- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-08-21
- Bylos Nr.
- 2A-1611-260/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Raimondas Buzelis
- Atsakovas
- V. P.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“
- Kategorijos
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo teisėjas Raimondas Buzelis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. P. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-71-896/2013 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“, veikiančio uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ vardu, ieškinį atsakovui V. P. dėl skolos priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu (b. l. 1, t. I) ir prašė priteisti iš atsakovo 1 094,87 Lt skolą, 72,32 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 71 Lt žyminio mokesčio bei 3 Lt už Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą (b. l. 1, t. I). Ieškinyje nurodė, kad atsakovas gyvena name, adresu (duomenys neskelbtini), kuriam ieškovė centralizuotai tiekia šilumą. Atsakovo butas yra atjungtas nuo centralizuotai teikiamos šilumos, tačiau jis gyvena name, kuriame kiti namo gyventojai gauna centralizuotą šilumą ir dėl to už laikotarpį nuo 2010-10-01 iki 2012-08-31 susidarė atsakovo 1094,87 Lt skola už namo bendro naudojimo šildymą. Dėl prievolės nevykdymo atsakovui yra paskaičiuota 72,32 Lt delspinigių.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu (b. l. 24-25, t. I) ieškinį prašė atmesti kaip nepagrįstą, ieškovę nubausti 20 000 Lt bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, ieškovo atstovei D. J. skirti baudą už dokumentų klastojimą ir melagingus parodymus. Atsakovas atsiliepime teigė, kad ieškovė neįrodė, jog ginčo namo patalpos šildomos centralizuotai. Tai, kad šios patalpos nėra centralizuotai šildomos, kad jose nėra ir niekada nebuvo jokių šildymo prietaisų, nustatyta Vartotojų teisių apsaugos tarnybos. Tarnyba taip pat konstatavo, kad ieškovės taikoma skaičiavimo metodika neatitinka esamos padėties. Taip pat nurodė, kad izoliuotas vamzdis nėra šildymo prietaisas, rūsyje esantys izoliuoti vamzdžiai yra skirti tiekti šilumą į butus, kurie naudojasi centralizuotu šildymu, o už šią sunaudotą šilumą atsiskaito butų savininkai. Neteisinga reikalauti mokėti už kituose butuose sunaudotą šilumą, kurios atsakovas negauna. Be to, ginčas kilęs ne tik dėl skolos, bet ir dėl patalpų šildymo ar nešildymo, dėl šilumos apskaitos bei jos paskirstymo, jų parinkimo metodų ir sutarčių sudarymo, todėl ieškovė įstatymų nustatyta tvarka privalėjo pasinaudoti privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, tačiau ja nepasinaudojo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 19 d. sprendimu (b.l. 162-168, t. I) ieškinį tenkino visiškai, priteisė ieškovei UAB „Litesko“ iš atsakovo V. P. 1094,87 Lt skolą, 72,32 Lt delspinigių, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą (skolą bei delspinigius) nuo bylos iškėlimo teisme (2012-10-30) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 74 Lt bylinėjimosi išlaidų, taip pat priteisė iš atsakovo 10,85 Lt pašto išlaidų valstybei.
Teismas iš Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau VVTAT) 2011-03-31 protokolo nustatė, jog buvo svarstytas Seimo nario M. V. prašymas dėl UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ atsakovui siunčiamų sąskaitų už šildymą pagrįstumo. Valstybinė energetikos inspekcija (toliau VEI) 2011-03-07 raštu Nr. (17)2R-149 informavo VVTAT, kad nors atsakovas yra atsijungęs nuo daugiabučio namo centrinio šildymo sistemos, privalo apmokėti jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti. Tačiau VEI įpareigojo ieškovą nuo 2010 m. lapkričio mėn. perskaičiuoti atsakovo butui priskiriamą šilumos kiekį, o tuo pačiu ir priskaičiuotas mokėjimo sumas už butui tenkančių pastato bendrojo naudojimo patalpų šildymą, naudojant tik tų buto patalpų plotą, kurios buvo šildomos iki centrinio šildymo atjungimo, kadangi nustatant, koks šilumos kiekis bendrojo naudojimo patalpų šildymui priskiriamas atsakovo butui, skaičiavimuose turi būti naudojamas tas buto naudingas plotas, kuris iki atjungimo buvo šildomas nuo bendros namo šildymo sistemos. Atsakovui priklausančio priestato (pastatyto 1999 m. kovo mėn.), plotas neturi būti įtrauktas į buto bendrą naudingąjį plotą, nes pradinėje pastato projektinėje dokumentacijoje šis plotas nebuvo įtrauktas į bendrą pastato šildomą plotą. Atsižvelgiant į nurodytą, atsakovo skundas buvo tenkintas dalinai.
Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas atmetė atsakovo argumentą, kad ieškovė nesilaikė išankstinės privalomos skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos, kadangi ieškovės reikalavimas kildinamas iš prievolinių teisinių santykių, o Valstybinei energetikos inspekcijai tokio pobūdžio ginčų nagrinėti nėra priskirta. Nurodė, kad tokius ginčus, vadovaujantis CPK 22 straipsnio 1 dalimi, nagrinėja teismas. Atsakovas remiasi netinkamais teismų praktikos pavyzdžiais, nes tiek civilinėje byloje Nr. 2-6424-797/2012, tiek civilinėje byloje Nr. 2-5471-821/2012 teismai ieškinius paliko nenagrinėtus todėl, kad tarp šalių buvo kilęs ginčas ne tik dėl skolos už patiektą šilumą bei karštą vandenį priteisimo, bet ir dėl to, ar atsakovai teisėtai pakeitė jiems priklausančių butų šildymo būdą. Kadangi nagrinėjamoje byloje ginčas kilo tik dėl skolos priteisimo, jis nepatenka į sritį ginčų, kurių išsprendimui Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalis numato privalomą ikiteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką. Be to, teismas sutiko su ieškovės argumentu, kad ginčą tarp šalių dėl mokėjimo už bendro naudojimo šildymą proporcingai atsakovo turimai turto daliai 2011-03-07 sprendimu Nr. 17(2R)-149 jau yra išsprendusi VEI. Aplinkybė, jog inspekcija pasisakė dar neįsigaliojus privalomai ginčų nagrinėjimo tvarkai, neturi teisinės reikšmės, kadangi nuo 2012-01-01, kuomet išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka tapo privaloma, faktinės šalių santykių aplinkybės nepasikeitė.
Teismas taip pat nustatė, kad atsakovui bendrąja daline nuosavybe priklausančiame name bendrojo naudojimo patalpas sudaro laiptinė ir rūsio patalpos. Iš šalių paaiškinimų, byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad laiptinėje nėra sumontuoti šildymo įrenginiai – radiatoriai, bendro naudojimo patalpos yra šildomos ne tik nuo juose įrengtų radiatorių, bet ir nuo namo bendrosios šildymo sistemos šilumos vamzdynų paviršių bei per šildomas patalpų sienas, todėl šiluma yra suvartojama ne tik bendro naudojimo patalpose, bet ir bendruose šilumos įrenginiuose, kurie bendros dalinės nuosavybės teise priklauso atsakovui. Bylos nagrinėjimo metu taip pat buvo nustatyta, kad rūsio patalpose yra išvesti izoliuoti šildymo vamzdžiai, kuriais tiekiama šilumos energija į namo butus (išskyrus atsakovo butą). Teismas konstatavo, kad pagal įstatymuose, reglamentuojančių daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigas bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, įtvirtintą bendrąją taisyklę, atsakovas privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti, kadangi yra savininkas bendrosios dalinės nuosavybės daugiabučiame gyvenamajame name. Teismas taip pat išaiškino, kad vadovaujantis Ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 „Dėl Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 70-3201), laikotarpiu, už kurį prašoma priteisti skolą (2010-10-01 – 2013-08-31), šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis laikoma sudaryta pagal standartines sąlygas tarp šalių nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos, jeigu iki tol šalys nesudarė šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties pagal individualiai aptartas sąlygų. Todėl sutartį nagrinėjamu atveju tarp šalių teismas laikė buvus sudarytą konkliudentiniais veiksmais.
Teismas rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004 bei 2009 m. rugsėjo 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2009, kad daugiabučio namo butų savininkai turi dvejopą padėtį šilumos energijos vartojimo atžvilgiu. Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių, yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas. Kaip vartotojas, abonentas turi apmokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Tiekiama į namą šilumos energija yra naudojama bendrosioms patalpoms šildyti, todėl visa į namą tiekiama energija turi būti apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnį, daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Atsižvelgdamas į nurodytą, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog, nors atsakovo butas nėra šildomas centriniu šildymu, jam tenka prievolė apmokėti jam tenkančią dalį šilumos, suvartojamos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti. Daugiabučio namo gyventojai turi teisę nuspręsti dėl bendrosios nuosavybės teisių įgyvendinimo, taip pat ir dėl išlaidų pasidalijimo už bendrai suvartotą šilumos kiekį daugiabučiame name, tačiau nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad ginčo daugiabučio namo butų savininkai šia teise pasinaudoję nėra, atsakovas nepateikė teismui duomenų, kad jis būtų bendru susitarimu su kitais gyvenamojo namo bendraturčiais, visiškai ar iš dalies atleistas nuo šilumos energijos, tenkančios gyvenamojo namo bendro naudojimo patalpoms šildyti, mokėjimo. Todėl teismas sprendė, kad atsakovo pareiga mokėti už šilumą, tenkančią bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, atsiranda iš pareigos išlaikyti turtą. Pripažinęs, kad ieškovės reikalavimas atsakovui sumokėti už jam tenkančią bendrojo naudojimo patalpų šildymui sunaudotos šilumos dalį, yra pagrįstas, teismas iš atsakovo priteisė ir 72,32 Lt delspinigių bei 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Patenkinęs ieškinį, teismas atmetė atsakovo prašymus dėl baudos skyrimo ieškovei už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu (b. l. 1-25, t. II) atsakovas V. P. prašo sprendimą panaikinti ir ieškinį palikti nenagrinėtu bei skirti ieškovei iki 20000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Ieškovė neįrodė, kad ginčo patalpos yra šildomos centralizuotai. Visos namo bendro naudojimo patalpos niekada nebuvo ir nėra centralizuotai šildomos, o šilumos energijos tiekimo standartinės sąlygos nebegalioja nuo 2012-10-01, įsigaliojus Energetikos ministro 2012-08-14 įsakymui Nr. 4-818 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003-06-30 įsakymo Nr. 4-260 „Dėl šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų patvirtinimo ir jį keitusių įsakymų pripažinimo netekusiais galios“. Šios sutarties ieškovė tinkamai nevykdė ir pažeidinėjo, pateikdama klaidingas sąskaitas už faktiškai nešildomas bendro naudojimo patalpas pagal ieškovės neteisėtai pritaikytus šilumos paskirstymo metodus, o šilumos ir karšto vandens apskaitą name vykdė nesilaikydama teisinės metrologijos reikalavimų. Atsakovas įrodė, kad (duomenys neskelbtini) bendro naudojimo patalpos nėra ir nebuvo šildomos centralizuotai, nes jose nėra ir niekada nebuvo šildymo įrenginių. Tai raštu patvirtino Vartotojų teisių apsaugos tarnyba ir namo gyventojai, žodžiu patvirtino UAB „Litesko“ liudytojas, tačiau teismas šių atsakovo įrodymų nevertino. Dėl to ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtu arba atmestas kaip nepagrįstas, o ieškovei turi būti skirta bauda iki 20000 Lt už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, t. y. pareiškus visiškai nepagrįstą ieškinį.Ieškovė nesilaikė privalomos išankstinės ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Ginčams dėl šilumos paskirstymo metodo taip pat yra nustatyta privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalį. Teismas nepagrįstai sprendė, kad privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka buvo pasinaudota 2011-03-07, kai ginčą tarp šalių sprendė Valstybinė energetikos inspekcija, nors tuo metu išankstinė privaloma tvarka negaliojo. Valstybinės energetikos inspekcijos 2010-2011 metų atsakymai į atsakovo paklausimus negali būti prilyginami išankstinės bylos sprendimo ne teisme tvarkai dar ir dėl to, kad negaliojant Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies pataisai, šios institucijos atsakymas negalėjo turėti sprendimo privaloma išankstine tvarka galios. Tokiu būdu teismas pažeidė pamatinį teisės principą – įstatymas atgal negalioja, taip pat padarė materialinės ir procesinės teisės pažeidimus bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Privalomos išankstinės bylos sprendimo ne teisme tvarkos instituto taikymo nepaisymas yra pagrindas sprendimą naikinti ir bylą nutraukti arba pareiškimą palikti nenagrinėtą. Šilumos ūkio įstatymas nereglamentuoja išankstinės privalomos skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos, nes reglamentuoja tik pasirinktinę skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką, kuri nėra tapati privalomai tvarkai. Ieškovė tvirtina, kad Šilumos ūkio įstatymas kaip specialusis įstatymas turi viršenybę Energetikos įstatymo kaip bendrojo įstatymo atžvilgiu, tačiau tokios viršenybės Šilumos ūkio įstatymas nenustato, išimčių nenumato ir Energetikos įstatymas. Abu šie įstatymai laikytini specialiaisiais bendrojo – Civilinio proceso kodekso – atžvilgiu. Teismas netinkamai kvalifikavo ginčo pobūdį ir mastą. Atsakovas ginčija ieškovės nurodytą aplinkybę, kad ginčo bendro naudojimo patalpos šildomos centralizuotai, taip pat ginčija ieškovės pritaikytos šilumos paskirstymo metodo teisėtumą ir pagrįstumą, be to, ieškovė neigia atsakovo tvirtinimus, kad ieškovė šilumos energiją apskaitė pagal metrologinių patikrų neturinčius apskaitos prietaisus. Atsižvelgiant į tai, tikrasis bylos nagrinėjimo dalykas yra ne tik įsiskolinimas už bendro naudojimo patalpų šildymą, bet ir šilumos apskaita, jos paskirstymo metodai ir parinkimo aplinkybės. Šiuo klausimu plačiau pasisakė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2011. Šiuo atveju šalių ginčui taikytinos tiek Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2, tiek to paties straipsnio 3 dalyje nustatyta privaloma išankstinė ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka. Ieškovė nepagrįstai tvirtina, kad atsakovas privalo mokėti už centralizuotai nešildomas bendro naudojimo patalpas pagal CK 4.76 straipsnį, reglamentuojantį bendraturčių prievolę tinkamai prižiūrėti bendrą turtą. Sprendžiant dėl daugiabučio gyvenamojo namo butų savininkų, kaip bendrojo naudojimo objektų bendraturčių, prievolės prižiūrėti bendrą turtą svarbu atriboti, kurios išlaidos yra skirtos bendram turtui išlaikyti ir išsaugoti, o kurios – butų savininkų poreikiams tenkinti. Pastaruoju atveju tai būtų paslaugų vartojimo santykiai, kuriuos reglamentuoja ne daiktinės, o prievolių teisės normos (LAT 2006-05-03 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-309/2006). Šioje civilinėje byloje svarbu nustatyti, kurios ieškinyje nurodytos išlaidos buvo skirtos tik turtui išlaikyti ir saugoti. Akivaizdu, kad tai yra išlaidos laiptinių valymui, šilumos ir sistemų priežiūra, tačiau prie šių išlaidų negalima priskirti įmokų už šilumos energiją, šaltą ir karštą vandenį, cirkuliaciją, ypač kai bendros patalpos nėra centralizuotai šildomos. Pastarosios įmokos yra susijusios ne su gyvenamojo namo išlaikymu ir išsaugojimu, o su name gyvenančių asmenų vartojimo poreikių patenkinimu. Todėl ieškovė privalėjo atskirti išlaidas, skirtas bendro naudojimo objektų priežiūrai, nuo išlaidų, skirtų butų savininkų vartojimo poreikiams tenkinti. Ieškovė nepagrįstai ir neteisėtai parinko ir taiko atsakovo name Komisijos metodus Nr. 4 ir Nr. 5, nors atsakovas pateikė įrodymus, kad bendro naudojimo patalpos nėra centralizuotai šildomos. Ieškovė taip pat nepagrįstai nusprendė, kad bendro naudojimo patalpos gali būti šildomos ne tik šildymo prietaisais, bet ir kitais nenustatytais būdais. Ieškovės argumentai, kad bendro naudojimo patalpos yra šildomos centralizuotai, nes per jas eina centralizuoto šildymo vamzdynai, atmestini, nes šilumos perdavimo įrenginiai (vamzdynai) nėra skirti patalpų šildymui. Nors atsakovo name esanti pastato šildymo ir karšto vandens sistema laikoma pastate įrengtas techninių priemonių kompleksu, skirtu į pastatą perduotai arba pastate gaminamai šilumai ir (ar) karštam vandeniui į patalpas pristatyti, tačiau bendro naudojimo nesant šildymo prietaisų, atsakovas nelaikytinas centralizuoto šildymo vartotoju, nes jam dalinės nuosavybės teise priklausančiose bendro naudojimo patalpose nėra naudojami jokie šildymo prietaisai, nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų.Ieškovė taip pat neteisėtai ir nepagrįstai priskaičiavo delspinigius, nes delspinigiai nėra numatyti jokioje sutartyje dėl centralizuotai nešildomų bendro naudojimo patalpų šildymo, o įstatymas jokių palūkanų ir (arba) delspinigių nenumato. Dėl šios priežasties ieškovė neturi teisės reikalauti nei palūkanų, nei delspinigių.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 32-38, t. II) ieškovė UAB „Litesko“, atstovaujama UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad apeliacinis skundas grindžiamas naujomis aplinkybėmis, jame keliami nauji reikalavimai, nurodoma, kad sprendimas naikintinas pagrindais, kurie nebuvo keliami pirmosios instancijos teisme. Ieškovės kaip šilumos tiekėjo valia, kam priskirti šilumą, kiek jos priskirti ir kokiu būdu, yra visiškai apribota ir aiškiai reglamentuota teisės aktų. Atkreipia dėmesį, kad šalių ginčą dėl privalomumo mokėti atsakovui už bendro naudojimo šildymą proporcingai turimai turto daliai 2011-03-07 sprendimu Nr. 17(2R)-149 jau yra išsprendusi Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos, kuri atsakovo skundą atmetė dalyje, jog jam ieškovė neteisėtai priskaičiuoja mokėjimo sumas už pastato bendrojo naudojimo patalpų šildymą. Atsakovas šio sprendimo neskundė nei administracinių ginčų komisijai, nei administraciniam teismui. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2011-08-24 sprendimu Nr. R2-1668 taip pat išnagrinėjo atsakovo skundą dėl mokėjimų už bendrojo naudojimo patalpas patalpų šildymą nuo pastato šildymo sistemos atsijungusiems vartotojams bei nustatė, kad šilumą ieškovė skirsto vadovaujantis galiojančių teisės aktų nuostatomis, todėl pakartotinis ginčo nagrinėjimas dėl tęstinio įsiskolinimo už teikiamą šilumos energiją ikiteismine tvarka pažeistų CPK 7 straipsnyje įtvirtintus proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus. Aplinkybė, jog VEI ir Komisija dėl aukščiau nurodytų klausimų pasisakė dar neįsigaliojus privalomai ginčų nagrinėjimo tvarkai neturi teisinės reikšmės, kadangi nuo to, ar tvarka privaloma, ar ne, nepriklauso institucijų išsakoma pozicija teisės aktų sureguliuotais klausimais, kadangi nuo 2012-01-01, kuomet išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka tapo privaloma, šių institucijų kompetencija, jos ribos, apibrėžtos priėmus Šilumos ūkio įstatymą ir jo pakeitimus, nesikeitė. Todėl šiuo atveju liko išspręsti tik skolos priteisimo klausimą, kurį teisės aktų nustatyta tvarka yra įgalioti spręsti tik teismai. Ieškovė neginčija aplinkybės, kad atsakovo butui šilumos energija nėra tiekiama, tačiau jis išlieka daugiabučio namo bendrasavininku ir jam lieka galioti teisės aktuose įtvirtintos bendraturčių teisės ir pareigos. Atsakovas klaidina teismą, kad bendro naudojimo patalpose yra įrengtas vietinis šildymas. Nors ginčo namo laiptinėse šilumos prietaisai yra demontuoti, atjungti namo bendro naudojimo patalpų šildymą nuo centralizuotos šildymo sistemos yra technologiškai ir fiziškai neįmanoma, neatjungus viso namo. Bendro naudojimo patalpos yra šildomos ne tik nuo juose įrengtų radiatorių, bet ir nuo namo bendros šildymo sistemos šilumos vamzdynų paviršių bei per šildomas patalpų sienas. Be to, šiluma, suvartota bendro naudojimo patalpoms šildyti, yra suprantama plačiai, t. y. visa šiluma, suvartota daugiabučio namo bendro naudojimo patalpose ir įrenginiuose (įskaitant ir tą šilumą, kurią atiduoda izoliacinė medžiaga padengti namo šildymo vamzdynai, kurie bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso visiems daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams, bei tą šilumą, kurią į bendro naudojimo patalpas (laiptinę) atiduoda šildomų patalpų sienose įmontuoti šildymo vamzdžiai). Pagal šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir skirstymo metodą Nr. 5, aplinkybė, jog atsakovo laiptinėje nėra šildymo prietaisų, nėra reikšminga priskiriant šilumą bendro naudojimo patalpoms. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, metodą šilumos vartotojai pasirenka Civilinio kodekso nustatyta tvarka iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Be to, namo bendraturčiai turi teisę patys nuspręsti dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo, taip pat ir dėl išlaidų pasidalijimo už name bendrai suvartotą šilumos kiekį. Teisė skaičiuoti delspinigius ieškovei atsirado pagal 1995-01-25 Vyriausybės nutarimą Nr. 24, kuris atskiras normas nustato privačioms įmonėms ir valstybinėms įmonėms. 1995-01-26 buvo patvirtintas (įsigaliojo 1995-02-08) įstatymas dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims, kuris nustatė pareigą fiziniams asmenims mokėti delspinigius už neapmokėtas paslaugas savivaldybės ir valstybės įmonėms. Nutarimas buvo pakeistas 1996-08-13 įstatymu Nr. I-1493, kuriuo delspinigių suma nuo 0,02 procento padidinta iki 0,04 procento. Šio pakeitimo pagrindu 1996-10-04 Vyriausybės nutarimu Nr. 1161 pakeistas aukščiau nurodytas Vyriausybės nutarimas Nr. 24, taip pat pakeičiant palūkanų normas, o ne subjektų, galinčių skaičiuoti delspinigius, ratą. Ieškovės teisės į ieškinio pareiškimą CPK nustatyta tvarka įgyvendinimas nėra susijęs su piktnaudžiavimu, todėl atsakovo prašymas skirti ieškovei baudą yra visiškai nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d. 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
Atsakovas V. P. apeliacinį skundą grindžia visa eile argumentų, t.y. kad ieškovė tinkamais įrodymais nepagrindė, kad ji atsakovo gyvenamajam namui centralizuotai tiekia šilumos energiją, kad ieškovė nepagrįstai ir neteisėtai parinko ir taiko atsakovo name mokėjimų už šildymą paskaičiavimo metodus, kad nebuvo laikomasi privalomos išankstinės ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, kad ieškovė neteisėtai ir nepagrįstai priskaičiavo delspinigius.
Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad apeliantas pagrįstai teigia, jog sprendžiant ginčą nebuvo laikomasi privalomos išankstinės ginčo sprendime ne teisme tvarkos.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo ne tik dėl skolos už patiektą šilumą priteisimo, bet ir dėl šilumos paskirstymo (ar tinkamai buvo taikyta šilumos paskirstymo metodika, skaičiuotas mokestis už patalpų šildymui patiektą energiją).
2012 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Energetikos įstatymas, kurio 34 straipsnis reglamentuoja skundų ir ginčų nagrinėjimo tvarką. Šiame straipsnyje nustatyta, kad vartotojų ir energetikos įmonių ginčus išankstine sprendimo ne teisme tvarka pagal savo kompetenciją nagrinėja trys valstybinės institucijos – Vartotojų teisių apsaugos tarnyba, Energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos ir Kainų ir energetikos kontrolės komisija. Nagrinėjamojoje byloje aktualu atriboti Energetikos inspekcijos ir Kainų ir energetikos kontrolės komisijos kompetenciją nagrinėjant vartotojų ir energetikos įmonių ginčus išankstine neteismine tvarka. Minėto straipsnio Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog Valstybinė energetikos inspekcija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo. Be to šių institucijų veiklą nagrinėjant vartotojų ir energetikos įmonių ginčus reglamentuoja Valstybinės energetikos inspekcijos viršininko 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 1V-134 patvirtintas Išankstinės privalomos skundų ir ginčų nagrinėjimo tvarkos aprašas ir Kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. balandžio 14 d. nutarimas Nr.O3-75 Dėl ginčų sprendimo ne teisme tvarkos aprašo. Į šiuos aprašus yra perkeltos Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo ne tik dėl skolos už patiektą šilumą priteisimo, bet ir dėl šilumos paskirstymo (ar tinkamai buvo taikyta šilumos paskirstymo metodika, skaičiuotas mokestis už patalpų šildymui patiektą energiją). Todėl dėl tokio ginčo išsprendimo po 2012 m. sausio 1 d. buvo privalu kreiptis Kainų ir energetikos kontrolės komisiją.
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepagrįstai pripažino, kad ginčas neturėtų būti sprendžiamas Energetikos įstatymo 34 str. nustatyta privaloma ikiteismine tvarka, nes jis (ginčas) yra tik dėl skolos priteisimo. Atsakovas savo atsikirtimus grindžia aplinkybėmis, kad netinkamai buvo taikyta šilumos paskirstymo metodika, skaičiuotas mokestis už patalpų šildymui patiektą energiją, todėl negalima vertinti, kad ginčas tik dėl skolos dydžio.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendime nurodė, jog privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka buvo pasinaudota 2011-03-07, kai ginčą tarp šalių sprendė Valstybinė energetikos inspekcija, nors tuo metu išankstinė privaloma tvarka negaliojo, valstybinės energetikos inspekcijos 2010-2011 metų atsakymai į atsakovo paklausimus negali būti prilyginami išankstinės bylos sprendimo ne teisme tvarkai dar ir dėl to, kad negaliojant Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies pataisai, šios institucijos atsakymas negalėjo turėti sprendimo privaloma išankstine tvarka galios.
Lietuvos Respublikos CPK 296 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad teismas pareiškimą palieką nenagrinėtą, jeigu ieškovas, kreipdamasis į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir dar galima pasinaudoti šia tvarka. Kadangi Lietuvos Respublikos Energetikos įstatymo 34 straipsnyje kreipimosi į vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus nagrinėjančią instituciją terminai nėra nustatyti, privaloma ikiteismine ginčo sprendimo tvarka dar galima pasinaudoti, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo ieškovės ieškinį palikti nenagrinėtą. Marijampolės rajono apylinkės teismui to nepadarius, šio teismo 2013 04 19 sprendimą apeliacinės instancijos teismas panaikina ir ieškinį palieka nenagrinėtą (CPK 326 str. 1 d. 5 p.).
Pripažinęs, kad yra pagrindas ieškinį palikti nenagrinėtą, apeliacinės instancijos teismas dėl apeliacinio skundo argumentų apie ieškovės reikalavimų nepagrįstumą nepasisako, nes jie nelaikytini reikšmingais išsprendžiant atsakovo apeliacinį skundą.
Atsakovo apeliaciniame skunde pareikšto prašymo skirti ieškovei 20000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėms, pareiškiant nepagrįstą ieškinį, apeliacinės instancijos teismas netenkina. Palikus ieškinį nenagrinėtą dėl ikiteisminio ginčo sprendimo tvarkos nesilaikymo, nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pareikštas nepagrįstas ieškinys.
Patenkinus atsakovo apeliacinį skundą, jam iš ieškovės priteistinos turėtos apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos – 71 Lt sumokėtas žyminis mokestis (CPK 93 str.).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies penktuoju punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimą ir ieškinį palikti nenagrinėtą.
Priteisti ieškovui V. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės UAB „LITESKO“ filialo „Marijampolės šiluma“ (j.a.k. 110844810) 71 Lt (septyniasdešimt vieną litą) bylinėjimosi išlaidų.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.