Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės, Ramūno Šarkos ir Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2020 m. kovo 18 d. raštą Nr. 70-2-988 „Dėl laisvos (neužstatytos) žemės sklypo plano“; 2) įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją pakartotinai išnagrinėti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2020 m. kovo 9 d. raštą Nr. 8SD-1388-(14.8.125E.).

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas visiškai palaikė skundą ir paaiškino, jog pareiškėjas yra pretendento Z. J. M. įpėdinis, kuriam priklauso atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę, buvusią Kauno apskr., (duomenys neskelbtini), liko neatkurtos 0,9647 ha žemės.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrius 2020 m. vasario 21 d. raštu Nr. 8SD-1029-(14.8.94.) „Dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo“ informavo G. M. (Z. J. M. įpėdinio) įgaliotą asmenį R.k., jog yra parengtas sprendimo projektas dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui Z. J. M. už 0,9647 ha atlyginant pinigais, ir pakvietė iki 2020 m. kovo 5 d. atvykti į Kauno miesto skyrių susipažinti su sprendimo projektu pasirašytinai.

Pareiškėjas 2020 m. kovo 4 d. raštu kreipėsi į Skyrių prašydamas sustabdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą ir nepriimti sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo Z. J. M. atlyginant pinigais už jam priklausančias buvusio savininko V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytas žemes, iki kol nebus gautas Kauno miesto savivaldybės administracijos atsakymas dėl laisvos (neužstatytos) žemės buvusio savininko iki 1940 m. nacionalizacijos valdytos žemės ribose.

Pareiškėjas, įvertinęs Raudondvario plento ir Jovarų gatvių ribas bei suformuotų žemės sklypų ribas, pateikė schemą, parengtą remiantis regia.lt duomenų pažyma, kur buvo pažymėta laisva (neužstatyta) žemė buvusio savininko V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytos žemės (pretendentas Z. J. M.) ribose, kuri galėtų būti suprojektuota natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypais, bei pateikė 2020 m. kovo 4 d. prašymą Skyriui pateikti Kauno miesto savivaldybės administracijai (toliau – ir KMSA) prašymą suteikti informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę buvusio savininko V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytos žemės (pretendentas Z. J. M.) ribose, pažymėtose kartografinėje medžiagoje Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus planuose.

Skyrius 2020 m. kovo 9 d. raštu Nr. 8SD-1388-(14.8.125E.) „Dėl laisvos (neužstatytos) žemės“ kreipėsi į KMSA dėl preliminariai laisvos (neužstatytos) žemės sklypų nustatymo.

KMSA 2020 m. kovo 18 d. raštu Nr. 70-2-989 „Dėl laisvos (neužstatytos) žemės sklypo plano“ nurodė, jog teritorijoje preliminariai laisvos (neužstatytos) žemės sklypų nenustatyta. Šią išvadą grindė motyvu, jog „Teritorija tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini), Kaune (pagal pateiktą schemą), užimta įvaža į sklypus (duomenys neskelbtini) ir kt. Žemės sklypas patenka į valstybės išperkamai žemei priskiriamą teritoriją ir yra reikalingas visuomenės poreikiams tenkinti“.

Su skundu į bylą pateikta architekto parengta schema Nr. 2, kurioje buvusio savininko V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytos žemės ribose pažymėtas apie 2010 kv. m laisvos (neužstatytos) žemės sklypas. Aplinkybė, kad per kai kuriuos žemės sklypus yra nutiestos požeminės inžinerinės komunikacijos, nėra kliūtis atkurti nuosavybės teises į žemę natūra Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio prasme. Į tokius žemės sklypus gali būti atkuriamos nuosavybės teisės nustatant atitinkamus žemės naudojimo apribojimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-1682/05). Šia teismų praktika pagal analogiją galima pasiremti šioje byloje keliamam ginčui spręsti. Schemoje Nr. 2 teritorijai taip pat yra nustatyti apribojimai, t. y. jos dalimi yra užtikrintas patekimas į gretimus žemės sklypus. Todėl suformavus Schemoje Nr. 2 pažymėtą teritoriją žemės sklypu, galėtų būti nustatyti servitutai gretimiems viešpataujantiems žemės sklypams, taip užtikrinant patekimą į juos ir kartu realizuojant pareiškėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą natūra.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad įstatymu nustatant atvejus, kai išlikęs nekilnojamasis turtas (taip pat ir žemė) nėra grąžinamas savininkams natūra, bet nuosavybės teisė yra atkuriama kitais įstatymu nustatytais būdais, natūra gali būti negrąžinamas ir tas nekilnojamasis turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams. Visuomenės poreikiai – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti. <...> visuomenės poreikiai – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu tas turtas būtų grąžintas natūra (Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 10 d. nutarimas).

Todėl net jei teismas ir laikytų, jog KMSA rašte nurodyta įvaža Schemoje Nr. 2 pažymėtoje teritorijoje reikalinga visuomenės poreikiams tenkinti, toks poreikis nebūtų paneigtas atkūrus nuosavybės teises natūra pareiškėjui. Todėl remiantis pirmiau pateikta teismų praktika bei Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimu, tai, jog teritorijoje, kuri patenka į buvusio savininko iki 1940 m. valdytos žemės ribas, yra numatyta įvaža į gretimus žemės sklypus, savaime nesudaro šios teritorijos laikyti valstybės išperkama.

Administracinėje byloje Nr. A11-263/2003 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nurodė, kad aiškinant šią įstatymo normą pažymėtina, jog joje nurodytus žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Šio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Jeigu tokios nuorodos teritorijos detaliajame plane nėra, sklypas (piliečio pageidavimu) turi būti jam grąžintas natūra. Išvardytos aplinkybės leidžia daryti išvadą ir konstatuoti, kad jeigu yra požymių, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį (pvz., toks poreikis įžvelgiamas iš miesto bendrojo ar teritorijos specialiojo planų), o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas, kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardytas minėtame Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio punkte („Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 497).

KMSA raštu nurodė, jog teritorija pagal pateiktą schemą, pažymėta prie (duomenys neskelbtini), nepatenka į V. M., s. J., iki 1940 m. turėtos žemės ribas.

KMSA neatsižvelgė į Skyriaus 2020 m. kovo 9 d. raštu Nr. 8SD-1388-(14.8.125E.) bei paties pareiškėjo pateiktą 2020 m. kovo 4 d. prašymą ir jo prieduose išskirtus laisvus, neužstatytus valstybinės žemės plotus, netyrė ir nesurinko visų duomenų, leidžiančių užtikrinti teisėto, pagrįsto ir motyvuoto rašto priėmimui, priimto rašto nepagrindė, nemotyvavo ir nustatytas aplinkybes pagrindžiančių duomenų nepateikė, ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Taisyklių 12, 38, 39–42 ir 50 punktų reikalavimus, todėl raštas yra naikintinas.

Atsakovės atstovė teismo posėdžio metu visiškai palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir paaiškino, kad skunde yra nurodoma, jog pareiškėjas G. M. yra pretendento Z. J. M. įpėdinis, kuriam priklauso atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę, buvusią Kauno apskr., (duomenys neskelbtini), liko neatkurtos 0,9647 ha žemės.

Kauno miesto savivaldybės administracijos 2020 m. kovo 18 d. raštu Nr. 70-2-988 buvo atsakyta į Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Kauno miesto skyriaus 2020 m. kovo 9 d. raštą Nr. 8SD-1388-(14.8.125E.) ir pareiškėjo atstovo 2020 m. kovo 5 d. raštą. Nurodytu raštu NŽT, atsižvelgdama į 2020 m. kovo 4 d. pareiškėjo prašymą, kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją, prašydama informuoti NŽT, ar pareiškėjo atstovo prašyme nurodyti žemės sklypai gali būti grąžinti pretendentams į V. M., s. J., valdytą žemę natūra kaip laisvi (neužstatyti) žemės sklypai.

Atsakovė, išnagrinėjusi NŽT 2020 m. kovo 9 d. raštą ir pareiškėjo atstovo prašymą ir persiųstus dokumentus, priėmė šioje byloje ginčijamą KMSA raštą, kuriame buvo pateikta informacija, kad išnagrinėtoje teritorijoje buvusio žemės savininko V. M., s. J., iki 1940 m. turėtos žemės ribose laisvos (neužstatytos) žemės nenustatyta, bei buvo nurodyti šio sprendimo motyvai, t. y. 1) kad teritorija tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini), Kaune (pagal pateiktą schemą), užimta įvaža į sklypus (duomenys neskelbtini) ir kt., todėl ši žemė patenka į valstybės išperkamai žemei priskiriamą teritoriją ir yra reikalinga visuomenės poreikiams tenkinti; 2) teritorija, pagal pateiktą schemą pažymėta prie (duomenys neskelbtini), nepatenka į V. M., s. J., iki 1940 m. turėtos žemės ribas. Šis atsakymas buvo parengtas ir pateiktas tiek pareiškėjo atstovui, tiek NŽT, t. y. institucijai, kuri teisės aktų nustatyta tvarka kreipėsi į atsakovę.

Teismų praktikoje ne kartą yra akcentuota, kad skundo reikalavimai turi būti tokie, kad juos tenkinantis teismo sprendimas sukeltų realias, o ne formalias pasekmes pareiškėjams. Todėl teismas taip pat turi įvertinti, kokias realias pasekmes sukeltų pareiškėjo skundo reikalavimus tenkinantis teismo sprendimas.

Kauno apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. eI-17-406/2016 pagal G. M. ir kitų pareiškėjų skundą dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvusiose žemės valdose, viena iš jų – buvusi V. M., s. J., iki 1940 m. nacionalizacijos turėta žemės valda. Pareiškėjas šioje byloje, kaip ir nagrinėjamoje byloje, dalyvavo kaip pretendento Z. J. M. įpėdinis, kuriam priklauso atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę. Šioje byloje buvo pateiktas Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2013 m. rugsėjo 20 d. raštas Nr. 70-2-2623, kuriame buvo išreikštas atsakovės sprendimas, kad V. M. iki 1940 m. turėtos žemės ribose laisvos (neužstatytos) žemės nėra. Šis sprendimas buvo priimtas atsakant į NŽT 2013 m. rugpjūčio 8 d. raštą Nr. 8SD-(14.8.7)-3894 ir 2012 m. gruodžio 12 d. raštą Nr. 8SD-(14.8.7)-5444 dėl laisvos (neužstatytos) žemės nustatymo pagal pateiktas buvusio savininko V. M. turėtos valdos iki 1940 m. ribas. Šie dokumentai buvo pateikti minėtoje administracinėje byloje, kurioje vienu iš pareiškėjų buvo pareiškėjas šioje byloje, o tai neginčijamai patvirtina, kad jam buvo žinomas atsakovės 2013 m. rugsėjo 20 d. raštu išreikštas sprendimas, kad V. M. iki 1940 m. buvusioje valdoje laisvos (neužstatytos) žemės nenustatyta. Atkreiptinas dėmesys, kad šis atsakovės 2013 m. priimtas sprendimas, kad visos V. M. turėtos žemės ribose laisvos (neužstatytos) žemės nėra, nebuvo ginčijamas ir yra galiojantis.

Taigi, sprendimas dėl ginčo teritorijos, t. y. visos V. M. turėtos žemės ribose (taip pat ir dėl prie skundo pateiktoje schemoje Nr. 2 pažymėtos žemės), statuso, t. y. kad šioje teritorijoje nėra laisvos (neužstatytos) žemės, buvo priimtas dar Kauno miesto savivaldybės administracijos 2013 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. 70-2-2623. Atsakovės nuomone, būtent šiuo momentu pareiškėjas, žinodamas informaciją apie pretenduojamos grąžinti žemės statusą, turėjo imtis realių veiksmų dėl savo teisių gynimo. Tačiau pareiškėjas nesiėmė veiksmų ginčyti ir panaikinti kompetentingos institucijos priimto sprendimo laikyti ginčo teritoriją valstybės išperkama, vadinasi, atsakovės priimtas 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimas yra galiojantis, pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais jo neskundė (jį ginčyti yra praėjęs įstatymo nustatytas vieno mėnesio terminas), todėl teismo priimtas sprendimas panaikinti skundžiamą KMSA raštą nesukeltų pareiškėjo siekiamų pasekmių, kadangi liktų galioti 2013 m. rugsėjo 20 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimas, kad nagrinėjamoje teritorijoje laisvos (neužstatytos) žemės nėra.

Kaip minėta, NŽT kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją 2013 m. rugpjūčio 8 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.7)-3894 ir 2012 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.7)-5444, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 1061 punktu ir nurodydama, kad pretendentai siekia susigrąžinti žemę natūra, ir prašė pateikti informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę buvusio žemės savininko V. M. iki 1940 m. turėtoje žemėje, pridėdama V. M. turėtos žemės ribas. Dėl ginčo teritorijos statuso NŽT buvo pateiktas sprendimas minėtu Kauno miesto savivaldybės administracijos 2013 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. 70-2-2623.

Taigi, teismui patenkinus skundo reikalavimus panaikinti KMSA raštą ir įpareigoti atsakovę atlikti prašomus veiksmus nuosavybės teisių atkūrimo procese, susiklostytų tokia situacija, kad liktų galioti atsakovės 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, atsakant į NŽT prašymą pateikti informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę toje pačioje buvusioje V. M. valdoje. Taigi, kyla klausimas, kokias realias pasekmes sukeltų skundo reikalavimus tenkinantis teismo sprendimas. Be to, pažymėtina, kad pakartotinis NŽT 2020 m. kovo 9 d. prašymas ir pareiškėjo prašymas pateikti informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę nesudarė pagrindo kitaip vertinti nagrinėjamą teritoriją, nepasikeitus faktinėms aplinkybėms ginčo žemėje, taigi, atitinkamai atsakovei nebuvo pagrindo priimti kitokio turinio sprendimą.

Nagrinėjamoje byloje pareikštas skundas negali būti tenkinamas, remiantis administracinėje byloje Nr. eI-17-406/2016 teismų nustatytomis aplinkybėmis (prejudiciniais faktais) bei paties pareiškėjo veiksmais (be kita ko, neginčijant sprendimo dėl laisvos (neužstatytos) žemės), o jo tenkinimas nesukeltų pareiškėjo siekiamų pasekmių, kadangi liktų galioti ankstesnis atsakovės sprendimas, kuriuo daugiau laisvos (neužstatytos) žemės nebuvo nustatyta.

Planai, kuriuos pareiškėjas pateikia su skundu, nelaikytini teisėtu pagrindu, pagal kuriuos, išanalizavus teritoriją, ginčo žemė būtų priskirta valstybės išperkamai ar laisvai (neužstatytai) bei būtų rengiami sklypo planai grąžinimui natūra Atkūrimo tvarkos 106¹ punkte nustatyta tvarka.

Iš NŽT pateiktų buvusių V. M. turėtos žemės ribų matyti, kad buvusio savininko turėtos žemės ribos net nesiekia Raudondvario plento, taigi, schemoje Nr. 1 pažymėtas plotas neginčijamai nepatenka į jas. Vertinant aplinkybę, kad atsakovė vertino kompetentingos institucijos pateiktas buvusias ribas, pagal kurias akivaizdžiai net negali būti ginčo, kad schemoje Nr. 1 pažymėtas žemės plotas nepatenka į jas, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad KMSA raštu buvo priimtas neteisingas sprendimas dėl schemoje Nr. 1 pažymėtos žemės. Pažymėtina, kad vadovaujantis Atkūrimo tvarkos 106¹ punktu, remdamasi turima (išlikusia) arba kartografuota planine medžiaga, tik NŽT, o ne jokia kita institucija ar kitas subjektas (bei juo labiau ne pareiškėjas ar architektas), turi kompetenciją kartografinėje medžiagoje pažymėti savininko turėto žemės sklypo ribas. Todėl visi pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, susiję su buvusių ribų nustatymu, nėra reikšmingi ir nepagrįsti. Pažymėtina, kad esant ginčui tarp pareiškėjo ir kompetentingos institucijos NŽT dėl buvusių sklypo ribų, toks ginčas turėtų būti sprendžiamas ne šioje byloje ir ne su atsakove Kauno miesto savivaldybės administracija.

NŽT, gavusi ginčijamą KMSA raštą, nepaneigė atsakovės padarytos išvados, kad ginčo žemės plotas nepatenka į buvusias ribas, o būtent ši institucija ir yra kompetentinga nustatyti ir pažymėti buvusias žemės ribas, ir tik pagal jos pateiktus duomenis sprendžiama buvusių žemės valdų vieta ir ribos, o ne pagal individualų pareiškėjo vertinimą. Taigi, pareiškėjo pateikta schema, kurioje neva pažymėtos buvusios V. M. žemės ribos, kurias pažymėjo šią schemą rengęs asmuo, nėra parengta kompetentingo subjekto bei negali būti laikoma pagrindu teismui vertinti turėtos V. M. žemės ribas. Laikytina, kad KMSA rašto motyvas, jog teritorija prie (duomenys neskelbtini) nepatenka į turėtas V. M. žemės ribas, yra pagrįstas, o visi priešingi skundo argumentai yra niekuo nepagrįsti.

Priešingai, nei nurodo pareiškėjas, žemės plotas, pažymėtas schemoje Nr. 2, nėra laisvas (neužstatytas), o laikytinas valstybės išperkamu, kaip atitinkantis sąlygas, įtvirtintas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose dėl toliau nurodomų motyvų.

Pažymėtina, kad administracinėje byloje Nr. eI-17-406/2016, be kitų reikalavimų, buvo keliamas ginčas dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), suplanuoto detaliuoju planu, patvirtintu Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. A-122, stadiono įrengimui, priskyrimo valstybės išperkamai žemei bei vertinimo, ar egzistuoja visuomenės poreikis šiai teritorijai. Kaip minėta, teismai šioje byloje netenkino pareiškėjų skundo bei pripažino, jog Kauno miesto savivaldybės taryba yra išreiškusi aiškų visuomenės poreikį į ginčo teritoriją kūno kultūros ir sporto plėtojimo objektams statyti – futbolo stadionui įrengti ir eksploatuoti, ji patenka į valstybės išperkamai žemei priskiriamą teritoriją ir yra reikalinga visuomenės poreikiams tenkinti, todėl negali būti grąžintas pareiškėjams.

Žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, detaliuoju planu buvo suplanuotas žemės sklypas, kurio pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – visuomeninės paskirties teritorijos, stadionui įrengti. Skirtingi statybos techniniai reglamentai numato, kad į žemės sklypą turi būti numatyta, suplanuota įvaža, privažiavimas ar kitoks patekimas. Šiems reikalavimams įgyvendinti teritorija, pažymėta schemoje Nr. 2, yra naudojama kaip pravažiavimas į žemės sklypą (duomenys neskelbtini), žemės sklypą (duomenys neskelbtini), žemės sklypą (duomenys neskelbtini)ir kitus žemės sklypus, į kuriuos patenkama per ginčo pravažiavimą ((duomenys neskelbtini) ir kt.), kaip būtini elementai tinkamai žemės sklypų eksploatacijai. Šios įvažos yra nurodytos ir Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. A-122 patvirtintame detaliajame plane, o visas pravažiavimo kelias bei jo poreikis yra nurodytas ir pagrįstas žemės sklypų (duomenys neskelbtini) detaliuosiuose planuose. Taigi, šios aplinkybės paneigia skundo motyvus, jog nėra jokių teritorijos planavimo dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti, kad schemoje Nr. 2 pažymėtas žemės plotas yra numatytas kaip įvaža bei kad ši įvaža reikalinga visuomenės poreikiams tenkinti.

Taigi, išvardytos aplinkybės patvirtina, kad yra tenkinamos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte išvardytos sąlygos ginčo teritoriją laikyti valstybės išperkama, joms esant reikalingoms esamų nekilnojamojo turto objektų eksploatacijai bei tinkamam visuomenės poreikiui įgyvendinti. Šiam žemės sklypui taip pat yra akivaizdus visuomenės poreikis, o galimybė į jį patekti yra tik per ginčo pravažiavimą, kuriame pareiškėjas yra pažymėjęs laisvą (neužstatytą) žemę. Vertinant šias aplinkybes, akivaizdu, kad ginčo pravažiavimas yra skirtas ir naudojamas intensyviam transporto (beje, ir sunkiasvoriam) eismui, be to, vertinant tai, kad per jį važiuojama ir į kvartalo gilumoje esančius pramonės ir sandėliavimo paskirties, atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo (sąvartynai) teritorijos žemės sklypus.

Pareiškėjo vertinimu, KMSA raštas nėra pakankamai motyvuotas, todėl, anot jo, buvo pažeisti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis bei Asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – ir Taisyklės), 47.3 punktas. Pažymėtina, kad skunde minimo Taisyklių 47.3 punkto Taisyklėse net nėra, taigi, nurodyta teisės norma negali būti pagrindu panaikinti ginčijamą raštą. Tačiau atsikirsdama į skundo motyvą, kad, atsakant pareiškėjui į prašymą priimti administracinį sprendimą, atsakoma pateikiant atitinkamo priimto dokumento kopiją, išrašą ar nuorašą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys, atsakovė pažymi, kad nėra pagrindo teigti, kad šio reikalavimo nebuvo laikytasi. Ginčijamame rašte buvo nurodyti motyvai, sudarantys pagrindą netenkinti NŽT rašto ir pareiškėjo prašymo išnagrinėti V. M. buvusią žemę. Pažymėtina, kad atsakovė, nagrinėdama bei atsakydama į šį kreipimąsi, veikė vadovaudamasi Atkūrimo tvarkos 106¹ punktu, pagal kurį tiek atsakovė, tiek NŽT atlieka joms priskirtas funkcijas nuosavybės teisių atkūrimo procese. Nagrinėjamu atveju taip pat priimtas sprendimas, vadovaujantis minėta tvarka.

Minėtas punktas numato, kad savivaldybės administracijos direktorius per mėnesį nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo suteikti informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę pateikimo pagal nustatyta tvarka patvirtintus miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detaliuosius planus ar žemės valdos projektus pateikia žemėtvarkos skyriui informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę, kuri pagal šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą nepriskirta valstybės išperkamai žemei, o tuo atveju, kai miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detalieji planai ar žemės valdos projektai nepatvirtinti arba jų nėra, – apie detaliai nesuplanuotas miesto teritorijas. Be to, ginčijamame rašte buvo nurodytas taikytinas teisės aktas – Atkūrimo tvarka, kurioje reglamentuota, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja.

Taigi, skundžiamame rašte nurodytas teisės aktas aiškiai apibrėžia, kad nuosavybės teisės, grąžinant žemę turėtoje vietoje, gali būti atkuriamos tik į tą žemę, kuri nėra pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei. Todėl skunde visiškai nepagrįstai teigiama, kad KMSA raštas buvo be teisinių pagrindų. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo, ko neneigia ir pats pareiškėjas, kad atsakovei yra priskirta teisės aktais spręsti, vertinti ir priimti sprendimą, susijusį su informacijos apie laisvą (neužstatytą) žemę teikimu NŽT, t. y. ar nagrinėjama teritorija yra priskirtina valstybės išperkamai žemei, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsniu.

Kauno miesto savivaldybės administracijos nuomone, ginčo atveju pareiškėjo argumentai, kad KMSA rašto priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija jam nėra žinoma, jokiu būdu negali būti pagrindas laikyti jį neteisėtu, bei vertintini kritiškai, kadangi jie laikytini tik pareiškėjo subjektyviu vertinimu. Atsižvelgiant į paminėtas teisės normas, darytina išvada, kad pareiškėjo teiginiai, jog atsakovė netyrė ir nesurinko visų duomenų, leidžiančių užtikrinti teisėto, pagrįsto ir motyvuoto KMSA rašto priėmimui, priimto rašto nepagrindė, nemotyvavo ir nustatytas aplinkybes pagrindžiančių duomenų nepateikė, yra niekuo nepagrįsti. Pirma, pažymėtina, kad teisės aktų nuostatos, vykdant Atkūrimo tvarkos 106¹ punkte nurodytus veiksmus, nenumato reikalavimo pateikti šiuos duomenis pareiškėjui. Antra, pareiškėjo argumentai nepaneigia aplinkybės, kad atsakovei priimant ginčijamą sprendimą, nagrinėjama teritorija nebuvo tinkamai išnagrinėta. KMSA rašte buvo pateikta sprendimą, kad šiuo metu nėra laisvos (neužstatytos) žemės, pagrindžianti informacija apie tai, kuo konkrečiai yra užimta buvusi žemė pagal pateiktas buvusias turėtos žemės ribas, vertinant nagrinėjamą situaciją kompleksiškai. Tai, kad atsakovės rašte pateikta informacija netenkina pareiškėjo, nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovė neatliko teisės aktuose nustatytų funkcijų ar jas atliko netinkamai.

Kauno miesto savivaldybės administracija atliko savo pareigas tinkamai, kaip tai numato Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106¹ punktas, pateikdama skundžiamame rašte įformintą sprendimą – išsamiai išnagrinėjo ginčo teritoriją, įvertindama visas svarbias bei reikšmingas aplinkybes ginčo situacijoje taikytinų teisės aktų kontekste, antra, kaip buvo paaiškinta prieš tai, tokiu atveju, net ir pakartotinai išnagrinėjus NŽT prašymą, nebūtų pagrindo pateikti kitokio turinio informaciją, nepasikeitus faktinėms aplinkybėms ginčo teritorijoje.

Ginčo teritorija Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka yra priskiriama valstybės išperkamai žemei ir už ją turėtų būti atlyginama Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nustatytais būdais. Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti natūra turto, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių atkūrimą (1994-05-27, 1995-12-22, 1998-06-18 nutarimai). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui atkūrus nuosavybės teises kitais Atkūrimo įstatyme numatytais būdais, nebūtų pažeistos pareiškėjo teisės ir būtų užtikrintas tinkamas nuosavybės teisių atkūrimas.

Skundas netenkintinas.

Pareiškėjas prašo: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2020 m. kovo 18 d. raštą Nr. 70-2-988 „Dėl laisvos (neužstatytos) žemės sklypo plano“; 2) įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją pakartotinai išnagrinėti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2020 m. kovo 9 d. raštą Nr. 8SD-1388-(14.8.125E.). Skunde pirmame reikalavime padaryta rašymo apsirikimo klaida nurodant skundžiamo rašto Nr. 70-2-989, kuri teismo posėdžio metu buvo patikslinta, nurodytas teisingas skundžiamo rašto Nr. 70-2-988.

Bylos duomenimis, pareiškėjas yra pretendento Z. J. M. įpėdinis, kuriam priklauso atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę, buvusią Kauno apskr., (duomenys neskelbtini), liko neatkurtos 0,9647 ha žemės.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrius 2020 m. vasario 21 d. raštu Nr. 8SD-1029-(14.8.94.) „Dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo“ informavo pareiškėjo įgaliotą asmenį, jog yra parengtas sprendimo projektas dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui Z. J. M. už 0,9647 ha atlyginant pinigais, ir pakvietė iki 2020 m. kovo 5 d. atvykti į Kauno miesto skyrių susipažinti su sprendimo projektu pasirašytinai.

Pareiškėjas 2020 m. kovo 4 d. raštu kreipėsi į NŽT prašydamas sustabdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą ir nepriimti sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo Z. J. M. atlyginant pinigais už jam priklausančias buvusio savininko V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytas žemes, iki kol nebus gautas Kauno miesto savivaldybės administracijos atsakymas dėl laisvos (neužstatytos) žemės buvusio savininko iki 1940 m. nacionalizacijos valdytos žemės ribose.

Pareiškėjas, įvertinęs Raudondvario plento ir Jovarų gatvių ribas bei suformuotų žemės sklypų ribas, pateikė schemą, parengtą remiantis regia.lt duomenų pažyma, kur buvo pažymėta laisva (neužstatyta) žemė buvusio savininko V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytos žemės ribose, kuri galėtų būti suprojektuota natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypais bei pateikė 2020 m. kovo 4 d. prašymą NŽT pateikti Kauno miesto savivaldybės administracijai prašymą suteikti informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę buvusio savininko V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytos žemės ribose.

NŽT 2020 m. kovo 9 d. raštu Nr. 8SD-1388-(14.8.125E.) „Dėl laisvos (neužstatytos) žemės“ kreipėsi į KMSA dėl preliminariai laisvos (neužstatytos) žemės sklypų nustatymo. KMSA 2020 m. kovo 18 d. raštu Nr. 70-2-989 „Dėl laisvos (neužstatytos) žemės sklypo plano“ nurodė, jog teritorijoje preliminariai laisvos (neužstatytos) žemės sklypų nenustatyta.

Teismas, vertindamas viešojo administravimo organo priimto ginčijamo administracinio akto teisėtumą, pirmiausia privalo nustatyti, ar jis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje, 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus teisėtumo bei pagrįstumo kriterijus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą pabrėžė, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus, logiškas ir pakankamas, taip pat nesudarantis galimybių asmeniui, dėl kurio jis priimtas, dėl neaiškių išvadų elgtis dviprasmiškai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 10, 23 ir 56 str.). Ši teisės norma tiesiogiai siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Teismui ABTĮ nustato imperatyvią pareigą patikrinti, ar nėra ABTĮ 91 straipsnyje nurodytų pagrindų, kuriems esant viešojo administravimo metu priimtas sprendimas (įsakymas, aktas ir t. t.) yra naikintinas (ABTĮ 10 ir 23 str., LVAT 2010 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1610/2010 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai pabrėžiama viešojo administravimo subjektų pareiga laikytis teisės principų. Pasak teismo, kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (žr., pvz., 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012, 2012 m. birželio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2045/2012, 2014 m. balandžio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-801/2014). Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje numatytais principais yra grindžiamas geras viešasis administravimas (šiuo aspektu žr. 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1978/2012). Tinkamas, atsakingas valdymas, kaip ne kartą akcentuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, yra neatsiejamas nuo gero administravimo reikalavimų (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7-552/2015).

Gero administravimo principas yra Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisinės sistemos pamatinis principas. Gero administravimo principas įtvirtintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, taikant Viešojo administravimo įstatymo normas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d.) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.).

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje nustatyta kiekvieno asmens teisė į gerą administravimą, kuri reiškia, kad institucijos reikalus turėtų tvarkyti nešališkai, teisingai ir per kuo trumpesnį laiką (Pagrindinių teisių chartijos 41 str. 1 d.). Pagal Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalį, teisė į gerą administravimą apima: kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (a punktas); kiekvieno asmens teisę susipažinti su savo byla, laikantis teisėto konfidencialumo ir profesinio bei verslo slaptumo (b punktas); administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus (c punktas). Šios Pagrindinių teisių chartijos nuostatos išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį (žr. LVAT 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012, 2015 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2266-858/2015, 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, „Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis“, Nr. 20, 2010).

Be to, Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šios chartijos nuostatos skirtos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams, tinkamai atsižvelgiant į subsidiarumo principą, bei valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę. Todėl jie turi gerbti teises, laikytis principų ir juos taikyti pagal turimus atitinkamus įgaliojimus, nepažeisdami Sąjungos įgaliojimų, suteiktų jai Sutartimis. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad sprendimai, kuriuos valstybių narių institucijos priima reglamentų pagrindu, patenka į Europos Sąjungos teisės, įskaitant ir Chartiją, taikymo apimtį. Europos Sąjungos teismų praktikoje gero administravimo principas traktuojamas kaip bendrųjų teisės principų dalis (šiuo aspektu žr. 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-47/2014 ir joje nurodytą ESTT praktiką).

Nagrinėdamas bylą, teismas turi įvertinti, kad administracinių aktų panaikinimo pagrindus numato Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio nuostatos, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra (1) neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; (2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas; ar (3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Kaip matyti, skunde nenurodytas nei vienas iš paminėtame straipsnyje nurodytų pagrindų, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamo sprendimo nurodytais pagrindais. Vien faktas, kad pareiškėjas nesutinka su ginčijamo atsakovės rašto turiniu, nesudaro savarankiško ir pakankamo pagrindo pripažinti jį neteisėtu ir panaikinti.

Nagrinėjamu atveju, vertinant ginčo situacijos teisinį pagrindą, esamus įrodymus, darytina išvada, kad ginčijamas administracinis aktas (raštas) priimti iš esmės nepažeidžiant teisės aktų normų ir procedūrinių reikalavimų, t. y. pareiškėjui adresuotas raštas pagrįstas objektyviais faktiniais duomenimis. Atsakovė, priimdama skundžiamą raštą, tinkamai įvertino faktinių aplinkybių apimtį, pareiškėjui adresuotas raštas pagrįstas teisės aktų reikalavimais, o tai duoda pagrindą išvadai, kad skundžiamas raštas (aktas) atitinka esminius VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Skundžiamas administracinis aktas atsakovės buvo priimtas nustačius visus teisinę reikšmę turinčius faktus ir neprieštarauja teisės aktų reikalavimams, jo turinys neleidžia jo traktuoti dviprasmiškai, yra visiškai aiškus ir suprantamas. Atsakovė, priimdama skundžiamą raštą (aktą), tinkamai įvertino faktinių aplinkybių apimtį bei išanalizavo planinę medžiagą, o tai suteikia pagrindą išvadai, kad skundžiamas administracinis aktas atitinka esminius VAĮ 8 straipsnio reikalavimus ir naikinti jo, kaip neatitinkančių VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, nėra teisinio pagrindo.

Nustačius, jog nagrinėjamu atveju nėra esminių VAĮ pažeidimų, teismas vertina ginčo teisinį reglamentavimą.

Atsakovės 2020 m. kovo 18 d. raštu Nr. 70-2-988 buvo atsakyta į Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Kauno miesto skyriaus 2020 m. kovo 9 d. raštą Nr. 8SD-1388-(14.8.125E.) ir pareiškėjo atstovo 2020 m. kovo 5 d. raštą. Atsakovė, išnagrinėjusi NŽT 2020 m. kovo 9 d. raštą ir pareiškėjo atstovo prašymą ir persiųstus dokumentus, priėmė ginčijamą KMSA raštą, kuriame buvo pateikta informacija, kad išnagrinėtoje teritorijoje buvusio žemės savininko V. M., s. J., iki 1940 m. turėtos žemės ribose laisvos (neužstatytos) žemės nenustatyta, bei buvo nurodyti šio sprendimo motyvai, kad teritorija tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini), Kaune (pagal pateiktą schemą), užimta įvaža į sklypus (duomenys neskelbtini) ir kt., todėl ši žemė patenka į valstybės išperkamai žemei priskiriamą teritoriją ir yra reikalinga visuomenės poreikiams tenkinti, ir kad teritorija, pagal pateiktą schemą pažymėta prie Raudondvario pl., nepatenka į V. M., s. J., iki 1940 m. turėtos žemės ribas. Šis atsakymas buvo parengtas ir pateiktas tiek pareiškėjo atstovui, tiek NŽT.

Pareiškėjas pateiktą skundą iš esmės grindžia dviem argumentais: pirma, kad pareiškėjas laiko ginčo žemę (pagal schemas Nr. 1 ir Nr. 2) laisva (neužstatyta), todėl atsakovė nepagrįstai laikė ją valstybės išperkama, bei antra, kad pateiktas prašymas, į kurį buvo pateiktas skundžiamas KMSA raštas, nebuvo tinkamai išnagrinėtas, pažeidžiant skunde nurodytų teisės aktų nuostatas.

Pareiškėjas su skundu yra pateikęs laisvos (neužstatytos) žemės prie Raudondvario pl. ir Jovarų g. schemas, teigia, kad jų pagrindu galėtų būti suprojektuoti natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypai. Pareiškėjo nuomone, šie pažymėti žemės plotai nėra valstybės išperkami ir grąžintini pareiškėjui.

Vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 19 punktu, viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų) savivaldybių funkcijų yra teritorijų planavimas, taigi, būtent atsakovė, o ne pareiškėjas ar kiti asmenys, yra kompetentinga spręsti ir vertinti teritorijų planavimo visame mieste klausimus. Pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą, laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Taigi, planai, kuriuos pareiškėjas pateikia su skundu, nelaikytini teisėtu pagrindu, pagal kuriuos, išanalizavus teritoriją, ginčo žemė būtų priskirta valstybės išperkamai ar laisvai (neužstatytai) bei būtų rengiami sklypo planai grąžinimui natūra Atkūrimo tvarkos 106¹ punkte nustatyta tvarka.

Ginčijamu raštu nurodyta, kad teritorija, pagal pateiktą schemą pažymėta prie Raudondvario pl., nepatenka į V. M., s. J., iki 1940 m. turėtos žemės ribas. Pareiškėjas nesutikdamas teigia, kad atsakovė netinkamai įvertino buvusio savininko turėtos žemės ribas. Savo teiginiui patvirtinti nurodo prie skundo pateiktą Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2002 m. sausio 14 d. planą, kuriame pažymėtos buvusio sklypo ribos ir sklypo ribos iki žemės pardavimo 1937 m., bei kitą planą, kuriame net nėra nurodyti buvusių ribų taškai, neaišku, kokio savininko žemės ribos yra nurodomos. Teismo posėdžio metu išanalizavus pateiktus dokumentus nustatyta, jog vadovautis tokiais dokumentais nėra teisinio pagrindo, kadangi nei viename iš pareiškėjo nurodomų dokumentų nėra aiškių V. M. turėtos žemės ribų, kurios neginčijamai patvirtintų, kad žemės plotas schemoje Nr. 1 patenka į buvusias ribas. Atsakovės turima NŽT pateikta schema, kurioje aiškiai pažymėtos buvusios ribos, pagal kurią ir buvo įvertinta bei atsakyta KMSA rašte, neginčijamai patvirtina aplinkybę, jog ginčo žemės plotas Nr. 1 nepatenka į V. M. buvusias ribas.

V. M. iki 1940 m. turėto žemės sklypo ribų planas atsakovei buvo pateiktas NŽT 2012 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.7.)-5444, kuriuo buvo prašoma parengti laisvos (neužstatytos) žemės sklypo planą V. M. turėtos žemės ribose. Į šį prašymą buvo atsakyta 2013 m. rugsėjo 20 d. atsakovės raštu, kurį rengiant buvo išnagrinėta visa teritorija NŽT raštu pateiktose buvusiose žemės ribose.

Iš NŽT pateiktų buvusių V. M. turėtos žemės ribų matyti, kad buvusio savininko turėtos žemės ribos net nesiekia Raudondvario plento, taigi, schemoje Nr. 1 pažymėtas plotas nepatenka į jas. Vertinant aplinkybę, kad atsakovė vertino kompetentingos institucijos pateiktas buvusias ribas, iš kurių akivaizdžiai matyti, kad schemoje Nr. 1 pažymėtas žemės plotas nepatenka į jas, todėl nėra pagrindo teigti, kad KMSA raštu buvo priimtas neteisingas sprendimas schemoje Nr. 1 pažymėtos žemės atžvilgiu.

Vadovaujantis Atkūrimo tvarkos 106¹ punktu, remiantis turima (išlikusia) arba kartografuota planine medžiaga, tik NŽT, o ne kita institucija ar kitas subjektas, turi kompetenciją kartografinėje medžiagoje pažymėti savininko turėto žemės sklypo ribas. Todėl visi pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, susiję su buvusių ribų nustatymu, nėra reikšmingi šios bylos kontekste, kadangi teismas nagrinėja bylą pagal jam suformuluotus skundo reikalavimus. Esant ginčui tarp pareiškėjo ir kompetentingos institucijos NŽT dėl buvusių sklypo ribų, toks ginčas turėtų būti sprendžiamas ne šioje byloje ir ne su atsakove Kauno miesto savivaldybės administracija.

Papildomos informacijos reikalauti pagrindo nebuvo, kadangi atsakovė vertino 2020 m. kovo 9 d. NŽT raštą ir pareiškėjo 2020 m. kovo 5 d. prašymą pagal nustatytas V. M. žemės ribas. Taigi, pareiškėjo pateikta schema, kurioje pažymėtos buvusios V. M. žemės ribos, kurias pažymėjo šią schemą rengęs asmuo, nėra parengta kompetentingo subjekto, todėl nelaikoma teisėtu pagrindu vertinti turėtos V. M. žemės ribas. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės padarytomis išvadomis, kad pagal byloje esamus dokumentus teritorija prie Raudondvario pl. nepatenka į turėtas V. M. žemės ribas.

Priskirtina valstybės išperkamai žemė nustatyta Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje ir Tvarkos 70 punkte. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei. Žemės plotas, pažymėtas schemoje Nr. 2, nėra laisvas (neužstatytas), o laikytinas valstybės išperkamu, kaip atitinkantis sąlygas, įtvirtintas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose.

Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje.

Administracinėje byloje Nr. eI-17-406/2016, be kitų reikalavimų, buvo keliamas ginčas dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), suplanuoto detaliuoju planu, patvirtintu Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. A-122, stadiono įrengimui, priskyrimo valstybės išperkamai žemei bei vertinimo, ar egzistuoja visuomenės poreikis šiai teritorijai. Teismai šioje byloje netenkino pareiškėjų skundo bei pripažino, jog Kauno miesto savivaldybės taryba yra išreiškusi aiškų visuomenės poreikį į ginčo teritoriją kūno kultūros ir sporto plėtojimo objektams statyti – futbolo stadionui įrengti ir eksploatuoti, ji patenka į valstybės išperkamai žemei priskiriamą teritoriją ir yra reikalinga visuomenės poreikiams tenkinti, todėl negali būti grąžinta pareiškėjams. Žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, detaliuoju planu buvo suplanuotas žemės sklypas, kurio pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – visuomeninės paskirties teritorijos, stadionui įrengti. Skirtingi statybos techniniai reglamentai numato, kad į žemės sklypą turi būti numatyta, suplanuota įvaža, privažiavimas ar kitoks patekimas. Šiems reikalavimams įgyvendinti teritorija, pažymėta schemoje Nr. 2, yra naudojama kaip pravažiavimas į žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir kitus žemės sklypus, į kuriuos patenkama per ginčo pravažiavimą ((duomenys neskelbtini) ir kt.), kaip būtini elementai tinkamai žemės sklypų eksploatacijai. Šios įvažos yra nurodytos ir Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. A-122 patvirtintame detaliajame plane, o visas pravažiavimo kelias bei jo poreikis yra nurodytas ir pagrįstas žemės sklypų (duomenys neskelbtini) detaliuosiuose planuose (pridedama). Taigi, šios aplinkybės paneigia skundo motyvus, jog nėra teritorijos planavimo dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti, jog schemoje Nr. 2 pažymėtas žemės plotas yra numatytas kaip įvaža bei kad ši įvaža reikalinga visuomenės poreikiams patenkinti. Teismai ne kartą yra pasisakę, kad valstybės išperkama žeme laikytina įvairiems objektams tinkamai funkcionuoti reikalinga žemė su visa reikiama socialine ir inžinerine infrastruktūra. Atitinkamai pravažiavimas, naudojamas kaip įvaža į suformuotus žemės sklypus, yra būtinas tinkamo žemės sklypo funkcionavimui.

Be to, valstybinio žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, naudojimo būdas yra atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo (sąvartynai) teritorijos, kuriame yra registruota atliekų priėmimo aikštelė, naudojama viso miesto poreikiams. Šiam žemės sklypui taip pat yra akivaizdus visuomenės poreikis, o galimybė į jį patekti yra tik per ginčo pravažiavimą, kuriame pareiškėjas yra pažymėjęs laisvą (neužstatytą) žemę. Vertinant šias aplinkybes, akivaizdu, kad ginčo pravažiavimas yra skirtas ir naudojamas intensyviam transporto (beje, ir sunkiasvoriam) eismui, be to, vertinant tai, kad per jį važiuojama ir į kvartalo gilumoje esančius pramonės ir sandėliavimo paskirties, atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo (sąvartynai) teritorijos žemės sklypus.

Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad žemė yra išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji užimta valstybės ir savivaldybės kelių. Pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, keliai, atsižvelgiant į transporto priemonių eismo pralaidumą, socialinę ir ekonominę jų reikšmę, skirstomi į valstybinės reikšmės ir vietinės reikšmės kelius. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, vietinės reikšmės keliai skirstomi į viešuosius ir vidaus kelius. Pravažiavimas, kurio dalyje pareiškėjas yra pažymėjęs laisvą (neužstatytą) žemę (pažymėtą schemoje Nr. 2), pagal Kelių įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, priskiriamas vidaus keliams. Vadovaujantis Kelių įstatymo 3 straipsniu ir Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktu, ginčo žemės plotas, kurį pareiškėjas laiko laisva (neužstatyta) žeme ir grąžintina pareiškėjui, yra valstybės išperkama, kadangi užimta kelio, esančio valstybinėje žemėje, kuris skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui.

Nagrinėjamoje byloje visuomenės poreikis pasireiškia prie atsiliepimo pridėtuose detaliuosiuose planuose, taip pat ir Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane. Bendrajame plane, patvirtintame Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. T-209, ginčo teritorija buvo priskirta visuomeninės reikšmės teritorijoms, bei šiuo metu galiojančiame bendrajame plane šiai teritorijai numatyta ta pati funkcinė zona, tik kitu pavadinimu – specializuotų kompleksų zona, kuri apima visuomenės poreikiams skirtas teritorijas, specializuotas socialinei, aptarnavimo ir paslaugų veiklai. Bendrasis planas, numatantis visuomenės poreikį ginčo teritorijai, patvirtina KMSA rašto pagrįstumą. Šiomis aplinkybėmis paneigti skundo argumentus tiek dėl visuomenės poreikio nebuvimo, tiek dėl valstybės išperkamos žemės statuso sąlygų netenkinimo, tiek dėl teritorijų planavimo dokumentų nebuvimo, tiek dėl pavienių sklypų poreikio užtikrinimo, o ne visuomenės poreikio. Ginčo žemės plotas, pažymėtas schemoje Nr. 2, yra laikytinas valstybės išperkamu, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, o skundo argumentai yra nepagrįsti ir atmestini.

Formuojamas žemės sklypas, skirtas nuosavybės teisių atkūrimui, turi atitikti Atkūrimo tvarkos 106¹ punkte keliamus reikalavimus, t. y. suprojektuotas natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypas turi būti tinkamas naudoti pagal savivaldybės bendrajame plane nustatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, toks žemės sklypas su tokiais apribojimais negalėtų būti tinkamai naudojamas pagal bendrajame plane nustatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą.

Be to, nustatyta, kad Kauno apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. eI-17-406/2016 pagal G. M. ir kitų pareiškėjų skundą dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvusiose žemės valdose, viena iš jų – buvusi V. M., s. J., iki 1940 m. nacionalizacijos turėta žemės valda. Pareiškėjas šioje byloje, kaip ir nagrinėjamoje byloje, dalyvavo kaip pretendento Z. J. M. įpėdinis, kuriam priklauso atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę. Byloje buvo pateiktas Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2013 m. rugsėjo 20 d. raštas Nr. 70-2-2623, kuriame buvo išreikštas atsakovės sprendimas, kad V. M. iki 1940 m. turėtos žemės ribose laisvos (neužstatytos) žemės nėra. Šis sprendimas buvo priimtas atsakant į NŽT 2013 m. rugpjūčio 8 d. raštą Nr. 8SD-(14.8.7)-3894 ir 2012 m. gruodžio 12 d. raštą Nr. 8SD-(14.8.7)-5444 dėl laisvos (neužstatytos) žemės nustatymo pagal pateiktas buvusio savininko V. M. turėtos valdos iki 1940 m. nacionalizacijos valdytos žemės ribas. Atsakovės 2013 m. priimtas sprendimas, kad visos V. M. turėtos žemės ribose laisvos (neužstatytos) žemės nėra, nebuvo ginčijamas ir yra galiojantis. Taigi, sprendimas dėl ginčo teritorijos, t. y. visos V. M. turėtos žemės ribose (taip pat ir dėl prie skundo pateiktoje schemoje Nr. 2 pažymėtos žemės) statuso, t. y. kad šioje teritorijoje nėra laisvos (neužstatytos) žemės, buvo priimtas dar 2013 m. rugsėjo 20 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos raštu Nr. 70-2-2623. Šis sprendimas įstatymų nustatyta tvarka nenuginčytas ir nepanaikintas. Todėl, teismo vertinimu, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos neturėjo teisės nesivadovauti Kauno miesto savivaldybės administracijos pateikta informacija. Tol, kol atitinkami administraciniai sprendimai, susiję su konkretaus žemės sklypo statuso nustatymu, teisės aktuose nustatyta tvarka nėra nuginčyti, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos negali tęsti nuosavybės teisių į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkūrimo natūra procedūrų.

Teismas nagrinėdamas bylą daro išvadą, kad minėtoje administracinėje byloje Nr. eI-17-406/2016 buvo keliamas nuosavybės teisių atkūrimo į V. M. ir kitų žemės savininkų iki nacionalizacijos turėtas žemės valdas ginčas. Byloje buvo ginčijamas tik vienas iš atsakovės sprendimų nelaikyti teritorijos laisva (neužstatyta) žeme bei dėl kito savininko turėtos žemės buvo keliami reikalavimai įpareigoti tam tikrus veiksmus nuosavybės teisių atkūrimo procese. Byloje buvo priimti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartis, kuriais pareiškėjų (tarp jų ir G. M.) skundas buvo atmestas. Be kitų argumentų, teismai konstatavo, kad Kauno miesto savivaldybės administracija, žymėdama tam tikras teritorijas kaip laisvas (neužstatytas), skirtas žemės grąžinimui natūra, privalo jas vertinti bendrame teritorijų planavimo kontekste, teisės aktuose numatytą pareigą pateikti informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę yra įvykdžiusi, todėl nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorių pateikti NŽT duomenis apie laisvas (neužstatytas) V. M. ir kitų savininkų iki 1940 m. turėtas žemes. Minėtoje byloje nustatyta, kad buvusiose V. M. žemės ribose atsakovė yra atlikusi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme ir Atkūrimo tvarkoje numatytus veiksmus, t. y. ne tik pateikusi informaciją dėl laisvos (neužstatytos) žemės, tačiau atlikusi jai priskirtus veiksmus sklypų formavimo procese. Dalyje buvusios V. M. žemės buvo suformuotas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Kaune, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės pretendentui Z. J. M., kurio įpėdinis yra pareiškėjas. Likusioje buvusios žemės dalyje laisvos (neužstatytos) žemės nebuvo nustatyta, – tai buvo išreikšta atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos 2013 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. 70-2-2623. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nagrinėjamoje byloje pareikštas skundas negali būti tenkinamas, remiantis administracinėje byloje Nr. eI-17-406/2016 teismų nustatytomis aplinkybėmis.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę buvusiems savininkams susigrąžinti žemę natūra (žr. Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarimą). Kita vertus, Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją (žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimą), pasirenkant ribotos restitucijos būdą, nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas bei tvarką, buvo siekiama atsižvelgti į pakitusias socialines ir teisines realijas, taip pat užtikrinti, kad atkuriant vienų asmenų teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės (žr. Konstitucinio Teismo 1995 m. birželio 20 d. nutarimą), kadangi per okupacijos metus susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį) nebuvo įmanoma (žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimą, 2007 m. liepos 5 d. nutarimą). Vadinasi, tam tikros objektyvios priežastys (be kita ko, per tam tikrą laiką susiklostę ekonominiai santykiai) gali lemti, jog nuosavybės teisių atkūrimas natūra nebus įmanoma. Pastebėtina, kad Atkūrimo įstatymo 12 str. būtent ir numato atvejus, kai žemė iš piliečių yra išperkama, kai ji yra negrąžinama ir tai neprieštarauja Konstitucinio Teismo pateiktiems išaiškinimams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-440/2013.

Nagrinėjamu atveju ginčo teritorija Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka yra priskiriama valstybės išperkamai žemei ir už ją turėtų būti atlyginama Atkūrimo įstatymo 16 str. nustatytais būdais. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti natūra turto, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių atkūrimą (1994-05-27, 1995-12-22, 1998-06-18 nutarimai).

Antrasis pareiškėjo reikalavimas, kuriuo jis prašo įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją pakartotinai išnagrinėti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2020 m. kovo 9 d. raštą Nr. 8SD-1388-(14.8.125E.), yra išvestinio pobūdžio, todėl, nepatenkinus pagrindinio reikalavimo dėl skundžiamo rašto panaikinimo, nėra pagrindo tenkinti išvestinio reikalavimo ir įpareigoti instituciją atlikti veiksmus.

Remiantis išdėstytais argumentais ir teisiniu reglamentavimu skundas atmestinas.

Pareiškėjas pateikė teismui prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (b. l. 129, 136). ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo naudai sprendimas nepriimtas, nėra teisinio pagrindo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Visus kitus proceso dalyvių argumentus teismas laiko pertekliniais, nesusijusiais su skundo pagrindu ir dalyku, neturinčiais teisinės reikšmės skundo atmetimui (patenkinimui). Dėl šios priežasties šie argumentai detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.), taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.