip prašymas atlikti pakartotinę administracinę procedūrą, kas pagal teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką yra neleistina. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad pareiškėjas dėl prašymo perskaičiuoti paskirtos pensijos dydį, įvertinant 1984-1987 metais invaliutiniais rubliais gautas pajamas, į atsakovą kreipėsi 2005 m. liepos 21 d. ir lapkričio 20 d., 2008 m. kovo 17 d. bei 2013 m. sausio 28 d. raštais, į kuriuos buvo atsakyta nurodant, jog pareiškėjui paskirta senatvės pensija yra apskaičiuota teisingai ir perskaičiuoti jos pareiškėjo nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Minėtas VSDFV Kauno skyriaus 2002 m. spalio 24 d. sprendimas nebuvo nuginčytas ABTĮ nustatyta tvarka, todėl laikytinas galiojančiu ir galutiniu pareiškėjo nurodytoms aplinkybėms dėl senatvės pensijos perskaičiavimo.
29. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius, atsisakydamas vykdyti pakartotinę administracinę procedūrą dėl pareiškėjo 2017 m. sausio 11 d. prašymo, pagrįstai rėmėsi VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi ir priėmė teisėtą sprendimą, nes pareiškėjas minėtame prašyme nenurodė naujų aplinkybių ar papildomų argumentų. Be to, šis klausimas jau buvo išspręstas Kauno apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose administracinėse bylose Nr.I-629-413/2006, Nr. I-738-353/2008, Nr.I-1017-644/2013, Nr.I-4801-554/205.
30. Pasisakydama dėl pareiškėjo prašomos priteisti 3 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.
31. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš atsakovo veiksmų, susijusių su jo teikiamų prašymų / skundų netenkinimu. Pareiškėjas teigia, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjo teisės į pensiją yra pažeistos, neatsižvelgiama, kad Pensijų įstatyme yra reguliavimo spraga, kurios teismas nesprendė. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tokiu pareiškėjo argumentu nesutinka, nes įstatymų leidėjas, pasinaudodamas savo diskrecija, pasirinko, kokios konkrečios darbo apmokėjimo rūšys iki 1991 metų birželio 1 d. yra įtraukiamos į draudžiamąsias pajamas, aktualias senatvės pensijos apskaičiavimui.
32. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad konstatavus pareiškėjo ginčijamų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, nėra pagrindo pripažinti atsakovus veikus neteisėtai. Taigi, nesant atsakovų neteisėtų veiksmų, nėra vienos iš civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, dėl ko viešoji atsakomybė negalima ir pareiškėjo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstai atmestas.
33. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo J. J. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.