- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-03-08
- Bylos Nr.
- I-546-561/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03331-2017-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Kaminskas, Jolita Rasiukevičienė, Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- A. M.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolitos Rasiukevičienės ir Mildos Vainienės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. M. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti 2017 m. rugpjūčio 25 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriaus (toliau – ir VA VPK) sprendimą Nr. 17-IL-10-03369-e (toliau – Sprendimas); 2) įpareigoti VA VPK iš naujo išnagrinėti A. M. prašymą dėl leidimo nešiotis (laikyti) ginklus išdavimo (toliau – ir Prašymas).
Skunde pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su Sprendimu, nes jis priimtas formaliai neįvertinus sprendimo priėmimui reikšmingų aplinkybių, t. y. pareiškėjas turi galiojantį Medžioklės bilietą (išduotas 1995 m. rugpjūčio 9 d., kurio Nr. 002179). Pareiškėjas, esant medžiotoju, 2005 m. balandžio 28 d. gavo leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (galiojimas iki 2010 m. balandžio 28 d.) bei įsigijo nuosavybėn medžioklei skirtus ginklus: TOZ-87 12x70 No 865390 ir MIDLAND 30-60 No 39625; pareiškėjo prašymas netenkintas remiantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (redakcija 2010 m. lapkričio 18 d.) (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nors aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas nelaikomas nepriekaištingos reputacijos atsirado iki 2010 metų galiojusio Įstatymo redakcijos, kurioje numatyti švelnesni reikalavimai dėl asmens nepriekaištingos reputacijos vertinimo, nei nuo 2011 m. kovo 1 d. įsigaliojusio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto redakcijoje.
Pažymėjo, kad iš Sprendimo turinio matyti, jog atsakovas sprendė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo keliamo nepriekaištingos reputacijos reikalavimo dėl to, jog 2008 m. lapkričio 10 d. Kauno apygardos teismas pripažino pareiškėją kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 181 straipsnio 1 dalį ir jam skyrė 90 parų areštą. Tačiau Sprendimu liko nepasisakyta ir nevertinta, kad aplinkybė, dėl kurios pareiškėjas pagal aktualią Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto redakciją nelaikomas nepriekaištingos reputacijos atsirado iki 2010 m. lapkričio 18 d. Įstatymo redakcijos, kuri įsigaliojo 2011 m. kovo 1 d. Šiuo atveju, iki tol galiojusio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje buvo numatyti švelnesni reikalavimai dėl nepriekaištingos reputacijos vertinimo, kurių prasme pareiškėjas laikomas nepriekaištingos reputacijos. Taigi, atsakovas, priimdamas Sprendimą, turėjo įvertinti, jog aplinkybė, dėl kurios pareiškėjas nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, atsirado iki šiuo metu galiojančio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto redakcijos, dėl ko turėjo būti vertinama, ar neturi būti taikomi ankščiau galiojusio Įstatymo redakcijos reikalavimai dėl nepriekaištingos reputacijos vertinimo. Tačiau būtent tai liko neįvertinta, dėl ko pripažintina, kad atsakovas priėmė neteisėtą ir dėl to naikintiną Sprendimą. Pareiškėjo teigimu, Sprendimas yra nepagrįstas ir neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje keliamų reikalavimų.
2010 m. lapkričio 18 d. Įstatymo pakeitimo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 2 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad „Šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.“; Pakeitimo įstatymo 2012 m. birželio 29 d. redakcijoje buvo pakeistas 2 straipsnio 4 punktas, kuriame nurodyta, jog „Šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.“
2016 m. vasario 2 d. Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinta, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją asmenims, turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie šiuos ginklus įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), ir 2011 m. sausio 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus, nuo 2012 m. liepos 12 d. turi būti taikomi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai, o ne nustatytieji Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Nuo Konstitucinio Teismo Nutarimo priėmimo ir paskelbimo dienos 2010 metų Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies redakcija, įsigaliojusi 2012 m. liepos 12 d., yra negaliojanti ir negali būti taikoma (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnis). Todėl pareiškėjo atžvilgiu yra taikoma ankstesnė 2010 metų Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies redakcija (įsigaliojusi 2011 m. kovo 1 d.), numatanti, jog „Šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.“ Pareiškėjo įsitikinimu, tai reiškia, jog, vadovaujantis 2010 metų Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi (2011 m. kovo 1 d. redakcija), pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikomi griežtesni apribojimai, numatyti esamos redakcijos Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje, inter alia (be kita ko) 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte, ir turi būti taikomos iki 2011 m. kovo 1 d. galiojusios įstatymo 18 straipsnio nuostatos (2010 m. liepos 1 d. redakcija), nes: pareiškėjas iki 2010 metų Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.) buvo įsigijęs ginklus ir turėjo juos nuosavybės teise (tai įrodo pridedamas pareiškėjui ankščiau išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus); aplinkybės, dėl kurių nagrinėjamu atveju tariamai galėtų būti taikomi apribojimai, t. y. 2008 m. lapkričio 10 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu pareiškėjo pripažinimas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 181 straipsnio 1 dalį taip pat atsirado iki 2010 metų Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo.
Pareiškėjas atitinka 2010 metų Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies redakcijoje, įsigaliojusioje 2011 m. kovo 1 d., nustatytų sąlygų visumą, kuriai esant pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikomi griežtesni įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyti apribojimai ir turi būti taikomos iki 2011 m. kovo 1 d. galiojusios įstatymo 18 straipsnio nuostatos (2010 m. liepos 1 d. redakcija).
Pareiškėjas netenkina nė vienos sąlygos pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalį (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija), dėl ko šio įstatymo prasme pareiškėjas būtų laikomas nepriekaištingos reputacijos. Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. rugsėjo 22 d. pažyma dėl įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų apie fizinį asmenį Nr. 14R-34792 patvirtina, kad įtariamųjų, kaltinamųjų registro duomenimis pareiškėjas neteistas.
Žemesnės instancijos teismas
Pažymėjo, jog jo atžvilgiu priėmus 2008 m. lapkričio 10 d. Kauno apygardos teismo nuosprendį, pareiškėjui atlikus jam paskirtą bausmę (90 parų areštą) ir išnykus teistumui, pagal Įstatymo (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies nuostatas jis laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas palaikė skunde ir pateiktuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjo skundą tenkinti visą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjo skundo netenkinti.
Atsiliepime nurodė, kad medžiagos nagrinėjimo metu vadovaujantis Įstatyme Nr. IX-705 (Žin., 2002, Nr. 13-467, Žin., 2010, Nr. 13-614, aktuali redakcija) numatyta tvarka bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), tikslu nustatyti, ar nėra aplinkybių, kurių pagrindu gali būti panaikintas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus, buvo atlikti patikrinimai.
Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjui 2005 m. liepos 26 d. Kauno m. vyriausiasis policijos komisariatas pradėjo ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 23-1-00708-05 pagal požymius veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir LR BK) 181 straipsnio 2 dalyje (turto prievartavimas). 2008 m. lapkričio 10 d. Kauno apygardos teismas pripažino pareiškėją kaltu pagal LR BK 181 straipsnio 1 dalį ir jam skyrė bausmę – 90 parų areštą.
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat atliekant prašymo nagrinėjimo procedūrą, iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) buvo gauta informacija, kad 2017 m. rugpjūčio 22 d. duomenimis iš pareiškėjo vykdomas mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas pagal Šiaulių apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-346-841/2013. Priimant sprendimą, vadovautasi gauta informacija iš VMI prie FM ir Įstatymo 12 straipsnio 12 dalimi.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2016 m. vasario 2 d. nutarime Nr. KT6-N3/2016 „Dėl Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies (2012 m. birželio 29 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 81-4222) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai” (toliau – ir Nutarimas) pripažino, kad Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies tiek, kiek pagal ją asmenims, turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie šiuos ginklus įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), ir 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus, nuo 2012 m. liepos 12 d. turi būti taikomi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai, o ne nustatytieji Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
VA VPK nuomone, Konstitucinis Teismas Nutarime pasisakė apie tai, kad tai yra norma, turinti terminuotą poveikį, ir šiuo metu jau yra praėjęs terminas (iki 2014 m. liepos 1 d.), kai asmenys turėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijai nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti tam tikrų kategorijų ginklus arba leidimą nešiotis ginklus (Įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų). Įstatymo 5 straipsnyje (C kategorijos ginklai) nurodyta, kad C kategorijai priskiriami: 6) dujiniai pistoletai (revolveriai); 7) senovinių ginklų kopijos; 8) šaunamieji ginklai, kurie atitinka kitų kategorijų kriterijus, tačiau joms nepriskiriami dėl nedidelės nukaunamosios galios, ir kurių sviedinio kinetinė energija yra nuo 2,5 J iki 7,5 J.
Pabrėžė, kad pareiškėjas pateikė prašymą (2017 m liepos 31 d.) išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, t. y. dokumentą, patvirtinantį, kad pareiškėjas turi teisę įsigyti, laikyti ir nešiotis prašyme nurodomus ir planuojamus įsigyti ginklus, o būtent: lygiavamzdžius, graižtvinius ir kombinuotus šaunamuosius ginklus medžioklei (leidimas laikyti (nešiotis) ginklus Šiaulių aps. VPK buvo panaikintas 2009 m. kovo 23 d.), leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus 2011 m. vasario 28 d. dienai turėjęs nebuvo, todėl sprendė, jog pareiškėjas nepatenka į asmenų, kuriems taikytinas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. vasario 2 d. nutarimas, ratą ir jo atžvilgiu taikytina Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies redakcija, galiojanti nuo 2012 m. liepos 12 d.
Pažymėjo, kad pareiškėjas 2015 m. gegužės 29 d. kreipėsi į Šiaulių apskrities VPK dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo ir 2015 m. birželio 3 d. pareiškėjui, vadovaujantis Įstatymo (nauja Įstatymo redakcija) 17 straipsnio 2 dalimi, 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu buvo atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, informacijos dėl Šiaulių apskrities VPK sprendimo panaikinimo nėra.
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, priimant sprendimą dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus pareiškėjui neišdavimo, tinkamai įvertino Įstatymo 12 straipsnio 12 dalies (leidimas įsigyti, leidimas laikyti ir leidimas nešiotis B, C kategorijų ginklus neišduodamas fiziniam asmeniui, dėl kurio dėl mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą priimtas sprendimas dėl priverstinio išieškojimo), 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto (B, C, kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos) ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto (nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo), nuostatas.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas palaikė atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjo skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Rašytinė bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. liepos 31 d. pateikė VA VPK Prašymą (b. l. 32), kuriuo prašė išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus: medžioklei (lygiavamzdžiai, graižtviniai ir kombinuoti šaunamieji ginklai).
Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo Prašymą, 2017 m. rugpjūčio 25 d. priėmė Sprendimą, kuriame nurodė, vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu bei 12 straipsnio 12 dalimi (aktuli redakcija), pareiškėjui neišduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklus (b. l. 31 reversas).
Byloje ginčas kilo dėl Sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.
Pažymėtina, kad tarp šalių ginčo dėl faktinių aplinkybių nėra.
Šalys gi nesutaria dėl Įstatymo, Pakeitimo įstatymo taikymo, t. y., pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju, turėtų būti vadovaujamasi Konstitucinio Teismo Nutarimu ir taikoma ankstesnė 2010 metų Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies redakcija (įsigaliojusi 2011 m. kovo 1 d.), numatanti, jog „Šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.“; vadovaujantis 2010 metų Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi (2011 m. kovo 1 d. redakcija), pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikomi griežtesni apribojimai, numatyti esamos redakcijos Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje, inter alia 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte, ir turi būti taikomos iki 2011 m. kovo 1 d. galiojusios įstatymo 18 straipsnio nuostatos (2010 m. liepos 1 d. redakcija), nes: pareiškėjas iki 2010 metų Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.) buvo įsigijęs ginklus ir turėjo juos nuosavybės teise; aplinkybės, dėl kurių nagrinėjamu atveju tariamai galėtų būti taikomi apribojimai, t. y. 2008 m. lapkričio 10 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu pareiškėjo pripažinimas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 181 straipsnio 1 dalį taip pat atsirado iki 2010 metų Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo.
Atsakovas teigė priešingai – pareiškėjas leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus 2011 m. vasario 28 d. turėjęs nebuvo, todėl nepatenka į asmenų, kuriems taikytinas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. vasario 2 d. nutarimas, ratą ir jo atžvilgiu taikytina Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies redakcija, galiojanti nuo 2012 m. liepos 12 d.
Sprendimas priimtas, remiantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 12 straipsnio 12 dalies, 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatomis.
Įstatymo 12 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad leidimas įsigyti, leidimas laikyti ir leidimas nešiotis B, C kategorijų ginklus neišduodamas fiziniam asmeniui, dėl kurio dėl mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą priimtas sprendimas dėl priverstinio išieškojimo.
Į bylą pateikti pareiškėjo rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 27 d. atsiskaitė su valstybės, savivaldybių biudžetais ir valstybės pinigų fondais (b. l. 15), tačiau pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad Prašymo pateikimo dieną ar atsakovui priimant Sprendimą, jo atžvilgiu nebuvo vykdomas priverstinis išieškojimas. Priešingai, rašytinė bylos medžiaga – VMI prie FM pateikta informacija (b. l. 38) patvirtina, kad atsakovui priimant Sprendimą, iš pareiškėjo buvo vykdomas priverstinis išieškojimas pagal Šiaulių apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-346-841/2013. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog atsakovas pagrįstai, priimdamas Sprendimą, kaip vieną iš leidimo neišdavimo pagrindų nurodė būtent šias faktines aplinkybes. Tai, kad pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 27 d. atsiskaitė su valstybės, savivaldybių biudžetais ir valstybės pinigų fondais, nesudaro pagrindo pripažinti, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą, minėta Įstatymo nuostata rėmėsi nepagrįstai.
Ginklų ir šaudmenų apyvartą, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, reglamentuoja Įstatymas. Šio įstatymo paskirtis yra nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas. Pagal Įstatymo 17 straipsnį (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. kovo 1 d.), B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, jei nustatoma bent viena minėtos įstatymo normos 1–11 punktuose nurodyta aplinkybė. Pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto imperatyvias nuostatas, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.
Žemesnės instancijos teismas
Administracinėje byloje neginčijama faktinė aplinkybė, kad 2008 m. lapkričio 10 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį. Taigi, jis patenka į Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto reguliavimo sritį, todėl neatitinka nepriekaištingos reputacijos asmens statuso Įstatymo taikymo prasme.
Teismas daro išvadą, kad Įstatymo 2010 m. lapkričio 18 d. pakeitimo įstatymu pakeitus Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, nustatančią sąrašą atvejų, kada asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, buvo nustatyti griežtesni apribojimai, negu galioję anksčiau. Dėl to, nagrinėjamu atveju, yra aktualios Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies, nustatančios Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatytų griežtesnių apribojimų nei anksčiau galioję, taikymo išimtys. Pakeitimo įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija Nr. XI-1146) 2 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai, netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Nuo 2012 m. liepos 12 d. galiojančioje Pakeitimo įstatymo (2012 m. birželio 26 d. redakcija Nr. XI-2156) 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.
Pareiškėjo teigimu, jo atžvilgu turėtų būti taikoma iki 2012 m. liepos 12 d. galiojusi Pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies redakcija, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2016 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. KT6-N3/2016 2012 m. liepos 12 d. įsigaliojusios redakcijos 2010 metų Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį pripažino prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl 2010 metų Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies redakcija, įsigaliojusi 2012 m. liepos 12 d., yra negaliojanti ir negali būti taikoma pareiškėjui.
Teismas su šiais pareiškėjo argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad 2016 m. vasario 2 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinta, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 81-4222) tiek, kiek pagal ją asmenims, turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie šiuos ginklus įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), ir 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus, nuo 2012 m. liepos 12 d. turi būti taikomi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai, o ne nustatytieji Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Iš to seka, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, svarstydamas dėl Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies (2012 m. birželio 29 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2016 m. vasario 2 d. nutarime konstatavo, kad teisiniu reguliavimu, kuomet asmenys, atsižvelgiant į kreipimosi dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklą išdavimo laiką, yra traktuojami skirtingai, nors tarp jų grėsmės žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumui aspektu nėra tokių skirtumų, t. y. kuomet asmenims, nustatytąja tvarka pateikusiems prašymą iki 2012 m. liepos 11 d., galėjo būti išduotas leidimas laikyti (nešiotis) nurodytus šaunamuosius ginklus, o prašymą pateikusiems nuo 2012 m. liepos 12 d., toks leidimas nebegalėjo būti išduotas, toks nevienodas traktavimas nėra objektyviai pateisinamas. Pagal Seimo 2010 m. lapkričio 18 d. priimtu Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą, asmenys įgijo teisėtą lūkestį, kad jiems nustatytąja tvarka pateikus prašymą ir įgaliotajai institucijai sprendžiant klausimą dėl leidimo laikyti (nešiotis) Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytus šaunamuosius ginklus, kuriuos jie įsigijo iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), išdavimo, griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai bus netaikomi iki 2014 m. sausio 1 d. Todėl Seimo 2012 m. birželio 29 d. priimtu įstatymu nustačius teisinį reguliavimą, kad griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai taikytini ne nuo 2014 m. sausio 1 d., bet nuo 2012 m. liepos 12 d., buvo nesilaikyta iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų, inter alia reikalavimo nedaryti pereinamojo teisinio reguliavimo pakeitimų, kuriais asmenų teisinė padėtis būtų pabloginta.
Teismas akcentuoja, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. vasario 2 d. nutarimu Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 81-4222) pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui ne visa apimtimi, o tiek kiek minėta norma buvo taikoma Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytus šaunamuosius ginklus įsigijusiems asmenims ir 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus. Be to, iš Konstitucinio Teismo nutarimo motyvų matyti, jog Pakeitimo įstatymo neteisėtumas siejamas ne su sugriežtintu teisiniu reglamentavimu iš esmės, bet su teisinių santykių stabilumu pereinamuoju laikotarpiu iki 2014 m. sausio 1 d. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad, nagrinėjamu atveju, pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei (lygiavamzdžius, graižtvinius ir kombinuotuosius šaunamuosius ginklus), o pats prašymas paduotas 2017 m. liepos 31 d., t. y. po 2014 m. sausio 1 d., iki kada, Konstitucinio Teismo vertinimu, galėjo būti netaikomi griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai asmenims, norintiems gauti leidimą laikyti (nešioti) dujinius pistoletus (revolverius), senovinius ar nedidelės nukaunamosios galios ginklus.
Taigi, šioje byloje taikytina Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2156 redakcija), įtvirtinanti, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjui 2005 m. balandžio 28 d. buvo išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus, galiojęs iki 2010 m. balandžio 28 d., nėra reikšminga nagrinėjamu atveju, nes 2005 m. pareiškėjui leidimas išduotas galiojant kitokiam teisiniam reglamentavimui, kuris, kaip minėta, netaikytinas šioje byloje.
Nustačius, kad pareiškėjas 2011 m. vasario 28 d. neturėjo leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus, pripažintina, jog pareiškėjas šios Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies keliamos sąlygos neatitinka. Taigi, nagrinėjamu atveju, vertinant, ar pareiškėjas yra nepriekaištingos reputacijos, taikytina ne nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi Įstatymo redakcija, o prašymo nagrinėjimo metu galiojusi Įstatymo redakcija ir tai nepažeidžia lex retro non agit (įstatymas negalioja atgal) principo. Tokios pačios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje (Administracinė byla Nr. A-890-525/2017, 2017 m. gegužės 10 d.). O pareiškėjo skunde nurodytas Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimas teisiškai nereikšmingas.
Pareiškėjas pateikė teismui Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. rugsėjo 22 d. pažymą dėl įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų apie fizinį asmenį Nr. 14R-34792, kuri tvirtina, kad įtariamųjų, kaltinamųjų registro duomenimis pareiškėjas neteistas ir savo paaiškinimuose teismui (b. l. 16, 63) nurodė, kad atsakovas nepagrįstai šią pažymą vertina kaip neturinčią reikšmės. Pareiškėjo įsitikinimu, išnykęs teistumas baudžiamosios teisės prasme reiškia, kad pareiškėjas nekelia grėsmės sau, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.
Pažymėtina, jog LVAT praktikoje (2017 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-890-525/2017) yra konstatuota, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme įtvirtinto reguliavimo prasme fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti diskreciją specialiajam subjektui, kurį įstatymų leidėjas įgaliojo priimti sprendimus dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, pačiam nuspręsti, kuriuo atveju pretendentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal šį įstatymą, o kuriuo nelaikytinas.
Nepriekaištingą reputaciją paneigiančių įstatyme įtvirtintų pagrindų pripažinimas šios bylos kontekste sietinas su nuteisimo kaip egzistuojančio fakto buvimu, tačiau negali būti siejama su teistumo išnykimu pagal BK nustatytas teistumo išnykimo sąlygas. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktų taikymas pagal minėtose įstatymo normose įtvirtintą teisinį reguliavimą siejamas su sąlygomis, kad fizinio asmens, kuris prašo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) B ir C kategorijų ginklus, atžvilgiu yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis (nuosprendžiai), kuriuo (kuriais) asmuo pripažintas padaręs nusikaltimą (nusikaltimus), nurodytus aptariamo įstatymo 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose, už kuriuos Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo; todėl pareiškėjo teistumai už atitinkamas Baudžiamajame kodekse numatytas veikas, nors jie ir yra išnykę baudžiamosios justicijos požiūriu, tačiau yra pareiškėjo biografijos faktai, kurie Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo prasme yra reikšmingi vertinant pareiškėjo atitikimą nepriekaištingos reputacijos reikalavimus“ (LVAT 2015 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-879 -822/2015).
Todėl, nagrinėjamu atveju, esant Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytoms sąlygoms, leidžiančioms pareiškėją laikyti neatitinkančiu nepriekaištingos reputacijos asmens sąvokos, konstatuotina, kad atsakovas, vadovaudamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai atsisakė išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pareiškėjui, todėl nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo panaikinti 2017 m. rugpjūčio 25 d. VA VPK Sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 17-IL-10-03369-e.
Netenkinus pareiškėjo reikalavimo panaikinti VA VPK Sprendimą, atmestinas ir pareiškėjo reikalavimas įpareigoti VA VPK iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą.
Kiti pareiškėjo skundo ir paaiškinimuose išdėstyti argumentai laikytini teisiškai nereikšmingais, nesusijusiais su skundo pagrindu ir dalyku, neturinčiais teisinės reikšmės. Dėl šios priežasties šie argumentai detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT savo jurisprudencijoje, aiškindamas ABTĮ normas, taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėjęs, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–134 straipsniais, teismas
nusprendė:
Pareiškėjo A. M. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.