Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-05-10 · Administracinė byla Nr. I-2477-535/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-05-10
Bylos Nr.
I-2477-535/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01085-2018-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
Pareiškėjas
G. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2477-535/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01085-2018-8Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2, 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-6).

Pareiškėjas paaiškina, kad nuo 2017-10-02 iki 2018-04-04 atliko bausmę Vilniaus PN sąlygomis pažeidžiančiomis teisės aktus. Vilniaus PN pažeidė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamųjų patalpų plotą laisvės atėmimo įstaigose. Gyvenamosios patalpos buvo mažos, o jose laikomas asmenų skaičius didelis. Vienam asmeniui nebuvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti patalpos plotas. Nurodė, kad minėtu laikotarpiu Vilniaus PN jis gyveno I-o gyvenamojo korpuso 4 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 303 ir 1 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 102. Gyvenamųjų patalpų sienos vietomis buvo pažeistos pelėsio, grybelio, ant I-o gyvenamojo korpuso gyvenamųjų patalpų langų įrengtos grotos, todėl gaisro atveju galėjo uždusti ar sudegti. Daug kartų dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų kreipėsi į administraciją, tačiau į prašymus nebuvo reaguojama, priešingai, buvo bauginamas nesiskųsti. Dėl ankštų gyvenimo sąlygų ir psichologinio diskomforto kildavo konfliktinės situacijos. Dėl tualetų trūkumo teko laukti eilėse, tokiu būdu patyrė nepatogumus, be to eilės buvo ir prie prausyklų. Dušai nebuvo atskirti pertvaromis, todėl prausiantis buvo stebimas kitų asmenų, taip buvo pažeistas jo privatumas, be to praustis galėjo tik kartą per savaitę.

Pareiškėjas teigia, kad jis buvo diskriminuojamas, nes buvę valstybės tarnautojai kalėjo geresnėmis sąlygomis, t. y. geresnis inventorius, palankesnės sąlygos pasivaikščioti, geriau sutvarkytos patalpos.

Nurodo, kad dėl kalinimo nežmoniškomis sąlygomis patyrė dvasinius išgyvenimus, psichologinį skausmą, emocinius sutrikimus ir t. t.

Pareiškėjas paaiškina, kad turi teisę dirbti 4 val., už kurias jam turi būti atlyginta. Tačiau buvo priverstas dirbti po 7-8 val. Pasiskųsti niekam negalėjo, nes būtų netekęs galimybės dirbti.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 10-16) nurodo, kad 2017-10-02 pareiškėjui atvykus į Vilniaus PN, jis buvo patalpintas į įstaigos karantino gyvenamąją patalpą. Šioje patalpoje pareiškėjas gyveno laikotarpiu nuo 2017-10-02 iki 2017-10-11, kuomet pataisos įstaigos direktorius 2017-10-11 įsakymu Nr. 7-333 perkėlė pareiškėją iš karantino gyvenamosios patalpos į bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą Nr. 4-303-08. Informuoja, kad Vilniaus PN įrengtos dvi karantino gyvenamosios patalpos - Nr. 108 ir Nr. 109. Karantino gyvenamosios patalpos Nr. 108 plotas 14,39 kv. m., joje įrengtos 2 (dvi) dviaukštės lovos. t. y. 4 (keturios) miegamos vietos, lai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 3,6 kv. m. ploto, toks vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Karantino gyvenamosios patalpos Nr. 109 plotas 19,78 kv. m., joje įrengtos 3 (trys) dviaukštės lovos. t. y. 6 (šešios) miegamos vietos. Tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 3.3 kv. m. ploto, toks vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus.

Akcentuoja, kad Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl Vilniaus PN nėra sisteminama informacija, kokiose patalpose ir kokiais laikotarpiais nuteistieji gyvena atlikdami jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes. Paaiškina, kad šiuo metu nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu gyveno aukščiau minimose gyvenamosiose patalpose neturime galimybės, nes tokie duomenys Vilniaus PN nėra kaupiami. Vilniaus PN nėra sisteminama informacija, kiek tuo pat metu buvo laikoma asmenų tam tikroje gyvenamojoje patalpoje, vienoje rinkmenoje.

Nuo 2010-04-30 vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – Taisyklės), patvirtintose teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194. Šių Taisyklių11¹.1 ir 11¹.2 punktuose nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 m² pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 m² - pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Taisyklių 11¹.2 punkto reikalavimai G. S. atžvilgiu nei atliekant bausmę bendrabučių tipo patalpose, nei baudos izoliatoriaus kamerose nebuvo pažeisti.

Atkreipia dėmesį, kad paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Taigi gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Būrio patalpos apjungia kelias gyvenamąsias patalpas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė - poilsio kambarys. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. 00 min. iki 23 val. 00 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, t. y., Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Be to, ne visada visos gyvenamosios patalpos miegamosios vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Dėl nuteistiesiems suteiktos judėjimo laisvės akivaizdu, kad net jei ir būtų nustatytas nedidelis vienam nuteistajam tekusio gyvenamojo ploto trūkumas jo gyvenamojoje patalpoje, šis neatitikimas negalėtų sąlygoti neturtinės žalos asmeniui atsiradimo, nes būti gyvenamoje patalpoje nuteistajam privalu tik naktį, o tuomet jis miega savo lovoje. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad Vilniaus pataisos namų administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Informuoja, kad bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos, kuriose pareiškėjas gyveno ginčo laikotarpiu įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo" patvirtintomis taisyklėmis (toliau - Taisyklės). Taisyklių 11.5 p. nustatyta, jog ,,Gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normų. Langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai“. Pabrėžia, kad visose Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Taip pat patalpose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Patalpose pagal poreikį ir esamas finansines galimybes nuolatos atliekami remonto darbai. Grotų įrengimas yra numatytas Taisyklėse, jų įrengimas neprieštarauja nustatytiems pataisos įstaigų įrengimo reikalavimams. Grotos buvo sumontuotos pačių nuteistųjų saugumo sumetimais bei draudžiamų daiktų pateikimo į įstaigą bei jų platinimo įstaigoje prevenciniais tikslais. Visos Vilniaus pataisos namų patalpos aprūpintos inventoriumi pagal laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-19 įsakymu Nr. 1R-139. Tokiu būdu jokie teisės aktų reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti.

Paaiškina, kad I-o gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po 2 (du) sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų). I-ame korpuse įrengti sanitariniai mazgai yra identiški. Kartu su atsiliepimu pateikiami I-o gyvenamojo korpuso 3 aukšto (kuriame gyveno pareiškėjas) planas, kuriame matyti, kad aukšte įrengti du sanitariniai mazgai, kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas. Tai atitinka visus teisės aktų reikalavimus. Sanitariniai mazgai yra tvarkingi, jie nuolatos tvarkomi kiekviename būryje dirbančių tvarkinių. Būriuose dirbantiems tvarkiniams Vilniaus PN administracijos yra išduodamas valymo biocidas - dezinfekuojantis šarminis ploviklis Jėga-2, taip pat išduodamas universalus valiklis grindims ir sienoms valyti, guminės pirštinės, kempinėlės ir pan. (kartu su atsiliepimu pateikiamos sanitarinio mazgo nuotraukos, visi 1-o gyvenamojo korpuso sanitariniai mazgai identiški). Akcentuoja, kad pareiškėją perkėlus į 1-ą nuteistųjų būrį (besargybą), 1-o būrio nuteistiesiems įrengti atskiri tvarkingi sanitariniai mazgai ir dušo patalpos.

Pažymi, kad teisės aktai nenustato reikalavimo įrengti pertvaras dušinėse. Mano, kad Vilniaus PN l-ame gyvenamajame korpuse įrengta dušinė pilnai atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą. Pareiškėjo reikalavimas, grįstas vien abstrakčiais teiginiais, nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamo vykdymo ar galimų pažeidimų. Nuteistiesiems įstaigoje nustatytas naudojimosi dušu grafikas. Būriams įrengtuose sanitariniuose mazguose įrengtos kriauklės ir prausyklos su nuolatos tiekiamu vandeniu, kur nuteistieji visuomet turi galimybę apsiprausti, taip pat kiekvieno būrio virtuvėlėse (poilsio kambariuose) yra vandens virduliai, tokiu būdu nuteistieji visuomet turi galimybę turėti karšto vandens.

Pareiškėjas G. S. laikotarpiu nuo 2017-10-02 iki 2018-04-­04 į Vilniaus PN Ūkio skyrių su skundais, prašymais (pareiškimais) dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų, netinkamų gyvenimo sąlygų bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kamerų tipo patalpose nesikreipė. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Visos pareiškėjo skundo aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais, nėra nurodyti neturtinės žalos dydžio apskaičiavimai. Be to, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Vilniaus PN pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Pareiškėjas nepateikia skunde įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo psichinę sveikatą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri kildinama iš, pareiškėjo vertinimu, neteisėtų valdžios institucijų veiksmų neužtikrinant pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN, t. y. dėl minimalios gyvenamojo ploto normos kamerose pažeidimo kalinimo metu, kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams.

Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246–6.249 str.: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atveju.

Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.).

Taigi, sprendžiant ginčą būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo skunde nurodytais atvejais.

Taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose nurodyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis kaip 3,1 m², o pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose - 3,6 m².

Byloje nėra ginčo dėl Vilniaus PN atsiliepime teismui pateiktų duomenų apie pareiškėjo kalinimo sąlygas laikotarpyje nuo 2017-10-02 iki 2018-04-04 teisingumo bei išsamumo (b. l. 10-14).

Atsakovės atstovas teigia, kad duomenų, kiek konkrečioje gyvenamojoje patalpoje atskiromis dienomis laikoma nuteistųjų, neturi, tačiau atsiliepime nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 4-303: kambario plotas - 32,02 m², įrengta 10 miegamųjų vietų; gyvenamojoje patalpoje Nr. 1-102: kambario plotas - 15,51 m², įrengta 5 miegamosios vietos. Tokie pat duomenys nurodyti ir patalpų planuose (b. l. 22, 23, 24). Vilniaus PN taip pat nurodė, jog bendrabučių tipo patalpose ir kamerų tipo patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Šias aplinkybes paneigiančių įrodymų bei ginčo dėl to byloje nėra. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad visą ginčo laikotarpį vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamosios patalpos ir kameros ploto norma Vilniaus PN pareiškėjui buvo užtikrinta tinkamai, t. y. pareiškėjo teisė į minimalų 3,1 m² gyvenamos patalpos plotą nebuvo pažeista. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus PN veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareikėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su per mažu gyvenamųjų patalpų ir kamerų plotu, nėra nustatytas.

Pareiškėjo teigimu, gyvenamųjų patalpų plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais, dalį ploto užėmė sanitarinis mazgas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam, be kita ko, nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, todėl aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, prašymo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, prašymo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, prašymo Nr. 28524/95).

Pažymėtina, kad Taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų gyvenamojoje patalpoje ir kameroje vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamosios patalpos ploto normą – 3,1 m² ir 3,6 m² – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Papildomai akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylą dėl asmeniui tenkančio minimalaus ploto Vilniaus PN kamerose, 2016-01-26 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1624-575/2016 rėmėsi EŽTT praktika, kurioje EŽTT atsisakė nustatyti, kiek m² turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (EŽTT 2010-12-16 sprendimas byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014-09-15 sprendimas byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją) bei konstatavo, jog argumentai, kad į kamerose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, yra nepagrįsti. Atsižvelgiant į šiuos LVAT išaiškinimus, G. S. argumentai dėl to, kad kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, atmestini.

Pareiškėjo reiškiami nusiskundimai dėl sienų pažeidimo pelėsiu ir grybeliu yra bendro pobūdžio ir grindžiami abstrakčiais teiginiais. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl higienos reikalavimų Vilniaus PN gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose nesilaikymo būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kokias nors kitas institucijas. Priešingai, byloje pateiktoje Vilniaus PN Ūkio skyriaus 2018-04-18 pažymoje (b. l. 25) nurodyta, kad pareiškėjas dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų, netinkamų gyvenimo sąlygų kamerų tipo patalpose, baudos izoliatoriuje, bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, karantino gyvenamosiose patalpose, bendro naudojimo patalpose (dušo patalpose, tualetų patalpose ir kt.) netinkamo inventoriaus, apšvietimo, patalpų temperatūros, gyvenamųjų patalpų santykinės oro drėgmės, blogos ventiliacijos, netinkamo aprūpinimo higienos priemonėmis - nesikreipė.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad Vilniaus PN veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su kamerų neatitikimu HN 134:2015, nėra nustatytas.

Pareiškėjas skunde abstrakčiai išreiškia baimę, kad dėl languose uždėtų grotų, jis bijantis gaisro metu uždusti ar sudegti. Nenurodo aplinkybių, patvirtinančių jo nuogąstavimus.

Pareiškėjo teiginiai dėl tarp suimtųjų kylančius konfliktus yra abstraktūs, neindividualizuoti, todėl atmestini.

Pareiškėjo skunde nurodoma, kad Vilniaus PN dušai buvo be pertvarų, o tai sukėlė pareiškėjui nepatogumus.

Nagrinėjamu atveju aktuali Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-11-01 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“. Šioje normoje nėra nustatyta, kad dušuose turi būti įrengtos pertvaros. Pažymėtina, kad tokio reikalavimo nenustatė ir iki 2015-11-01 galiojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Todėl pareiškėjo argumentai dėl duše nesančių pertvarų atmestini.

Pareiškėjas aiškina, kad jo teises pažeidžia tai, jog norint patekti į tualetą, reikia laukti eilėje, t. y. pareiškėjas ginčija tik tai, kad dideliam kalinamųjų skaičiui įrengta per mažai tualetų. Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 punkte nustatyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). 6 punkte nurodyta, kad kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti šių taisyklių 5.6–5.10 punktuose nurodytas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams. Paminėtas teisės aktas iš esmės nurodo apie vieną sanitarinį ir higienos mazgą būriui, nereglamentuodamas klozetų ar unitazų skaičiaus. Tokios normos nustatytos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, kur nustatyta kad 1 vnt. klozeto ar unitazo skiriamas dvylikai asmenų.

Vilniaus PN atsilipime nurodė, kad gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po du sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų). Kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkis klozetus, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas. Iš Vilniaus PN prie atsiliepimo pateiktų nuotraukų matyti (b. l. 26–45), kad 1 būrio sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira patalpa, kurioje yra 4 pisuarai ir tualetai, įrengti kaip atskiros kabinos su durimis (tikslaus skaičiaus iš nuotraukų nustatyti negalima). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai dėl būtino didesnio kiekio tualetų negali būti pripažinti pagrįstais.

Skunde pareiškėjas tvirtina, jog Vilniaus PN dirbo ūkio darbus ir dar tekdavo dirbti viršvalandžius. Pareiškėjas iš esmės šioje dalyje atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus kildina iš to, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 134 straipsnio 1 dalyje nustatyti nemokami darbai turėtų būti laikomi viršvalandžiais BVK 128 straipsnio 1 dalies atžvilgiu.

BVK 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nuteistiesiems nustatoma ne ilgesnė kaip aštuonių valandų darbo diena. Nemokant už darbą, nuteistieji gali būti įtraukti tik į pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo, taip pat į nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus (BVK 134 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytus darbus nuteistieji atlieka paeiliui ne darbo metu. Tokie darbai neturi trukti ilgiau kaip dvi valandas per dieną (BVK 134 str. 2 d.).

Pažymėtina, jog BVK atriboja mokamus darbus nuo nemokamų ir tuo pačiu jiems kelia skirtingus reikalavimus. Atitinkamai BVK 134 straipsnyje nustatytas nemokamas darbas taikomas nepriklausomai, ar pareiškėjas dirbo apmokamą darbą, ar ne. Be to, BVK 134 straipsnio 2 dalyje aiškiai įtvirtina pareiškėjo pareiga atlikti nemokamus darbus jo nedarbo metu. Įvertinus nurodytą reglamentavimą, nėra pagrindo išvadai, jog atsakovės atstovas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus.

Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad byloje nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo Vilniaus PN neteisėtus veiksmus (neveikimą) dėl visų pareiškėjo skunde nurodytų atvejų, kas yra viena iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti. Be to, pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė jo patirta neturtinė žala, t. y. byloje nėra nustatytas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atsiradimo faktas. Kaip jau minėta, civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų kilti, būtini trys elementai ir nesant bent vieno iš jų, valdžios institucijai negali kilti civilinė atsakomybė.

Remiantis tuo, kas išdėstyta aukščiau, konstatuotina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo G. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per mėnesį nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai.

Teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič