Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Astos Urbonienės ir Nataljos Zelionkienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. K. ir G. M. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. S., A. M., V. M. A., D. M., V. M., V. V., I. S., R. M., R. G. N., M. M., A. M., O. A. B. ir Z. K. dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjai patikslintu skundu prašo panaikinti: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2013 m. liepos 8 d. raštu Nr. 70-2-1910 „Informacija dėl laisvos (neužstatytos) žemės (dokumentų bylos Nr. 780)“ priimtą administracinį sprendimą, kuriuo atsisakyta nustatyti ir pateikti duomenis Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno skyriui apie laisvas (neužstatytas) J. M. iki 1940 m. (duomenys neskelbtini), turėtas žemes; 2) įpareigoti atsakovą Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorių pateikti duomenis Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos apie laisvas (neužstatytas) J. M. bei V. M. iki 1940 m. (duomenys neskelbtini), turėtas žemes, pažymint jas kartografinėje medžiagoje ir į laisvą (neužstatytą) žemę įtraukiant Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. T-309 “Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), paėmimo visuomenės poreikiams” visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. T-309 įvardintas kaip žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T-602 įvardintas kaip žemės sklypas, esantis prie (duomenys neskelbtini)); 3) įpareigoti atsakovus vykdyti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. T-309 įvardintas kaip žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T-602 įvardintas kaip žemės sklypas, esantis prie (duomenys neskelbtini)) paėmimo visuomenės poreikiams procedūras, remiantis Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. T-309 “Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), paėmimo visuomenės poreikiams”; 4) įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos vykdyti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. T-309 įvardintas kaip žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T-602 įvardintas kaip žemės sklypas, esantis prie (duomenys neskelbtini)) grąžinimo natūra procedūras, pripažįstant, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Kaune (Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. T-309 įvardintas kaip žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007-11-25 sprendimu Nr. T-602 įvardintas kaip žemės sklypas, esantis prie (duomenys neskelbtini)), yra paimamas visuomenės poreikiams.

Pareiškėjai ir jų atstovai nurodo, kad J. K. ir G. M. yra pretendentai atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemę, adresu (duomenys neskelbtini) (Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. T-309 įvardintas kaip žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T-602 įvardintas kaip žemės sklypas, esantis prie (duomenys neskelbtini)). Mano, kad pareiškėjai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatomis, turi teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, susigrąžinant jį natūra. Paaiškino, kad pateikus prašymus atkurti nuosavybės teises, grąžintina žemės teritorija buvo laisva, nesuplanuota, joks visuomenės poreikis išreikštas nebuvo, todėl žemė asmens subjektinės teisės bei teisėtų lūkesčių atsiradimo metu nebuvo ir negalėjo būti pripažinta valstybės išperkama žeme. Tik Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. T-309 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) paėmimo visuomenės poreikiams“ ir Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. T-602 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. T-309 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) paėmimo visuomenės poreikiams“ pakeitimo“ žemės sklypas prie (duomenys neskelbtini) buvo paimtas visuomenės poreikiams – futbolo stadionui įrengti ir eksploatuoti. Būtent šiais administraciniais aktais buvo išreikštas visuomenės poreikis į minėtą žemę, kurį jie pripažįsta ir neginčija. Pabrėžia, kad jiems yra žinoma ir tai, kad 2013 m. yra patvirtintas būsimo stadiono detalusis planas, tačiau keliamų reikalavimų kontekste šis planas jokių negatyvių teisinių pasekmių jiems nesukuria, todėl jo taip pat neginčija. Mano, kad patvirtinus ginčo žemės sklypo detalųjį planą, nebėra jokių kliūčių atlikti ginčo žemės grąžinimo natūra procedūras ir vėliau išspręsti šios žemės paėmimo visuomenės reikmėms klausimą. Pažymi, kad nacionaliniame teisiniame reguliavime esmingai skiriasi kompensacijos dydis už turtą, kuris negrąžinamas, nes yra valstybės išperkamas ir už turtą, kuris valstybės nustatyta tvarka paimamas visuomenės reikmėms. Akcentuoja, kad pareiškėjai nuolat rašė raštus atsakovams, prašydami priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į ginčo žemės sklypą, kuris paimtas visuomenės poreikiams, tačiau atsakovai tokios jų teisės nepripažino, nurodydami, kad žemė yra priskirtina valstybės išperkamai ir todėl negali būti grąžinama natūra. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrius pateikė 2013 m. liepos 8 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus raštą Nr. 70-2-1910 „Informacija dėl laisvos (neužstatytos) žemės (dokumentų bylos Nr. 780)“, kuriuo nepagrįstai atsisakyta nustatyti ir pateikti duomenis Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno skyriui apie laisvas (neužstatytas) J. M. iki 1940 m. (duomenys neskelbtini), turėtas žemes. Pabrėžia, kad ginčo dėl žemės ploto nėra, ginčas kilęs dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra. Mano, kad grąžintina žemė, priešingai nei teigia atsakovai, nėra ir iki šiol negali būti pripažinta valstybės išperkama žeme Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio prasme, todėl yra grąžintina pretendentams natūra. Atkūrus nuosavybės teises, spręstinas klausimas dėl jos paėmimo visuomenės poreikiams ir kompensacijos. Atsakovai iki šiol nėra priėmę jokių administracinių aktų, kuriais būtų atsisakyta atkurti nuosavybės teises į žemę arba kuriais būtų tęsiamos paėmimo visuomenės poreikiams teisinės procedūros ir toks procedūrų vilkinimas pažeidžia jų teises. Prašo skundą tenkinti.

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovė su skundu nesutinka. Nurodo, kad pareiškėjas siekia nuosavybės teisių atkūrimo natūra į žemės sklypą prie (duomenys neskelbtini), kuris jų nuomone, yra laisvas, neužstatytas ir nepriskirtinas valstybės išperkamai žemei. Tuo tarpu bylos medžiaga nustatyta, kad ši ginčo žemė nėra laisva, jai yra aiškus visuomenės poreikis, todėl Atkūrimo įstatymo 12 str. prasme ji yra valstybės išperkama ir negali būti grąžinama natūra, o už ją atlygintina pretendentams Atkūrimo įstatymo 16 str. nustatytais būdais. Akcentuoja, kad pareiškėjai, sutikdami, jog žemės sklypui yra nustatytas visuomenės poreikis, neteisingai traktuoja išperkamos valstybinės žemės statusą. Dar 2005 m. gegužės 11 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintu įsakymu Nr. A-1144 buvo nuspręsta organizuoti apie 1.8 ha futbolo aikštės prie (duomenys neskelbtini) žemės sklypo detaliojo plano rengimą, siekiant spręsti futbolo stadionų ir sporto aikščių trūkumą, užtikrinant vaikų ir jaunimo užimtumą. 2013 m. sausio 10 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-122 ginčo teritorijai yra patvirtintas detalusis planas, kuriuo, įgyvendinant savivaldybės funkcijas, yra išreikštas konkretus ginčo teritorijos visuomenės poreikis kūno kultūros ir sporto plėtojimo objektams statyti – futbolo stadionui įrengti ir eksploatuoti, be to, šio objekto įrengimo ir eksploatavimo svarba yra pripažinta dar 2007 m. birželio 4 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-309 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) paėmimo visuomenės poreikiams“. Pabrėžia, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje nėra nustatyti laiko kriterijai, t. y. nėra nustatytas laiko tarpas, kuris siejamas su žemės užimtumo faktu ar specialaus statuso suteikimo jai momentu, todėl teigia, kad žemė negali būti grąžinama natūra, kai ji atitinka valstybės išperkamos žemės kriterijus, nesvarbu nuo to, kada šie kriterijai atsirado. Tiek Konstitucinis teismas, tiek ir Lietuvos Vyriausias administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad detaliajame plane neturėtų būti projektuojamas žemės sklypas grąžinti natūra, jeigu jam yra konkretus visuomenės poreikis. Atstovės nuomone, pareiškėjai neslepia savo intereso gauti kuo didesnės materialinės naudos, t. y. nesutikdami su Atkūrimo įstatyme už valstybės išperkamą žemę numatyta kompensacija, siekia, kad ginčo žemė, esanti prie (duomenys neskelbtini), būtų grąžinta natūra, o vėliau už ją būtų atlyginta pinigais pagal rinkos vertę ar kitais Žemės įstatymo 57 str. numatytais būdais. Mano, kad skundo reikalavimai yra prieštaraujantys tarpusavyje, nes prašydami vykdyti ginčo žemės sklypo visuomenės poreikiams paėmimo procedūrą, tuo pačiu prašo įpareigoti atsakovus vykdyti toje pačioje teritorijoje nuosavybės teisių atkūrimą natūra į žemę, kuriai yra išreikštas visuomenės poreikis ir kas laikytina savarankišku pagrindu tokios žemės negrąžinti natūra. Kauno miesto savivaldybės administracija nevilkino atlikti jai teisės aktų priskirtų veiksmų, bet atsisakė atlikti jos kompetencijai priskirtą prašomą veiksmą, nes ne vieną kartą, vykdydama teisės aktuose nustatytą pareigą, išanalizavusi ginčo situaciją, pateikdavo motyvuotą informaciją apie žemę ginčo teritorijoje, pabrėždama, jog ginčo žemė, esanti prie (duomenys neskelbtini), nėra laisva ir yra valstybės išperkama. Prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos atstovė su pareiškėjų skundu nesutinka. Nurodo, kad teritorinis skyrius ne vieną kartą kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją, prašydamas išnagrinėti ir parengti laisvos neužstatytos buvusio savininko J. M. turėtos žemės planą, kuri nėra priskirta valstybės išperkamai žemei pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str. Kauno miesto savivaldybės administracija, atsakydama į raštus nurodė, jog laisvos žemės nėra. Nurodo, kad pagal 1997 m. rugsėjo 29 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1057 106¹ p. teritorinis skyrius nedetalizuoja ir netikslina savivaldybės administracijos pateiktos informacijos. Pabrėžia, kad 2013 m. sausio 10 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-122 ginčo teritorijai yra patvirtintas detalusis planas futbolo stadiono įrengimui, kurio pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka neskundė. Kadangi žemei, esančiai prie (duomenys neskelbtini), yra aiškus ir konkretus visuomenės poreikis, priešingai nei teigia pareiškėjai, ji yra priskirta valstybės išperkamai žemei, todėl natūra negrąžintina, už ją atlyginant pagal Atkūrimo įstatymo 16 str. Mano, kad atsakovai nevilkino nuosavybės teisių atkūrimo, neatliko jokių neteisėtų veiksmų, o pareiškėjai savo reikalavimais tesiekia finansinės naudos - didesnės kompensacijos. Prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Tretieji suinteresuoti asmenys palaiko pareiškėjų argumentus ir, nurodydami, kad žemė prie (duomenys neskelbtini) yra neužimta, laisva, nenaudojama ir apleista, prašo skundą tenkinti.

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Pareiškėjai G. M. ir J. K. kreipėsi į teismą, turėdami tikslą atkurti nuosavybės teises natūra į buvusio savininko J. M. iki nacionalizacijos valdytos žemės, esančios prie (duomenys neskelbtini), dalį, kuri suplanuota Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. A-122 patvirtintu detaliuoju planu. Pareiškėjai neginčija, kad į šią žemę yra visuomenės poreikis, byloje nėra ginčo ir dėl buvusiems savininkams iki nacionalizacijos priklausiusios kitos, detaliuoju planu nesuplanuotos teritorijos dalies. Nagrinėjamu atveju, kaip galima daryti išvadą įvertinus byloje esančius įrodymus, taip pat pareiškėjų reikalavimų, teismui pateiktų procesinių dokumentų turinį ir jų teismo posėdžio metu pateiktus argumentus, pareiškėjai keliamu ginču, teikdami, jog ginčo žemė nėra valstybės išperkama, siekia, kad tiek Kauno miesto savivaldybės administracija, tiek Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, būtų įpareigotos atlikti tam tikrus veiksmus, susijusius su žemės sklypo, esančio prie (duomenys neskelbtini), suformavimu nuosavybės teisių atkūrimui ir vėliau – nuosavybės teisių atkūrimu natūra turėtoje vietoje, t. y. veikti taip, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1057 patvirtintos „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 106¹ punkte. Atlikus šiuos veiksmus, remiantis Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. T-309 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) paėmimo visuomenės poreikiams“, pareiškėjai siekia žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrų įvykdymo.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčo žemės sklypas yra iki 1995 m. birželio 1 d. miestui nustatyta tvarka priskirtose teritorijose. Dėl šios aplinkybės ginčo tarp šalių nėra. Atsakovo teigimu, ginčo žemė, į kurią pretenduoja pareiškėjai, negali būti grąžinama natūra, nes yra priskirta valstybės išperkamai žemei. Tuo tarpu pareiškėjai šios aplinkybės nepripažįsta, su atsakovų argumentais nesutinka, teigdami, jog jų nurodyta žemė nėra valstybės išperkama, todėl grąžintina natūra. Taigi sprendžiant dėl visų pareiškėjų pareikštų reikalavimo teisėtumo, esminė aplinkybė, nustatytina nagrinėjamoje byloje – ar ginčo žemė yra valstybės išperkama, t. y. ar ji atitinka Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str. nustatytus kriterijus.

Ginčo teisiniams santykiams taikytinas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – Atkūrimo įstatymas) bei jį lydinti LR Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – Tvarka). Įstatymo 5 str. 2 d. 1 p. nurodyta, kad nuosavybės teises į žemę iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 str. priskirtą valstybės išperkamai žemei. Šioje įstatymo normoje pateikti kriterijai, kada nurodyta žemė negali būti grąžinta natūra: kai ji yra užstatyta ir kai ji yra valstybės išperkama Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje numatytais atvejais. Kadangi, kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju tarp bylos šalių ginčas kilęs dėl pareiškėjų pageidaujamos grąžinti natūra žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei, todėl yra būtina išaiškinti Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio, kuris įvardija kokia žemė priskirtina valstybės išperkamai, taikymo šioje byloje klausimus konkrečiam sklypui, kurį pareiškėjai įvardija nesant valstybės išperkamu.

Atkūrimo įstatymas skirtingais laikotarpiais nustatė skirtingas nuosavybės teisių atkūrimo į miesto žemę sąlygas, tačiau nuostata, kad valstybės išperkamai yra priskiriama tik įstatyme nurodytų kategorijų žemė, nesikeitė.

Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų, kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų, žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai, valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti, gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje.

Konstitucinis Teismas 2002 m. gegužės 10 d. nutarime yra pažymėjęs, kad įstatymu nustatant atvejus, kai išlikęs nekilnojamasis turtas (taip pat ir žemė) nėra grąžinamas savininkams natūra, bet nuosavybės teisė yra atkuriama kitais įstatymu nustatytais būdais, natūra gali būti negrąžinamas ir tas nekilnojamasis turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams. Visuomenės poreikiai - tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti. <...> visuomenės poreikiai - tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu tas turtas būtų grąžintas natūra. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra suformuluotos iš Konstitucijoje įtvirtintų imperatyvų kylančios sąlygos, kuomet išlikęs nekilnojamasis turtas (ginčo atveju žemė) pretendentams gali būti negrąžinama, o išperkama valstybės tai: 1) turtas turi būti būtinas visuomenės poreikiams; 2) šie visuomenės poreikiai turi būti konkretūs ir aiškiai išreikšti ir jie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu turtas būtų sugrąžintas natūra. Atsižvelgiant į šias sąlygas turėtų būti aiškinamos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos nuostatos, kuomet miestuose esanti žemė, kuri reikalinga visuomenės poreikiams tenkinti, yra išperkama valstybės. 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime Konstitucinis teismas taip pat pabrėžė, jog žemė, kuri dėl būtinumo visuomenės poreikiams nėra savininkams grąžinama natūra, yra valstybės išperkama, o savininkams už ją atlyginama įstatyme nustatytais būdais ir tvarka. Tokia šios teisės normos aiškinimo praktika yra suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.A7-276-2004; Administracinių teismų praktika Nr. 5; p. 151-177; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A2-1483-205; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.A5-1061/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A7-60-07). Taigi remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatų išaiškinimu, Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktika, Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatos dėl valstybės išperkamos žemės yra sietinos su visuomeniniu poreikiu, kuris visuomet turi būti konkrečiai ir aiškiai išreikštas konkrečiam nuosavybės objektui, ginčo atveju - žemės sklypui, kurį pareiškėjai siekia susigrąžinti natūra.

Vertinant pareiškėjų pareikštų reikalavimų pagrįstumo klausimus, ginčo atveju, kolegijos nuomone, nustatant ginčo teritorijos, kurią pareiškėjai, tvirtina nesant valstybės išperkamu sklypu, priskyrimą (nepriskyrimą) valstybės išperkamai žemei, vertintinas visuomeninio poreikio buvimas tiek iš parengtų teritorijos planavimo dokumentų, faktinio teritorijos naudojimo pobūdžio, taip pat atsižvelgus ir į kitas reikšmingas aplinkybes, eliminuojančias žemės grąžinimą natūra. Sprendžiant dėl žemės priskyrimo prie valstybės išperkamos, įvertinus faktinę situaciją, svarbu konstatuoti jau aptartų iš Konstitucijos kylančių sąlygų egzistavimą, kas leistų padaryti išvadas, ar vis tik ginčo sklypui, yra visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, ar tie visuomenės ar jos dalies interesai yra konkretūs ir aiškiai išreikšti ir, ar tų interesų nebūtų galima patenkinti, jeigu turtas būtų grąžintas natūra. Administracinėje byloje Nr. A11–263-03 Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija akcentavo, kad žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis - konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Tokio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamuose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Tais atvejais kai yra patvirtintas teritorijos, kurioje yra pašomas grąžinti natūra žemės sklypas, detalusis planas ir jame yra nurodytos aplinkybės, išvardintos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio punkte, žemės sklypas negrąžintinas natūra, o valstybės išperkamas (Administracinių teismų praktika, 2005, Nr. 8, p. 497, taip pat žr., pvz., 2010 m. vasario 1 d. LVAT sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-305/2010).

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjų nurodytas ginčo žemės sklypas patenka į buvusio savininko iki nacionalizacijos valdytos žemės ribas. Tačiau pareiškėjai nurodo, kad tik ta aplinkybė, jog šioje teritorijoje yra numatytas futbolo stadiono įrengimas ir eksploatavimas, nėra kliūtis, visų pirma, pripažinti, kad žemė nėra valstybės išperkama, taigi spręsti nuosavybės teisių atkūrimo natūra į šią žemę klausimus, o vėliau, grąžinus pretendentams turtą natūra – ir klausimą dėl žemės paėmimo visuomenės reikmėms. Kolegija su tokia pareiškėjų pozicija nesutinka ir pripažįsta ją nepagrįsta.

Iš Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktikos bylose dėl žemės grąžinimo natūra galima spręsti, jog būtent atsakovui tenka pareiga įrodyti teismų praktikoje suformuotus kriterijus atitinkančio visuomenės poreikio žemei buvimą, kurio atsakovui neįrodžius, žemė yra pripažįstama laisva ir grąžintina natūra teisėtam pretendentui į ją (2008 m. balandžio 10 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-305/08; 2006 m. kovo 6 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A7-60-07 ir t.t.). Kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje tokias reikšmingas aplinkybes patvirtinantys įrodymai yra pateikti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2004 m. gegužės 11 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-1144 „Dėl teritorijos prie (duomenys neskelbtini) detaliojo plano rengimo“ buvo nutarta organizuoti apie 1.8 ha futbolo aikštės prie (duomenys neskelbtini) žemės sklypo detaliojo plano rengimą.

2007 m. birželio 4 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-309 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) paėmimo visuomenės poreikiams“ ir Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. T-602 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. T-309 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) paėmimo visuomenės poreikiams“ pakeitimo“ ginčo žemės sklypui prie (duomenys neskelbtini) buvo pripažinta svarba vietos bendruomenei, naudojant jį kūno kultūros ir sporto plėtojimo objektams statyti (įrengti) ir eksploatuoti, konkrečiai - futbolo stadionui įrengti ir eksploatuoti.

2013 m. sausio 10 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-122 „Dėl žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“ buvo patvirtintas apie 137992 kv. m. žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini) detalusis planas (žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė, naudojimo būdas – visuomeninės paskirties teritorijos, naudojimo pobūdis – mokslo ir mokymo, kultūros ir sporto, sveikatos apsaugos pastatų bei statinių statybos), detaliojo plano tikslas: žemės sklypo suformavimas visuomenės poreikiams – stadionui įrengti. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. A-935 „Dėl numerių adresų objektams suteikimo ir keitimo“ teritorijai prie (duomenys neskelbtini) suteiktas adresas – (duomenys neskelbtini). 2013 m. sausio 28 d. šis žemės sklypas įregistruotas VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registre: nuosavybės teise - Lietuvos Respublika, patikėjimo teise – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad 2014 m. spalio 16 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-492 kartu su Kauno apskrities futbolo federacija įsteigta Viešoji įstaiga „Kelininko“ stadionas, yra parengtas „Kelininko“ stadiono rekonstrukcijos projektas.

Nurodytos aplinkybės suponuoja pagrįstą išvadą, jog pareiškėjų nurodyta ginčo žemė yra išperkama valstybės, nes pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatas ji yra užimta žemės sklypo, numatomo naudoti visuomenės interesais - bendroms gyventojų reikmėms ir bendram (viešam) naudojimui, savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų socialinių, švietimo tikslams skirto kūno kultūros ir sporto plėtojimo objekto statybai – futbolo stadiono įrengimui, eksploatavimui. Tokiu būdu ginčo žemei yra aiškiai išreikštas, realus bei pagrįstas visuomenės poreikis ir ši žemė tuo pačiu atitinka Atkūrimo įstatymo 12 str. išvardintus valstybės išperkamos žemės požymius, nes ji yra būtina visuomenės interesams tenkinti, o nurodyti visuomenės poreikiai yra konkretūs, aiškiai išreikšti ir jie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu turtas būtų sugrąžintas natūra.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas – specifinis socialinis teisinis procesas, nulemtas okupacijos metu įvykusio turto nusavinimo visuotinumo ir istorinių visuomeninių santykių pokyčių. Įstatymais reguliuojant nuosavybės teisių atkūrimą, buvo būtina atsižvelgti į tai, kad per okupacijos metus susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį) nebuvo įmanoma. Įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę nacionalizuotą turtą susigrąžinti natūra. Tačiau kartu numatyta galimybė natūra turto negrąžinti, o jį iš buvusių savininkų išpirkti, nuosavybės teisę atkuriant kitais įstatyme numatytais būdais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pabrėžęs, kad įstatymų leidėjas, konstatuodamas, jog reikia atkurti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises ir siekdamas bent iš dalies atkurti teisingumą, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimus). Pagal ribotos restitucijos principą nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įstatymuose gali būti nustatyta, jog nuosavybės objektai asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, natūra negrąžinami, o yra valstybės išperkami (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimus, 2008 m. liepos 4 d. sprendimą). Taigi nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas laikantis griežtai teisės aktų numatytų reikalavimų, turi būti įvertinama, ar objektas, į kurį siekiama atkurti nuosavybės teises, nėra išperkamas valstybės, taip ribojant nuosavybės teisių atkūrimą natūra. Pabrėžtina, kad dėl dalies žemės buvo priimti sprendimai atkurti nuosavybės teises pareiškėjams. Dėl ginčo žemės, kuri pripažintina valstybės išperkama, pareiškėjai įstatymų nustatyta tvarka gali pasirinkti kitą natūra negrąžintos žemės kompensavimo būdą ir tai iš esmės nepažeis pareiškėjų teisių.

Pareiškėjai nurodo, kad visuomenės poreikis ginčo žemei atsirado tik po 2007 m. birželio 4 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T-309 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) paėmimo visuomenės poreikiams“ priėmimo. Vertinant šį pareiškėjų argumentą pažymėtina, kad Atkūrimo įstatymo 12 str. nėra nustatyti laiko kriterijai, t. y. nėra nustatytas laikas, kuris siejamas su žemės užimtumo faktu ar specialaus statuso suteikimo momentu. Žemė negali būti grąžinama natūra, kai ji atitinka valstybės išperkamos žemės kriterijus, nepriklausomai nuo to, kada šie kriterijai atsirado.

Pabrėžtina, kad šio ginčo nagrinėjimo metu ginčo žemės sklypo detalusis planas jau yra patvirtintas, taigi jo priskyrimas valstybės išperkamai žemei yra išspręstas galutinai. Teisėjų kolegija aiškino pareiškėjams teisę ginčyti administracinį aktą, kuriuo detalusis planas buvo patvirtintas, tačiau pareiškėjai šia teise naudotis atsisakė, nurodydami, kad tai nėra kliūtis nuosavybės teisių atkūrimui ir jo paėmimui visuomenės poreikiams. Kolegijos vertinimu, tais atvejais kai yra patvirtintas teritorijos, kurioje yra pašomas grąžinti natūra žemės sklypas, detalusis planas ir jame yra nurodytos aplinkybės, išvardintos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio punkte, žemės sklypas negrąžintinas natūra, o valstybės išperkamas (Administracinių teismų praktika Nr. 8, p. 497.)

Pažymėtina, kad pareiškėjų reikalavimai yra prieštaringi. Pareiškėjai prašo įpareigoti atsakovus vykdyti ginčo žemės nuosavybės teisių atkūrimą natūra, sutikdami, jog šiai žemei yra išreikštas aiškus visuomenės poreikis, o išsprendus nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, prašo įpareigoti vykdyti detaliuoju planu suplanuoto ginčo žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūras. Akivaizdu, kad pareiškėjai keliamais reikalavimais siekia finansinės naudos – jų netenkina kompensacija už valstybės išperkamą žemę, todėl jie siekia žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams ir kompensacijos pinigais pagal rinkos vertę. Beje, šią aplinkybę jie nurodė ir skunde. Kaip jau buvo minėta ta aplinkybė, jog žemės sklypui yra išreikštas konkretus visuomenės poreikis, kad ji yra valstybės išperkama, leidžia daryti išvadą, jog žemė negali būti grąžinama natūra ir tapti jų privačia nuosavybe. Pareiškėjų argumentai, kad prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo metu ginčo teritorijai nebuvo visuomenės poreikio, todėl pirmiausia nuosavybės teisės į sklypą turėjo būti atstatytos pretendentams, o tik po to jau galėjo būti sprendžiamas klausimas dėl įpėdiniams priklausančio žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams, nepagrįsti. Kaip jau buvo minėta, pagal Atkūrimo įstatymo 12 str. žemė negali būti grąžinta natūra, kai ji atitinka valstybės išperkamo miško kriterijus nepriklausomai nuo to, kada šie kriterijai atsirado (pvz., LVAT 2005 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-731/2005). Šiuo aspektu pažymėtina tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime taip pat konstatavo, jo teisingas atlyginimas už turtą, kuris buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, negali būti sutapatinamas su teisingu atlyginimu už nuosavybę, kuri paimama visuomenės poreikiams.

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 07 03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija) teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo nuoseklios ankstesnės, šioje srityje dominuojančios ir teismo sprendime minimos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime pabrėžė, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtą administracinę bylą. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų bazės matyti, kad Lietuvos Vyriausias administracinis teismas 2010 m. vasario 1 d. išnagrinėjo administracinę bylą Nr. A-438-305/2010 pagal pareiškėjos A. M. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybei, Kauno apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. M., Z. J. M., J. K. dėl sprendimų panaikinimo. Nurodytoje administracinėje byloje ginčas buvo kilęs dėl to paties žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini). Tiek paminėtoje, tiek ir nagrinėjamoje byloje panašios ne tik reikšmingos faktinės aplinkybės ir argumentai, kuriais šalys grindžia savo reikalavimus, bet ir patys reikalavimai. Išnagrinėtoje administracinėje byloje pareiškėja vienu iš reikalavimų taip pat prašė įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją pateikti Kauno miesto žemėtvarkos skyriui kartografinėje medžiagoje informaciją apie laisvą nesuplanuotą V. M. žemę prie (duomenys neskelbtini). Tokiu atveju, esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui administracinėje byloje Nr. A-438-305/2010, kurioje reikšmingos aplinkybės iš esmės tapačios, spręstina dėl šiame procesiniame dokumente nustatytų faktų reikšmės nagrinėjamai administracinei bylai.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog procesinės teisės normos įtvirtina teismo sprendimo res judicata galią (ABTĮ 37 str. 2 d. 4 p., 96 str. 4 d., 101 str. 2 p.), taip pat nustato ir teismo sprendimu nustatytų faktų prejudicinę reikšmę (ABTĮ 58 str. 2 d.). Nustatyti prejudiciniai faktai palengvina įrodinėjimo procesą kitoje byloje. Bylą nagrinėjantis teismas, remdamasis teismo sprendimu, priimtu kitoje byloje, kurioje dalyvauja tos pačios šalys, visais atvejais turėtų remtis konkrečiomis proceso teisės normomis ir nurodyti, kokią procesinę reikšmę turi priimtas teismo procesinis sprendimas kitoje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-608/2013).

Nagrinėjamu atveju yra aktuali būtent ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies reikalaujamas tų pačių asmenų bylose dalyvavimas yra būti­na sąlyga šios analizuojamos taisyklės taikymui, tačiau paminėta norma nenumato, kad atitinkamo subjekto procesinė padėtis abejose bylose būtų tapati, taip pat neturi reikš­mės, ar toks subjektas dalyvavo teismo posėdžiuose, o svarbu tai, kad toks asmuo būtų įtrauktas byloje dalyvaujančiu asmeniu (2011 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-3020/2011). Aktualios procesinės normos taikymo aspektu pabrėžtina ir tai, kad išnagrinėtoje administracinėje byloje ir nagrinėjamoje byloje vienas iš ginčo dalykų yra tas pats, todėl sprendžiant dėl ABTĮ 58 str. 2 d. nuostatų taikymo, kolegija konstatuoja, kad administracinėje byloje Nr. A-438-305/2010 nustatyti faktai šiuo aspektu laikytini prejudiciniais nagrinėjamai bylai. Akcentuotina ir tai, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi teisės revizuoti jau įsiteisėjusio teismo sprendimo, t. y. įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa nepaneigiamas, nenuginčijamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-2778/2011).

Lietuvos Vyriausias administracinis teismas 2012 m. birželio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-2186/2012 konstatavo: „kitose bylose galima remtis teismo nustatytais prejudiciniais faktais, jeigu nustatyti faktai buvo konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku“, o 2012 m. kovo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-229/2012 pabrėžė: „Kitoje byloje nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią, tačiau tik tokioje apimtyje, kiek minėtoje byloje nustatyti faktai sudarė įrodinėjimo dalyką (ABTĮ 58 straipsnis). Taigi, svarbiausia yra tai, kad nustatinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bei esminį panašumą turinčiose bylose, ir kad pirmiau išnagrinėtoje byloje nebūtų dirbtinai įrodinėjami tie faktai, kurie kitoje byloje būtų laikomi prejudiciniais. Teisinio fakto buvimas kito įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu (motyvu) atleidžia teismą nuo šių teisinių faktų esmės atskleidimo.

Kolegijos vertinimu, teismo priimtame 2010 m. vasario 1 d. procesiniame sprendime įrodinėjimo dalyko dalis buvo fakto, reikšmingo bei aktualaus ir nagrinėjamoje byloje, nustatymas bei konstatavimas – ar Kauno miesto savivaldybės administracija įpareigotina pateikti Kauno miesto žemėtvarkos skyriui kartografinėje medžiagoje informaciją apie laisvą nesuplanuotą V. M. žemę prie (duomenys neskelbtini). Minėtu 2010 m. vasario 1 d. sprendimu teismas administracinėje byloje surinktų įrodymų pagrindu konstatavo, kad yra atliekamos ginčo teritorijos (žemės sklypo) į kurią nuosavybės teises pretenduoja atkurti pareiškėja, detaliojo plano rengimo procedūros, todėl ginčo žemės grąžinimas natūra nėra galimas, nes nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad ši žemė yra laisva (neužstatyta) ir gali būti grąžintina natūra. Teisėjų kolegija pažymi, kad aptariamame Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo sprendime jau buvo konstatuotos ir nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybes, kurios pripažintinos prejudiciniais faktais.

Pareiškėjai keliamais reikalavimais prašo įpareigoti atsakovus atlikti atitinkamus veiksmus.

Įpareigojimas atlikti veiksmus reiškiamas, kai atsisakoma ar vilkinama atlikti veiksmus. Pareiškėjų nuomone, atsakovas nepagrįstai priskiria ginčo žemę valstybės išperkamai ir vilkina procedūras, neteisėtai neformuodamas žemės sklypo dalies, esančios prie (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisių atkūrimui.

Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos Vyriausias administracinis teismas, atsisakymas atlikti veiksmus ir vilkinimas atlikti veiksmus, kaip teisinės sąvokos, nėra tapačios. Pirmuoju atveju atsisakymas atlikti veiksmus yra vienas iš viešojo administravimo subjektui leistinų veiksmų, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijimas ir tai sudaro bylos nagrinėjimo dalyką. Antruoju atveju viešojo administravimo subjektas neatlieka visų ar dalies veiksmų, kuriuos jam priskirta atlikti. Šiuo atveju bylos nagrinėjimo dalyką sudarytų aplinkybių, ar viešojo administravimo subjektas buvo kompetentingas atlikti tam tikrus veiksmus, ar jam priskirtus klausimus sprendė įstatymų nustatyta tvarka ir laiku, nustatymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-406/2003, ,,Administracinių teismų praktika“ Nr. 4, P. 296). Kolegija, vertindama reiškiamų reikalavimų pobūdį, atsižvelgdama į pačių pareiškėjų argumentus, teigiant jog atsakovai nepagrįstai ginčo žemę priskiria natūra negrąžinamai žemei, daro išvadą, kad pareiškėjai nesutinka su atsakovo atsisakymu atlikti veiksmus, kuris, jų nuomone, yra išreikštas Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2013 m. liepos 8 d. d. rašte Nr. 70-2-1910 „Informacija dėl laisvos (neužstatytos) žemės (dokumentų bylos Nr. 780)“.

Apibendrinant tai, kas pasakyta aukščiau bei vertinant visus byloje surinktus reikšmingus duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, jog teisinių pagrindų, leidžiančių sutikti su pareiškėjų argumentais ir pripažinti, jog ginčo žemės sklypas nepagrįstai priskirtas valstybės išperkamai žemei pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nėra. Atsakovas įrodė, kad pareiškėjų nurodytam žemės sklypui taikytinas visuomenės interesų prioritetas prieš buvusio savininko ir pareiškėjų teisėtus interesus, kad yra realus ir pagrįstas visuomenės poreikis, kuris objektyviai negali būti patenkintas kitaip, kaip negrąžinant pretendentams šių žemės sklypų, todėl pagrįstai šią teritoriją pripažino valstybės išperkama. Konstatavus, kad ginčo žemė yra valstybės išperkama, visi pareiškėjo skunde keliami reikalavimai pripažintini kaip nepagrįsti ir atmestini.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1d. 1 p., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.